Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketvirtadienį pareiškė, kad „nėra jokio karinio Ukrainos konflikto sprendimo“. Tą ji padarė po to, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paprašė NATO paramos naujausiame šalies konflikte su Rusija.

Nors dėl kilusios įtampos A. Merkel apkaltino Rusiją, ji pridūrė: „Prašome ir Ukrainos pusę būti išmintingą, nes žinome, kad keblumus galime išspręsti tik būdami racionalūs ir palaikydami dialogą, nes tokiems ginčams nėra karinio sprendimo“.

Sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Šis incidentas paskatino nuogąstavimus, kad tarp šalių gali kilti platesnio masto konfliktas.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ P. Porošenka paprašė Vokietijos ir kitų NATO narių „perkelti karinius laivus į Azovo jūrą, siekiant padėti Ukrainai ir užtikrinti saugumą“.

A. Merkel, kalbėdama Vokietijos-Ukrainos verslo forume, patikino, kad savaitgalį G20 viršūnių susitikime Argentinoje šį incidentą aptars su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Ukrainos prezidentas pasirašė dekretą dėl karo padėties įvedimo. EPA-ELTA nuotr.

Pasak kanclerės, gegužę atidarytas tiltas per Kerčės sąsiaurį, jungiantis žemyninę Rusijos dalį ir aneksuotą Krymo pusiasalį, jau ir taip ribojo susisiekimą su Azovo jūra, tuo pačiu – ir su Ukrainos Mariupolio uostu.

„Visa kaltė dėl to tenka Rusijos prezidentui“, – pabrėžė kanclerė.

„Ko noriu dabar, tai kad būtų paviešinti visi faktai, kad įgulų nariai būtų paleisti ir kad nebūtų verčiami jėga prisipažinti, kaip kad matėme per televiziją“, – kalbėjo A. Merkel.

„Taip pat palaikyčiau idėją neeskaluoti padėties. Bet tuo pat metu turime užtikrinti, kad toks miestas kaip Mariupolis, priklausantis nuo priėjimo prie jūros, nebūtų tiesiog atkirstas, taip apsunkinant susisiekimą su ištisomis Ukrainos teritorijomis“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.30; 06:06

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Iš visų konfliktų, kurie pastaruoju metu vyksta pasaulyje, pavojingiausias yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui ir žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo išsivaduojamieji nacionaliniai judėjimai, ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga nedelsdama perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu. Beveik milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti reformas ir sumažinus karinę bei politinę kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnai paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomu tapęs Azerbaidžanas bandė apginti savo interesus – išsaugoti savo žemes, bet Armėnija su Rusijos pagalba užkariavo Kalnų Karabachą.

Manoma, kad apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną 9šiuo metu Armėnijoje nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų). Tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kalnų Karabachą sudėtine Azerbaidžano dalimi, tačiau Baku šiuo metu paradęs jo kontrolę.

Taigi ko vertas toks pripažinimas, jeigu realių veiksmų ligi šiol nėra, o uždelsto veikimo bomba tebetiksi?

Iki šiol ši žaizda pūliuoja, tarptautinė bendruomenė netgi primiršo, kad ši problema tebeegzistuoja; mat pasaulyje atsiranda naujų konfliktų židinių etniniu, nacionaliniu bei religiniu pagrindu. Ir, be jokios abejonės, ne be kitų suinteresuotų valstybių įsikišimo.

Užšaldytas konfliktas teberusena

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė – Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija – Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas – Ukrainoje.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, tiesa, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (kaip, beje, ir Ukrainoje – red.), o kariaujančias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų vielos, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache oficialiai nėra Rusijos karių. Bet Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija, ir nemokamai remia Armėniją ginklais.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas; ten nerasi kitų tautybių žmonių išskyrus armėnus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių (kurie ten gyveno iki prasidedant koviniams veiksmams) sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nepasiekta iki šiol, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai beveik nesusitinka.

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną ir pasklisti daug plačiau. Nestabilios nuolat besikeičiančios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vyriausybę. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt esama manančiųjų, kad kovos dėl Kalnų Karabacho labiau sutelks azerbaidžaniečių tautą savo žemių susigrąžinimui. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt taip pat tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė (ginklus armėnams tiekia tiekia nemokamai, o Azerbaidžanui – už didelius pinigus). Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusija ir Turkija – NATO narė bei JAV sąjungininkė.

Kartas nuo karto iš naujo įsiplieskiantys konfliktai nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu. Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį kovojantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus; vieni – Rusiją, kiti – Turkiją.

Nuo 1988 iki 1994 metų vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių. Pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.

Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkia sunkiąją ginkluotę.

Visiems aišku, bet…

Kruvina kova dėl „Juodojo sodo“ Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis. Čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų. Bet Armėnija nutyli, kaip ir kodėl į šį regioną jie buvo atkeliami kelis šimtus metų iš eilės. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį siekia susigrąžinti šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodąjį sodą“.

Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius. Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie ne tik įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui, bet į jį pradėjo kryptingai perkelti armėnų tautybės žmones. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos (Kremlius juos specialiai tam kurstė). Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerbaidžaniečių tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerbaidžaniečiai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą. Kiekybinę persvarą turėję azerbaidžaniečiai turėjo daugiau ginkluotės. Tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų, kuriems talkino rusų kariniai instruktoriai. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir okupavo gyvenamąsias teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių palikti savo namus. 1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerbaidžaniečių karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą, vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių; daugiau nei visas Armėnijos biudžetas. Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje.

Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.

Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, ji priversta remtis beveik išimtinai Rusijos parama: rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija. Vis dėlto paminėtina, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses.

Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pyškina iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi, gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?

Viena iš versijų  gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerbaidžaniečių karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija. Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas bei savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas. Maskva jau įrodė norint būti nepamainoma tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus; jei Gruzijos kare Kremliui nepavyko įrodyti savo, kaip taikdario vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.

Sudėtinga suprasti. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią ji galėtų įsikišti, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą. Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.

Vis dėlto, nepaisant turimos įtakos, šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų. Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku atmetė.

Ar kompromisas įmanomas? Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių. Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą. Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kuriame gyventa ne tik armėnų, bet ir daug azerbaidžaniečių, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.

Hodžaly aukoms atminti

Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai. Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai abiejų šalių kariuomenės  sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas. Vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija. Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.

Kodėl paliaubų iki šiol daugmaž buvo laikomasi? Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų nuostolių buvo nuspręsta liautis. Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų.

Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį; stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto, vadovaudamasis vien savo merkantiliniais tikslais.

Pos scriptum

Dabar daugiau kaip 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių azerbaidžaniečių vis dar gyvena po laikinu stogu. Savoje šalyje tremtiniais tapę azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip armėnų pajėgos jų gyvenamuosius rajonus apsupo 1993 metais. Gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui.

Anksčiau su armėnais jie  sugyveno draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojo ir netikėjo, kad kaimynai ateis jų žudyti.

Niekas šiandien negali paaiškinti, kodėl Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamas dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų pabėgėlių iš Uzbekistano.

Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių, ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtųjų namų.

Tačiau  surasti etninių valymų vykdytojus nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač tuomet, kai juos slepia kita valstybė.

Tai jau patyrė ir mūsų šalis – Sausio 13-sios budeliai surado saugų prieglobstį Rusijoje, Baltarusijoje.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros, karo belaisviais tapo per 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma.

Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžaly skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, nužudė per 60 gyventojų, tarp jų – vaikus, moteris, senolius. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau ar kada nors jie stos prieš teismą, – viltis labai menka.

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių iki šiol nedavė – azerbaidžaniečių ir armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos galvos skausmu – Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu.

Gaila, bet pasaulis šiais laikais dažniausiai rodo apsimestinį jautrumą vienam nuskriaustajam arba žuvusiajam, ypač jeigu įvykis rezonansinis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų, išvarytųjų ir pažemintų, niekam nerūpi.

Tai tik statistika?

2018.10.18; 12:15

Logiška, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šiųmetiniame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime už praėjusius metus didžiausią įspūdį turėjo palikti atviru tekstu  paskelbtas faktas, jog nuo taikos iki karo su Rusija mus gali skirti 24 valandos.

Kita vertus, ko nors kito jau ne vienerius metus vargu ar galima tikėtis. Irgi nieko naujo, kad 38 puslapių ataskaitoje konstatuojama, kad didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia Rusijos karinė galia. Iškalbingiausiai vis tiek byloja faktai, todėl primintini vien ginklavimuisi skirti vertinimo faktai.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jei santykiai su JAV negerės, Rusija toliau vykdys konfrontacinę ir izoliacinę politiką. Tam reikia resursų, dėl karinių pajėgų perginklavimo ypatingų problemų nekyla, o personalo stygiaus problemą Maskva sprendžia formuodama bataliono taktines grupes iš 700-800 aukštos parengties karių. Tokių grupių skaičius sparčiai auga – 2015 metais jų buvo 66, pernai – 96, o šiemet – 115, kitais metais planuojama padidinti iki 125. Bataliono taktinės grupės, kurias remia artilerija bei šarvuotosios pajėgos, labai išpopuliarėjo kare Ukrainoje.

Ypač didelį vaidmenį reformuojant savo ginkluotąsias pajėgas Maskva skiria šalia NATO sienų esančiai vakarų karinei apygardai, nuolat stiprinama Rusijos karinė grupuotė Kaliningrado srityje, kur nuolatinei dislokacijai ruošiami balistinių raketų kompleksai „Iskander“, korvetės su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“, priešlaivinės sistemos „Bal“ ir „Bastion“, dalis kurių gali atakuoti taikinius sausumoje. Be to, pernai Kaliningrade dislokuoti daliniai sujungti į 11-ąjį armijos korpusą, dalis 79-osios motošaulių brigados padalinių perdislokuoti iš Gusevo į Sovetsktą – prie pat Lietuvos sienos.

Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi didžiąja dalimi susijęs su konflikto su NATO simuliavimu – tai esą parodė ir pernai rugpjūtį Pskovo ir Leningrado srityse vykusios pratybos, kuriose per garsiakalbį tariami NATO kariai buvo raginami pasiduoti. Ataskaitos autoriai pažymi, kad šiemet Rusijos karinis aktyvumas išaugs ne Sirijoje, o Baltijos jūros regione, mat rugsėjo mėnesį planuojamos didelio masto Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kurių oficialus dalyvių skaičius (13 tūkst.) ir realus gali skirtis kelis ar keliolika kartų.

VSD ir AOTD manymu, prieš tai bus surengta virtinė plataus masto „kovinės parengties patikrinimų“ – netikėtų, iš anksto neskelbiamų didelio masto pratybų. Rusijos karinis prioritetas orientuotas į karinės reakcijos greitį, iki minimumo apribojant oponento galimybes atsakyti efektyviai.

Kaip minėta, čia išskirti tik Rusijos ginklavimuisi skirti faktai, patys savaime ne patys įspūdingiausi (viešojoje erdvėje tikrai galima rasti įspūdingesnių). Bet jie įsipiešia į globalią tendenciją, kurią ta pati Rusija daugeliu atžvilgių ir pradėjo. Analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai metų pradžioje ištyrė 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Pasirodo, pernai planetoje armijoms išleista 1,57 trilijono dolerių, beveik 200 milijardų daugiau negu 2015 metais. „IHS Markit“ 2020-aisiais prognozuoja 1,63 trilijono išlaidas.

Jei taip, planetos raidos vektorius ne ypač guodžiantis. Didėjančių karo išlaidų priežastimis nurodomi Rusijos veiksmai Ukrainoje, terorizmas, migrantų krizė bei įtampa Pietų Kinijos jūroje, šioje  strateginėje akvatorijoje eina krovinių gabenimo jūrinės trasos už 5 trilijonus dolerių per metus.

Nors Vakarų Europos šalyse išlaidos gynybai beveik nesikeitė (britai su 53,8 milijardo dolerių treti, 35,8 milijardo išleidę vokiečiai devinti ir t.t., Europos vidurkis siekia 1,4 proc. nuo BVP), visos kartu ES narės gynybai išleido 219 milijardų, tai yra daugiau už Kiniją (191,8 milijardo dolerių), kuri pagal išlaidas karui jau kurį laiką antra po JAV. Psichologiniu smūgiu rytų europiečiams, pirmiausia Baltijos valstybėms, tapo Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija. Lietuva, Latvija, Estija 2014-aisiais kartu gynybai skyrė 981 milijoną dolerių, 2016-aisiais ta suma augo iki 1,45 milijardo, 2020 metais planuojama skirti 2,1 milijardo dolerių.

Kinijos išlaidos karinėms reikmėms iki 2025 metų bus didesnės nei visų jos kaimynių kartu sudėtų, o dešimtmečio mažinimo pernai karinį biudžetą padidino Japonija – iki 41,68 milijardo dolerių. Indija su 50,69 milijardais (6,8 proc. daugiau nei 2015-aisiais) dolerių aplenkė Rusiją bei Saudo Arabiją ir pakilo į 4-ą vietą. Prognozuojama, kad 2018 metais didžiausia planetos demokratija iš pirmo trejetuko išstums Jungtinę Karalystę (JK).

Bonos (Vokietija) tarptautinio konversijos centro sudarytame pernykščiame militarizacijos reitinge Vokietija yra 100-ojoje pozicijoje, absoliučiais skaičiais daugiausia gynybai išleidžiančios Jungtinės Valstijos 31-os. Kasmetinis reitingas sudaromas išanalizavus karinių išlaidų dalį 152 valstybių BVP struktūroje.

Šia prasme labiausiai militarizuota planetos valstybė yra Izraelis. Į karinį konflikta įvelta Ukraina iš 23 vietos pernai pakilo į 15-ą. 6,6 proc. sumažinusi karines išlaidas Rusija – 5-oje vietoje, nors 21 amžiuje jos išlaidos karui beveik visą laiką (išskyrus 2009 metus) augo (2014-aisiais net 13 proc.).

Jei jau kalbame apie rytų Europą, balandžio 5-ąją Ukrainos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Ivanas Rusnakas Ukrainos – NATO tarpparlamentinės tarybos posėdžio Kijeve dalyvius informavo, jog Rusija prie sienos su jo šalimi yra sukoncentravusi virš 18 tūkstančių kariškių, apie 1370 tankų bei šarvuotų mašinų, apie 300 artilerijos sistemų, maždaug 700 karinių lėktuvų ir sraigtasparnių bei 24 karo laivus. I.Rusnakas taip pat pažymėjo, jog Maskva Ukrainoje išbando naujas karinių operacijų formas bei naujausią ginkluotę, jo teigimu, iki 2018-ųjų pabaigos Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas planuoja Voronežo bei Rostovo srityse netoli Ukrainos dislokuoti 8-ąją bei 20-ą armijas.

Oficialus Rusijos karinio jūrų laivyno okupuotame Ukrainos Sevastopolyje atstovas Viačeslavas Truchačiovas kovo viduryje informavo apie rusų planus dislokuoti šiame mieste sparnuotąsias raketas galinčius nešti povandeninius laivus „Krasnodar“, „Kolpino“ ir „Didysis Novgorodas“. Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatoriaus Dmitrijaus Tymčiuko vertinimu („Apostrof“ 03 21), Maskva ypač pastaruoju metu žūtbūt stengiasi parodyti esanti Juodosios-Kaspijos jūrų regiono šeimininkė. NATO laivų buvimą Juodojoje jūroje rusų kariškiai išgyvena ypač skausmingai. Kaliningrado pavyzdžiu Maskva trečius metus (po aneksijos 2014 metais) grūda į Krymą kariškius, iš jų formuodama 22-ąją armiją ir taip siekdama paversti pusiasalį  kariniu politiniu placdarmu.

Dar vienas Krymą militarizuoti skatinantis faktorius – Sirija, į  kurią siųsti kariškius bei karinę techniką patogiausia Juodąja jūra. Aišku, sausumos pajėgų dislokavimas signalizuoja apie kitokias, globalias Maskvos pretenzijas. Kokios jos, galima numanyti, tik primintina, kad karinių konfliktų pradinių priežasčių paprastai neįmanoma prognozuoti. Prieš 1-ąjį pasaulinį karą kaizerinė Vokietija buvo pagrindinė JK prekybos partnerė, kuo viskas baigėsi – žinoma. Kai įvairiose planetos vietose pilna ginkluotės, niekas dėl nieko negali būti tikras. Nors Kinijos ir JAV yra ypač glaudžios prekybos partnerės ir turbūt nenori karo, dėl emociškai ne paties stabiliausio dabartinio Baltųjų Rūmų šeimininko ir pabrėžtinio Kinijos visuomenės nacionalizmo nutikti gali visko.

Kol kas padėtis atrodo taip, tarsi aktualizuotųsi garsi Niccolò Machiavellio įžvalga, jog karo neįmanoma išvengti, jį galima tik atidėti – priešininko naudai. Buvusio NATO Jungtinių pajėgų Europoje vado pavaduotojo 2011-2014 metais Richardo Shirreffo knygos „2017: karas su Rusija. Skubus perspėjimas“ teiginys apie Rusijos galimybes per kelias dienas užimti Ukrainą ir Baltijos valstybes susišaukia su Lietuvos specialiųjų tarnybų teiginiu apie Maskvos pasirengimą pradėti karą su Lietuvą per 24 valandas. Buvęs NATO kariškis perspėja, kad Aljansas gali būti nepasirengęs staigiems Kremliaus veiksmams. Be abejo, tai tik perspėjimas, vis dėlto nerimas neatsiranda tuščioje vietoje – pasak  sociologinės tarnybos „YouGov“ 7-iose Europos vlastybėse bei JAV atliktos apklausos, Rusiją pagrindine arba didele karine grėsme laiko daugiau nei pusė respondentų. Jie taip pat mano, jog taika planetoje artimiausiais metais mažai tikėtina. Pasaulinio karo laukia 64 proc. apklaustų amerikiečių, 61 proc. britų, virš 60 proc. prancūzų bei vokiečių.

Vokiečių politologijos profesoriaus Herfriedo Münklerio vertinimu, JAV prezidentas Donaldas Trumpas padarys pasaulį pavojingesne vieta, jei vykdys nacionalistinę bei izoliacionistinę politiką. Istorija patvirtina, kad stojus „pasaulio žandaro“ saulėlydžiui visada prasidėdavo karų laikai, paskutinis pavyzdys – tuo metu galingiausios valsybės Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš pasaulinės arenos 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje galų gale atvedė prie 1-ojo pasaulinio karo. Sumenkus Amerikos kaip „pasaulio žandaro“ vaidmeniui stosiantis  globalios valdžios vakuumas provokuos kitų „geopolitinių žaidėjų“ (ar tokiais įtikėjusiųjų) konkurenciją bei mėginimą pasipelnyti kaimynių sąskaita – pretendentų jau dabar  kiek nori, pradedant Rusija, Turkija, pagiežingai viena kitą stebinčiomis Artimųjų Rytų šalimis ir baigiant Šiaurės Korėja.

Iš to, kas pasakyta, peršasi nelinksma išvada – jei stabilių Vakarų, kokius juos esame pripratę matyti po Antrojo pasaulio karo, nebeliks, ateitis nebajotinai paskęs miglose, ir teks prisiminti N.Machiavellį, deja.

2017.04.07; 08:06

Arūnas Spraunius

Karas brangsta, vadinasi, darosi paklausus?

Karas kainuoja, galbūt daugiau negu bet kas mūsų planetoje – išlaikyti 30 tūkstančių karių kontingentą užsienyje atsieina 10-15 milijardų dolerių per metus, amerikiečiai Irake laikė 200 tūkstančių karių. Rusai Sirijoje dažniau skraidė, bet aptarnavimo personalo vis tiek buvo 4 tūkstančiai.

Prezidentas Vladimiras Putinas, anksčiau atsimušinėjęs, kad operacija nekainuoja beveik nieko, mat vykdoma mokymų šalies viduje sąskaita, kovo 17-ąją vis dėlto įvardijo kampanijos kainą, paminėjęs 33 milijardų rublių sumą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Pasak balandžio pradžioje paskelbto Stogholmo pasaulio problemų tyrimų instituto SIPRI pranešimo, globalios karinės išlaidos 2015 metais pirmą kartą per ketveris metus išaugo 1 proc. ir siekė 1,7 trilijono dolerių. Išlaidų ginkluotei lydere išlieka Amerika, kuri, nors ir sumažino karinį biudžetą 2,4 proc., ginklams vis tiek išleido 596 milijardus dolerių. Antra buvo Kinija (215 milijardų), trečia – kiek netikėtai 87 milijardus dolerių išleidusi Saudo Arabija.

Dažniausiai naftos pinigais iki pastarojo meto problemas sprendusių Saudų „šastelėjimas“ į ginklavimosi prizininkes keistokas dėl to, kad šioje pozicijoje tradiciškai buvo įprasta matyti Rusiją, kuri liko ketvirta, nors ir padidino savo karines išlaidas 7,5 proc. iki 66,4 milijardų dolerių. Be šių lyderių į daugiausiai karo reikmėms išleidusių valstybių 15-uką pateko Didžioji Britanija, Indija, Prancūzija, Japonija, Vokietija, Pietų Korėja, Brazilija, Italija, Australija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Izraelis. Norsį nafta pinga, jos eksportuotojos Rusija, Saudo Arabija, Azerbaidžanas, Alžyras ir Vietnamas karines išlaidas didino, naftą irgi išgaunačiose Venesueloje bei Angoloje jos mažėjo atititnkamai 64 bei 42 proc. Tikriausiai tiktų pridurti, kad per dešimtmetį Saudai ir rusai karines išlaidas beveik padvigubino – atitinkamai 97 ir 91 proc.

Iš karo uždirbama tradiciškai gerai, ypač kai perkančiųjų daugėja. Vis dėlto išraiškingas faktas, kad būtent šiemet (sausio 13 d.) iš Vokietijos Kylio dokų į Haifą atplaukė povandeninis laivas „Rahav“, brangiausias (kainavo apie pusę milijardo dolerių) kada nors Izraelio įsigytas karinis laivas. Iki 2019 metų vokiečiai Kylyje Izraeliui pastatys dar vieną „Delfin“ klasės povandeninį laivą. Galima retoriškai arba ne tik retoriškai paklausti, kuriam galui žydų valstybei ypač modernūs laivai, pajėgūs atlikti bet kokios sudėtingumo misijas toli nuo Izraelio.

Greta čia išvardytų energingai besiginkluojančių lyderių, tarkime, Meksika lyginant su 2006-2011-ųjų laikotarpiu 2011-2015 metais ginklų importą padidino 331 procentais. Tiesa, importas į Europą nuo 2006-ųjų sumažėjo 41 proc., bet ambivalentiškai vertintinas rodiklis – viena vertus, jei pernai Vakarų Europos šalyse ginklų pirkimas mažėjo 1,3 proc., rytų bei vidurio Europoje (Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje bei Slovakijoje) jis pirmą kartą po 2009-ųjų augo 13 proc. Ir ypač savotiška aplinkybė ta, kad rusiškų ginklų pardavimai Europai augo daugiausiai dėl eksporto didėjimo į Azerbaidžaną (lyginant su 2006-2011-ųjų laikotarpiu 2011-2015 metais jis augo 217 proc).

Į galimybę uždirbti iš ginklų prekybos kabinamasi visomis įmanomomis priemonėmis. Visišku oksimoronu laikytina Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo balandžio 4-ąją interviu televizijos kanalui „Rossija-1“ pateikta argumentacija, kodėl rusai toliau parduos ginklus Armėnijai bei Azerbaidžanui, nors įšaldytas konfliktas Kalnų Karabache tarp šių valstybių ką tik plykstelėjo aktyvia faze. Pasirodo, rusai puikiai supranta, kad tuščia (šventa – ?..) vieta ilgai tuščia nebūna, taigi jiems pasitraukus Baku ir Jerevanas dairytųsi naujų pardavėjų. Šių parduodami ginklai grėsmės nesumažintų, užtat pažeistų balansą, kurį Maskva ginkluodama abi kariaujančias puses, suprask, palaiko. Maždaug, kadangi niekas geriau už rusus nežino „optimaliausio“ ginklų dozių poreikio, Kremlius „optimaliai“ ir dozuoja, kad žudymas iš abiejų pusių vyktų „optimaliai“. Pagal tokią logiką išeitų – pariteto principu?

Kariniai biudžetai daugelyje pasaulio vietų peržiūrimi ne šiaip sau. Dar praėjusių metų vasarą prieš vizitą į Jungtines Valstijas britų gynybos ministerijos atstovas, atsakingas už materialinį-techninį kariuomenės aprūpinimą, Philippas Dunnas užsiminė, jog Jungtinė Karalystė pirmą kartą per 5 metus nutarė peržiūrėti savo nacionalinės gynybos strategiją ir padaryti tą kartu su JAV.  Primintina, jog 2015-aisiais Didžiosios Britanijos karinis biudžetas buvo mažiausias per pastaruosius 25 metus ir siekė 1,88 proc. BVP (2014-aisiais sudarė 2,07 proc. BVP). Beveik akivaizdu, kad 2016-aisiais vektorius bus į priešingą pusę.

Britų vyriausybės parengtame pranešime, kurį premjeras Davidas Cammeronas parlamentui pristatė lapkričio 23-ąją, pagrindinėmis grėsmėmis nurodomos „Islamo valstybė“ ir Rusija. Pastarosios veiksmai Ukrainoje išryškino jos keliamą grėsmę rytų Europai bei Baltijos valstybėms, kurios priklauso Europos Sąjungai ir NATO. Parnešime apibendrinama, kad auganti Maskvos tarptautinė izoliacija, karinių išlaidų didiniams ir pasirengimas panaudoti jėgą, ignoruojant visuotinį pasmerkimą, artimiausius 5-eris metus kels didžiausią grėsmę ir Vakarų Europai.

Atsižvelgdami į šias pastabas britai koreguoja savo nacionalinio saugumo strategiją, o NATO rengia planą Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje dislokuoti batalijonus, kuriuos veikiausiai sudarys nuo 500 iki 1000 JAV, Didžiosios Britanijos bei Vokietijos karių ir kurie bus ginkluoti raketų sistemomis „žemė-oras“, šarvuota technika bei sraigtasparniais. Užduotis – pademonstruoti Maskvai, jog intervencija ukrainietišku stiliumi rytų Europoje būtinai sulauks NATO atsakymo.

Gi Rusijos prezidentas užtikrina, kad armijos perginklavimas bus įvykdyta bet kokiomis aplinkybėmis, mat užtikrins globalaus pariteto balansą. Pasažą „bet kokiomis aplinkybėmis“ tinkamai paaiškina Rusijos finansų viceministrės Tatjanos Nesterenko vasario 27-osios pareiškimas, kad 2015-ųjų biudžeto pajamos mažėjo 2,7 trilijono rublių, ir tai yra prasčiausias rodiklis per pastaruosius 15 metų.

O supratimą apie pastangas siekti „globalaus pariteto“ galbūt papildytų aplinkybė, kad 2013-ųjų taikingumo reitingo „Global Peace Index“ pirmą dešimtuką sudarė Islandija, Danija, Naujoji Zelandija, Austrija, Šveicarija, Japonija, Suomija, Kanada, Švedija, Belgija. Paskutinįjį – Centrinė Afrikos Respublika, Šiaurės Korėja, Rusija (155 pozicija), Kongo Demokratinė Respublika, Pakistanas, Sudanas, Irakas, Sirija, Somalis, Afganistanas. Nuo 2013 metų iš esmės nelabai kas pasikeitė, jei kalbame apie siekį mėgautis gyvenimu, taikingumą vs „globalaus pariteto“ siekimą bet kokiomis aplinkybėmis. Štai ir visi atsakymai.

2016.04.14; 18:02

Pastarųjų kelių dienų susišaudymai, kilę Armėnijos – Azerbaidžano pasienio regione, – informacija, kurią pasaulio žiniasklaida dabar skelbia pirmuosiuose puslapiuose. Beje, naujai įsiplieskęs Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas keletą parų stelbė net pranešimus apie Ukrainos – Rusijos karinį konfliktą.

Kas tai – naujas konfliktas ar dėmesio atitraukimas?

Pasaulio dėmesys Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimams yra natūralus. Tokiuose reikaluose atsitiktinumų retai užtiksi. Jei šūviai aidi, vadinasi, esama jėgų, kurioms jie reikalingi. Politikos ir karo ekspertai neatsitiktinai laužo galvas, ką galėtų reikšti naujausi Armėnijos pajėgų išpuoliai prieš Azerbaidžano karines pajėgas? Gal Rusija ir vėl mėgina demonstruoti įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms? O gal tai – naujo tarptautinio konflikto užuomazga?

Continue reading „Nerimą keliančios žinios iš Pietų Kaukazo: armėnų pajėgos apšaudo Azerbaidžaną“

Profesorė Margaret Mcmillan iš Kembridžo universiteto nurodė stulbinančias šių dienų paraleles su situacija Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, praneša Independent. Pavyzdžiui, padėtis Artimuosiuose Rytuose, aiškina žurnalistas Ienas Johnstonas.

Jeigu Iranas apsirūpins atomine bomba, tai tikriausiai prasidės branduolinio ginklavimosi varžybos. Kyla pavojus, kad bus „atstatytas parako rūsys, kuris prieš 100 metų sprogo Balkanuose“, rašė M.Mcmillan savo pranešime Amerikos institutui Brookings Institution. „Panašus toksiškų nuostatų nacionalizmo atžvilgiu mišinys rizikuoja įtraukti į konfliktą pašalines valstybes: JAV, Turkija, Rusija ir Iranas stengiasi apginti savo ir savo klientų interesus“, – sakoma pranešime.

Continue reading „Vėl atėjo 1914-ieji? Rizikuojame pakartoti klaidas, dėl kurių prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas?“

Tai, kas vyksta šiomis dienomis Ukrainoje, primena daugelio jau įvykusių pilietinių karų preliudijas kitose šalyse.  Duok Dieve Ukrainai išvengti pilietinio karo, nes ginklų šioje šalyje tikrai netrūksta, o jei pritruks, atsiras, kas patieks. Bet kitąsyk toks karas būna neišvengiamas.

Lietuvoje tuo metu nustebino Vytauto Landsbergio interviu Edmundui Jakilaičiui LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“:

„Aš manau, kad tokioje situacijoje Vyriausybė galėtų paskatinti kai kurias Lietuvos organizacijas būti ten, Ukrainoje. Pavyzdžiui, yra Lietuvos Sąjūdis, yra ir kitos. Deja, Sąjūdis šiandien neturi pinigų, bet gal tokiam tikslui žmonės aukotų? Reikia siųsti aktyvistus, jaunimą su trispalvėmis ir netgi veteranus. Jeigu Vyriausybė paremtų, tai būtų didelis dalykas“.

Pritariu Vytautui Landsbergiui iš esmės. Ir aš norėčiau, kad Ukraina būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, nesiūlanti Europos Sąjungai savo likimą spręsti trišalėse derybose „Rusija-Ukraina-ES“.

Continue reading „Replika: apie Lietuvos dalyvavimą vidiniame politiniame konflikte Ukrainoje“

Pilietinis karas Sirijoje, karinga Rusijos diplomatijos pozicija, palaikanti valdantį režimą, verčia Lietuvą sunerimti. Panašų nerimą jautėme, kai lemtingomis atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimui 1991 m. sausio dienomis Artimuosiuose Rytuose sinchroniškai vyko JAV karinė operacija „Audra dykumoje“, gelbėjant savo sąjungininką Kuveitą nuo Irako agresijos.

Atrodė, visas JAV ir likusio Vakarų pasaulio politinis ir karinis dėmesys bus nukreiptas nuo įvykių Lietuvoje, bet taip, ačiū Dievui, neįvyko. Nors, atrodytų, Lietuva, pasirašiusi su Rusija dvišalę tarpvalstybinę taikos sutartį, įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą, yra pakankamai saugi, įvykių Sirijoje metu pasirodė ženklų, kad ne viskas taip paprasta.

Continue reading „Konfliktas Sirijoje. Neaiški ateitis“

Retai Vokietijos politikai būna tokie vieningi. Svarstydami galimą ginkluotą JAV įsikišimą į Siriją, visų partijų atstovai buvo santūrūs. Jų poziciją šiuo klausimu taikliai apibūdinta portalo www.sueddeutsche.de politikos skiltyje: jeigu JAV pultų Siriją, tai veikiausiai be vokiečių pagalbos. Nepasirašyto komentaro autorius pažymi, jog buvo politikų, kurie griežtai ir net labai griežtai pasisakė prieš bet kokį dalyvavimą konflikte.

Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos koalicija Bundestage  pareiškė, jog karinėje intervencijoje prieš Sirijos režimą nedalyvautų dėl politinių ir karinių priežasčių. Philippas Mißfelderis, už užsienio klausimus atsakingas koalicijos atstovas, pasakė, jog „šiuo metu Bundesveras yra pasiekęs savo dalyvavimo taraptautinėse operacijose galimybių ribas“. Dėl to jis nematąs galimybės Vokietijai kištis į konfliktą.

Continue reading „Vokietija nedalyvaus kariniuose veiksmuose prieš Siriją“

2008 metų rugpjūtį JAV 6-ojo laivyno laivai, iš kurių vienas buvo ginkluotas sparnuotosiomis raketomis, pasuko link Gruzijos, pranešė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

Be to, pasak jo, Amerikos aviacijai Turkijoje buvo įvesta visiška kovinė parengtis.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tvirtina, kad JAV 2008 metų rugpjūčio konflikto metu įvedė visišką kovinę parengtį savo aviacijai Turkijoje, o link Gruzijos išplaukė KJP laivai, iš kurių vienas buvo ginkluotas sparnuotosiomis raketomis.

Pasak M.Saakašvilio, apie laivo ginkluotę jam pranešė JAV vice prezidentas Dikas Čeinis.

Continue reading „Michailas Saakašvilis: 2008 metų rugpjūtį JAV karinis laivas plaukė link Gruzijos“

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija“

kinai_military

Ka­ras tarp ga­lin­giau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių vi­sai įma­no­mas, o po­ten­cia­laus ame­ri­kie­čių ir ki­nų kon­flik­to at­ve­ju ru­sai pa­lai­ky­tų ki­nus. Taip tvir­ti­na po­li­to­lo­gas Ka­ro­lis ALEKSA.

„To­kiu at­ve­ju mū­sų lau­kia įdo­mūs lai­kai“, – įsi­ti­ki­nęs K. Alek­sa, ne­se­niai Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te (VU TSPMI) ap­si­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją „Jung­ti­nių Vals­ti­jų ka­ri­nės trans­for­ma­ci­jos po­vei­kis Ru­si­jos ir Ki­ni­jos sau­gu­mo po­li­ti­kai“.

Apie tai, ar ame­ri­kie­čiai vis dar ga­lin­giau­si pa­sau­ly­je ir ko ti­kė­tis iš Ki­ni­jos bei Ru­si­jos, su moks­li­nin­ku kal­bė­jo­si LRT žur­na­lis­tas Si­mo­nas BENDŽIUS.

Continue reading „Įtampa tarp JAV, Rusijos ir Kinijos. Ar gresia karas?“

baki_000

Šių metų vasario 25 dieną sukanka dvidešimt metų, kai užsienio valstybės ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Karabacho Chodžaly (Khojaly)  miestelį  Azerbaidžane ir žiauriai išžudė 613 beginklių jo gyventojų, daugiausia moterų, senukų ir vaikų.

Lietuvių tautai yra suprantamas Azerbaidžano žmonių skausmas ir apmaudu dėl to, kad šios tragedijos kaltininkai, skirtingai nuo įvykusio politinio ir teisinio karo nusikaltimų įvertinimo buvusios Jugoslavijos teritorijoje, iki šiol nenubausti.

Minint liūdnos Chodžaly (Khojaly) tragedijos 20-ąsias metines, reiškiame nuoširdžią užuojautą žuvusiųjų artimiesiems bei nukentėjusiesiems, o visai Azerbaidžaniečių Tautai  – solidarumą.

Continue reading „Dėl Chodžaly (Khojaly) tragedijos dvidešimtmečio sukakties“