Tautiška giesmė aplink pasaulį 2023. ELTA / Orestas Gurevičius

Lietuvai minint 770-ąsias karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, 21 val. viso pasaulio lietuviai sustojo sugiedoti „Tautiškos giesmės“. Lietuvos himną kartu su vilniečiais ir miesto svečiais Katedros aikštėje ketvirtadienio vakarą giedojo ir prezidentas Gitanas Nausėda.
 
„Tautiškos giesmės“ giedojime dalyvavo ir su vizitu Lietuvoje viešintis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
 
Valstybės himną „Tautišką giesmę“ liepos 6-ąją Lietuvoje pradėta giedoti 2009-aisiais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.
 
„Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyva tą dieną prieš 14 metų pasaulio lietuviai pirmą kartą tuo pačiu metu visame pasaulyje sugiedojo Lietuvos himną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.07.07; 00:30

Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.

Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…

Pirmojoje dalyje paskelbti rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Šioje, antrojoje dalyje, – poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimai (27 min.). 

2023.07.04; 15:45

Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.

Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…

Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).

2023.07.04; 15:30

Esame karalių šalies paveldėtojai. Pirmasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas

Prieš atskleidžiant pamirštus Lietuvos istorijos puslapius pravartu buvo peržiūrėti labai senus žurnalo KARYS numerius. Įdomu tai, kad šį kartą rašome apie knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorių, literatūros kritiką, istoriką ir teoretiką, humanitarinių mokslų daktarą Algimantą Bučį, jo įžvalgas ir istorinės tiesos atkūrimo būtinybę, o prieš daugiau nei devynias dešimtis metų į KARIO žurnalą rašė jo tėtis – Lietuvos ulonas Anicetas Bučys. Šio straipsnio pradžioje – svarbi pažintis su Anicetu.

Lietuvos ulonas

Anicetas Bučys kilęs iš Žemaitijos. Jo likimas dramatiškas nuo pat vaikystės: teko išgyventi du pasaulinius karus (1914-1918 ir 1939-1945), o jo sūnui Algimantui Bučiui skirta dalia augti be tėvo. 1936 m. baigęs Sedos gimnaziją Anicetas tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir po būtinosios tarnybos pasirinko liktinio kelią. Gyveno Kaune, aktyviai reiškėsi Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. Dar mokykloje rašęs eilėraščius, toliau kūrė ir skelbė poetinius kūrinius prieškario periodikoje. 1930-1931 m. ypač gausiai rašė žurnale KARYS.

Anot Algimanto Bučio, jo tėčiui tuomet buvo kiek per 20 metų. Jis rašė tekstus ulonams, eilėraščius, žygio dainas.

Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, 1940-aisiais Bučių šeima kartu su rinktine Kauno karininkija bei inteligentija patraukė į Lietuvos sostinę, tačiau II pasaulinis karas sutrikdė atkuriamąją veiklą. Besibaigiant karui Anicetas, dar Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, jau dirbo kariuomenės štabe ir turėjo trauktis iš tėvynės į Vakarus kartu su Lietuvos karių daliniais. Lietuvoje liko žmona, nes atsisakė palikti šalį, ir mažametis sūnus Algimantas.

„1944 metais tėtis atsiuntė sunkvežimį, kad aš su mama galėčiau išvykti iš šalies, bet mama kategoriškai atsisakė palikti Lietuvą. Taip ir likome su ja dviese. Apie tėtį ilgą laiką nebuvo jokios žinios, tik vėliau sužinojome, kad jis Vokietijoje. Sunkiausia buvo, kai aš ūgtelėjau, pradėjau lankyti mokyklą – reikėdavo atsakyti į klausimą, kur gi yra mano tėtis. Buvo tokia nebloga tuo metu formulė: dingo karo metu be žinios. Klausiantieji atstodavo. Bet vis tiek kažkas paskundė, kad mano mama – karininko žmona, o aš jo sūnus. Mamą ilgokai tampė po saugumą, o jis nuo mūsų namų buvo už 200 žingsnių. Būdavome susidėję daiktus, nes galėjome bet kada būti ištremti“, – prisiminimais dalijosi Algimantas Bučys.

Nepriėmė kitos pilietybės

1944 m. rudenį atsidūręs Vokietijoje Anicetas įsitraukė į kultūrinį gyvenimą lietuvių pabėgėlių vadinamosiose dipukų (angl. displaced persons, DP) stovyklose. Vėliau, atsikėlęs į Didžiąją Britaniją, dirbo Bradfordo tekstilės fabrikuose. Anicetas ne kartą buvo išrinktas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Tarybos nariu, pirmininku. 1974 m. Bradfordo lietuviai surinko iš įvairių pasaulio leidyklų ir įteikė centrinei miesto bibliotekai 68 lietuvių rašytojų ir kitataučių knygas apie Lietuvą ir lietuvius, kurios jau buvo iki to laiko pasirodžiusios anglų kalba.

Esame karalių šalies paveldėtojai. Antrasis publikacijos žurnale KARYS fragmentas

Priklausydamas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungai, Anicetas Bučys aktyviai dalyvavo jos veikloje, prisidėjo prie Lietuvių namų Londone pirkimo ir tvarkymo, taip pat bendruomenei įgyjant prie Londono Lietuvių sodybą, kur įvairių švenčių proga susirenka lietuviai išeiviai.

Daugiausia jėgų ir laiko jis atidavė Bradfordo lietuvių klubui „Vytis“, kur dešimtmečiais eidamas įvairias pareigas buvo ir ilgametis klubo veiklos metraštininkas, svarbiausius įvykius aprašydamas „Europos Lietuvyje“ ir kt. Kultūrinė bradfordiečių veikla garsėjo ir kitų miestų lietuvių bendruomenėse.

Automobiliu jis apkeliavo Angliją ir Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, bet neturėjo teisės grįžti į savo gimtąją šalį (kelionių vizų dokumente buvo įrašas All Countries except Lithuania). Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę pagaliau galėjo sugrįžti į laisvą nuo rusų okupacijos tėvynę.

„Ilgai jokio ryšio su tėčiu neturėjau. Jau suaugęs kartu su Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjunga nuvykau į Jugoslaviją ir pasiteiravau apie galimybę susisiekti su savo tėčiu. Apie jį žinojau tik tiek, kad gyvas ir gyvena Didžiojoje Britanijoje. Sulaukiau kolegų pagalbos ir galimybės iš Belgrado jam paskambinti. Taip užsimezgė mudviejų ryšys. Vėliau gavau kvietimą į Londoną ir pagaliau – po 40 metų – susitikau. Kiek vėliau dėl eismo įvykio prikaustytą neįgaliojo vežimėlyje jį parsivežiau į Lietuvą. Tada jam buvo 87 metai. Čia jis buvo gydomas ir atsistojo ant kojų. Tačiau nepaprastai sunku buvo gauti asmens dokumentus, nes visi duomenys buvo sunaikinti. Esu radęs tik vienintelį tėčio algaraštį, – pasakojo Algimantas Bučys. – Tėtis buvo ir liko Lietuvos pilietis, niekados neprašęs ir nepriėmęs Didžiosios Britanijos pilietybės. Galiu tik apgailestauti, kad ilgą laiką jo nebuvo šalia manęs. Tėtis man būtų papasakojęs tiesą ir aš nebūčiau, remdamasis Petru Cvirka, kitais autoriais, parašęs knygų, kurias vėliau pats sudeginau, nes nenorėjau likti apsimelavęs.“

Sudegino savo knygas

1991-ųjų sausį, kai prie Lietuvos parlamento rūmų degė laužai, žmonės pleškino ir partinius bilietus, ir sovietinius apdovanojimus. Algimantas Bučys tuo metu gyveno kitoje Neries pusėje ir sumąstė, kad tą šlamštą – taip jis pavadino ankstesnes jo paties rašytas kritikos knygas – reikia sunaikinti: balkone sukūrė savąjį atgailos lauželį ir paleido jas dūmais, pasilikdamas tik romanus ir poezijos knygas.

„Tarp rašytojų kilo skandalas, nes sudeginau knygą, už kurią buvau gavęs premiją. Tačiau aš maniau, kad visi institutai, kurie 20 metų melavo ir niekalus rašė, turėjo taip pat pasielgti. Kažkodėl bijoma prisipažinti klydus. Aš to nesuprantu. Man taip pat neįmenama psichologinė mįslė, kodėl istorikai negali pripažinti, kad Lietuvą iki 1413 metų valdė karaliai“, – teigė knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius Algimantas Bučys.

Ar nemenkiname savo praeities

Minėtos knygos autorius, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas, humanitarinių mokslų daktaras A. Bučys kartu su būriu intelektualų atviru laišku kreipėsi į aukščiausiuosius šalies vadovus, žiniasklaidą. Parašyti šį laišką paskatino artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške.

„Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?

Esame karalių šalies paveldėtojai. Trečiasis žurnalo KARYS publikacijos fragmentas

Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius.

Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“ (2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio rengėjas – Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?

Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai galėję daugiau vadovautis mandagumu vadindami Gediminą karaliumi arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias – illiustre ir pan.)“, – rašė būrys intelektualų.

Dvejojantiesiems laiške primenamas vienas gana iškalbingas epizodas, susijęs su plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsienyje. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus (1323 m. gegužės 26 d.) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.

Atvirame Lietuvos kūrybinių intelektualų laiške teigiama, kad imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323 m. gegužės 26 d.) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje.

„Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu: „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams ir t. t. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų“, – teigiama laiške.

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak A. Bučio, minėtas laiško epizodas parodo, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas ne tik laiškų autoriams, bet ir vertėjams, notarui. Ieškant atsakymo, kodėl Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio laipsnio valdovą – kunigaikštį, peržiūrėta didžioji dalis išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių. Filologas ir kultūros istorikas A. Bučys juos išnagrinėjo specialioje ir kol kas vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (3 leidimai 2018-2020 metais).

„Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams taikomi karališko rango titulai. Tuo metu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams taikomi titulai ksiąžęta ir pan., t. y. žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus. Paaiškinimas paprastas: karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo daug pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Okupantų tikslas – suskaldyti, o mūsų pačių – istorijos tęstinumas.

Apmaudu, kad šimtmečiais lietuvių vaikams mokyklose buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, valdžiusį vieną dešimtmetį XIII amžiuje“, – teigė A. Bučys.

Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius pripažįsta, kad ir pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išleido tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, vartodamas slavų kilmės titulus (kniazja = kunigaikščiai). Tačiau teigia nebijantis pripažinti padaręs klaidą.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Manęs nestebina nei sovietmečio, nei tarpukario istorikai, bet dabartinių, gyvenančių nepriklausomoje šalyje, aš negaliu suprasti. Jie, tarnaudami valstybinėse įstaigose ir priklausydami sistemai, bijo sakyti tiesą. Kita priežastis – daugelis jų yra parašę nemažai mokslinių veikalų, kuriuose Lietuvos valdovus vadina kunigaikščiais, todėl tektų tai paneigti. Ir visgi aš nesuprantu, argi sunku pasakyti, kad suklydo“, -sakė knygos autorius, primindamas kartu su būriu intelektualų rašytą atvirą laišką, kuriame teigiama:

„Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.“

Apie knygą

Knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ autorius dr. A. Bučys teigė rašęs 5 metus. Jis apžvelgia įvairiakalbius rašytinius šaltinius nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kai 1413 m. du karaliaus Gedimino anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai įvardijo Lietuvos valstybę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, LDK). Anot dr. A. Bučio, pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. „Iki 1413 m. jokiuose šaltiniuose nėra tokio titulo kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Visi dokumentai rodo, kad čia buvo karalystė“, – akcentavo mokslininkas.

Kodėl reikia rekonstruoti titulus

„Gyvename XXI a. ir ne bet kur, o nepriklausomoje Lietuvoje, kur niekas oficialiai neverčia vartoti kažkada svetimų geopolitinių centrų įtvirtintus Lietuvos pavadinimus ir jos valdovų titulus.

Dar svarbiau, kad, XX a. pabaigoje ištrūkus Lietuvai iš Maskvos valdomos Sovietų Sąjungos sudėties, lietuviams atsivėrė Vakarų sienos, kurios buvo virtusios vadinamąja geležine uždanga tarp Rytų ir Vakarų. Tarp daugelio netikėtų istorinio perversmo padarinių bei naujovių lietuviams iškilo reikalas diplomatiškai prisistatyti pasaulio tautoms. Pirmiausia Europos Sąjungos tautoms, kurios apie Lietuvą tiek ir žinojo, kad tai kažkokia sovietinės Rusijos dalis.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”

Žlugus paskutinei mus visokeriopai „globojusiai“ imperijai, kritus geležinei uždangai, kuri Lietuvą skyrė nuo laisvojo pasaulio, mes neretai savo pačių nuostabai atsiduriame, švelniai tariant, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų po senovei vartoti slaviškos kilmės titulus“, – rašoma A. Bučio knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Autorius pasakoja apie sumišusius Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie bendrauja su aukšto rango NATO pareigūnais, kolegomis iš Europos Sąjungos (ES) šalių. Kol Lietuva nebuvo NATO ir ES narė, lietuviai manė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau užsienio šalių partnerių žinios yra kitokios. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas neprilygsta karaliui. Jiems tai tik submonarchas, o kunigaikštystė reiškia priklausomybę nuo kitos šalies. O mes, lietuviai, esame įsitikinę, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios nebuvo niekam pavaldūs. „Valdant Lietuvą įvairiems sąjungininkams bei okupantams Lietuvos valstybės pavadinimuose ir lietuvių valdovų tituluose per kelis šimtmečius susidarė paradoksali situacija, kuri netelpa į jokius pasaulio valdovų hierarchijos rėmus: suverenūs monarchai paverčiami pavaldžiais submonarchais…

O mėginant šią paradoksalią situaciją įjungti bent į europinę monarchijų ir jų valdovų sistemą neišvengiamai susiduriama su absurdu, nekalbant jau apie istorinės patirties iškraipymą.

Ir taip atsitinka nuolatos. Vos tik pabandoma išversti senovės Lietuvos valdovų titulus i Europos tautų kalbas, tarkim, į anglų kalbą, ir jie pavirsta… „princais“ (princes)“, – rašoma A. Bučio knygoje.

Autorius apgailestauja, kad 700 metų visiems buvo kalama į galvas, jog mes, lietuviai, turėjome vienintelį karalių Mindaugą, o istorijos mokytojų rankos surištos – jie taip pat negali sakyti tiesos, nes žinodamas ją, abiturientas istorijos egzamino neišlaikys.

Karys. Žurnalo viršelis

Tačiau dr. A. Bučys nenuleidžia rankų. Netrukus dienos šviesą išvys dar viena jo knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis iliustruotas žinynas“.

Informacijos šaltinis – žurnalas „KARYS” (2022 metai, Nr. 8)

2023.04.10; 07:00

Šeštadienį aštuoniose skirtingose Vilniaus vietose buvo simboliškai atidengtos gatvių lentelės naujais pavadinimais.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pasak literatūros istoriko, teoretiko ir kritiko, humanitarinių mokslų dr. Algimantas Bučio – žinomi mūsų karalių ir karalienių bendravardžiai pakvietė atstatyti istorinę neteisybę. Valdovų vardų gatvėse Vilniuje buvo atidengtos simbolinės, istoriškai teisingos gatvių lentelės.
Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Iškilmingame atidengime dalyvavo ir ginkluoti Riteriai iš “Viduramžiai LT”, pasipuošę autentiškais XIVa. šarvais bei ginklais.
 
Pasak akcijoje dalyvavusiu storiko – „Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius? Netiesa. Jis – pirmasis katalikiškas Lietuvos karalius. O pagoniškoji Lietuva turėjo ne vieną karalių ir karalienę”.
 
Gedimino prospektas virto Karaliaus Gedimino g., o Jogailos – Karaliaus Jogailos g.
 
Karaliaus Gedimino g. lentelę atidengė aktorius Gediminas Storpirštis ir fotomenininkas Gediminas Žilinskas.
 
Karaliaus Jogailos g. lentelę atidengė renginių organizatorius Jogaila Morkūnas ir Vilniaus Antakalnio progimnazijos moksleivis Jogaila Bartkus.
 
Mindaugo g. virto Karaliaus Mindaugo gatve. Simbolinę lentelę atidengė LRT žurnalistas Mindaugas Jackevičius ir Vilniaus m. Savivaldybės vyr. Architektas Mindaugas Pakalnis.
Literatūrologas, rašytojas dr. Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Algirdo g. virto Karaliaus Algirdo gatve. Lentelės atidengime dalyvavo menininkas Algirdas Gataveckas ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramoška.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
 
Vytenio g. virto Karaliaus Vytenio gatve. Karaliaus Vytenio gatvės lentelę iškilmingai atidengė televizijos laidų vedėjas Vytenis Sinkevičius bei televizijos laidų, muzikinių projektų režisierius bei vedėjas, scenaristas Vytenis Pauliukaitis.
 
Birutės g. virto Karalienės Birutės gatve. Vienintelės karalienės simbolinę lentelę atidengė operos solistė Birutė Vizgirda bei verslininkė Birutė Marozaitė.
 
Kęstučio g. virto Karaliaus Kęstučio gatve. Simbolinę lentelę šioje gatvėje atidengė operos solistas Kęstutis Alčiauskis.
 
Vytauto g. virto LDK Vytauto gatve. Paskutinę gatvės lentelę atidengė aktorius Vytautas Rumšas Jaunesnysis bei Seimo narys Vytautas Kernagis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.03.26; 06: 00 

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną – Valdovų rūmų muziejuje pristatoma moderniajam Lietuvos valstybingumui įtvirtinti skirta paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
 
Ekspozicijoje – Lietuvos valstybės pripažinimą liudijančių tarptautinių sutarčių gelbėjimo, saugojimo, o vėliau – ir paieškų istorija. Bus galima išvysti sutartis, kurios, kaip ilgą laiką manyta, yra dingusios, taip pat – tarpukario diplomatų asmeninių daiktų, vaizdo pasakojimų, įspūdingo dydžio žemėlapį ir dar daug kitų restauruotų, labai svarbių, Lietuvos valstybingumą įtvirtinančių artefaktų.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2022.07.07; 07:03

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva minės Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje.
 
Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dieną, numatyti įvairūs renginiai, primenantys mūsų valstybės ištakas, jos istoriją.
 
Liepos 6-osios rytą Prezidento rūmuose bus teikiami Valstybės apdovanojimai.
 
Vidudienį sostinės Simono Daukanto aikštėje – Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidento Gitano Nausėdos kalba.
Tuo pat metu Vyčio Kryžiaus ordino vėliava bus pakelta ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.
Po valandos – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
 
Vėliau – diskusija „Kas yra Ukraina?” Prezidento rūmų parke.
 
Pavakare – parodos „Sugrįžimas: dingusios 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys” atidarymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
 
20.00 val. Lietuvos kultūros sostinėje Alytuje prasidės šventinis renginys „Tautiška giesmė aplink pasaulį 2022″.
 
Artėjant 21 valandai prezidentas Gitanas Nausėda pakvies Lietuvoje ir visame pasaulyje giedoti Tautišką giesmę.
 
Šventinių renginių programą užbaigs Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai” Valdovų rūmų Didžiajame kieme.
 
Jūratė Valančiūtė (ELTA)
 
2022.07.07; 07:15

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva minės Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje.
 
Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dieną, numatyti įvairūs renginiai, primenantys mūsų valstybės ištakas, jos istoriją.
 
Antradienio rytą Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija. Ji bus transliuojama per LRT.LT portalą.
 
Vidudienį – Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidento Gitano Nausėdos ir užsienio svečių sveikinimo kalbos Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje. Ceremoniją transliuos LRT.
 
Tuo pat metu Vyčio Kryžiaus ordino vėliava bus pakelta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Kaune.
 
Maždaug po valandos Simono Daukanto aikštėje Vilniuje bus duotas startas bėgimo ir važiavimo dviračiais su Lietuvos valstybės istorine vėliava aplink Vilniaus senamiestį, palei buvusią gynybinę sieną ir žygio aplink Baltijos jūrą dalyviams.
 
13.00 val. – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Tiesioginė transliacija per LRT. Tuo pačiu kanalu bus transliuojamas ir renginys „ Dalinkimės istorija“ Prezidento rūmų parke.
 
Vakare, 20.00 val., sostinės Katedros aikštėje koncertas „Tautiškos giesmės pakylėti“. Prezidento Gitano Nausėdos kvietimas giedoti Tautišką giesmę.
 
21.00 val. Lietuvoje ir visame pasaulyje suskambės „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Koncertas ir Tautiškos giesmės giedojimas bus transliuojami per LRT.
 
Vėliau Valdovų rūmų Didžiajame kieme bus atliekama Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.06; 07:20

Žalgirio pergalės parko vizija – atspindėti Lietuvos istoriją nuo seniausių iki šių laikų. Kauno r. sav. nuotr.

Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, šalia greitkelio ties Cinkiškės viaduku įkurtas Žalgirio pergalės parkas praturtėjo naujais meniniais akcentais. Trys ąžuoliniai stogastulpiai įamžino pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, karalienę Mortą ir po karaliaus nužudymo valstybės vairą perėmusį jų sūnų Vaišvilką. Tai – dar vienas žymaus tautodailininko Algimanto Sakalausko darbas, kuris darniai įsipina į jau esančių parke 15-kos stogastulpių visumą.
 
Žalgirio pergalės parko klubo pirmininkas Gintautas Tamulaitis ir profesorius Aleksandras Vitkus, pritarus klubo valdybai, kreipėsi į Lietuvos kultūros tarybą, kuri parėmė šį projektą. Kauno rajono savivaldybė ir Babtų seniūnija taip pat padeda gražinti ir garsinti šį istorinį parką. Patriotiškų visuomenininkų pastangomis plėtojamo parko ryškiausius momentus G. Tamulaitis ir prof. A. Vitkus sudėjo į iliustruotą leidinį „Žalgirio pergalės parkas 2018-2020“, kurį padėjo išleisti Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.
 
ELTA yra skelbusi, kad 2018 metais čia pasodinta 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams skirta ąžuolų alėja pagal Lietuvos kultūros tarybos patvirtintą ir Žalgirio pergalės parko klubo pateiktą projektą. Klubo narių pastangomis pernai pastatytas 12 tonų paminklinis akmuo Žalgirio mūšio pergalei atminti. Jo viršūnėje atsirado du kalavijai, įsmeigti į akmenį, kuris atitinka istorinį faktą, nurodytą Jono Dlugošo kronikoje.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
G. Tamulaitis pabrėžė, kad Žalgirio pergalės parko statinių visuma siekiama atspindėti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šiandienos. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas lyg tiltas sujungia 1253 m. liepos 6 d. gimusią senąją Lietuvą ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvą. Tad parke įgyvendintas naujas projektas, pagerbiantis pirmojo Lietuvos valstybės valdovo karališkąją giminę.
 
„Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos valstybės vadovu, tai pripažįsta visi istorikai. Jo atminimas įamžintas ne vienoje vietoje. Tai – paminklinis akmuo Juozapinės kalne (1990 m.), Vilniaus centre (2003 m.), paminklas Mindaugui ir karalienei Mortai Agluonoje (2015 m.). Mindaugo 750-osioms metinėms nukalta 200 litų moneta (2003 m.). Tačiau visos valdovo giminės iki šiol niekas nevaizdavo”, – pasakojo G. Tamulaitis, prisiminęs ir po projekto pristatymo kilusias diskusijas klubo valdyboje: ar neužtektų pateikti tik karalių Mindaugą ir karalienę Mortą?
 
„Kyla klausimas: ar mes norime atkartoti Agluonoje (2015 m.) pastatyto paminklo kompoziciją, ar surasti naują vaizdinį? Juk Agluonoje pavaizduota ne visa karaliaus Mindaugo šeima, čia nėra vyriausiojo sūnaus Vaišvilko, ir tai iškraipo istoriją. Vaišvilkas, dar esant gyvam Mindaugui, gavo valdyti Naugarduką, tapo stačiatikiu, todėl po tėvo mirties negalėjo tapti karaliumi (taip nurodė popiežius). Tačiau jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir trejus metus išlaikė vientisą karalystę. Be reikalo mūsų istorikai jį bando sumenkinti”, – dėstė argumentus G. Tamulaitis.
 
2016 m. Nacionalinė ekspedicija, plaukdama Nemunu, ieškojusi senųjų Lietuvos paribių, surado ir aplankė Laurušavo vienuolyną, kurį 1255–1259 m., kaip nurodo Lietuvos metraštis, apie 25 km į šiaurės rytus nuo Naugarduko, įkūrė Vaišvilkas.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Žalgirio parko kūrėjai nemažai diskutavo ir dėl regalijų. Karaliaus regalijos – tai karūna, valdžios rutulys, skeptras ir kalavijas. Įprasta, kad karūnavimo metu ant valdovo galvos karūną uždėdavo aukšto rango dvasininkas. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją Mindaugas ir jo žmona Morta buvo vainikuota, pasak istoriko, knygų „Lietuvos valstybės ištakos”, „Viduramžių Lietuvos viešpačiai” bei kitų autoriaus Tomo Baranausko, Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis.
 
Valdžios rutulys – ideali forma, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, primenanti dangaus šviesulius, liudijanti pilnatvę. Kaip nurodo Vitalijus Michalovskis, 1255 m. prie Lietuvos karaliaus Mindaugo akto prisegtame antspaude mūsų krašto valdovas vaizduojamas laikantis rankoje valdžios rutulį ir heraldinę leliją – senuoju karališkos valdžios simboliu papuoštą skeptrą.
 
Valstybės kalavijas – ketvirtoji pagrindinė monarcho regalija – simbolizavo ne tik valdovo rankoje sutelktą karinę jėgą, bet ir ryžtą ginti tikėjimą, Bažnyčią bei savo kraštą.
 
Karalienės Mortos portretą yra nupiešęs dailininkas Artūras Slapšys. Politiniame gyvenime, anot istorikų Tomo ir Ingos Baranauskų, ji pasireiškė kaip uoli Lietuvos krikšto rėmėja, todėl prie karūnos ji dar pasipuošė ir kryžiumi.
 
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių regalijos nėra apibrėžtos, todėl pavaizduoti Vaišvilką nėra paprasta. Tautodailininkas A.Sakalauskas jį pavaizdavo ir kaip valdovą, ir kaip stačiatikį, kairėje rankoje laikantį skydą, dešinėje – kalaviją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.09; 00:30

Trijų savaičių mokymuose žinias ir įgūdžius atnaujins per 150 rezervo karių. Karaliaus Mindaugo husarų bataliono nuotr.

Šį savaitgalį Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono gretas papildė per 150 parengtojo rezervo karių. Trijų savaičių mokymuose kariai atnaujins karinius įgūdžius ginkluotės, šaudymo, topografijos ir taktikos srityse.
 
Pirmąją mokymų savaitę rezervistai atliks skyriaus lygmens užduotis, šturmuos pastatą, rengs pasalas, mokysis reaguoti į priešo ugnį, vykdys kovinius šaudymus ir ruošis vertinamųjų lauko taktikos pratybų etapui.
 
Rezervo kariai – tarnybą baigę nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, išleidus juos į atsargą, yra įrašomi į parengtąjį kariuomenės personalo rezervą. Vėliau, kartą per penkerius metus, jie yra šaukiami į mėnesio trukmės kartotinius mokymus ir pratybas.
 
Rezervo karių rengimas po beveik dešimties metų pertraukos buvo atnaujintas 2011 metais. 2020 metais į kartotinius mokymus planuojama pašaukti beveik pusantro tūkstančio karo prievolininkų, nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime.
 
Parengtojo rezervo karių rengimo tikslas – atnaujinti į mokymus pašauktų rezervo karių karines teorines žinias ir praktinius įgūdžius, supažindinti su Lietuvos kariuomenės naujovėmis, suteikti naujų žinių ir įgūdžių, kad prireikus parengtojo rezervo kariai galėtų efektyviai dalyvauti šalies gynyboje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:14

Bėgimas „Valstybė – tai Tu“. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Valstybės dieną vyksiančio bėgimo ir važiavimo dviračiais dalyviai siekė priminti: kiekvienas esame valstybės dalis.
 
Liepos 6-ają, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, VšĮ „Mūsų vėliavos“ ir Lietuvos karių asociacija „Keliautojų klubas“ organizavo tradicinį renginį „Valstybė – tai Tu“. Jo metu Vilniaus Senamiestyje vyko garbės bėgimas, kurio maršrutas apėmė senąją miesto gynybinę sieną. Prie bėgikų prisijungė dviratininkai, jų maršrutas buvo skirtas paminėti skirtingus miesto ir valstybės raidos etapus.
 
Bėgikai ir dviratininkai startavo S. Daukanto aikštėje iškart po Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų pakėlimo ceremonijos Simono Daukanto aikštėje.
 
„Šiuo simboliniu bėgimu ir važiavimu su Lietuvos valstybės istorinėmis vėliavomis norime atkreipti dėmesį į sostinės ir visos šalies saugumą, taip pat skatinti pilietinę bei istorinę savimonę, ugdyti patriotiškumą ir pagarbą istorinei atminčiai, valstybei ir valstybingumui“, – sakė Lietuvos karių asociacijos „Keliautojų klubas“ vadovas Rolandas Lubys.
 
Dalyvių skaičius nebuvo ribojamas – laukiamas kiekvienas norintis. Kiekvienas registracijos mokestį sumokėjęs bėgikas dovanų gavo neštąją vėliavą, kurią galės išsikelti prie savo namų, sakoma VšĮ „Mūsų vėliavos“ pranešime.
 
Bėgimo trasos ilgis – 5 kilometrai. Ji driekėsi gatvėmis ir pėsčiųjų takais, besiribojančiais su miesto gynybine siena, Gedimino pilies kalnu ir Vilniaus arkikatedra bazilika. Po starto S. Daukanto aikštėje, bėgimas tęsėsi Universiteto, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, Liejyklos, Totorių, Benediktinių, Vilniaus, Klaipėdos, Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto, Maironio ir Šv. Brunono Bonifaco gatvėmis bei Bernardinų sodo taku palei Vilnelę, Kazio Škirpos alėja ir pėsčiųjų taku aplink Gedimino pilies kalną, Arsenalą, Vilniaus arkikatedrą baziliką iki Valdovų rūmų kiemo.
 
Dviračių trasa tęsėsi 10 kilometrų ir leido aplankyti buvusias miesto ribas, Vilniui, istorijai ir Lietuvai svarbius objektus – Arkikatedrą, Šventaragio slėnį, Arsenalą, Senąjį miestą (Kalnų parką), vėliau Olandų gatve dviratininkai prasuko pro Misionierių bažnyčią, atvyko prie simbolinių Aušros vartų, vėliau Pylimo gatve palei buvusią gynybinę sieną ir Tauro kalną atriedėjo prie modernios Lietuvos simbolio – Seimo rūmų, tuomet suko į Gedimino prospektą, kuriuo kaip centrine miesto ir istorijos ašimi užbaigė savo važiavimą finišuodami Valdovų rūmuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 05:30

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
 
Prezidento rūmuose vyks Valstybės apdovanojimų ceremonija. Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje pagerbs Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
 
Vidurdienį, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda. Tradiciškai ceremonijoje dalyvaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai ir gros nepamirštamasis Lietuvos kariuomenės orkestras. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
 
Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai.
 
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną. Valstybės šventės proga bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Valstybės diena edukaciniais ir kultūros renginiais bus minima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
 
Popietę Prezidento rūmų kieme vyks renginys „Kviečiame dalytis istorija“, jame istorijos fragmentais dalinsis iškiliausi šalies istorikai, visuomenininkai ir meno kūrėjai. Vyks vaizdo transliacijos iš Lietuvos miestų.
 
Ant Mindaugo tilto Vilniuje nuo 20 val. prasidės renginys-koncertas „Tautiška giesmė aplink pasaulį 2020“, kviesiantis kurti vienybės tiltus globaliame pasaulyje. 21.00 val. suskambės Tautiška giesmė Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Tokiais ginklais buvo ginkluoti viduramžiais Lietuvą saugoję kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 05:34

Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
 
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
 
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
 
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
 
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
 
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
 
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą.
 
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
 
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles.
 
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 05:57

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos 6-ąją visoje Lietuvoje bus minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Kartu su visais šią svarbią datą švęs ir Lietuvos kariuomenė. Šalia tradicinių rikiuočių ceremonijų, pilietiškumo paskaitų, susitikimų ant piliakalnių ar kitose Valstybei svarbiose vietose, kariai kartu su vietos bendruomenėmis giedos ir Lietuvos Respublikos himną.
 
Liepos 6-ąją dieną Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Tradiciškai iškilmingoje ceremonijoje dalyvaus Lietuvos kariuomenės karinis orkestras ir Garbės sargybos kuopos kariai su XIV a. apranga bei ekipuote. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
 
 Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo dieną vainikuos ir skrydžiu šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai. Šiuo metu NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdo Ispanijos kontingentas, patruliuojantis su šešiais naikintuvais F-18 „Hornet“, juos sustiprina Jungtinės Karalystės kontingentas su trimis naikintuvais „Eurofighter Typhoon“. Misijai pastiprinimą iš Estijos teikia Prancūzijos karinės oro pajėgos su keturiais naikintuvais „Mirage 2000“. Iš viso Baltijos šalių padangę saugo 13 naikintuvų.
 
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną.
 
Tautišką giesmę Alovės miestelyje ant Milžinų kalno vakare giedos Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, o orkestras kartu su Alytaus miesto bendruomene dalyvaus visus lietuvius vienijančioje akcijoje.
 
Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai susirinks Balnininkų miestelyje, kur vakare veiks ginkluotės ir technikos paroda, o 21.00 iškels vėliavas ir sugiedos Lietuvos himną.
 
Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ ir kitų Klaipėdos įgulos dalinių kariška bendruomenė rinksis Melnragėje ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo, kad visi kartu sugiedotų Tautišką giesmę.
 
Garbės sargybos salvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos 6-osios vidurdienį Karinių jūrų pajėgų orkestras Klaipėdos kruizinių laivų terminalo aikštėje gros iškilmingoje Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje, skirtoje Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybės įkūrimo dienai, o vakare kartu su kitais kariais ir miesto bendruomene giedos Lietuvos himną prie jūros ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo.
 
Karinių oro pajėgų orkestras pirmadienį vidurdienį dalyvaus Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
 
Popietę Karinių oro pajėgų ir kitų Kauno įgulos padalinių kariai bei Kauno miesto statutinės institucijos Kauno Nepriklausomybės aikštėje Valstybės dienos proga kvies visus miestiečius bei miesto svečius apsilankyti renginyje, kurio metu bus galima susipažinti su įvairių valstybinių institucijų atstovais, jie papasakos apie savo darbo ypatumus ir supažindins su tarnyboje naudojama technika.
 
21.00 val. Karinių oro pajėgų orkestras Kauno Vienybės aikštėje kartu su visuomene giedos tautišką giesmę.
 
Kituose padaliniuose kariai tiek organizuotai. tiek individualiai taip pat paminės Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ) ir Tautiškos giesmės dieną, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
 
Liepos 6 d. 21 val. vietos laiku visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę. Idėja visiems kartu vienu metu giedoti savo šalies himną gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėjai“ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Tautišką giesmę ir pranešti žinią, kad Lietuvos vardui – 1000 metų.
 
Ši iniciatyva, vienijanti lietuvius visame pasaulyje ir palaikoma pavienių žmonių, bendruomenių, per dešimtmetį tapo gyva, mūsų laikų Lietuvos tradicija. 2019 m. Seimas paskelbė liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ne tik Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir Tautiškos giesmės diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 02:00

Šeštadienį, minint Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, Vilniaus savivaldybė kviečia į Lukiškių aikštę. Ten visą dieną vyks šventinis piknikas „Laisvės karalystė“.
 
Vilniečių ir miesto svečių lauks daugybė smagių pramogų: mankštos, treniruotės, lauko žaidimai, proto mankštos, muilo burbulai, žonglierius ir batutai mažiesiems, senosios muzikos šokių programa. Iškylauti miesto centre kvies 15 restoranų ant ratų.
 
Ryte prasidės speciali šventinė programa „Laisvės karalystė“: istorikas Mindaugas Nefas atskleis ryškiausius ir įdomiausius Lietuvos istorijos ir karaliaus Mindaugo laikų faktus, linksmintis kvies muzikinio projekto „X Faktorius“ dalyvė Kristina Jurevičiūtė, lietuviško istorinio repo grupė „Šventinis Bankuchenas“, operos solistas Liudas Mikalauskas.
 
21 val. kartu su viso pasaulio lietuviais Lukiškių aikštėje bus giedamas Lietuvos himnas. Po „Tautiškos giesmės“ giedojimo šventę tęs Marijono Mikutavičiaus pasirodymas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.06; 08:29
 

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva savaitgalį minės Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę. Numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas.
 
Šiemet pirmą kartą liepos 6-ąją minėsime ne tik Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ dieną.
 
Šventiniai renginiai šeštadienį prasidės Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija Prezidentūroje. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos valstybės vėliavos, kalbės Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tuo pat metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune bus pakeliama Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.
 
Po vėliavų pakėlimo – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Vakare Valdovų rūmuose bus atidaryta paroda „Liublinas-Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“. Liublino unijos 450 metų sukakties proga Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Liublino muziejus (Lenkija) pristato parodą, kurioje eksponuojamas įspūdingas, savo matmenimis, menine įtaiga, simbolinėmis prasmėmis ir pavaizduotų istorinių personažų gausa išsiskiriantis garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (1838-1893) paveikslas „Liublino unija“.
 
21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.
Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – nuo 10.00 iki 21.30 val. sostinės Lukiškių aikštėje vyksiantis šventinis piknikas.
 
Restoranai ant ratų kvies vilniečius ir miesto svečius pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti – susirinkusiems Lukiškių aikštėje siūlys platų šviežio ir gardaus maisto meniu. Visą dieną bus rengiamos aktyvios veiklos: mažieji šventės dalyviai bus kviečiami smagiai leisti laiką batutų erdvėse, numatyti lauko žaidimai, teatralizuotos programos.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.05; 10:41

Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.

Įžangoje, be kita ko, rašoma:

„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”

Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).

Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia  konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.

Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.

Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“

LRT televizija neseniai paskelbė interviu su knygos autoriumi. Visą laidą galite pasižiūrėti: (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013707110/lietuva-musu-lupose).

2018.08.29; 17:00

Trakų pilies Didžiojoje menėje liepos 11 d. buvo paminėta Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. nutarimo kviesti Lietuvos karaliumi Viurtembergo grafą Wilhelmą von Urachą – Mindaugą II-ąjį šimto metų sukaktis.

Renginyje dalyvavo istorikai Valdas Rakutis, Arūnas Vyšniauskas, Algirdas Grigaravičius, Kęstutis Skrupskelis, taip pat – Wilhelmo von Uracho (Wilhelm von Urach) vaikaitis princas Inigo von Urachas su žmona princese Danielle von Urach (Vokietija). Renginį moderavo žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis.

Jūsų dėmesiui – istoriko dr. Arūno Vyšniausko komentaras.

2018.07.17; 10:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas” vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30

Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.

« 1 2 »

2018.07.09; 07:25