Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.

Kam priklauso Karabachas?

Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.

Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).

Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.

Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.

Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?

Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:

„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.

Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).

Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?

Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?

Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?

Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.

Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?

Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:

„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.

Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.

Nusipelnė ekonominių sankcijų

Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“

Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.

Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.

Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime“. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?

Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.

Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?

Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?

Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.

Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?

2019.11.24; 16:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.

Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“

Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.

Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.

Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.

Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.

FSB emblema

Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.

Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.

Indijos faktorius

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?

Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?

„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“

Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.

Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.

Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…

Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…

Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.

Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.

Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).

Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.  

Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.

Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?

Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.

2019.11.18; 10:38

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą“. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Partijos „Tautos tarnas“ deputatas Marjanas Zablockis

Ukrainos Užsienio reikalų ministerija šiomis dienomis išplatino oficialų pareiškimą, kuriame dar sykį aptartos taisyklės, kas ir kaip gali aplankyti okupuotas Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir Azerbaidžano žemes.

Ukrainos URM spaudos sekretorė Jekaterina Zelenko pabrėžė, kad šalies įstatymai numato tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę tiems asmenims, kurie neteisėtai atvyks į šiuo metu okupuotas Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano teritorijas. Omenyje turima Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija ir Krymas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Ukrainos URM atstovė priminė, kad, norint aplankyti Kalnų Karabachą, privalu gauti oficialų Azerbaidžano valdžios leidimą, jei norima patekti į Padniestrę, reikalingas Moldovos leidimas, jei siekiama patekti į Abchaziją ir Pietų Osetiją, be Gruzijos leidimo šito negalima padaryti, o tie, kurie nori, sakykim, poilsiauti Kryme, privalo sulaukti Ukrainos palaiminimo. Nesilaikantys šios tvarkos bus traktuojami kaip asmenys, kurie negerbia Moldovos, Gruzijos, Ukrainos ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo.

Taip pat svarbu, ką pasakė Ukrainos prezidento V.Zelenskio partijos „Tautos tarnas“ deputatas Marjanas Zablockis. Jis pareiškė, kad Ukraina remia tiek Azerbaidžano, tiek Moldovos, tiek Gruzijos teritorinį vientisumą. Taigi ukrainiečiai Kalnų Karabachą traktuoja kaip Azerbaidžano teritoriją, Padniestrę laiko neatskiriama Moldovos teritorija, o Abchaziją ir Pietų Osetiją priskiria Gruzijai. Ukrainos deputatas tikisi, kad Moldova, Gruzija ir Azerbaidžanas elgsis analogiškai – gerbs Ukrainos teritorinį vientisumą. Tiksliau sakant, – nepripažins Krymo okupacijos.

Krymo žemėlapis

Ukrainos parlametaras taip pat akcentavo, jog šiuo metu ukrainiečiai drauge su Azeraidžano, Gruzijos ir Moldovos kolegomis kuria planą, kaip  dėl agresijos teritorijas praradusios šalys galėtų veiksmingiau koordinuoti veiksmus siekiant atkurti teritorinį vientisumą. Jis mano, kad ilgainiui Ukraina, Azerbaidžanas, Gruzija ir Moldova turės bendrą politinį darinį, besirūpinantį, kaip greičiau atgauti žemes, kurias okupavo Rusijos ir Armėnijos karinės pajėgos.

2019.10.01; 12:20

Darbėnų bibliotekoje. Jurgio Pekarskio nuotr.

Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.

Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.

Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.

Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.

„Juodojo Sodo tragedija“. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.

Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį  bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.

Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.

Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų  – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.

Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.

Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija“.

Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas? 

Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.

kaliningradas_tankas
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai

Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.

Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.

Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.

Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.

2019.09.27

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugsėjo 15-17 dienomis Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi Armėnijos užsienio reikalų ministras Zograbas Mnatsakanianas (Zohrabas Mnatsakanyanas).

Vizito metu Armėnijos ministrą priims Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Taip pat numatyti susitikimai Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje bei diskusija Rytų Europos studijų centre.

Vienas iš nepatogių klausimų – karinė bazė

Kokios mintys kyla, išgirdus šį pranešimą? Graži, prasminga Lietuvos – Armėnijos draugystė? Ar vis tik – per daug dėmesio šiai Kaukazo šaliai? Jei Lietuva nuoširdžiai mano, jog vizitas reikalingas abiem pusėm, vis dėlto keistai skamba pompastiškos užuominos apie „Armėnijos bendradarbiavimo su ES perspektyvas“. Ar toks bendradarbiavimas šiandien įmanomas?

Tiksliau tariant, dabar svarbiausia, ar Lietuva išdrįs Armėnijos diplomatijos šefui pateikti nepatogių klausimų?

Zograbas Mnacakanianas, Armėnijos užsienio reikalų ministras

Ką turiu omenyje? Lietuvai negalima nė akimirkai pamiršti, kad Giumri regione Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusijos kariškiai ten įsikūrę labai ilgam. Kodėl mūsų URM vadovybei nepasidomėjus, kiek dar dešimtmečių Armėnija linkusi tęsti karinę sutartį su Rusija? Jei Armėnija nežada atsisakyti Rusijos karinės bazės paslaugų bent jau per artimiausius 50-imt metų, tai ar prasminga šiandien diskutuoti su Jerevanu apie europietiškas integracijas? Lietuviškas atsakymas akivaizdus: kol jūsų žemėje įsikūrusi rusiška kariauna, tol neįmanomos jokios „rytų partnerystės programos“.

Dėl ko Armėnijai priekaištauja JAV

Lietuvos URM ministrui L.Linkevičiui taip pat derėtų paklausti kolegos, kokie nūnai Armėnijos santykiai su Amerika. O juk santykiai – komplikuoti. JAV priekaištauja Armėnijai, kam ši į Siriją siunčia savo kariškius būtent Rusijos ginkluotųjų pajėgų sudėtyje. JAV jau ne sykį perspėjo oficialųjį Jerevaną, kad pastangos išsilaikyti ant dviejų kėdžių – talkinti Rusijai ir tuo pačiu kaulyti Vakarų paramos, – neperspektyvi. Savo nepasitenkinimą, kodėl armėnų kariai Sirijoje talkina būtent Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, amerikiečiai perdavė Jerevanui šių metų rugpjūčio 12-13 dienomis per Armėnijos ambasadorių Jungtinėse Tautose.

Žinoma, Armėnija apsimeta neišgirdusi piktų amerikiečių perspėjimų „arba-arba“. Tačiau spaudoje vis tik pasirodė užtektinai daug užuominų, kad tarp Armėnijos vadovų ir kelių Vakarų ambasadorių „būta sudėtingo pokalbio“. Beje, oficialusis Vašingtonas sukluso dėl Armėnijos laikysenos tuoj po Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajaus Patruševo vizito į Jerevaną.

Kada pasitrauksite iš Kalnų Karabacho?

Lietuvai taip pat privalu žinoti, kada gi Armėnija išsinešdins iš Kalnų Karabacho, kurį NATO ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaudamosios tarptautine teise ir šalių teritorinio vientisumo taisyklėmis, traktuoja išskirtinai kaip Azerbaidžano žemę. Kad Armėnija iš Kalnų Karabacho neišveda okupacinių pajėgų, – tai rimtas tarptautinės teisės pažeidimas. Be kita ko, lygiai toks pat bjaurus pažeidimas, kaip ir Rusijos karinė intervencija į Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijas.

Propogandiniai žaidimai

Tačiau Armėnijos okupacinių pajėgų dislokavimas Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache, – ne vienintelė jos nuodėmė. Armėnija vis dar naudoja klastingas propagandines, dezinformacines akcijas. Stengdamasi pridengti savo agresiją oficialusis Jerevanas ieško lengvatikių Europoje. Tuos lengvatikius oficialusis Jerevanas kviečia atvykti į šiuo metu Armėnijos administruojamą Kalnų Karabachą kaip į dar pasaulio nepripažintą, bet pripažinimo trokštančią kažin kokią nepriklausomą respubliką. Po suklaidintų europiečių vizitų į Kalnų Karabachą oficialusis Jerevanas demagogiškai džiūgauja: žiūrėkit, pasaulis pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe…

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metais ją aplankė Vladimiras Putinas

Kita Armėnijos gudravimo pusė – ne mažiau klastinga. Šiuo metu Kalnų Karabachą neteisėtai valdantys armėnai į Vakarus bando patekti kaip oficialūs pasaulyje nepripažintos respublikos atstovai.

Vienas iš paskutiniųjų tokių pavyzdžių – Australija. Australija nepripažįsta Kalnų Karabacho esant armeniška teritorija, australai Kalnų Karabachą laiko neatsikiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau australai apsižioplino, ir šiais metais armėnų atstovai atvyko į Australiją būtent kaip tos nepripažintos respublikos vadovai. Panašus incidentas nutiko ir Vokietijoje. Vokietija taip pat nepripažįsta armėniškojo Kalnų Karabacho, bet į šalį kažkodėl leido atvykti stebėtojams, pateikusiems ne Armėnijos, o kažin kokios Pasaulio žemėlapiuose neegzistuojančios šalies dokumetus. Abiem atvejais tiek Vokietija, tiek Australija neišvengė politinių nemalonumų. Vokietijos ir Australijos ambasadoriai, reziduojantys Azerbaidžane, buvo priversti aiškintis, teisintis, raudonuoti iš gėdos.

Derėtų prisipažinti, kad tokių keistų „svečių“ iš nežinomos šalies yra sulaukusi ir Lietuva. Ar mūsų URM vadovas L.Linkevičius tvirtai reikalaus, kad Armėnija vis tik liautųsi siuntusi savo delagacijas, prisidengančias tos neegzistuojančios respublikos vardu? Juk taip Lietuva norom nenorom kiršinama su Azerbaidžanu ir Azerbaidžano sąjungininke Turkija. Kam šie primityvūs politiniai žaidimai, galintys peraugti į politiius nesusipratimus, reikalingi Lietuvai, ypač, kai oficiali Vakarų pasaulio pozicija dėl Kalnų Karabacho nesikeičia ir nėra jokių požymių, kad keistųsi. Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija ir taškas.

Įtartina Nikolos Pašiniano draugystė su „Sasna Crer“

Lietuvos valdžios atstovams taip pat derėtų išsiaiškinti dėl Armėnijos valdžios santykių su teroristinės organizacijos požymių turinčiomis politinėmis jėgomis. Slaptai.lt portalui žinoma, jog visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais: Žirairu Sefilianu ir Gareginu Čugaszianu.

Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu. Tame interviu ir prasitarta apie pokalbį su N.Pašinianu.

Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – nenuostabu. Visi mes ieškome sąjungininkų. Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Organizacijos, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, lyderiai 2016-ųjų metų liepos 17-ąją užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą ginkluoti užpuolikai reikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po ilgokai trukusių derybų pasidavė.

Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas

Į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – jie paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.

Žinoma, tai Armėnijos vidaus reikalai. Bet jei Armėnija siekia Lietuvos paramos integracijai į Vakarus, oficialusis Vilnius turi teisę žinoti apie tikrąsias Armėnijos premjero N.Pašiniano draugystės su „Sasna Crer“ priežastis. Nesinorėtų, kad vieną gražią dieną į Lietuvą oficialaus vizito atvyktų asmenys, turintys įkaitų ėmimo ir karinių objektų puldinėjimo patirties.

Ką žinome apie Armėnijos žvalgybą

Taip pat – ne Lietuvos galvos skausmas, kokį asmenį Armėnija pasirinko savo žvalgybos vadovu. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nacionalinio saugumo tarnybos vadovu Armėnija paskyrė Arturą Vanacenianą. Ir vis tik Lietuvai praverstų įsidėmėti, jog šiuo metu generolo majoro laipsnį turintis vyriausiasis Armėnijos slaptųjų tarnybų vadovas žvalgybos amato mokėsi Maskvoje. Atsiverskite oficialųjį Armėnijos žvalgybos internetinį puslapį sns.am ir ten rasite interviu, kuriame A. Vanacenianas viešai prisipažįsta 2000-aisiais metais studijavęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos akademijoje Maskvoje.

Žinoma, mokslai Maskvos žvalgybos akademijoje – dar nieko skandalingo. Galbūt kada nors paaiškės, ironiškai kalbant, kad A. Vanacenianas – vienas iš sumaniausių JAV ar Didžiosios Britanijos agentų. Ir vis dėlto tai, kad taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs N. Pašinianas žvalgybos vadovu pasirinko būtent žvalgybos mokslus Rusijoje krimtusį asmenį, – iškalbingas. Todėl Lietuvai, priklausančiai NATO ir Europos Sąjungai, derėtų itin atsargiai bendrauti su Armėnija.

Liaupsina Stalinui talkinusius agentus

Beje, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas asmeniškai pritaria, kad Jerevane prie Armėnijos Nacionalinio saugumo tarnybos būstinės kuo greičiau iškiltų didingas paminklas armėnų tautybės sovietų žvalgams Gevorgui ir Goar Vardanianams, kurie 1943-aisiais Teherane talkino ne britams, ne amerikiečiams, o sovietų žvalgybai. Tiksliau tariant, tiems, kurie padėjo ne Ruzveltui, ne Čerčiliui, o Stalinui.

Artur Vanetsyan, Armėnijos žvalgybos vadovas

Be to, naujasis Armėnijos žvalgybos vadovas sns.am internetiniame puslapyje yra paskelbęs keistą pareiškimą – su nepriklausomybės diena pasveikino niekieno nepripažintą, jokiuose pasaulio žemėlapiuose neužfiksuotą Arcacho respubliką, kuri Vakarų pasaulio traktuojama kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Žodžiu, klausimų Lietuvoje viešinčiam Armėnijos užsienio reikalų ministrui susikaupė užtektinai daug. Tik ar Lietuvos vadovai tokius klausimus iškels? Ar mes suprantame, kad šiuo metu Armėnija labiau panaši į Rusijos įtakos agentę, kuri siunčiama į Vakarus kaip Trojos arklys, nei į šalį, kuri nuoširdžiai trokšta integracijos į Europos Sąjungos struktūras?

2019.09.15; 12:02

Lenkijos Nacionalinio Olimpinio komiteto viceprezidentas Tomaš Paremba oficialiai ir viešai atsiprašė Azerbaidžano, nes kadaise nelegaliai, be oficialiojo Baku leidimo, nuvyko į Azerbaidžanui priklausantį, tačiau šiuo metu armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Atsiprašydamas Azerbaidžano jis pripažino savo klaidą – be Azerbaidžano valdžios leidimo nuvykęs į armėnų okupuotą Kalnų Karabachą pažeidė taisykles dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo. Be kita, ko, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga vieninga: Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tik dabar užimta ir kontroliuojama svetimų jėgų.

Kai Lenkijos pilietis atsiprašė Azerbaidžano, šios šalies Užsienio reikalų ministerija išbraukė jį iš „juodųjų sąrašų“. Taigi nuo šio momento Lenkijos piliečio T. Parembos pavardės nėra sąrašuose tų, kuriuos Azerbaidžanas laiko „persona non grata“ ir neįsileidžia į šalį.

Slaptai.lt informacija

2019.07.18; 10:00

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
 
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
 
 „Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
 
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.11; 08:30
 
 
 

Prie paminklo Montei Melkonianui

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbtas Sauliaus Kizelavičiaus tekstas „Kodėl Nikolas Pašinianas pagerbė tarptautinio teroristo Montes Melkoniano atminimą?“ Teisingos pastabos: viešas, oficialus, demonstratyvus šio vyro garbinimas – netoleruotinas, jei Armėnija pretenduoja vadintis civilizuota, demokratine valstybe.

Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių – sužeista.

Teroristas Monte Melkonianas

Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius asmenis!

Todėl labai teisinga atkreipti Lietuvos diplomatų dėmesį – kai teks akis į akį tarptautiniuose forumuose ar konferencijose susidurti su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, nepamirškite, kad šis politikas 2019 metų birželio mėnesį padėjo gėlių prie viename Prancūzijos oro uostų bombą susprogdinusio Montės Melkoniano paminklo. Visai išvengti susitikimų su N.Pašinianu mūsų politikams tikriausiai nepavyks. Bet bent jau nesiglebėščiuokite, nepulkite fotografuotis, nesibučiuokite. Visur ir visada prisiminkite – N.Pašinianas gerbia pasaulyje tarptautiniu teroristu įvardinto M.Melkoniano atminimą.

Tačiau skaitydamas minėtą S.Kizelavičiaus publikaciją norėčiau pridurti ir savo trigrašį dėmesį. Toks N.Pašiniano elgesys – neatsitiktinis. Armėnijoje visais laikais būta terorizmo kulto. Teroristus garbino ir Armėniją prieš N.Pašinianą valdę politikai, atrodo, tuo pačiu keliu eina ir pats Nikolas Pašinianas.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas

Štai šių metų gegužės 5 dieną Jerevano panteone „Erablur“ iškilmingai perlaidoti Gurgeno Janikiano palaikai. G.Janikianas – irgi teroristas. Būtent jis 1973 metų sausio 27 dieną JAV mieste Santa Barbaroje nušovė du turkų diplomatus. Armėnų akimis žvelgiant, tokiu drastišku būdu jis neva teisėtai (kas jam suteikė tokią teisę?) atkeršijo turkams už 1915-ųjų metų įvykius. Girdi, armėnai – labai daug kentėjusi tauta, todėl ji turi moralinę teisę (vėl – kas ją suteikė?) sprogdinti tarptautinius oro uostus bei gatvėse šaudyti į diplomatus…

Tikriausiai nėra ir jokio atsitiktinumo, kad N.Pašinianas gėles padėjo prie M.Melkoniano paminklo būtent birželio mėnesį. 1920 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai Tbilisyje nušovė Azerbaidžano demokratinės respublikos premjerą Fatali-chaną Choiskį. Šiam teroro aktui šiemet – 99-eri metai. Nenustebčiau, jei kitais metais Armėnijoje būtų ypač iškilmingai paminėtos šio kruvino išpuolio 100-osios metinės.

O dar prisiminkime, ką vos prieš keletą savaičių viešai ir oficialiai pareiškė Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas: jis ragino armėnų specialiąsias tarnybas „keršyti priešui visomis priemonėmis, kad Azerbaidžano užnugaryje kiltų kuo didžiausias chaosas“. Žinoma, karas yra karas. Kraujo neišvengsi. Bet kai kurie armėnų analitikai ir propagandistai patikslino ministro žodžius: prasminga ir efektyvu rengti teroristines atakas prieš Azerbaidžano dujotiekius ir naftotiekius.

Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link. Azertaq.az nuotr.

Kiek vėliau, išsigandę griežtos Baku reakcijos, armėnų polititologai puolė teisintis: „tarptautinė bendruomenė neteisingai iššifravo ministro žodžius“. Bet pasiteisinimai tik dar labiau sustiprino įtarimus, jog armėnų smogikai galbūt ruošiasi sprogdinti „Pietų dujų koridoriaus“ objektus.

Juk ir šiandieninį Kremlių erzina puikiai organizuotas ir didelius pelnus nešantis Azerbaidžano dujų bei naftos verslas. Kremliui ypač nepatinka, kad Baku savo dujas ir naftą siunčia Europai ir tuo pačiu sudaro vis didesnę konkurenciją rusiškoms dujoms bei naftai.

Tad teroro aktų prieš Azerbaidžano dujų ir naftos pramonę pavojus – itin didelis.

2019.06.25; 11:05  

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Slaptai.lt turi patikimų žinių, jog Armėnijos komunistų partija į Kremlių išsiuntė laišką, adresuotą asmeniškai Vladimirui Putinui. Remiantis šaltiniais Armėnijos spaudoje, laiško autoriai ragina, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas „aktyviai dalyvautų derybose dėl Kalnų Karabacho likimo“.

Išsiųsto laiško autoriai taip pat prašo, kad „V.Putinas asmeniškai kreiptųsi į ESBO Minsko grupę ir Azerbaidžano valdžią, nes šiuo metu įtampa regione – labai didelė“. Armėnijos komunistai įsitikinę, kad tik „asmeninis V.Putino autoritetas“ gali sustabdyti „įtampos eskalavimą šioje Pietų Kaukazo teritorijoje“. Jie mano, kad dabar tik V.Putinas gali padėt išvengti pačių „skaudžiausių pasekmių abiems pusėms“.

Bet labiausiai įsidėmėtina, kad laišką pasirašiusi Armėnijos politinė partija prašo V.Putino, jog šis duotų įsakymą į Kalnų Karabachą nedelsiant įvesti kovinius rusų kariuomenės dalinius. Pasak laiško autorių, Rusijos kariuomenės dislokavimas Kalnų Karabache atitiktų armėnų tautos interesus.

Pastaruoju metu susišaudymai fronto linijoje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – ypač dažni. Esama aukų iš abiejų pusių. Nūnai sunku suprasti, ko siekia oficialusis Jerevanas. Kelia nuostabą ir aplinkybė, jog vos prieš keletą dienų Armėnijos gynybos ministras asmeniškai įsakė armėnų snaiperiams nušauti bent vieną azerbaidžanietį. Esą tai bus kerštas už kiek anksčiau žuvusio armėnų kario mirtį. Atkreipkite dėmesį: ministras ne tik davė įsakymą specialiai nušauti bent vieną azerbaidžanietį, bet dar ir asmeniškai apdovanojo „šioje karinėje operacijoje dalyvavusius karius“.

Tuo tarpu tarptautinėse tribūnose Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas įrodinėja, girdi, armėnų kariškiai niekuo dėti dėl Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoro mirties.

Esama nepriklausomų šaltinių Azerbaidžane, kurie praneša, kad visoje fronto linijoje jau šaudo ne tik armėnų snaiperiai, bet ir armėnų sunkioji ginkluotė.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.14; 14:11

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.

Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.

Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.

Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.

Kalnų Karabache tebešaudoma

Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.

Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.

Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.

Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Iš gimtųjų namų išvyti azerbaidžaniečiai

Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?

O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:

„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“

Štai kokio atsakymo sulaukiau:

„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“

Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.

Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.

2019.05.15; 19:43

ES užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjunga dar kartą pristabdė tokių Rytų Europos šalių, kaip Ukraina, viltis tapti Bendrijos narėmis.

Rytų partnerystės 10 metų gyvavimo proga ES pirmadienį gyrė vykstantį bendradarbiavimą, tačiau nedavė jokių užuominų dėl narystės perspektyvos.

ES užsienio politikos įgaliotinės Fedeicos Mogherini paskelbtame pareiškime yra tik tokie sakiniai, kaip: „Tokie mūsų pasiekimai, kaip prekybos didinimas ir politinio bendradarbiavimo stiprinimas (…) bus įkvėpimas tolesnei pažangai“.

Rytų partnerystės projektas 2009-aisiais buvo pradėtas buvusioms sovietinėms respublikoms paremti ir demokratizuoti. Į jubiliejines iškilmes Briuselyje susirinko Rytų partnerystė šalių užsienio reikalų ministrai. Tarp šių šalių be Armėnijos ir Azerbaidžano yra Ukraina, Gruzija, Moldova bei Baltarusija. Ypač Ukraina ir Gruzija jau senokai tikisi narystės ES perspektyvos.

Ministrų susitikimą aptemdė įstrigęs konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos ir Azerbaidžano ginčas užkirto kelią susitarimui dėl bendro baigiamojo pareiškimo. Todėl pareiškimą paskelbė tik ES vyriausioji diplomatė F. Mogherini.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 04:00

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius. 

Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus… 

Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.

Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais

1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.

1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.

1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.

1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.

1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.

1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.

1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.

1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.

1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.

1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.

1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.

Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.

1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.

1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.

1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.

1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.

1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.

1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.

1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.

1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.

1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.

Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.

1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.

Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.

1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.

1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.

1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.

1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.

Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.

Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.

1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.

1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.

Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.

Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.

1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.

Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.

Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.

Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.

Garbės nedaranti veikla

Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.

Žymiausi teroristai 

Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.

Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.

Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.

Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.

Teroristinių organizacijų gausa

Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai: 

Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.

Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.

„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.

Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“

Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu

Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:

„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.

Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.

„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.

„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.

Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.

1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.

1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..

 „Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.

 „Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.  

„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.

„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.

„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.

„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.

„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.

2019.04.23; 11:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Norint suprasti Armėniją, kartais verta atsiversti armėniškus leidinius. Būtent armėniškuose leidiniuose galima aptikti pareiškimų, palyginimų, skaičių, kurie byloja, kodėl Armėnija mananti, jog ją visi skriaudžia, o ji pati – sąžininga, skaisti, niekad nieko neišdavusi ir nieko nenuskriaudusi mergelė.

Šį sykį pavartykime Armenian Report leidinį.

Niekur nepabėgs

Prieš ateidamas į valdžią Nikolas Pašinianas tvirtino, esą Armėnijos ateitis – tokiose organizacijose kaip NATO ir Europos Sąjunga. Bet, regis, N.Pašinianas tuomet blefavo. Nes dabar, užimdamas svarbiausią postą Armėnijoje – premjero kėdę, elgiasi priešingai. Prisiminkime N.Pašiniano susitikimą su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, kuris buvo surengtas Austrijos sostinėje Vienoje. Po derybų su Azerbaidžano lyderiu dėl Kalnų Karabacho ateities ponas N.Pašinianas tuoj suskubo skambinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. V.Putinui jis kuo smulkiausiai papasakojo, kaip sekėsi šnekėtis su Azerbaidžano vadovais.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo tarpu Azerbaidžano prezidentas nei skambino V.Putinui, nei kaip nors kitaip raportavo apie „pokalbio detales“. Tai kuo N.Pašinianas skiriasi nuo savo pirmtakų – Seržo Sargsiano ir Roberto Kočariano, be Kremliaus palaiminimo nedrįsdavusių žengti nė vienos pėdos į šoną? Kad ir kaip energingai N.Pašinianas dėtųsi esąs stiprus ir savarankiškas, Kremlius ramus – naujasis premjeras taip pat niekur nepabėgs. Bet kokios kalbos apie narystę NATO ir ES, – tik lengvatikiams apdumti.

Tai – ne šių eilučių autoriaus nuomonė. Taip rašoma armėniškame leidinyje Armenian Report (Teva Aršakian).

Pomidorų kainos – Armėnijos žvalgybos rūpestis

Akivaizdu, kad slaptosios tarnybos neturėtų tirti, kodėl turguje brangiai parduodami pomidorai. Tai – ne jų galvos skausmas. Bet premjeras N.Pašinianas viename Vyriausybės posėdyje maždaug taip prašneko: „tegul pomidorų kainomis užsiima Armėnijos saugumas“. Be abejo, N.Pašinianas tąsyk buvo suirzęs, nes jo vadovaujamam Ministrų kabinetui nepavyksta pasiekti apčiuopiamų ekonominių pergalių. Reikia sutikti ir su nuomone, kad kiekvienas valstybės vadovas gali vieną kitą sykį leptelti nesąmonę. Visi mes – žmonės. Kartais susinervuojame ir pažeriame per daug bjaurių epitetų, kartais išguldome pasiūlymą, kuris primena didžiausią kvailystę.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Ir vis dėlto minėtas armėnų leidinys pastebi, jog N.Pašinianui nederėtų reikalauti, kad slaptojio tarnyba tirtų, kodėl pomidorai brangsta. Nes priešingu atveju N.Pašinianas bus panašus į Vladimirą Putiną, kadaise raginusį oponentus skandinti išvietėse arba jiems grasinus „pasprings ryti dulkes“. Todėl N.Pašinianui nederėtų svaidytis ir grasinimais, esą „užkimš balanda burnas tiems, kurie dirbtinai sukelia pomidorų kainas“.   

Kodėl verta apsimesti gėjumi

Minėtame leidinyje aptikau ir daugiau įdomių vertinimų, kas, apžvalgininkų manymu, dedasi Armėnijoje. Ypač sudomino tvirtinimai, esą šioje šalyje sparčiai gausėja seksualinių mažumų gretos. Manote, jog Armėnijoje prigijo vakarietiškasis požiūris į seksualines mažumas? Bandote spėti, kad tokiam reiškiniui įtakos turi nuo 2003-ųjų šioje šalyje panaikinta bausmė už seksualumą? O gal įsivaizduojate, kad labai svarbus 2008-aisiais oficialiojo Jerevano pasirašytas dokumentas, esą valstybė bus tolerantiška netradicinėms seksualinėms mažumoms?

Neatspėjote. Galust Grigorianas (Armenian Report) mano, kad seksualinių mažumų padaugėjo tik dėl dviejų priežasčių. Armėnijos jaunuoliai nenori tarnauti kariuomenėje. Tiksliau sakant – bijo tarnauti. Armėniškoje kariuomenėje – daug netvarkos. Armėnų jaunuoliai bijo įsigalėjusių nestatutinių santykių (vadinamosios diedovčinos, kai ilgiau tarnaujantys kareiviai skriaudžia mažiau tarnavusius ginklo draugus), korupcijos, karininkų žiaurumo. Be to, jie bijo žūti, nes karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu – vis dar nesureguliuotas.

Taip pat jaunuolius neramina, jog Armėnijos kariuomenėje – daug mirčių, niekaip nesusijusių su karinėmis operacijomis (tos mirtys – dėl netvarkos). Taigi jaunuoliai stengiasi apsimesti gėjais ir tokiu keistu būdu išvengti būtinosios karo tarnybos Armėnijos ginkluotosiose pajėgose. Mat gėjai į Armėnijos kariuomenę šiuo metu nešaukiami.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antra priežastis – apsimetus seksualine mažuma lengviau pasprukti į Vakarus ir ten sulaukti leidimo „nuolatiniam gyvenimui“. Pabėgimo schema labai paprasta, kaip be didelio vargo pasitraukti į Vakarus ir ten puikiai įsikurti: jauni armėnai išvažiuoja į Europą, ten apsimeta priklausą seksualinėms mažumoms ir Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje labai graudžiai verkti, girdi, Armėnijoje dėl seksualinės orientacijos jie žiauriai persekiojami. Verkia tol, kol Vakarai – patiki. Šią temą Armenian Report leidinyje narplioja Galust Grigorianas.

Be Armėnijos patirties Ukraina nieko nepasiektų

Ypač įdomu buvo perskaityti tekstą, kuriame išdėstytas įsitikinimas, esą ukrainiečių aktorius – komikas Zelenskis, kurdamas savo rinkiminę kampaniją, rėmėsi būtent Pašiniano atėjimo į valdžią patirtimi. Straipsnio autorė įsitikinusi, jog Porošenko buvo blogas Ukrainos prezidentas, o tai neabejotinai reiškė, kad ukrainiečių tauta pasirinks būtent tokį drąsų, teisingą, sumanų vadovą kaip Pašinianas.

Suprask, V.Zelenskis – N.Pašiniano kopija. Bet ne pati geriausia kopija, nes Zelenskis, skirtingai nei Pašinianas, neturi patirties, įgytos daug metų sėdint opozicijoje. Suprask, Ukraina eina Armėnijos pramintu keliu, Ukraina tampa vis labiau panaši į Armėniją.

Petro Prorošenka ir Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kad Ukraina galbūt turi savo unikalų kelią, kad ji nebūtinai mėgdžioja Armėniją, – autorei nė motais. Ji šventai įsitikinusi, jog tiek Porošenko, tiek Zelenskis prieš Prezidento rinkimus dieną naktį studijavo Pašiniano patirtį. Ir tas, kuris laimėjo, laimėjo tik todėl, kad sėmėsi patirties iš Armėnijos taikios revoliucijos, kuriai vadovavo Pašinianas.

Štai taip – nei juoktis, nei verkti.

2019.04.22

Kalnų Karabachas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus plykstelėjus Armėnijos – Azerbaidžano „keturių dienų karui“, armėnų pusė vėl paplūdo krokodilo ašaromis: genocidas! Pasmerkite agresorius! Įpratusi brautis jeigu ne šaudydama, tai raudodama, dabar pamatė pasaulyje likus nedaug užtarėjų.

Sąjungininkai mus sutrypė ir pažemino!

2016-ųjų pavasarį Armėnijos-Azerbaidžano „keturių dienų karas“ buvo tik prasidėjęs, kai armėnų internetinis leidinys „ArmenianReport“ pranešė: „Sąjungininkai išdavė Armėniją“. Karabacho gynybos armijai, „suprantama“, neblogai sekasi priešintis Azerbaidžano agresijai ir priešai patiria didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Tačiau visai Armėnijai, po visą pasaulį pasklidusiai armėnų išeivijai tiesiog nesuvokiama yra tai, kad jos sąjungininkai iš Kolektyvinės gynybos sutarties organizacijos (ОDKB) „parodė nusikalstamą abejingumą ir nepasmerkė Azerbaidžano provokacijos“. Tuo tarpu Azerbaidžanas, pajutęs liksiantis nenubaustas, sėja mirtį – ir kodėl nesėti, jeigu jo nepasmerkia ne tik tarptautinė bendrija, bet ir valstybės, kurias su Armėnija sieja kariniai-politiniai susitarimai? „Deja, į sunkią padėtį patekusi Armėnija sąjungininkų buvo sutrypta ir pažeminta“ (растоптана и унижена).

ArmenianReport“ autorius negali nusiraminti: iš karto du Azerbaidžano sąjungininkai, Turkija ir Pakistanas, pasiūlė Baku pagalbą. Pakistano gynybos ministerija sutinka tiekti azerbaidžaniečiams karinę techniką, šaudmenis – „atviru tekstu!“ Turkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė „armėnų kariuomenės provokaciją“, paragino pasaulio bendruomenę „sustabdyti armėnų ekspansionizmą ir dėti pastangas aneksuotų Azerbaidžano teritorijoms išlaisvinti“. Deja, nesulaukta nė užuominos apie tokią pagalbą Armėnijai iš jos sąjungininkų – Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos, Tadžikistano ir Kirgizstano.

Dėl Baltarusijos, tai šios šalies užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų, pirmiausia dėl valstybių suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės, taip pat atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos sprendimų. Kaip tai suprasti? O kur tautų apsisprendimo teisė? „Minsko dviveidiškumas išvedė Jerevaną iš pusiausvyros“. Baltarusijos pasiuntinį, rašo „ArmenianReport“, teko iškviesti į Armėnijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. 

 „Nesulaukėme pagalbos ir iš kito sąjungininko – Kazachstano“, – sielojasi autorius. Kazachų socialiniai tinklai mirgėjo nuo raginimų palaikyti „brolius tiurkus“, o karščiausios galvos net ragino tėvynainius kreiptis į Azerbaidžano pasiuntinybę su prašymu pasiųsti savanoriais kariauti azerbaidžaniečių pusėje. Kirgizai ir tadžikai iš viso nutarė pratylėti. „Tačiau nė minutės neabejojame, kad šių dviejų musulmoniškų respublikų gyventojų simpatijos buvo būtent Azerbaidžano pusėje.“

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

(Dėl „musulmoniškų respublikų“, tai galima pridurti, kad Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas pareiškė užjaučiantis azerbaidžaniečius dėl balandžio 2 d. karinių veiksmų metu žuvusių karių ir pasirengęs pasiųsti jiems į pagalbą kariuomenę: „Jeigu Azerbaidžanas panorės, tai mes pasirengę padėti.“ Apie Uzbekistaną nėra nė kalbos: Islamas Karimovas kadaise tiesiai pasakė nepripažįstantis Armėnijos ir nė karto nepadavė rankos armėnų prezidentams Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikimuose; 2016 metų rudenį velionį prezidento poste pakeitęs Šavkatas Mirzijevas irgi neišskėtė armėnams glėbio.)

Galiausiai nuo „ArmenianReport“ kliūva ir Rusijai. Esą kai 2008 metais Gruzija užpuolė Rusijos sąjungininkes Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva iš karto pasiuntė kariuomenę, smogė Gruzijai triuškinamą smūgį ir privertė ją taikytis. O dabar Maskva pasitenkino tik raginimu sustabdyti karinius veiksmus, kai tuo tarpu armėnai laukė iš jos aktyvesnių veiksmų ir to tikėjosi visiškai pagrįstai: be to, kad Armėnija yra ODKB narė, ji dar ir vienintelė Rusijos sąjungininkė Kaukaze“.

106-erių močiutė su Kalašnikovo automatu

Prasidėjus „keturių dienų karui“, rusų politologo Sergejaus Markovo paklausė, ar objektyviai apie tai praneša Rusijos žiniasklaida. Atsakymas: nors pateikiami visokie komentarai – palankūs arba armėnams, arba azerbaidžaniečiams ir nešališki – tačiau azerbaidžaniečių pozicija pristatoma ne iki galo. Kita vertus, anksčiau Rusijos žiniasklaidoje aiškiai vyravo armėnams palankūs komentarai, o dabar to jau nelikę.

Kalašnikov automatas. Twitter nuotr.

Tų pačių metų rudenį elektroninių išteklių plėšikai iškėlė į dienos šviesą dviejų armėnų – holdingo „News Media“ generalinio direktoriaus Aramo Gabrelianovo ir valstybinio televizijos kanalo RT bei tarptautinės naujienų agentūros „Russia today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian – susirašinėjimą. Pastaroji teisinasi nespėjusi sulaikyti „News Media“ kompromituojančio pranešimo: holdingui priklausančio televizijos kanalo „Life“ žurnalistai melavo nušviesdami „keturių dienų karą“ ir  azerbaidžaniečiai juos išprašė (iš apgailestavimo sužinome, kaip labai išsilavinę žmonės rašo kai kuriuos nenormatyvinius rusų kalbos žodžius: Риа уже дали, блядь. Извини). Iš kito susirašinėjimo sužinome Gabrelianovą stengiantis paskleisti melagingą žinią, kad azerbaidžaniečiams padėti skubinasi „Islamo valstybės“ būrys ir svarbiausia – „per Turkiją“ (tuo metu Rusijos ir Turkijos santykiai buvo ypač nedraugiški). 

„Federalinė naujienų tarnyba“, užsimojusi viename tekste papasakoti visą „keturių dienų karo“ priešistorę, pradžioje įdėjo nuotrauką – „tai viena garsiausių ir paveikiausių XX amžiaus fotografijų – 106 metų amžiaus armėnė su Kalašnikovo automatu laukia neprašytų svečių, 1990 metai“. Pats tekstas nepalieka abejonių su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, vadinamu „Putino virėju“, siejamus leidinius stovint armėnų pusėje. Iš „Federalinės naujienų tarnybos“ teksto susidaro įspūdis kentėjus vien armėnus: paminimos „garsiosios Šušos skerdynės“ 1920 metų pavasarį, o daugiausia vietos skiriama 1988 metų vasario pabaigoje atsitikusiems pogromams prieš Sumgaito armėnus, kurie „nuo senovės laikų (издревле) gyveno šiame mieste“ (kai tuo tarpu miestas gyvuoja nuo 1949 metų).

Dėl aukų priešingoje pusėje, tai, anot „Federalinės naujienų tarnybos“, „kare, kaip žinoma, šventųjų nebūna…“ Karabacho karas – ne išimtis, šimtmečius Karabache gyvenusiems azerbaidžaniečiams teko bėgti, žiauriai žudė abi pusės. Tačiau žiniasklaida, kaip pripažįsta šis leidinys, dažniau skelbė liudijimus apie pasibaisėtiną azerbaidžaniečių kareivių tyčiojimąsi ne tik iš armėnų belaisvių, bet ir iš armėnų – taikių Karabacho gyventojų. „Manykime, kad žiniasklaidos karą Azerbaidžanas tada visiškai pralaimėjo…“ 

Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ atvirai pripažįsta Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ (ši Rusijos naujienų tarnyba gerai žinoma ir mums: 2017 m. spalio 20 d. per 10 valandų paskelbė 24 tekstus, nukreiptus prieš Lietuvą). Praėjusių metų vasaryje „Regnum“ paminėjo „Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ 30-metį teksto antraštėje skelbiamu pasiūlymu, kurio kitaip, negu įžūliu, nepavadinsi: „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir to paties tikisi iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку).

Ta proga leidinys pristatė „Arcacho respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“ išleistą knygą „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“. Tai – pačių armėnų ir „tautos bičiulių“ anais laikais ir vėliau parašyti tekstai, „respublikos“ vadovų pasisakymai. Viename pastarųjų skaitome, kad svarbiausia KKR veiklos užsienio politikoje kryptis yra „respublikos nepriklausomybės pripažinimas“. Stengiamasi  įveikti tarptautiniuose santykiuose įsigalėjusius stereotipus, sustabarėjusį mąstymą ir tam, be kitų dalykų, padeda ryšiai su kitų valstybių parlamentais. Antai „nacionaliniame susirinkime“ nuo 2013 metų veikia draugystės grupės „Arcachas-Prancūzija“ ir „Arcachas-Lietuva“… Gerai bent tai, kad neišspausdino liūdnai pagarsėjusio mūsų, lietuvių, diplomatų pokalbio („Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščioniai…“).

Krymo aneksijai pritaria, o Kalnų Karabacho okupavimui– ne

„Federalinė naujienų tarnyba“ nenurodė, kas pirmas pradėjo šaudyti 2016 metų naktį į balandžio 2-ąją (kaip ir daugelis leidinių), tačiau pridūrė įtarianti: „abi pusės kaltina viena kitą, nors, atrodo, kaip tik Azerbaidžanas, nesulaukdamas tarpininkų paramos, nusprendė savo jėgomis imtis teritorinio vientisumo atstatymo“. Gazeta.Ru pateikė „nepripažintos Kalnų Karabacho gynybos ministerijos“ versiją: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė jų pozicijas iš nepilotuojamų skraidyklių. „Regnum“ nekyla menkiausių abejonių dėl to, kas atsitiko: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos su turimais arsenale praktiškai visų rūšių ginklais pradėjo agresiją prieš taikius Kalnų Karabacho gyventojus.

Tuo tarpu Rusijos internetinis leidinys „Vestnik Kavkaza“ pranešė: balandžio 2 d. visos Azerbaidžano pasienio pozicijos buvo apšaudytos iš Armėnijos ginkluotųjų pajėgų stambaus kalibro ginklų, minosvaidžių, artilerijos pabūklų. Buvo apšaudomos ir gyvenvietės…

Neretai leidiniai, pranešdami su Kalnų Karabachu susijusias naujienas, glaustai primena prieš 30 metų įsižiebusio konflikto istoriją. „Vestnik Kavkaza“ pradeda taip: konfliktas tarp dviejų Pietų Kaukazo šalių kilo 1988 metais dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Kalnų Karabachas ir 7 gretimi rajonai – 20 procentų Azerbaidžano teritorijos – yra okupuoti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų… Toks konflikto pristatymas nusistovėjęs azerbaidžaniečių žiniasklaidoje.

Armėnų klišė pradedama kitaip: Kalnų Karabacho konfliktas kilo 1988 metais, po to, kai daugiausia armėnų tautybės žmonių gyvenamas Kalnų Karabachas pareiškė apie išėjimą iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kuriame 99,89% dalyvavusiųjų pasisakė už visišką nepriklausomybę nuo Azerbaidžano… Šis „šablonas“ naudojamas ir Rusijos žiniasklaidoje. Antai praėjusį rudenį, nepripažintos Arcacho respublikos prezidentui apsilankius Prancūzijoje, Baku pažėrė priekaištų Paryžiui. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ ta proga pranešė: Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas patikino, kad „Prancūzija nepripažįsta apsiskelbusios Kalnų Karabacho respublikos. Ji nepalaiko jokių santykių su asmenimis, kurie prisistato jos vadovais.“ Ir pridėjo armėniškąją klišę: … 99,89%…  

Armėnijoje „Vestnik Kavkaza“ vadinamas „azerbaidžanietišku“, o karingiausieji leidinio žurnalistus kaltina skleidžiant „neapykantą armėnų tautai“. Iš tikrųjų šis leidinys yra įregistruotas Rusijoje, 2009 metais jį įsteigė Rusijos valstybinis humanitarinis ir Maskvos valstybinis universitetai (neseniai leidinys pranešė, kad Rusijos prezidentas pasveikino su 80 metų jubiliejumi Maskvos valstybinio universiteto rektorių). Šio įtakingo leidinio niekaip nepavadinsi opoziciniu ar liberaliu. „Vestnik Kavkaza“ primena, kad prieš penkerius metus už Krymo respublikos prisijungimą prie Rusijos balsavo 96,77% pusiasalio gyventojų (Jerevanas irgi pritaria Krymo aneksijai, priešingai nei Azerbaidžanas), tačiau 99,89% už Karabacho „nepriklausomybę“ nepripažįsta. Šiame leidinyje dargi užsimenama „Regnum“ užkulisiniu savininku galint būti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą (dabar kaltinamą kėsinimusi į valstybės konstitucinę santvarką).

Jerevanas niršta ir grūmoja

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017 metų vasarą Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui lankantis Rygoje, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis kalbėjo apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą; buvo pasirašyta Latvijos ir Azerbaidžano strateginės partnerystės deklaracija. Tuometis Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (beje, draugystės grupės Armėnija-Latvija pirmininkas) dėl viso to didžiai nustebo, kitais žodžiais, pasipiktino: Latvija, Europos Sąjungos narė, privalo oficialiuose pareiškimuose laikytis ES pozicijos, tuo tarpu Azerbaidžano ir Latvijos vadovai net neužsiminė apie Karabacho liaudies teisę į apsisprendimą (gražiai pasakyta: „liaudies“, nors dabar ją sudaro vieni armėnai).

Tų metų spalio pradžioje į Baku atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasakė: „Ukrainoje yra okupuoti Donbasas ir Krymas, o Azerbaidžane – Kalnų Karabachas. Azerbaidžanas ir Ukraina bendradarbiauja tarptautinėje arenoje. Mūsų santykiai yra strateginiai.“ O spaudos konferencijoje tikino, kad Ukraina stovės už Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir ateityje. „Mes geriau už kitus suprantame mūsų Azerbaidžano draugus, nes žinome, kas tai yra okupacija“.

Internetinio leidinio “Sputnik Armenia” apžvalgininkas Ukrainos ministro pareiškimą pavadino esant „atvirai provokacinio pobūdžio“. Anot jo, šių dienų politikoje tokie pareiškimai tiesiog neleistini. Bent jau ne Klimkinui kalbėti apie Karabachą – tegul savo kieme susitvarko. Apžvalgininkas užvožė ir armėnų žurnalistams. Girdi, su savo piliečiais savo teritorijoje kariaujančios valstybės (tai bent!) užsienio reikalų ministras neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti apie Karabachą, o žiniasklaida, užuot užsipuolusi ministrą, pasistengė paslėpti dulkes po kilimu. Atsakyti į tokius išpuolius prieš „mūsų Karabachą“  būtina adekvačiai, ar tai būtų padaręs Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

Ukrainos vėliava

„Regnum“ tada parašė: „Ukrainos užsienio reikalų ministras pasižymėjo Baku, pavadinęs Karabacho konfliktą agresija“ („Глава МИД Украины отличился в Баку, назвав карабахский конфликт агрессией“). Ir dar: Ukrainos pasiuntinybė Armėnijoje atsisakė komentuoti šalies užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „dėl Kalnų Karabacho okupavimo“. Šiame tekste „pasižymėjo“ – ne pagyrimas; „atsisakė komentuoti“ – gal išsigando?

Šių metų vasario pabaigoje Baku viešėjusi naujoji Gruzijos prezidentė Salomė Zurabišvili pasakė, kad abi valstybės patyrė vienodas tragedijas: „Okupacinės linijos yra ir mūsų negyjanti žaizda“. Ir vis dėlto abi valstybės įstengė sutvirtinti savo valstybingumą ir vystyti ekonomiką. Armėnijoje sukluso: gal prezidentei išsprūdo? Atvykusi į Jerevaną, ji ne tik patvirtino savo poziciją dėl Karabacho, bet ir pažėrė priekaištų Armėnijos vadovybei: „labai svarbu“ pripažinti teritorinį Gruzijos vientisumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kalnų Karabacho delegacijų važinėjimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją rodo šių vizitų organizatorius pripažįstant, kad konfliktai yra „simetriški“. Liūdna ir skaudu Armėniją nerodant tos geros valios, kuri turėtų būti „mūsų šalies atžvilgiu“.

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Rusijos leidinys „Komersant“ parašė, kad Gruzijos prezidentė pirmą kartą be užuolankų apkaltino Armėniją okupavus buvusios Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominę sritį ir dalį greta esančių teritorijų. Ši griežta pozicija, rašoma, gali padaryti galą „vienodam nutolimui“ nuo armėnų-azerbaidžaniečių konflikto pusių, kurio Gruzija laikėsi visus nepriklausomybės metus.

Kada nors triukams ateina galas

Kaip sakoma 1989 metų pabaigoje Armėnijos SSR aukščiausiosios ir Kalnų Karabacho nacionalinės tarybos priimtame nutarime dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susivienijimo, jos tai padarė „atsiliepdamos į teisėtą dviejų prievarta atskirtų armėnų tautos dalių siekį susivienyti“. Kaip žinome, Kalnų Karabache „išlaisvinamasis judėjimas“ ir prasidėjo dėl „susivienijimo“. Tačiau po kelerių metų tas „siekis“ išgaravo: 1991 metų pabaigoje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo neseniai armėnų karinių pajėgų okupuotoje teritorijoje apsišaukusios Kalnų Karabacho respublikos prašymą priimti „respubliką“ į Rusijos sudėtį! Prašymas liko be atsako. Netrukus „respublikoje“ surengtame referendumo beveik visi jo dalyviai pasisakė už Kalnų Karabacho nepriklausomybę (SSSR aukščiausios tarybos prezidiumas „nepriklausomybę“ be Azerbaidžano  SSR sutikimo pripažino tiesioginiu šalies konstitucijos pažeidimu).

Autoritetingas švedų mokslininkas Svantė Kornelas Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ pavadino „diplomatiniu triuku“ – paskesnėse derybose Jerevano atstovai nuolat kartojo Armėniją nesant konflikto šalimi (taigi ir neatsakinga), tačiau palaikančia etniniu atžvilgiu giminingų gyventojų apsisprendimo teisę. Kai kurie politologai kalbėjo griežčiau: Kalnų Karabacho „nepriklausomybė“ leidžia Armėnijai išvengti „tarptautinio paženklinimo agresoriaus žyme“ (Dov Lynch), nors akivaizdu Armėnijos kariuomenę dalyvavus 1991–1994 metų kare.

Beje, Kalnų Karabachui paskelbus „nepriklausomybę“, Armėnijos parlamentas nepanaikino 1989 metų pabaigoje priimto nutarimo dėl „susivienijimo“. 1994 metų rudenį Jungtinėse Tautose pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas melavo: Armėnija neturi jokių teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui, o į beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių-armėnų konfliktą yra įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai… 1998 metų vasario pradžioje jis atsistatydino (tuomečiai ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas nepritarė prezidento planui grąžinti Azerbaidžanui šešis okupuotus rajonus, įvesti taikdarių pajėgas ir pradėti derybas dėl Kalnų Karabacho statuso). Armėnijos prezidentu tapo išeivis iš Kalnų Karabacho, buvęs Azerbaidžano SSR pilietis Robertas Kočarianas – kaip tik dėl „susivienijimo“ jį pripažino Armėnijos pilietybę turint jau 10 metų, kaip to reikalaujama pretenduojantį tada aukščiausią valstybėje postą.

2001-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančiai žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos.“ Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama armėnus išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Tarptautinio teismo sprendimas – tuščias garsas?

2001 metų pavasarį tuometis Armėnijos gynybos ministras Seržas Sargsianas šalies parlamente kalbėjo apie karą su Azerbaidžanu: „Kai kurias teritorijas mes okupavome. Tame nėra nieko gėdinga. Mes okupavome tas teritorijas tam, kad garantuotume mūsų saugumą. Mes sakėme apie tai 1992 metais ir anksčiau, sakome dabar. Gali būti, aš kalbu ne diplomatine maniera, tačiau tai yra tiesa.“ Būsimasis Armėnijos prezidentas pamiršo priminti būnant ne tik karo vadų ar diplomatų kalbėjimą, bet ir teisėjų išvadas.

Teismo verdiktas

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika. Viskas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano SSR sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika yra priklausoma nuo Armėnijos ir gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą, tačiau dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam, kaip nurodoma EŽŽT sprendime, yra užgrobtą teritoriją veiksmingai kontroliuojantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

2015 metų vasarą prancūzų internetinis leidinys „La Diplomatie“ parašė („La CEDH trancheen faveur de l’Azerbaïdjan dansle conflit du Haut-Karabagh“), kad EŽŽT sprendimas yra „vienas svarbiausių iš iki tol buvusių sprendimų dėl Kalnų Karabacho konflikto“: pirmą kartą konflikto istorijoje tarptautinis teismas (tribunal international) pripažino Armėniją okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos ir vykdžius joje etninį valymą (nusikaltimas prieš žmoniškumą). Be kita ko, Armėnijos pusė jau neturės teisės derybose kelti sąlygų, kuriomis sutinka išvesti kariuomenę iš okupuotos teritorijos (reikalavo iš esmės separatistinio režimo įteisinimo). Okupacinė kariuomenė turi būti išvesta be išlygų.

Kiek vėliau amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį ( „Revisit ingevents in Nagorno-Karabakh“), kuriame teigiama: „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“. Profesorius Aleksandras Muronsonas šį teiginį grindžia ne tik žinomomis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis (1993), tačiau ir EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Ir vis dėlto pagrindinė straipsnio mintis kita: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). Prie to prašosi priduriama: rodos, ir žiniasklaidai.

Žiniasklaidoje manoma rodant nešališkumą, kai abi derybų šalys raginamos „rodyti konstruktyvumą“, nors tik nedaugelis žino, ką Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai sako vienas kitam tête-à-tête ir ką jiems pataria „Minsko grupės“ tarpininkai (vadinamuosius Madrido principus derybininkai slėpė nuo pasaulio ar ne pusantrų metų). Tarpininkai prašo prezidentus susilaikyti nuo veiksmų ir pareiškimų, kurie gali pakaitinti aistras ir įplieksti konflikto žarijas („vadovai turi rengti tautas taikai, o ne karui“). Tačiau pasaulio žiniasklaidoje neaptiksime nė užuominos pildantis „La Diplomatie“ pranašystę, kad EEŽT sprendimas taps „lemiamu veiksniu“ derybose dėl konflikto sureguliavimo. Greičiau tai – „joks veiksnys“ derybose.

Kita vertus, „gyvenime“ šis sprendimas yra privalomas vykdyti, jis pradėtas vykdyti – ir žiniasklaida gal todėl tyli, kad viskas kuo geriausiai klostosi? (Europos žmogaus teisių teisme sprendimo laukia daugiau kaip vienas tūkstantis skundų prieš Armėniją ir prieš Azerbaidžaną, kuriuos padavė asmenys, perkelti Karabacho konflikto metu.)

Dažnai ir drąsiai rašoma, kad Rusija aneksavo Krymą; Rusija dėl to susilaukė griežtų sankcijų. O apie tai, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, pasako ne visi, ir ne patys įtakingiausieji. Rusiją bara už žmogaus teisių pažeidinėjimą aneksuotame Krymo pusiasalyje, tačiau ten tebegyvena ir Krymo totoriai, ir vietiniai ukrainiečiai. Tuo tarpu apie Kalnų Karabache armėnų vykdytą etninį valymą nutylima arba atsidūstama: „kare šventųjų nebūna“ (kadaise: „ne Armėnija pirma pradėjo“).

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Rusijos žiniasklaidoje parašoma, kad oi kaip blogai, Pietų Kaukaze liejasi kraujas, arba iš Jerevano vėl šaukiama Azerbaidžane diegiant moksleivijai ne meilę armėnų tautai, o priešiškumą, Baku neiškenčiama ir paklausiama: o kas visa tai užvirė? Kitur tiesiog pratylima. Tai kodėl armėnų pusei negrasinti „adekvačiu atsakymu“ visiems, kas užgauna „mūsų Karabachą“: ar tai būtų Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

2019.04.06; 16:38

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

Juozas Strėva

Kur žengia karinės sovietų ordos… Galima būtų pratęsti: … ten lieka skausmas, kančia, nekaltų žmonių pralietas kraujas, sudegintų kaimų ir vienkiemių pelenai.

Toks sovietų ir kai kurių jų satelitų (pvz. Armėnijos) kareivų „indėlis“ giliai įsirėžęs į žmonijos istorijos sąmonę.

Visą šį siaubą, kurį pastaruoju metu ypač aršiai mėgina neigti Rusijos kanalų kloakose įstrigę propagandistai, patyrė ne tik Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Užkaukazės tautos, Ukraina, Krymo totoriai bei daugelis kitų į sovietų įtakos sferą patekusių tautų.

1944–1945 m. dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. Dauguma tuo metu žuvusiųjų, toli gražu, nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar su ginklu prieš okupantus kovojantys asmenys. Čekistai paprasčiausiai degino ištisus kaimus, plėšė, prievartavo, grobė žmonių turtą, be jokios priežasties žudė civilius – vaikus ir moteris, senelius.

Klepočiai, Vabaliai…

1944 -1945 m. Lietuvą siaubdavo daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. daugiau negu 30 tūkst. rinktinių karių, neskaičiuojant daugybės reguliariosios sovietų kariuomenės dalinių. 1946 m. pradžioje Lietuvoje buvo dislokuotos 9 reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos.Taip pat tuo metu Lietuvoje siautėjo apie 8–10 tūkst. stribų, apie 4 tūkst. milicininkų ir apie 3–4 tūkst. ginkluotų vadinamųjų sovietinių aktyvistų.

Sovietiniai nusikaltėliai. LGGRTC ekspozicija

Viso šio siautėjimo tikslai buvo akivaizdūs – palaužti pasipriešinimą okupantams ir jį sunaikinti. Šiais siautėjimais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime arba neremtų jo.

Vien vienoje iš baisiausių tragedijų, įvykusios Klepočių kaime, per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta dvylika šio kaimo gyventojų. Iš viso vien šiame krašte 1944 m. pabaigoje, Kalėdų dienomis, NKVD daliniai ir savisaugos būriai apsupo tarp Ryliškių ir Nemunaičio buvusius kaimus. Degino ir žudė Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių, Vertelkų ir kitų kaimų gyventojus. Buvo žiauriai nužudyti 37 žmonės, sudeginta apie 70 sodybų.

Apie Klepočių kaimo sudeginimą ir nekaltų žmonių žudynes paskelbta daug tą baisųjį metą savo akimis mačiusių liudininkų prisiminimų. Kiek mažiau – apie kitus.

Atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas, ciniškas sovietų pasirinkimas – tokias egzekucijas rengti sakralinių švenčių metu, – regis istorikų dar mažai nagrinėta tema.

Štai kaip savo kaimo tragediją prisimena istorikas, buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas Sigitas Jegelevičius.

Sigitas Jegelevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„… Kas tuo metu dėjosi mūsų kaime – niekuo nesiskiria nuo kino filmuose matytų vaizdų, skaitytų ar girdėtų pasakojimų apie vokiečių baudžiamąsias ekspedicijas Baltarusijos kaimuose(…)

Kaimą ne kartą šukavo NKVD kareivių būriai. Kartą 1944 m. gruodžio pradžioje toks būrys užgriuvo mūsų sodybą. Kiekvieno tokio būrio užėjimas reiškė nuodugnią kratą ne tik visuose sodybos pastatuose, ir pašlakiuose, bet ir lentynose, indaujose. Ypač mėgdavo kareiviai daryti kratas kuparuose. Per tokias kratas reikėdavo žiūrėte žiūrėti, nes kareiviai grėbdavo viską, kas po ranka pakliūdavo. Pas mus po įvairius podelius paprastai kratytojus lydėdavo senelė, kuri gerai kalbėjo ir skaitė rusiškai. Ir štai tą dieną įbėga į kambarį, kur už stalo sėdėjo majoras, susijaudinusi senelė puola karininkui aiškinti, kad ginklų ar ginkluotų žmonių kuparuose uoliai ieškoję kareiviai ją tiesiog apiplėšė. Karininkas ramiai ją išklausė, nusijuokė ir numojęs ranka liepė netrukdyti kareiviams.

Kas atsitiko? Senelė buvo sukaupusi didelį šilkinių skarelių rinkinį – pilną senovišką pintinę, kurią laikė kupare. Ji labai mėgo gražias skareles. Tai tie „valstybinę užduotį“ atlikinėję – kratas darę – kareiviai pasiėmė beveik visas skareles. Bandžiusią protestuoti senelę kareiviai apstumdė (…).

Į vakarinį kaimo pakraštį vieškeliu iš miško įžengė didelė sunkvežimių, vežimų ir rogių gurguolė. Tai buvo tie patys, kurie prieš tai nusiaubė ir sudegino Klepočius ir gretimus kaimus. Šitie baudėjai nakvojo Galintėnų kaime, kurį nuo Vabalių skiria tik miškas. Jau buvo pravažiuota pro Maslauskų, Zigmo Gegužio sodybas, pasiekta Jurgio Bucevičiaus sodyba, t. y. toji kolona vieškeliu jau buvo įžygiavusi į kaimą lygiai kilometrą. Nė prie vienos sodybos nesustojo. Į pakelės sodybas niekas neužėjo. Ir štai tuo metu į kolonos flangą iš šiaurės, nuo pamiškės kalvų (toji miško dalis vadinama Gegužio skynimu), pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje važiavę kareiviai pasklido nuo vieškelio į visas puses. Pirmiausia šaudydami ir šaukdami puolė pamiškės link, iš kur apšaudė. Kiti metėsi į artimiausia sodybas. Visų pirmiausia į tas, kurios buvo priešingoje nuo šūvių pusėje ir pro kurias dalis kolonos jau buvo pravažiavusi. Kolonos nuskubėjo į kaimo centrą.

Suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale buvusios trijų brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų, Jurgio Bucevičiaus sodybos. Deginamose sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Ir ne tik vyrus. To net Klepočiuose nebuvo. Šėlstantys kareiviai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną Maslauską (jį sunkiai sužeidė į galvą ir paliko, manydami esant negyvą). Kardų plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę, o paskui į ją taip pat šaudė ir peršovė veidą. Prieš metus miręs devyniasdešimt metų peržengęs A. Maslauskas, visą gyvenimą vengęs kištis į bet kokius politinio gyvenimo dalykus, tada dėl savo amžiaus net nebandęs slapstytis. Tai rodytų, jog kareiviai savo aukų nesirinko.

… Savo elgesiu tai buvo tikri baudėjai, deginę ir šaudę be jokio pasirinkimo. Baudėjai taip pat sudegino pamiškėje, susišaudymo zonoje, stovėjusią Zigmo Gegužio sodybą. Prie namų sušaudė sodybos šeimininką ir jo žmoną, o sužeistai paauglei dukteriai, kaip ir kitiems vaikams, pavyko pasprukti (…).

P. Vetrovo enkavedistai turėjo didžiulę patirtį naikinti žmones, netgi ištisas tautas. Tai jo vadovaujama 4-oji  NKVD divizija 1944 metais iš Šiaurės Kaukazo ištrėmė čečėnus ir ingušus, iš Krymo – totorius. Per tris mėnesius atėmė gimtinę ir tarp „broliškų tautų“ ištirpdė tris tautas. Išvengusius trėmimo išžudė. O nuo rugpjūčio mėnesio tie nužmogėję banditai su mėlynomis kepurėmis ėmėsi terorizuoti lietuvių tautą (…). (ištr. Iš: „Kultūros barai“, 1993).

Kaniūkai

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.
P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

… Ir nesibaigianti Azerbaidžano Golgota. Chodžaly žūtis

Rusijos sąjungininkė Armėnija, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabachą, tęsia savo sąjungininkės tradicijas.

Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko taikią musulmonišką šalį 1992-aisiais.

Chodžaly – tai vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100-ą Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė “visus armėnų nelaisvės baisumus”.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kasmet vasario 26 – ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Iki šiol peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano. Kiek ašarų ir skausmo azerbaidžaniečiams atnešė ši brutali armėnų agresija (ne be Rusijos pagalbos), sunku ir apsakyti, nors duomenų apie aukas esti pakankamai.

1992 metų vasario 26-ąją dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė azerbaidžanietišką Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis šiame mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Anot ekspertų, Chodžaly skerdynės – tai vienas iš didžiausių teroro atvejų 20-ajame amžiuje.

 Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi kaip įmanydami, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti už armėnus. Gegužės 7 – 8 dienomis armėnų kariškiai raketomis  apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė armėnų teroristų pajėgos, kurios nepaliko akmens ant akmens”.

Kad šis užpuolimas buvo  iš anksto suplanuotas, 1994-aisiais prisipažino ir kai kurie Didžiosios Armėnijos sukūrimo ideologai bei strategai. Beje, kai tądien buvo užimta Suša, kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos kalinių. Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi „Lauros” vardu. Laura – tai Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji – viena iš iniciatorių, kai Sumgaite buvo kuriama armėniška teroristinė organizacija “Krunk”. Enciklopedijoje “Prestuplenija” tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Ši moteris specializavosi tardant suimtuosius.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 18 – 19 dienomis armėnai okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko specialus ir tuo pačiu labai slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl itin slapto dokumento. Tame dokumente buvo numatytos priemonės, kaip naikinti azerbaidžaniečius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis. Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkurta slapta cheminė laboratorija, kur buvo  atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai. Toje laboratorijoje buvo kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti nuo 5 iki 75 km spinduliu.

Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika – kai kuriuose azerbaidžanietiškuose rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai bei nuogastavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami viešuose debatuose Jungtinėse Tautose.

Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkų bandymai užgrobti kuo daugiau Azerbaidžano žemių nesiliovė ir 1993-aisiais, ir 1994-aisiais, ir ligi šiol.

Tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, dauguma aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus…

Enciklopedijoje “Prestuplenija” cituojami armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: “kovo 2-ąją armėnų karių grupė “Gaflan” (organizavo lavonų deginimą) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Tas kūdikis pajuodusiu veidu, iškankintas šalčio bei bado, vis dar buvo gyvas. Mergaitė tyliai šnopavo. Aš negaliu užmiršti to iš visų jėgų su mirtimi besigrūmusio vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos…“

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č.Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su aiškiausiomis kankinimo žymėmis. Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: “Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų “pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena”. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti”.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus.

Rusija vėl nori „išvaduoti“ Europą…

Grynai politinio šantažo dujotiekio tiesimo projektas „Nord Stream 2“. Geltonosios liemenės Prancūzijoje. Ultradešiniųjų jėgų kurstymas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje…

Skaldyk ir valdyk! Nieko naujo šiame pasaulyje. Nieko naujo Rusijos imperinėse užmačiose. Kremlius ir jo kariauna, tarsi meška, pabudusi po ilgo snūdo ir išvydusi, kaip susitraukė imperijos ribos, vėl panūdo jas išplėsti. Gal šįkart – ir be konvencinio karo (nors Kremliaus propagandistai diena iš dienos atviru tekstu grasina vakarams būtent karu), nes šiuolaikiniame technologijų pasaulyje yra ir paprastesnių būdų plėsti savo geopolitinę įtaką. Visų pirma – užkariaujant žmonių protus melu, įžūlia, agresyvia ir melaginga propaganda; paprasčiausiai nuperkant juos. Tam Rusija pinigų turi ir jų negaili.

Šį pavasarį vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą parodys, kiek Europa atspari iš rytų plintančiam maro užkratui. Kiek ji dar prisimena revanšistinės Rusijos paliktas ir negyjančias žaizdas jos  nuo Gruzijos atplėšose Pietų Osetijos ir Abchazijos, nuo Azebaidžano – Kalnų Karabacho žemėse…

Kiek ji bus vieninga, kiek jai brangios pamatinės žmogiškosios vertybės, ir kiek – hedonistiniai, merkantiliniai tikslai.

2019.02.20; 06:47

Šiandien Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM (AOTD) skelbia kasmetinę atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Sprendimas kasmet viešai skelbti kai kurias abstrakčiai surašytas ištraukas iš slaptojo dokumento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, – sveikintinas sumanymas. Lietuvos visuomenei būtina žinoti apie pasaulyje besiformuojančias tendencijas saugumo srityje, nes situacija nūnai labai greitai keičiasi, ir nebūtinai – į gerąją pusę. Lietuvai būtina žinoti, ką, kaip ir kodėl daro bei planuoja daryti mums priešiškos, nedraugiškos valstybės. Lietuviams pravartu žinoti, jog Rusija, sakykim, aktyviau verbuoja mūsų piliečius, jog atkakliai šmeižia mūsų partizanus, kovojusius su sovietais – 1944 – 1953 metais, jog verbuojant sau lojalius asmenis vis dažniau panaudoja ir diplomatinės neliečiamybės neturinčius savo agentus.

Tačiau mums būtinai pravers ir žinios, kaip Rusijos specialiosios tarnybos dirba kaimyninėse valstybėse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Taip pat mums reikia žinoti, ką Rusija numačiusi daryti tolimesniuose nuo Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, dėl Kalnų Karabacho. VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Šią ištrauką iš šiandien viešai skelbiamos Lietuvos slaptųjų tarnybų (VSD ir AOTD) ataskaitos derėtų įsidėmėti pirmiausia tiems, kurie vis dar mano, jog Armėnija atėmusi Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano viena pati, be Rusijos karinės paramos. Ši nedidelė citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar nesusigaudo, kurią pusę turėtume palaikyti diskutuodami dėl Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykių.

Slaptai.lt informacija

2019.02.05; 10:09