Antrojo departamento prie KAM ženklas
Ketvirtadienį atidarytas naujas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pastatas. Apie tai savo „Facebook“ paskyroje pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Iš to ką žinau, galiu tik dar kartą pažymėti, jog lietuviškos karinės žvalgybos galimybės yra aukštai vertinamos mūsų sąjungininkų, pasižymi drąsiomis, aštriomis ir rezultatyviomis operacijomis. Tą savo kailiu pajautė ir Rusijos slaptosios tarnybos, kurios mėgino ir vis mėgina veikti Lietuvoje. Kada nors tai bus aprašyta mūsų žvalgybos istorijoje“, – socialinio tinklo paskyroje rašė A. Anušauskas.
Pasak A. Anušausko, naujoji, atkurta Lietuvos karinės žvalgybos institucija skaičiuoja jau 33 metus.
Žiūronai modernūs. Slaptai.lt foto
Londonas, sausio 8 d. (ELTA). Rusijos karinė vadovybė tikisi didelio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimo dviem kryptimis – arba Luhansko regiono šiaurėje, arba Zaporižios regione, teigiama naujausiame Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos karinės žvalgybos pranešime, sekmadienį paskelbtame tviteryje.
Pastarosiomis savaitėmis rusai stengėsi stiprinti gynybą Zaporižios regione, ypač tarp Vasylivkos ir Orechovo miestų. Šiame fronto ruože Rusija tebeturi didelę karių grupuotę.
Didelis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų proveržis Zaporižios regione būtų rimtas iššūkis dėl Rusijos „sausumos tilto“, jungiančio Rostovo sritį ir Krymą, gyvybingumo. O sėkmingas Ukrainos karinis kontrpuolimas Luhanske pakenktų Donbaso „išlaisvinimui“ – Rusijos paskelbtam karo tikslui.
Kurią iš šių grėsmių reikėtų bandyti atremti pirmiausia, dabar turbūt yra viena iš pagrindinių Rusijos operatyvinės veiklos planuotojų dilemų, rašoma žvalgybos pranešime.
Lenkijos karinės žandarmerijos automobilis
Varšuva, balandžio 6 d. (ELTA). Lenkijos karinė žandarmerija pirmadienį sulaikė du Baltarusijos piliečius, jie kaltinami šnipinėjimu Baltarusijos naudai.
Tai trečiadienį Lenkijos televizijai pranešė Poznanės apygardos prokuratūros atstovas spaudai Łukaszas Wawrzyniakas. Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema
„Jiems pateikti kaltinimai šnipinėjimu Baltarusijos žvalgybos tarnyboms. Nustatyta, kad Baltarusijos piliečiai, be kita ko, turėjo žvalgyti karinius ir civilinius objektus, turinčius kritinę reikšmę Lenkijos gynybiniam pajėgumui“, – sakė prokuratūros atstovas.
Baltarusiai suimti. Tyrimą atlieka Poznanės apygardos prokuratūros karinių bylų skyrius.
Lenkijos pareigūnai nepateikia išsamesnės informacijos apie įtariamuosius.
Londonas/Kyjivas, kovo 24 d. (dpa-ELTA). Ukraina, pasak britų žvalgybos, didina spaudimą Rusijos ginkluotosioms pajėgoms į šiaurės rytus nuo Kyjivo. Šios ten jau susiduria su didžiulėmis aprūpinimo ir kovos moralės problemomis, trečiadienio vakarą pranešė britų Gynybos ministerija, remdamasi žvalgybine informacija.
Ukrainos pajėgos, be to, sėkmingai kontratakuoja rusų pozicijas sostinės pakraščiuose ir galimai atsikovojo Makarivą bei Mošuną. Yra „reali galimybė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos dabar gali apsupti rusų dalinius Bučoje ir Irpine“, – sakoma toliau pranešime.
Dar prieš prasidedant karui Londonas pradėjo neįprastai atvirai dalytis su visuomene žvalgybine informacija. Vyriausybė dabar kasdien skelbia Rusijos vykdomo karo vertinimus.
Stebėjimo kameros. Slaptai.lt foto
Vasario 16 d. į Lietuvą atvyko britų žvalgybos ir stebėjimo (angl. Intelligence, Surveillance and Reconnaisance) karių grupė, kuri rems Lietuvos kariuomenės žvalgybos pajėgumus, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).
„Jungtinė Karalystė – viena iš svarbiausių mūsų sąjungininkių. Britų buvimas Baltijos regione turi stiprų atgrasymo elementą, kurį būtina toliau stiprinti“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Britai priėmė sprendimą siųsti savo karius į Lietuvą, reaguojant į besitęsiančią migrantų krizę prie Lietuvos sienos su Baltarusija ir vis agresyvėjančius Rusijos karinius veiksmus prie Ukrainos sienų.
Jungtinė Karalystė yra viena iš pagrindinių Lietuvos strateginių partnerių saugumo ir gynybos srityje. Šalys glaudžiai bendradarbiauja tiek dvišaliuose, tiek daugiašaliuose – NATO, Šiaurės šalių – formatuose. Vienas jų – JK vadovaujamos Jungtinės ekspedicinės pajėgos (angl. Joint Expeditionary Force, JEF), kurioms pajėgumus skiria dešimt Europos valstybių, tarp jų ir Lietuva.
JEF yra brigados dydžio aukštos parengties kovinis vienetas, skirtas reaguoti į netikėtas krizines situacijas Europoje ir už jos ribų: pradedant humanitarine parama, atgrasymu ir baigiant kovinėmis operacijomis. JEF pajėgos, visų pirma, yra skirtos greito reagavimo operacijoms, vykdomoms po Europos Sąjungos, NATO ar Jungtinių Tautų vėliava. JEF padaliniai galėtų būti panaudojami ir NATO 5 str. operacijoms. Lietuva šioms pajėgoms skiria kuopos dydžio vienetą, kuris veikia Danijos kariuomenės kovinės grupės sudėtyje.
Norvegijos ginkluotosios pajėgos
Oslas, vasario 11 d. (AFP-ELTA). Rusija yra operatyviai pasirengusi vykdyti plataus masto karines operacijas Ukrainoje, o Kremliui tereikia įsakyti, penktadienį sakė Norvegijos karinės žvalgybos tarnybos vadovas.
Rusai „turi viską, ko reikia, kad pradėtų – nuo nedidelės invazijos rytuose ir nedidelių puolimų įvairiose vietose Ukrainoje iki pilno įsiveržimo ir visos arba dalies Ukrainos okupacijos“, sakė viceadmirolas Nilsas Andreasas Stensonas.
„Dabar prezidentas Putinas turi pasirinkti, ar jis nori pradėti, ar ne“, – sakė jis.
Savo pastabas N. A. Stensonas išsakė pristatydamas Norvegijos žvalgybos tarnybų metinę grėsmių vertinimo ataskaitą.
Anot jo, Rusija prie Ukrainos sienos turi „daugiau nei 150 tūkst. karių“ kartu su „pažangiausia šalies ginkluote“ ir visa reikalinga logistika.
„Labai sunku pasakyti, ar (puolimas) tikėtinas, ar mažai tikėtinas, nes tik Rusijos prezidentas gali priimti sprendimą“, – sakė jis.
Vakarų šalys mano, kad Rusija rengiasi neišvengiamai invazijai į Ukrainą, nors Maskva tai neigia.
Nuo 2014 m. Rytų Ukrainoje vyksta konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir Kijevo pajėgų. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas penktadienį dar kartą perspėjo dėl „realaus naujo ginkluoto konflikto Europoje pavojaus“, o JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas sakė, kad Rusijos įsiveržimas gali įvykti „bet kada“.
Pistoletas. EPA – ELTA nuotr.
Bratislava, sausio 26 d. (ELTA). Buvusio Slovakijos karinės žvalgybos vadovo, generolo majoro Peterio Bučkos kūnas rastas šalies sostinėje Bratislavoje, Devino rajone. Policija tiria jo mirties aplinkybes, labai tikėtina, kad ji buvo smurtinė.
Tai trečiadienį pranešė Slovakijos televizijos kanalas JOJ.
P. Bučka vadovavo Slovakijos ginkluotųjų pajėgų žvalgybai nuo 1998 metų lapkričio 16 d. iki 1999 metų gruodžio 31 d. Jo lavonas buvo aptiktas antradienį antroje dienos pusėje netoli karjero Devine. Šis sostinės rajonas dar netolimoje praeityje buvo Bratislavos priemiestis ir iki šiol išsaugojo kaimo vietovės bruožų.
Pasak televizijos kanalo, nužudymas yra pagrindinė tyrėjų versija. P. Bučka pastaraisiais metais dirbo konsultantu Slovakijos komercinėse struktūrose, dalies jų veikla kėlė didelį policijos susidomėjimą.
Bulgarijos kariuomenė
Sofija, lapkričio 18 d. (AFP-ELTA). Bulgarijos prokurorai ketvirtadienį pareiškė kaltinimus šešiems asmenims, įskaitant kelis Gynybos ministerijos pareigūnus, įtariamiems šnipinėjimu Rusijai.
Kaltinamieji „įkūrė ir valdė grupę, šnipinėjusią, rinkusią ir užsienio šaliai perdavusią informaciją, kurioje būta valstybės paslapčių… bei veikė kaip jos šnipai“, sakoma Sofijos regiono karinės prokuratūros pranešime. Jame priduriama, kad „trys iš šių asmenų atskleidė įslaptintą karinio pobūdžio informaciją“.
Pranešime taip pat nurodoma, kad šiai grupei vadovavo buvęs aukšto rango karinės žvalgybos pareigūnas, kuris verbavo pareigas einančius pareigūnus, turinčius neribotą prieigą prie įslaptintos informacijos, priklausančios Bulgarijai ir jos partnerėms ES bei NATO. Tarp šių pareigūnų buvo du Bulgarijos karinės žvalgybos pareigūnai, vieno Gynybos ministerijos skyriaus vadovas ir pareigūnas, atsakingas už įslaptintą informaciją parlamento administracijoje.
Jiems buvo mokama už tai, kad jie perduotų konfidencialią informaciją grupės vadovui ir jo žmonai, turinčiai dvigubą Bulgarijos ir Rusijos pilietybę, kuri tuomet savo ruožtu perduodavo ją Rusijos ambasados Sofijoje darbuotojui, kovą po šių asmenų sulaikymo surengtoje spaudos konferencijoje teigė prokuratūros atstovė Siyka Mileva.
Penki jų tebėra sulaikyti, o vienas buvo paleistas už užstatą. Teismas dar nėra paskyręs parengiamojo posėdžio datos.
Rusijos ir Bulgarijos santykius pastaraisiais metais paveikė keli šnipinėjimo skandalai. Jie apkartino santykius tarp abiejų sąjungininkių, kurios palaikė artimus kultūrinius, istorinius ir ekonominius ryšius po komunistų režimo griūties 1989 m.
Buvęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Giedrės Maksimovicz (KAM) nuotr.
Buvęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis po trečiadienį vykusio uždaro Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdžio toliau aiškiai neatsako, kaip prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo procese skiriant Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktorių.
Tuo tarpu NSGK atstovai tvirtina, kad nors ir neišgirdo iš R. Karoblio visų atsakymų į užduotus klausimus, neleistino prezidento dalyvavimo AOTD vadovo skyrimo procese nematantys. Visgi, pažymi NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, po kilusių interpretacijų viešojoje erdvėje ketinama keisti dabar galiojančią karinės žvalgybos vadovo skyrimo tvarką.
„Aš esu statutinis valstybės pareigūnas šiuo metu ir mano ribos komentuoti… Yra daug sisteminių klausimų, aš į juos atsakiau Seimo komitetui ir dabar Seimo komitetas turi daryti išvadas“, – žurnalistams sakė R. Karoblis, išėjęs iš uždaro NSGK posėdžio.
Buvęs ministras patvirtino, kad prezidentas nekėlė jokių sąlygų prieš skiriant AOTD direktorių, tačiau žurnalistų paklaustas, ar prezidentas siūlė savo kandidatą į karinės žvalgybos vadovus, R. Karoblis tiesiai į klausimą neatsakė. Tik, pripažino buvęs ministras, AOTD vadovo skyrimo proceso metu buvo svarstomos kelios pavardės.
„Konsultacijų metu buvo iškilę ir kitų pavardžių. Į visus klausimus aš atsakiau komiteto nariams“, – teigė šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigas einantis R. Karoblis.
Visgi buvęs ministras pažymėjo, kad AOTD direktorius paskirtas taip, kaip ir numato įstatymai. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Pulkininkas Paulavičius paskirtas AOTD direktoriumi mano įsakymu, kaip ir numato įstatymas. Prieš skiriant vyko konsultacijos ir su prezidentu, ir su ministru pirmininku, ir su NSGK pirmininku“, – teigė R. Karoblis.
Į NSGK R. Karoblis buvo iškviestas po to, kai viešojoje erdvėje kilo klausimų dėl prezidento Gitano Nausėdos vaidmens skiriant Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorių. Naujas AOTD vadovas – Elegijus Paulavičius – buvo paskirtas rugpjūtį. Tuo metu krašto apsaugos ministro pareigas ėjo R. Karoblis.
Kaip skelbė LNK žinios, AOTD direktoriaus skyrimo aplinkybės galėjo būti susijusios su tuo, kodėl buvusiam krašto apsaugos ministrui R. Karobliui nebuvo patikėta ambasadoriaus pozicija Vašingtone arba Briuselyje.
Įstatymo pažeidimų nemato, tačiau ketina siūlyti keisti AOTD direktoriaus skyrimo tvarką
Po posėdžio NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas žurnalistams teigė, kad nors iš R. Karoblio ir neišgirdęs visų atsakymų į užduotus klausimus, neleistino Prezidentūros dalyvavimo skiriant karinės žvalgybos vadovą nematąs. Jo teigimu, sprendimą skirti E. Paulavičių AOTD vadovu priėmė buvęs krašto apsaugos ministras.
„Mes kažkokių lūžių ar kišimosi, intervencijų, kurie pažeistų dabartinius įstatymus, tikrai nematome. Bet kad įvairių interpretacijų būtų galima ir ateityje išvengti, norėtųsi, kad procesas būtų aiškesnis“, – teigė jis.
Pasak L. Kasčiūno, prezidentas skiriant karinės žvalgybos vadovą dalyvavo tik konsultacijose.
„Tai buvo konsultacijos su prezidentu. Konsultacijos buvo ne tik su prezidentu. Buvo ir su kitais svarbiais pareigūnais“, – teigė jis.
„Konsultacijų metu gali būti įvairių pasiūlymų, bet skyrimą atliko krašto apsaugos ministras, tad jokių kitų kandidatūrų nebuvo“, – pridūrė jis.
Visgi po susitikimo su buvusiu ministru L. Kasčiūnas pripažino, kad iki galo taip ir nepaaiškėjo, ar prezidentas siūlė savo kandidatus į karinės žvalgybos vadovus.
„Šioje vietoje mes neturime jokios informacijos. Mes kėlėme klausimus, bet mes šios informacijos negavome“, – teigė jis.
Galiausiai NSGK pirmininkas pažymėjo, kad Seimo nariai ketina teikti pasiūlymus, kaip būtų galima keisti AOTD vadovo skyrimo tvarką.
„Mes esame susikoncentravę į ateities scenarijus, kurie turėtų būti kitokie, kad tokių situacijų būtų išvengta“, – teigė L. Kasčiūnas.
Antrojo departamento prie KAM ženklas
„Nuskambėjo idėja, kad tai (AOTD vadovo skyrimas – ELTA) turėtų būti, be jokios abejonės, krašto apsaugos ministro siūlymas, susiderinus su kariuomenės vadu, gavus NSGK pritarimą ir Vyriausybės sprendimu. Toks mechanizmas būtų ir demokratiškesnis, ir, manytume, kad augančią AOTD svarbą mūsų valstybės visai saugumo politikai atitiktų labiau nei dabar egzistuojanti tvarka“, – žurnalistams sakė Seimo NSGK pirmininkas.
„Parlamentas turi būti įtrauktas, Vyriausybė taip pat turi vienaip ar kitaip dalyvauti ir turi būti kolegialūs sprendimai, bet išsaugant tai, kad tai yra krašto apsaugos ministro siūlymas. Kitaip tariant, mes turime įjungti įvairius stabdžių ir atsvarų mechanizmus. Tuomet nelieka ir keistų interpretacijų“, – aiškino NSGK pirmininkas.
„Mano požiūriu, esamas konsultacijų mechanizmas yra ne iki galo reglamentuotas – mes siūlome kelią, kaip tai padaryti“, – pridūrė L. Kasčiūnas.
Klausimo dėl ambasadorių skyrimo nenagrinėjo
NSGK pirmininkas tvirtino, kad R. Karobliui apsilankius komitete nebuvo keltas viešojoje erdvėje daug dėmesio susilaukęs klausimas, ar AOTD direktoriaus skyrimo procedūra turėjo įtakos tam, kad R. Karoblis nebuvo paskirtas į ambasadorius Briuselyje ar Vašingtone.
„Šio klausimo nekėlėme. Ne čia buvo objektas. Tačiau norėčiau pasakyti savo nuomonę. Aš manau, kad tokio rango ir tokį socialinį kapitalą sukaupęs žmogus, kuris būtų labai naudingas Lietuvos valstybei… Man labai gaila, kad dabar jam tenka susidurti su kliūtimis“, – apibendrino L. Kasčiūnas.
Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje ministru dirbęs R. Karoblis, kaip ir buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius, pastaruoju metu viešo dėmesio centre atsidūrė, kai prezidentas G. Nausėda nesutiko jų skirti į ambasadorių postus JAV ir Europos Sąjungoje. Prezidentas G. Nausėda kelis kartus tokį sprendimą argumentavo tuo, kad kadencijas baigusiems ir tinkamai savo pareigas atlikusiems ministrams yra būtinas „politinis atšalimas“. Viešojoje erdvėje šie argumentai susilaukė nemažai kritikos.
D. Kuliešius: šiuos gandus vertiname kaip tam tikrą sąmokslo teoriją
Savo ruožtu prezidento vyriausiasis patarėjas Darius Kuliešius teigia, kad Prezidentūra viešoje erdvėje pasirodžiusius gandus dėl G. Nausėdos dalyvavimo skiriant AOTD direktorių vertina kaip tam tikrą sąmokslo teoriją ir akcentuoja, kad šalies vadovas elgėsi teisėtai.
„Vertiname kaip tam tikrą sąmokslo teoriją šiuos gandus, nes galiu labai atsakingai patvirtinti, kad prezidentas elgėsi teisėtai, kandidatas yra pasirinktas būtent tas, kuris buvo teikiamas krašto apsaugos ministro. Dėl kandidatūros taip, visi, kas yra atsakingi už nacionalinį saugumą: tiek prezidentas, tiek ministras pirmininkas, tiek Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, domėjosi kandidatūromis“, – žurnalistams po NSGK posėdžio trečiadienį teigė D. Kuliešius.
„Prezidentas tai darė neformaliai, bet kadangi tai yra ypač svarbi institucija nacionaliniam saugumui, tai tas procesas buvo toks, kad jo metu buvo pasirinktas pats geriausias kandidatas, dėl to esame tikrai laimingi. Ir šiandien daugiau komentuoti tiesiog nėra poreikio“, – pridūrė jis.
D. Kuliešiaus teigimu, daugiau detalių apie AOTD vadovo skyrimą negalima pateikti, nes, pasak jo, žvalgybos institucijų vadovų skyrimo procedūros nėra viešos. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidento patarėjas akcentuoja, kad iš G. Nausėdos pusės dėl AOTD vadovo skyrimo nebuvo jokio spaudimo, o paskleisti gandai, anot jo, tėra interpretacijos, darančios žalą nacionaliniam saugumui.
„Aš galiu patvirtinti, kad nemačiau jokio spaudimo ir vertinu visą procedūrą kaip atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Šioje vietoje tai yra interpretacijos ir tam tikras, netgi sakyčiau, žalos darymas, šių klausimų eskalavimas, kadangi labai svarbi reputacija žvalgybos institucijų, kad jos nebūtų įtrauktos į politizavimus, į viešus eskalavimus dėl vadovų skyrimo peripetijų, nes tai tiesiog daro žalą mūsų nacionaliniam saugumui“, – sakė jis.
Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje
Troleibusas atpūškavo prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.
Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?
Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.
Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.
Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…
Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…
Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.
Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.
Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?
Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.
Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.
Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.
Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.
Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?
Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.
Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?
Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.
Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!
O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.
XXX
Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.
Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.
Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau..
Prisėdau.
Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.
Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?
Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.
Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.
Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.
Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.
Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.
Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?
Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos.
Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?
Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.
O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.
O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.
Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.
XXX
Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.
Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.
Kodėl gi ne?
Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.
Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.
Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.
Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.
Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.
Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.
Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.
Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.
Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.
Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.
Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…
XXX
Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.
Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.
Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.
GRU emblema
Jungtinėse Valstijose šešiems rusų karinės žvalgybos tarnybos (GRU) pareigūnams pareikšti įtarimai rengus kibernetines atakas, kurių metu taikytasi į Ukrainos elektros perdavimo linijas, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimus ir 2018 m. žiemos olimpines žaidynes, paskelbė Teisingumo departamentas.
Šeši GRU agentai taip pat apkaltinti surengę vadinamąją „NotPetya“ ataką prieš verslo įmonių kompiuterius visame pasaulyje, kuri sukėlė beveik 1 mlrd. dolerių žalą vien tik trims JAV bendrovėms.
Be to, šie pareigūnai esą taikėsi į tarptautinius tyrimus dėl buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ bei rengė kibernetines atakas prieš Sakartvelo žiniasklaidą ir parlamentą.
Generalinio prokuroro patarėjas Johnas Demersas tikino, kad kaltinami šeši agentai yra atsakingi už „labiausiai trikdančias ir destruktyviausias kompiuterines atakas, priskiriamas vienai grupei“.
J. Demerso teigimu, anksčiau to paties GRU padalinio pareigūnai buvo apkaltinti siekiant sutrikdyti 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Vis dėlto, kaltinime nieko nesakoma apie kišimąsi į šių metų rinkimus.
Pasak J. Demerso, kaltinamieji destruktyvias kibernetines atakas prieš Ukrainos elektros perdavimo linijas rengė 2015 ir 2016 m. gruodį.
„Tai buvo pirmosios užfiksuotos kibernetinės atakos prieš civilinės kritinės infrastruktūros kontrolės sistemas. Per atakas buvo atjungta šviesa ir šildymas viduryje Rytų Europos žiemos. Šimtai tūkstančių Ukrainos vyrų, moterų ir vaikų turėjo gyventi tamsoje ir šaltyje“, – sakė jis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai antradienį kartu su Lietuvos žvalgybos bei atsakingų ministerijų atstovais ketina apžvelgti naujausią informaciją Baltarusijoje.
„Komitetas bus supažindintas su pačia naujausia informacija, nes kviečiama tiek karinė žvalgyba, tiek VSD. Taip pat dalyvaus Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai“, – Eltai antradienio išvakarėse teigė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Pasak jo, šiuo metu daugiausiai klausimų kelia tai, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
ELTA primena, kad po savaitgalį vykusio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.
NSGK posėdžio metu taip pat bus svarstomas formuojamos Lietuvos parlamentarų delegacijos kelionės į Baltarusiją klausimas. Tokiai iniciatyvai dar penktadienį pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas.
Siūloma, kad šiam planuojamam vizitui galėtų vadovauti Europos reikalų komiteto pirmininkas „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas. Šią delegaciją taip pat galėtų sudaryti parlamentarai ŽygimantasPavilionis, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, Gintaras Vaičekauskas, Rasa Budbergytė, Aušrinė Armonaitė ir kt.
„Kadangi buvo kreipimasis iš valdybos, turėsime priimti sprendimą, nes yra (vykti į Baltarusiją – ELTA) pageidaujančių narių. Komitetas turėtų apsispręsti“, – teigė D. Gaižauskas.
Visgi NSGK pirmininkas sakė abejojantis, ar suformavus ir patvirtinus šią delegaciją, Baltarusijos režimas ją įsileistų.
„Aš labai skeptiškai žiūriu į tai, ar Baltarusija gali delegaciją įsileisti. Panašu, kad neįsileis. Bet kiekvienas bandymas ar dėmesio parodymas nėra blogai. Tokį sprendimą ir svarstysime. Seimo nariai gali prašyti tokio veiksmo, bet į tai turės atsižvelgti Seimas. Mes svarstytume prašymą, kokia turėtų būti vizito darbotvarkė ir pan.“, – teigė D. Gaižauskas.
Elegijus Paulavičius. EPA – ELTA nuotr.
Naujuoju Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriumi paskirtas pulkininkas Elegijus Paulavičius.
Oficialios ceremonijos metu ketvirtadienį krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis departamento vėliavą jam perdavė iš tarnybą baigiančio brigados generolo Remigijaus Baltrėno.
Iki šiol departamentui vadovavęs brigados generolas R. Baltrėnas išvyksta į Briuselį, kur eis Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir Europos Sąjungos pareigas.
Dėkodamas R. Baltrėnui už tarnybą, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. pabrėžė, jog šiandien jis, kaip ministras ir politikas, gali džiaugtis visą savo darbo laiką krašto apsaugos sistemoje turėjęs vertingą ir patikimą karinės žvalgybos patarimą.
Naujasis AOTD direktorius pulkininkas E. Paulavičius pabrėžė, kad ir toliau tęs pradėtus darbus kuriant patikimą, profesionalią, inovatyvią ir technologiškai pažangią žvalgybos instituciją, gebančią savarankiškai vykdyti pavestas užduotis.
E. Paulavičius tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1999 metais. Jis yra ėjęs bataliono štabo viršininko pareigas, vadovavęs Krašto apsaugos savanorių rinktinei, Sausumos pajėgų štabe vykdęs štabo viršininko pavaduotojo, atsakingo už Sausumos pajėgų operacinį planavimą, pareigas, tarnavęs Gynybos štabe Personalo valdybos viršininko pareigose. Pulkininkas taip pat vykdė krašto apsaugos ministro adjutanto ir Lietuvos kariuomenės vado padėjėjo pareigas. AOTD ženklelis
E. Paulavičius turi tarptautinės tarnybos patirties – NATO Jungtinės analizės ir išmoktų pamokų centre (Portugalija), kur buvo atsakingas už NATO strateginių štabų keliamų probleminių veiklos klausimų analizę ir siūlymų veiklos tobulinimui rengimą.
Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas yra viena iš dviejų Lietuvos žvalgybos institucijų, atsakinga už Lietuvos nacionalinio saugumo gynybos srityje užtikrinimą ir jo stiprinimą.
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.
Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).
Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…
Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.
Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.
Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.
O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.
Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.
Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.
Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.
Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.
Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba”
Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.
Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.
Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos užsienio reikalų ministerija ketvirtadienį iškvietė Rusijos ambasadorių Sergejų Nečajevą aptarti galimas sankcijas Maskvai dėl programišių atakos prieš Vokietijos parlamentą 2015 metais.
„Federalinio užsienio reikalų biuro valstybės sekretorius Miguelis Bergeris pakvietė Rusijos Federacijos ambasadorių S. Nečajevą pasikalbėti į Federalinį užsienio reikalų biurą. Federalinės vyriausybės vardu jis griežtai pasmerkė programišių ataką prieš Vokietijos Bundestagą“, – teigiama ministerijos pareiškime. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
„Rusijos ambasadorius buvo informuotas, kad, remiantis arešto orderiu Rusijos piliečiui Dmitrijui Badinui, kurį gegužės 5 d. išdavė Vokietijos federalinė prokuratūra, Vokietijos vyriausybė sieks Briuselyje pasinaudoti ES kibernetinių sankcijų režimu prieš asmenis, atsakingus už ataką prieš Vokietijos Bundestagą, įskaitant poną D. Badiną“, – nurodo ministerija.
Vokietijos užsienio reikalų biuras teigia turįs įrodymų, kad D. Badinas buvo Rusijos karinės žvalgybos pareigūnas, dalyvavęs 2015 m. atakoje prieš Vokietijos parlamentą.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel anksčiau šį mėnesį pareiškė turinti įrodymų, kad Rusijos programišiai 2015 m. surengė ataką prieš ją ir pasisavino kanclerės elektroninius laiškus.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.
Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.
Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.
Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…
Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…
Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.
Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.
JAV nusprendė į Artimuosius Rytus pasiųsti tūkstančius karių po to, kai Iranas pagrasino kerštauti už aukšto rango karininko nužudymą, praneša AFP.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigė, kad Irano generolas Qasemas Soleimani buvo „pašalintas“ dėl to, kad planavo puolimą prieš JAV diplomatus. Tačiau D. Trumpas tvirtino, kad Vašingtonas nesiekia nuversti Irano valdžią.
„Q. Soleimani planavo grėsmingus ir neišvengiamus išpuolius prieš amerikiečius diplomatus ir karius, bet mes jį pagavome tai darant“, – sakė JAV prezidentas Floridoje.
Nors D. Trumpas svarbų Irano generolą ir vadino „ligoniu“, tačiau jis bandė sumažinti įtampą aiškindamas, kad JAV nenori karo su Iranu.
„Veiksmų ėmėmės ne tam, kad pradėtume karą. Mes nesiekiame režimo nuvertimo“, – sakė jis. Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Q. Soleimani žuvo Irake, netoli Bagdado tarptautinio oro uosto, kai į jo automobilį buvo paleista raketa iš nepilotuojamo orlaivio. Taip pat žuvo 5 Irano revoliucijos gvardijos nariai ir 5 Iraną palaikančios karinės grupuotės Irake „Hashed al Shaabi“ atstovai.
Q. Soleimani, vadovavęs Islamo revoliucijos gvardijos nekonvencinio karo ir karinės žvalgybos pajėgoms, buvo laikomas antru svarbiausiu žmogumi šalyje. Jis vaidino svarbu vaidmenį Irane ir buvo atsakingas už operacijas regioninėje kovoje dėl valdžios bei prieš JAV.
Po jo žūties Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei’us grasino „žiauriu kerštu“, o dešimtys tūkstančių protestuotojų Teherane degino JAV vėliavas skanduodami šūkius „mirtis Amerikai“.
Rusija, Norvegijos kariniais duomenimis, pradėjo didžiausias povandeninių laivų pratybas Šiaurės Atlante nuo Šaltojo karo pabaigos.
Nuo praėjusios savaitės manevruose dalyvauja dvylika Rusijos Kolos pusiasalyje dislokuotų povandeninių laivų, pranešė Norvegijos karinė žvalgyba, kuria remiasi TV stotis NRK.
Naudojami ir aštuoni branduoliniai povandeniniai laivai.
Pratybos truks du mėnesius. Norvegija ir kitos NATO šalys Rusijos karinio laivyno veiksmus, be kita ko, stebi iš oro, sakė Norvegijos generalinio štabo atstovas Brynjaras Stordalis. Povandeniniai laivai taip pat pastebėti Europos Šiaurės jūroje bei Barence.
Stotis NRK, remdamasi kariniais šaltiniais, pranešė, kad Rusijos povandeniniai laivai mėgina Atlante panirti kuo įmanoma giliau nepastebėti. Rusų tikslas esą yra pademonstruoti savo gynybinę parengtį bei parodyti, kad jie gali būti grėsmė JAV pakrantei.
Rusija pratybų nepatvirtino. Rusijos karinis laivynas, rusų naujienų agentūrų duomenimis, šeštadienį pareiškė, kad du branduoliniai povandeniniai laivai giliai panerdami testuos įrangą ir ginklus.
Jungtinė Karalystė (JK) neturėtų pasikliauti tik vienu įrangos tiekėju diegiant naująjį 5G mobilųjį ryšį, tačiau „Huawei“ situacijoje nėra lengvų atsakymų, teigia JK karinės žvalgybos tarnybos (MI6) vadovas Alexas Youngeris, praneša „Reuters“.
Nors kol kas nėra paviešinta įrodymų apie „Huawei“ grėsmę, o bendrovė visus kaltinimus neigia, kelios Vakarų šalys jau apribojo „Huawei“ prieigą prie savo rinkų.
Paklaustas, ar Jungtinė Karalystė bandys suvaldyti „Huawei“ galimai keliamą pavojų, o ne tiesiog uždraus telekomunikacijų įrangos tiekėją, A. Youngeris žurnalistams Miunchene tikino, esą tai yra gana sudėtingas klausimas.
„Manau, tai yra kur kas sudėtingesnis klausimas nei tiesiog, uždrausti ar ne“, – sakė MI6 vadovas.
„Aš noriu taip reikalingos diskusijos apie tai, nes, manau, netinkama būtų reikšmingą nacionalinę infrastruktūrą pirkti tik iš vieno tiekėjo“, – kalbėjo A. Youngeris.
Pats A. Youngeris teigė nejaučiantis spaudimo iš Jungtinės Karalystės „Penkių akių“ – žvalgybos duomenimis besidalijančių sąjungininkių Jungtinių Valstijų, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos – dėl bendradarbiavimo su „Huawei“.
„Nenoriu apsimetinėti, kad turiu visus atsakymus į šiuos klausimus, tačiau noriu pasakyti, kad mums itin svarbu yra visus šiuos reikalus išspręsti“, – pridūrė britų žvalgybininkas.
JK telekomunikacijų bendrovė „BT Group“ gruodį pranešė išimanti „Huawei“ įrangą iš pagrindinių 3G ir 4G ryšio tinklų. Įmonė taip pat patikino nenaudosianti Kinijos bendrovės įrangos pagrindiniuose 5G mobiliojo ryšio tinkluose.
Didžiausia pasaulyje telekomunikacijų įrangos gamintoja „Huawei“ susiduria su Vakarų tyrimais dėl ryšių su Kinijos valdžia ir kaltinimų, kad „Huawei“ įranga Pekinas gali pasinaudoti šnipinėjimui.
Slovakijos užsienio reikalų ministerija nekomentuos Rusijos diplomato išsiuntimo iš šalies. Tai trečiadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė žinybos spaudos sekretorius Borisas Handelis.
„URM nekomentuos Rusijos diplomato išsiuntimo iš Slovakijos fakto, – pabrėžė jis. – Nebus komentarų ir dėl (šio incidento) detalių“.
Apie Rusijos diplomato išsiuntimą trečiadienį žurnalistams pranešė Slovakijos ministras pirmininkas Peteris Pellegrinis. Anot jo, Rusijos diplomatas buvo išsiųstas lapkričio 22 d. „remiantis informacija, gauta iš karinės žvalgybos“, jis „buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, kadangi vykdė žvalgybinę veiklą prieš Slovakiją ir NATO“.
„Slovakija atliko (išsiuntimo) procedūrą jos neviešindama. Žinoma, apie tai informuotos visos NATO valstybės. Buvo tikimybė, kad visuomenė vis tiek sužinos šią informaciją. Todėl aš nusprendžiau, kad reikia oficialiai informuoti jus (žurnalistus) apie tai“, – pabrėžė vyriausybės vadovas.
Rusijos ambasada Bratislavoje atsisakė komentuoti Slovakijos premjero pareiškimą.
