Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.

O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.

Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.  

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

Abipusiais sveikinimais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.

Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Ką dar reikėtų žinoti? Kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.

Šito Lietuvai nedera pamiršti. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva užsimiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms. Nieko labai baisaus – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti būrį istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pamatysime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.

Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…

Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Turkijos prezidento nepavadinsi idealiu. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?

Lietuva irgi galėtų tapti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašoma galėjo pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą kad ir vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas“. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.

Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.

Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė.

2020.09.18; 10:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.

Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?

Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.

Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.

Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.

Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?

Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalo viršelis

Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.

F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.

Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.

Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?

Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.

Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.

F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.

O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.

Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.

Ugnies garbintojų muziejus prie Baku. Dešinėje – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų. 

Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.

Ugnies garbintojų aukuras prie Azerbaidžano sostinės Baku. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.

O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.

Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios  europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.

Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.

Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.

Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.  

2020.09.16; 06:00

Pavojus. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų Libano sostinėje Beirute automobilio avarijoje žuvo Abramas Tovmasianas.

Į rugsėjo 5-ąją nutikusią nelaimę galima nekreipti dėmesio – daug juk vyrų žmonių žūsta keliuose. Tačiau Abramas Tovmasianas – ypatinga persona. Remiantis užsienio spauda, šis vyras priklausė teroristinei organizacijai ASALA (iššifravus – Slaptoji Armėnijos išvadavimo armija). Šis vyriškis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai Paryžiaus tarptautiniame Orli oro uoste armėnų terorstai prieš keletą dešimtmečių surengė išpuolį prieš civilius keleivius skraidinti turėjusį lėktuvą, paskui – kai kariavo prieš azerbaidžaniečius Kalnų Karabache.

Ilgokai manyta, kad A.Tovmasianas atitolo nuo ASALA, kuri buvo sukurta 1975-aisiais, o maždaug 1990-aisiais dėl kilusių tarpusavio nesutarimų neva nustojo egzistavusi. Tačiau ką jis 2020-ųjų rugsėjo mėnesį veikė Beirute? Nejaugi poilsiavo? O gal turistavo, fotografuodamas architektūros paminklus?

Manoma, kad ASALA, nors ir aptilusi, vis tik niekada nenutraukė savo veiklos. Tiesiog laukė momento, kada vėl būsianti reikalinga. Beje, profesionaliai paruoštiems ASALA smogikams tiek Armėnijos valdžia, tiek po pasaulį išsibarsčiusi turtinga armėnų diaspora niekad nebūtų leidusi prapulti be žinios. Nė viena pasaulio žvalgyba tokiais kadrais nesimėto – ASALA bendradarbiai buvo puikiai apmokyti, paruošti bet kokio pobūdžio išpuoliams. Po neva iširusios ASALA jie tiesiog buvo pervesti į kitą režimą, vadinamą „gilia konservacija“.

Sulaukę gausių investicijų iš diasporos, vakarykščiai teroristai tapo respektabiliais verslininkais. Jie bičiuliavosi su visais, kas tik duodavo pinigų. Taip pat palaikė draugiškus ryšius ir su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Viena iš „užmigdytų“ ASALA agentų užduočių – įsitvirtinti Libbano valdžios ir verslo struktūrose, kad, išmušus dienai X, būtų galima atlikta oficialias, bet labai slaptas Jerevano užduotis.

Jų operacija sąlyginai pakrikštyta „Sugrįžimas namo“. Tai reiškia, kad sumanyta į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą slapta privilioti tūkstančius Sirijos, Libano ir Palestinos armėnų, kad šie okupuotose, iš Azerbaidžano atimtose žemėse įkurtų gausias kolonijas. Tokių kolonijų šiandien Kalnų Karabachą valdančiam Araikui Arutiunianui verkiant reikia. Kitaip Kalnų Karabacho separatistams vadovaujantis A.Arutiunanas rizikuoja neišlaikysiantis savo rankose atimtų teritorijų, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas bus bejėgis kuo nors jam pagelbėti.

ASALA organizacija

O jei iš Libano, Sirijos ir Palestinos pavyktų ten permesti, sakykim, bent 150 tūkst. armėnų tautybės žmonių, Azerbaidžanui būtų žymiai sunkiau atkurti savo šalies teritorinį vientisumą, o tarptautinei bendruomenei – priverst Armėniją ir jos separatistus laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių.

Akivaizdu ir tai, kad ši perkėlimo operacija reikalaujanti solidžių finansinių investicijų. Jau vien kolonistų kelionė į Kalnų Karabachą kaštuotų gražaus pinigėlio. O kur dar išlaidos, reikalingos juos visus žmoniškai apgyvenant, suteikiant minimalių lėšų pragyvenimui? Juk perkėlėlių neįkursi palapinėse, vien donos ir vandens jiems neužteks.

Turkijos ir Azerbaidžano spauda jau senokai skambino pavojaus varpais – Libano sostinėje Beirute teroristas iš ASALA ponas A. Tovmasianas buvo pasirodęs ne atsitiktinai. Jo užduotis – ieškoti lėšų perkėlimui, taip pat ieškoti – norinčiųjų persikelti.

Tačiau tai, kad banalioje automobilio avarijoje Beirute žuvo A.Tovmasianas, dar nereiškia, kad operacija „Grįžimas namo“ nutraukė darbą. Šių metų birželio 5-ąją Prancūzijos mieste Briuselyje susitikę ASALA, Dašnakcutiun ir Jerevano emisarai sutarė kurti mažąsias kreditines organizacijas Libane ir jų pagalba įsteigti fondą, pajėgų finansuoti masinį Kalnų Karabacho apgyvendinimą iš Libano, Palestinos ir Sirijos perkeltais armėnų tautybės žmonėmis.

Į pagalbą numatyta pasitelkti net palestiniečių ir kurdų teroristines organizacijas.

Šis perkėlimas turėtų būti visiškai slaptas, kad nei Turkija, nei Azeraidžanas, nei tarptautinė bendruomenė, tvirtininanti, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, o armėnų separatistai privalo iš jos pasitraukti, jos nepastebėtų ir nepradėtų priekaištauti.

Kariauti išmokyti ASALA teroristai Kalnų Karabache gautų pelningų žemių neva ūkininkavimui. Bet kas žino, ar ten bus auginami vynuogynai, ar įrengtos karinės stovyklos teroristams ruošti.

Libane – protestai, kilę po sprogimo Beiruto jūrų uoste. EPA – ELTA nuotr.

Taigi Kalnų Karabachą teroristai grasina paversti teritorija, kurioje negalioja tarptautiniai įstatymai, kur slapčia treniruojami smogikai. Tai būtų tarsi niekieno žemė, kur gyventų kariauti ir žudyti išmokę svieto perėjūnai.

Imtis šių perkėlimų teroristams – labai palankus metas. Po galingo sprogimo Beiruto jūrų uoste nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai, daug gyventojų liko be stogo, darbo. Libanas išties pakliuvo į sunkią finansinę padėtį. Tad ASALA stengiasi pasinaudoti Libaną ištikusiais ekonominiais sunkumais.

Manoma, kad dėl šių perkėlimų sunerimusios ir JAV žvalgybos. Karti patirtis byloja, jog ASALA smogikai savo kruvinų pėdsakų palikę visur – JAV, Europoje, Australijoje, Afrikoje. Jei jiems neduosi deramo atkirčio iš karto, jie ilgainiui galį tapti grėsminga jėga.

Parengta pagal užsienio spaudą

2020.09.12; 12:13

Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian“).

Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!

Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto

Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?

Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“

Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.

Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai

Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.

Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…

Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…

2020.09.03; 06:17

Tamara Bačaliašvili

Saulius Kizelavičius

Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.

Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.

Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.

Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.

Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.

Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais. 

Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška“, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.

Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.

Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais

2020.09.02; 08:16

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.

Kodėl pamiršta KSSO?

Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.

KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.

Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.

Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.

Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.

Karinis konfliktas – įmanomas

Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.

Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.

Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.

Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.

Pataikavimas Kremliaus kišenėje sėdinčiai Armėnijai

Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.

Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.

Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.

Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…

Garbės žodis

Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…

Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.

Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?

Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?

Lietuvai tai turėtų rūpėti Lietuvai.

2020.08.31; 05:00

Beirutas po sprogimo. EPA – ELTA nuotr.

Visi žinome, kad Libano sostinėje Beirute rugpjūčio 4 dieną jūrų uosto sandėliuose nugriaudėjo du galingi sprogimai, nusinešę šimtus gyvyvių bei nuo žemės paviršiaus nušlavę ištisus miesto kvartalus. Šiuo metu skelbiama tokia oficiali versija  – sprogimai kilo dėl neūkiškumo, netvarkos. Teroristinės veiklos požymių esą nėra.

Beirutą ištikusi nelaimė

Po šio nelaimingo atsitikimo, kai per 300 tūkst. Beiruto gyventojų prarado namus, prabėgo ne tiek jau daug laiko.

Europos Sąjunga viena pirmųjų suteikė humanitarinę pagalbą Libanui. Toji parama – 63 milijonai eurų (Libano prezidentas Michelis Aounas tvirtina, kad 2700 tonų amonio nitrato sprogimas uoste pridarė žalos daugiau nei už 12,7 milijardus eurų).

Libano skausmui neliko abejinga ir Lietuva, skirdama 50 tūkst. eurų.

Tačiau tokiais atvejais nedera prarasti budrumo. Svarbu, kad pagalba nepatektų tiems, kurie įtariami ar kaltinami teroristiniais veiksmais. Puikiai suprantame, kad, prisidengdami šia nelaime, į finansinę paramą pretenduoti ar leidimo gyventi Europoje greičiausiai prašys ir įvairių Libane veikiančių teroristinių organizacijų atstovai. Tokių klastų atmesti nedera.

Lietuva, beje, taip ir elgiasi – budriai, atsargiai. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija prieš keletą dienų pranešė, kad su „Hezbollah” (ji aktyvi ir stipri būtent Libane, ji ypač daug rūpesčių kelia Izraeliui) siejamiems asmenims 10 metų uždrausta atvykti į Lietuvą. Tvirtinama, kad Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė gavęs specifinės informacijos apie su „Hezbollah” siejamų asmenų veiklą.

Kaip praneša ELTA, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius net yra pareiškęs: „Įvertinę mūsų turimą ir partnerių pateiktą informaciją, galime konstatuoti, kad „Hezbollah” – teroristiniais principais veikianti organizacija, kelianti grėsmę daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, saugumui. Solidarizuojamės su JAV, Vokietija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir kitomis panašią poziciją priėmusiomis šalimis. Vertiname sėkmingą Lietuvos ir Izraelio nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą. Dėkojame šioms institucijoms už svarbų indėlį siekiant užtikrinti mūsų šalių piliečių saugumą”.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos žingsnis kreipiant labai atidų žvilgsnį į tuos, kurie įtariami priklausą „Hezbollah”, – teisingas ir prasmingas. Jau vien dėl to, kad oficialusis Vilnius šitaip solidarizuojasi su įtakingu JAV sąjungininku – Izraeliu.

Ne veltui po sprendimo neįsileisti ryšių su „Hezbollah“ turinčių ar šiai organizacijai simpatizuojančių asmenų Lietuva sulaukė Izraelio užsienio reikalų ministro Gabi Ashkenaziio pasveikinimo. Šis Izraelio politikas padėkojo Lietuvos vyriausybei priėmus sprendimą paskelbti Libane įsitvirtinusią „Hezbollah“ teroro organizacija.

Kokie Turkijos interesai Libane

Tačiau lietuviškojoje viešojoje erdvėje nepastebėjau žinių, ar Lietuva, skirdama finansinę paramą Libanui bei svarstydama, kokius libaniečius galbūt vertėtų priglausti, savo žingsnius būtų derinusi su Turkija. O juk oficialiosios Ankaros nuomonę mums privalu žinoti bent jau dėl to, kad Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė šiame politiniame – kariniame Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanse. Vaizdžiai tariant, Turkijos nuomonė mums turėtų būti dar svarbesnė nei Izraelio. Juolab kad Libane nuo seno veikė ir dabar tebeveikia daug terorizmu kaltinamų organizacijų. „Hezbollah” – tik viena iš jų. Libanas garsus dar ir tuo, kad čia savo atramos punktus turį „Dašnakcutiun“, „ASALA“, kurių atstovai visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europoje, JAV ir Australijoje žudė turkų diplomatus. 1975–2002 metais Vakaruose šie teroristai surengė 235 išpuolius, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, iš jų 12 buvo nužudyta. Tad ar Lietuvos URM žinanti, kokie Turkijos interesai Libane, ar į juos atsižvelgiama?

Dar viena labai svarbi detalė. Beirute sprogus sandėliams jūrų uosto regione, ypač nukentėjo trys gyvenamieji kvartalai – Chadžin, Mar Michail, Bed Halil. Jie vadinami armėniškais rajonais, kadangi čia gyvena daug armėnų tautybės žmonių. Tarp jų, tikėtina, esama ir tokių, kurie pritaria „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei panašių organizacijų veiklai. Neatmestina, kad, prisidengdami rugpjūčio 4-ąją nutikusia nelaime, kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai bandys patekti į Europos Sąjungą – prašys nuolatinio leidimo gyventi, kaulys finansinių išmokų. Gali būti, kad šioms organizacijoms priklausantys ar joms simpatizuojantys atstovai bandys patekti ir į Lietuvą. Kad po to galėtų Turkijai kenkti iš Europos sostinių.

Koks oficialus požiūris į „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“?

Neatmestina ir versija, jog kai kurie „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“ simpatikai iš Libano per Lietuvą bandys patekti į Azerbaidžanui priklausantį, bet šiuo metu armėnų separatistų kontroliuojamą Kalnų Karabachą. Kad iš ten rengtų karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną, kurį, be kita ko, besąlygiškai remia Turkija, Lietuvos sąjungininkė NATO organizacijoje.

Todėl ir klausiu, kada Lietuva nepriimtinomis organizacijomis paskelbs ne vien Izraeliui galvos skausmą keliantį „Hezbollah”, bet ir Turkijai kenkiančias „Dašnakcutiun“, „ASALA“ bei į jas panašias organizacijas?

Vertindami Turkiją mes jau daug sykių susimovėme. Gėdingai pasielgėme, pavyzdžiui, 2005 metų gruodžio 15-ąją, priimdami Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Irma Ąžuolė portale slaptai.lt yra pastebėjusi, jog tuometiniame antiturkiškame posėdyje dalyvavo tik apie trečdalį Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Rezoliucijos projektą pasirašė vos 49 Seimo nariai.

Tačiau pikčiausia ne dėl pustuštės posėdžių salės ir skubėjimo tarsi akis išdegus. Svarbiausia, kad ši rezoliucija mus kiršina su mūsų sąjungininke Turkija. Skandalinga dar ir dėl to, kad tuo metu (kaip ir dabar) nė vienas Lietuvos istorikas, politikas, žurnalistas nebuvo studijavęs turkiškuose archyvuose saugomų dokumentų dėl 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje. Lietuvai nė mintis nekilo suglumti – juk, rimtai neįsigilinus į antrosios pusės argumentus, kvaila teikti kaltinimus. Lietuvai nė nesusimąstė, kodėl turkai savo archyvus jau senų seniausiai atidarę užsienio tyrinėtojams, o Armėnija juos iki šiol akylai slepia nuo pašalinių akių (matyt, turi ką slėpti). Tad toji 2005-ųjų gruodžio 15-oji, mano supratimu, – viena iš keisčiausių dienų Lietuvos politikoje. Mes pasirašėme svarbų dokumentą nė nesiteikdami rimtai įsigilinti į problemą.

Тurkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kitas ne mažiau gėdingas Lietuvos žingsnis – kai Lietuvos Mokslų Akademija praėjusių metų gruodžio 13-ąją neįsileido Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel, kurį lydėjo Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Turkai tenorėjo perskaityti pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Tačiau Turkijos mokslininkui sutrukdyta Lietuvos MA salėje išdėstyti turkiškąją poziciją teisinantis tuo, esą salės prireikė kitam nenumatytam, bet labai svarbiam renginiui. Taigi turkų mokslininkus mes atstūmėme, prisidengdami primityviais pasiteisinimais, o štai Armėnijos diplomatus Lietuvos Mokslų Akademija įsileido be trukdžių.

Šis portale slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko išsamiai aprašytas skandalas vertas rimtų analizių. Jei būtų atvirkščiai (Lietuvos MA neįsileidžia armėnų ambasadoriaus, nes Armėnija nėra NATO narė, o Turkijos ambasadorių įsileidžia, nes Turkija yra NATO narė), – dar suprasčiau. Bet atvirkštinio akibrokšto, kai Lietuva atstumia savo sąjungininkę NATO aljanse, neįsivaizduoju, nors jis ir akivaizdus.

Omenyje turint būtent štai tokius keistus nesusiprartimus noriu žinoti – kada Lietuva teroristinėmis organizacijomis įvardins „Dašnakcutiun“ ir „ASALA“? Bent jau norėčiau suprasti, ar Lietuvai žinoma Turkijos pozicija dėl Libane veikiančių antiturkiškų organizacijų?

Apie autorių.

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį.

Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.16; 16:00

Stivenas Sakura iš HARDtalk

Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.

Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?

Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk

Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.

N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.

Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.

BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų  rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.

O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.

N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja  Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.

HARDtalk – sunkus pokalbis

Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.

Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?

Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…

2020.08.15; 12:00

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Rusijos karinis transporto orlaivis

Gintaras Visockas

Po liepos 12-osios, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos surengė karinę provokaciją Azerbaidžanui priklausančiame Tovuzo rajone, apšaudydama jį iš pačių galingiausių pabūklų, – prabėgo vienas mėnuo. Azerbaidžano karinės pajėgos tuomet sėkmingai atrėmė priešiškus išpuolius. Skirtingai nuo Armėnijos, Tovuzo rajone žuvo ne tik azerbaidžaniečių kariškių, bet ir su kariuomene nieko bendro neturinčių civilių gyventojų.

Dabar ten – ramu, nors Azerbaidžanas neatmeta galimybės, jog Armėnija vėl bandys puldinėti. Būtent – Tovuzo kryptimi. Juk Tovuzas – labai svarbus rajonas ne tiek Azerbaidžanui, kiek Gruzijai, Turkijai ir net Europos Sąjungai. Per jo žemes driekiasi patys įvairiausi vamzdynai, kuriais transportuojamos dujos ir nafta ne tik turkams, gruzinams, bet ir į keletą Europos Sąjungos šalių. Tovuzo regione nutiesta ir daug svarbių geležinkelių, vedančių į kaimynines šalis. Tad jei Armėnijai pavyktų sugriauti tuos vamzdynus ar geležinkelius, kentėtų ne vien azerbaidžaniečiai. Finansinių sunkumų patirtų ir turkai su gruzinais bei keletas pietinių Europos Sąjungos šalių.

Šių aplinkybių nederėtų pamiršti. Taip pat – ir šios: Tovuzas neturi nieko bendro su Kalnų Karabachu, kurį vis dar okupavę armėnų separatistai ir aplink kurį iki šiol dažniausiai kildavę susišaudymai.  

Dabar aiškėja naujų svarbių detalių. Pavyzdžiui, kas padėjo oficialiąjam Jerevanui surengti 2020-ųjų liepos 12-osios kruviną išpuolį prieš Azerbaidžaną Tovuzo regione.

Ogi Rusija. Nors Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo pavaduotojas Andrėjus Rudenko, duodamas interviu agentūrai TACC, yra dievagojęsis, esą Kremlius deda milžiniškas pastangas sureguliuoti šį incidentą ir elgiasi taip, kad nekiltų naujų susišaudymų, šio Rusijos diplomato nuoširdumu patikėti sunku. Sunku patikėti ir diplomato A.Rudenkos patikinimais, jog ir 2016-aisiais Rusija dėjo milžiniškas pastangas, kad nuramintų tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilusį karinį susidūrimą Kalnų Karabacho pusėje.

Kremliaus bokštai

Sunku patikėti oficialiais Kremliaus patikinimais, nes modernūs kariniai Azerbaidžano bei Turkijos radarai yra užfiksavę, kaip incidento Tovuze išvakarėse iš Rusijos miesto Rostovo į Jerevaną (Rostovas – Mineraliniai Vandenys – Aktau – Turkmenbaši – Rešt – Megri – Jerevanas) vienas po kito skrido galingi Rusijos kariniai transporto lėktuvai IL-76, pajėgūs gabenti 40 tonų svorio krovinius. Tų skrydžių į Armėnijos sostinę Tovuzo incidento išvakarėse būta net keliolika. Taigi liepos 4-ąją į Jerevaną buvo nugabentas itin solidus krovinys. Kas tai – pliušiniai meškiukai, medicininės kaukės nuo COVID-19, vaistai ar ginklai?

Viešojoje erdvėje prasprūdo pranešimų, kad 2020-ųjų liepos 4-ąją, paskui liepos 17-ąją ir net rugpjūčio 4-ąją rusų kariniai transporto orlaiviai Il-76 labai dažnai, pakilę Rostovo aerodrome, skrisdavo Jerevano kryptimi. Kai kurių NATO valstybių žvalgybos mano, jog Tovuzo karinės operacijos išvakarėse Rusija specialiai apginklavo Armėniją pačiais moderniausiais ginklais. Skatino, ragino pulti, o gal net liepė atakuoti Azerbaidžaną pažadėdama visokeriopą pagalbą nesėkmės atveju. Liepos 17-osios ir rugpjūčio 4-osios IL-76 skrydžiai Rostovas-Jerevanas maršrutu byloja, jog Rusija parengusi Armėniją naujiems kariniams išpuoliams.

Ar keista, kad Rusijos valdžia – viena šneka, o visai kitaip elgiasi? Visiems senų seniausiai aišku, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Rusijos.

Prisiminkime 1997-uosius metus. Tuomet Rusijos Dūmos deputatas Levas Rochlinas viešai iš Dūmos tribūnos kaltino Kremlių, kad šis į Jerevaną nugabeno ginklų už milijardą dolerių. Anuomet, beje, kaip ir dabar, Armėnija buvo labai skurdi šalis, ir tokių pinigų Rusijai sumokėti už ginklus tikrai nepajėgė. Tad Rusija greičiausiai 1997-aisiais tiesiog padovanojo Armėnijai modernios ginkluotės už milijardą tuometinių JAV dolerių. Beje, generolas L.Rochlinas netrukus žuvo keistomis aplinkybėmis (esą jį 1998 metų liepos mėnesį pamaskvės viloje nušovė žmona).

Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.

Viešojoje erdvėje ne sykį buvo rašyta, kaip Rusija dovanoja Armėnijai ginklų ir 2009-ųjų sausio mėnesį. Nei daug – nei mažai: už 800 milijonų JAV dolerių. Tą mėnesį Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo papildytos tankais T-72, moderniais šarvuočiais, raketomis „Šilka“, „Strela“, „Grad“, „Kub“, savaeigėmis artilerijos mašinomis „Akacija“, „Gvazdika“, granatsvaidžiais, automatais „Kalašnikov“, rankinėmis granatomis.

Tad 2020-ųjų liepos mėnesį surengta Armėnijos provokacija Tovuzo regione – ne vien oficialiojo Jerevano kaltė. Atsakomybė už Tovuze pralietą kraują tenka ir Armėniją nuo galvos iki kojų kontroliuojančiam Kremliui.

Tiesa, Kremlius kategoriškai neigia šių metų liepos pradžioje į Jerevaną skraidinęs modernių, galingų ginklų. 

Slaptai.lt informacija

2020.08.09; 18:20

Stop ženklas

Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.

Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.

Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.

Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.

Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.

Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.

Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım

2020.07.20; 12:00

Neramumai Los Andžele
Azerbaidžaniečiai surengė mitingą Los Andžele

Liepos 21-oji diena Los Andželo miestui pasitaikė įtemta. Čia siautėjo smurtautojai. Deja, policija nesugebėjo jų iškart sutramdyti.

Nėra sunku nuspėti, kas nutiko liepos 21-ąją Kalifornijos valstijos sostinėje Los Andžele, kur gyvena gausi armėnų diaspora. Juk liepos 12-ąją Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio zonoje ties Tovuzu aidėjo šūviai – tarp Armėnijos ir Azerbaidžano karinių pajėgų kilo rimtas incidentas, pareikalavęs tiek vienų, tiek kitų kareivių gyvybių.

Po kruvino susišaudymo daugelyje Europos miestų azerbaidžaniečiai surengė spontaniškus mitingus, primindami europiečiams, kad Kalnų Karabachas, remiantis pačios Europos Sąjungos išvadomis, yra azerbaidžanietiška žemė, tačiau okupacinės Armėnijos pajėgos vis dar dislokuotos Juoduoju Sodu vadinamame Kalnų Karabache. Azeraidžaniečių susirūpinimą galima suprasti – europietiškos derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho sugrąžinimo teisėtiems šeimininkams beviltiškai įstrigusios. Tiek Europoje, tiek Azerbaidžane gyvenantys azerbaidžaniečiai tvirtina, jog jiems nusibodo laukti Europos paramos.

Po liepos 12-osios karinių susirėmimų spontaniški azerbaidžanietiški mitingai surengti Berlyne, Budapešte, Rygoje, Vienoje, Varšuvoje. Keliuose Europos miestuose užfiksuoti bandymai sutrukdyti azerbaidžaniečiams taikiai mitinguoti. Situacijų pasitaikė pavojingų – provokatoriai į azerbaidžaniečius svaidė akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu, azerbaidžaniečius mėginta sumušti į pagalbą pasitelkiant strypus, grandines, peilius.  

Panaši situacija susiklostė ir Los Andžele. Armėnijos vėliavomis mosuojanti minia liepos 21-ąją puolė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę. Atakuojančius suskaičiavus turėtume net kelis tūkstančius jaunuolių, tarp kurių pastebėti tvirtai sudėti, augaloti, primenantys liūdnai pagarsėjusius armėniškos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ smogikus.

Armėniška provokacija Los Andžele

Ginti Azerbaidžano konsulato skubiai rinkosi azerbaidžaniečiai. Bet jų buvo akivaizdžiai mažiau – vos keli šimtai (Los Andžele azerbaidžaniečių bendruomenė ne tokia gausi kaip armėniškoji). Antiazerbaidžanietiškus lozungus šaukianti minia neapsiribojo vien žodiniais įžeidinėjimais bei vėliavų mosavimu. Viešosios tvarkos pažeidėjai į konsulatą mėtė akmenis, daužė diplomatinius numerius turėjusius automobilius, mušė azerbaidžanietiškas vėliavas laikiusius vaikinus ir merginas. Vaizdo kameros užfiksavusios, kaip Armėnijos vėliavomis papuošti automobiliai bando suvažinėti ant šaligatvio stovinčius azerbaidžaniečius, rankose laikančius plakatus su patriotiniais lozungais „Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas“, „Okupantai – lauk iš Juodojo Sodo“, „Ne – „Dašnakcutiun“ teroristams“.

Los Andželo policija. EPA – ELTA nuotr.

Incidento Los Andžele metu sužeisti 7 azerbaidžaniečiai; viena iš jų – jauna moteris.

Bet keisčiausia, kad Los Andželo policija nesutramė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę puolusių vandalų. Po 15 minučių trukusių bergždžių pastangų Los Andželo policija tesugebėjo paprašė azerbaidžaniečius palikti aplink konsulatą esančią teritoriją. Keista todėl, kad Los Andželo policija buvo iš anksto įspėta, jog liepos 21-ąją mieste gyvenantys azerbaidžaiečiai rengs taikų, savo valstybę palaikantį mitingą. Tačiau liepos  21-ąją į rajoną, kur įsikūręs Azerbaidžano konsulatas, atvyko vos 8 policijos automobiliai, o fanatiškai įsiaudrinusių agresyvių puolėjų (video paskelbti youtube) būta, remiantis liudininkų parodymais, gal net keli tūkstančiai.

Per riaušes Los Andžele nukentėjęs azerbaidžanietis atsidūrė ligoninėje

Azerbaidžano konsulas Los Andžele ponas Nasimi Agajevas pareiškė didelį nusistebėjimą, kad šio miesto policija nesugebėjo apginti nei diplomatinės atstovybės, nei ją saugojusių taikių mitinguotojų. Los Andželo policijos nuovados viršininkas Mišelis Muras atsiprašė tvirtindamas, jog riaušių organizatoriai bei įkvėpėjai bus ne tik surast, bet būtinai sulauks deramų bausmių. Tačiau turint omenyje, kad Kalifornijoje gyvena ypač įtakinga, ženkliai gausesnė už azerbaidžaniečius armėnų bendruomenė, sunku patikėti, jog Los Andželo teismams pavyks išlikt visiškai objektyviems ir nešališkiems.

Remiantis paskutinėmis žiniomis, nuo armėnų fanatikų nukentėjo ir Azerbaidžao diplomatinės atstovybės Belgijoje bei Liuksemburge.

Verta atkreipti dėmesį, kad Jerevane nukentėjo net Ukrainos ambasada. Viešosios tvarkos drumstėjai ją apmėtė vadinamaisiais ukrainietiškais barščiais vien todėl, kad oficialusis Kijevas tvirtina, jog Kalnų Karabachas, remianis tarptautinėmis tasyklėmis, priklauso Azerbaidžanui, ir Armėnija privalanti trauktis iš šio regiono.

Slaptai.lt informacija

2020.07.24; 14:42

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
 
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
 
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
 
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
 
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 18:00

Karinis incidentas

Įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tebetvyro. Dar nežinia, kuo baigsis kilęs nedidelis konfliktas Tovuzo regione – taika ar dideliu karu? Slaptai.lt pateikia naujausias žinias, susijusias su įtampa Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje.

XXX

Kaip informuoja ELTA, Azerbaidžanas ir Armėnija nesiliaujančio pasienio konflikto fone ketvirtadienį apsikeitė griežtais pareiškimais dėl galimų smūgių svarbiausiems dviejų šalių infrastruktūros objektams.

Azerbaidžano gynybos ministerija įspėjo, jog jei bus atakuojama Mingačevyro vandens telkinio užtvanka ir ten esanti hidroelektrinė, tai Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos gali smogtų atsakomąjį smūgį Mecamoro atominei elektrinei Armėnijoje. „Jerevanas neturi pamiršti, kad mūsų armijos turimos naujos raketų sistemos leidžia paleisti labai tikslius smūgius Mecamoro AE, kas būtų didelė katastrofa Armėnijai“, – pareiškė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas.

Azerbaidžano tankai

Pasak kai kurių ekspertų, sugriovus Mingačevyro vandens telkinio užtvanką, būtų apsemta didelė Azerbaidžano teritorijos dalis.

Situacija dviejų šalių pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Azerbaidžanas pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti jo armijos pozicijas, naudodamos artileriją, o Jerevanas tvirtino, kad padėtis paaštrėjo dėl azerbaidžaniečių veiksmų.

XXX

Pastarosiomis dienomis šio konflikto atgarsiai pasiekė ir kitas šalis. Štai Armėnijoje buvo užpulta Ukrainos ambasada. Jerevane vandalai apmėtė „ukrainietiškais barščiais“ Ukrainos diplomatų būstinę tik todėl, kad oficialusis Kijevas, kaip ir NATO bei Europos Sąjungos šalys, tvirtina Kalnų Karabachą esdant Azerbaidžano teritorija ir ragina Armėniją išvesti visas savo karines pajėgas iš šio regiono. Armėnų vanadalų išpuolis prieš Jerevane reziduojančius ukrainiečių diplomatus užfiksuotas vaizdo kamerų (lenta.ru)

Incidentų būta ir Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Lenkijos sostinėje gyvenantys azerbaidžaniečiai surengė legalų taikų mitingą, kurio metu reiškė paramą savo Tėvynei. Tačiau provokatoriai (manoma, kad tai – Varšuvoje gyvenantys armėnai) mėgino išprovokuoti muštynes. Raminant aistras įsikišo teko Lenkijos policija (youtube.com).

XXX

Armėnijos spauda, neva remdamasi oficialiuoju Jerevanu, gyrėsi, esą jų šalies karinėms pajėgoms pasisekė numušti bepilotį Azerbaidžano orlaivį. Publikavo net sugadinto karinio bepiločio orlaivio nuotraukas.

Azerbaidžaniečių karinis bepilotis orlaivis

Azerbaidžano gynybos ministerija paneigė šią informaciją. Visi azerbaidžanietiški bepiločiai orlaiviai – rikiuotėje. Neprarasta nė viena skraidyklė. Tokia buvo oficiali Baku reakcija.

Beje, Azerbaidžano ekspertams atlikus analizę paaiškėjo, jog Armėnijos išplatintoje fotografijoje užfiksuotas 2014-aisiais metais Afganistane numuštas bepilotis orlaivis.

XXX

Dėmesio verta publikacija, paskelbta armėniškame leidinyje Armenian Report. Omenyje turime Tevos Aršakiano straipsnį, kuriame jis kritikuoja Rusijos Dūmos deputatą Konstantiną Zatuliną.

Teksto autorius pripažįsta, kad Armėnija metų metais kvietė į svečius rusų politikus, politologus, deputatus ir žurnalistus. Posakis „kvietė pasisvečiuoti“ – per švelnus. Teksto autorius neslėpė, kad į Armėniją iš Rusijos pakviesti svečiai buvo ne tik vaišinami, girdomi. Jiems į kišenes buvo kišami ir pinigai. Jiems teiktos brangios dovanos. Visa tai daryta tam, kad jie taptų Armėnijos draugais ir visur visada kritikuotų Azerbaidžaną. Kol Armėnija buvo dosni, jie palaikė oficialųjį Jerevaną.

ArmenianReport publikacija

Bet štai po vadinamosios aksominės revoliucijos į valdžią atėjus Nikolai Pašinianui Jerevanas liovėsi būti dosnus. Naujoji valdžia nusprendė, kad už draugystę nereikia mokėti.

Štai tada ir paaiškėjo, kad Armėnija neturi daug draugų. Tie, kurie ją iki šiol rėmė, perbėgo Azerbaidžano pusėn. Vienas iš tokių neva yra Rusijos deputatas Konstantinas Zatulinas.

Publikacijos autorius teigia, kad Armėnija apmokėjo šio politiko rinkiminę kampaniją į Rusijos valstybės Dūmą. Pabrėžtina, kad K.Zatulinas balotiravosi Sočyje, kur stipri armėnų diaspora.

Tačiau vos tik šį Rusijos politiką Jerevanas liovėsi remti, jis, pasak T.Aršakiano, „parodė savo tikrąjį veidą“. vaizdžiai tariant, pradėjo kritikuoti ne Azerbaidžaną, bet „vargšę Armėniją“. Straipsnio autorius mano, kad Armėnijai derėtų vengti „tokių draugų“.

XXX

Copy of maksim-shevchenko1
Maksimas Ševčenko

Norint perprasti tikrąsias incidento Tovuzo regione priežastis vertėtų susirasti jau senokai objektyviai įvykius Kaukazo regione komentuojančio rusų žurnalisto, politologo Maksimo Ševčenkos komenatrus. Viename iš paskutiniųjų savo videointerviu (facebook) jis neatmeta galimybės, jog dabar Pietų Kaukaze tikrai gali kilti rimtas karas. Tačiau didelis karinis konfliktas reikalingas ne Azerbaidžanui, o būtent Armėnijai. 

M.Ševčenko ragina atkreipti dėmesį, kad šį sykį Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė ne su Kalnų Karabachu susijusias teritorijas, o būtent Tovuzo rajoną, kuris tarptautinės bendruomenės pripažįstamas oficialia Armėnijos – Azerbaidžano siena. Šis oficialiojo Jerevano žingsnis leidžia įtarti, jog Armėnija į konfliktą bando įvelti Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) nares. Juk Armėnija oficialiai priklauso šiai organizacijai. Jos narės įsipareigojusios viena kitą remti, iškilus pavojui. Panašiai – kaip NATO narės. Į KSSO įeina Baltarusija, Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. vadinasi, jei konfliktas įsipliekstų Kalnų Karabacho regione, KSSO neturėtų teisės niekaip paremti Armėnijos, nes tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą traktuoja kaip neginčijamą Azerbaidžano regioną. O jei konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano įsipliekstų būtent Tovuze (tarptautinės bendruomenės neginčijama Armėnijos – Azeraidžano siena), KSSO būtų priversta reaguoti.

Štai ši detalė, pasak M.Ševčenkos, labai svarbi.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Rusijos žurnalistas M.Ševčenka taip pat manąs, kad liepos 12-13-dienomis prasidėję šaudymai naudingi Armėnijai dar ir dėl to, kad netoliese driekiasi Azerbaidžano dujų tranzitai į Europą. Šie dujotiekiai Azerbaidžanui gyvybiškai svarbūs. Be to, šie susišaudymai kenkia daug problemų turinčiai Turkijai – ji priversta laikyti gausias karines pajėgas netoli Azerbaidžano, kad bet kada galėtų ateiti azerbaidžaniečiams į pagalbą, nors Ankarai su Stambulu reikia kariuomenės ir pasieniuose su Sirija, Libija, Kipru.

Be to, M.Ševčenka tvirtina, kad Armėnijoje nėra grynai armėniškos kariuomenės. Ten greičiau dislokuota bendra, mišri armėnų – rusų kariuomenė. Niekas šito oficialiai nepatvirtina, bet sprendžiant iš šalutinių detalių akivaizdu, kad Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms greičiausiai vadovaujama iš armėniškame Giumri mieste dislokuotos Rusijos karinės bazės.

M.Ševčenka įsitikinęs, kad į incidentą Tovuze reikia žiūrėti per Turkijos ir Rusijos konfliktų prizmę.

Slaptai.lt informacija

2020.07.17; 09:00

Azerbaidžano tankai

Azerbaidžanas ir Armėnija nesiliaujančio pasienio konflikto fone ketvirtadienį apsikeitė griežtais pareiškimais dėl galimų smūgių svarbiausiems dviejų šalių infrastruktūros objektams.
 
Azerbaidžano gynybos ministerija įspėjo, jog jei bus atakuojama Mingačevyro vandens telkinio užtvanka ir ten esanti hidroelektrinė, tai Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos gali smogti atsakomąjį smūgį Mecamoro atominei elektrinei Armėnijoje. „Jerevanas neturi pamiršti, kad mūsų armijos turimos naujos raketų sistemos leidžia smogti labai tikslius smūgius Mecamoro AE, kas būtų didelė katastrofa Armėnijai“, – pareiškė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas.
 
Pasak kai kurių ekspertų, sugriovus Mingačevyro vandens telkinio užtvanką, būtų apsemta didelė Azerbaidžano teritorijos dalis.
 
Situacija dviejų šalių pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Azerbaidžanas pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti jo armijos pozicijas, naudodamos artileriją, o Jerevanas tvirtino, kad padėtis paaštrėjo dėl azerbaidžaniečių veiksmų. Baku pranešė, kad per tris susirėmimų dienas žuvo 11 Azerbaidžano kariškių, Jerevanas informavo, kad žuvo keturi ir buvo sužeisti 10 Armėnijos kariškių.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.17; 07:14

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Armėnijai tenka atsakomybė už padėties pasienyje su Azerbaidžanu pablogėjimą ir apkaltino ją provokacijomis, kuriomis esą siekiama sudaryti regione dar vieną įtampos židinį.
 
„Mes griežtai smerkiame Armėnijos išpuolius prieš broliškąjį Azerbaidžaną. Mes labai susirūpinę dėl nesibaigiančių Armėnijos atakų. Tai sąmoningas puolimas. Jo tikslas – sukurti naują įtampos židinį regione ir užblokuoti Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo procesą“, – sakė antradienį Turkijos prezidentas žurnalistams.
 
Jis pažadėjo Azerbaidžanui Turkijos paramą „atremiant bet kokias atakas“.
 
Liepos 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje prasidėję karo veiksmai tęsiasi jau trečią dieną besiribojančiuose Tovuzo (Azerbaidžanas) ir Tavušo (Armėnija) rajonuose, kurie yra už kelių šimtų kilometrų nuo Kalnų Karabacho, kur šiuo metu situacija rami.
 
Baku duomenimis, iki šiol žuvo 11 Azerbaidžano kariškių, tarp jų – generolas. Jerevanas praneša, kad žuvo keturi Armėnijos kariškiai, o dar penki buvo sužeisti.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 03:00

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…

Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.

Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.

Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.

KSSO emblema

Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.

Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.  

Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.

Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.

Slaptai.lt informacija

2020.07.14; 11:45

Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.

„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.

Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.

Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.

Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?

Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.

Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.

Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.

Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.

Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.

Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.

Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.

Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.

Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.

Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.

Slaptai.lt informacija

2020.07.14; 08:00

Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto

Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
 
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
 
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
 
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
 
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 07:00

Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.

Antanas Rašimas

Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.

Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.

Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti“, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.

Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).

Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.

Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.

Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.

Slaptai.lt informacija

2020.06.20; 11:00