Jurijus Švecas

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/

Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.

Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).

J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai  išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.

Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.

Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.

Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.

Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?

J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.

J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.

Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.

J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.

Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).

J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.

Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.

Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.

Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.

Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“

J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.

Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.

O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.

J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“

J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?

J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“

J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.

Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.

Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.

Parengta pagal gordonua.com publikaciją.

2018..11.20; 09:55

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turime tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Pateikiame keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų. 

Slaptai.lt redakcija

XXX

Į akis pirmiausia krenta J.Šveco išvados: „Įsiveržimas į Ukrainą, nunuodijimai Solsberyje, bandymas koreguoti JAV prezidento rinkimus, kurių autorius – Vladimiras Putinas, privertė Vakarus suvokti, kad „Rusiją valdo granatą rankoje laikanti beždžionė, kuri, be kita ko, dar uždėjusi leteną ir ant raudonojo atominės bombos paleidimo pulto“. Aštrus palyginimas. Bet argi kas nors drįs sakyti, jog tai – netiesa?

Į Vakarus prieš 25-erius metus pasitraukęs ir ten dabar ekonomine žvalgyba besiverčiantis J.Švecas prognozuoja: Londonas daugiau nebebus vieta, kur plaunami nešvarūs rusų oligarchų pinigai, o Vašingtonas rimtai nusprendė Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas. Tuo tarpu Ukrainos politiniam – ekonominiam – kariniam elitui svarbu kuo greičiau apsispręsrti, su kuo jis – su Vakarais ar Rusija. Ironiška, bet V.Putinas daro viską, kad Ukraina taptų pilnateise, lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi, o Ukrainos elitu besivadinantys – kad taip nenutiktų.  

Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų skydas

Žodžiu, Vakarai rimtai galvoja, ką privalu nuveikti, kad V.Putinas daugiau nebegalėtų siautėti anapus Rusijos federacijos sienų. JAV prisiminė kadaise turėjusios galingų raketų „Peršing“, kurių naujausias modifikacijas ji galėtų be didelio vargu sustatyti Europoje, kuo arčiau Maskvos. Amerikos prezidentas Donaldas Trampas jau pareiškė besitraukiantis iš Sutarties dėl vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dabar mes matome istorinę akimirką, mano J.Švecas, kai Vašingtono požiūris į Kremlių kardinaliai keičiasi. Karinis – politinis amerikiečių elitas suprato, kad bendraudami su V.Putinu bendrauja su bepročiu, kuris dar – ir patologinis melagis.

Amerikiečiai jau suvokia, jog santykius su V.Putinu konstruoti būtina taip, kad ir idotui būtų visiškai aišku: „Rusija bus sunaikinta kur kas anksčiau, nei rusiškos atominės raketos atlėks iki Kalifornijos ar Floridos“.

Štai kodėl Baltieji rūmai prisiminė vidutiniojo nuotolio raketas, kurios iki Maskvos galėtų atskriti greičiau nei per 10 ar 12 minučių. Dabar naujosios „peršingų“ modifikacijo dar galingesnės: raketos iki Maskvos galėtų atskristi ir greičiau nei per 10 minučių.

2018-ųjų spalio mėnesį D.Trampas pareiškė vienašališkai nutraukiantis sutartį dėl vidutiniojo ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo (tarp JAV ir SSRS ji buvo pasirašyta 1987 metais). Remiantis D.Trampo žodžiais, Amerikai nusibodo būti vienintele šalimi, kuri sutarties laikėsi.

Amerikiečių žingsnis dėl raketų dislokavimo – būtinas, neišvengiamas. Tai užtaisyto pistoleto vamzdžio pridėjimas prie bepročio smilkinio. Juk beprotį tramdyti būtina, nes beprotis tirtino, esą Ameriką gali paversti radioaktyvių pelenų sąvartynu, gyrėsi turįs ginklų – stebuklų.

J.Švecas mano, kad su V.Putinu daugiau niekas nesiruošia derėtis. JAV skubiai pasigamins vidutiniojo nuotolio raketų, greičiausiai – viršgarsinių, ir išdėstys jas kuo arčiau Maskvos. Ir tada konkrečiai nurodys, iki kurios linijos Kremliaus idiotas gali ardytis. Tokio griežtumo tikslas – atmušti V.Putinui norą šiukšlinti už Rusijos federacijos sienos ribų.

Solsberyje atsiskleidė V.Putino kvailumas ir nekompetencija

Solsberyje nutiko ne incidentas, o išpuolis prieš atominį ginklą turinčią NATO valstybę. Prieš Didžiąją Britaniją buvo panaudotas ne šiaip sau ginklas, o masinio naikinimo ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos. Kremlius visuomet stengėsi susidoroti su į Vakarus pabėgusiais savo slaptųjų tarnybų atstovais. Ryškiausias pavyzdys – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu. Bet Vakarų kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo būtent įvykiai Solsberyje. Solsberio nelaimė parodė, kad tai – V.Putino sukurta operacija. Jis ne tik slėpė jos įgyvendintojus, bet, greičiausiai, asmeniškai operacijai ir vadovavo. Gal net sugalvojo. Ir tuo pačiu pademonstravo savo kvailumą bei nekompetenciją.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

O juk į Vakarus pabėgusio agento Skripalio nunuodijimas turėjo tapti pavyzdine – parodomąja operacija, pademonstruoti V.Putino sukurptų specialiųjų tarnybų profesionalumą, puikia dovana 100 metų jubiliejų švenčiančiai GRU.

Bet taip nenutiko. Ir negalėjo taip nutikti. Nes V.Putinas patikėjo specialiųjų tarnybų kūrimą savo asmens sargybiniui. Turimas omenyje ne Viktoras Zolotovas, o ponas Aleksejus Diuminas, dabartinis Tulos srities gbernatorius, nuo 1999 iki 2007-ųjų vadovavęs asmeninei V.Putino apsaugai.

Bet, pasak J.Šveco, tik visiškas idiotas gali savo asmens sargybiniui patikėti slaptųjų tarnybų kūrimą. Asmens sargybiniai Rusijoje – specifinis kontingentas. Tai – poną aptarnaujantis personalas. Ten svarbiausia – įsiteikti. Dar iki šiol egzistuoja juokelis: „nenutaisykite labai protingo veido, jūs juk – karininkas“. Ši tradicija atkeliavo dar iš 1980-ųjų, kai SSRS valdė seniai, o juos saugojančiųjų svarbiausias uždainys buvo savo „objektus“ suspėt laiku pasodinti ant klozeto tualete, o paskui sėkmingai – nukelti, aprengti.

V.Putinui valdant asmens sargybiniai tapo žymiai svarbesni nei Brežnevo, Kosygino, Černenkos laikais, jiems patikėtos sudėtingesnės nei iki tol užduotys. Bet vis tik ne pačios svarbiausios. Kitaip ir būti negalėjo. Juk V. Putinas, dirbdamas Anatolijaus Sobčako padėjėju, taip pat buvo ir asmens sargybinis, ir aptarnaujantis personalas tuo pačiu metu – nešiojo A. Sobčako lagaminus, pirkdavo sumuštinius.

Taigi V. Putinas, nusižengdamas logikai ir nerašytoms taisyklėms bei sveikam protui, savo asmens sargybiniui patikėjo svarbią užduotį – sukurti specialiąsias pajėgas. Pirmą kartą jos atliko užduotį 2014-aisiais – iš Ukrainos slapta ir saugiai išvežė Viktorą Janukovičių.

Bet V. Janukovičiaus išgelbėjimas – nesudėtinga operacija. Kažkur Ukrainos stepėje nusileido sraigtasparnis ir paėmė privažiavusį V. Janukovičių. Štai ir visas sudėtingumas omenyje turint dar ir aplinkybę, jog Ukraina tuomet neturėjo nei normalios kariuomenės, nei normalios žvalgybos. Galų gale tai – nepalyginama su Oto Skorcenio atlikta operacija, kai iš arešto buvo išlaisvintas Benito Musolinis. Žiema, kalnai, pilis, saugoma italų kariškių. Bet Oto Skorcenis sugebėjo išlaisvinti Italijos diktatorių.

Taigi po sėkmingos opeacijos išlaisvinant V. Janukovičių ponas V. Putinas greičiausiai nusprendė šias pajėgas panaudoti užsienyje.

Išbandymas tikruose Vakaruose

Matyt, būtent po sėkmingo V.Janukovičiaus išgelbėjimo V.Putinas nusprendė – kodėl šių pajėgų neišbandžius tikrame užsienyje? Bet V. Putinas greičiausiai pamiršo, kaip 1960-aisiais sukurtos specialiosios – diversinės pajėgos, kurių užduotis – veikti užsienyje, 1971-aisiais buvo demaskuotos. Tai nutiko tuomet, kai į Londoną perbėgo KGB darbuotojas Olegas Lialinas, vadovavęs slaptam „V“ skyriui, kurio užduotis – rengti diversijas Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tiek britus, tiek jų sąjungininkus sukretė tai, ką jiems papasakojo KGB dezertytas O.Lialinas. Vakarai nesitikėjo, kad SSRS planavo ir ruošė diversines operacijas ir teroristinius aktus Europoje planuojamo Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Londonas, Vašingtonas, Berlynas, Roma, Madridas, Paryžius nė neįsivaizdavo, kad Vakaruose užsimaskavę agentai išaušus X valandai privalėjo pradėt rengti mirtį ir paniką nešančias operacijas – pavyzdžiui, paskandinti Londono metro arba nužudyti dešimtis britų politikų ir ministrų…

Olegas Lialinas

Kad britų kontržvalgyba sužinojo apie slaptąjį „V“ skyrių – didelė sovietų žvalgybos nesėkmė. Britai iš karto išsiuntė iš šalies dešimtis rusų diplomatais apsimetusių žvalgų, dešimtis tikrų diplomatų, o tuos, kurie liko, sėkė juos 24 vaalandas per parą taip atidžiai, kad nepastebėti jie net krustelėti nepajėgė. Ir SSRS vadovai nusprendė panaikinti šį skyrių, juolab kad tuo metu jau Maskva jautė, kad reikia su Vakarais bendrauti draugiškai, nes kitaip nieko gero nebus.

Boriso Jelcino laikais tokių specialiųjų pajėgų likimas susiklostė ne itin joms palankiai. J.Švecas mano, kad B.Jelcinas bijojo KGB – FSB. Jis nenorėjo jų visiškai sužlugdyti, bet siekė joms nuleisti kraujo, kad jos nebūtų labai pavojingos. Būtent todėl V.Putiną ir paskyrė vadovauti slaptosioms tarnyboms – kad jos nebūtų stiprios. Ir V.Putinas šią užduotį atliko. Kad Rusijos žvalgyba nėra stipri, įrodo jų įgyvendinta operacija Solsberyje (britai nesunkiai išsiaiškino, ne tik kaip ji atlikta, bet ir kas konkrečiai atliko juodą darbą).

Pinigai

Kodėl tada britai leido Londoną paversti rusiškų nešvarių pinigų plovykla?

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija nusprendė tapti pasauliniu finansiniu centru. Ir juo tapo, nes nežiūrėjo į pinigų kilmę. Priimdavo ir nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ir net krauju suteptus. Jie nekreipė dėmesio, kas tikrasis milijardų šeimininkas – mafija ar KGB darbuotojas. Vadovavosi principu „pinigai nekvepia“.

Londono bankininkai gyrėsi: prieš dešimt metų mes gyvenome iš to, kad aptarnavome Artimųjų Rytų šeichų pinigus, šiandien gyvename rusų oligarchų dėka, o artimiausiu metu sočiai gyvensime naudodamiesi kinų milijardierių pinigais. Štai tokia ciniška politika.

Koks skirtumas tarp Litvinenkos ir Skripalio atvejų

Taip, Londonas nenorėjo rimtai tirti Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio 23-iąją. Paskutiniąsias tris savaites jis praleido ligoninėje. Britų gydytojai niekaip nepajėgė nustatyti, kokia medžiaga jis nunuodytas. Tik paskutinėmis valandomis pavyko nustatyti, jog negalavimų priežastis yra radioaktyvusis Polinis – 210. Tiems britams, kurie teiravosi J.Šveco patarimo, šis atsakė: jei nenorite sulaukti naujų išpuolių, už A.Litvinenkos nužudymą reikia, vaizdžiai tariant, atkeršyti. Pati geriausia prevencinė priemonė – kad Kremlius žinotų, jog už viską reikės brangiai sumokėti. Jei už A.Litvinenkos mirtį Rusija liks nenubasta, ateityje bus tik dar blogiau. Bet britai vis tik tą bylą siekė užmiršti, kad nenukentėtų verslo santykiai.

Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos

Tik dabar, po įvykių Solsberyje, oficialusis Londonas suprato padaręs strateginę klaidą. Tiek Londonas, tiek Vašingtonas padarė išvadą, kad šiandieninis Kremliaus šeimininkas supranta tik jėgos kalbą. Džentelmeniškai su juo šnekučiuotis nėra jokios prasmės.

Tikrai pamišęs ar tik apsimeta?

Beje, analizuodamas V.Putino elgesį J.Šecas prisiminė įdomų pavyzdį. Kadaise JAV prezidentui Niksonui apsimesti lengvai pamišusiu asmeniu, pasiryžusiu pradėti atominį karą, patarė tuometinis Baltųjų rūmų patarėjas Henris Kisendžeris. Sovietų sąjungos ambasadoriui JAV ponui Anatolijui Dobryninui buvo pamėtėta informacija, esą Niksonas truputį pamišęs, nepajėgus adekvačiai vertinti įvykių. Tai reiškia, kad jis linkęs pradėti atominį karą, jei Maskva nepadarys nuolaidų. Ir Kremlius išsigado, SSRS vadovai sutiko daryti kompromisus. Štai tokiu keistu būdu JAV priverstė rusus sėstis prie derybų stalo – atsitraukti.

Galima numanyti, kad šią Kisos (Henrio Kisendžerio pravardė KGB struktūrose) pamėtėtą strategiją dabar prieš Vakarus naudoja V.Putinas. Jis apsimeta norįs ir galįs pradėti atominį karą, jei Vašingtonas nesutiks su jo žaidimo taisyklėmis.

Solsberio pamokos

Atsakinėdamas į Gordonua.com žurnalistės N.Dvali klausimus J.Švecas pabrėžia, jog Vakarai perprato Kremliaus taktiką. Dabar Vakarai supranta, kad jų derybininkai – rimti idiotai. O pats vyriausiasis idiotas – V.Putinas. Juk jis ne tik leido savo žvalgams siautėti Solsberyje nesusikūrus bent kiek į tiesą panašesnio alibi, bet ir privertė juos pasirodyti televizijos ekranuose. Taigi Solsberyje nevykusiai nunuodijimo peraciją surengę GRU agentai ne tik „apsišvietė“ miesto stebėjimo kamerose, bet ir buvo priversti grįžę į Rusiją televizijoms duoti inteviu, ką gi jie veikė tame ūkanotame britų mieste.

Keisčiausia, kad jie papasakojo labai neįtikinamą, visiškai nelogišką versiją, ko gi jie buvo nusidanginę į tą miestą, kodėl buvo užfiksuoti prie Skripalio namų. Žodžiu, operacija sužlugo du kartus: pirmą, kai kai Londono kontržvalgyba išsiaiškino, kas vykdytojai; antrą sykį, kai V.Putinas liepė demaskuotiems agentams nemokšiškai, neįtikinamai teisintis televizijos ekranuose (reikėjo parinkti žymiai įtikinamesnę legendą, kuri panaši į tiesą arba kurios niekaip nepatikrisni).

Šis žlugimas parodė, koks kvailas V.Putinas ir jo sukurptos žvalgybos. Beje, jau nunuodijus A.Litvinenką Vakarai turėjo perprasti, koks tikrasis rusų žvalgybininkų neprofesionalumo lygis: juk radioaktyviuoju poloniu buvo paženklinta pusė Londono. Bet Solsberyje atlikta operacija pademonstravo, kad V.Putinas ne tik kvailai elgiasi, bet dar ir nesupranta, kad kvailai elgiasi.

Taip nutinka todėl, kad, pasak J.Šveco, V.Putinas niekas nebuvo rimtas žvalgybininkas, o tai, kad  į žvalgybos vadovus ėmė skirti savo buvusius asmens sargybinius, dar labiau sutvirtina nuomonę apie rusiškų žvalgybų nekompetenciją.

Didžiausia bėda ta, kad V.Putinas nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes sukelia jo neva drąsūs, akiplėšiški žingsniai. Jis manė truputį pakvailioti Solsberyje, o paaiškėjo, kad jis surengė masinio naikinimo ginklo ataką prieš NATO valstybę, beje, disponuojančią atominiu ginklu.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

V.Putinas, tik pats V.Putinas kaltas, kad Rusijos žvalgyboms suduotas toks smūgis. Dar iki V.Putino pareiškimo, kad tie du įtariemieji patys paaiškins „Russian today“, kodėl važiavo į Solsberį, Kremlius galėjo šią istoriją užtušuoti. Bet po to, kai pats V.Putinas liepė duoti teleizijoms interviu, – žalos jau nebebuvo galima pataisyti. Juk kvailesnės legendos, kodėl jie ten važiavo, nesugalvosi. Gal V.Putinas nežinojo, kad parinkta tokia nesąmonė. Bet jam reikėjo pačiam išsiaiškinti, kokią legendą jie žada paskelbti. Tik jei jis išklausė legendą ir nesuprato, kokia ji kvaila ir primityvi, –  tai dar baisiau.

Dar nežinia, kad labiau pakenkė Rusijos žvalgybai – Sergejus Skripalis ar Vladimiras Putinas.

Tai – tik žiupsnelis minčių, kurios atėjo skaitant J.Šveco lapkričio 15-osios dienos komentarą.

2018.11.19; 12:43

Marco Giannangeli / Daily Express

Velioniui Borisui Berezovskiui adresuoto anoniminio laiško analizė parodė pastebimą panašumą į laiškus, kuriuos gaudavo Olegas Kaluginas, rašo Sunday Express žurnalistas Markas Džianandželis. Jis tvirtina, kad abu laiškai buvo parašyti 2002 metais po Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygos pagrindu sukurto  filmo „Sprogdinant Rusiją“ premjeros.

„Laiškas Berezovskiui parašytas rusiškai, jame cituojamas mažai žinomas šalyje  prancūzų filosofas Mišelis Montenis, ir ten minima mirtis. Laiškas Kaluginui, prasidedantis ta pačia citata, buvo išsiųstas po 7 mėnesių, 2002 metų gruodį“, – rašoma leidinyje.

Felštinskis pareiškė, kad Berezovskis, gavęs tris tokius laiškus, jam pasakė: „Visi žino, kad laiškus rašo FSB ir grasina užuominomis“. Felštinskis pridūrė: „Aš perskaičiau laiškus ir suvokiau, kad kai kurios frazės man žinomos. Aš jam parodžiau Kaluginui nusiųstą laišką. Borisas negalėjo patikėti savo akims“.

Išanalizavęs panašius momentus tekstuose, buvęs KGB majoras Jurijus Švecas „pasakė, kad laiškai parašyti profesionaliai ir pristatyti „riboto“ žmonių skaičiaus, beje, „visi jie susiję su KGB arba yra jo įpėdiniai“, rašo laikraštis.

Šaltinis: Daily Express

2018.05.06; 09:00

Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“. 

Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas

Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.

Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.

Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?

Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.

Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.

Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.

Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…

Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę

D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.

Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).

Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.

Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.26; 09:55

Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV? 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.

Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)

XXX

– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?

– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.

Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.

Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).

– Aš girdėjau dar vieną pravardę…

– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.

– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?

– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…

– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?

– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.

– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?

– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…

Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.

– Tiktai?

– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…

– …kuris dabar JAV…

– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.

– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…

– Taigi, man taip ir nutiko.

– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?

– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).

– Tai dalinai išdavė?

– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…

– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?

– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.

– Ne metas?

– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).

– Putinas buvo geras žvalgybininkas?

– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.

– Ką gi jis veikė Vokietijoje?

– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.

– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų? 

Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas

– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.

– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.

Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?

– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…

– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?

– Iš tikrųjų taip ir buvo.

– Kodėl?

– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.

Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu,  pinigus.

– Tiesiog sukrečia…

– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…

– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…

– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…

– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?

– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…

– …ir jau šimtas milijonų dolerių…

–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…

– …žodžiu, jis buvo jo kolega…

– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…

– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?

– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…

– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?

– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…

– Tai dėsninga?

– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…

– Sobčiakas – KGB agentas?!

– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…

– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)? 

– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…

– Sobčiakui?

– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.

– O patvarkyti pinigus – ne.

– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…

– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…

– buvusieji cechininkai ir…

– banditai…

– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.

– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?

– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…

– Galima sakyti – „dauguma“?

– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).

Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).

– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?

– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…

– …draugai padės…

– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“

– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…

– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…

– …O jos nėra?

– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.

– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?

– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).

– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?

– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).

Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“

– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?

– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.

– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…

– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?

– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.

– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?

– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…

– Tai apie ką labiausiai?

– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…

– Na, kokie gi?

– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…

– Gal specialiai?

– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“

– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?

– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…

– … du kartus…

– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…

– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?

– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..

– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…

– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.

– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…

– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?

– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.

– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?

– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.

Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.

– Jis gali sulaukti apkaltos?

– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…

– …nesėslus…

– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.

– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?

– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.

Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…

– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…

– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.

– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?

– JAV ar Trumpas?

– JAV.

– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.

– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…

– …užšaldyti…

– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.

– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?

– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.

– …užverbavo Kisindžerį…

– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…

– Kisa – mūsų žmogus… 

Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.

– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.

JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.

– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?

– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.

– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.

– Malonu buvo pabendrauti.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.20; 05:39

Natalia Dvali

Jurijus Švecas. Štai kaip užsidarė spąstai, ir juose atsidūrė mažas pliktelėjęs žmogeliukas, siauruose KGB sluoksniuose savo laiku žinomas kaip Nuorūka (Okurok – rus.), o vėliau – kaip Blanki Kandis (Bliednaja Mol – rus.). Ir tai atsitiko po negrabiai sužlugdytos Putino operacijos, bandant įsikišti į prezidentinę kampaniją JAV. Prisižaidė.

Natalia Dvali. Argi dosjė tikslas – ne diskredituoti Trumpą, parodžius jo galimus ryšius su Rusijos valdžia? Kodėl jūs įsitikinęs, kad tai „spąstai“ Putinui?

Jurijus Švecas. Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prie kurio prisilietimas gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau JAV. Dabar Trumpui teks įrodinėti, kad jis ne Kremliaus agentas.

Atkreipkite dėmesį, Trumpas jau sutinka, kad Rusija kišosi į rinkimų procesą, tai yra sudavė smūgį vienam iš amerikietiškos sistemos principų. O Putino ordininkas Reksas Tilersonas, tvirtinant Senate jo kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą, Rusiją vadina adversary (priešininke – liet.). Priminsiu, šaltojo karo metais KGB laikė Ameriką main adversary, tai yra pagrindine priešininke. O dabar RF Tilersonui – priešininkė. O atsimenate, kokias viltis į jį dėjo Kremlius?! Obama jiems, debilams, nepatiko.

Dar griežčiau apie Putino valdomą Rusiją pasisakė naujasis CŽV vadovas ir gynybos ministras. Trumpiau sakant, vedantieji naujosios JAV administracijos atstovai, kurie vaidins lemiamą vaidmenį formuojant politiką RF atžvilgiu, suformulavo naują doktriną: Rusijos sutramdymas arba taika per jėgą.

Kongrese, o ir visame Amerikos isteblišmente, susiformavo dominuojanti dvipartinė dauguma, kuri tą doktriną aršiai palaiko. Ir toji dauguma aiškiai supranta: su Putinu vesti derybas visiškai beprasmiška, nes jis melagis, apsukrus tipas, kuris tik ir galvoja, kaip išsilaikyti valdžioje. Ir kaip dabar Trumpui atšaukti sankcijas Rusijai, ko taip beviltiškai tikisi Kremlius?

Operatyvinė byla Trumpui buvo užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvyko į Maskvą.

Natalia Dvali. Net jeigu išviešinta Trumpo dosjė – „fanera“, tai nereiškia, kad Maskvoje nėra tikros JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos.

Jurijus Švecas. Žinoma, yra. Maskvoje turi būti Trumpo operatyvinė byla. Ir ji užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Maskvą. Kaip tik tuo metu aš dirbau Vašingtono rezidentūroje ir užsiėmiau „apdorojimo objekto“ išvedimu į Maskvą, kur su juo padirbėjo, o paskui įtraukė į agentūrinį aparatą kaip ypač vertingą agentą, kurį planuojama įdiegti į Baltuosius rūmus. Tiesa, ne kaip prezidentą, o kuklesnėms pareigoms (šypsosi).

Natalia Dvali. Kas gali būti tikrajame Maskvos faile apie Trumpą?

Jurijus Švecas. Bet koks verbavimas remiasi trim pagrindiniais dalykais – kompromituojančia medžiaga, pinigais ir ideologija. Na, arba jų kombinacija. Trumpo atveju, kaip jūs suprantate, ideologija atkrenta. Lieka kompromituojanti medžiaga ir pinigai. Pradėkim nuo pirmojo. Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką tuo metu darė KGB.

Į Maskvą oficialaus vizitu atvyksta vienos Vakarų valstybės, artimiausios JAV sąjungininkės, ministras pirmininkas. KGB įvykdo operaciją Olga arba paprasčiau sakant, įrašinėja vaizdajuostėje patalpas, kuriose apsistojo aukštas svečias. Taip nustatoma, kad premjero sutuoktinė turi ypatingą seksualinį apetitą ir kol jis veda derybas su sovietų aukšto rango asmenimis, jo žmona aktyviai užsiima seksu su apsaugininku. Kaip toliau naudojama informacija – nežinau, bet tai kompromituojančios medžiagos, kurios reikėjo KGB, pavyzdys.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Dar vienas pavyzdys. Į Maskvą atskrenda JAV senatorius, kuris turėjo didžiulės įtakos Amerikos ir sovietų santykiams. Jam pristatoma dieviškos išvaizdos vertėja. Senatorius neteko proto, ėmė reguliariai lankytis Maskvoje, kartojo gražuolei (suprantama, įrašinėjant KGB): girdi, dėl tavęs viską pasiruošęs padaryti, tu tik pasakyk. Apskritai, jis nuo jos (ir nuo KGB) nieko neslėpė.

Trečias pavyzdys. KGB gauna informacijos, kad į Maskvą atvyksta Amerikos orkestras ir vienas iš muzikantų – netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tuo metu Vakaruose tai buvo rimta kompromituojanti medžiaga, kurios pagalba galima sužlugdyti karjerą. Kuris muzikantas yra gėjus – to kontora nežinojo. Tad pasiuntė į koncertą vieną agentą, irgi gėjų, su užduotim: išskaičiuoti reikalingą muzikantą. Agentas ne tik išskaičiavo, bet per koncerto pertrauką net susitarė su amerikiečiu dėl pasimatymo. Toliau, žinoma, viskas klostėsi pagal operaciją Olga.

Natalia Dvali. Trumpo toks audringas asmeninis gyvenimas, kad vargu ar Kremliaus galbūt turima jį kompromituojanti medžiaga sukeltų rimtą politinį skandalą JAV.

Jurijus Švecas. Žinoma. Verbavimas, pasinaudojant kompromituojančia medžiaga, apskritai laikomas pačiu nepatikimiausiu, ir darbas su tokiu agentu paprastai trunka neilgai. Atskleisiu paslaptį: sovietų žvalgyba praktiškai niekada nėra paskelbusi kompromituojančios medžiagos, kad nubaustų užsienietį, jeigu jis atsisakydavo bendradarbiauti arba nutraukdavo bendradarbiavimą. Ne iš humaniškumo. Paprasčiausiai kompromitacinės medžiagos „realizavimas“ už bausmę suduotų nepaprastai stiprų smūgį būsimos agentūros verbavimui. Jeigu žvalgybos tarnyba ryžtasi niekšybei, pradeda keršyti, su ja niekas nenorės dirbti.

Idealu, kad žvalgyboje darbas su agentu būtų grindžiamas džentelmeniškais principais. Tai yra, jeigu, teoriškai, Kremlius pradėtų šantažuoti Trumpą dėl „žemesnės socialinės atsakomybės“ merginų, jis gali drąsiai pasiųsti Maskvą į visas keturias puses.  Bet net jeigu įsivaizduosime neįsivaizduojamus dalykus, kad Putinas nusprendė nubausti Trumpą ir paskelbti pikantiškus vaizdo įrašus (žinoma, jeigu tokių yra), Trumpui tai būtų kaip šratai drambliui.

Idiotiška Putino kišimosi į rinkimų kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos stebi kiekvieną Trumpo judesį.

Natalia Dvali. Vadinasi, belieka „verbavimas pinigais“?

Jurijus Švecas. Na, o kokiais pinigais?

Natalia Dvali. Trumpas oficialiai šešis kartus bankrutavo, iki šiol nepaviešino savo mokesčių deklaracijos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą išsakyti įtarimai, kad Kremlius galėjo finansais padėti Trumpo korporacijai.

Jurijus Švecas. Viename interviu žurnalistas sakė Trumpui: girdi, jau nustatyta, kad vienas iš jūsų verslo partnerių susijęs su rusų mafija. Į tai būsimasis JAV prezidentas atsakė: girdi, kai aš pasirašiau su juo kontraktą, aš apie tai nežinojau, o dabar reikia laikytis kontrakto. Ir pridūrė: „Jeigu jis iš rusų mafijos, kodėl FTB manęs neperspėjo?“ Štai ir visa kalba.

Jeigu RF specialiosios tarnybos investavo į Trumpą kažkiek pinigų, jos negalėjo to daryti tiesiogiai. Tokios tranzitinės akcijos turėjo būti atliekamos per tarpininkus, o tai atveria plačias perspektyvas neigimams: girdi, nežinojau, nemačiau, suklaidino, bjaurybės. Apskritai, jei aš jums kažkiek skolingas, tai aš jums atleidžiu.

Tiesa, yra vienas kabliukas – 19,5% Rosneft akcijų, kurios gana suktai buvo išvestos iš RF ir paskutinį kartą iškilo Singapūre. Taip, jos galėjo būti Trumpui kaip „morka“: nuimsi sankcijas – gausi akcijas. Bet visiškai idiotiška Putino kišimosi į rinkiminę kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos seka kiekvieną Trumpo žingsnį ir tas akcijas.

Natalia Dvali. Ir kas bus toliau?

Jurijus Švecas. Toliau Trumpas turi įvykdyti, ką pažadėjęs. Dėl sienos su Meksika, 25 milijonų darbo vietų sukūrimo, Amerikos įmonių sugrąžinimo į JAV yra rimtų abejonių. Bet štai ką jis būtinai padarys.

Jis padidins skalūninės naftos ir dujų gamybą bei eksportą siekiant visiškos JAV energetinės nepriklausomybės. Tą projektą jis jau pradėjo. Suprantate, kokios įtakos tai turės pasaulinėms naftos ir dujų kainoms?

„Blogas“ Obama tik žadėjo sustiprinti priešraketinės gynybos sistemą Europoje. „Geras“ (Kremliui) Trumpas tą padarys.

„Blogas“ Obama mažino JAV ginkluotąsias pajėgas. „Geras“ Trumpas jas padidins. Tai – dėl laivyno, aviacijos, branduolinės triados. Ir reikia neužmiršti, kad jau dabar JAV karinis biudžetas apie 10 kartų didesnis už Rusijos, o JAV paprasta ginkluotė per visą kartą pranašesnė už RF, jeigu ne daugiau.

Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB užsienio žvalgyboje nenaudojamos dulkėjo apie 80% technikos naujovių pavyzdžių, kuriuos pavyko pavogti Vakaruose sovietų karinės pramonės kompleksui. Jau tada SSSR pramonė buvo atsilikusi nuo Amerikos tiek, kad tų naujovių paprasčiausiai negalėjo panaudoti. O Putino Rusija atsiliko dar labiau. Visą garą paleido į propagandą.

Štai tie trys punktai – tai Putino Rusijos mirtis. Išrinkus Trumpą iš Kremliaus be paliovos sklinda užkeikimai: reikia sėsti ir tartis. Tartis dėl ko? Ko Rusijai reikia iš JAV – man aišku: panaikinti sankcijas, daug pinigų investicijoms, naujausių technologijų. Bet ką Maskva gali mainais pasiūlyti Vašingtonui?

Natalia Dvali. Pavyzdžiui, būti sąjungininke kovoje su Kinija.

Jurijus Švecas. Užmirškite. Trumpas menkai susigaudo užsienio politikoje. Jis dar išsako egzotiškų idėjų, bet jam netrukus paaiškins, kad reali konfrontacija su Kinija – kliedesiai. Trumpas dar nežino, pavyzdžiui, kad Kinija turi priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti labai rimtą pavojų JAV lėktuvnešių grupėms. Be to, Kinijoje, kitaip nei Rusijoje, Trumpas realiai turėjo didelį verslą. O ir RF nekonfrontuos su Kinija, net dėl Trumpo.

Natalia Dvali. Kremlius gali pasiūlyti Vašingtonui gyvos jėgos kovoje su Islamo valstybės smogikais Sirijoje, tuo labiau, kad Vakarai nesirengia ten vykdyti antžeminės operacijos.

Jurijus Švecas. Tai daug realiau. Kremlius gali pasiūlyti Trumpui „patrankų mėsos“. O kaip priedą Putinas „geriausių pasaulyje prostitučių“ iš Rusijos draugijoje gali surengti ant Baltųjų rūmų pievelės „aukso lietų“ Trumpui. Tai, ko gero, ir visos realios Kremliaus galimybės. Bet ar tai verta to, ko Rusijos Federacijai reikia iš JAV?

Rusija ties ekonominio kracho riba ir išgyvena tirpstančių valiutos rezervų sąskaita. Prošvaistės nėra, tik šmėkliška viltis, kad įvyks stebuklas. Likimas padovanojo Putinui 15 stebuklingų metų – neregėtų naftos ir dujų kainų. Jas pravalgė, išleido dvarams, jachtoms, elitiniam nekilnojamajam turtui ir iškaišiojo po ofšorus. Daugiau stebuklų nebus.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com leidinys.

2017.01.28; 04:58

Natalia Dvali

Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.

Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.

2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.

„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.

Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.

Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.

 Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui

– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?

– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.

– Ką tai reiškia?

– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.

„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.

– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?

– Absoliuti.

– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?

– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.

– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.

– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.

Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.

Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.

Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia.  Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.

Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.

– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?

– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems  įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.

Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.

Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.

Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com portalas.

(Bus daugiau)

2017.01.29; 05:28

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.

Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.

Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.

Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.  

Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.

Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.

Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga  Putino pirmtakams Kremliuje.

Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.

Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.

Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.

O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.

Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.

Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.

Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.

Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.

O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.

Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.

Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.

Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.

Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.

Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.

Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.

Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.

Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.

Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.

Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.

Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.

Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.

Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose. 

Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.

Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.

Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.

Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.

Informacijos šaltinis www.gordonua.com.

2016.11.25; 05:05

 

 

 

Rusijos politinė viršūnėlė atkemša šampano butelius, skendėdama euforijoje dėl Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Kremlius dar nesuprato, kokių problemų jam pateiks naujasis Amerikos lyderis.

Bet tam Trampas turi suprasti svarbiausią dalyką: kuo labiau bijo Rusijos vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. O kad suprastų RF prezidento Vladimiro Putino psichologiją, JAV tereikia perskaityti tris pagrindines rusų literatūros knygas: dvi pasakas ir vieną apysaką, – rašo analitiniame straipsnyje leidinyje Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis iš KGB instituto Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir tapęs ten verslo žvalgybos analitiku.

Jurijus Švecas, verslo žvalgybos analitikas iš JAV

Sumaištis Maskvoje dėl Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu kelia rimtų klausimų. Valstybės Dūma plojo. Vladimiras Žirinivskis visos šalies televizijos auditorijos akivaizdoje kėlė taurę šampano. Kremliaus propagandistai springo iš džiaugsmo.

Džiūgavimų Maskvoje mastai žadino mintį, kad tai ne šiaip džiaugsmas dėl jums malonaus žmogaus pergalės. Taip springstant pažymimas didžiausias užsienio politikos laimėjimas, kaip  mums iš Maskvos skelbiama beveik atviru tekstu, kad tai Vladimiras Putinas padarė Donaldą Trampą JAV prezidentu.

Vienas iš didžiausių besmegenių deputatų taip tiesiai ir pranešė socialiniuose tinkluose: „Amerika mūsų! Ir įsidėmėkite, kad kaip ir Krymas ji buvo paimta be jokio kraujo! Štai veiksmingos užsienio politikos galia!“

Taigi, pasirodo, Trampas už išrinkimą turi būti dėkingas Putinui ir dabar turi mokėti skolą. Tarkime, kad tai tiesa. Bet kam apie tokį didžiulį laimėjimą taip garsiai ir atvirai šūkalioti? Apie jį reikia tylėti bent jau šimtą metų. O čia atviras džiūgavimas, tarsi būtų pasaulio futbolo čempionatą laimėję. Ir suprantama, kad tokiu svarbiu klausimu niekas nebūtų drįsęs net užsiminti, jeigu tam nebūtų sankcijų davęs Kremlius. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Toliau – dar daugiau. Kremlius nutekino informaciją, kad tarp jo emisarų ir Trampo atstovų anksčiau būta konfidencialių kontaktų. Žodžiu, faktiškai patvirtino tai, kuo Trampas buvo kaltinamas rinkiminės kampanijos metu ir nuo ko jis visaip atsižegnodavo. Ir vėlgi, jeigu tokių kontaktų būta ir jei jie buvo sėkmingi, tai kam atskleisti savą žmogų, prastumtą – nesuvokiama! – į pačius Baltuosius rūmus?

Trampo atstovai čia pat pranešė, kad jokių kontaktų nebuvo, bet Kremlius vis nerimo. Į JAV metėsi Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas ir prapliupo visa serija svarbių pranešimų apie Amerikos ir Rusijos santykius, kurių prasmę galima trumpai išsakyti banaliai: „draugaukime“.

O atsakymas – tyla. Ir Trampas skambina į Londoną ministrei pirmininkei Teresai Mei, o ne į Maskvą Putinui, ir kviečia ją, o ne Putiną, dar iki inauguracijos atvykti į Vašingtoną svarbioms konsultacijoms.

Maža to, po rinkimų Trampas praktiškai nemini Putino ir Rusijos, o per debatus jis pasisakė ta tema tik atsakydamas į Hilari Klinton kaltinimus, kur simpatijos Putinui ir „Grab her by the pussy“ buvo vienoje gretoje, kaip vienos kategorijos ir visiškai nepadorūs reiškiniai.

Iš principo, Kremlius siunčia emisarus į Vašingtoną prieš svarbius įvykius. Antai, prieš tai, kai Borisas Jelcinas paskelbė Putiną savo įpėdiniu, į Vašingtoną nuvyko „pasiuntinys“ iš Maskvos. Jis surengė visą seriją konfidencialių susitikimų su JAV administracijos, kongreso, verslo ir intelektualinio elito atstovų, ir pranešė apie artėjančius įvykius bei paaiškino, ko iš jo laukti. Ir jokio nutekėjimo žiniasklaidai! Viskas buvo griežtai konfidencialu.

Peskovas traukia Putino arijas apie meilę ir draugystę Trampui per žiniasklaidą. Bet asmeniškai susitikti su Putinu nepanoro nei pats Trampas, nei žemiausias jo aplinkos klerkas. Beveik kaip žinomoje patarlėje: jei pro duris išveja, tai pro langą lenda.

Kremlius aiškiai blaškosi aplink „klientą“, bet „klientas“ neskuba reaguoti. Kažkas panašaus buvo po 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai Putinas pirmas iš užsienio lyderių paskubėjo pareikšti užuojautą Džordžui Bušui ir pasiūlė bendradarbiauti. Bušas pratylėjo ir Putinas iš nuoskaudos prikando lūpą. Panašių įvykių po Trumpo išrinkimo, kol kas dar tik preliminarių, bet daugėja, ir jie rodo, kad istorija gali pasikartoti.

Valdininkai aiškiai įtikino Putiną, kad Rusijos propagandos ir specialiųjų tarnybų pastangos suvaidino kritiškai svarbų vaidmenį Trampo pergalėje, ir jis (Putinas) visiškai nesupranta, kad viskas įvyko tiksliai priešingai ir kad įžūli Rusijos parama pridarė problemų ir Trampui, ir dar labiau Kremliui.

Dar praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kai sovietų diplomatijos ir žvalgybos tarnybų profesionalumas buvo nepalyginamai aukštesnis už dabartinį, Kremliuje buvo gyva aksioma, kad kitas JAV prezidentas demokratas bus didesnis „antisovietas“, negu prezidentas respublikonas. Tai buvo aiškinama tuo, kad demokratų kandidatas a priori buvo įtariamas simpatizuojąs Maskvai, todėl išrinktas jis turės įrodinėti priešingai ir bus griežtesnis SSSR atžvilgiu, negu prezidentas respublikonas, jei būtų jo vietoje.

Dabar – ačiū Putinui už tai! – įtarimų dėl specifinių ryšių su Kremliumi dėmė sutepė Trampą, ir jam teks savo politika įrodinėti, kad to nėra. Kaip tik įrodinėti, nes Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose susiformavo konsensusas, kad Putinas – tai nesisteminis pasaulinis marginalas, su kuriuo bičiuliautis taip pat nepadoru, kaip vaikščioti neplauta galva ir pleiskanotam.

Titaniškomis Kremliaus propagandos ir Rusijos specialiųjų jėgų pastangomis Trampas įsižiūrėjo į Putiną ir dabar jam teks apsivalyti. Su šia problema anksčiau ar vėliau susidurs kiekvienas Vakarų lyderis, kuris dar naiviai galvoja, kad su Putinu galima dėl ko nors susitarti.

Prezidento Bilo Klintono laikais aš paklausiau vieno kongresmeno, kodėl tokia nesupratinga administracijos politika Rusijos valdančio Jelcino atžvilgiu. Tada JAV duodavo Maskvai milijardus, kurie įsisukdavo ir ugdydavo korupciją, o ne reformas ir demokratiją. Kongresmenas atsakė: „Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente dirba kadriniai valdininkai ir politikai. „They have no guts“ („Jie neturi kiaušinių“). Štai, jeigu ten dirbtų buvę verslininkai, išėję iš žiaurios konkurencinės kovos pasaulio, tada JAV užsienio politika būtų visiškai kitokia“.

Na štai – taip ir nutiko! JAV prezidentu tapo kaip tik toks žmogus. Pažiūrėsim, prie ko tai prives. Bet pradžiai jam prireiks adekvačios informacijos apie Rusiją. Kiek aš pastebėjau, norėtųsi, kad situacija šioje sferoje būtų geresnė.

2014 metų vasario 24 dieną, vakare Vašingtono laiku, žiūrinėdamas internete Krymo socialinius tinklus, aptikau pranešimą, kad nežinomi asmenys praėjo pulti Krymo parlamentą. Surasti tiesioginę transliacija buvo nesunku ir po kelių minučių per vaizdo kamerą ant parlamento rūmų aš savo akimis pamačiau, kaip tai vyksta. Dirbo aiškiai grupė Rusijos specialiosios paskirties karių – tiksliai, raštingai, darniai. Internete jau šurmuliavo pranešimai iš įvykio vietos.

Iškart įjungęs CNN aš nustebau išgirdęs, kad, remiantis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (angl. Defense Intelligence Agency – DIA) analitiku, nėra jokio pagrindo manyti, jog „rašenz“ ketina pradėti kokią nors karinę operaciją Kryme, nes – dėmesio! – jie nepritraukė arčiau veiksmų zonos lauko ligoninių. DIA organizacija – karinė, ir atskiri analitikai kažin ar ryžtųsi dalytis savo nuomone su CNN be vadovybės sankcijos. Kitaip sakant, tai buvo visos DIA nuomonė apie situaciją Kryme.

Pamenu, aš įpykęs nusikeikiau. Mačiau – tai buvo gana paplitusi žvalgybos tarnybose šiurkščiausia klaida, kai analitikas nesupranta pačios tiriamojo objekto prigimties ir stengiasi įminti jo veiksmus, vadovaudamasis vaizduote, kaip analogišku atveju pasielgtų jis pats. Žodžiu, analitikas sumetė, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų Amerikos kariškiai, ir nusprendė, kad taip turi elgtis ir rusai. Big mistake!

Kadaise Vinstono Čerčilio memuaruose apie Antrąjį pasaulinį karą mane apstulbino vienas epizodas. 1942 metais anglai ir amerikiečiai planavo stambią desantinę operaciją Afrikos šiaurėje, savotišką būsimojo antrojo fronto atidarymo treniruotę. Buvo numatyta desantą išlaipinti keliais etapais, pirmiausia išmetant pagrindinį. Tad štai, pirmiausia buvo numatyta išmesti su parašiutais… dantų gydymo kėdes. O kaip gi kitaip? Juk toliau išsilaipinant kareiviai gali susižeisti dantis ir jiems prireiks dantų gydymo kėdžių. Taip mąstė amerikiečių ir britų generolai.

Maždaug tuo pat metu generolas Žukovas kovinius uždavinius sprendė kitaip. Jeigu jam prieš akis buvo užminuotas laukas, už kurio įsitaisęs priešas, jis siuntė į ataką kareivius, o kai šie „išminuodavo“ lauką savais kūnais, įkandin važiuodavo tankai. Vakarų analitikams tokie dalykai ir į galvą neateitų, bet Žukovui viskas buvo aišku kaip dieną: tankai kainuoja brangiai, jų mažai, o kareivių bobos dar prigimdys.

Nuo to laiko ir „rašenz“, ir Vakarų analitikų mentalitetas mažai tepasikeitė. Štai ir dabar DIA analitikas įsitikinęs, kad prieš karinę operaciją rusai turi netoliese įkurti lauko ligoninę. Ir jam sunku įsivaizduoti, kad rusų generolai mąsto kitaip: kam jiems iš anksto įkurdinti ligoninę, jei jie turi mobiliųjų krematoriumų? Atvarys juos po mūšio ir išspręs visus klausimus.

Štai taip dėl ligoninių pražiopsojo Rusijos agresijos Kryme pradžią.

Po to apie savaitę CNN kanale reguliariai pasirodydavo Pentagono dimisijos generolų kalbančios galvos, jie aiškino, kad Rusija užpuolė Krymą, kadangi jis jai labai reikalingas, nes ten yra Sevastopolis, vienintelis šilto vandens uostas pietuose. Ir visą savaitę niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad Sevastopolis – tai ne prekybos uostas, o KJP bazė, kad ten ir taip yra Juodosios jūros laivynas, o šilto vandens uostą Juodojoje jūroje RF jau turi, ir jis vadinasi Novorosijskas.

Tai tik atskiri eskizai, bet jie gana tiksliai atspindi lygį, kaip Vašingtono vyriausybinės struktūros supranta Rusiją. Pasibaigus šaltajam karui, Rusiją nuspręsta užmiršti. Tas procesas prasidėjo prie prezidento Klintono, kuris savaičių savaites nepriėmė CŽV direktoriaus Džeimso Vulsio su pranešimu. Tai stūmė žvalgybos tarnybas į demoralizaciją, orientacijos ir kvalifikuotų kadrų praradimą.

Galų gale, CŽV rezidentūros užsienyje praktiškai liovėsi užsiiminėti agentūriniu darbu ir virto savotiškais apsikeitimo informacija su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis centrais, žodžiu, gaudavo tai, ką jiems geranoriškai duodavo. Ta siaubinga situacija peraugo į didelį skandalą dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos amerikiečiai neva tai rado Irake, tuo pagrindu nuvertė Sadamą Huseiną, bet ginklų realių pėdsakų taip ir nerado.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com.

(Bus daugiau)

2016.11.24; 05:05

Saulius Kizelavičius

Visas pasaulis atkakliai bando suvokti, kas yra naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Kol kas – nieko džiuginančio, raminančio.

Dauguma istorikų, politikos, saugumo ekspertų pripažįsta, kad nežino, ko verta tikėtis iš aukščiausią JAV postą užėmusio verslininko. Pasaulio sostinėse tvyro didelė nežinia ir neapibrėžtumas. Niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kaip būtent elgsis prisiekęs D.Trampas – laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų, ar juos pamirš?

Be kita ko, kai kurie rinkimų dienomis duoti pažadai per daug prieštaringi, kad būtų galima suvokti pagrindines D.Trampo vidaus ir užsienio politikos kryptis.

Net ir Rusija džiaugiasi D.Trampo atėjimu į valdžią santūriai, tarsi baimintųsi, jog „taip gerai, kaip nutiko, negali būti“. Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas greičiausiai suvokia: „Kas greitai susidraugauja, tas greitai ir susipyksta“.

Taigi apie kokias D.Trampo nuodėmes kalba pasaulio politikai, ekspertai, analitikai?

EK prezidentas Žanas Klodas Junkeris: „Teks mokytis dvejis metus“

Pradėkime nuo Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio žodžių, ištartų Liuksemburgo konferencijoje susitikus su studentais. EK prezidentas Žanas Klodas – Junkeris pareiškė, kad naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui teks ilgai mokytis, kad suprastų, kas yra Europa ir kaip ji dirba.

Žinoma, naudojantis proga, verta pajuokauti: o ar pats Junkeris supranta, kas yra Europa, kaip ji veikia ir kur ji eina? Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia tai, kad vienas iš Europai vadovaujančių pirmųjų asmenų viešai ir oficialiai pabrėžė: „Esama pavojaus, kad D.Trampo išrinkimas Amerikos prezidentu pakenks iki šiol egzistavusiems stabiliems JAV – Europos santykiams“.

Taigi ir šis Europos Sąjungos funkcionierius baiminasi, kad D.Trampo vadovavimas gali atešti „bjaurių pasekmių“ saugumo politikai. Iškalbinga ir ši Junkerio citata: „D.Trampui teks sugaišti dvejis metus, kad pažintų šiandieninį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų egzistuoja“.

Dveji metai – ilgoka laiko atkarpa. Būtų buvę žymiai geriau: „pirma išmoksti, sužinai, suvoki, ir tik po to eini prezidentauti“.

Jurijus Felštinskis: „Ukraina neturi nė vienos priežasties džiūgauti“

Rusijos – Amerikos santykių žinovas, istorikas Jurijus Felštinskis, gyvenantis Amerikoje, pareiškė, kad Ukraina po D.Trampo išrinkimo Amerikos prezidentu turėtų įdėmiai suklusti. Optimizmui nėra nė kruopelytės pagrindo. Nerimui – daug pagrindo. 

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Istorikas, JAV – Rusijos santykių ekspertas Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Priešrinkiminio turo metu D.Trampo pareiškimai – keisti, dviprasmiški. Tos mintys, kuriomis D.Trampas dalinosi, jam buvo nenaudingi kaip kandidatui. Felštinskio manymu, dėl tų pareiškimų jis prarado rinkėjų balsų. Jis negalėjo tikėtis pritraukti gerbėjų, nes tvirtino norįs susilpninti JAV įtaką ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis taip pat teigė sieksiąs sumažinti JAV skiriamas lėšas NATO aljansui.

Atvirai kalbant, D.Trampas propagavo užsisklendimo, užsidarymo politiką. Jis beveik atvirai ragino Rusijai leist pasiimti Ukrainą. Jis atvirai gyrė V.Putino vidaus politiką. Tad D.Trampo priešrinkiminiai lozungai negalėjo negluminti.

Pasak Felštinskio, D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai.

Ir vis dėlto tie pareiškimai buvo ištarti rinkiminių batalijų metu. Ir niekas pasaulyje kol kas nežino, ar D.Trampas taip įstikinęs nuoširdžiai, ar tik gudravo?

Didžiausia šiandieninė problema – mes nieko nežinome apie naująjį JAV vadovą. O tai, ką žinome, nekelia optimizmo. Pirmą kartą JAV prezidentu tapo ne politikas, o verslininkas. Beje, prisimenant net šešetą D.Trampo bankrotų, jis nebuvo sėkmingas verslininkas. Greičiau prastas, nei sėkmingas verslininkas.

Kita tema: D.Trampas yra respublikonų kandidatas, o respublikonai šiuo metu turi daugumą tiek Senate, tiek Kongrese. Tad formaliai D.Trampo rankos atrištos. Ir jei jis išties norės nekišti pinigų užsienio konfliktų sureguliavimui, NATO ir Ukrainai, jis tai galės padaryti.

Bet mes puikiai žinome, tvirtina Felštinskis, kas ištikdavo Europą, kai tik oficialusis Vašingtonas nusisukdavo nuo Europos reikalų. Ogi Europoje kildavo pasauliniai karai.  Europa niekad nebuvo saugi ir stabili be Amerikos globos ir niekad nebus ramybės oaze, jei Amerikai nebebus įdomus jos likimas. Jei Amerika trauksis iš Europos, Rusija būtinai išnaudos galimybę puldinėti kaimynines šalis.

Taigi Rytų Europa – dideliame pavojuje. Jei D.Trampas laikysis pažadų, duotų rinkiminės kampanijos metu, Rytų Europa atsidurs Rusijos gniaužtuose.

Šį komentarą istorikas Jurijus Felštinskis davė Ukrainos leidiniui Gordonua.com.

Jurijus Švecas: „D.Trampą išrinko Amerikos provicija“

Jurijus Švecas, buvęs KGB darbuotojas, prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs finansų analitiku, perspėja, kad D.Trampas būtinai domėsis, kur dingsta Ukrainai skiriami pinigai. Ir vos tik suvoks, kad amerikiečių doleriai nusėda korumpuotų Ukrainos pareigūnų ir valdininkų kišenėse, tikriausiai šį „finansavimo šaltinį uždarys“. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.

Finansų analitikas J.Švecas prisipažįsta nusivylęs JAV rinkimų rezultatais. Garsiausi analitikai ir prognozuotojai, analitikai ir ekspertai nesusigaudė, neatspėjo, nesuvokė, kad šį kartą JAV prezidento rinkimų rezultatus nulems ne dideli pinigai ir korporacijos, o JAV provincijoje gyvenanti vadinamoji prastuomenė. Žinomiausi pasaulio ekspertai nė neįtarė, kad šį kartą vargingai mažuosiuose miesteliuose gyvenantys amerikiečiai bus tokie aktyvūs.

JAV provincija rinkosi ne taip, kaip rinkosi didieji JAV miestai. Sunkiai besiverčiantiems provincijos amerikiečiams patauklesnis pasirodė D.Trampas. Jiems nusispjauti, kad pirmą sykį JAV istorijoje prezidentu tapo žmogus, netarnavęs JAV kariuomenėje.

Beje, kvailysčių vidaus politikoje D.Trampui krėsti niekas neleis, Šveco įsitikinimu. Bet užsienio politikoje jo rankos labiau atviros.

Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad D.Trampas – labai ambicingas. V.Putinui jis neleis su savimi elgtis taip, ką leido V.Putinui išdarinėti Barakas Obama. D.Trampas baisiai supyks, jei V.Putinas jį apgaus arba jį bandys parodyti kaip silpną prezidentą, kuriam duotų pažadų nebūtina laikytis.

Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.

„Kodėl D.Trampas gali būti Kremliaus marionete?“

Focus žurnale yra paskelbta Boriso Raitšusterio publikacija „Kodėl Putinas džiaugiasi Trampo pergale, bet gali greitai su juo susipykti“.

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Ši publikacija sudomino todėl, kad ten rašoma apie neva egzistuojančius D.Trampą kompromituojančius vaizdo įrašus. Omenyje turimos štai kokios aplinkybės: kai D.Trampas viešėjo Maskvoje, jis galbūt buvo įviliotas į seks – orgijas, tas vakarėlis buvo slapta nufilmuotas, ir dabar Kremlius galįs D.Trampą šantažuoti. Suprask: elgsiesi ne taip, kaip mes norime, videofilmas išvys dienos šviesą, ir tavo politinei karjerai – galas.

KGB tokius metodus anksčiau tikrai naudojo prieš užsienio politikus. Nėra jokių abejonių, kad tokius metodus naudoja ir dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos. Bet ar į tokias Rusijos slaptųjų tarnybų pinkles pakliuvo D.Trampas, – niekas nežino.

Torstenas Beneris: „D.Trampo išrinkimas byloja, kad žmonėms nusibodo liberalioji demokratija“

Verta dėmesio ir Hanso Monatos (Tagesspiegel) publikacija, kurioje svarstoma, kodėl D.Trampas laimėjo prezidento rinkimus. Ten cituojamas Berlyno analitininio centro Global Public Policy Institute direktorius Torstenas Beneris, kuris mano, esą D.Trampo išrinkimas byloja, kad visuomenė pavargo nuo liberaliosios demokratijos. D.Trampo išrinkimas – tai ženklas, kad liberaliosios demokratijos principų žmonės daugiau nebelaiko didele vertybe.

Ten esama ir pastabos, kad D.Trampas neleis V.Putinui demonstruoti, esą JAV turi silpną prezidentą, kuriam galima ir meluoti, ir nesilaikyti jam duoto žodžio, ir leist kištis į amerikietiškus reikalus.

Ši aplinkybė – lyg ir viltinga. Bet ekspertas iš Berlyno perspėja, kad D.Trampas gali būti per daug kietas – per toli nueiti įrodinėdamas Kremliui, kad nėra silpnas.

Post scriptum

Žodžiu, D.Trampas gali būti blogas dėl to, kad atsisakys ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, sutiks su Kremliaus noru pasaulį pasidalinti į įtakos zonas bei nuspręs trauktis iš Europos palikdamas atrištas rankas Rusijos diktatoriui. 

Donaldas ir Melanija Trampai
Donaldas ir Melanija Trampai.

D.Trampas turi ir dar vieną silpnąją vietą. Tai jo žmona Melanija Tramp, daug jaunesnė už savo vyrą. Ji gimė ne JAV. Atvykusi į Ameriką ji kurį laiką dirbo nelegaliai. Dirbo, beje, grožio modeliu. O tai reiškia, kad jai teko fotografuotis vyrams skirtiems žurnalams apsinuoginusiai.

Be to, šių metų vasarą ji, viešai kalbėdama Respublikonų partijos suvažiavime, nuplagijavo daug Mišelės Obamos teiginių ir minčių, tarsi tai būtų jos mintys, jos žodžiai. Taigi išdrįso JAV prezidento Barako Obamos žmonos žodžius pateikti kaip savo. Jai dėl to nebuvo gėda, ji net neatsiprašė.

Vietoj epilogo

Ar galima D.Trampą teisiškai pašalinti iš JAV prezidento posto? D.Trampui šiuo metu iškelti 75 teisiniai ieškiniai dėl verslo reikalų. Kai kuriuose teismo posėdžiuose jis privalės duoti parodymus dar iki prezidento inauguracijos iškilmių. O per visą savo kaip verslininko karjerą D.Trampui buvo išelti 4 tūkst. teisiminių ieškinių – dėl sukčiavimo, apgaulės, finansinių įsipareigojimų nevykdymo…

2016.11.12; 06:28

Natalija Dvali, redaktorė, žurnalistė

Kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton dėl ligos buvo nutraukusi rinkimų kampaniją neribotam laikui.

Demokratų kandidatės netikėto negalavimo ištakos gali nuvesti į Kremlių, tuo labiau, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas puikiai supranta: jeigu laimėtų Klinton, „Vovai galas“, pareiškė interviu internetiniam leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.

2016 metų rugsėjo 13 dieną vedantysis amerikiečių mokslininkas ir medicinos ekspertas, teisminės medicinos ir neuropatologijos specialistas Benetas Omalu išsakė prielaidą, kad Demokratų partijos kandidatė į JAV rezidento postą Hilari Klinton galėjo būti apnuodyta. „Aš turiu patarti Klinton štabui atlikti toksikologinę ponios Klinton kraujo analizę. Visiškai galimas dalykas, kad ji apnuodyta“, – parašė Omalu savo puslapyje Twitter‘yje ir toliau nedviprasmiškai pridūrė: „Aš nepasitikiu ponu Putinu ir ponu Trampu. Iš tų dviejų visko galima tikėti“.

Porą dienų prieš tą pranešimą Klinton staiga pasijuto blogai per ceremoniją teroro akto Niujorke rugsėjo 11 aukoms atminti; gydytojai jai diagnozavo plaučių uždegimą. Politikė nutraukė rinkimų kampaniją, bet tikino žurnalistus, kad jaučiasi „žymiai geriau“ ir „artimiausiomis dienomis“ grįš prie darbo.

Interviu internetiniam leidiniui „Gordon“ buvęs sovietų žvalgas, dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV, pareiškė kad neatmeta „Klinton apnuodijimo ir Kremliaus pėdsakų“ versijos. Pasak buvusio SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininko ir Vladimiro Putino bendrakursio Andropovo Užsienio žvalgybos institute, Kremliaus lyderis daug kam pasiryžęs, kad JAV prezidentu taptų ne Hilari Klinton.

Kad Trampas laimėtų, reikia stebuklo, jeigu tai bus netikėta Klinton liga, vadinasi, tą „stebuklą“ padarė Vova iš Kremliaus.

– Kiek, Jūsų nuomone, pagrįsta Beneto Omalu versija, kad netikėta Hilari Klinton liga prezidentinės kampanijos įkarštyje – ne atsitiktinumas?

– Omalu gydytojas ir mokslininkas, turintis gerą reputaciją, neims svaidytis žodžiais. Patarimas atlikti kraujo toksikologinę analizę turi prasmės bent jau todėl, kad, kaip sako amerikiečiai, to be on the safe side (dėl visa ko, kad apsidraustum, – red. past.).

– Suklusti verčia tai, kad Donaldo Trampo štabe uždrausta neigiamai komentuoti Klinton sveikatą. Kodėl? Trampas nesivaržo kalbėdamas, galėtų išeiti prieš rinkėjus, pavyzdžiui, sakydamas: „Hilari neturi jėgų valdyti Amerikos“, bet staiga pasirodė kilnus ir patylėjo.

– Apskritai, JAV laikoma, kad viešai aptarinėti sveikatos būklę nepadoru ir net neteisėta, jeigu nekalbama apie aukšto rango politikus. Žinoma, Trampas – tramvajų storžievis ir rudaplaukis klounas, bet, matyt, jam pasufleravo, kad reikėtų ir kilnumą parodyti. Štai ir parodė. Bet labai gali būti, kad jam patarė patylėti žmonės, kurie žino apie Hilari sveikatos būklę daugiau, negu rašo žiniasklaida.

Man sukėlė nerimą tai, kad Hilari iškrito iš prezidentinės kampanijos visai savaitei. Tai verčia suklusti. Aš neatmesčiau nuodijimo ir Kremliaus pėdsako versijos.

– Savo interviu Jūs ne kartą pabrėžėte, kad FSB, ypač atėjus Putinui, visiškai prarado profesionalumą. Ir staiga rimtai spėjate, kad Rusijos specialiosios tarnybos aplošė Ameriką ir gal apnuodijo būsimąjį JAV prezidentą?

– FSB aplošia nebent tik savo zombių dėžėje. O iš tikrųjų jos (FSB tarnybos, – red. pas.) sužlugdo vieną stambią operaciją po kitos. Reikia suprasti, kad operacija, kuri buvo įvykdyta, o paskui apie ją sužinota, – tai sužlugdyta operacija. Susprogdino namus Maskvoje, o paskui Riazanėje suklupo lygioje vietoje. Nunuodijo Litvinenką, bet tai darydami užteršė du miestus, Londoną ir Hamburgą, ir keletą lėktuvų. Numušė Malaizijos boingą, pasigyrė internete, o dabar nežino, kai išbristi. Sulaužė serverius JAV ir paliko savo pėdsakus. Jau nebekalbu apie Ukrainą, kuri turėjo tapti mažu pergalingu karu, o visiškai įmanoma, kad gali tapti duobkase Putino Rusijai. Visa tai žlugusios operacijos, už kurias anksčiau ar vėliau teks atsakyti.

Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova.

Praktiškai įmanoma įvykdyti viešo politiko nunuodijimo operaciją. Hilari visą laiką publikos akivaizdoje, ją nuolat supa dešimtys, jeigu ne šimtai žmonių. Apkrėsti ar nunuodyti tokį žmogų visiškai realu. Ir čia, kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, turint omenyje Putiną, „sunku numatyti idioto logiką“. Normaliam žmogui dažnai sunku įsivaizduoti, kas Kremliaus kvaišos galvoje ir ką jis pasiruošęs daryti.

– Atleiskite, nuodyti kandidatą į JAV prezidentus – net RF prezidentui per daug; per didelė rizika, pernelyg nenuspėjamos pasekmės.

– Putinas – degeneratas, kuris tiek išsigandęs savo „specialiųjų operacijų“ rezultatų, kad jam gali tiesiog stogas nuvažiuoti. Tas debilas, kurį jūs vadinate RF prezidentu, pastatė viską už Trampo pergalę, ėmėsi aktyviai jį remti, įsikišo į prezidentinę kampaniją JAV ir dar kartą apsidirbo iki ausų, kai išlindo ir pasimatė jo specialiųjų  operacijų „ausys“.

Savo „profesionaliomis“ specialiosiomis operacijoms Putinas padarė viską, kad kitu JAV prezidentu taptų Hilari ir kad ji būtų jo mirtinas priešas. Jis pasikėsino į tai, kas šventa, – bandė manipuliuoti JAV prezidento rinkimais, ir už tai bus nubaustas. Paskui „raša TV“ spygaus, kaip „prakeikta Amerika skriaudžia didžiadvasę Rusiją“, užmiršdama, kad būtent Kremlius padarė viską, net kas atrodė neįmanoma, kad santykiai su būsimąja JAV administracija būtų nepakenčiami. O blogi santykiai su būsimąja JAV administracija reiškia RF ekonomikos krachą ir žlugimą. Būsimajam JAV prezidentui nereikės tam priiminėti jokių papildomų sankcijų. Pakaks išlaikyti esančias.

Štai taip „Didysis Pu“ savo rankomis įspeitė save į kampą ir, kad iš ten išsikrapštytų, jam dabar reikia Trampo pergalės. O pačiam Trampui reikia stebuklo, kad laimėtų rinkimus. Neduok Dieve, jeigu tuo „stebuklu“ bus netikėta Klinton liga, vadinasi, yra rimto pagrindo manyti: stebuklą padarė Vova iš Kremliaus.

Hilari – pasaulinės politikos Mohamedas Ali, Putinas – pigmėjus, netinkamas net gaidžių peštynėms.

– Regis, Jums, kaip buvusiam KGB žvalgui, būdinga profesinė deformacija: visur vaidenasi sąmokslas ir Kremliaus ranka. Gal viskas žymiai proziškiau: Klinton 68 metai, ją išvargino prezidentinis rungtyniavimas?

– Praėjusią savaitę JAV paskelbė, kad vidutinis amerikiečio amžius sveikatos prasme – 75 metai. O iki tol jūs esate jaunystės stadijoje. Beje, Trampui 70, bet pažiūrėkite į jį: varo kaip tankas, duos forą (nuolaidą) bet kuriam jaunam Aukščiausios Rados deputatui.

Hilari – milžiniško darbštumo žmogus. Palyginti neseniai ji 11 valandų davė parodymus JAV Kongrese, o tai kartais galima prilyginti kankinimams. Tai beveik tas pats, ką pliku užpakaliu sėsti ant įkaitusios keptuvės. Ją draskė į gabalus, tiksliau – bandė, bet neišėjo.

Nežinau, ar yra visame pasaulyje bent penketas Hilari lygmens politikų. Ji mąsto kaip kompiuteris. Beje, ambicingą istorinę JAV sveikatos apsaugos politiką, kurią įkūnijo Obama, sugalvojo ir parengė būtent Klinton, kai buvo pirmoji dama. Parengė, bet negalėjo pati įgyvendinti, nes tuo metu buvo prezidento Bilo Klintono, kurio nekentė visi respublikonai, žmona. Hilari galima lyginti tik su Margaret Tetčer, ir tai klausimas, kuri iš jų geresnė.

– Ne atsakymas, o vos ne odė mylimai moteriai…

– (Juokiasi). O jūs palyginkite Klinton kalbas su Kremliaus suskio (čmo, – rus.) tiesioginėje linijoje, kuriam „bendravimas su liaudimi“ – surepetuotas iki smulkmenų spektaklis. Hilari – iš principo kitos svorio kategorijos kovotoja, ji pasaulinės politikos Mohamedas Ali, o Vova Putinas – pigmėjus, netinkantis net gaidžių peštynėms.

– Priminsiu Jums, kad tas „pigmėjus“ pastaruosius dvejus metus laiko įtampoje visą Europos žemyną.

– Aš neabejoju, kad tas Kremliaus degeneratas pasiryžęs daug ką padaryti, neapskaičiavęs pasekmių.

1963 metais, įtariant JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymu, buvo suimtas Li Harvi Osvaldas – buvęs Amerikos jūrų pėstininkas, beveik trejus metus gyvenęs Minske, vedęs ten rusę ir grįžęs į tėvynę. Žinote, ką pirmiausia nugąsdino Osvaldo areštas? KGB! Nes sovietinė žvalgyba sumetė: Kenedžio nužudymą suvers SSSR, sakys, kad kontora užverbavo amerikietį ir  pasiuntė jį nužudyti JAV prezidentą. O tai karas…

– Jeigu gydytojo Omelu įtarimai, kad Klinton liga ne atsitiktinumas, pasitvirtins ir…

– …už to šmėkščioja plikagalvis Kremliaus nykštukas, tai praktiškai casus belli (Romos laikų teisės terminas: formali dingstis paskelbti karą, – red. past.). Jeigu išaiškės, kad Kremlius nuodijo kandidatę į JAV prezidentus Klinton, tai, iš esmės, Amerikos ir Rusijos karas…

– Netikiu, kad prieis iki tiesioginės JAV ir RF karinės priešpriešos.

– O Jūs prisiminkite, nuo ko prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo Austrijos sosto įpėdinio nužudymo, tai yra, vaizdingai sakant, nuo kandidato į Austrijos prezidentus nužudymo. Rezultatas – 10 milijonų žuvusiųjų ir keturios išnykusios imperijos. Tad pastarieji įvykiai labai rimti.

Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti sankcijas, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai galas.

– Visi prisimena, kaip buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu pabėgęs į Angliją  buvęs FSB karininkas Aleksandras Litvinenka. Bet ar yra pavyzdžių, kad sovietų ar Rusijos specialiosios tarnybos būtų įvykdžiusios panašią operaciją valstybės pirmųjų asmenų atžvilgiu?

– KGB radioaktyviąsias medžiagas kaip nuodus pradėjo naudoti nuo 1970-ųjų, bet taikytis į valstybių pirmuosius asmenis nesiryžo. Tuo metu specialiosiose tarnybose dirbo tegul ir neteisingos ideologinės orientacijos, bet vis tik profesionalai. Jie puikiai suprato, prie ko privestų kitų valstybių lyderių nuodijimas, jei operacija žlugtų. Aukščiau JAV ambasadorių lygio tokiose operacijose KGB nekildavo. Aštuntajame dešimtmetyje pasibaigus kadencijai, keturi iš eilės Amerikos ambasadoriai Sovietų Sąjungoje susirgo vėžiu. Visi todėl, kad kontora reguliariai švitino JAV ambasadą Maskvoje.

– Ką reiškia „švitino“, kam?

– Skenavo kaip rentgenu, stengėsi įsiskverbti į elektroniką. Bet JAV ambasadorių SSSR apšvitinimas – KGB operacijų viršūnė. Pirmųjų asmenų niekada nenuodijo, tada ir tokių technologijų nebuvo, kaip dabar. O dar sovietų specialiosios tarnybos turėjo stabdžius: tuo metu šaliai vadovavo žmonės, išėję baisią Antrojo pasaulinio karo mokyklą, kurie suprato, kad Trečiasis pasaulinis karas bus paskutinis, taip pat ir jiems.

Dabartiniai Kremliaus pašlemėkai išėjo iš Piterio pavartės, kuri ir apsprendžia jų gyvenimo patirties rėmus. Atkreipkite dėmesį, Vova visą laiką kažką vaidina: tai nardantį Ichtiandrą, tai skraidantį Ikarą, tai kietą ledo ritulininką. 2014 metais jis, atrodo, vaizdavosi esąs Aleksandras Makedonietis.

Aš neatmetu, kad Klinton galėjo apnuodyti ir kad pėdsakai gali nuvesti į Kremlių. Dabar Putinui per daug pavojų. Jis puikiai supranta: Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti tas JAV sankcijas, kurios jau įvestos, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai Kremliuje galas.

Dabar Rusija ryja visas savo atsargas, jos rezerviniai fondai senka, o paskui bus kaip kine: „Šefe, viskas prapuolė, viskas prapuolė! Gipsą nuima, klientas išvažiuoja!“ Bet dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Klinton liga neatsitiktinė. Galimo Kremliaus pėdsako versija atsirado tik užvakar. Kol kas JAV mažai kas aiškiai tenuskambėjo ta tema. Reikia palaukti.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com

2016-09-16; 07:47

 

Natalija Dvali

Vladimiras Putinas mirtinai bijo Hilari Klinton pergalės, nes supranta: ji su juo neflirtuos ir vargu ar užmirš, kaip Vova knaisiojosi jos „purvinuose elektroniniuose laiškuose“,  – pareiškė interviu leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas ir RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Andropovo institute, o dabar Amerikoje finansų analitikas Jurijus Švecas. 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.

Taigi 2016 metų lapkritį sužinosime naujo JAV prezidento pavardę.

Prieš porą mėnesių iki finalinio balsavimo rinkiminės lenktynės pasiekė apogėjų: internetas ir žiniasklaida perpildyti demaskuojančių straipsnių ir apie Demokratų partijos kandidatę Hilari Klinton, ir apie respublikonų kandidatą Donaldą Trampą. Gana reikšmingą vaidmenį tame netikėtai suvaidino ir Ukraina.

Rugpjūčio 18-ąją Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) savo oficialiame portale paskelbė Regionų partijos „juodosios buhalterijos“ fragmentus, pagal kuriuos amerikiečių politikos technologas ir Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas 2007–2012 metais gavo mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais už lobizmą Viktoro Janukovičiaus naudai.

Kitą dieną po tos medžiagos išspausdinimo Manafortas atsistatydino.

Istorija su juodais slėpiniais Ukrainoje – ne pagrindinė Donaldo Trampo bendražygio Manaforto problema. Kur kas svarbesni yra įtarimai dėl ryšių su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis, pareiškė leidiniui „Gordon“ buvęs KGB žvalgas, o dabar amerikietis finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV.

Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, šaltojo karo įkarštyje, ukrainiečių kilmės SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, būsimojo RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Jurijaus Andropovo Užsienio žvalgybos institute buvo žvalgas Vašingtone, dirbo TASS‘o korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie galimą staigų Amerikos branduolinį smūgį SSSR. Dešimtajame dešimtmetyje atsistatydino iš tarnybos, po trejų metų emigravo į JAV.

Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją
Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją.

Pastaruosius 19 metų buvęs žvalgas vadovauja Amerikos firmai, renkančiai informaciją ir vertinančiai komercinę riziką tų kompanijų, kurios planuoja daugiamilijoninį verslą buvusios SSSR teritorijose, o taip pat ir visame pasaulyje, įskaitant Lotynų Ameriką, Afriką ir Aziją.

Išskirtiniame interviu Gordon leidiniui Jurijus Švecas papasakojo, kodėl Putinas mirtinai bijo Klinton, kaip Kremlius bandė korumpuoti Trampą ir jo aplinkinius, o taip pat kodėl Ukrainai visai nesvarbu, kas bus Amerikos lyderis, „kol Kijeve sėdi prisivogęs politinis elitas“.

Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis

– Prieš keletą dienų NABU paviešino Regionų partijos „svirno knygos“ (buhalterinio sąvado) fragmentus, pagal kuriuos Polas Manafortas gavo iš Regionų partijos mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais. Ar iš tikrųjų tas skandalas Ukrainoje buvo Manaforto atsistatydinimo iš Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovo posto priežastis?

– Nemanau. Paminėjimas regionalų „svirno knygoje“ – lašas jūroje. Dabar Amerikos žiniasklaidoje pilasi žymiai svaresni kaltinimai Manafortui. Jis atsistatydino, nes suprato: jo ėmėsi rimtai.

– Būtent kas „ėmėsi rimtai“?

– Amerikos teisėsaugos institucijos ir žurnalistai. Plačioje informacijoje, kuri paskelbta apie Manafortą, juodųjų slėpinių istorija Ukrainoje 120-oje vietoje, JAV net dėmesio į tai neakcentuojama. Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Vova Putinas virto raupsuotuoju, prie kurio pavojinga net prisiliesti.

– Bet Manaforto šefas ir bendražygis Donaldas Trampas per visą savo rinkiminę kampaniją neslėpė savo žavėjimosi Rusijos prezidentu. Kodėl jo oponentai pabudo dabar, kai iki finalinio balsavimo už naują JAV prezidentą beliko du mėnesiai?

– Manafortą užsipuolė dėl Trampo. JAV pagaliau suprato: Trampas turi rimtų psichinių problemų, jeigu bus išrinktas prezidentu, tai bus pavojinga ir JAV, ir visam pasauliui. Labai panašūs psichiniai sutrikimai kamuoja ir Putiną, bet Rusijoje, kaip mes žinome, tai nieko nejaudina.

Pastaruoju metu Trampas spėjo storžieviškai prisišnekėti ir įžeisti daugelį. Jis kasdien lepteli ką nors tokio, dėl ko nuo jo nusigręžia nauja grupė rinkėjų. Iš Trampo gerbėjų daugiausia beliko kontingentas, kuris čia vadinamas white trash arba „baltos šiukšlės“. Tai tokia socialinė grupė, panaši į Rusijos „vatą“.

– Bet apie Trampo konkurentę – kandidatę į prezidentus Hilari Klinton – irgi nemažai kompromituojančios medžiagos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą spausdinti tyrimai, pagal kuriuos Klinton, būdama JAV valstybės sekretorė, teikė lobistines paslaugas rusų oligarchams, o tie, savo ruožtu, mokėjo jai per labdaros fondą. Kodėl ryšius su Kremliumi Hilari atleidžia, o Trampui – ne?

– Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Palyginus su Trampu, Hilari – įsikūnijęs angelas. Nuovokūs amerikiečiai supranta, kad Trampas-prezidentas realiai pavojingas fundamentalių klausimų požiūriu: „Būti ar nebūti?“, „Gyventi ar negyventi?“

– Ar jūs nedemonizuojate Trampo? JAV gana stiprūs valstybiniai institutai, veikia tramdymo ir atsvaros sistema, kuri leidžia Amerikai išlikti pasaulio lydere, nepaisant konkrečios Baltųjų rūmų gyventojo pavardės.

– Jūs teisus, yra Kongresas, nepriklausoma žiniasklaida, apkaltos procedūra. Bet tramdymo ir atsvaros sistema veikia daugiausia vidaus politikos srityje. Užsienio politikoje prezidento vaidmuo didžiulis, ir jam sutramdyti gali prireikti laiko, kurio tarptautinių krizių laikotarpiu gali paprasčiausiai nebūti. Yra lemtinga, kai krizė auga kaip sniego kamuolys ir viskas vyksta žaibiškai. Prisiminkite 1961 metų Karibų krizę, kai pasaulis realiai stovėjo ant atominio karo slenksčio. Ir visa tai buvo prie gana pakaltinamo prezidento Kenedžio. O jeigu Baltuosiuose rūmuose atsiras neadekvatus žmogus, tokių krizių jis gali priveisti po keletą kas savaitę.

Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą gali privesti prie to, kad laimės Hilari. Ir tada Klinton vargu ar užmirš, kaip Putinas knisosi jos „nešvariuose elektroniuose laiškuose“.

– Jeigu prezidente bus išrinkta Hilari Klinton, ar Ukrainai reikia nuogąstauti, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu sušvelnės?

– Žinoma, ne. Hilari – Geležinė ledi, su Putinu nežais. Vova jau nemažai nuveikė, kad naujoji administracija su juo elgtųsi kaip su izgojumi (deklasuotoju). Jis pats savo laimės kalvis. Viskas, ką jis išdarinėja, bumerangu smogia ir jam asmeniškai, ir visai Rusijai.

Anksčiau SSSR kai kada turėjo galimybių šiek tiek paveikti JAV prezidento rinkimų kampanijos eigą, bet niekada to nedarė, jeigu būtų pavojus, kad tai išaiškės ir neišvengiamai prives prie santykių įtampos su naujuoju Baltųjų rūmų gyventoju.

Vladimiras Putinas - KGB karininko uniforma.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma.

Putinas tapo pirmuoju kvaišeliu Kremliuje, kuris paprasčiausiai pastatė viską už vieną kandidatą į JAV prezidentus, bet pradėjo nuo pagalbos jam nešvariausiais metodais ir priemonėmis (turiu omenyje įsibrovimus į serverius, medžiagų prieš Hilari publikavimą, Manaforto faktorių). Be to, kaip visada, apsidirbo pagal visą programą, ir viskas išplaukė į paviršių.

Dabar Klinton šalininkai šūkauja apie Manaforto ir Trampo ryšius su Kremliumi, o Hilari reitingas kyla. Žodžiu, visos Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą prives prie to, kad laimės Hilari. Ir kai ji taps JAV prezidente, vargu ar užmirš, kaip Vova knisosi jos „purvinuose meiluose“.

– Neskubėkime. Rinkimai vyks lapkričio 8-ąją ir, sprendžiant iš reitingų, rinkėjų simpatijas kol kas Klinton ir Trampas pasidalijo po lygiai.

– Gali būti netikėtumų, bet amerikiečiai šiaip jau racionalūs žmonės. Manau, laimės Hilari.

– Tai kokiu būdu racionalioje Amerikoje vienu iš kandidatų į prezidentus tapo Trampas? Kaip Jūs aiškinate jo neįtikėtiną sėkmę?

– Amerikiečiams įgriso jų pačių politinis elitas, kaip jie vadinami Ukrainoje. Toks įspūdis, kad JAV iš viso dvi šeimos – Bušų ir Klinton, kurios vertos valdyti Ameriką. Politikavimas Vašingtone įgavo neįtikėtinus mastus, respublikonai ir demokratai įklimpo į tarpusavio karą dėl kokios nors priežasties ar be jos. Obamos laikais beprasmė ir bevaisė Baltųjų rūmų ir Kongreso tarpusavio kova taip sustiprėjo, kad jie liovėsi atlikti savo tiesiogines pareigas. Daugeliui amerikiečių tai labai įgriso, ir jie nusprendė remti Trampą, kad išblaivytų isteblišmentą.  

– Aš suprantu, kad Trampo išėjimas į prezidento lenktynių finalą prablaivė Amerikos isteblišmentą, privertė juos susitelkti. Bet nesuprantu, kodėl Jūs toks įsitikinęs kad dauguma JAV piliečių protestuodami vėl nebalsuos už Trampą jau kaip naują prezidentą?

– Todėl, kad Trampas vis labiau atrodo – o siaube! – kaip Kremliaus statytinis. Kvaišelis Kremliuje savo „draugiška pagalba“ faktiškai užkasa Trampą.

Putinas mirtinai bijo Hilari pergalės. Bet jeigu viskas, prie ko prisiliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu, tai viskas, prie ko prisiliečia Vova Putinas, virsta… Na, jūs supratote…

– Netramdykite savęs.

– Ką Kremlius dabar daro Trampo atžvilgiu, – tai operacijos „Šrioderis“ tęsinys. Prisiminkite, buvo Vokietijoje toks kancleris, Gerhardas Šrioderis, aktyviai prastūminėjęs Rusijos interesus Vakaruose? 2005 metais, vos pasibaigus jo kadencijai kanclerio poste, jis grakščiai perėjo į gerai apmokamą darbą Gazprom‘e. Po jo sekė visa virtinė Vakarų politikų, kurie perėjo į Kremliaus išlaikymą.

Ir štai dabar operacija „Šrioderis“ nusitaikė į kandidatą į JAV prezidentus. Kremlius stengėsi iš anksto korumpuoti galimą būsimąjį JAV prezidentą Trampą ir jo aplinką. Šiuo momentu operacija sužlugdyta, nes bet kurios specialiosios operacijos pirmoji taisyklė – konspiracija, tai yra – nepalikti pėdsakų. O Kremlius Trampo atveju paliko pėdsakų visur, kur tik galėjo.

Tad Putinas ir jo specialiosios tarnybos, puolusios padėti Trampui, sugaišusios tam daug laiko, padėjusios daug jėgų ir lėšų, galų gale nuves į pergalę Klinton. Bet vietoj dėkingumo Hilari sugnybs minkštą Vovos papilvę geležinėmis replėmis, ir 86 procentai Rusijos piliečių ilgesingai prisimins, kaip gera jiems buvo gyventi prie Obamos.

Po Putino antras baisiausias Ukrainos priešas yra jos pačios vadinamasis politinis elitas

– Ukrainoje įvairios politinės jėgos vis dažniau tvirtina, jog Vakarai privargo nuo Kijevo, girdi, Europos ir Amerikos valdininkai neoficialiuose pokalbiuose reiškia nepasitenkinimą lėtais reformų tempais.

– Sutinku. Po Putino antras baisiausias priešas Ukrainai yra jos pačios vadinamasis politinis elitas. Nei Oranžinė revoliucija, nei Euromaidanas iš principo nepakeitė valdančiosios klasės. 25 metus Ukrainą valdo kleptokratija.

Kleptokratija, kaip vėžinis auglys, giliai įaugusi į valstybės organizmą. Net jeigu Ukrainos politikoje pasireiškia sveikos psichikos ir tvirtos moralės jaunuoliai, korupcijos metastazės dažnai pažeidžia ir juos. Deja.

O dabar įsivaizduokite, kad ne tik Vakarų politikai, bet ir Vakarų miesčionys reguliariai žiūri televiziją, skaito laikraščius, kur kalbama apie korupciją, ofšorus, kontrabandą Ukrainoje. Per pustrečių metų tai įgriso ne tik Amerikos elitui, bet ir Amerikos mokesčių mokėtojams. 

Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.
Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.

Štai dėdė Džonas ir teta Merė, kurie daug dirba ir tvarkingai moka mokesčius į JAV biudžetą. Jiems sakoma: girdi, dalis jūsų mokesčių eis pagalbai užsienio valstybėms, iš kurių viena – Ukraina. „Okay, – sutinka Džonas ir Merė, – geriems žmonėms reikia padėti“. Praeina metai, kiti, ir ką jie mato? Korupcija Ukrainoje tarpsta, reformų nėra, o jeigu ir esama – tai grynai dėl Vakarų ir Ukrainos pilietinės visuomenės spaudimo. Ir štai dėdė Džonas ir teta Merė klausia savo vyriausybės: „Kodėl mes turime iš savo kišenės mokėti už Ukrainą, jeigu ten tebevaldo korumpuotieji?“

– Kažkaip dėdė Džonas ir teta Merė kaip miesčionys labai jau apsišvietę apie Ukrainos realybę. Gal kas nors tyčia Vakarų žiniasklaidoje vaizduoja mūsų šalį juodomis spalvomis?

– Anaiptol. Amerikos žiniasklaida dvejus metus nerašė neigiamai apie Ukrainą, visi laukė, kada jos „elitas“ apsigalvos. Bet dabar stiprėja supratimas, kad Ukrainai teikiama finansinė pagalba tik padeda esamai kleptokratijai įsitvirtinti viršuje, o ne realiai pakeisti šalį.

Taktiniu požiūriu, kalbant apie artimiausius uždavinius, Ukrainai lyg ir reikia padėti, siekiant sutramdyti Putiną. Bet strateginiu požiūriu, kam kišti į Ukrainą milijardus, jeigu tai dar labiau stiprina kleptokratinį režimą, kurio atstovai negali nieko, o tik sistemiškai vogti ir plepėti per televizorių?

Skirtingai nuo aktyvistų Maidane ir kovotojų ATO, Ukrainos valdantysis elitas neturi orumo. Visiškai. Tai ne tie žmonės, kuriems pakanka to, ką turi. Jiems, kaip ir viešnamio mergaitėms, pagrindinis uždavinys – parsiduoti kuo brangiau.

Valdantysis „elitas“ Kijeve kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą

– Jūs kalbate taip, tarsi tai būtų ukrainiečių mentalinė problema, o ne objektyvios pereinamojo laikotarpio problemos, kai šalis bando ištrukti iš posovietinio oligarchinio valdymo modelio ir sukurti europietišką demokratinę valstybę.

– Tai ne objektyvi pereinamojo laikotarpio problema. Paimkite Lenkiją, Čekiją, Pabaltijį. Jos gyvena jau kitokios kokybės pasaulyje, o jūs tebesikepurnojate pridvisusioje pelkėje. Ukraina turi tik vieną išeitį: visiškai pakeisti valdantįjį elitą. Labai didelis klausimas, ar išgyvens pati šalis. Dar vienas Maidanas pribaigs Ukrainą. Vadinasi, reikia rinktis politinį kelią – keisti visą politinį elitą.

Aš žvelgiu į Ukrainą per vandenyną, iš JAV, ir matau pas jus vienintelę jėgą, kuri potencialiai gali pakeisti šalį evoliucijos keliu. Aš kalbu apie volontiorus (savanoriautojus), kurie turi susivienyti, įsteigti partiją, eiti į parlamentą, nugalėti ir sudaryti naują vyriausybę iš naujų žmonių. Tai vienintelė išeitis, kitos nematau, priešingu atveju Ukrainos ateitis beviltiška. 

Kas taps 45-uoju JAV prezidentu - Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
Kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?

– Po Euromaidano nemažai volontiorų tapo valdininkais. Vieni save diskreditavo, kiti, pamatę sistemą iš vidaus, atsižadėjo kada nors turėti su ja reikalų.

– Supraskite, valdančioji kleptokratija – tai vėžinis auglys, kuris naikina visas gyvas ląsteles, pasitaikančias jo kelyje. Į ją neįmanoma integruotis ir išlikti sveikam, ir tai visiškai aiškiai parodė paskutinieji 12 metų. Po Oranžinės revoliucijos Vitei ir Julei (Juščenkai ir Timošenko, – red.) tereikėjo dvejų metų, kad Vakarai pavargtų nuo Ukrainos. Dabartiniai vadovai susidorojo dar greičiau. Kijevo valdantysis „elitas“ kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą.

Aš ne kartą girdėjau iš jūsų politikų: girdi, Ukrainos tokia naudinga geografinė padėtis, kad ji žūtbūtinai reikalinga NATO, JAV ir apskritai Vakarams priešpriešoje su Putino Rusija. Perduokite savo politikams, kad užmirštų Ukrainos geopolitinę padėtį! Dabar, nuo to momento, kai priimamas sprendimas smogti bet kuriam taškui žemės rutulyje iki to smūgio įgyvendinimo praeina ne daugiau kaip valanda. Šiuolaikiniame pasaulyje Ukrainos geostrateginė padėtis JAV visiškai nesvarbi. Todėl kleptokratijai Ukrainoje išlaikyti Vašingtonas neleis milijardų geostrateginiais sumetimais.

Be to, JAV administracija, kaip visur, – tai biurokratija. O biurokratijai lengviau vesti derybas su kita biurokratija: kaip susitars, taip ir bus. Šia prasme Amerikos biurokratijai žymiai lengviau psichologiškai susitarti su Rusija, negu su Ukraina.

– Kodėl?

– Todėl, kad Maskva turi savų interesų, o Kijevas – tik degančias akis, kuriose sustingo: „Duok grašių!” Atleiskite, bet su tokiu giliai provincialiu apsivogusiu politiniu „elitu“, kuris yra Ukrainoje, jau nebesvarbu, kas bus JAV prezidentas – Klinton ar Trampas. Išeitis viena: visiškai pakeisti elitą, kitaip Ukrainos politikoje tęsis tai, kas buvo ištisus 25 metus iš eilės – „Vestuvės Malinovkoje“, „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ ir „Soročincų mugė“ viename flakonėlyje.  

Putinizmas – tai du vamzdžiai naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai!

– Rugpjūčio 10 dieną, po FSB pareiškimo, kad užkirstas kelias bandymams įvykdyti „teroro aktus Kryme“, kuriuos neva tai rengė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, Putinas pareiškė apie pasitraukimą iš Normandijos formato derybų. Ką tai reiškia?

– Absoliučiai nieko! Aš jumis dėtas apskritai liaučiausi kreipęs dėmesį į pūgą, kurią kelia Putinas. Jis patologiškas melagis, kuris jau susipainiojo savo paties melagystėse. Visiškai beprasmiška analizuoti jo kalbas, vesti su juo derybas.

Jis jau net nebemeluoja, nes meluoti reikia sklandžiai. Jis, atleiskite už žargoną, kvailai išsidirbinėja ir vadovaujasi ne tiek strateginiais apskaičiavimais, kiek instinktais ir emocijomis. Rimtai analizuoti, ką Vova leptelėjo ten ar šen, nėra prasmės.

Užsienio žvalgyboje, kur aš dirbau SSSR laikais, buvo mėnesinis vidinis biuletenis. Jame buvo pateikiamos apžvalgos apie įvairias šalis bei regionus, o gale – maža humoro skiltelė, kur dviejuose trijuose puslapėliuose buvo spausdinamos kai kurių „analitinių“ dokumentų ištraukos.

Ypač įsidėmėjau informacinio pranešimo iš Teherano pasažą, jis skambėjo maždaug taip: „Šachas užsidarė rūmuose ir ilgai atidėliojo savo galą“. Būtent tuo dabar užsiima Putinas: atidėlioja savo galą. Tai dabartinių Kremliaus gyventojų vidaus ir užsienio politikos kvintesencija.

– Jums paprasta, būnant už tūkstančių kilometrų, sakyti „Putinas kvailai išsidirbinėja“. Ukrainoje FSB išmesta žinia apie Krymo diversantus sutikta rimtai ir vėl prabilta apie galimą plataus masto Rusijos kariuomenės puolimą.

– Karo nebus. Viskas, ką Putinas gali sau leisti Ukrainoje, – smulkaus ir vidutinio masto niekšybes: iššoko iš krūmų, pridergė ant kaimyno slenksčio ir atgal į krūmus. Viskas! Stambiai karinei operacijai Rusija neturi nei jėgų, nei lėšų. Jeigu norite, kada nors pasikalbėsime smulkiau apie dabartinę RF ginkluotųjų pajėgų būklę.

2014 metų pavasarį Kremlius nuvedė savo „atostogininkus“ į Donbasą, kur juos sutiko Ukrainos savanoriai ir kariškiai – neapmokyti, neparengti, dešimtmečius nelaikę automatų rankose. Ir koks Putino blizkrieg‘o rezultatas? Du Ukrainos miestai ir keletas kaimų. Tai realios Putino Rusijos galimybių ribos. Už tų galimybių ribų Rusijos laukia nepriimtini nuostoliai, kai „tankai į Kijevą!“ ar „duok Novorosiją!“ baigsis visišku pačios Rusijos suirimu.

– Dar vienas Kremliaus blizkrieg‘o rezultatas – 10 tūkstančių nužudytų Ukrainos piliečių. Tai sudėtinga pavadinti smulkia niekšybe.

– Baisūs skaičiai. Putinas pridarys dar daug šlykštybių ir niekšybių Ukrainai, bet kruvinam plataus masto karui, kuris atsisuks tūkstančiais žuvusių dabar jau Rusijos piliečių, nesiryš dėl psichologinių ypatumų ir objektyvių priežasčių. Rusija rimtai nusilpo per dvejus metus sankcijų.

– Papasakokite tai 86-iems procentams rusų, kurie pritaria Putino politikai.

– Savo laiku Leninas yra pasakęs: „Komunizmas – tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Tad štai, atitinkamai, putinizmas – tai du vamzdžiai, naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai! Ir ji, beje, vyko dviem kryptimis: visuotinė gyventojų ir valstybės aparato debilizacija.

Ką ir sakyti, jei buvęs RF švietimo ir mokslo ministras pareiškė: „Sovietinės švietimo sistemos trūkumas buvo bandymas formuoti žmogų-kūrėją, o dabartinis uždavinys – išugdyti kvalifikuotą vartotoją“? Putino vartotojas – tai žmogus-kirminas, kurio pagrindinė organizmo dalis – tai virškinimo ir žarnyno traktas: pro vieną galą įėjo, pro kitą išėjo, smegenų centrai ilsisi. Kaip tik tie žmonės ir sudaro 86 procentus Putino reitingo. Beje, visiškai galimas dalykas, kad daugelis iš jų nuoširdžiai myli savo „nacionalinį lyderį“, nes jis jiems toks, kaip ir jie patys.

Volontiorai išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar turi išgelbėti šalį nuo Ukrainos kleptokratijos

– Ką jūs turėjote omenyje sakydamas „valstybės aparato debilizacija“?

– Sukurtą vertikalę, kur Vova Putinas, anksčiau žinomas tarp bendradarbių kaip Nuorūka, – pats protingiausias. Jo pavaduotojai – ne tokie protingi, ir taip smunkant žemyn iki pačios valstybės aparato apačios. Jūs niekada nesusimąstėte apie Medvedevo fenomeną? Kodėl kažkokios apšnerkštos aukštosios mokyklos vidutinio docento gabumų žmogus užima antrą postą šalyje?

– Todėl kad šimtu procentų ištikimas ir lojalus Putinui, ketverius metus saugojo jam prezidento sostą ir nemurmėdamas grąžino jį šeimininkui per 2012 metų rinkimus.

– Medvedevas turi lygiai du bruožus, dėl kurių jis Putinui yra nepakeičiamas. Visų pirma, Dima žemesnio už Vovą ūgio…

– Jurijau Borisovičiau…

–  Aš visiškai rimtai! Antra, Medvedevas – apgailėtinas vaikinukas, iš kurio galima nebaudžiamai viešai tyčiotis. Toks žmogus reikalingas šalia Putino, kad jo fone atrodytum aukštas, protingas ir gražus. Ir naujasis RF prezidento administracijos vadovas Antonas Vaina buvo atrinktas būtent pagal tą kriterijų.

Stebėkite Medvedevą. Tai savotiškas lakmuso lapelis Putino galvoje vykstantiems procesams. Medvedevą nušalins pačiu paskutiniu momentu, kai Vova supras, kad katastrofa už durų ir jau piaras neberūpės.

Kažkodėl visi, kas imasi aptarinėti dar vienus paskyrimus Kremliuje, analizuoja juos geopolitiniu požiūriu, išleisdami iš akių kas svarbiausia – Vovos Putino kaukolės turinio būklę. Sovietų laikais aš mokiausi tarptautinės teisės fakultete ir mums buvo specialus teismo medicinos kursas, kurį dėstė nuostabus profesorius, dalyvavęs Kremliaus teritorijoje palaidotų Rusijos carų, įskaitant ir Ivaną Rūstųjį, ekshumacijoje.

– Ir ką gi jis ten aptiko?

– Kad ant Ivano Rūsčiojo stuburo buvo labai daug patologiškų aštrių dyglių – gyvsidabrio antaugų. Caras sirgo sifiliu, o XVI amžiuje visas sunkias ligas gydė gyvsidabrio tepalais. Gyvsidabris kaupdavosi organizme, virsdavo aštriais dygliais ant stuburo slankstelių, kurie bent kiek pajudėjus kėlė baisų skausmą. Profesoriaus nuomone, tai pavertė jaunystėje normalų Ivaną „rūsčiu“ tironu ir žymia dalimi nulėmė jo beprotišką politiką. Beje, dabar Rusijoje ketinama statyti paminklą tam sifilitikui ir marazmatikui carui. Matyt, aptiko istorinių paralelių su dabartine situacija.

– Ir kuo čia dėtas RF prezidentas? Ar jam irgi gyvsidabrio antaugos ant stuburo?

– Neseniai Kremliaus insaideris (savas žmogus), aiškindamas išmintingą Putino sprendimą paskirti administracijos vadovu Antoną Vainą, pasitikinčiai pareiškė: „Žinote, per visą savo karjerą Antonas Eduardovičius nepametė nė vieno popierėlio“. Suprantate, kokie profesionalumo kriterijai Kremliuje? „Nepametė popierėlio“! Jeigu tai vienas iš vertingiausių Rusijos valdininko bruožų, tai čia jau galas.

Tai, kas dabar dedasi Rusijoje – Putino režimo žlugimo finalinis aktas. Pasakysiu šventvagišką dalyką: ukrainiečiams kai kuria prasme pasisekė, kad priešo šaliai vadovauja Vova Putinas. Jeigu jo vietoje būtų maniakiškos idėjos apniktas profesionalas, o ne ta blanki kandis, situacija būtų žymiai blogesnė.

Putinas turi stebėtiną gebėjimą savo paties rankomis įvaryti save į aklavietę, iš kurios nėra išeities. Tai matyti ir iš situacijos Ukrainoje, ir santykiuose su JAV. Kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, „Sunku apskaičiuoti idioto logiką“. Putinas žaidžia savo smėlio dėžėje, jam vaidenasi aukštos pilys. Tai visai nesusiję su realybe, visus Putino sprendimus reikia vertinti medicininės ligos požiūriu.

Bet dabar daug kas priklauso nuo pačios Ukrainos. Reikia pagaliau baigti tą balaganą, kurį jūs kažkodėl vadinate politiniu procesu, kai visi tik rėkia ir baksnoja vienas į kitą pirštais: „Gėda! Korupcija!“, bet niekas nesiūlo ir neaptarinėja realių ekonominių programų, valstybės raidos strategijos.

Supraskite, SSSR sugriuvo dėl ekonomikos. Putino Rusija dabar griūva dėl ekonomikos. Ukrainos ekonomika virsta į prarają, šalis laisvo kritimo būsenoje, o „elitai“ nesijaudina Ir kritiškai trūksta profesionalų. Štai jums ir visas siaubas. Na, įsivaizduokite blogiausią variantą: JAV prezidentu tampa Trampas, valstybės sekretoriumi – Manafortas. Ir viskas, jokios užsienio pagalbos ir paramos oficialusis Kijevas neturės. Ir ką jums reiks daryti?

– Dievu pasikliauti ir tepti alyva malkinėje paslėptą kulkosvaidį…

– Jokiu būdu! Dabar pagrindinis ukrainiečio patrioto ginklas – organizuotas darbas, kasdienis, kruopštus, ilgalaikis.

Volontiorai sukūrė organizacinį tinklą, kuris išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar jie privalo paversti tą tinklą partija, kuri išgelbėtų šalį nuo Ukrainos kleptokratijos. Tai gali būti sudėtingesnis uždavinys, negu savo laiku Donecko oro uosto išlaikymas. Bet kitos išeities nėra.

Alternatyva – tai dokumentinis filmas po kokių 50 metų, pavadintas „Ukraina, kurią mes prašvilpėme“.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com.

2016.08.31; 07:37

Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas turi nelegalų biznį JAV ir Europoje, pareiškė portalui Gordon rusų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas.

Jurijus Švecas: Pagal Rusijos korupcijos skalę Sergejus Lavrovas turi kamerinį biznį, kurį galima nuslėpti nuo „krikštatėvio“. Kita vertus, Putinas supranta, kad Lavrovui, kuris atsidavęs ir ištikimai tarnauja šeimininkui, reikia numesti kokį kaulą.

Continue reading „Buvęs Rusijos žvalgas Jurijus Švecas: „Pinigai plaukia į Sergejaus Lavrovo kišenę““

Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas leidinyje „Gordon“ savo skiltyje aiškina, kodėl konfliktas Donbase neturi karinio sprendimo, o Vladimiro Putino Rusiją galima ir reikia nugalėti ekonomiškai.

Jeigu spręstume pagal paskutines įtakingos amerikiečių žiniasklaidos publikacijas, konfliktas, sąlyginai vadinamas „Novorossija“ („Naujoji Rusija“, – red.) neva artėja į pabaigą. Kita vertus, sakydamas kalbą verslo atstovams forume „Dalykinė Rusija“, RF prezidentas Putinas išsakė viltį, kad netrukus Vakarų sankcijos Rusijai bus nuimtos.

Continue reading „Buvęs KGB žvalgas Jurijus Švecas – apie karą Ukrainoje ir silpnąsias Rusijos vietas“

Rusijos užsienio politikos posūkis naudingas Kinijai, ir jis neleis plėtotis Rusijos ekonomikai, – taip mano buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus ŠVECAS.

Savo skiltyje leidinyje „Gordon“ autorius aiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nemato pavojaus iš Kinijos, kas bus su jo artimiausia aplinka ir kaip Ukraina gali išgauti naudos iš tos situacijos.

Continue reading „„Kinijos specialiosios tarnybos tuo pasinaudos““

Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas portalui gordonua.com papasakojo apie tai, kad, nepaisant oficialios biografijos, RF prezidentas niekada nedirbo žvalgyboje dėl „žemesnių už vidutiniškus gabumų“, apie Putino pravardes KGB ir apie tai, kokius du dokumentus pakanka pasirašyti JAV prezidentui, kad sužlugdytų Rusijos ekonomiką.

Kilęs iš Ukrainos, buvęs SSSR KGB Pirmosios Vyriausiosios valdybos karininkas, Andropovo Užsienio žvalgybos instituto auklėtinis, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje per patį „šaltojo karo“ įkarštį, buvo žvalgas Jungtinės Amerikos Valstijose. 

Continue reading „Sunku prognozuoti idiotų logiką“