Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.

Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.

Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.

Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.

Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija

Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.

Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.

Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.

Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus  (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).

Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.

Kanadiečio filmas

Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.

Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…

Kokių akcentų pasigendu

Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas

Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).

Nuliūdino Edwardas Lucasas

Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.

Edwardas Lucasas – centre

E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.

Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.

Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?

Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną

Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).

Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?

Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.

Kas ką nukryžiavo?

Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…

Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…

Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?

Nenorima aiškiai pasakyti

Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?

LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)

Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.

O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.

Pabandykime  įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.

Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.

Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.

Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.

Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.

Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.

Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.

2020.11.23; 06:00

Azerbaidžano pajėgos pradeda atsikovotų teritorijų Kalnų Karabache perėmimą. EPA-ELTA nuotr.

Po paliaubų Kalnų Karabache Azerbaidžanas pradėjo iki šiol Armėnijos kontroliuotų teritorijų perėmimą. Gynybos ministerija penktadienį Baku pranešė, kad karinės pajėgos pasiekė Agdamą, kurį Armėnija, remiantis prieš daugiau kaip savaitę pasirašytu paliaubų susitarimu, turi perduoti Azerbaidžanui.
 
Susipriešinusios kaimyninės valstybės Armėnija ir Azerbaidžanas, tarpininkaujant Rusijai, po šešias savaites trukusių intensyvių mūšių praėjusią savaitę susitarė dėl paliaubų Kalnų Karabache. Susitarimas numato, kad abi konflikto šalys gali pasilikti tas teritorijas, kurias šiuo metu kontroliuoja. Armėnijai tai reiškia didelius teritorinius nuostolius.
 
Kalnų Karabachas Sovietų Sąjungos žlugimo metais vienašališkai paskelbė nepriklausomybę. Tada dešimtajame dešimtmetyje kilo 30 000 gyvybių nusinešęs karas. Kalnų Karabachas tarptautinės teisės požiūrius yra Azerbaidžano dalis. Tačiau čia daugiausiai gyvena armėnai. Rugsėjo pabaigoje mūšiai regione vėl atsinaujino.
 
Per susirėmimus žuvo daugiau kaip 2 300 Armėnijos karių, šeštadienį pranešė Armėnijos sveikatos ministerija. Azerbaidžanas kol kas nepateikė duomenų, kiek karių prarado savo pusėje. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš kelias dienas kalbėjo apie iš viso 4 000 žuvusiųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.20; 11:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Perskaičiau prof. Šarūno Liekio publikacijas dėl padėties Kalnų Karabache. Jos kelia nuostabą. Jos ne tik tendencingos, nes nutyli daug Armėnijai nepalankių faktų. Jos dar ir pavojingos, mat ragina Lietuvą elgtis neteisingai – pripažinti azerbaidžanietišką regioną esant armėnišku. Omenyje turiu LRT.lt portale paskelbtus du profesoriaus straipsnius  „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“.

Kai sūnus nutyli tėvo veikalą…

Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano supratimu, visuomeninio leidinio statusą turintis LRT portalas, skirtingai nei privatūs leidiniai, privalo išklausyti ne tik Armėnijai, bet ir Azerbaidžanui, Turkijai svarbius argumentus.

Prof. Š.Liekiui tai padaryti daugiau nei paprasta. Tegul ima ir atsiverčia Mokslotyros instituto 2016-aisiais metais išleistą prof. dr. Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Joje rasite atsakymus į visus aštriausius klausimus: kodėl Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija, kaip Rusijos imperija per pastaruosius kelis šimtus metų dirbtinai kėlė tūkstančius armėnų į azerbaidžanietiškas žemes, įskaitant Kalnų Karabachą, kokių nusikaltimų yra padariusios sukarintos teroristinės Dašnakcutiun, Gnčak, ASALA, Krunk organizacijos, kaip jos talkinusios Maskvai puolant Osmanų imperiją, kaip jos 1918-aisiais teriojo nepriklausomybę paskelbusią Azerbaidžano respubliką, kiek tūkstančių azerbaidžaniečių sovietmečiu buvo išvyta vien iš Jerevano, kas tikrasis kaltininkas dėl skerdynių Sumgaito, Hodžaly miestuose…

Istoriko Algimanto Liekio veikalu remiuosi ne todėl, kad jis – daugiau nei 43 monografinio pobūdžio knygų bei daugiau nei 1500 tūkstančio mokslinių straipsnių autorius. Jo veikalą apie sudėtingus armėnų, azerbaidžaniečių, turkų santykius šiandien prisimenu pirmiausia todėl, kad jis – Š.Liekio tėvas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: dr. Algimantas Liekis.
Tautų kraustymai Kaukaze. Prof. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Turime unikalią situaciją. Algimantas Liekis konfliktą dėl Kalnų Karabacho matė visai kitaip nei šiandien LRT.lt puslapiuose tvirtina jo sūnus Šarūnas Liekis. Be jokios abejonės, tėvų ir vaikų nuomonės neprivalo būti identiškos.

Bet, mano supratimu, dėstydamas savąsias tiesas, pabrėžiu, ne privačiame, o visuomeninį statusą turinčiame leidinyje, prof. Š.Liekis privalėjo bent žodeliu užsiminti, kad jo tėvas, beje, taip pat – profesorius, rėmė Azerbaidžaną ir yra smulkiai savo nuomonę išguldęs minėtoje knygoje. Šitaip pasielgti Š.Liekis galėjo vien iš pagarbos 2019-aisiais metais mirusiam Tėvui A.Liekiui. Taip pasielgti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, Politologijos katedros profesorių įpareigoja elementarus padorumas – bent paminėk, jog egzistuoja kardinaliai priešinga tau labai artimo žmogaus nuomonė.

Jei atvirai, Š.Liekio tekstuose apie konfliktą Pietų Kaukaze neradau nė vienos bent kiek objektyvesnės minties. Neverta nė aušinti burnos ginčijantis. Užsiminsiu tik dėl kelių, labiausiai akis badančių.

Kas atsakys už azerbaidžaniečių civilių aukas?

Štai prof. Š.Liekis savo tekstuose tvirtina, jog šalys, kurioms svarbus moralumas, privalo ginti civilių teisę į gyvenimą. Pirmyn – ginkime! Bet gerbkime visų civilių teisę į gyvenimą. Teisę į gyveimą turį ne tik armėnų civiliai. Kodėl pagarbos reikalaujantis Š.Liekis neužsimena apie civilių azerbaidžaniečių žūtis nieko bendro su Kalnų Karabacho konfliktu neturinčiuose Tertero, Bardos, Giandžos miestuose ir jų apylinkėse? Priminsiu: vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė su Kalnų Karabachu nesusijusius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Armėnijos pajėgos taip pat šaudė į Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo atakuoti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių miestai ir kaimai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prieš Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Atkreipkime dėmesį – po šių barbariškų išpuolių Azerbaidžanas elgėsi džentelmeniškai. Nekeršijo. Jerevano ir kitų didžiųjų Armėnijos miestų nebombardavo. Azerbaidžaniečiai kovėsi tik dėl teritorijų, kurios jiems priklauso pagal tarpautinę teisę – kovėsi išimtinai dėl Kalnų Karabacho miestų ir gyvenviečių.

Kai nebežinome, kas yra demokratija

Ir vis tiek N.Pašinianas vadinamas provakarietišku demokratu! Man regis, po Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimų į šio vyro veiklą derėtų pažvelgti karo nusikaltimus tiriančio tarptautinio Hagos tribunolo akimis. Kiekvieną kartą, kai N.Pašinianas vadinamas demokratišku vyru, šių eilučių autorius gūžčioja iš nuostabos pečiais. N.Pašinianas, kaip ir jo pirmtakai, man pirmiausia asocijuojasi su barbarais, kurie nepakluso Jungtinių Tautų reikalavimams išvesti armėniškus karinius dalinius iš Kalnų Karabacho. O gal prof. Š.Liekis nieko nežinąs apie JT rezoliucijas, įpareigojančias armėnų karius palikti ir Šušą, ir Hankendį, ir visus kitus šio regiono miestus bei gyvenvietes? Kaip drįstama rašyti apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus nė vieno sakinio neskiriant JT rezoliucijoms, bylojančioms, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, jog oficiali Lietuvos užsienio politika – gerbianti Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu?

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Nejaugi tikrai svetimas teritorijas užgrobusią valstybę galima laikyti demokratiška, o jos vadovus – demokratais? Antra: šokiruoja Š.Liekio išvada, jog „dažnos analogijos ir palyginimai su Donbaso ar Krymo okupacija nėra tinkami vien dėl politinės sistemos skirtumų. Armėnija yra demokratinė respublika, o Azerbaidžanas velkasi visų reitingų pabaigoje“.

Ar Š.Liekis supranta, ką pasakęs? Teisę išsaugoti savas teritorijas turinčios ne visos šalys? Kur mus nuvestų tokia logika? Norime dar didesnio pasaulinio chaoso? Kas nutiktų, jei vieną dieną, neduok Dieve, Lietuvą pradėtų geležiniu kumščiu valdyti pats žiauriausias pasaulyje diktatorius? Tokiu atveju lietuviai jau prarastų teisę į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus? Jei, sakykim, Lenkija bus Briuselio apkaltinta antidemokratiškumu, Punsko ir Seinų lietuviai įgaus teisių skelbti nepriklausomybę – bėgti nuo neva antidemokratiškos Varšuvos ir dreifuoti demokratiško Vilniaus pusėn? O jei po keliolikos metų Lenkija vėl taps demokratiška, jai bus leistina susigrąžinti Punską ir Seinus? Bet gal tuomet etniniai Punsko ir Seinų lietuviai jau nebenorės grįžti po Lenkijos sparneliu? Žodžiu, tai, kokias žaidimo taisykles siūlo Š.Liekis, – sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu…

Prancūziškas tendencingumas

Š.Liekis apgailestauja, kad Prancūzijos ir JAV pastangos įtakoti įvykius Pietų Kaukaze buvo vangios ir neveiksmingos. Pirma, nemanau, kad jos buvo jau tokios vangios. Ypač aršiai ardėsi Prancūzijos prezidentas Emmanunelis Macronas. Bet oficialusis Paryžius, jei norime būti nešališki, neturėtų kištis į šį konfliktą, nes nėra objektyvus. Vertinti Prancūzijos užsienio politiką ir nė žodeliu neužsiminti apie ten gyvenančią įtakingą armėnų bendruomenę, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos.

Lietuviškas tendencingumas

Tvirtinti, jog Lietuva, stebėdama įvykius Pietų Kaukaze, elgėsi per daug pasyviai, – vėl tik pusė tiesos. Prisiminkime tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vos prieš metus surengtą vojažą į Armėniją (pirmiau – į Armėniją, tik po to – į Azerbaidžaną). Prisiminkime, kaip Prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė visai neseniai buvo priėmusi Vilniuje viešėjusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, sumaniusią mums parodyti kažin kokį taikos planą. Taikos planas – sveikintina iniciatyva. Bet jei esame nešališki, objektyvūs, turėjome klausti Baku ir Ankaros, o kokius taikos planus yra parengusios Azerbaidžano ir Turkijos prezidentų žmonos? Lietuvos prezidentūroje drauge su Armėnijos premjero žmona prie vieno stalo privalėjo sėdėti Turkijos ir Azerbaidžano lyderių antrosios pusės. Tik taip, ir niekaip kitaip. Bet mes išklausėme tik vieną – armėniškąjį – taikos planą. Tiksliau tariant, pasielgėme tendencingai.

Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileido Armėnijos ambasadorių Tigraną Mikrčianą, atvykusį su Jerevanui palankiais istorikais, o Turkijos istorikus, kuriuos lydėjo Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas, – pravijo šalin. Ar toks Lietuvos elgesys – demokratiškas, civilizuotas? Kodėl vengiame išgirsti turkiškus argumentus, jei Armėnija tikrai visur ir visada akivaizdžiai teisi? Bijome, kad oficialiojo Jerevano propaganda subliukš kaip pradurtas oro balionas?

Filipo Ekozjanco pozicija

Filipas Ekozjancas ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Š.Liekis savo publikacijose kaip neginčijamą tiesą liudija, esą armėnai šiandien pagrįstai bijo vadinamojo antrojo genocido. O ar būta genocido 1915-aisiais? Tegul Š.Liekis tvirtina, kad buvo (nors turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų jis nestudijavo). Bet tada tegul bent užsimena, kad dėl 1915-ųjų tragedijos esama ir kitokių nuomonių net tarp pačių armėnų. Kaip galima tvirtinti 1915-uosius buvus genocidu ir nė neprasitarti apie armėnų kilmės istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjancą (neseniai išleistos knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorių), kuris, duodamas interviu mano portalui, pabrėžė:

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Ar vien turkai kalti?

Š.Liekio komentaruose daug kliūna šiandieninei Turkijai. Ankara kaltinama bandanti atkurti Osmanų imperiją. Gal ir taip. Bet kodėl nepripažįstama, kad turkai kelis dešimtmečius beldėsi į Europos Sąjungos duris? Kas beliko į ES šeimą nepriimtiems turkams? Rautis plaukus iš nevilties, nusižeminus dar intensyviau klibinti Briuselio ir Strasbūro kabinetų rankenas? ES atstūmė Turkiją, Turkija puolė ieškoti kitų kelių, kitų išeičių, kitų sąjungininkų.

Nematau nieko nusikalstamo, nieko atgamtiško.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

Šį straipsnį esu nusiuntęs LRT.lt redakcijai. Pažiūrėsime, ar publikuos.

2020.11.16; 08:00

Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.

Armėnijoje areštuotas opozicijos lyderis ir apkaltintas sąmokslu nužudyti šalies premjerą Nikolą Pašinianą, teigė jo advokatai.
 
Buvęs Nacionalinio saugumo tarnybos vadovas, opozicinės partijos „Tėvynė“ pirmininkas Artūras Vanecianas areštuotas šeštadienį, kai buvo iškviestas į Armėnijos saugumo pajėgų būstinę, teigia jo advokatai Lusine Sahakian ir Ervandas Varosianas.
 
Advokatai opozicijos politiko sulaikymą pavadino „persekiojimu“ ir paneigė jų klientui pareikštus kaltinimus, esą jis ketino perimti valdžią po premjero nužudymo.
 
N. Pašinianias šios savaitės antradienį paskelbė apie Maskvos tarpininkaujamą taikos susitarimą su Azerbaidžanu, kuriuo užbaigtos šešias savaites trukusios kovos Kalnų Karabache.
 
Azerbaidžane susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo žmonių ir politinės opozicijos pasipiktinimas. Pagal susitarimą Armėnija oficialiai prarado kai kurias ginčijamo Kalnų Karabacho regiono sritis.
 
Armėnijoje kilo protestai. Demonstrantai reikalauja N. Pašiniano atsistatydinimo ir vadina jį išdaviku.
 
Anksčiau šią savaitę A. Vanecianas taip pat buvo trumpam sulaikytas kartu su kitais keliais opozicijos veikėjais dėl kaltinimų kurstant masinius neramumus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 04:00

Azerbaidžano vėliava

Azerbaidžanas sekmadienį sutiko pratęsti terminą armėnams pasitraukti iš Kelbečero rajono, kuris pagal neseniai sudarytą taikos susitarimą su Armėnija turi būti perduotas Azerbaidžanui.
 
„Azerbaidžanas sutiko iki lapkričio 25 dienos pratęsti terminą Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms ir neteisėtiems armėnų naujakuriams išvykti iš Kelbečero“, – teigė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hadžijevas.
 
Pasak jo, I. Alijevas dėl humanitarinių priežasčių sutiko patenkinti Armėnijos prašymą.
 
Pagal anksčiau sudarytą taikos susitarimą armėnai jau šį sekmadienį turėjo užbaigti pasitraukimą iš Kelbečero.
 
H. Hadžijevas pridūrė, kad terminas pasitraukti iš Agdamo ir Lačino rajonų nesikeičia – iš Agdamo išvykti iki lapkričio 20 d. o Lačino – iki gruodžio 1-osios.
 
Ginčijamas Kalnų Karabacho regionas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Azerbaidžano dalis, bet po karo, kuris baigėsi 1994 metais, regioną valdė etniniai armėnai.
 
Įnirtingos kovos tarp Azerbaidžano ir armėnų atsinaujino rugsėjo pabaigoje.
 
Pagal šią savaitę Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano ir Azerbaidžano prezidento I. Alijevo sudarytą susitarimą Armėnija turi perleisti Azerbaidžanui kelių rajonų kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 00:03

Armėnai trečią dieną protestuoja prieš taikos susitarimą su Azerbaidžanu. EPA-ELTA nuotr.

Armėnijos sostinėje Jerevane ketvirtadienį tūkstančiai žmonių trečią dieną iš eilės susirinko protestuoti prieš paliaubų susitarimo su Azerbaidžanu sąlygas. Susitarimu buvo užbaigtos daugiau kaip šešias savaites trukusios pražūtingos kovos dėl Kalnų Karabacho, praneša agentūra AP.
 
Susitarime, pasiektame tarpininkaujant Rusijai, numatyta, kad Azerbaidžano pajėgos išlaikys per pastarąsias kovas užimtų teritorijų kontrolę, įskaitant antrą pagal dydį Kalnų Karabacho miestą Šušą. Armėnija taip pat sutiko išvesti savo pajėgas iš didelės regiono dalies.
 
Pagal susitarimą Rusija pradėjo dislokuoti į regioną taikdarius. Turkija, konflikte palaikanti Azerbaidžaną ir siekusi vaidinti svarbesnį vaidmenį taikos procese, dalyvaus stebint paliaubas.
 
Azerbaidžane taikos susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo pasipiktinimas. Netrukus po to, kai ankstų antradienį buvo paskelbta apie sudarytą susitarimą, dauguma armėnų išėjo protestuoti į gatves. Jie šturmavo vyriausybės ir parlamento pastatus.
 
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas susitarimą pavadino „šlovinga pergale“, o Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas tvirtina neturėjęs kito pasirinko. Ketvirtadienį Armėnijos premjeras teigė, kad pasirašė susitarimą po to, kai kariuomenė pranešė jam, kad karas turi būti skubiai nutrauktas.
 
Per didžiulį mitingą trečiadienį Armėnijos opozicijos partijos ir jų šalininkai reikalavo premjero N. Pašiniano atsistatydinimo, o jo sudarytą susitarimą pavadino „žeminančiu“.
 
Armėnijos institucijos ketvirtadienį pranešė sulaikiusios 10 opozicijos politikų, kaltinamų masinių neramumų skatinimu.
 
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho trunka kelis dešimtmečius, o įnirtingos kovos atsinaujino rugsėjo pabaigoje. Iki šios savaitės antradienio besikaunančios pusės tris kartus buvo susitarusios dėl paliaubų, bet visus kartus paliaubos žlugo. Tačiau ketvirtosios paliaubos, atrodo, laikosi, nė viena pusė nepranešė apie pažeidimus.
 
Naujausios paliaubos pasiektos po to, kai Azerbaidžanas perėmė strategiškai svarbaus Kalnų Karabacho miesto Šušos kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.13; 04:10

Armėnijos opozicija reikalauja, kad premjeras N. Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.

Armėnijos opozicijos politinės jėgos, kurios trečiadienio vakarą vis dar tęsia protestą prie parlamento pastato Jerevano centre, pareikalavo, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio, vietiniai naujienų portalai transliuoja protestą gyvai.
 
„Reikalaujame, kad N. Pašinianas atsistatydintų iki 24.00 val. Jei ne, nacionalinis parlamentas turėtų priimti šį sprendimą. Lauksime iki vidurnakčio, ir jei nebus atsistatydinimo, po vidurnakčio sušauksime spaudos konferenciją, per kurią išdėstysime tolesnius savo žingsnius.
 
Bet kokiu atveju, N. Pašinianas turi pasitraukti“, – sakė partijos Armėnijos revoliucinė federacija atstovas Išchanas Sagatelianas.
 
Anksčiau trečiadienį 17 politinių Armėnijos partijų sušaukė protestą Jerevano centre, reikalaudami premjerą atsistatydinti.
 
Dauguma susirinkusių protestuotojų skandavo „Nikolas išdavikas“ ir „Nikolai, pasitrauk“, smerkdami tai, kad premjeras sutiko sudaryti nepalankų taikos susitarimą su Azerbaidžanu. Demonstrantai nepaisė paskelbtos karo padėties, pagal kurią mitingai yra draudžiami.
 
BBC korespondento Jerevane teigimu, kai kurie protestuotojai mano, kad premjeras, prieš sudarydamas susitarimą, turėjo pasikonsultuoti su žmonėmis, ir kaltina jį pažeidus Konstituciją.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
 
N. Pašinianas tvirtino, kad, jei nebūtų sutikęs nutraukti konflikto, nuostoliai būtų buvę dar didesni.
 
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras N. Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Pasak V. Putino, regione bus dislokuota apie 2 tūkst. Rusijos taikdarių.
 
Armėnijos opozicija reikalauja Nikolos Pašiniano galvos. EPA – ELTA nuotr.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho trunka kelis dešimtmečius, o įnirtingos kovos atsinaujino rugsėjo pabaigoje. Per naujas kovas žuvo daugiau kaip 1 400 žmonių, dešimtys tūkstančių žmonių paliko namus.
 
Azerbaidžane taikos susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo pasipiktinimas. Taikos susitarime numatyta, kad Azerbaidžano pajėgos išlaikys per naujas kovas užimtų teritorijų kontrolę, įskaitant antrą pagal dydį Kalnų Karabacho miestą Šušą. Armėnija taip pat sutiko išvesti savo pajėgas iš didelės regiono dalies.
 
Kalnų Karabachas 1991 metais atsiskyrė nuo Azerbaidžano. Jame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Pagal tarptautinę teisę regionas laikomas Azerbaidžano dalimi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.12; 06:43

Armėnijos ataka prie civilius Azerbaidžane
Armėnijos ataka. Bardos gatvės

Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.

Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.

Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.

Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikai
Armėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris

Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis

Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus

Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.

Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.

Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.

Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?

2020.11.09; 10:00

Kalnų Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Azerbaidžano pajėgos, prezidento Ilhamo Alijevo teigimu, Kalnų Karabache užėmė strategiškai svarbų Šušos miestą. „Su dideliu pasididžiavimu pranešu, kad Šušos miestas išlaisvintas iš armėnų okupacijos“, – sakė jis savo kalboje.
 
Šuša laikoma svarbiausiu miestu. Žinybos Kalnų Karabache pačios skelbė, kad jo praradimas galiausiai reikš ir pralaimėjimą kovoje dėl viso regiono. „Šuša priklauso mums!  Karabachas priklauso mums!“ – sakė I. Alijevas, kurį cituoja žiniasklaida.
 
Armėnija kol kas nepatvirtina praradusi miestą. Žinybos pranešė tik apie intensyvius mūšius, kurie tęsiasi. Šuša yra maždaug už 10 km nuo sostinės Stepanakerto. I. Alijevas paskelbė, kad bus einama iki galo. Jis jau šeštadienį kalbėjo apie didelius teritorinius laimėjimus.
 
Kalnų Karabacho žinybų teigimu, naktį Azerbaidžanas raketomis smarkiai apšaudė ir sostinę Stepanakertą. „Kartu su mūsų tėvynės gynėjais laikysimės iki galo“, – sakė regiono vadovas Araikas Arutiunianas. Bus kaunamasi „iki mirties“.
 
Smarkūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho tęsiasi nuo rugsėjo 27 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.09; 05:26

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.

Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.

Bet geriau vėliau, negu niekad…

Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…

Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.

Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.

Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?

Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.

Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities

Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų. 

Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.

Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?

Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.

Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.

azeru_mergaite
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų

Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.

Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė

Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?

Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?

Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?

Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.

Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai

Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.

Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.

2020.10.21; 08:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

Azerbaidžanas: Armėnijai apšaudžius Gendžės miestą, žuvo 12 civilių. EPA-ELTA nuotr.

Azerbaidžanas pranešė, kad ankstų šeštadienio rytą raketomis apšaudytas antras pagal dydį šalies miestas Gendžė (Giandža), žuvo 12 civilių, o dar daugiau kaip 40 žmonių buvo sužeisti.
 
Gendžės miestas turi 300 000 gyventojų. Per Gendžės apšaudymą gyvenamajame rajone sugriuvo kelios eilės pastatų.
 
Azerbaidžano generalinės prokuratūros teigimu, per Giandžos apšaudymą sugriauta 20 daugiabučių. Kai kurie namie buvo praktiškai sulyginti su žeme.
 
Prokuratūra nurodo, kad Armėnija taip pat paleido raketas į Mingečevyro miestą, bet jas numušė Azerbaidžano oro gynybos sistema.
 
Armėnijos gynybos ministerija paneigė pranešimus, kad šalis apšaudė Azerbaidžano miestus, ir savo ruožtu teigė, jog Azerbaidžanas toliau apšaudo apgyvendintas sritis Kalnų Karabache, įskaitant jo sostinę Stepanakertą.
 
Baku ir Jerevanas konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho, kuriame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Konfliktas tęsiasi kelis dešimtmečius. Regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Kovos atsinaujino prieš kelias savaites. Intensyvėjant kovoms, Armėnija ir Azerbaidžanas apšaudo vienas kitą. Abi šalys nepaiso tarptautinių raginimų nutraukti karinius veiksmus ir kaltina viena kitą pradėjus naujus susirėmimus, kurie įsiplieskė rugsėjo 27 d.
 
Per atsinaujinusias kovas jau žuvo šimtai žmonių. Prieš savaitę abi pusės susitarė dėl paliaubų, bet mūšiai toliau tęsiasi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.17; 12:16

Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršaus
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.

Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.

Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.

Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.

Giandža po Armėnijos atakų

Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.

Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.

Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.

Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.

Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.

Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.

Giandža po apšaudymų

Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.

O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?

Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?

Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?

Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?

Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.

Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?  

2020.10.13; 10:00

Kurdų karinė grupuotė

Ukrainiečių leidinys unian.net praneša Rusijos užsienio žvalgybos vadovą Sergėjų Naryškiną spalio 6-ąją paskelbus svarbią žinią.

Kaip perduoda unian.net, tądien SVR (Služba vnešnej razvedki) vadovas  S.Naryškinas yra viešai pareiškęs, jog Armėnijos kariuomenei, dalyvaujančiai kariniuose veiksmuose Kalnų Karabache, puldinėti azerbaidžaniečius talkina samdiniai iš Artimųjų Rytų teroristinių organizacijų, įskaitant „Jabhat al – Nusra“, „Firqat Hamza“, „Sultan Murad“, o taip pat – iš ekstremistinių kurdų grupuočių. Manoma, kad kai kurie teroristinio – ekstremistinio sparno kurdai (omenyje turima Kurdistano darbininkų partija PKK) buvo užverbuoti Irake ir Sirijoje. Tokių užverbuotų samdinių – labai daug. Juos skaičiuoti reikėtų ne šimtais, o tūkstančiais.

Tas pats unian.net skelbia, jog Azerbaidžano slaptosios tarnybos turinčios duomenų apie tai, kaip Armėnija panaudoja kurdų teroristines grupuotes prieš Azerbaidžano pajėgas. Azerbaidžano saugumo tarnyba tvirtina, jog Armėnija neabejotinai naudojasi samdiniais iš Irako ir Sirijos, bandydama savo rankose išaikyti Kalnų Karabacho kontrolę.

Unian.net pateikia pokalbių išklotinę, perimtą iš PKK (Kurdistano darbininkų partija), kariaujančio prieš Azerbaidžaną. Pokalbyje užfiksuota, kaip tarpusavyje besišnekantys vyrai sako esant vėl atvykusiųjų iš Suleimanijos (miestas Irako rytuose) ir Vardeniso (miestas Armėnijoje). Iš pokalbio aišku, kad vyrai bėdavoja dėl skaitlingų aukų, patiriamų po Azerbaidžano atakų.

Tame ukrainetiškame leidinyje taip pat remiamasi Azerbaidžano opozicinio leidinio Haqqin.az iformacija. Šis azerbaidžaniečių internetinis portalas yra tvirtinęs, jog artimi Irako valdžiai šaltiniai pripažįsta, kaip Irake reziduojantis Armėnijos ambasadorius Gračja Poladianas šių metų vasarą buvo susisiekęs su Irako kurdų lyderiais ir su kai kuriais iš jų susitarė, kad šie padėtų Armėnijai kariauti dėl Kalnų karabacho. Taigi į konflikto zoną Kalnų Karabache neabejotinai permesta smogikų iš PPK (Kurdistano darbo partija).

Savo ruožtu Armėnija kaltina Azerbaidžaną, kad šis Ukrainoje verbuoja samdinius kariauti prieš Kalnų Karabache įsitvirtinusias armėnų pajėgas. Omenyje turimos ukrainiečių organizacijos „Dešinysis sektorius“ ir „Azov“.

Unian.net taip pat primena, kad Armėnija puolimą prieš Azerbaidžaną pradėjusį šių metų rugsėjo 27 dieną 5 valandą ryto pagal Kijevo laiką.

Informacijos šaltinis – unian.net

2020.10.08; 11:10

Trečiadienį su Azerbaidžanu besiribojančiame Sakartvelo Kachetijos regione nukrito mažiausiai du nežinomos kilmės bepiločiai skraidymo aparatai. Tai pranešė Sakartvelo vidaus reikalų ministerija.
 
„Spalio 7 d. maždaug 18 val. 35 min. ir 18 val. 45 min. Sakartvelo vidaus reikalų ministerijai buvo pranešta, kad Kachetijos regiono Sanavardo ir Udabno kaimuose nukrito dvi bepilotės skraidyklės. Per incidentą žmonės nenukentėjo“, – sakoma žinybos pranešime.
 
Anot ministerijos atstovų, dronų kritimo vietose dirba ekspertai kriminalistai, kurie aiškinasi incidento aplinkybes.
 
Udabno kaimas yra už maždaug 50 kilometrų nuo sienos su Azerbaidžanu, o Sanavardas – Kachetijos teritorijos gilumoje.
 
Padėtis Kalnų Karabache vėl susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Baku teigia, kad jo armija užėmė kelis Kalnų Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas šią informaciją neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.08; 05:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių). 

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.     

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo  su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė. 

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.  

2020.10.07; 06:03

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie  armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę. 

Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..

Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.

Kalnų Karabacho konfliktas

Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.

Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su  kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.

Filosofas Imanuelis Kantas

Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.

Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.

Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.

Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint  iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė  turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.

Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.

2020.10.06; 05:30

                                                      X X X

                                          nelaimės seseriai

                                          norėčiau palinkėti

                                          nekruvinų

                                          gražių karų

 

                                           nelaimės draugui –

                                           daug geresnio draugo

                                           negu aš

 

                                           nelaimės tėvo

                                           nukirsta galva

                                           nežyla

                                           naktį

                                           net už lango

 

Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas leidiniui 24TVRiga papasakojo, kaip jis vertina Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Latvijos gynybos ministras pastebėjo, kad konfliktas dėl šio regiono buvo įšaldytas dar sovietmečiu, o dabar „tiesiog – atšilo“. Taip pat reikia pripažinti, jog pastaraisiais metais tarptautinių orgaizacijų įtaka sumenko. Todėl nenuostabu, kad vis aktyvesnės pačios valstybės. Vietoj dešimtmečiais besitęsiančių, jokios realios naudos neatnešusių tarptautinių derybų nacionalinės valstybės ieško kitų metodų.

Latvijos užsienio reikalų ministerija visąlaik pabrėždavo ir dabar tebesako: mes norime, kad susidūrimai dėl Kalnų Karabacho baigtųsi taikiai, taikių derybų keliu. Tačiau realybė – kiek kitokia. Mes matome karčią tiesą: net 26-erius metus ginčas dėl Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų nepasistūmėjo į priekį nė per milimetrą. Latvijos gynybos ministras pabrėžė, kad mes turime siekti ne vien taikos, bet ir teisingumo, privalome gerbti šalių teritorinį vientisumą. O teisingumas reikalauja, kad Kalnų Karabachas būtų grąžintas Azerbaidžanui, nes tai – azerbaidžaniečių žemės.

Tai, kad Azerbaidžanas galbūt jėga mėgins arba jau mėgina jėga susigrąžinti prarastas teritorijas po tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų, – neturėtume stebėtis. Pagal tarptautinę taisykles Azerbaidžanas turi teisę į Kalnų Karabachą, ir jei šių žemių nepavyksta susigrąžinti taikiai, tada belieka kiti metodai.

Tiesa, tarptautinei bendruomenei labai sunku viešai pareikšti Azerbaidžanui paramą, nes karas – bjaurus užsiėmimas. Tačiau tarptautinė bendruomenė privalo pripažinti, kad jos deleguotos tarptautinės organizacijos, bandžiusios taikiai išspręsti Baku ir Jerevano konfliktą, patyrė fiasko ir prarado bet kokį Azerbaidžano pasitikėjimą.

Parengta pagal 24TVRiga

2020.10.05; 05:00

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Nepaisant tarptautinių raginimų nutraukti smurtą, šeštadienį tęsėsi nuožmūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos gynybos ministerija kalbėjo apie „smarkius susirėmimus“ prie fronto linijos. Daugiausiai armėnų gyvenamo Kalnų Karabacho pajėgos esą sustabdė Azerbaidžano kariuomenės „plataus masto puolimą“. Armėnų pusė vienoje fronto vietoje perėjo į „kontrpuolimą“.
 
Septintą konflikto dieną vėl buvo girdimi šūviai ir Stepanakerte, Kalnų Karabacho sostinėje. Kalnų Karabacho žinybos kalbėjo, kad prasidėjo „paskutinysis mūšis“ dėl regiono.
 
Penktadienį Azerbaidžano pajėgos, naudodamos sunkiąją artileriją, Stepanakerte sunaikino virtinę pastatų.
 
Naktį į šeštadienį Armėnija savo ruožtu apšaudė 19 Azerbaidžano kaimų. Azerbaidžaniečių daliniai davė „atsakomąjį smūgį“ ir užėmė priešo pozicijas, pranešė Azerbaidžano kariuomenė.
 
Skelbiama, kad nuo mūšių praėjusį sekmadienį pradžios Kalnų Karabache žuvo mažiausiai 191 žmogus, tarp jų – 158 proarmėnų kovotojai bei daugiau kaip 30 civilių abiejose pusėse.
 
Kalnų Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.

Vis dėlto šie skaičiai veikiausiai yra gerokai per maži. Vyriausybė Baku apie aukas savo pajėgų gretose nepraneša. Tačiau yra pranešimų, kad žuvo beveik 30 proturkiškų kovotojų iš Sirijos, kovojusių Azerbaidžano pusėje.
 
Armėnijos duomenimis, nuo konflikto pradžios žuvo daugiau kaip 3 000 azerbaidžaniečių karių. Vyriausybė Baku tikina, kad iki šiol žuvo daugiau kaip 2 300 armėnų kareivių.
 
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu TV stočiai „Al Jazeera“ sakė, kad armėnų pajėgų atsitraukimas iš „okupuotų teritorijų“ yrą paliaubų sąlyga.
 
Kalnų Karabache daugiausiai gyvena armėnai, kurie kontroliuoja regioną ir besiribojančias teritorijas. Kalnų Karabacho Respublikos užsienis nepripažįsta. Tarptautinės teisės požiūriu, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano dalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.04; 06:15

Azerbaidžanas pranešė apie 16 civilių, žuvusių nuo Armėnijos artilerijos ugnies. EPA-ELTA nuotr.

Ketvirtadienį Azerbaidžano generalinė prokuratūra pranešė, jog nuo įtampos eskalavimo Kalnų Karabacho konflikto zonoje pradžios žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai azerbaidžaniečiai.
 
„Armėnijos ginkluotųjų pajėgų artilerijai apšaudant teritorijas, kuriose gyvena taikūs azerbaidžaniečiai, iki šiol žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai“, – sakoma prokuratūros spaudos tarnybos pranešime.
 
Žinybos duomenimis, taip pat smarkiai nukentėjo 163 gyvenamieji namai ir 36 civiliniai objektai.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.01. 12:20