Jo ieško policija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Troleibusas  atpūškavo  prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.

Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?

Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.

Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.

Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…

Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…

Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.

Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.

Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?

Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.

Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.

Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.  

Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.

Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?

Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.

Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?

Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.

Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!

O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.

XXX

Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.

Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.

Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau.. 

Prisėdau.

Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.

Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?

  • Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.

Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.

Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.

Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.

Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.

Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?  

Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos. 

Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?

Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.

O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.

O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.

Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.

Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.

Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.

XXX

Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.

Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.

Kodėl gi ne?   

Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.

Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.

Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.

Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.

Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.

Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.

Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.

Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.

Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.

XXX

Taip aš atsidūriau gatvėje.

Didžiojio Britanija. Notrhamptonas. Slaptai.lt nuotr.

Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…

XXX

Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.

Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.

Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.

2020.11.07; 09:00

GRU emblema

Jungtinėse Valstijose šešiems rusų karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnams pareikšti įtarimai rengus kibernetines atakas, kurių metu taikytasi į Ukrainos elektros perdavimo linijas, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus ir 2018 m. žiemos olimpines žaidynes, paskelbė Teisingumo departamentas.
 
Šeši GRU agentai taip pat apkaltinti surengę vadinamąją „NotPetya“ ataką prieš verslo įmonių kompiuterius visame pasaulyje, kuri sukėlė beveik 1 mlrd. dolerių žalą vien tik trims JAV bendrovėms.
 
Be to, šie pareigūnai esą taikėsi į tarptautinius tyrimus dėl buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ bei rengė kibernetines atakas prieš Sakartvelo žiniasklaidą ir parlamentą.
 
Generalinio prokuroro patarėjas Johnas Demersas tikino, kad kaltinami šeši agentai yra atsakingi už „labiausiai trikdančias ir destruktyviausias kompiuterines atakas, priskiriamas vienai grupei“.
 
J. Demerso teigimu, anksčiau to paties GRU padalinio pareigūnai buvo apkaltinti siekiant sutrikdyti 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Vis dėlto, kaltinime nieko nesakoma apie kišimąsi į šių metų rinkimus.
 
Pasak J. Demerso, kaltinamieji destruktyvias kibernetines atakas prieš Ukrainos elektros perdavimo linijas rengė 2015 ir 2016 m. gruodį.
 
„Tai buvo pirmosios užfiksuotos kibernetinės atakos prieš civilinės kritinės infrastruktūros kontrolės sistemas. Per atakas buvo atjungta šviesa ir šildymas viduryje Rytų Europos žiemos. Šimtai tūkstančių Ukrainos vyrų, moterų ir vaikų turėjo gyventi tamsoje ir šaltyje“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.20; 03:00

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai antradienį kartu su Lietuvos žvalgybos bei atsakingų ministerijų atstovais ketina apžvelgti naujausią informaciją Baltarusijoje.
 
„Komitetas bus supažindintas su pačia naujausia informacija, nes kviečiama tiek karinė žvalgyba, tiek VSD. Taip pat dalyvaus Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai“, – Eltai antradienio išvakarėse teigė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
 
Pasak jo, šiuo metu daugiausiai klausimų kelia tai, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
ELTA primena, kad po savaitgalį vykusio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.  
 
NSGK posėdžio metu taip pat bus svarstomas formuojamos Lietuvos parlamentarų delegacijos kelionės į Baltarusiją klausimas. Tokiai iniciatyvai dar penktadienį pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas.
 
Siūloma, kad šiam planuojamam vizitui galėtų vadovauti Europos reikalų komiteto pirmininkas „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas. Šią delegaciją taip pat galėtų sudaryti parlamentarai ŽygimantasPavilionis, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, Gintaras Vaičekauskas, Rasa Budbergytė, Aušrinė Armonaitė ir kt.
 
„Kadangi buvo kreipimasis iš valdybos, turėsime priimti sprendimą, nes yra (vykti į Baltarusiją – ELTA) pageidaujančių narių. Komitetas turėtų apsispręsti“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Visgi NSGK pirmininkas sakė abejojantis, ar suformavus ir patvirtinus šią delegaciją, Baltarusijos režimas ją įsileistų.
 
„Aš labai skeptiškai žiūriu į tai, ar Baltarusija gali delegaciją įsileisti. Panašu, kad neįsileis. Bet kiekvienas bandymas ar dėmesio parodymas nėra blogai. Tokį sprendimą ir svarstysime. Seimo nariai gali prašyti tokio veiksmo, bet į tai turės atsižvelgti Seimas. Mes svarstytume prašymą, kokia turėtų būti vizito darbotvarkė ir pan.“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 07:30

Elegijus Paulavičius. EPA – ELTA nuotr.

Naujuoju Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriumi paskirtas pulkininkas Elegijus Paulavičius.
 
Oficialios ceremonijos metu ketvirtadienį krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis departamento vėliavą jam perdavė iš tarnybą baigiančio brigados generolo Remigijaus Baltrėno.
 
Iki šiol departamentui vadovavęs brigados generolas R. Baltrėnas išvyksta į Briuselį, kur eis Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir Europos Sąjungos pareigas.
 
Dėkodamas R. Baltrėnui už tarnybą, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. pabrėžė, jog šiandien jis, kaip ministras ir politikas, gali džiaugtis visą savo darbo laiką krašto apsaugos sistemoje turėjęs vertingą ir patikimą karinės žvalgybos patarimą.
 
Naujasis AOTD direktorius pulkininkas E. Paulavičius pabrėžė, kad ir toliau tęs pradėtus darbus kuriant patikimą, profesionalią, inovatyvią ir technologiškai pažangią žvalgybos instituciją, gebančią savarankiškai vykdyti pavestas užduotis.
 
E. Paulavičius tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1999 metais. Jis yra ėjęs bataliono štabo viršininko pareigas, vadovavęs Krašto apsaugos savanorių rinktinei, Sausumos pajėgų štabe vykdęs štabo viršininko pavaduotojo, atsakingo už Sausumos pajėgų operacinį planavimą, pareigas, tarnavęs Gynybos štabe Personalo valdybos viršininko pareigose. Pulkininkas taip pat vykdė krašto apsaugos ministro adjutanto ir Lietuvos kariuomenės vado padėjėjo pareigas.
zenklelis
AOTD ženklelis
 
E. Paulavičius turi tarptautinės tarnybos patirties – NATO Jungtinės analizės ir išmoktų pamokų centre (Portugalija), kur buvo atsakingas už NATO strateginių štabų keliamų probleminių veiklos klausimų analizę ir siūlymų veiklos tobulinimui rengimą.
 
Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas yra viena iš dviejų Lietuvos žvalgybos institucijų, atsakinga už Lietuvos nacionalinio saugumo gynybos srityje užtikrinimą ir jo stiprinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.14; 07:00

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.

Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).

Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…

Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.

Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.

Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.

Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.

Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.

Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.

Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas  buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.

Šios istorijos Rusija iki šiol nėra išslaptinusi.

2020.06.01; 17:14

Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį iškvietė Rusijos ambasadorių Sergejų Nečajevą aptarti galimas sankcijas Maskvai dėl programišių atakos prieš Vokietijos parlamentą 2015 metais.
 
„Federalinio užsienio reikalų biuro valstybės sekretorius Miguelis Bergeris pakvietė Rusijos Federacijos ambasadorių S. Nečajevą pasikalbėti į Federalinį užsienio reikalų biurą. Federalinės vyriausybės vardu jis griežtai pasmerkė programišių ataką prieš Vokietijos Bundestagą“, – teigiama ministerijos pareiškime.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
 
„Rusijos ambasadorius buvo informuotas, kad, remiantis arešto orderiu Rusijos piliečiui Dmitrijui Badinui, kurį gegužės 5 d. išdavė Vokietijos federalinė prokuratūra, Vokietijos vyriausybė sieks Briuselyje pasinaudoti ES kibernetinių sankcijų režimu prieš asmenis, atsakingus už ataką prieš Vokietijos Bundestagą, įskaitant poną D. Badiną“, – nurodo ministerija.
 
Vokietijos užsienio reikalų biuras teigia turįs įrodymų, kad D. Badinas buvo Rusijos karinės žvalgybos pareigūnas, dalyvavęs 2015 m. atakoje prieš Vokietijos parlamentą.
 
Vokietijos kanclerė Angela Merkel anksčiau šį mėnesį pareiškė turinti įrodymų, kad Rusijos programišiai 2015 m. surengė ataką prieš ją ir pasisavino kanclerės elektroninius laiškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.29; 08:42

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.

Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.

Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…

Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…

Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

2020.03.09; 20:51

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

JAV nusprendė į Artimuosius Rytus pasiųsti tūkstančius karių po to, kai Iranas pagrasino kerštauti už aukšto rango karininko nužudymą, praneša AFP.
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigė, kad Irano generolas Qasemas Soleimani buvo „pašalintas“ dėl to, kad planavo puolimą prieš JAV diplomatus. Tačiau D. Trumpas tvirtino, kad Vašingtonas nesiekia nuversti Irano valdžią.
 
„Q. Soleimani planavo grėsmingus ir neišvengiamus išpuolius prieš amerikiečius diplomatus ir karius, bet mes jį pagavome tai darant“, – sakė JAV prezidentas Floridoje.
 
Nors D. Trumpas svarbų Irano generolą ir vadino „ligoniu“, tačiau jis bandė sumažinti įtampą aiškindamas, kad JAV nenori karo su Iranu.
 
 „Veiksmų ėmėmės ne tam, kad pradėtume karą. Mes nesiekiame režimo nuvertimo“, – sakė jis.
Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Q. Soleimani žuvo Irake, netoli Bagdado tarptautinio oro uosto, kai į jo automobilį buvo paleista raketa iš nepilotuojamo orlaivio. Taip pat žuvo 5 Irano revoliucijos gvardijos nariai ir 5 Iraną palaikančios karinės grupuotės Irake „Hashed al Shaabi“ atstovai.
 
Q. Soleimani, vadovavęs Islamo revoliucijos gvardijos nekonvencinio karo ir karinės žvalgybos pajėgoms, buvo laikomas antru svarbiausiu žmogumi šalyje. Jis vaidino svarbu vaidmenį Irane ir buvo atsakingas už operacijas regioninėje kovoje dėl valdžios bei prieš JAV.
 
Po jo žūties Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei’us grasino „žiauriu kerštu“, o dešimtys tūkstančių protestuotojų Teherane degino JAV vėliavas skanduodami šūkius „mirtis Amerikai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 

Rusija, Norvegijos kariniais duomenimis, pradėjo didžiausias povandeninių laivų pratybas Šiaurės Atlante nuo Šaltojo karo pabaigos.
 
Nuo praėjusios savaitės manevruose dalyvauja dvylika Rusijos Kolos pusiasalyje dislokuotų povandeninių laivų, pranešė Norvegijos karinė žvalgyba, kuria remiasi TV stotis NRK.
 
Naudojami ir aštuoni branduoliniai povandeniniai laivai.
 
Pratybos truks du mėnesius. Norvegija ir kitos NATO šalys Rusijos karinio laivyno veiksmus, be kita ko, stebi iš oro, sakė Norvegijos generalinio štabo atstovas Brynjaras Stordalis. Povandeniniai laivai taip pat pastebėti Europos Šiaurės jūroje bei Barence.
 
Stotis NRK, remdamasi kariniais šaltiniais, pranešė, kad Rusijos povandeniniai laivai mėgina Atlante panirti kuo įmanoma giliau nepastebėti. Rusų tikslas esą yra pademonstruoti savo gynybinę parengtį bei parodyti, kad jie gali būti grėsmė JAV pakrantei.
 
Rusija pratybų nepatvirtino. Rusijos karinis laivynas, rusų naujienų agentūrų duomenimis, šeštadienį pareiškė, kad du branduoliniai povandeniniai laivai giliai panerdami testuos įrangą ir ginklus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.30; 05:30

Jungtinė Karalystė (JK) neturėtų pasikliauti tik vienu įrangos tiekėju diegiant naująjį 5G mobilųjį ryšį, tačiau „Huawei“ situacijoje nėra lengvų atsakymų, teigia JK karinės žvalgybos tarnybos (MI6) vadovas Alexas Youngeris, praneša „Reuters“.

Nors kol kas nėra paviešinta įrodymų apie „Huawei“ grėsmę, o bendrovė visus kaltinimus neigia, kelios Vakarų šalys jau apribojo „Huawei“ prieigą prie savo rinkų.

Paklaustas, ar Jungtinė Karalystė bandys suvaldyti „Huawei“ galimai keliamą pavojų, o ne tiesiog uždraus telekomunikacijų įrangos tiekėją, A. Youngeris žurnalistams Miunchene tikino, esą tai yra gana sudėtingas klausimas.

„Manau, tai yra kur kas sudėtingesnis klausimas nei tiesiog, uždrausti ar ne“, – sakė MI6 vadovas.

„Aš noriu taip reikalingos diskusijos apie tai, nes, manau, netinkama būtų reikšmingą nacionalinę infrastruktūrą pirkti tik iš vieno tiekėjo“, – kalbėjo A. Youngeris.

Pats A. Youngeris teigė nejaučiantis spaudimo iš Jungtinės Karalystės „Penkių akių“ – žvalgybos duomenimis besidalijančių sąjungininkių Jungtinių Valstijų, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos – dėl bendradarbiavimo su „Huawei“.

„Nenoriu apsimetinėti, kad turiu visus atsakymus į šiuos klausimus, tačiau noriu pasakyti, kad mums itin svarbu yra visus šiuos reikalus išspręsti“, – pridūrė britų žvalgybininkas.

JK telekomunikacijų bendrovė „BT Group“ gruodį pranešė išimanti „Huawei“ įrangą iš pagrindinių 3G ir 4G ryšio tinklų. Įmonė taip pat patikino nenaudosianti Kinijos bendrovės įrangos pagrindiniuose 5G mobiliojo ryšio tinkluose.

Didžiausia pasaulyje telekomunikacijų įrangos gamintoja „Huawei“ susiduria su Vakarų tyrimais dėl ryšių su Kinijos valdžia ir kaltinimų, kad „Huawei“ įranga Pekinas gali pasinaudoti šnipinėjimui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 09:00

Šnipinėjimo menas. Slaptai.lt nuotr.

Slovakijos užsienio reikalų ministerija nekomentuos Rusijos diplomato išsiuntimo iš šalies. Tai trečiadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė žinybos spaudos sekretorius Borisas Handelis.

„URM nekomentuos Rusijos diplomato išsiuntimo iš Slovakijos fakto, – pabrėžė jis. – Nebus komentarų ir dėl (šio incidento) detalių“.

Apie Rusijos diplomato išsiuntimą trečiadienį žurnalistams pranešė Slovakijos ministras pirmininkas Peteris Pellegrinis. Anot jo, Rusijos diplomatas buvo išsiųstas lapkričio 22 d. „remiantis informacija, gauta iš karinės žvalgybos“, jis „buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, kadangi vykdė žvalgybinę veiklą prieš Slovakiją ir NATO“.

„Slovakija atliko (išsiuntimo) procedūrą jos neviešindama. Žinoma, apie tai informuotos visos NATO valstybės. Buvo tikimybė, kad visuomenė vis tiek sužinos šią informaciją. Todėl aš nusprendžiau, kad reikia oficialiai informuoti jus (žurnalistus) apie tai“, – pabrėžė vyriausybės vadovas.

Rusijos ambasada Bratislavoje atsisakė komentuoti Slovakijos premjero pareiškimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 07:30

Vokietijos slaptosios tarnybos būstinė

Vokietijos vyriausybė apkaltino Rusiją dėl pernai šalyje įvykdytų plataus masto kibernetinių atakų. Taip Berlynas prisijungė prie panašius kaltinimus Maskvai metusių JAV, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų.

„Federalinė vyriausybė yra beveik tikra, kad už APT28 kampanijos slypi Rusijos karinė žvalgyba GRU“, – penktadienį pareiškė Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas.

APT28 – dar žinoma kaip „Fancy Bear“ bei keliais kitais pavadinimais, – kibernetinio šnipinėjimo grupuotė, siejama su Rusijos GRU. Berlynas įtaria, kad ši grupuotė atsakinga už įsilaužimą į Vokietijos žemųjų parlamento rūmų, Bundestago, ir federalinės vyriausybės duomenų sistemas.

„Šis vertinimas pagrįstas itin patikimais faktais ir šaltiniais“, – patikino S. Seibertas. Jis pridūrė, kad Vokietijos vyriausybė „visiškai pasitiki“ Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų vyriausybėmis, ketvirtadienį apkaltinusiomis Rusiją surengus kibernetines atakas jų teritorijose.

„Griežtai smerkiame atakas prieš tarptautines organizacijas bei prieš mūsų sąjungininkų institucijas. Raginame Rusiją prisiimti atsakomybę ir ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų“, – kalbėjo S. Seibertas.

Ketvirtadienį Rusiją kibernetinėmis atakomis apkaltinusios JAV, Didžioji Britanija ir Nyderlandai teigė, kad Maskvos karinės žvalgybos darbuotojai įsilauždavo į įvairių Vakaruose veikiančių organizacijų, tokių kaip Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) arba Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW), kompiuterių sistemas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.06; 08:12

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Henry Vaughan /The Times

Sergejus Skripalis, nusivylęs savo šalies karine žvalgyba, perdavinėjo slaptą informaciją rašydamas nematomu rašalu, praneša The Times.

„Pasak Skripalio, Britanijos žvalgyba jį užverbavo 1996 metais, kai jo trejų metų komandiruotė į Ispaniją artėjo į pabaigą. Dėl tokio sprendimo jis taps Kremliaus auka ir, kaip tvirtinama, kovą bus apnuodytas Solsberyje Novičiok‘u“, – rašo žurnalistas Henris Voenas.

Skripalis papasakojo BBC žurnalistui Markui Urbanui, kad bandė išeiti iš GRU prieš metus iki atvykstant į Madridą, nes jautėsi išduotas Gorbačiovo ir Jelcino. Urbano knygoje „Skripalio medžiaga“ smulkiai pasakojama, kaip jį užverbavo jaunas MI6 agentas, figūruojantis netikru Ričardo Begnalo vardu.

„Jis sutiko perdavinėti informaciją už pinigus su sąlyga, kad, jeigu kas nors klostysis ne taip, jis turės kelią atsitraukti, įskaitant dokumentus ir pasą“, – perduoda Voenas. Pirmajam per 30 metų MI6 agentui iš GRU suteikė kodinį vardą Nedelsiantis – (Forthwith). Netrukus jis grįžo į Maskvą, kur jam buvo pavesta vadovauti GRU personalo valdybai.

PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone

Susitikinėti su kuratoriais iš MI6 Rusijoje buvo pernelyg pavojinga, ir Skripalis sugalvojo kitą būdą informacijai perduoti. 1997 metais jo žmona Liudmila ir duktė Julija atvažiavo poilsiauti į Alikantę, kur perdavė Skripalio kuratoriui dovaną – rusišką romaną. „Kai Begnalas grįžo į Londoną, ekspertai aptiko puslapius, prirašytus nematomu rašalu. Kitais metais Malagoje Skripalio žmona perdavė antrą tomą su naujomis paslaptimis“, – sakoma straipsnyje.

Skripalis pasitraukė iš GRU 1999 metais, bet tebedirbo MI6 naudai iki 2004 metų, kol buvo suimtas.

Informacijos šaltinis: The Times

2018.10.04; 07:50

Nepaisant to, kad JAV pateikė kaltinimus dvylikai rusų žvalgybininkų dėl kibernetinių atakų per prezidento rinkimų kampaniją, JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino viršūnių susitikimas įvyks. Tai penktadienį Vašingtone pareiškė Baltųjų rūmų atstovė Sarah Sanders. Susitikimas pirmadienį Helsinkyje, kaip ir planuota, įvyks, sakė ji.

Prieš tai kai kurie kongresmenai, tarp jų – demokratas Chuckas Schumeris, pareikalavo atšaukti viršūnių susitikimą. JAV teisėsauga pateikė kaltinimus Rusijos karinės žvalgybos GRU darbuotojams dėl kibernetinių atakų per 2016 metų JAV prezidento rinkimų kampaniją. Jie, be kita ko, kaltinami iš Demokratų partijos ir jos kandidatės Hillaty Clinton kompiuterių pavogę elektroninius laiškus ir dokumentus.

Rusų agentai organizavo ir vidiniam naudojimui skirtos medžiagos paskelbimo laiką. Tikslas buvo padaryti kiek įmanoma didesnį „poveikį rinkimams“, sakė generalinio prokuroro pavaduotojas Rodas Rosensteinas. Dėl kibernetinių atakų dienos šviesą pasiekė politiškai keblus vidinis susirašinėjimas, kuris H. Clinton per rinkimų kovą buvo itin nemalonus.

Dabar pareikšti kaltinimai pateikti po specialiojo tyrėjo Roberto Muellerio tyrimo. Šis nuo 2017 metų gegužės tiria spėjamą Rusijos kišimąsi į rinkimų kovą ir galimas dabartinio prezidento D. Trumpo darbuotojų sąsajas su šiuo kišimusi.

Tačiau dabar dvylikai rusų žvalgybininkų pateiktuose kaltinimuose nėra jokių duomenų, kad jie palaikė ryšį su D.Trumpo patikėtiniais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.14; 08:28

Buvęs  norvegų pasienio policijos inspektorius, kurį Rusija suėmė apkaltinusi šnipinėjus, veikiausiai buvo neetatinis Norvegijos žvalgybos kurjeris. Apie tai rašo „The Washington Post“ redakcija, kurios žuralistui pavyko prakalbinti suimtojo Frudės Bergo advokatą.

Nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio 62-iejų metų Frudė Bergas įkalintas Maskvoje. Jo areštas sukėlė sąmyšį mieste, kuriame iki arešto gyveno. Juk jis niekam nekrito į akis. Jis turėjo žmoną, du vaikus ir penketą anūkų. Miestelyje nebent garsėjo kaip tamprių, draugiškų Norvegijos ir Rusijos santykių puoselėtojas. Kai kurie miestelio gyventojai mano, kad Bergas galėjo įkliūti tik todėl, kad nežinojo bendaująs su norvegų šnipais arba tiesiog tapo politinių intrigų auka Rusijai dirbtinai siekiant sukelti skandalą, įveliant į nemalonią situaciją JAV sąjungininkus.

Beje, sulaikytojo advokatas Briunjiulfas Risnesas štai taip tvirtino leidiniui „The Washington Post“: „Mes įsitikinę, kad tai – tikra norvegų šnipų itorija. Rusai juos sučiupo su įkalčiais“.

Advokato žodžiais remiantis, Bergo pažįstamas, susijęs su Norvegijos karine žvalgyba, sykį jį pristatė žmogui Osle, ir tas paprašė, kad Bergas keliaudamas į Rusiją kartu su savimi paimtų ir kažin kokius vokus. Bergas dažnai važiuodavo į Rusiją ir padėdavo ten rengti įvairius festivalius – meno ar slidinėjimo. Todėl tai neturėjo sukelti didelių įtarimų.

Kas buvo tuose vokuose? Pinigai. Svarbu tai, kad Bergas tikriausiai žinojo, kad kiekviename voke – trys tūkstančiai eurų grynaisiais. Kam buvo skirti pinigai, – nežinoma. Pasak advokato, jo ginamasis tokį veiksmą atliko keletą kartų.

Suimtasis ilgainiui tikriausiai pradėjo įtarti, jog paslaugas atlieka būtent žvalgybai. Ėmė nerimauti. Bet jį tęsti šią veiklą pastūmėjo tokie įtikinėjimai: „Nejaugi nenori būti geras norvegas?“ Tiesa, suimtąjam nė sykio nebuvo pasakyta, esą ši veikla – pavojinga. Paskutinį sykį vykdamas į Maskvą norvegas pagalvojo, kad dabar – tai jau tikrai paskutinį kartą.

Taip ir nutiko – tikrai paskutinį kartą.

Parengta pagal The Washington Post publikaciją (autorius – Antonas Trojanovskij).

2018.04.26; 10:21

Suomijos laikraštyje „Helsingin Sanomat“ paskelbus straipsnį apie karinę žvalgybą, iškelta baudžiamoji byla.

Kaip pranešė portalas „Yle“, baudžiamoji byla iškelta dėl gynybos pajėgų slaptų duomenų perdavimo leidiniui. Remiantis šiais duomenimis buvo parašytas straipsnis „Slapta Suomijos vieta“ apie gynybos pajėgų radioelektroninės žvalgybos centrą Tikakoskio mieste centrinėje šalies dalyje. Pasak laikraščio, pastate tarp uolų įsikūrusi slaptoji tarnyba gali, be kita ko, kontroliuoti internetą.

Suomijos prezidentas Saulis Niinisto pareiškė, kad slapta medžiaga laikraščiui buvo perduota neteisėtai.

„Ypač slaptų dokumentų paskelbimas kelia grėsmę mūsų saugumui, to padariniai gali būti skaudūs“, – sakė valstybės vadovas.

Savo ruožtu laikraštis teigia paskelbęs slaptus duomenis apie Centrą todėl, kad piliečiai turi teisę žinoti, kas vyksta šalyje, ir žiniasklaida privalo apie tai pasakoti.

Leidinys primena, kad šiuo metu Suomijoje rengiamas naujas Žvalgybos įstatymas. Jame, be kita ko, bus gerokai išplėsti žvalgybos institucijų įgaliojimai ir teisės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.18; 18:00

Saugumo situaciją regione, karinį bendradarbiavimą, energetinio saugumo projektus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai aptarė su į Lietuvą atvykusią Lenkijos Seimo Gynybos komiteto narių delegacija, kuriai vadovauja komiteto pirmininkas Michalas Jachas (Michal Jach).

Susitikimo metu buvo kalbama ir apie kitus šalims, regionui ir Europai aktualius klausimus, taip pat skirtas didelis dėmesys karinės žvalgybos ir oro gynybos klausimams.

NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, susitikimas dar labiau sustiprins tarpparlamentinį šalių bendradarbiavimą: „Aptarėme daugybę abiem šalims svarbių aspektų. Tokie susitikimai padeda stiprinti tarpparlamentinį bendradarbiavimą, o šių dienų kontekste tai – labai svarbu“.

V. Bakas taip pat pabrėžė, kad Lietuva ir Lenkija saugumo srityje susiduria su panašiomis grėsmėmis ir iššūkiais. „Lenkija yra viena svarbiausių mūsų strateginių partnerių. Tiek mūsų, tiek Lenkijos grėsmės saugumo srityje praktiškai sutampa, todėl mes turime bendradarbiauti, koordinuoti veiksmus“, – sakė V. Bakas.

Kalbant apie regiono situaciją buvo paliestas ir Ukrainos klausimas. V. Bakas bendraudamas su Lenkijos atstovais pabrėžė, kad reikia stiprinti strateginę ir politinę paramą Ukrainai.

„Ukrainos pavyzdys puikiai atspindi įtemptą situaciją. Europoje šiuo metu išgyvename bene didžiausią saugumo krizę nuo šaltojo karo pabaigos. Tokią padėtį turime vertinti labai rimtai, telkti naujus NATO pajėgumus, stiprinti oro erdvę“, – sakė V. Bakas.

Seimo NSGK organizuojamo Lenkijos parlamentarų vizito metu svečių delegacija taip pat susitiks su Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetų nariais, Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijų atstovais. Be to, kaimyninės šalies politikai lankysis Genocido aukų muziejuje, Nacionaliniame kibernetinio saugumo centre.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.06; 00:01

Rusijos karinės pratybos Zapad 2017. EPA – ELTA nuotr.

Rugsėjo 20 dieną pasibaigusios karinės pratybos „Zapad” didesnių provokacijų nesukėlė, tačiau baigėsi tik aktyvioji pratybų fazė – Kaliningrado srityje jos dar tęsiasi, teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Antradienį Krašto apsaugos ministerijoje buvo pristatytas pirminis praėjusią savaitę pasibaigusių pratybų „Zapad” vertinimas. Pratybas apžvelgė krašto apsaugos ministras R. Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas ir karinės žvalgybos vadas Remigijus Baltrėnas.

Pasak krašto apsaugos ministro, šiuo metu yra pasibaigusi tik aktyvioji „Zapad” fazė, tačiau didesnių pažeidimų ir provokacijų pratybos nesukėlė.

„Baigėsi aktyvioji fazė Baltarusijoje. Kaliningrado srityje pratybos tebesitęsia. Pirminiais vertinimais, neskaitant kelių nusižengimų, pratybos neperaugo į didesnę provokaciją. Noriu padėkoti visoms su krašto apsauga susijusioms institucijoms, akivaizdu, kad skiriamas didelis dėmesys suveikė”, – komentavo R. Karoblis.

Čekijos karių sutikimo ceremonija. centre – Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Lauros Skiesgilienės nuotr.

Ministras išskyrė septynis pagrindinius pratybų vertinimus akcentuodamas, kad Rusija tampa vis didesniu pavojumi Baltijos šalims ir visai NATO. 

Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Visų pirma pabrėžtina Rusijos agresija tiek ruošiantis pratyboms, tiek jų metu. Taip pat pratybų metu teikiama informacija, tikėtina, turėjo dezinformacinį pobūdį. Trečia, pratybų metu vyko puolimo simuliacija prieš visas Baltijos šalis.

Pratybų metu buvo stebimas akivaizdus taktinių ir strateginių sprendimų panaudojimas, realūs bombardavimai šalia Lietuvos sienos.

Išskirčiau ir tai, kad Rusija mokosi iš ankstesnių savo klaidų. Tai nebe ta kariuomenė, kuri buvo 2009 ar 2014 metais. Mokomasi iš klaidų Sirijoje, o kariuomenė akivaizdžiai stiprėja.

Trumpėja ir Rusijos kariuomenės reagavimo laikas. 24-48 valandos yra realus reakcijos laikas pradėti karinius veiksmus. Taip pat rusų kariuomenė sustiprinta modernia amunicija, diegiamos naujos technologijos”, – pratybas vertino R. Karoblis.

Ministras, kariuomenės ir karinės žvalgybos vadai, pristatę savus vertinimus, pateikė ir pirmines „Zapad” išvadas.

„Regioninė situacija negerėja, Rusijos ginkluotos pajėgos nesilpnėja, ginkluotės realizavimas tęsiasi. Rusija yra ir liks NATO konvenciniu iššūkiu. Mūsų, krašto apsaugos institucijų, tikslai – tolesnis bendradarbiavimas su NATO ir visuomenės atsparumo didinimas”, – kalbėjo V. J. Žukas ir R. Baltrėnas ir R. Karoblis.

R. Baltrėno teigimu, karių skaičius pratybose, kaip ir tikėtasi, kelis kartus viršijo oficialius duomenis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.27; 02:23

Prieš keletą dienų oficialusis Jerevanas pranešė, kad automobilį, neva priklausantį Armėnijos televizijai „Šant“ ir neva važiavusį į karinio konflikto zoną filmuoti Kalnų Karabacho zonoje, apšaudė azerbaidžaniečių kariškiai. Esą apšaudė specialiai, sąmoningai. 

Vietoj filmavimo kameros – automatinis ginklas

Incidentas užfiksuotas gegužės 10 dieną apie 18 valandą vietos laiku šiaurinėje fronto linijoje Kalnų Karabacho teritorijoje. Tą vakarą buvo sužeistas minėtu automobiliu važiavęs Davidas Atojanas. Armėnijos pusė tvirtina, kad šis vyras – Armėnijos televizijos „Šant“ operatorius. Jei tai tiesa, azerbaidžaniečiai pažeidė tarptautines konvencijas, ginančias karštuosiuose taškuose dirbančių žurnalistų, Raudonojo Kryžiaus ir humanitarinių institucijų darbuotojų teises.

Nenusotabu, kad Tarptautinės organizacijos nedelsiant puolė klausinėti, kas kaltas dėl Davido Atojano sužeidimo. Report organizacija skubiai nusiuntė Azerbaidžanui oficialų prašymą paaiškinti, kas nutiko. Taip, tądien azerbaidžaniečių kariai iš tikrųjų šaudė į armėnų pusę ir tikrai sužeidė Davidą Atojaną (kartu su juo buvusį Aršaką Zakarianą privertė bėgti).  

Tačiau Azerbaidžanas nepažeidė nė vienos Ženevos konvencijos, griežtai reglamentuojančios, kaip kariškiai privalo elgtis, išvydę civilius asmenis – žurnalistus arba Raudonojo Kryžiaus darbuotojus. 

„Šanti“ televizijos automobilyje – automatas Kalašnikov

Kodėl taip galima manyti? Pirma, šaudyti pradėjo ne azerbaidžaniečių kariai. Pirmieji šūviai skriejo būtent į Azerbaidžano kariškių pusę. Ir šaudyta būtent iš automobilio, kuriuo neva atvažiavo TV laidos „Šant“ filmavimo grupė – Aršakas Zakarianas ir Davidas Atojanas. Žodžiu, azerbaidžaniečių kariškiai griebėsi atsakomųjų priemonių – jie tik gynėsi.

Antra svarbi detalė: automobilis, kuriuo į fronto liniją atskubėjo neva Armėnijos TV filmavimo grupė, buvo nudažytas taip, kaip maskuojami visi kariški armėnų automobiliai. Nei ant jo šonų, nei ant stogo nebuvo nė vieno užrašo PRESS. O ir patys televizijos darbuotojai, kuriuos Armėnijos valdžia pristato esant žurnalistus, neturėjo ant drabužių užrašų, perspėjančių, kad jie – civiliai. Į fronto liniją atvykę vyrai dėvėjo Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms įprastas karines slepiamosios spalvos uniformas. Trečia, automobilyje, kuriuo, armėnų teigimu, į fronto liniją atvyko taikūs žurnalistai, aptiktas automatas „Kalašnikov“.

Štai toks oficialus Azerbaidžano atsakymas tarptautinėms organizacijoms dėl gegužės 10-osios karinio susidūrimo. Manote, azerbaidžaniečiai meluoja? Oficialusis Baku tiesiog remiasi armėnų spaudoje paskelbtomis nuotraukomis bei filmuota medžiaga, kurią peržiūrėjus akivaizdu, kad ir automobilis, ir filmuotojai, gegužės 10-osios vakarą atvažiavę į šiaurinę fronto linijos dalį, niekuo nesiskyrė nuo armėnų kariškių. Be to, Armėnijos spaudoje galima aptikti net nuotraukų, kuriose TV laidos „Pozicijose“ atstovas Aršakas Zakarianas rakose laiko automatą.

Taigi turimę dar vieną klasikinę provokaciją, kai, siekiant apkaltinti kitą pusę, pagalbon pasitelkiama neva skriaudžiamų „žurnalistų“ korta.

Armėnijos nacionalinės gvardijos atstovai

Gilinantis į šią armėnišką klastą kyla dar viena mintis: kaip gi galėjo nutikti, kad „filmavimo grupė“, dėvinti išskirtinai karinę uniformą, atsidūrė vadinamojoje „karštojoje teritorijoje“, kuri azerbaidžaniečių stebima ir kurią azerbaidžaniečiai pajėgūs apšaudyti?

Sunku patikėti, kad armėnų žurnalistai be kariškių žinios galėjo atvykti į pavojingąją zoną. Neįmanoma taip pat įsivaizduoti, kad armėnų kariškiai, priimdami savus žurnalistus, nežinojo, kad masinių informavimo priemonių darbuotojai į karo zoną turi teisę atvykti tik dėvėdami drabužius su ryškiais užrašais „PRESS“. 

Kai ginklas mielesnis nei filmavimo kamera

Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas iš tikrųjų yra asmenys, prisistatę TV žurnalistais? Gal jie visai ne žurnalistai, o Armėnijos karinės žvalgybos atstovai? Gal toji Talyšo gyvenvietės pusėn judėjusi grupė priklausė karinei armėnų organizacijai „Armėnijos nacionalinė gvardija“?

Šios versijos negalima atmesti. Viešojoje erdvėje esama spėjimų, kad Aršaką Zakarianą užverbavo karinė armėnų žvalgyba, o „operatoriaus“ vaidmenį atliko „Armėnijos nacionalinės gvardijos“ atstovas Davidas Atojanas.

Socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos ir komentarai leidžia įtarti Aršaką Zakarianą esant visai ne žurnalistą, o provokatorių. Praėjusių metų balandžio mėnesį, kai kilo rimtas armėnų – azerbaidžaniečių karinis susidūrimas vienoje iš fronto linijų, būtent šio vyro komanda platino žuvusiųjų azerbaidžaniečių karių nuotraukas, palydėdama jas įžeidžiančiais komentarais.

Armėnų kariškiai ir Armėnijos nacionalinės gvardijos nariai

Svarbu pabrėžti, jog „Armėnijos nacionalinė gvardija“, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Aršakas Zakarianas, talkina oficialioms Armėnijos slaptosioms tarnyboms. Į šią organizaciją dažniausiai priimami buvę kariškiai. Juos apmoko Armėnijos karinės žvalgybos instruktoriai. Svarbiausia minėtos organizacijos atstovų misija – dalyvauti informaciniuose karuose šmeižiant Azerbaidžaną.

Žodžiu, Armėnijai metas pripažinti – gegužės 10-osios provokacija demaskuota. Visiems aišku, kokių tikslų turėjo „žurnalistai“ iš „Šant“ televizijos.

Iš paskelbtų nuotraukų (jas galima rasti socialiniuose tinkluose) akivaizdu, kas tie žurnalistais apsimetantys vyrai.

2017.05.14; 07:26

Vasario 22 d. darbo vietoje galimai nusižudė Antrajame operatyvinių tyrimų departamente prie Krašto apsaugos ministerijoje tarnaujantis kapitonas R. R., gimęs 1981 m. Karininko artimieji apie įvykį informuoti.

Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė reiškia gilią užuojautą mirusiojo artimiesiems.

Informacija apie  Antrajame operatyvinių tyrimų departamente prie KAM  tarnaujančius asmenis viešai nėra teikiama.

Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija (KAM).

2017.02.23; 19:58