Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.

Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla

Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.

Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.

Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.

Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.

Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto

Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.

Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.

O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.

Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.

Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.

Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.

Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.04; 12:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Slaptai.lt skaitytojai prisimena – į Ameriką pasprukusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco spaudoje skelbiamus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Iki 2022-ųjų pradžios paskelbiau per trisdešimt savų pastabų apie J. Šveco įžvalgas. Negaliu sakyti, jog šio JAV įsikūrusio buvusio KGB agento pastebėjimai visuomet patikdavo, su visomis jo versijomis sutikdavau. Bet ten rasdavau vertingų palyginimų, sugretinimų, duomenų.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip nepagarbiai, taip paniekinančiai atsiliepia apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Neva V. Putino jau gerokai anksčiau niekas negerbė, nelaikė rimtu saugumiečiu, rimtu politiku. Traktavo jį esant nevykėliu, vidutinybe. Pusiau atvirai, pusiau slapta V. Putiną net pakrikštijo paniekinančia „nuorūkos“ pravarde. Taip, V. Putinas – niekšas, menkysta, karo nusikaltėlis, kokių reta, tik koks jis „nuorūka“, jei taip ilgai išsilaikė didžiojoje politikoje ir iki šiol pagal savo išsigimimus šokdina visus Vakarus. V. Putinas – joks „nuorūka“, V. Putinas – Blogio genijus. Paniekinančiai „nuorūkos “ vardu derėtų vadinti Vakarų politikus, kurie kelis dešimtmečius V. Putinui tik pataikavo, lankstėsi prieš jį, nuolaidžiavo jam, dovanodavo baisiausius jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, įsiveržimą į Gruziją, Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Nuorūkos“ – tai tie Vakarų politikai, kurie skambina ir skambina V. Putinui, naiviai tikėdami, jog V. Putinas vieną sykį liausis melavęs… 

Tad jau tada kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip demonstratyviai menkina V. Putiną ir specialiai aukština NATO bei Europos Sąjungos lyderius? Gal šitaip slopinamas mūsų budrumas: neva neverta į Kremliaus šeimininką rimtai žiūrėti? O šis, kol mes į jį spoksojome kaip į suglamžytą „nuorūką“, sukėlė, vaizdžiai tariant, Trečiąjį pasaulinį karą. Užmigdyti pastebėjimų, esą V. Putinas – didžiausias nevykėlis, kokį tik galima įsivaizduoti, mes pamiršome, kad ir nuorūka retsykiais sukelia milžinišką gaisrą, pražudo tūkstančius žmonių, pelenais paverčia didžiausius, gražiausius namus.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Dabar, 2022-aisiais, J. Šveco komentarai dar labiau nepatinka. Suklusti verčia komentavimo maniera: ką daro Vakarai – viskas teisinga, padoru ir sąžininga, o Ukraina – nuodėminga, korumpuota, nepamatė to, nepastebėjo ano, per daug reikalauja iš kitų, pamiršta savo pareigas.

Ar tikrai  Vakarai – šventa karvė, o Ukraina – nevykėlių gauja?

Viename iš paskutiniųjų ypač nustebinusių interviu J. Švecas polemizuoja su klausytoju, pasipiktinusiu, kodėl Amerika taip mažai padeda Ukrainai. J.Švecas šį sykį labai atvirai pateikė argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Vašingtono, nei Joe Bideno. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent J. Švecas pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai“. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Šios baimės, žinoma, ne iš piršto laužtos. Asmeninės simpatijos ir antipatijos – taip pat svarbus argumentas. Jei per daug įsiaudrinsime kritikuodami, priekaištaudami, JAV tikrai gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – ne vien J. Švecas. Tokių esama visur – ir JAV, ir Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tačiau persistenkti nederėtų tiek kritikuojant, tiek dėkojant. Man regis, J. Švecas persistengia būtent dėkodamas ir pataikdaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai. Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainai tikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Tad atstokite nuo jos.

Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi. Iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą dabar jiems jau nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Amerika užsidaro savyje. Taip juk J. Bidenas niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijevo. Kalbant priekabiai, Vašingtonas apgavo Kijevą, išviliodamas iš ukrainiečių atominį ginklą. Padorūs politikai mėgintų visomis išgalėmis ištaisyti šią klaidą.

Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei Vladimirui Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos – „mėgins atkurti visą SSRS“. O tai reiškia, kad Vašingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO alanse padėtį. Kuo silpnesnė Ukraina, tuo mažiau saugi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus. Juolab jie įsikūrę ne kur nors anapūs jūrų ir kalnų. Juolab jų valstybė – turtinga ištekliais. Kodėl NATO ir ES nenori sustiprėti, įsileisdama Ukrainą?

Vladimiras Putinas. Išsigimėlis

Žodžiu, keistoki J. Šveco pamokymai. Ypač keistoki pastebėjimai, esą Ukraina pati labiau privalėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Tokie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Ypač juoką kelia įrodinėjimai, esą per įsisenėjusią korupciją Ukraina nepajėgi pasiekti NATO ir Europos Sąjungos standartų. Tarsi korupcijos Vakaruose nebūtų nė trupinio. Jei giliau pažvelgtume į Vakarus pro „korupcijos prevencijos“ akinius, pamatytume, jog korupcijos kirminas mus visus graužia. Jei tokius reikalavimus, kokius keliam Ukrainai, keltume sau, tai Europos Sąjungoje neliktų akmens ant akmens. Norite pasakyti, jog Italija nėra korumpuota, jos pietuose nebesiautėja mafija? O gal tvirtinate, jog Slovakijoje nebuvo nužudytas žurnalistas, narpliojęs korupcinius ryšius tarp šalies politikų? Nejaugi Malta nepardavinėjo Rusijos turtuolams europietiškų pasų? O gal rusų oligarchai sąžiningai įsigijo nekilnojamojo turto Londone? Kokias paslaptis slepia Vatikano archyvai? Ar mes žinome, ką iš tiesų Ukrainoje veikė JAV prezidento Joe Bideno atžala verslininkas? Toje byloje – viskas skaidru, viskas gražu? O gal manote, jog Lietuva – be nuodėmių?

Vladimiro Putino advokatai: Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Šių eilučių autoriui labiau priimtini tie, kurie tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du sykius mažiau nei mums reikia, jog nuolat vėluojate, – leiskite piktintis. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių.

Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus“. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt net labiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai. Bepigu J. Švecui iš jaukių namų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus.

O štai Vakarams nervuotis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

2022.06.21; 09:13

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nenoriu, kad mane vadintų juoduoju pranašu, bet, man regis, įsisiūbuoja bjaurios tendencijos. Pirmosiomis dienomis pamatę, jog Ukraina nė nemano pasiduoti agresoriui, jog sėkmingai kaunasi visuose frontuose, Vakarai tarsi nuoširdžiai puolė talkinti Kijevui. Tačiau prabėgo daugiau kaip trys kruvino karo mėnesiai, o galingų, modernių vakarietiškų ginklų Ukrainos kariuomenė vis dar neturi tiek, kiek reikėtų perlaužiant Rusijos stuburkaulį.

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai vėluoja atkeliauti į Ukrainos kariuomenės sandėlius. Galbūt Kijevas tik dedasi supykęs, jog JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija vangiai, tarsi nenoriai jiems siunčia toliašaudžius pabūklus. Gal ukrainietiški priekaištai – tik dūmų uždanga trokštant suklaidinti Kremliaus vadovus? Netikėtumo faktorius – labai svarbi karo dedamoji.

Ir vis tik toji į užsienį pasitraukusio rusų teisininko Marko Feigino laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksiejus Arestovičius, – įsiminė. Atsimenu ir O. Arestovičiaus apibūdinimą, jog Vokietijos kancleris Olaf Scholz – „unikalus žmogus”. Šis apibūdinimas buvo ištartas ironiškai, vos susilaikius nuo pačių pikčiausių keiksmų (Bundestagui kancleris pareiškia, jog ginklai keliauja į Ukrainą, o iš tiesų niekas niekur nenukeliavo).

Olaf Scholz. LRT televizijos kadras

Įsidėmėjau ir Amerikos atsargos karininko Gary Tabach internetinius komentarus, jog Ukrainos kariuomenė kol kas nieko rimto iš Washingtono nesulaukė – iš už vandenyno vis dar atkeliauja vien tik pažadai. Ypač nuvylė diskusija, ar galima Ukrainai patikėti ginklus, kurie bombas sviedžia 300 km atstumu, ar vis tik užteks 70 km į priekį šaudančių įrenginių? Ukraina turi daugiau nei tūkstančio kilometrų ilgio sieną su Rusija, taigi įtikinėti aplinkinius, jog ukrainiečių kariams užtenka 70 km, – niekšiška, išdavikiška. Tokia G. Tabach pastaba.

Imkime analizuoti į JAV pasitraukusio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo piktas pastabas, esą JAV prezidentas Joe Biden savo paskutiniuosiuose viešuose pareiškimuose, įskaitant spaudą, tvirtina padėsiąs Ukrainai apsiginti, bet niekur nebesako, jog jis padėsiąs Ukrainai laimėti. Savo pareiškimuose J. Biden vis konkrečiau, tvirčiau pabrėžia, jog nesieks Vladimiro Putino pašalinimo iš valdžios, neleis ukrainiečių kariams apšaudyti Rusijos Federacijos teritorijų, dėl Ukrainos nesivels į karą su Rusija.

Dar pridėkime JAV slaptosios tarnybos CŽV vadovo William Burns sugalvojimą, jog „V. Putinas negali sau leist pralaimėti, mes jį turime suprasti”, – ir turėsime įspūdingą puokštę gėlių, kuri įteikiama agresoriui, o ne aukai. A. Ilarionovas mano, kad tokie pareiškimai byloja cinišką Ukrainos išdavystę.

Prisiminkime ir rusų apžvalgininko Andrejaus Piontkovskio argumentus, jog Vokietija, Prancūzija, Italija ir dabar dar Vengrija tapo ryškiomis Rusijos advokatėmis – vis ieško preteksto priverst Ukrainą kapituliuoti. Net suplukusios aiškinasi, kokių nuolaidų privalo padaryti Kijevas, kad V. Putinas liktų patenkintas. Italija jau rašinėja taikos planus, nors Kijevas neprašė tokios pagalbos. Ukraina prašo ginklų.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Atkreipkime dėmesį į Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako atsargias pastabas, jog Vakarai remia Ukrainą, tačiau jau pasirodė pirmųjų nuovargio požymių. Taigi ima kelti galvas tie, kurie mano, jog bizniauti su banditu įmanoma, jog Ukraina galėtų vardan taikos paaukoti keletą savų teritorijų. Galų gale sukilo visa Vakaruose įsikūrusi slaptoji Kremliaus agentūra – ji ypač atkakliai perša nuostatą, jog V. Putinas privalo „išsaugoti savąjį veidą”.

M. Podoliakas įsitikinęs, jog Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, nenori imtis personalinės atsakomybės, Vakaruose subujojusi tokia bjauri biurokratija, kad tiesiog neįmanoma žengti nė vieno rimto žingsnio.

Tiesa, esama ir tokių, kurie mano, jog Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą. Omenyje turiu į Ameriką pasitraukusį buvusį KGB agentą Jurijų Švecą (šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų). Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Henry Kissinger tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui būtina išsaugoti savąją reputaciją, – tik pavieniai pareiškimai. Amerika skuba kuo greičiau nusiųsti į Ukrainą pačių moderniausių, galingiausių ginklų. Tik tai – ne taip paprasta. Užtat Ukrainos politikai, apžvalgininkai, kariniai ekspertai, kritikuodami Washingtoną dėl vėlavimų, kenkia prezidentui Volodymirui Zelenskiui. Atvirai kalbant, Washingtoną mėgina supykdyti su Kijevu. Kvailas užsiėmimas kritikuoti Vakarų lyderius, nuo kurių priklauso, ar Ukrainos kariai turės rimtų ginklų. Maždaug tokia J. Šveco pozicija.

Italijos premjeras Mario Draghis. EPA – ELTA foto

Kokia šių eilučių autoriaus pozicija? Vakarai, matydami ukrainiečių užsispyrimą, sunerimo. Būkime atviri: jie bijo ryškios, akivaizdžios Ukrainos pregalės. Nes Kijevui laimėjus nei NATO, nei Europos Sąjunga nebeliks tokios, kokios buvo iki šiol. Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, o ir JAV teks susitaikyti su išaugusia Ukrainos įtaka, taip pat – ir su Rytų Europos, kuri mato iš Rusijos kylančius pavojus, nuomone. Tad senieji biurokratai, kuriems svarbiausia prekyba ir ramybė, nebežino, ko griebtis. Jie supranta, jog senoji Europa, du dešimtmečius nuolaidžiavusi Kremliui, griūna, žlunga.

O kartu iš pelningų, įtakingų postų Briuselyje ir Strasbūre privalės trauktis ir jie, ištižę bailiai, nes ateina karta politikų, kuriems svarbios tikrosios vertybės, kurie nelinkę pataikauti agresoriams, kurie dėl demokratijos pasiruošę ne vien rezoliuciją parašyti ar tarti gražią kalbą iš tribūnos…

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.06.09; 08:18

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).

V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.

Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.

Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…

Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.

V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.
Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai

Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.

J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.

Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.

Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.

Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi  rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…

Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.

2022.06.06; 09:30

Garry Tabax

Gintaras Visockas

Jurijaus Šveco, buvusio KGB karininko, pasitraukusio į JAV, interviu viešojoje erdvėje seku maždaug nuo 2016-ųjų metų vidurio. Ne tik seku, bet ir savo portale ne vieną J.Šveco prognozę esu aprašęs, komentavęs.

Panaši nuostata – ir dėl buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat senokai išvykusio į Ameriką, įžvalgų, pranešimų, straipsnių. Jo politinius komentarus skaitau nuo 2014-ųjų; kai kuriuos iš jų išsamiai aptariau slaptai.lt portalo erdvėje.

Turiu prisipažinti – šie abu vyrai ilgokai patiko. Nelaikydamas visų jų pareiškimų šventa tiesa vis tik maniau, kad lietuviui pravartu žinoti, ką jie pranašauja apie JAV ir Rusijos, NATO ir Rusijos, Rusijos ir Europos Sąjungos tarpusavio santykius. Ne vienerius metus maniau, kad jie, nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų, – pažangūs bendraminčiai. Mat abu juos vienija kritiškas žvilgsnis į Vladimirą Putiną, Rusijos slaptąsias tarnybas, agresyvią Kremliaus laikyseną. Žinoma, stebėjausi, kodėl Lietuvos politikos analitikai nepastebi jų komentarų: specialiai ignoruoja ar tiesiog visko neaprėpia, nespėja aprėpti?

Tuo pačiu stengiausi būti atsargus. Ar tas, kuris pabėgo į JAV, kuris aršiai keikia V.Putiną, nepagarbiai vadinandamas jį, pavyzdžiui, „cigaretės nuorūka“, – negali būti „dvigubas agentas“? Tokių klaidinančių operacijų žvalgybos istorija žinanti apsčiai.

JAV prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) nuvykus į Ženevą ir ten susitikus su Rusijos prezidentu V.Putinu, J.Šveco ir A.Ilarionovo nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Jas apibendinus būtų galima brėžti tokią išvadą: A. Ilarionovas mano, kad JAV administracija išdavė Ukrainą, nuolaidžiauja Kremliui, o J. Švecas įsitikinęs, jog Ženevoje Dž.Baidenas savo misiją atlikęs nepriekaištingai.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Kokie A.Ilarionovo argumentai? Šis pastebėjo, kad Dž. Baidenas net neužsiminė, esą Ukraina artimiausiu metu bus paskelbta strategine JAV partnere, nepažadėjo jai narystės NATO aljanse, nedavė Ukrainai rimtos ginkluotės, net kelis kartus sumažino Ukrainai dar Donaldo Trampo (Donald Trump) laikais numatytą finansinę paramą (nuo 450 iki 150 milijonų JAV dolerių), atšaukė sankcijas Nord Stream 2 dujotiekį tiesiančioms Vakarų kompanijoms. Bet baisiausa, kad Dž.Baidenas, remiantis A.Ilarionovu, prasitarė, jog Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų (tai būtų pati tikroji Ukrainos kapituliacija, nes Kijevą prievartautų žaisti pagal separatistų diktuojamas taisykles). Kad Dž.Baidenas išdavė Ukrainą, netiesiogiai byloja ir suaktyvėję Rusijos kariuomenės išpuoliai Rytų Ukrainoje: kol JAV prezidentu buvo D.Trampas, pasienyje per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas Ukrainos karys; vos tik Dž.Baidenas buvo inauguruotas – Donbaso ir Luhansko rajonuose ukrainiečių karių kiekvieną mėnesį žūsta po keliolika. Žodžiu, V.Putinas suprato, jog nei Amerika, nei, tuo labiau, Vokietija su Prancūzija, negins Ukrainos, tad Ukrainą galima terioti kiek geidžia širdis. Maždaug toks būtų apibendrinimas.

J.Švecas piešė priešingą paveikslą: Dž.Baideno sumanymas susitikti su V.Putinu teisingas, V.Putinas nepergudravo Dž.Baideno, ne V.Putinas, o Dž.Baidenas pademonstravęs tvirtybę, Ukrainos interesai neišmainyti į Rusijos pažadą palaikyti Vašingtoną rungiantis su Pekinu. J.Švecas net skelbė užuominas, jog Dž.Baideno vizito į Ženevą kritikai (omenyje turėjo ir A.Ilarionovą) siekia specialiai kaktomis sumušti Vašingtoną su Kijevu ir taip pasitarnauti agresyvioms Kremliaus jėgoms. Girdi, išmestas iš Katono instituto ekonomistas A.Ilarionovas siekia įsidarbinti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio patarėjumi, todėl jo pastabos – tendencingos, jomis negalima tikėti. Tokias išvadas galėtume brėžti peržiūrėję keliolika pastarųjų mėnesių J.Šveco videointerviu.

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Kuris iš jų teisus? Mano nuomone, įtikinamesnis – A.Ilarionovas. Dž.Baidenas pažėrė daug viltingai skambančių pareiškimų, bet jo žodžiai kardinaliai skiriasi nuo konkrečių darbų. Ypač jei prisimename 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo Vašingtonas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo pažadą atsisakyti atominio ginklo. Neprabėgo nė dvidešimt metų, ir matome, ko vertas 1994-aisiais duotas viešas Amerikos įsipareigojimas: 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, o Amerikos kariai Rusijos pusėn neiššovė į orą nė vieno perspėjančio šūvio.

Ar leistina 2014-uosius traktuoti kaip gėdingą Amerikos istorijos puslapį? Man regis, ne tik galima, bet ir būtina. Juolab kad Vašingtonas, vadovaujantis A.Ilarionovo įžvalgomis, nė neketina šiandien taisyti savųjų išdavysčių.

Tik nemanykite, jog esu naivus ir nesuprantu politikos užkulisių – visais laikais politikoje būta ir išdavysčių, ir garbingos, sąžiningos veiklos. 2014-ieji ar 2021-ieji – jokia išimtis. Tačiau man neramu: jei Baltieji Rūmai apgavo Ukrainą, kodėl negalėtų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išduoti ir Baltijos valstybių? Jei tik turėčiau galimybę, paklausčiau pono Dž.Baideno: tavo pirmtakai mainais į teritorinio vientisumo garantijas iš Ukrainos išviliojo atominį ginklą, o tu dabar Ukrainai nenori duoti net granatsvaidžių!

Jei kaltinsite mane keičiant savo pažiūras nuo karšto Amerikos rėmėjo link aršaus skeptiko, – būsite neteisūs. Tiesiog aš bijau, jog jei V.Putinas sumanys pulti Lietuvą ar Estiją, NATO nė piršto nepajudins – apsiribos popieriniais pareiškimais ir atsargiais pagrūmojimais įvesti keletą simbolinių sankcijų keletai Rusijos kariškių. Rusija, mano supratimu, jau turi sumaniusi gudrų, klastingą Lietuvos okupacijos planą. Štai jis: chaoso apimtoje Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje surengiamas tikras ar tariamas sprogimas, paskelbiama, jog mirtį nešanti radiacija sparčiai slenka Vilniaus pusėn. Ką ištikus tokiai bėdai darytų Lietuvoje dislokuoti mūsų sąjungininkų kariškiai? Nenoriu būti juodu metraštininku, tačiau manau, kad jie visi spruktų iš Lietuvos. Kaip tik tuo metu į Lietuvą įžengtų „žalieji žmogeliukai“. Neva tik tam, kad saugotų Lietuvą nuo marodierių. Ir Lietuvoje, žinoma, ilgam pasiliktų. O bėdą dėl sprogimo Astravo AE suverstų neva išprotėjusiam Aliaksandrui Lukašenkai…

Nuomonę, jog Vašingtonas vis tik išduoda Ukrainą (nesilaiko savo 1994-aisiais pasirašytų įsipareigojimų), sustiprino ir youtube.com erdvėje peržiūrėti keli videointerviu su JAV buvusiu karininku Gariu Tabahu (Garry Tabax). Šis buvęs Amerikos karininkas gina A.Ilarionovo poziciją: Dž.Baidenas pataikauja V.Putinui, Ukaina palikta vienui viena. Ukraina iš Amerikos nebegauna beveik nieko.

Gario Tabaho laida

Beje, šis į atsagrą išėjęs karininkas mano, jog Donaldas Trampas (Donald Trump), nepaisant įvairių niuansų, pastebėjo, jog Amerika, nuolat auklėdama kitus, kaip svarbu pažaboti korupcija, pati yra baisiai korumpuota, valdoma įvairiausių klanų – Bušų, Klintonų, Obamų. G.Tabahas kviečia išsiaiškinti, o kokie Dž.Baideno sūnelio interesai Ukrainoje – ten jo verslas absoliučiai sąžiningas, švarus?

J. Bideno ir V. Putino susitikimas Ženevoje birželio 16 d. EPA-ELTA nuotr.

D.Trampas taip pat aršiai kritikavo brangiai kaštuojančias, tačiau jokios naudos neduodančias tarptautines organizacijas – Jungtines Tautas ir ESBO. Barė Vokietiją ir Prancūziją, nesilaikančias įsipareigojimo karinėms reikmėms skirti bent 2 proc. nuo BVP. Argi visos šios D.Trampo pastabos – ne karti tiesa? Vietoj palaikymo, jog būtina tobulinti amerikietiškąją sistemą, D.Trampas buvo apkaltintas esąs vienas iš V.Putino agentų, nors, žvelgiant į šią dieną, toks epitetas labiau tiktų Dž.Baidenui.

G.Tabahas įsitikinęs, kad ekonomistas A.Ilarionovas – ne tik puikus mokslininkas, besiremiantis ne emocijomis, ne simpatijomis, o faktais, bet dar ir labai sąžiningas, drąsus, niekad nemeluojąs vardan šiltos kėdės, nebijąs vardan teisybės prarasti solidžiai apmokamų pareigų.

G.Tabahas apgailestauja, kad šiuo metu prieš A.Ilarionovą prasidėjusi tikra raganų medžioklė. Visokie jurijai švecai jį mėgina apjuodinti, nors A.Ilarionovas sako tik tiesą ir daugiau nieko išskyrus tiesą.

Deja, daugeliui iš mūsų tiesa – labai neparanki.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.07.13; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.

Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?

Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime

Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.

Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?

Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?

Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.

Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…

Baltarusiški akcentai

Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?

Ką žinome apie Aleksejų Navalną?

 Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?

Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.

Kada bus įvertina ASALA veikla?

Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.

Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.

Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.

Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).

Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?

Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.

Kas slepiama armėniškuose archyvuose?

Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.

Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.

Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.

O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.

Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.

Donaldas Trampas ir cenzūra

Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.

Donaldas Trampas (Donald Trump)

Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.

Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.

Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.

Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.

Žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.

2021.02.15; 07:00

Prie Kapitolijaus. EPA – ELTA nuotr.

Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.

Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.

Pirmiausia persispausdinome iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą „Reichstago padegimas“ – 2021″. Dabar jūsų dėmesiui – gordonua.com paskelbtas J.Šveco interviu. Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.

Jurijus Švecas. D.Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V.Putinas

Jelena POSKANNAJA

V. Putino bendrakursis, KGB eksžvalgybininkas J. Švecas: D. Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V. Putinas

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs TSRS KGB žvalgybininkas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino KGB instituto bendrakursis Jurijus Švecas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), papasakojo, kaip pasikeitė politinių jėgų pasiskirstymas po to, kai prezidento Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų, kaip su šiais įvykiais gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, per kokias organizacijas Rusijos federalinė saugumo tarnyba (Федеральная служба безопасности (FSB)) veikia Amerikos rusakalbę diasporą ir kaip Rusijos Federacija (RF) bandė įtraukti Ukrainą į 2020 metų prezidento kampaniją.

J. Švecas: „Stipriai triukšmauja tik viena potrampinė socialinė grupė – rusakalbiai Amerikos emigrantai“.

Niekada prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis JAV prezidentas.

– Kokia dabar situacija JAV po sausio 6 d. įvykių Vašingtone?

– Tai, kas įvyko, turiu omenyje Kapitolijaus šturmą, buvo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą. Jo tikslas buvo neleisti ateiti į valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Joe Bidenui ir palikti valdžią apsišaukėliui, žmogui, kuris pralaimėjo, bet vis dar skelbia, kad jis laimėjo, – D. Trumpui.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria šį įvykį kaip vidinio terorizmo apraišką ir mano, kad tai didžiausia JAV saugumo grėsmė. Suimta daugiau nei 100 žmonių, bet tai tik pradžia. Kol kas suimami tik tie, kas išsidavė Kapitolijaus vestibiulyje. Įdomūs aukštesni pareigūnai, dėl kurių šis šturmas tapo įmanomas. Juos irgi anksčiau ar vėliau suras.

Trims žmonėms, kurie įsiveržė į Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

To, kas įvyko, išsigando net respublikonai. Daugelis iš jų laikosi distancijos nuo D. Trumpo. Bendrovės, susijusios su socialiniais tinklais ir platformomis, blokuoja jam priėjimą. Nuo jo ir nuo Respublikonų partijos laikosi distancijos ir didžiausi finansiniai donorai. Vakar gautas pranešimas, kad Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ pasirengęs dovanoti D. Trumpui 300 mln. JAV dolerių skolos, kad tuojau pat nutrauktų su juo ryšius. Ir „Signature Bank“, kuris aptarnavo D. Trumpą ir jo šeimą, taip pat nutraukia su juo ryšius.

– Kaip jūs galvojate, ko būtent D. Trumpas norėjo pasiekti, ko tikėjosi?

– D.Trumpas ilgai kaitino žmones pasakėčiomis apie tai, kad rinkimai buvo falsifikuoti, ir faktiškai nukreipė juos į Kongresą. Visa tai dokumentuota. Kiekvienas, kas supranta anglų kalbą ir matė per televiziją nufilmuotą vaizdo įrašą, negali neigti šio fakto.

Sprendžiant iš visko, gana aukštame, kariuomenės vadovybės, Nacionalinės gvardijos vadovo lygmenyje, o taip pat slaptųjų tarnybų (tarnybų, užtikrinančių prezidento, administracijos, vyriausybinių įstaigų apsaugą) vadovybėje buvo tam tikro pobūdžio sąmokslas, dėl kurio susiklostė situacija, kai sukilėliai prasiveržė į Kongresą. Kadangi juos turėjo sustabdyti gatvėje dar gerokai iki prieinant Kapitolijų, bet kelias buvo atviras. FTB vertinimu, Kapitolijų šturmavo apie 8 tūkst. maištininkų, o jiems priešinosi apie 1,4 tūkst. policininkų, kurie, iš esmės, neturėjo šansų.

Kalbomis, kad rinkimai sufalsifikuoti, tiki tik apkvailinti D. Trumpo šalininkai. Daugiau nei 60 teismų išmetė D. Trumpo komandos ieškinius dėl falsifikacijos į šiukšliadėžes. Čia tai vadinama „frivoliškais teismo ieškiniais“. Tai yra tokie ieškiniai, kurie pateikiami be jokio „faktažo“ ir įrodymų.

Priminsiu, kad per ketverius vadovavimo metus D. Trumpas paskyrė 25 proc. teisėjų. Jo šalininkai gyrėsi, kad jis faktiškai pradėjo kontroliuoti šalies teismų sistemą. JAV Aukščiausiajame Teisme iš devynių teisėjų dauguma – konservatoriai, tai yra respublikonai, o tris iš jų paskyrė būtent D. Trumpas, beje, jam tai kainavo daug pastangų. Ir vis dėlto visi teismai kaip niekam nereikalingus popierius išmetė D. Trumpo komandos ieškinius, nes jokių rinkimų masinės falsifikacijos įrodymų nebuvo.

Sąmokslininkai turėjo tokį planą: 8 tūkst. šturmuoja Kongresą, grobia senatorius ir kongresmenus, kurie tuo metu formaliai skaičiavo balsus. Pagal įstatymą Kongresas privalo tik užfiksuoti (kaip sąskaitininkas) savo dokumentuose skaičių rinkėjų, atidavusių savo balsus valstijų lygmenyje. Nei aptarinėti, nei kelti abejonių, nei imtis kokių nors kitų diskretiškų veiksmų už arba prieš šiuos balsus nei Senatas, nei Atstovų Rūmai neturi teisės.

Trims žmonėms, įsiveržusiems į JAV Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

D. Trumpo šalininkų apskaičiavimu, du senatoriai respublikonai – vienas iš Teksaso, kitas – iš Misūrio – sugalvojo, jų nuomone, genialų planą ir pasiūlė: „Mes nesakome, kad buvo masinės falsifikacijos, bet jūs juk matote, žmonės suskilę, todėl įkurkime laikiną taikinamąją komisiją, kuri išnagrinės šiuos klausimus ir taip mes sutaikysim šalį“.

Tai buvo Nikolo Makiavelio stiliaus planas, nes nėra nieko pastovesnio nei laikina komisija, kaip rodo daugelio šalių istorija. Komisija būtų dirbusi 10 dienų, dvi savaites, o D. Trumpas visą tą laiką sėdėtų. Artėja naujo prezidento inauguracijos laikas, o komisija dirba ir D. Trumpas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Paskui jie atneša D. Trumpui išnagrinėti bet kokį rezultatą, o jis teigia, kad nesutinka su išvadomis, ir komisija vėl tęsia darbą. Ir taip visus artėjančius ketverius metus. Tai yra sistema lūžta. Štai kam visa tai buvo numatyta.

Žlugo planas tik dėl vienos priežasties: kol šturmuotojai užiminėjo Kapitolijų, slaptosios tarnybos spėjo išvesti kongresmenus ir senatorius požeminėmis perėjomis į saugią vietą. Šturmuotojams nieko nepavyko užimti.

D. Trumpas, matyt, kurį laiką pats išsigando. Po šio įvykio kilo rimtas įtarimas dėl jo psichinės būklės. Jis save beveik įvarė į tą patį kampą kaip ir V. Putinas. Ir vienas, ir kitas supranta, kad vienintelis jų saugumo šaltinis – turėti valdžią. Nuėjai į šoną, ir viskas. Ir tai veikia jo psichiką.

Kitą dieną po Kapitolijaus šturmo JAV psichiatrų asociacija nusiuntė laišką į Kongresą prašydama nušalinti D. Trumpą nuo valdžios, nes jis prarado nuovoką. Nepakaltinamas žmogus, galintis prieiti prie raudonojo mygtuko, atominio ginklo, tampa pavojingas ne tik savo šaliai, bet beveik visam pasauliui.

D. Trumpas iš pradžių prigulė po kerplėša, pritilo ir net apkaltino savo šalininkus, kuriuos dar neseniai kvietė eiti šturmuoti Kapitolijų, ir pažadėjo jiems priklausančią bausmę. Kitą dieną dezavavo šį pareiškimą. Trumpai tariant, žmogus kaip nesavas.

Tuomet FTB ir teisėsaugos organai kartkartėmis paskelbia pareiškimus. Jie neatmeta tikimybės, kad iki sausio 20 d. D. Trumpo šalininkai gali suorganizuoti panašių, o gal ir pavojingesnių akcijų. Vienas iš scenarijų, kuris būtent vakar buvo įgarsintas teisėsaugos organų: apsupti Kapitolijų, JAV Aukščiausiąjį Teismą, kitas įstaigas ir suteikti respublikonams galimybę užimti valdžią organizavus valstybinį perversmą. Manau, tai nepavyks. Vašingtonas bus visiškai izoliuotas, apsaugotas, ir saugumas bus užtikrintas.

Tačiau lieka grėsmė, kad panašūs prasiveržimai gali įvykti 50 JAV valstijų. Tuomet teisėsaugos sistema bus perkrauta. Ji tiesiog neturės jėgų, kad užtikrintų saugumą.

Svarbiausia šioje situacijoje štai kas: niekuomet prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis prezidentas. Tai precedento neturintis atvejis.

– Jūsų nuomone, ar įsivėlė į šią situaciją Rusijos specialiosios tarnybos?

– Tai, kas įvyko, sukrėtė Ameriką. Rinkimai įvyko. Visuose lygmenyse net respublikonai pripažino J. Bideno pergalę. Liaudis iš esmės aprimo. Yra tik viena gyventojų socialinė grupė šioje šalyje, mano pastebėjimais, kuri yra egzaltuotos, įsiaudrinusios būsenos ir baisiai triukšmauja. Tai Amerikos rusakalbių emigrantų grupė.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Normalų išsilavinimą turintys žmonės, kurie sugebėjo įsikurti ir realizuoti save šioje šalyje, yra ramūs. Tačiau, kuo žemesnis išsilavinimas, kuo prasčiau įsikūrę, tuo jie agresyvesni ir protrampiškai nusiteikę. Vietiniai ekspertai aiškina, kad didžioji dalis rusų emigracijos – tai vadinamoji dešrinė emigracija, kuri dėl savo mentaliteto, prichotipo pavaldi išorinėms manipuliacijoms.

Tačiau aš manau, kad problema ne tik ši, bet dar ir tai, kas vadinama „Maskvos ranka“. JAV, be ambasados, Rusijos valstybę pristato organizacija, kuri vadinasi Rusijos mokslo ir kultūros centras. Jis pavaldus agentūrai „Rossotrudnichestvo“. O „Rossotrudnichestvo“ tęsia Tarybinių draugystės su užsienio šalimis draugijų sąjungos (Союз советских обществ дружбы с зарубежными странами (ССОД)) tradicijas ir yra jų paveldėtojas. Ši organizacija buvo kuriama TSRS kaip KGB išorinės žvalgybos stogas, priedanga. Aš tai žinau kaip faktą.

„Rossotrudnichestvo“ visose išsivysčiusiose šalyse, palaikančiose diplomatinius santykius su RF, laiko vadinamuosius Mokslo ir kultūros centrus. Tai FSB stogas arba priedanga. Organizacija užsienio šalyse kuria ir valdo penktąją koloną.

FSB agentūra įsiskverbė į rusų emigraciją. Čia sukasi labai dideli pinigai. Rusų emigracijoje yra visas tarpsluoksnis žmonių, kurie gyvena išskirtinai iš kešo, gaunamo iš šių centrų. Situacija tiesiog idiotiška iš JAV pusės. Tai prasidėjo dar Billo Clintono laikais ir tęsiasi iki šių dienų, nors Rusijos valdžia išvarė iš šalies visas užsienio organizacijas, susijusias su vyriausybėmis. Tarp jų British Council, ISAID ir t. t. Tačiau JAV iki šiol veikia rusų centras.

Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto

Žinoma, ne visa rusų emigracija yra potrampinės būsenos. Tačiau socialiniuose tinkluose, kad visi pradėtų spiegti, daug nereikia. Pakanka kelių žmonių, kurie gražbyliaus (tuščiažodžiaus), ir kelių trolių, kurie visa tai palaikys, kuo, tiesą sakant, jie ir užsiima.

Beje, jeigu atkreipėte dėmesį, prieš kelias dienas kelis Ukrainos atstovus įtraukė į juoduosius sąrašus už jų dalyvavimą prezidento rinkimuose JAV-2020 Rusijos specialiųjų tarnybų pusėje. Įdomus momentas. Įtariu, kad ne visi supranta, todėl paaiškinsiu.

Svarbiausia Rusijos įsikišimo į 2016 m. Amerikos rinkimus kryptis buvo tokia: programišiai įsilaužė į JAV serverius ir per „WikiLeaks“, kurią per Julianą Assangą kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos, nutekino pavogtą informaciją. 2020 m. rinkimuose buvo planuota, kad „WikiLeaks“ vaidmenį atliks grupė „draugų“ iš Ukrainos, per kuriuos Rusijos specialiosios tarnybos nutekins informaciją. Šį kartą amerikiečiai padarė tai, ką derėjo padaryti anksčiau. O derėjo iš karto pasakyti: „Bičiuliai, tai, ką nutekina „WikiLeaks“, – tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbo rezultatas“.

Tačiau 2016 m. tas nebuvo padaryta. Todėl gavo tai, ką gavo. Bet šį kartą, kai tik Kijeve pradėjo veikti aktyvistų grupė, kuriems vadovavo draugas A. Derkačius, JAV į tai iš karto atkreipė dėmesį, iš karto visi suprato ir bandymą neutralizavo gemalo stadijoje. Tai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nebuvo įtraukta į 2020 m. rinkimus pagal visą programą su visais negatyviais padariniais, kurių pasitaikytų, jeigu „draugų“ planą pavyktų įgyvendinti.

– Tai reiškia, kad Kremliaus ranka, nors ir po priedanga, bet visgi pasiekė JAV prezidento rinkimus?

Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.

– Be abejo. Ši JAV rusų diasporos egzaltacija ir bandymas naudoti Ukrainą „WikiLeaks“ vaidmenyje tik patvirtina šį faktą.

– Ir kaip, jūsų nuomone, susidariusi situacija gali išsispręsti?

– JAV teisėsauga ir FTB labai sunerimę dėl šalyje susidariusios situacijos. Manau, kad tyrimo mastai bus neregėti. Ir pagaliau bus imtasi priemonių, kurių seniai reikėjo imtis.

Amerikiečiai visgi vykdo įstatymus. Bepročių nėra daug. Branduolį ekstremistų, kurie dabar daro betvarkę, aš palyginčiau su sektantais. Su jais neįmanoma diskutuoti. Jie tiki, ir viskas. Jie bus sugniuždyti. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų jau patys suprato, kad D. Trumpas pasirodė esąs netikras pranašas, kuris gali nuvesti dievai žino kur.

Didžiausia auka bus Respublikonų partija. Jeigu pažiūrėtume į praėjusių rinkimų žemėlapį, pamatysime, kad Respublikonų partija atstovavo daugiausiai depresyvios ekonomikos valstijoms ir žmonėms, kurie gyveno Amerikos žemės ūkio regionuose. Miestai ir valstijos, kurių ekonomika yra pažengusi ir šiuolaikinė, palaikė demokratus. Ir pastarieji Kapitolijaus įvykiai paaštrins Respublikonų partijos padėtį.

Kaip jau sakiau, dabar nuo jų bėga finansiniai donorai – didžiausios Amerikos korporacijos ir bankai. T. y. D. Trumpo dėka Respublikonų partija gali virsti marginaline organizacija ir atsidurti Amerikos politinio gyvenimo pakraštyje.

Analitikai, kuriuos aš pažįstu kelis dešimtmečius ir stipriai gerbiu, tikiu jų išmintimi, sako, kad demokratai atėjo į valdžią mažiausiai 10-iai metų. Demokratai gavo vietą Baltuosiuose rūmuose ir abiejuose Parlamento rūmuose. Jie sukurs dvi naujas valstijas – Kolumbijos apygardą ir Puerto Riką – ir gaus dar keturis senatorius demokratus. Jie praplės Aukščiausiojo Teismo sudėtį iki 15 žmonių ir dar paskirs ten savo demokratų.

– O kaip ši istorija gali baigtis Maskvai?

– Čia nebus nieko gero. Rusijos centro aktyvumo pliūpsniai Amerikoje vis dar išsiveržia, tačiau aš manau, kad jie bus užgesinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose aiškiai, iš esmės suvokia ir specialiosios tarnybos, ir su užsienio politika susijusios valstybinės agentūros, kad štai už tokią „dovaną“ kaip D. Trumpas, kurią gavo Amerika pastariesiems ketveriems metams, ji turi būti dėkinga Kremliui. Taigi niekas nebus pamiršta.

Gordonua.com

2021.01.18; 19:00

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?

Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“

Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui,  JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?

Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.

Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko“ pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka“ tikrai atsigaus?

Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.

Jurijus Švecas

O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai. 

Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).

Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.

Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos“ jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.

Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…

Spąstai. Slaptai.lt nuotr.

Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.

Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu“. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.

2021.01.03; 08:00

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.

Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.

Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas

Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.

Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko  atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.

J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?

Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?

Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“

Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…

Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.

Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.

Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.

Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.

Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.

Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.

J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.

Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com

2020.09.09; 07:02

Dmitrijus Gordonas ir Jurijus Švecas

Buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, Vladimiro Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV, vėl davė išsamų videointerviu ukrainiečių portalui Gordonua.com.

Šį sykį daug dėmesio skirta Baltarusijai.

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą labiausiai įsiminusių J.Šveco pastabų.

Pastabos dėl Baltarusijos

J.Švecas mano Aliaksandrą Lukašenką esant psichopatu, kuris be valdžios gyventi nepajėgus kaip girtuoklis neišsiverčia be degtinės. Valdžia šiam buvusiam kolchozo pirmininkui – viskas. A.Lukašenkai vargu ar užteks proto pačiam pasitraukti iš prezidento posto. Jei jis šiandien atsisakytų valdžios, pakliūtų istorijon ne kaip itin blogas diktatorius bei sadistas. Bet jam neužteks išminties tokiam žingsniui. Net jei Vakarai sudarys su juo sandėrį, suprask, tegul gyvena kur nors aukštą tvora aptvertoje viloje Rusijoje niekur nekišdamas nosies, – tokia padėtis jam būtų tikra kankynė. Jam reikia vadovauti, kritikuoti, dalyvauti susitikimuose, jam reikia, kad jo bijotų.

Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

A.Lukašenka ilgai negyvens be valdžios. Jei jo neištiks Čeušesku likimas, jis susigrauž iš vidaus. Gyvenimas be valdžios jam taps pats didžiausias išbandymas.

Tačiau tikroji bėda – visai kitur. Visi A.Lukašenkos konkurentai šiuose rinkimuose buvo … Rusijos statytiniai. Ir tie, kurie sugrūsti į kalėjimus, ir tie, kuriems leista dalyvauti rinkimuose. Vieni – Kremliaus, kiti – Gazprom, treti – Rosneft ar dar kokio nors Vladimiro Putino aplinkai pavaldaus darinio atstovai. Šito negalima ignoruoti: A.Lukašenka šiuose rinkimuose rungėsi su Kremliaus klapčiukais. Net toji moteris, to į Baltarusijos prezidento rinkimus ėjusio, bet už grotų atsidūrusiojo žmona, – ne tas asmuo, kuris nusimanytų politikoje.

Šiuo metu vienintelis A.Lukašenka trukto V.Putinui įvesti Baltarusijon rusiškąją tvarką absoliučiai visur. Kad Balatrusija dar nėra nuo galvos iki kojų Rusijos provincija, – A.Lukašenkos nuopelnas. A.Lukašenka šiuo požiūriu neparankus V.Putinui. Kremliui reikia kur kas lojalesnio. Kremlius kiša savuosius.

Jurijus Švecas

Akivaizdu, kad Rusija mėgina Baltarusijoje įvesti savąją tvarką. Kremlius dabar nepasiųs tankų į Minską. Bet anksčiau ar vėliau jam pavyks palaužti baltarusius. Pasiseks pargriauti ant menčių Baltarusiją todėl, kad Vakarai ne itin domisi šios šalies vidaus reikalais. Senutei Europai neįdomi Baltarusija. Tik Baltijos valstybės ir Lenkija aktyviau susirūpino šios šalies likimu.

Protestai Chabarovske

Kaip J.Švecas vertina protestus Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, pavyzdžiui, Chabarovsko mieste? Jei žmonės žinotų, kas buvo tas gubernatorius, kurie jį gina, – pasibaisėtų. Bet žmonės nesuvokia, kad tai – tik Kremliaus rokiruotės. Vieną savo žmogų keitė kitu, nė trupučio negeresniu. Taigi Chabarovskas gina niekšą, nes V.Putinas jau taip nusibodo, taip nusibodo, kad nebeįmanoma gyventi … gyvenant V.Putinui.  Priešinamasi visiems V.Putino sprendimams. Ir A.Lukašenka taip įgryso baltarusiams, kad šie jau nebesutinka dar penkerius metus žiūrėti į A.Lukašenkos fizionomiją.

Bet pasikeitimai Rusijoje vis tik prasidės ne Chabarovske, o Maskvoje ir Sankt Peterburge.

Kas pakeis V.Putiną?

J.Švecas mano, kad V.Putinas, tas vidutinybė, „nuorūka“ pravardžiuojamas žmogeliukas, taip ilgai išsilaikė valdžioje tik todėl, kad jam labai sekėsi. Metų metais jis į Vakarus sėkmingai parduodavo naftą, dujas, ir turėjo sočiai pinigų. Vartant tiek daug milijardų net ir Ivanas Kvailelis sugebėtų valdyti valstybę.

Bet Rusjoje dabar ypač bloga padėtis, kad net panašu į 1941-uosius metus, kai vokiečiai beldėsi į Maskvos vartus. Federalinė Saugumo tarnyba (FSB) ruošiasi pakeisti V.Putiną kitu žmogumi. Šiam valdžios pasikeitimui vadovauja Nikolajus Patruševas, tas pats, kuris atsakingas už gyvenamųjų namų sprogdimus Maskvoje ir Volgodonske, kad į valdžią būtų buvę galima pasodinti niekam nežinomą V.Putiną. Ne veltui N.Patruševas gavo 2000-asiais metais (o sprogimai suregti 1999-aisiais) ordiną „Geroj Rosiji“, beje, apdovanojimas įteiktas slapta. Suprantama, V.Putinas šitaip atsidėkojo N.Patruševui, kad šis padėjo užkopti į valdžios olimpą.

Putinas senatvėje. Foto montažas

Dabar – daug kas pasikeitė. V.Putinas nusibodo, išsisėmė. Rusiją valdančiam klanui reikalinga nauja figūra. J.Švecui nūnai atrodo, kad V.Putinas net dabar jau nebevadovauja Rusijai. V.Putinas – mirštanti gulbė. Jo vietą knieti užimti N.Patruševui.

Kitas galimas kandidatas į Rusijos prezidento postą – Dmitrijus Medvedevas. Jis savo darbais įrodė logalumą Bosui, pademonstravo, kad į jį galima nusišluostyti purvinas kojas, mat jis nesipiktins, nekeršys. Tačiau tapti Rusijos prezidentu itin trokšta ir N.Patruševas, turįs patirties rengiant intrigas aukščiausiuose valdžios koridoriuose. Tad konkurencija – didelė.

Kiek per metus įmanoma pagauti šnipų?

J.Švecas siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną Rusijos slaptosioms tarnyboms garbės nedarantį akcentą. Praėjusiais metais FSB džiūgavo sugavusi, demaskavusi, areštavusi, berods, 405 užsienio šnipus. Nesąmonė. J.Šveco teigimu, Šaltojo karo metais, kai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos išties įsiplieskė rimti šnipų karai, KGB per metus tesučiupdavo vos tris JAV ar Europos valstybių agentus. Daugų daugiausia per metus buvo pagauti 4 agentai (vienas iš jų – pusiau rimtas, pusiau – popierinis). Tad šiais laikais FSB užsiima tiesiog verslu.

Džo Baidenas būtų griežtesnis Rusijai

Kaip J.Švecas vertina Donaldo Trampo (Donald Trump) šansus laimėti antrąją kadenciją? Šių dienų rezultatai leidžia manyti, kad D.Trampas – pralaimi, o Džo Baidenas (Joe Bidenas) – sėkmingas kandidatas. Jei niekas kardinaliai nepasikeis per paskutiniąsias savaites, Trampas triuškinamai pralaimės. Jis neturįs jokių šansų. Kodėl D.Trampas palankus Rusijai? Jis šiek tiek stabdydavo V.Putinui nemalonius Vašingtono sprendimus. Pristabdydavo.

Jei į valdžią Amerikoje ateis Baidenas, Putinas bus žiaurai nubaustas. Ir Džo Baideno aplinka nebus V.Putinui palanki. Nė trupučio.

Koronavirusu pasaulį užkrėtė Novosibirskas

J.Švecas taip pat mano, kad Covid-19 virusu pasaulį užkrėtė ne kiniečiai, o Rusija. Koronovirusas pasklido po pasaulį iš Novosibirsko, kur nuo seno Rusija turėjo cheminius ginklus gaminančių itin slaptų laboratorijų. Ten praėjusiais metais nugriaudėjo avarija. O po mėnesio rusų kariškiai iš Novosibirsko buvo komandiruoti į Uhano miestą – į karines varžybas. J.Švecas mano, kad tada rusų kariškiai ir užkrėtė kiniečius.

Iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia

Dėl Ukrainos reikalų. J.Švecą stebina kraupus Ukrainos elito nekompetetingumas. Jis stebisi, kaip protiga, darbšti, intelektuali ukrainiečių tauta išsirenka tokius kvailus lyderius, tokias menkystas. Ukrainoje – akivaizdžiausias valdžios nemokėjimas ir negebėjimas valdyti. J.Švecas turėjo vilčių, kad į valdžią atėjęs Volodymiras Zelenskis nušluos nekompetetingą ukainietišką elitą ir atves į valdžią jaunų, ambicingų, padorių, darbšių, provakarietiškų politikų. Bet jis to nepadarė. Dabar J.Švecas iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia – norėtų, kad šis tik kuo mažau kvailysčių prikrėstų.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas mano, kad valstybėms reikia ne tik kompetetingų, drąsių, bet ir ambicingų politikų. Pasakyk, kokie tavo tikslai, ir aš pasakysiu, ko iš tavęs galima laukti, ką tu galėtum nuveikti.

Jurijų Švecą kamantinėjo Gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas.

Šią apžvalgą parengė saulius Kizelavičius.

2020.08.19; 10:40

Jurijus Švecas

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/

Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.

Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).

J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai  išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.

Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.

Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.

Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.

Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?

J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.

J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.

Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.

J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.

Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).

J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.

Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.

Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.

Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.

Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“

J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.

Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.

O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.

J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“

J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?

J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“

J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.

Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.

Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.

Parengta pagal gordonua.com publikaciją.

2018..11.20; 09:55

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turime tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Pateikiame keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų. 

Slaptai.lt redakcija

XXX

Į akis pirmiausia krenta J.Šveco išvados: „Įsiveržimas į Ukrainą, nunuodijimai Solsberyje, bandymas koreguoti JAV prezidento rinkimus, kurių autorius – Vladimiras Putinas, privertė Vakarus suvokti, kad „Rusiją valdo granatą rankoje laikanti beždžionė, kuri, be kita ko, dar uždėjusi leteną ir ant raudonojo atominės bombos paleidimo pulto“. Aštrus palyginimas. Bet argi kas nors drįs sakyti, jog tai – netiesa?

Į Vakarus prieš 25-erius metus pasitraukęs ir ten dabar ekonomine žvalgyba besiverčiantis J.Švecas prognozuoja: Londonas daugiau nebebus vieta, kur plaunami nešvarūs rusų oligarchų pinigai, o Vašingtonas rimtai nusprendė Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas. Tuo tarpu Ukrainos politiniam – ekonominiam – kariniam elitui svarbu kuo greičiau apsispręsrti, su kuo jis – su Vakarais ar Rusija. Ironiška, bet V.Putinas daro viską, kad Ukraina taptų pilnateise, lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi, o Ukrainos elitu besivadinantys – kad taip nenutiktų.  

Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų skydas

Žodžiu, Vakarai rimtai galvoja, ką privalu nuveikti, kad V.Putinas daugiau nebegalėtų siautėti anapus Rusijos federacijos sienų. JAV prisiminė kadaise turėjusios galingų raketų „Peršing“, kurių naujausias modifikacijas ji galėtų be didelio vargu sustatyti Europoje, kuo arčiau Maskvos. Amerikos prezidentas Donaldas Trampas jau pareiškė besitraukiantis iš Sutarties dėl vidutinio ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Dabar mes matome istorinę akimirką, mano J.Švecas, kai Vašingtono požiūris į Kremlių kardinaliai keičiasi. Karinis – politinis amerikiečių elitas suprato, kad bendraudami su V.Putinu bendrauja su bepročiu, kuris dar – ir patologinis melagis.

Amerikiečiai jau suvokia, jog santykius su V.Putinu konstruoti būtina taip, kad ir idotui būtų visiškai aišku: „Rusija bus sunaikinta kur kas anksčiau, nei rusiškos atominės raketos atlėks iki Kalifornijos ar Floridos“.

Štai kodėl Baltieji rūmai prisiminė vidutiniojo nuotolio raketas, kurios iki Maskvos galėtų atskriti greičiau nei per 10 ar 12 minučių. Dabar naujosios „peršingų“ modifikacijo dar galingesnės: raketos iki Maskvos galėtų atskristi ir greičiau nei per 10 minučių.

2018-ųjų spalio mėnesį D.Trampas pareiškė vienašališkai nutraukiantis sutartį dėl vidutiniojo ir artimojo nuotolio raketų likvidavimo (tarp JAV ir SSRS ji buvo pasirašyta 1987 metais). Remiantis D.Trampo žodžiais, Amerikai nusibodo būti vienintele šalimi, kuri sutarties laikėsi.

Amerikiečių žingsnis dėl raketų dislokavimo – būtinas, neišvengiamas. Tai užtaisyto pistoleto vamzdžio pridėjimas prie bepročio smilkinio. Juk beprotį tramdyti būtina, nes beprotis tirtino, esą Ameriką gali paversti radioaktyvių pelenų sąvartynu, gyrėsi turįs ginklų – stebuklų.

J.Švecas mano, kad su V.Putinu daugiau niekas nesiruošia derėtis. JAV skubiai pasigamins vidutiniojo nuotolio raketų, greičiausiai – viršgarsinių, ir išdėstys jas kuo arčiau Maskvos. Ir tada konkrečiai nurodys, iki kurios linijos Kremliaus idiotas gali ardytis. Tokio griežtumo tikslas – atmušti V.Putinui norą šiukšlinti už Rusijos federacijos sienos ribų.

Solsberyje atsiskleidė V.Putino kvailumas ir nekompetencija

Solsberyje nutiko ne incidentas, o išpuolis prieš atominį ginklą turinčią NATO valstybę. Prieš Didžiąją Britaniją buvo panaudotas ne šiaip sau ginklas, o masinio naikinimo ginklas, kurį draudžia visos tarptautinės konvencijos. Kremlius visuomet stengėsi susidoroti su į Vakarus pabėgusiais savo slaptųjų tarnybų atstovais. Ryškiausias pavyzdys – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas radioaktyviuoju poloniu. Bet Vakarų kantrybės taurę perpildžiusiu lašu tapo būtent įvykiai Solsberyje. Solsberio nelaimė parodė, kad tai – V.Putino sukurta operacija. Jis ne tik slėpė jos įgyvendintojus, bet, greičiausiai, asmeniškai operacijai ir vadovavo. Gal net sugalvojo. Ir tuo pačiu pademonstravo savo kvailumą bei nekompetenciją.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

O juk į Vakarus pabėgusio agento Skripalio nunuodijimas turėjo tapti pavyzdine – parodomąja operacija, pademonstruoti V.Putino sukurptų specialiųjų tarnybų profesionalumą, puikia dovana 100 metų jubiliejų švenčiančiai GRU.

Bet taip nenutiko. Ir negalėjo taip nutikti. Nes V.Putinas patikėjo specialiųjų tarnybų kūrimą savo asmens sargybiniui. Turimas omenyje ne Viktoras Zolotovas, o ponas Aleksejus Diuminas, dabartinis Tulos srities gbernatorius, nuo 1999 iki 2007-ųjų vadovavęs asmeninei V.Putino apsaugai.

Bet, pasak J.Šveco, tik visiškas idiotas gali savo asmens sargybiniui patikėti slaptųjų tarnybų kūrimą. Asmens sargybiniai Rusijoje – specifinis kontingentas. Tai – poną aptarnaujantis personalas. Ten svarbiausia – įsiteikti. Dar iki šiol egzistuoja juokelis: „nenutaisykite labai protingo veido, jūs juk – karininkas“. Ši tradicija atkeliavo dar iš 1980-ųjų, kai SSRS valdė seniai, o juos saugojančiųjų svarbiausias uždainys buvo savo „objektus“ suspėt laiku pasodinti ant klozeto tualete, o paskui sėkmingai – nukelti, aprengti.

V.Putinui valdant asmens sargybiniai tapo žymiai svarbesni nei Brežnevo, Kosygino, Černenkos laikais, jiems patikėtos sudėtingesnės nei iki tol užduotys. Bet vis tik ne pačios svarbiausios. Kitaip ir būti negalėjo. Juk V. Putinas, dirbdamas Anatolijaus Sobčako padėjėju, taip pat buvo ir asmens sargybinis, ir aptarnaujantis personalas tuo pačiu metu – nešiojo A. Sobčako lagaminus, pirkdavo sumuštinius.

Taigi V. Putinas, nusižengdamas logikai ir nerašytoms taisyklėms bei sveikam protui, savo asmens sargybiniui patikėjo svarbią užduotį – sukurti specialiąsias pajėgas. Pirmą kartą jos atliko užduotį 2014-aisiais – iš Ukrainos slapta ir saugiai išvežė Viktorą Janukovičių.

Bet V. Janukovičiaus išgelbėjimas – nesudėtinga operacija. Kažkur Ukrainos stepėje nusileido sraigtasparnis ir paėmė privažiavusį V. Janukovičių. Štai ir visas sudėtingumas omenyje turint dar ir aplinkybę, jog Ukraina tuomet neturėjo nei normalios kariuomenės, nei normalios žvalgybos. Galų gale tai – nepalyginama su Oto Skorcenio atlikta operacija, kai iš arešto buvo išlaisvintas Benito Musolinis. Žiema, kalnai, pilis, saugoma italų kariškių. Bet Oto Skorcenis sugebėjo išlaisvinti Italijos diktatorių.

Taigi po sėkmingos opeacijos išlaisvinant V. Janukovičių ponas V. Putinas greičiausiai nusprendė šias pajėgas panaudoti užsienyje.

Išbandymas tikruose Vakaruose

Matyt, būtent po sėkmingo V.Janukovičiaus išgelbėjimo V.Putinas nusprendė – kodėl šių pajėgų neišbandžius tikrame užsienyje? Bet V. Putinas greičiausiai pamiršo, kaip 1960-aisiais sukurtos specialiosios – diversinės pajėgos, kurių užduotis – veikti užsienyje, 1971-aisiais buvo demaskuotos. Tai nutiko tuomet, kai į Londoną perbėgo KGB darbuotojas Olegas Lialinas, vadovavęs slaptam „V“ skyriui, kurio užduotis – rengti diversijas Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tiek britus, tiek jų sąjungininkus sukretė tai, ką jiems papasakojo KGB dezertytas O.Lialinas. Vakarai nesitikėjo, kad SSRS planavo ir ruošė diversines operacijas ir teroristinius aktus Europoje planuojamo Trečiojo pasaulinio karo išvakarėse. Londonas, Vašingtonas, Berlynas, Roma, Madridas, Paryžius nė neįsivaizdavo, kad Vakaruose užsimaskavę agentai išaušus X valandai privalėjo pradėt rengti mirtį ir paniką nešančias operacijas – pavyzdžiui, paskandinti Londono metro arba nužudyti dešimtis britų politikų ir ministrų…

Olegas Lialinas

Kad britų kontržvalgyba sužinojo apie slaptąjį „V“ skyrių – didelė sovietų žvalgybos nesėkmė. Britai iš karto išsiuntė iš šalies dešimtis rusų diplomatais apsimetusių žvalgų, dešimtis tikrų diplomatų, o tuos, kurie liko, sėkė juos 24 vaalandas per parą taip atidžiai, kad nepastebėti jie net krustelėti nepajėgė. Ir SSRS vadovai nusprendė panaikinti šį skyrių, juolab kad tuo metu jau Maskva jautė, kad reikia su Vakarais bendrauti draugiškai, nes kitaip nieko gero nebus.

Boriso Jelcino laikais tokių specialiųjų pajėgų likimas susiklostė ne itin joms palankiai. J.Švecas mano, kad B.Jelcinas bijojo KGB – FSB. Jis nenorėjo jų visiškai sužlugdyti, bet siekė joms nuleisti kraujo, kad jos nebūtų labai pavojingos. Būtent todėl V.Putiną ir paskyrė vadovauti slaptosioms tarnyboms – kad jos nebūtų stiprios. Ir V.Putinas šią užduotį atliko. Kad Rusijos žvalgyba nėra stipri, įrodo jų įgyvendinta operacija Solsberyje (britai nesunkiai išsiaiškino, ne tik kaip ji atlikta, bet ir kas konkrečiai atliko juodą darbą).

Pinigai

Kodėl tada britai leido Londoną paversti rusiškų nešvarių pinigų plovykla?

Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija nusprendė tapti pasauliniu finansiniu centru. Ir juo tapo, nes nežiūrėjo į pinigų kilmę. Priimdavo ir nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, ir net krauju suteptus. Jie nekreipė dėmesio, kas tikrasis milijardų šeimininkas – mafija ar KGB darbuotojas. Vadovavosi principu „pinigai nekvepia“.

Londono bankininkai gyrėsi: prieš dešimt metų mes gyvenome iš to, kad aptarnavome Artimųjų Rytų šeichų pinigus, šiandien gyvename rusų oligarchų dėka, o artimiausiu metu sočiai gyvensime naudodamiesi kinų milijardierių pinigais. Štai tokia ciniška politika.

Koks skirtumas tarp Litvinenkos ir Skripalio atvejų

Taip, Londonas nenorėjo rimtai tirti Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo. A.Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio 23-iąją. Paskutiniąsias tris savaites jis praleido ligoninėje. Britų gydytojai niekaip nepajėgė nustatyti, kokia medžiaga jis nunuodytas. Tik paskutinėmis valandomis pavyko nustatyti, jog negalavimų priežastis yra radioaktyvusis Polinis – 210. Tiems britams, kurie teiravosi J.Šveco patarimo, šis atsakė: jei nenorite sulaukti naujų išpuolių, už A.Litvinenkos nužudymą reikia, vaizdžiai tariant, atkeršyti. Pati geriausia prevencinė priemonė – kad Kremlius žinotų, jog už viską reikės brangiai sumokėti. Jei už A.Litvinenkos mirtį Rusija liks nenubasta, ateityje bus tik dar blogiau. Bet britai vis tik tą bylą siekė užmiršti, kad nenukentėtų verslo santykiai.

Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos

Tik dabar, po įvykių Solsberyje, oficialusis Londonas suprato padaręs strateginę klaidą. Tiek Londonas, tiek Vašingtonas padarė išvadą, kad šiandieninis Kremliaus šeimininkas supranta tik jėgos kalbą. Džentelmeniškai su juo šnekučiuotis nėra jokios prasmės.

Tikrai pamišęs ar tik apsimeta?

Beje, analizuodamas V.Putino elgesį J.Šecas prisiminė įdomų pavyzdį. Kadaise JAV prezidentui Niksonui apsimesti lengvai pamišusiu asmeniu, pasiryžusiu pradėti atominį karą, patarė tuometinis Baltųjų rūmų patarėjas Henris Kisendžeris. Sovietų sąjungos ambasadoriui JAV ponui Anatolijui Dobryninui buvo pamėtėta informacija, esą Niksonas truputį pamišęs, nepajėgus adekvačiai vertinti įvykių. Tai reiškia, kad jis linkęs pradėti atominį karą, jei Maskva nepadarys nuolaidų. Ir Kremlius išsigado, SSRS vadovai sutiko daryti kompromisus. Štai tokiu keistu būdu JAV priverstė rusus sėstis prie derybų stalo – atsitraukti.

Galima numanyti, kad šią Kisos (Henrio Kisendžerio pravardė KGB struktūrose) pamėtėtą strategiją dabar prieš Vakarus naudoja V.Putinas. Jis apsimeta norįs ir galįs pradėti atominį karą, jei Vašingtonas nesutiks su jo žaidimo taisyklėmis.

Solsberio pamokos

Atsakinėdamas į Gordonua.com žurnalistės N.Dvali klausimus J.Švecas pabrėžia, jog Vakarai perprato Kremliaus taktiką. Dabar Vakarai supranta, kad jų derybininkai – rimti idiotai. O pats vyriausiasis idiotas – V.Putinas. Juk jis ne tik leido savo žvalgams siautėti Solsberyje nesusikūrus bent kiek į tiesą panašesnio alibi, bet ir privertė juos pasirodyti televizijos ekranuose. Taigi Solsberyje nevykusiai nunuodijimo peraciją surengę GRU agentai ne tik „apsišvietė“ miesto stebėjimo kamerose, bet ir buvo priversti grįžę į Rusiją televizijoms duoti inteviu, ką gi jie veikė tame ūkanotame britų mieste.

Keisčiausia, kad jie papasakojo labai neįtikinamą, visiškai nelogišką versiją, ko gi jie buvo nusidanginę į tą miestą, kodėl buvo užfiksuoti prie Skripalio namų. Žodžiu, operacija sužlugo du kartus: pirmą, kai kai Londono kontržvalgyba išsiaiškino, kas vykdytojai; antrą sykį, kai V.Putinas liepė demaskuotiems agentams nemokšiškai, neįtikinamai teisintis televizijos ekranuose (reikėjo parinkti žymiai įtikinamesnę legendą, kuri panaši į tiesą arba kurios niekaip nepatikrisni).

Šis žlugimas parodė, koks kvailas V.Putinas ir jo sukurptos žvalgybos. Beje, jau nunuodijus A.Litvinenką Vakarai turėjo perprasti, koks tikrasis rusų žvalgybininkų neprofesionalumo lygis: juk radioaktyviuoju poloniu buvo paženklinta pusė Londono. Bet Solsberyje atlikta operacija pademonstravo, kad V.Putinas ne tik kvailai elgiasi, bet dar ir nesupranta, kad kvailai elgiasi.

Taip nutinka todėl, kad, pasak J.Šveco, V.Putinas niekas nebuvo rimtas žvalgybininkas, o tai, kad  į žvalgybos vadovus ėmė skirti savo buvusius asmens sargybinius, dar labiau sutvirtina nuomonę apie rusiškų žvalgybų nekompetenciją.

Didžiausia bėda ta, kad V.Putinas nesuvokia, kokias neigiamas pasekmes sukelia jo neva drąsūs, akiplėšiški žingsniai. Jis manė truputį pakvailioti Solsberyje, o paaiškėjo, kad jis surengė masinio naikinimo ginklo ataką prieš NATO valstybę, beje, disponuojančią atominiu ginklu.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

V.Putinas, tik pats V.Putinas kaltas, kad Rusijos žvalgyboms suduotas toks smūgis. Dar iki V.Putino pareiškimo, kad tie du įtariemieji patys paaiškins „Russian today“, kodėl važiavo į Solsberį, Kremlius galėjo šią istoriją užtušuoti. Bet po to, kai pats V.Putinas liepė duoti teleizijoms interviu, – žalos jau nebebuvo galima pataisyti. Juk kvailesnės legendos, kodėl jie ten važiavo, nesugalvosi. Gal V.Putinas nežinojo, kad parinkta tokia nesąmonė. Bet jam reikėjo pačiam išsiaiškinti, kokią legendą jie žada paskelbti. Tik jei jis išklausė legendą ir nesuprato, kokia ji kvaila ir primityvi, –  tai dar baisiau.

Dar nežinia, kad labiau pakenkė Rusijos žvalgybai – Sergejus Skripalis ar Vladimiras Putinas.

Tai – tik žiupsnelis minčių, kurios atėjo skaitant J.Šveco lapkričio 15-osios dienos komentarą.

2018.11.19; 12:43

Marco Giannangeli / Daily Express

Velioniui Borisui Berezovskiui adresuoto anoniminio laiško analizė parodė pastebimą panašumą į laiškus, kuriuos gaudavo Olegas Kaluginas, rašo Sunday Express žurnalistas Markas Džianandželis. Jis tvirtina, kad abu laiškai buvo parašyti 2002 metais po Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygos pagrindu sukurto  filmo „Sprogdinant Rusiją“ premjeros.

„Laiškas Berezovskiui parašytas rusiškai, jame cituojamas mažai žinomas šalyje  prancūzų filosofas Mišelis Montenis, ir ten minima mirtis. Laiškas Kaluginui, prasidedantis ta pačia citata, buvo išsiųstas po 7 mėnesių, 2002 metų gruodį“, – rašoma leidinyje.

Felštinskis pareiškė, kad Berezovskis, gavęs tris tokius laiškus, jam pasakė: „Visi žino, kad laiškus rašo FSB ir grasina užuominomis“. Felštinskis pridūrė: „Aš perskaičiau laiškus ir suvokiau, kad kai kurios frazės man žinomos. Aš jam parodžiau Kaluginui nusiųstą laišką. Borisas negalėjo patikėti savo akims“.

Išanalizavęs panašius momentus tekstuose, buvęs KGB majoras Jurijus Švecas „pasakė, kad laiškai parašyti profesionaliai ir pristatyti „riboto“ žmonių skaičiaus, beje, „visi jie susiję su KGB arba yra jo įpėdiniai“, rašo laikraštis.

Šaltinis: Daily Express

2018.05.06; 09:00

Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“. 

Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas

Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.

Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.

Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?

Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.

Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.

Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.

Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…

Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę

D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.

Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).

Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.

Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.26; 09:55

Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV? 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.

Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)

XXX

– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?

– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.

Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.

Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).

– Aš girdėjau dar vieną pravardę…

– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.

– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?

– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…

– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?

– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.

– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?

– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…

Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.

– Tiktai?

– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…

– …kuris dabar JAV…

– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.

– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…

– Taigi, man taip ir nutiko.

– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?

– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).

– Tai dalinai išdavė?

– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…

– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?

– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.

– Ne metas?

– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).

– Putinas buvo geras žvalgybininkas?

– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.

– Ką gi jis veikė Vokietijoje?

– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.

– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų? 

Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas

– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.

– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.

Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?

– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…

– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?

– Iš tikrųjų taip ir buvo.

– Kodėl?

– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.

Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu,  pinigus.

– Tiesiog sukrečia…

– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…

– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…

– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…

– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?

– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…

– …ir jau šimtas milijonų dolerių…

–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…

– …žodžiu, jis buvo jo kolega…

– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…

– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?

– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…

– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?

– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…

– Tai dėsninga?

– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…

– Sobčiakas – KGB agentas?!

– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…

– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)? 

– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…

– Sobčiakui?

– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.

– O patvarkyti pinigus – ne.

– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…

– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…

– buvusieji cechininkai ir…

– banditai…

– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.

– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?

– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…

– Galima sakyti – „dauguma“?

– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).

Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).

– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?

– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…

– …draugai padės…

– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“

– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…

– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…

– …O jos nėra?

– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.

– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?

– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).

– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?

– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).

Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“

– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?

– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.

– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…

– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?

– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.

– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?

– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…

– Tai apie ką labiausiai?

– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…

– Na, kokie gi?

– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…

– Gal specialiai?

– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“

– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?

– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…

– … du kartus…

– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…

– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?

– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..

– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…

– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.

– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…

– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?

– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.

– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?

– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.

Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.

– Jis gali sulaukti apkaltos?

– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…

– …nesėslus…

– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.

– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?

– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.

Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…

– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…

– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.

– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?

– JAV ar Trumpas?

– JAV.

– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.

– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…

– …užšaldyti…

– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.

– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?

– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.

– …užverbavo Kisindžerį…

– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…

– Kisa – mūsų žmogus… 

Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.

– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.

JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.

– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?

– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.

– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.

– Malonu buvo pabendrauti.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.20; 05:39

Natalia Dvali

Jurijus Švecas. Štai kaip užsidarė spąstai, ir juose atsidūrė mažas pliktelėjęs žmogeliukas, siauruose KGB sluoksniuose savo laiku žinomas kaip Nuorūka (Okurok – rus.), o vėliau – kaip Blanki Kandis (Bliednaja Mol – rus.). Ir tai atsitiko po negrabiai sužlugdytos Putino operacijos, bandant įsikišti į prezidentinę kampaniją JAV. Prisižaidė.

Natalia Dvali. Argi dosjė tikslas – ne diskredituoti Trumpą, parodžius jo galimus ryšius su Rusijos valdžia? Kodėl jūs įsitikinęs, kad tai „spąstai“ Putinui?

Jurijus Švecas. Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prie kurio prisilietimas gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau JAV. Dabar Trumpui teks įrodinėti, kad jis ne Kremliaus agentas.

Atkreipkite dėmesį, Trumpas jau sutinka, kad Rusija kišosi į rinkimų procesą, tai yra sudavė smūgį vienam iš amerikietiškos sistemos principų. O Putino ordininkas Reksas Tilersonas, tvirtinant Senate jo kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą, Rusiją vadina adversary (priešininke – liet.). Priminsiu, šaltojo karo metais KGB laikė Ameriką main adversary, tai yra pagrindine priešininke. O dabar RF Tilersonui – priešininkė. O atsimenate, kokias viltis į jį dėjo Kremlius?! Obama jiems, debilams, nepatiko.

Dar griežčiau apie Putino valdomą Rusiją pasisakė naujasis CŽV vadovas ir gynybos ministras. Trumpiau sakant, vedantieji naujosios JAV administracijos atstovai, kurie vaidins lemiamą vaidmenį formuojant politiką RF atžvilgiu, suformulavo naują doktriną: Rusijos sutramdymas arba taika per jėgą.

Kongrese, o ir visame Amerikos isteblišmente, susiformavo dominuojanti dvipartinė dauguma, kuri tą doktriną aršiai palaiko. Ir toji dauguma aiškiai supranta: su Putinu vesti derybas visiškai beprasmiška, nes jis melagis, apsukrus tipas, kuris tik ir galvoja, kaip išsilaikyti valdžioje. Ir kaip dabar Trumpui atšaukti sankcijas Rusijai, ko taip beviltiškai tikisi Kremlius?

Operatyvinė byla Trumpui buvo užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvyko į Maskvą.

Natalia Dvali. Net jeigu išviešinta Trumpo dosjė – „fanera“, tai nereiškia, kad Maskvoje nėra tikros JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos.

Jurijus Švecas. Žinoma, yra. Maskvoje turi būti Trumpo operatyvinė byla. Ir ji užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Maskvą. Kaip tik tuo metu aš dirbau Vašingtono rezidentūroje ir užsiėmiau „apdorojimo objekto“ išvedimu į Maskvą, kur su juo padirbėjo, o paskui įtraukė į agentūrinį aparatą kaip ypač vertingą agentą, kurį planuojama įdiegti į Baltuosius rūmus. Tiesa, ne kaip prezidentą, o kuklesnėms pareigoms (šypsosi).

Natalia Dvali. Kas gali būti tikrajame Maskvos faile apie Trumpą?

Jurijus Švecas. Bet koks verbavimas remiasi trim pagrindiniais dalykais – kompromituojančia medžiaga, pinigais ir ideologija. Na, arba jų kombinacija. Trumpo atveju, kaip jūs suprantate, ideologija atkrenta. Lieka kompromituojanti medžiaga ir pinigai. Pradėkim nuo pirmojo. Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką tuo metu darė KGB.

Į Maskvą oficialaus vizitu atvyksta vienos Vakarų valstybės, artimiausios JAV sąjungininkės, ministras pirmininkas. KGB įvykdo operaciją Olga arba paprasčiau sakant, įrašinėja vaizdajuostėje patalpas, kuriose apsistojo aukštas svečias. Taip nustatoma, kad premjero sutuoktinė turi ypatingą seksualinį apetitą ir kol jis veda derybas su sovietų aukšto rango asmenimis, jo žmona aktyviai užsiima seksu su apsaugininku. Kaip toliau naudojama informacija – nežinau, bet tai kompromituojančios medžiagos, kurios reikėjo KGB, pavyzdys.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Dar vienas pavyzdys. Į Maskvą atskrenda JAV senatorius, kuris turėjo didžiulės įtakos Amerikos ir sovietų santykiams. Jam pristatoma dieviškos išvaizdos vertėja. Senatorius neteko proto, ėmė reguliariai lankytis Maskvoje, kartojo gražuolei (suprantama, įrašinėjant KGB): girdi, dėl tavęs viską pasiruošęs padaryti, tu tik pasakyk. Apskritai, jis nuo jos (ir nuo KGB) nieko neslėpė.

Trečias pavyzdys. KGB gauna informacijos, kad į Maskvą atvyksta Amerikos orkestras ir vienas iš muzikantų – netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tuo metu Vakaruose tai buvo rimta kompromituojanti medžiaga, kurios pagalba galima sužlugdyti karjerą. Kuris muzikantas yra gėjus – to kontora nežinojo. Tad pasiuntė į koncertą vieną agentą, irgi gėjų, su užduotim: išskaičiuoti reikalingą muzikantą. Agentas ne tik išskaičiavo, bet per koncerto pertrauką net susitarė su amerikiečiu dėl pasimatymo. Toliau, žinoma, viskas klostėsi pagal operaciją Olga.

Natalia Dvali. Trumpo toks audringas asmeninis gyvenimas, kad vargu ar Kremliaus galbūt turima jį kompromituojanti medžiaga sukeltų rimtą politinį skandalą JAV.

Jurijus Švecas. Žinoma. Verbavimas, pasinaudojant kompromituojančia medžiaga, apskritai laikomas pačiu nepatikimiausiu, ir darbas su tokiu agentu paprastai trunka neilgai. Atskleisiu paslaptį: sovietų žvalgyba praktiškai niekada nėra paskelbusi kompromituojančios medžiagos, kad nubaustų užsienietį, jeigu jis atsisakydavo bendradarbiauti arba nutraukdavo bendradarbiavimą. Ne iš humaniškumo. Paprasčiausiai kompromitacinės medžiagos „realizavimas“ už bausmę suduotų nepaprastai stiprų smūgį būsimos agentūros verbavimui. Jeigu žvalgybos tarnyba ryžtasi niekšybei, pradeda keršyti, su ja niekas nenorės dirbti.

Idealu, kad žvalgyboje darbas su agentu būtų grindžiamas džentelmeniškais principais. Tai yra, jeigu, teoriškai, Kremlius pradėtų šantažuoti Trumpą dėl „žemesnės socialinės atsakomybės“ merginų, jis gali drąsiai pasiųsti Maskvą į visas keturias puses.  Bet net jeigu įsivaizduosime neįsivaizduojamus dalykus, kad Putinas nusprendė nubausti Trumpą ir paskelbti pikantiškus vaizdo įrašus (žinoma, jeigu tokių yra), Trumpui tai būtų kaip šratai drambliui.

Idiotiška Putino kišimosi į rinkimų kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos stebi kiekvieną Trumpo judesį.

Natalia Dvali. Vadinasi, belieka „verbavimas pinigais“?

Jurijus Švecas. Na, o kokiais pinigais?

Natalia Dvali. Trumpas oficialiai šešis kartus bankrutavo, iki šiol nepaviešino savo mokesčių deklaracijos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą išsakyti įtarimai, kad Kremlius galėjo finansais padėti Trumpo korporacijai.

Jurijus Švecas. Viename interviu žurnalistas sakė Trumpui: girdi, jau nustatyta, kad vienas iš jūsų verslo partnerių susijęs su rusų mafija. Į tai būsimasis JAV prezidentas atsakė: girdi, kai aš pasirašiau su juo kontraktą, aš apie tai nežinojau, o dabar reikia laikytis kontrakto. Ir pridūrė: „Jeigu jis iš rusų mafijos, kodėl FTB manęs neperspėjo?“ Štai ir visa kalba.

Jeigu RF specialiosios tarnybos investavo į Trumpą kažkiek pinigų, jos negalėjo to daryti tiesiogiai. Tokios tranzitinės akcijos turėjo būti atliekamos per tarpininkus, o tai atveria plačias perspektyvas neigimams: girdi, nežinojau, nemačiau, suklaidino, bjaurybės. Apskritai, jei aš jums kažkiek skolingas, tai aš jums atleidžiu.

Tiesa, yra vienas kabliukas – 19,5% Rosneft akcijų, kurios gana suktai buvo išvestos iš RF ir paskutinį kartą iškilo Singapūre. Taip, jos galėjo būti Trumpui kaip „morka“: nuimsi sankcijas – gausi akcijas. Bet visiškai idiotiška Putino kišimosi į rinkiminę kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos seka kiekvieną Trumpo žingsnį ir tas akcijas.

Natalia Dvali. Ir kas bus toliau?

Jurijus Švecas. Toliau Trumpas turi įvykdyti, ką pažadėjęs. Dėl sienos su Meksika, 25 milijonų darbo vietų sukūrimo, Amerikos įmonių sugrąžinimo į JAV yra rimtų abejonių. Bet štai ką jis būtinai padarys.

Jis padidins skalūninės naftos ir dujų gamybą bei eksportą siekiant visiškos JAV energetinės nepriklausomybės. Tą projektą jis jau pradėjo. Suprantate, kokios įtakos tai turės pasaulinėms naftos ir dujų kainoms?

„Blogas“ Obama tik žadėjo sustiprinti priešraketinės gynybos sistemą Europoje. „Geras“ (Kremliui) Trumpas tą padarys.

„Blogas“ Obama mažino JAV ginkluotąsias pajėgas. „Geras“ Trumpas jas padidins. Tai – dėl laivyno, aviacijos, branduolinės triados. Ir reikia neužmiršti, kad jau dabar JAV karinis biudžetas apie 10 kartų didesnis už Rusijos, o JAV paprasta ginkluotė per visą kartą pranašesnė už RF, jeigu ne daugiau.

Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB užsienio žvalgyboje nenaudojamos dulkėjo apie 80% technikos naujovių pavyzdžių, kuriuos pavyko pavogti Vakaruose sovietų karinės pramonės kompleksui. Jau tada SSSR pramonė buvo atsilikusi nuo Amerikos tiek, kad tų naujovių paprasčiausiai negalėjo panaudoti. O Putino Rusija atsiliko dar labiau. Visą garą paleido į propagandą.

Štai tie trys punktai – tai Putino Rusijos mirtis. Išrinkus Trumpą iš Kremliaus be paliovos sklinda užkeikimai: reikia sėsti ir tartis. Tartis dėl ko? Ko Rusijai reikia iš JAV – man aišku: panaikinti sankcijas, daug pinigų investicijoms, naujausių technologijų. Bet ką Maskva gali mainais pasiūlyti Vašingtonui?

Natalia Dvali. Pavyzdžiui, būti sąjungininke kovoje su Kinija.

Jurijus Švecas. Užmirškite. Trumpas menkai susigaudo užsienio politikoje. Jis dar išsako egzotiškų idėjų, bet jam netrukus paaiškins, kad reali konfrontacija su Kinija – kliedesiai. Trumpas dar nežino, pavyzdžiui, kad Kinija turi priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti labai rimtą pavojų JAV lėktuvnešių grupėms. Be to, Kinijoje, kitaip nei Rusijoje, Trumpas realiai turėjo didelį verslą. O ir RF nekonfrontuos su Kinija, net dėl Trumpo.

Natalia Dvali. Kremlius gali pasiūlyti Vašingtonui gyvos jėgos kovoje su Islamo valstybės smogikais Sirijoje, tuo labiau, kad Vakarai nesirengia ten vykdyti antžeminės operacijos.

Jurijus Švecas. Tai daug realiau. Kremlius gali pasiūlyti Trumpui „patrankų mėsos“. O kaip priedą Putinas „geriausių pasaulyje prostitučių“ iš Rusijos draugijoje gali surengti ant Baltųjų rūmų pievelės „aukso lietų“ Trumpui. Tai, ko gero, ir visos realios Kremliaus galimybės. Bet ar tai verta to, ko Rusijos Federacijai reikia iš JAV?

Rusija ties ekonominio kracho riba ir išgyvena tirpstančių valiutos rezervų sąskaita. Prošvaistės nėra, tik šmėkliška viltis, kad įvyks stebuklas. Likimas padovanojo Putinui 15 stebuklingų metų – neregėtų naftos ir dujų kainų. Jas pravalgė, išleido dvarams, jachtoms, elitiniam nekilnojamajam turtui ir iškaišiojo po ofšorus. Daugiau stebuklų nebus.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com leidinys.

2017.01.28; 04:58

Natalia Dvali

Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.

Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.

2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.

„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.

Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.

Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.

 Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui

– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?

– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.

– Ką tai reiškia?

– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.

„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.

– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?

– Absoliuti.

– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?

– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.

– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.

– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.

Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.

Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.

Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia.  Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.

Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.

– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?

– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems  įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.

Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.

Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.

Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com portalas.

(Bus daugiau)

2017.01.29; 05:28

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.

Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.

Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.

Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.  

Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.

Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.

Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga  Putino pirmtakams Kremliuje.

Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.

Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.

Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.

O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.

Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.

Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.

Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.

Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.

O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.

Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.

Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.

Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.

Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.

Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.

Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.

Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.

Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.

Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.

Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.

Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.

Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.

Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose. 

Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.

Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.

Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.

Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.

Informacijos šaltinis www.gordonua.com.

2016.11.25; 05:05