Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, atkreipdamas dėmesį, kad per pastarąjį mėnesį Vilniaus mieste buvo nuniokoti net trys istoriniai bei religiniai paminklai: išpuolis prieš Jono Noreikos paminklinę lentą, Balsiuose išniekintas naujai pastatytas kryžius ir paminklas Artūrui Sakalauskui, parlamento gynėjui, paskutinei Lietuvos okupacijos aukai, kariui savanoriui, prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Seimo narys sako, kad vandalizmas prieš mūsų istorinius ir religinius paminklus tampa nerimą keliančia tendencija. Todėl privalu imtis veiksmų, apsaugančių mūsų istoriją ir tapatybę įamžinančius paminklus, kurie yra mūsų tautos pagarbos tiems žmonėms, mūsų istorijai ir tapatybei išraiška.

„Sveikintina, kad Vilniaus miesto savivaldybė atstatė Jono Noreikos paminklinę lentą, tačiau įdomu yra tai, kad Artūrui Sakalauskui skirtą paminklą sutvarkė kariai savanoriai, o savivaldybė į išpuolį atitinkamai sureaguoti nespėjo. Tokia situacija kelią nerimą ir susirūpinimą, kad atmestinai žiūrima į istorinę atmintį, kad duodamas kelias tolesniam vandalizmui“, – teigia L. Kasčiūnas. 

Seimo narys kreipimesi rašo, kad nutikę išpuoliai tik įrodo, jog paminklai ir atminimo vietos nėra tinkamai prižiūrėtos – neįdiegtas apšvietimas, nėra vaizdo kamerų. Kai kurie paminklai ar atminimo vietos yra apskritai užmiršti. 

Vienas tokių – tai poetui, filosofui ir restauratoriui Mindaugui Tamoniui, kovojusiam prieš raudonąjį melą ir terorą, prie Pavilnio geležinkelio bėgių, ant kalvelės, netoli nuo M. Tamonio žūties vietos pastatytas kryžius bei koplytstulpis, skirtas Sibiro tremtinių atminčiai. 

„Problema ta, kad apie šią vietą žino mažai žmonių, nėra orientacinių rodyklių ir patogaus tako, todėl žmonės priversti eiti geležinkelio bėgiais. Tai tik vienas iš tokių apleistų vietų pavyzdžių, kurioms savivaldybė neturėtų likti abejinga ir tinkamai pasirūpinti. Neturime leisti vandalizmui tapti nebaudžiamu. Svarbu saugoti ir puoselėti istorinę atmintį bei atitinkamai rūpintis paminklais ir atmintinomis vietomis“, – pabrėžia konservatorius L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.08; 15:53

Seimo narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno spaudos konferencija „Dėl lietuvių šeimų diskriminacijos Vilniaus rajone“. Dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės opozicijos lyderis Gediminas Kazėnas ir Vilniaus rajono tėvų bendruomenės atstovė Diana Legan. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas dėl sistemingos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos daugumos dešimtmečius vykdomos lietuvių gyventojų diskriminacijos, vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio švietimo valstybine kalba problemų ignoravimo kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį ir švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių. 

Parlamentarai kviečia juos prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinių ir pilietinių teisių Vilniaus rajone užtikrinimo.

„Susidariusi padėtis rodo, kad atėjo metas tiesioginiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsikišimui. Vienas iš efektyviausių būdų spręsti minėtas problemas būtų 2020 metų valstybės biudžete numatyti papildomų lėšų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įsteigti jai pavaldžius darželius su grupėmis lietuvių kalba ar steigti papildomas ikimokyklinio ugdymo grupes lietuvių kalba ministerijai pavaldžiose Vilniaus rajono švietimo įstaigose“, – pirmadienį spaudos konferencijoje Seime sakė A. Ažubalis.

Pasak A. Ažubalio ir L. Kasčiūno, Vilniaus rajone jau kelis dešimtmečius nekreipiamas dėmesys į naujakurių ir jų vaikų švietimo lietuvių kalba problemas. 

Spaudos konferencijoje kalbėjusio Vilniaus rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderio Gedimino Kazėno teigimu, Vilniaus rajono tėvų bendruomenės daug kartų kreipėsi į rajono savivaldybės tarybą dėl darželių arba papildomų grupių lietuvių kalba steigimo, tačiau šie prašymai nebuvo net tinkamai svarstomi. Vien per pastaruosius metus nemažai Vilniaus r. tarybos opozicijos atstovų parengtų sprendimų (iš viso 19 sprendimo projektų) dėl naujų darželio grupių lietuvių kalba steigimo buvo atmesti. Pasak G. Kazėno, Vilniaus r. savivaldybė dėl susidariusios padėties yra gavusi pastabų iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, tačiau tai situacijos nepakeitė.

G. Kazėnui antrina Seimo narys L. Kasčiūnas, pasak kurio, švietimo problemos yra ignoruojamos, kas galiausiai kelia problemų ir Vilniaus miestui.

„Matant nemažai metų Vilniaus rajono tarybos valdančiųjų ignoruojamą akivaizdų ir dėl naujakurių skaičiaus didėjimo nuolat augantį poreikį steigti lietuviškas ikimokyklinio ugdymo grupes, kyla įtarimas dėl rajono valdančiųjų sistemingai vykdomos lietuvių tėvų ir vaikų diskriminacijos. Apie 5000 vaikų kasdien važiuoja į Vilniaus miesto švietimo įstaigas. Šiuo atveju įžvelgiu ir politinį visos situacijos aspektą: tėvai privalo registruotis ten, kur jų atžalos lanko švietimo įstaigas – Vilniaus mieste. Situacija paprasta: kur esi registruotas, ten balsuoji. Žinant, kad lietuviai tėvai nėra linkę balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, Vilniaus rajono valdantieji nėra suinteresuoti lietuviškų švietimo įstaigų steigimu ir tuo, kad tokie tėvai registruotųsi rajone“, – teigė L. Kasčiūnas.

Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusios tėvų atstovės, Vilniaus rajono gyventojos Daivos Legan, valstybinės institucijos nededa pakankamai pastangų situacijai išspręsti.

„Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigia bendradarbiaujanti su savivaldybe, sprendžiant lietuvių vaikų švietimo problemas, tačiau sprendimai dėl darželių žadami anksčiausiai 2024 m. – tuo metu dauguma vaikų, kuriems šiuo metu nėra vietos ugdytis Vilniaus rajone, jau bus mokyklinio amžiaus…“ – teigė D. Legan.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 13:00

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl šmeižikiškos ir mirusiųjų atminimą žeidžiančios informacijos paskelbimo apie Lietuvos partizanus, kuriems šių metų sausio 13 d. buvo įteikta Laisvės premija.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

Šių metų sausio 14 d. Rusijos televizijos kanalo „Rossija 24“ transliuotoje žinių ir aktualijų laidoje buvo parodytas reportažas apie sausio 13 d. Laisvės premijos įteikimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei.

Pasak parlamentarų, reportaže partizanai buvo išvadinti nusikaltėliais ir taikių gyventojų bei vaikų žudikais, o apie partizanų tariamus nusikaltimus ir jų sąsajas su nacionalsocialistine Vokietija Rusijos propagandiniam televizijos kanalui per programėlę „Skype“ noriai pasakojo „Socialistinio liaudies fronto“ lyderiu prisistatantis Giedrius Grabauskas: „Tai buvo žmonės, ne tik susiję su Vokietijos žvalgyba, fašistų okupantais, jie grobė, žudė, bet ir jie, žinoma, veikė kartu su amerikiečių žvalgyba“, – reportaže tikino G. Grabauskas.

„Akivaizdu, kad šioje televizijos laidoje buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Tai nėra pirmas atvejis, kuomet Rusijos televizijos kanalai skleidžia tokio ar panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes. Šiuo atveju buvo žengta dar toliau ir, mūsų nuomone, apšmeižti ne tik minėjimo dalyviai, bet ir paniekintas žmonių, kurie negali patys apsiginti – mirusiųjų, atminimas“, – teigė L. Kasčiūnas.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

„Pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudoje. Kodekse taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė už mirusiojo atminimo paniekinimą, viešai paskleidus apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui. Atsižvelgdami į tai, prašome įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiųjų atminimo, nes tokie jo pasisakymai apie partizanus taikytini ir Lietuvos partizanams, kurie yra jau mirę“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių dėl Rusijos televizijos kanale „Rossija 24“ melagingos ir neapykantą kurstančios informacijos paskelbimo apie Laisvės premija apdovanotus Lietuvos partizanus. 

Seimo nariai savo rašte prašo įvertinti ir pritaikyti sankcijas šiam kanalui. „Prašome įvertinti minėtoje televizijos kanalo „Rossija 24“ žinių ir aktualijų laidoje rodytą reportažą apie Laisvės premijos įteikimą Lietuvos partizanams ir šiam televizijos kanalui pritaikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones“, – sakė A. Ažubalis.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas. LGGRTC nuotr.

Sausio 13 d. minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 08:11

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą dėl Kinijos informacinių ir ryšio technologijų kompanijos „Huawei“ dalyvavimo plėtojant 5G ryšį Lietuvoje.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Parlamentarų teigimu, įvairios valstybės, įskaitant Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Norvegiją, yra pareiškusios susirūpinimą dėl „Huawei“ technologijų naudojimo kuriant naujos kartos 5G ryšio tinklus.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Neatmestina galimybė, kad „Huawei“ technologinėje įrangoje paliktos vadinamosios „landos“, kurios ilgainiui gali būti panaudotos bandant prieiti prie informacijos, šnipinėjimo ar netgi sabotažo tikslams“, – rašto motyvus aiškino A. Ažubalis.

Seimo narys Audronius Ažubalis

„Atsižvelgiant į visa tai, prašome Lietuvos saugumo tarnybų įvertinti „Huawei“ technologinių produktų patikimumą kibernetinio saugumo požiūriu, jų dalyvavimo naujos kartos 5G ryšio Lietuvoje diegimo procesuose rizikas ir paplitimą ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros objektuose, t. y. norėtume sužinoti, kokie konkrečiai ypatingos svarbos infrastruktūros objektai remiasi „Huawei“ technologine įranga ir ar tai nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – teigė L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.15

Filosofė dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Aš nežinau, ar pasaulyje tarp vadinamųjų demokratinių valstybių išliko bent viena, kuri nuosekliai vykdo laisvės, lygybės ir brolybės siekį. Nežinau net, ar tokia ideali valstybė iš viso kada nors egzistavo, išskyrus trumpus laikotarpius pereinant iš vienos sanklodos į kitą – demokratinę, kada revoliucinis įkarštis ir idealizmas sudaro gyvenimo pagerėjimo regimybę.

Kiekviena pastanga įgyvendinti šį uždavinį, ypač griežčiau tvarkantis, iškart pradeda gimdyti šalutinius padarinius. Teisės vienam virsta beteisiškumu kitam, kad ir kaip būtų tobulinami įstatymai. Brolybė ir lygybė liberalizmo sąlygomis iš viso tampa nebereikalinga, nes pirmiausia rūpinamasi savo asmenine gerove, ir greitai paaiškėja, kad startas ne visiems vienodas, o dalijimasis su broliais geru – prietaras. O laisvė – tai sudėtingiausias reiškinys, kuriuo ne ką mažiau gudriai manipuliuojama.

Kad demokratija išoriškai teigia rūpinimąsi žmogaus teisėmis, o realiai augina galingą turtingųjų luomą, kuris skaitosi tik su tokiais pačiais, kaip jie, matyti iš viduriniosios klasės nykimo sparčiais tempais Vakaruose. Antvalstybiniai dariniai, tokie kaip ES taryba, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos, pagrįstos ekonominiais interesais, kartu perima valdymo ir įtakos svertus. Ir nors nominaliai rinkimų, žodžio ir kitos laisvės egzistuoja, faktiškai didėja atskirtis tarp politinių programų turinio, jų vykdymo ir tikrovės. Paskutiniu metu šis procesas tiek pagreitėjęs, jog bandoma steigti naujas partijas, grįžti prie laiko patikrintų visuomeninio bendrabūvio modelių, juos atrinkti ar jungti, o kartu galią vis kiečiau demonstruoja iš pažiūros visai nauji ideologiniai modeliai, kuriais stengiamasi paslankias visuomenes įtraukti į bendrą orbitą.

XXI a. tarptautiniuose įvairių institucijų sąskrydžiuose svarstomi globalūs projektai, kurie bandomi įpiršti pasaulio bendruomenėms, kuo toliau, tuo labiau atidengia ne tik faktą, kad kurpiami susitarimai ir jų pagrindu įvedinėjami įstatymai prieštarauja valstybių Konstitucijoms, bet ir tai, kad demokratija de fakto jau tampa atvira oligarchija, nes tie dariniai ignoruoja piliečių prieštaravimą, pasireiškiantį masinėmis demonstracijomis bei peticijomis, priiminėti svarbiausius gyvenimą reglamentuojančius įstatymus nepaisant pilietinės ir bet kurios šalies Konstitucijos valios. Ne  tik Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų šalims, visiškai atvirai spjaunant į jų savisaugos interesus, per jėgą primetami sprendimai, naudingi per visą gaublį išsiraizgiusiems galios skirstytojams, nukreipiantiems pinigų srautus ten, kur jiems patinka.

Tai reiškia net ne laikiną interesų konfliktą, kurį įmanoma laisva valia suderinti, bet vienos ideologijos įsivyravimą būtent per demokratines institucijas, kurių galios tolydžio apribojamos. Vis dėlto beatodairiškas suverenių galių tiek individualiu, tiek bendruomeniniu lygmeniu naikinimas rodo ne tai, kad toji ideologija yra geresnė ar neišvengiamai būtina, bet veda į greitą totalitarizmo atgimimą.

Vargu, ar žmogaus prigimtis pasikeitė tiek, kad jis įstengtų suformuoti iš esmės naują, geresnį valdymo mechanizmą. Priešingai, pakenčiamai veikiančius mechanizmus išstumia banali ir vulgari mąstysena, netgi antiutopijos, kurios remiasi į nudvasintą ir žiaurų požiūrį, pagal kurį žmonių yra per daug, išteklių mažėja, o gerai visais laikais gyveno tik saujelė turtingų valdančiųjų. Todėl dabartiniams oligarchams yra aišku, kad visų neišgelbėsi ir nepamaitinsi, reikia gelbėti savo kailį kitų sąskaita.  Zoologinį mentalitetą papildo psichologiniai veiksniai, kai viską susiglemžus pasitenkinimą teikia galia valdyti ne tik žmones, bet ir valstybes, net kontinentus ir visą žemės rutulį. Kaip tik šis žaidimas kaip marionetes už virvelių tampant žmones ir darant su jais visokiausio pobūdžio eksperimentus globaliomis sąlygomis gresiančiam totalitarizmui suteikia daug pavojingesnį pobūdį su dar blogesniais padariniais, nei atominio ginklo nežinojusiems XX a. totalitarizmams. Nežinojo jie nei visuotinio prieinamumo prie kiekvieno žmogaus asmeninės erdvės per internetą, socialinius tinklus, elektroninį paštą, elektroninę bankininkystę, išmaniuosius telefonus, video kameras, dronus ir kitus buitį „lengvinančius“ išradimus, kurie gresia tapti rimta problema. Visuotinis susijungimas per technologinius išradimus kontrolę bei duomenų rinkimą daro stulbinamai efektyvų ir greitą.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau perkėlus visą žiniją ir duomenų bankus į virtualią erdvę, visut viską – suskaitmeninus (taip pat ryšius ir prekiavimą, institucijų ir agregatų koordinavimą), o paskui ištikus visuotiniam kataklizmui ir sunaikinus sistemą, žmogus būtų paliktas kaip stovi be jokių įrankių išgyvenimui. Kaip tik ši grėsmė, kurią supranta nedaugelis, ir lemia įsisiūbuojančius kibernetinius karus. Nes kas gali paneigti, kad tas, kas valdys viso pasaulio tinklaveiką, nevaldys ir viso pasaulio? Ir atėjus tai valandai, nepasakys: darykite, kaip sakau, nes kitaip jūsų neliks akimirksniu. Naujasis totalitarizmas turi šiurpiai virtualų – skaitmeninį – veidą.

Naujojo totalitarizmo gimimą liudija ideologijų perimta ir valdoma teisė, kuri visiškai atsiskiria nuo teisingumo ne tik ta prasme, kad kaltę, kurios liudininkais gali būti daugybė asmenų, reikia įrodyti, bet ir, priešingai, operuojant naujomis reikšmėmis ar interpretacijomis, kaltu įgalina padaryti visai nekaltą asmenį. Galiausiai teisingumas tampa priklausomas nuo kišenės ir antpečių laipsnio. Teisių perrašinėjimas vyksta su pagreičiu, ir tikrai netoli ta diena, kai ketinimas neatlikus veikos taps baudžiamas pagal įstatymą. Užteks, kad „netinkamai“ pagalvojai apie esamą santvarką, valdžią ar kaimyną. Įkalčiais taps bet kuri frazė ar pokalbis, sakinys, ištartas ar parašytas ne tik feisbuke, komentare po straipsniu, bet ir asmeniniame pašte, per skaipą, telefonu ar net virtuvėje, nes viskas gali būti ištraukta skaitmeniniu būdu. Minčių policija – visai reali ateitis.

***

O dabar pažvelkime, kaip „demokratija“ ir „liberalizmas“ veikia. Laisvė, pasireiškianti tik apolitinėmis pramogomis (geriu, valgau ką noriu, linksminuosi ir gyvenu su kuo noriu ir kaip noriu etc.), sutelkta į masinius ir paprastai kurtinančio triukšmo lydimus pramoginius renginius yra leidžiama tik tam, kad tuose daugiausiai jaunimo veiklos klasteriuose būtų renkama informacija ir stebimos nuomonės. Jokia reali nepriklausoma veikla nėra leidžiama, jeigu neatitinka vyraujančios ideologinės linijos arba peržengia fiziologines reikmes, o ir šios kreipiamos ir rūšiuojamos. O jeigu ir leidžiama (pvz., mitingai ar piketai, eitynės), tai tuoj pat spaudoje ir televizijoje yra išjuokiama arba iš viso nepastebima, geriausiu atveju atitinkamai ideologizuojama. Tokio „liberalizmo“ sąlygomis išaugęs žmogus gerai žino, kas yra pagrindinė srovė, kurioje jis yra „saugus“, nuo žiniasklaidos priemonių iki studijų ar darbo tematikos. Energijos perteklius nudrenuojamas fiktyviose diskusijose arba klubuose. Apskritai triukšmo valdymas tarnauja žmonių sąmonės kreipimui pageidautina linkme.

Pavyzdys – čiuožykla ar šunų vedžiojimas Lukiškių aikštėje, senamiestyje, ypač savaitgaliais ar rimtų renginių metu, trenkiantis popsas iš lauko scenų, garsiakalbių ir kavinių langų, per Adventą prie pat Katedros ir varpinės pasodinti „muzikuojantys“ vyrukai su mušamaisiais ir stiprintuvais. Ir pabandyk, žmogau, susikaupti, pasivaikščioti ramiai po Šventaragio slėnį arba skaityti pranešimą Mokslų akademijoje, kai net savo balso negirdi. Išsimiegoti iki ryto veikiančių barų apsupty.

Kodėl tad Lietuvoje žmonės sunkiai dirba, bet nieko neuždirba, kodėl išvyksta palikę negalinčiuosius išbėgti? Kodėl išvykusieji augina normalias šeimas, o Lietuvoje nesugeba vaikų nei gimdyti, nei išlaikyti? Kodėl (su menkomis išimtimis) nepaliaujamai uždarinėjamos mokyklos, darželiai ir ligoninės, nyksta ir pervardinami kultūros židiniai, nestatomi stadionai ir koncertų salės, o remontui uždaromos vienu metu? Kodėl skalbimo milteliai su pasaulinėmis etiketėmis ir kainomis kaip neskalbė, taip neskalbia jau trisdešimt metų? Kodėl dešimtmečiais branginami maisto produktai, vaistai ir alkoholis, kurių pirkti masiškai važiuojama užsienin arba didinamas pelnas kontrabandininkams? Kodėl sunaikinta aviacija ir laivynas, gamyba, litas, stambūs energetikos, kiti strateginiai objektai ir bankai atiduoti svetimiems valdyti? Kodėl valstybinė kalba nuosekliai stumiama iš visų sferų? Kodėl bendras kultūros lygis toks žemas, kad ir valdantieji oligarchai primena veikiau oligofenus? Darbšti, kultūringa ir turtinga istoriniu palikimu tauta gali klestėti visur, tik ne Lietuvoje? Ir galiausiai – kam tarnauja  nuolatinis lietuvių žeminimas ir reikalavimas už visas bėdas prisiimti atsakomybę, tuo pačiu metu per specialias laidas su piktdžiuga rodant, kokia Lietuva smukusi, degradavusi?

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai reikalinga tam, kad suvargę žmonės nebepajėgtų galvoti ir užsiimti kuo kitu, kaip tik vegetavimu ir bandymu išgyventi baimėje. Kaip bolševikmečiu nuolat patirtų deficitą. Kad netikėtų savo galimybėmis, nes realiai galimybes turi ta pati išrinktųjų grupė, kuri taip pat kaunasi dėl vietos po saule ir kitų tautiečių į savo tarpą nenori priimti. Geriau svetimas atėjūnas, nes jį dar galima išnaudoti. Tos kautynės kažkodėl vadinamos politika ar priešrinkiminėmis akcijomis.

Kadangi gyvename, kaip skelbiama, demokratijos ir liberalizmo sąlygomis, dėl visko esame kalti mes patys. Mes patys renkamės savanorišką tremtį, skurdą, patyčias, savinieką ir savižudybes? Ar dėl to kalta nematomoji laisvos rinkos ranka, kurios nemokame pabučiuoti arba kaip nors kitaip pagriebti?

Pastarieji metai atskleidė faktą, kad net ir kantrūs lietuviai turi ribas, o akivaizdus skelbiamų žinių ir tikrovės neatitikimas skatina pagaliau pradėti telktis kartu su kitų valstybių žmonėmis, kurie yra drąsesni ir iškelia akivaizdžią tiesą, kad lietuviai yra tokie pat žmonės (tik pamanykite!), kaip ir kiti. Tiesa, turintys išskirtinį nacionalinį bruožą – tyliai kęsti, nesipriešinti, kantriai vargti, geriau tapti auka, nei budeliu. Labiau krikščionišką tautą dvasine prasme vargu ar galėtum rasti. Kita vertus, visa, ką dar turime sava ir gera, dažnai geresnio nei kiti, be gailesčio naikinama. Turime būti ne tik neoriginalūs, bet ir būtinai persirgti svetimomis ligomis.

Akylesnis stebėtojas mato, kad investicijos atitraukiamos, emigruojama ir dėl svarbios priežasties, būtent, kad tapome paribio valstybe, ties kurios sienomis žvanginama ginklais, o per teritoriją ramiausiai važinėjama į Karaliaučiaus anklavą. Vien tokios geopolitinės padėties pakanka, kad baimė vytų iš Tėvynės. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis prasminga kovoti dėl ateities, o ne rezignuoti, suvokus siaubingą tiesą, jog valdantieji mus pardavinėja ne tik iš gobšumo, o ir dėl to, kad patys yra nihilizmo aukos, nes – galiu duoti galvą kirsti – yra įsitikinę, kad Lietuvai lemta išnykti, kad reikia kabintis į galingesnes ir gausesnes tautas (vieniems mielesni rusai, kitiems lenkai, ir t.t.), o galiausiai – nesipriešinti globalizacijos procesams. Mus – gyvą tautą su dar esamais požymiais – tokie jau palaidojo savo mintyse, todėl darbai rodo jų beviltišką pasidavimą ir nesėkmingą mėginimą gelbėti išorinį įvaizdį. Jie patys bijo.

Ta nematomoji rinkos ranka pačiupusi elitą už pakarpos, todėl tenka žvelgti ne į programas ir kalbas, vietinės reikšmės ginčus, o realius darbus, kaip reaguojama į pagrindinių pasaulio iššūkių spaudimą. Ir reikia pasakyti, kad savaip tokia padėtis buvo neišvengiama, nors galėjo būti daug geresnė, jei  būtų tikima, kad Lietuva gali būti savarankiška ir derėtis dėl kiekvieno punkto. Tas momentas buvo lemtingai praleistas nukritus geležinei uždangai. Iš to laimėjo ne naujosios nepriklausomybę atkūrusios valstybės, bet Sovietų Sąjungos tikslų paveldėtojai. Tuo metu, kai mes bandėme atrasti savo valstybingumo pamatus, atgauti savivertę, ištirti okupacijos padarinius, buvusieji toliau stiprino savo galias tiek prarastose teritorijose, tiek savo žemėje, tiek pasaulyje, į savo rankas perėmę privataus verslo ir kitus globalius įrankius. Todėl dėl žiojinčios dviprasmybės visose srityse ir Sąjūdžio tikslų sugriovimo kalta ne tik beveik iš karto kompromisus sudariusi valdančioji klasė, bet pirmiausia – faktas, kad komunizmo nusikaltimai nebuvo pasmerkti pasibaigus II pasauliniam karui. Niurnbergo procesas ir jo dvigubi standartai kalti dėl to, kad susidarė ideali padėtis pasauliniam komunizmui klestėti ir toliau vykdyti tautų niveliavimo ir kitą gerai žinomą programą. Rašytojo Jono Mikelinsko įžvalgos vieną dieną vistiek atsidurs galingųjų akiratyje. Kad tik nebūtų per vėlu.

Marksizmo ir komunizmo adeptai dažnai užima aukščiausias pozicijas JAV, ES, JT, NATO, milijonuose įvairaus plauko organizacijų, universitetuose ir žiniasklaidoje visuose kontinentuose. Ne išimtis ir Lietuva. Nors ir tenka maskuotis žmonių teisėmis ir kitais ideologiniais konstruktais, plėtoti neva liberalizmą, iš tiesų neokomunistų tikslas yra sutelkus visas galias perimti vadovavimą į savo rankas. To jie siekia beatodairiškai, kaip ir buvo mokomi. Turėdami pavaldžius kitų pažiūrų ar visai neideologizuotus žmones, jie gali lengvai veikti procesus ir tapti „nematoma ranka“. Visiškai tikslus yra „giliosios valstybės“ terminas, nes kad ir kokios būtų skirtingos valstybių išraiškos, prieštaravimai, galų gale vis tiek priimami globalūs ir privalomi visiems sprendimai, dažnai prasilenkiantys su sveiku protu ir bendruomenių įvairove.

Ryškiausias pavyzdys yra nūnai stumiamas per JT reguliarios emigracijos susitarimas, kuris vėliau taps ir įstatymiškai patvirtintas, jei paaiškės, kad susidarė pakankama paklusnių valstybių masė. Internacionalo tironijos požymiai darosi vis ryškesni: šeimos, tautos ir valstybės ardymas, dirbtiniai konfliktai (nekonvencionalūs karai, terorizmas, ksenofobijos ir rasinės neapykantos ekscesai ir t.t.). Vienas ciniškiausių požymių yra antisemitizmo kurstymas arba kairiųjų skalijimas apie jo buvimą ten, kur jo nėra. Tai irgi dezinformacinio karo dalis. Labai blogai, kada Holokaustas paverčiamas nesąžiningos politikos įrankiu ir neleidžia tautai vienytis, kompromituoja geros valios žmonių pastangas siekti tiesos.

***

Kaip tik todėl, kad sąžinė buvo numarinta dar nepriklausomybės pradžioje, nebuvo priimtas liustracijos įstatymas, o į ES siunčiami daugiausiai užsimaskavę komunistai ir kairiųjų bei liberalų pakraipos atstovai (R. Pavilionis, V. Tomaševskis, R. Paksas, V. Uspaskich, V. Andriukaitis ir kiti). Kaip tik todėl vienu metu vyksta priešingi procesai. Apginamas ir pagerbiamas A. Ramanauskas-Vanagas, o kito partizano, Kraujelio-Siaubūno byla vilkinama ir teismas konstatuoja, kad tuo metu okupantai rėmėsi galiojančiais įstatymais, todėl jo persekiotojai nenusikalto. Ordinai ir apdovanojimai dalijami ne tik nusipelniusiems, bet ir žmonėms, kurie akivaizdžiai yra dirbę prieš Lietuvą. Ką tik Nacionalinę meno ir literatūros premiją gavo rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris savo veikla nuosekliai tyčiojosi iš partizanų ir apskritai iš lietuvių, o žurnalisto R. Valatkos, nepaisant visuomenės ir LLKS protestų, buvo pakviestas į eterį ir pasveikintas. Ginami ir saugojami okupaciniai paminklai ir kenotafai, pro pirštus žiūrima į vandalizmo aktus, įvykdytus prieš nacionalinius simbolius, iš aukštų tribūnų tyčiojamasi iš Basanavičiaus ir kitų iškilių asmenybių. Rašoma ir leidžiama falsifikuota istorija, o svarbūs istoriniai leidiniai net 100-mečio proga nefinansuojami. Tuo pačiu metu leidžiama veikti į Seimą patekusiems ir ten įsitvirtinusiems Lenkų rinkimų akcijai ir Rusų aljansui, ir niekas neprieštarauja, kada dalis neokomunistų balsuoja už akiplėšišką repolonizacijos vykdymą savivaldybių ir universitetų, švietimo ir istoriniu lygmeniu.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš visų mokesčių mokėtojų pinigų gausiai remiamas tautinių bendrijų, turinčių stiprias motinines tėvynes, švietimas, mokyklos ir kiti dariniai, tuo juos atitolinant nuo bendro piliečių ugdymo ir skatinant separatistines nuotaikas (ko nėra niekur kitur laisvame pasaulyje), o lietuviai skursta ir negauna lėšų elementariems savo vaikų poreikiams. Visiškai apleistos lietuvių bendrijos artimajame užsienyje, savo buvusiose istorinėse žemėse. Lietuvos piliečiai nežino, kiek žemės ir nejudamo turto parduota (perparduota) užsieniečiams, ir kas ten vyksta. Kai iškirs miškus, išparduos žemę, ateis eilė požeminiams ištekliams, pirmiausiai gėlam vandeniui, skalūnams ir t.t. Antivalstybinių veiksmų ignoravimas ir net palaikymas akis bado, bet taip jau yra, kada kolaborantai turi daugumą.

Apskritai plika akimi matyti, kad „gilioji valstybė“ vykdo planingą Lietuvos valstybės ir tautos išpardavimą siekiant savų tikslų ir paklūstant komunistuojančiai internacionalizmo „nematomai rankai“. Ji tik vadelioja vežimą ir bando pristabdyti, nors puikiai žino, kad prieš akis – stati nuokalnė ir praraja. Kaip tik todėl jai buvo paranku įsitvirtinti globaliose struktūrose, šalį, esant reikalui, paliksiant likimo valiai. Kitaip darbšti ir pasiaukoti mokanti lietuvių tauta nebūtų šitaip nukraujavusi ir begėdiškai pažeminta. Lietuva paversta atviru turgumi, kuriame patiems lietuviams vietos greitai nebeliks. Ir visa tai vainikuoja žemiausio lygmens pramogos, laidos ir lėkštos dainuškos, kuriomis penimi apgauti žiūrovai. „Ne, ne, ne, nereikia ašarų…“ Dažniausiai per koncertinę TV rodomas dainininkas Žvagulis. Tokia mat kokybės kartelė nuskirta.

Nepavykus „referendūmui“ ir patvarkius materialinę bazę, nuo apačių pereita prie viršūnių: prasidėjo mokslo, universiteto žmonių „valymai“, paskubomis pradėta vykdyti lietuvių kalbos, literatūros ir humanitarinių mokslų devalvacija. Turintieji nepriklausomą nuomonę ekspertai, profesoriai, mokslininkai vienas po kito atsidūrė marginalų ir bedarbių pozicijoje arba išvyko uždarbiauti į užsienį. Įsivyravo komunistinė skundimų ir anoniminio šmeižto praktika. Tuo pačiu metu liberaliai nusiteikę dešinieji spaudoje kimba į atlapus inteligentijai, kad ji neva be stuburo ir nieko nedaro.

Štai prof. Vytautas Radžvilas daro: visus trisdešimt metų nuosekliai laikosi Sąjūdžio idėjų, netyli, kai mato stalininio kirpimo susidorojimą su aukštos kvalifikacijos humanitarais. Tačiau ne tik jis pats buvo atleistas, bet tapo dešiniųjų patyčių objektu. Tai tikrai keista! Nors asmeniškų pavyzdžių iš principo vengiu, šis atvejis yra chrestomatinis, todėl išdėstysiu dar porą minčių. Radžvilo atvejis pagarsėjo dėl to, kad jis netylėjo, ir kad jį gynė jo per daugelį metų išauginta stipri, savarankiškai mąstanti politologų ir filosofų komanda. Jo ir kolegos Alvydo Jokubaičio santykis ypač pamokantis: tai tikra Mocarto ir Saljerio istorija. Saljerio sindromo simptomai ypač sustiprėjo plečiantis Lietuvos likimui neabejingų inteligentų ratui. Buvo nepatogu matyti, kaip per Radžvilo knygų pristatymus bičiulis arogantiškai filosofuoja ir šaiposi, kolegą švelniai pavadindamas „Makiaveliu“ ir kitais šmaikščiais epitetais, iš aukšto žvelgdamas apačion. Tuo tarpu oponento inteligencija niekada neleido atsakyti tuo pačiu. Nežinau, kokia draugystė abu filosofus sieja po to, kai įžūliai nuversto Radžvilo vietą TSPMI užėmė jo bičiulio sūnus. Apie ilgai planuotą susidorojimą liudija faktas, kad prieš du metus iki jo tas pats to paties filosofo sūnus užėmė šio straipsnio autorės mokslinio darbuotojo vietą kitame institute, panašiai „objektyviai“ suorganizavus „konkursą“.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Kadangi buvo įsteigtas Vilniaus forumas, iškart prasidėjo kryptingas jo organizatorių mėtymas iš aukštųjų mokyklų ir darbo vietų įvairiausiais pretekstais. Lėkė lauk nepriekaištingai dirbę aktyvūs visuomenininkai, o jų vietą užėmė oportunistai ir netinkamos kvalifikacijos pakaitiniai. Neabejoju tik dėl vieno: V. Radžvilo veiklą istorija tinkamai įvertins, o jo antipodo rokiruotės liks kaip vienas gėdingiausių puslapių. Saljerio sindromas lemia tai, kad nedidelė sąmoningos inteligentijos dalis, dirbanti Lietuvai iš idėjos, tapo pavojingu kliuviniu kolaborantams. Ir tai ne vien jų, o visos valstybės tragedija.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Plačiai imant visi forumiečiai yra idėjiniai dešinieji, kovojantys su stalinizmo ir komunizmo reliktais. Tačiau partiniai dešinieji, taip pat suskilę į įvairias nematomas frakcijas, pliuralizmo visuomenėje nepripažįsta. „Pliuralizmas“ jų supratimu galimas tik tarp dešiniųjų valdžioje ir visų kitų valdžioje. Taikli visuomeninė kritika tampa negrabių patyčių objektu, kada aukojami patys geriausi ir labiausiai nusipelnę žmonės. Įkandin J. Marcinkevičiaus, R. Ozolo, V. Radžvilo bei kitų žinomų asmenybių pastaruoju metu kliūva Arvydui Juozaičiui, nes jis išdrįso kandidatuoti į prezidentus. Legendinė asmenybė, olimpinis čempionas, Sąjūdžio steigėjas, rašytojas, dramaturgas, buvęs kultūros atašė davus komandą imamas menkinti. Jeigu KK2 ir Tapinas jus pradeda traukti per dantį, jokie nuopelnai neišgelbės, joks vardas nepadės. Kaip nepadėjo garsiam režisieriui Jonui Vaitkui ir kitiems viešai išjuoktiems remiantis žeminančiomis insinuacijomis, o iš tikrųjų – už drąsą ir nepalaužiamus patriotinius principus. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, jautį suprantant kaip lietuvių veršio ar avino sinonimą.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atrodo, kad konservatorių partijoje yra tik du tikri konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis. Jaunojo politiko iniciatyva pavėlavus trisdešimt metų pradėti daryti svarbiausi žingsniai, mėginant apsaugoti valstybę (galima pamatyti veiklos ataskaitoje). O kodėl, tiesą sakant, reikėjo laukti, kol atsiras sąžiningas ir talentingas politikas, sausio tryliktąją lankęs darželį? Desovietizacijos, tautinių bendrijų integracijos ir kiti siūlymai gal ir pagerino partijos įvaizdį žmonių akyse, ar bent jau suteikė vilties, kad panašūs žmonės gali patekti į Seimą ir kažką realiai padaryti. Įžvalgumą rodo ir jo neseniai įkurta draugystės su JAV prezidentu D. Trumpu grupė Seime. O pažiūrėkime, kokios pozicijos laikosi nacionalinis transliuotojas?

***

Taigi priėjome prie išvados, kad Lietuvos valstybės problemos yra pasaulio problemų dalis, kurios aštrėja dėl neišspręsto dekomunizacijos klausimo XX a. visuotiniu mastu ir leidžia revanšistams bei oportunistams griauti atkurtosios valstybės eigą, nacionalinius prioritetus aukojant globaliam internacionalui. Sutapus liberalų ir kairiųjų, kapitalo korporacijų ir komunistų interesams, iš pažiūros merkantilinį interesą gali persverti ideologinis. Nepaisant marksistų lipdomos populizmo etiketės, bunda ir kitų šalių žmonės. Trintis tarp federalistų, globalistų ir nacionalistų išryškina takoskyras, paliktas žiaurios Stalino ir Hitlerio dvikovos pasekmių. Jos ypač sunkios Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai dėl geopolitinės padėties. Faktas, kad pasibaigus šaltojo karo epochai komunistinės jėgos nepaliovė daryti jau įgytos įtakos visur, kur tik raudonoji sėkla prigijo. Todėl nereikia stebėtis, kad niekas nesprendė Karaliaučiaus likimo ir ramiai ten leido Rusijai stiprinti karinę bazę, užuot priminus šios teritorijos valdymo sąlygas. Tokių regionų pasaulyje ne vienas, ir visi jie veikia kaip prigesęs ugnikalnis.

Bet kuriuo atveju aišku, kad Lietuva iš principo negali turėti neutralios pozicijos, nes karti patirtis ne kartą parodė tokio pasirinkimo kainą, matuojamą išdeginta žeme ir išnaikintu genofondu. Latvija turėtų būti tvirčiausias partneris. Partnerystė su Lenkija neturėtų leisti prarasti budrumo ir nepamiršti jos interesų. Tas pats liečia visas kaimynines šalis ir net Vokietiją, kuri šiuo metu mažiausiai Lietuvai reiškia pretenzijų, nors visada viskas gali pasikeisti, ir seni reikalavimai iškilti. Štai AfD konferencija Vilniuje buvo įdomi, joje dalyvavo ir Baltijos šalių prelegentai. Tačiau faktas, kad iš Vokietijos (taip pat ir Prancūzijos) atvykę politikai, nesvarbu, ar jie dalyvautų Adamkaus rengtoje, ar mažesnio formato renginyje, visada priešiškai pasisako Trumpo atžvilgiu, ir visada teigiamai arba rezervuotai – Rusijos atžvilgiu. Iš tiesų tai šiek tiek trikdo. Kodėl atvyksta būtent tokie atstovai iš ES branduolį sudarančių šalių?

Lietuviai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad AfD atstovai, konferencijoje pateikę svarbių faktų ir patarimų, Rusijos klausimą mandagiai apeina, ir jokios problemos dėl „Nord Stream-2“ nemato. Būtent todėl Vokietijos Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų komiteto vadovo Armin-Paul Hampelio pasisakymai verčia suklusti. Be kita ko jis pasakė, kad „Trumpą laiko žemiau kritikos“, nors nenoriai pripažįsta, kad jis vykdo pažadus, ir kad Vokietija pasirengusi atlikti tarpininko (jo žodžiais, maklerio) vaidmenį tarp Lietuvos ir kitų šalių. Kadangi ši partija yra trečia pagal svarbą ir gali ateity iškilti, matyti, kad santykius su Baltijos šalimis ji tikrai panaudos savo interesams. Tokia globėjiška laikysena, lietuviui skausmingai primenanti ilgą germanizaciją, priverstinius darbus, okupacijas ir visa kita, siūlytų Lietuvai atsargiai laikytis ir pačiai imtis tarpininko vaidmens, nes apskritai Vokietija, ir toliau nenorėdama aštrinti santykių su Rusija, gali mus vėl paaukoti savo realios politikos tikslams.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat gali būti, kad ilgojoje perspektyvoje didžiausia grėsmė pasaulio pusiausvyrai vis dėlto kils ne iš eurofederalistų ar dabar grėsmingos Rusijos, ne iš Šiaurės Korėjos ar Irano, bet iš taip pat komunistinės Kinijos. Nors bolševikinio ir progresyvistinio tandemo smaigalys įsiskvebia ir į Venesuelą, ir į Indiją, ir į Afriką, ir į Viduriniuosius Rytus bei Kaukazą, nekalbant apie išlepusias Vakarų valstybes ir Rusijos satelites, Lietuvai matyti ir vertinti Rusijos veiklą, nuo jos atsiriboti, bet visiškai atlapoti vartus Kinijai, kas dabar ir vyksta, yra savižudiška. Ar kas nors rimtai tyrė, kuo užsiima „Konfucijaus“ institutas, kokiais tikslais ir ką jis finansuoja?Jeigu vyksta mainai, tegu kultūriniai, jie neturi būti vienos krypties. Kaip tik todėl Lietuvai svarbu turėti tvirtą užsienio politiką, kurios pagrindinis ramstis lieka JAV.

Daugeliu atžvilgių esamoje padėtyje dabartinio JAV prezidento politika yra pavyzdinė ta prasme, kad ji parodė, kaip galima atsisakyti įpareigojančių, bet nuostolingų valstybės interesus pažeidžiančių susitarimų. Dvišalės sutartys, išėjimas iš prieštaringų globalių darinių, savo krašto gynybos stiprinimas, ekonomikos auginimas ir kiti pirmo svarbumo uždaviniai galimi ir būtini, norint išvengti minėto internacionalinio tinklo ideologinių užmačių, visose valstybėse turinčio galingai finansuojamas atstovybes, tikintis, kad ateityje pavyks išbalansuoti jėgų pusiausvyrą, ir neleidžiant tinklui galutinai uzurpuoti ir išsunkti gyvybines valstybių arterijas.

Tai nėra kažkoks virusas, bet konkretūs žmonės, priiminėjantys įstatymus, duodantys įsakymus ir mezgantys susitarimus. Paprastai tai yra vadovaujantys asmenys, ir kuo aukštesnę padėtį jie užima, tuo geriau arba blogiau yra visiems, priklausomai nuo to, ką jie gina ir ko siekia. Jeigu demokratiškai išrinkti vadovai ignoruoja rinkėjų lūkesčius, ir tai tęsiasi dešimtmečiais, tai ir yra įrodymas, kad demokratija yra parodomoji. Kam jie dirba, parodo konkretūs veiksmai. Prezidentas, Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas – tai trys banginiai, ant kurių stovi šalies ateitis. Nuo jų ir tik nuo jų faktiškai priklauso šalies kursas. Jie ir tik jie turi galią paveikti pavaldinius. Jeigu neturi, jeigu veikia juos, tai jie nėra savo vietoje.

Nutylima, kad JAV išreiškė griežtą kritiką įžūliajam „visuotinės, tvarios ir reguliarios migracijos paktui“ pabrėždamos, jog tokiu būdu JT siekia „plėsti pasaulinį valdymą valstybių suvereniteto sąskaita“. Svarbiausias politinis pasaulio organas, Jungtinės Tautos, pamažu tampa liberalkomunistinio totalitarizmo placdarmu ir hegemonu. (Nejauku, bet kaip du vandens lašai primena nacionalsocialistinio totalitarizmo bewegung leidžiantis demokratijos saulei viename Europos kampelių.)

Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje (suprantama, savivaldybių merų rinkimai taip pat labai svarbūs), Saljerio sindromas pasireiškė kaip staigiai nusileidusi giljotina. Ambasadorius Vygaudas Ušackas, labai sėkmingai dvidešimt metų dirbęs Lietuvai, vidiniuose konservatorių rinkimuose buvo paaukotas vardan kitų pretendentų į prezidento postą. Iš šalies tai priminė provincialų konkursą, kada iš anksto tetos ir dėdės žino būsimą laureatą, o pasirodžius dešimčia galvų pranašesniam atlikėjui, jis iš karto nukertamas kaip potencialus lyderis, ir tolesnei eigai paliekama maždaug vienodo lygmens smulkmė. V. Ušackas toli gražu nėra nežinomas visuomenei. Galima suminėti svarbiausius postus: VU baigęs teisininkas, stažavęsis Norvegijoje ir Danijoje (politikos mokslai), buvęs LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas, vyriausiasis derybų dėl stojimo į ES derybininkas, buvęs LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV, Meksikoje ir Jungtinėje Karalystėje, buvęs LR užsienio reikalų ministras, ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane, ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Nepriekaištingos karjeros ir biografijos pareigūnas, nuo kurio sprendimų priklausė svarbiausi Lietuvai įvykiai – įstojimas į ES ir NATO, o vėliau vadovavimas ypač svarbioms pareigoms geopolitinėje arenoje jį daro nepralenkiamą visais atžvilgiais, ir tapimas prezidentu būtų logiškas bei nuoseklus jo karjeros žingsnis.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pakanka vienintelio punkto iš visų, kuriuos trumpos priešrinkiminės kampanijos metu V. Ušackas pozicionavo – tai siekis, kad NATO bazė būtų Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta (kitus išsikeltus pirminės svarbos uždavinius galima rasti internete). Sukaupęs nepamainomą tarptautinės padėties vertinimo patirtį, šis kandidatas parodė aiškų savos šalies prioritetą (Vyčio simblis). Sujungti tvirtas patriotines nuostatas su užsienio politikos išmanymu – tai geba retas. Pagaliau V. Ušackas iš viso kontingento išsiskiria kaip tikras vakarietiškų demokratinių pažiūrų ir elgesio politikas, jo kultūros lygmuo, savitvarda, etiketas, o kartu reiklumas ir valingumas sudaro puikų lydinį. Be to, jis jau įrodė, kad moka diplomatiškai kalbėtis ir su Vakarais, ir su Rytais. Kurie jį, beje, atitinkamai vertina. Kaip tik tokio prezidento Lietuvai reikia, jei ji nori išsikapstyti iš priklausomybių. Užsienio politika mąstant toli į priekį turės lemiamos reikšmės mūsų valstybės gerovei ar net išlikimui. Darytina prielaida, jog V. Ušacko atstūmimas Lietuvai kainuos labai daug ir galbūt negrįžtamai paskandins šalį į smulkias tarpusavio rietenas, tolesnę recesiją visose srityse, o galop ir suvereniteto praradimą. Iki šiol viskas nenukrypstamai judėjo būtent šia linkme.

Kol kas dešinieji už trumpo pavadžio laiko energingus žmones, kurie galėtų įvykdyti kad ir pavėluotą, bet egzistenciškai reikalingą šuolį iš dvigubų standartų karalijos, kuri įtvirtinta koketuojančių (iš esmės – kolaboruojančių) su nepalankiomis šaliai jėgomis karaliukų, siekiančių dvigubos naudos: ir įsiamžinti kaip tėvynės vieninteliai ir nepamainomi, ir neprarasti siūlomų gėrybių iš kitur (ne žmonėms, o sau). Sykį atvėrę Pandoros skrynią, veikia makiaveliškai ir beatodairiškai, su pasimėgavimu. Kartais praveria langelį ir išleidžia vienkartinį sutikimą gerai TV programai, vieno kito disidento reabilitacijai, o iš esmės stabdo darbą tiesiomis vėžėmis. Prisidengia rūpesčiu dėl Ukrainos, nors Johnas Ohmanas vienas turbūt padaro daugiau, nei visi rėksniai kartu paėmus. Jeigu būtų kitaip, argi girdėtume iš dešiniesiems atstovaujančių viešųjų ryšių pykčio persunktą nestatutinę leksiką straipsniuose ir laidose, ir argi nebūtų jų „torpedų“ taikiniu iš tiesų nepriklausomai mąstantys politikai? Nesibodima patyčių, užgaulių komentarų ir net šmeižto konkurentų atžvilgiu.

ohmanas_naujausias
Jonas Ohmanas. Slaptai.lt nuotr.

Neįtikėtina, bet net V. Ušackas neišvengė šios dalios. Vadinasi, gali būti pats Jėzus Kristus, o vis tiek tapsi niekena ir „rusų agentu“, jei savo iškilumu užgoši fariziejų auksą. Atžarūs žurnalistai ir žurnalistės tendencingus klausimus formuluos taip, kad sukurs nerealų „kompromituojantį“ kontekstą ir net kantriausią dalyvį išves iš pusiausvyros. Visi panašūs eterio „procesai“ tokie gėdingi, kad nesinori jų nė prisiminti. Per trisdešimt metų iššvaistyto bent kiek išsilavinusių rinkėjų pasitikėjimo nėra kuo kompensuoti!

***

Mocartą galima kvailinti, pajuokti, apvaginėti ir galiausiai kaip nuskurdėlį palaidoti bendrame kape. Tačiau auksas ir pelenuose žiba. Volfgangas Amadėjus Mocartas – tai burtažodis, atrakinantis fantaziją ir gyvenimo džiaugsmą, kūrybos versmes, jo laisvės dvasia ir krištolinė muzika gyvuoja per amžius, o Saljerį kas nors prisimena tik kaip pavydų smulkų intrigantą, puolusį taip žemai, kad jo vardas tapo sinonimu niekšybei. Kas Dievo dovaną – savaimingą, išmintingą, garbingą, nepriklausomą ir kitiems dosnią būtį – kaip nelaimėlis Grinčas mėgino pavogti iš tautos ir visų geros valios žmonių? Kiek Saljerių šalyje vaikšto nekaltais veidais? Kas supranta, kad Lietuvai vienintelė alternatyva – ji pati?

2018 m. gruodžio 24 d.

Vilnius, lapkričio 30 d. (ELTA) Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į teisingumo ministrą Elviną Jankevičių prašydami išsiaiškinti faktinį politinės partijos Rusų aljansas narių skaičių.

„Kaip teigiama LRT paskelbtame tyrime, dauguma žmonių, į kuriuos kreipėsi žurnalistai, apie savo narystę Rusų aljanse net nežinojo, teigė jokio nario mokesčio nemokantys, ir tik pora žmonių sakė, kad dalyvauja partijos renginiuose. Todėl kyla pagrįstas įtarimas, kad prieš 2016 metais įsigaliojant naujai Politinių partijų įstatymo redakcijai, kurioje buvo numatyta, kad minimalus partijos narių skaičius yra 2000 (prieš tai 1000), buvo neteisėtai ir fiktyviai didinamas politinės partijos Rusų aljansas narių skaičius“, – teigė A. Ažubalis.

Seimo nario L. Kasčiūno teigimu, būtina užkirsti kelią panašioms situacijoms pasikartoti ateityje. „Atsižvelgdami į žiniasklaidoje publikuotą informaciją ir įstatymus, prašome Teisingumo ministerijos atlikti patikrinimą ir pateikti faktinį politinės partijos Rusų aljansas narių skaičių. Taip pat atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, pateikti išvadą, ar politinė partija Rusų aljansas atitinka Politinių partijų įstatymo keliamus reikalavimus. Ir svarbiausia, pateikti pasiūlymus (įstatymo pataisas), kaip būtų galima išvengti panašių situacijų ateityje“, – rašto turinį komentavo L. Kasčiūnas.

Kaip skelbia Politinių partijų įstatymas, neturinti pakankamai narių politinė partija likviduojama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar pertvarkyti.

LRT Tyrimų skyriaus publikacijoje skelbiama, kad vadovaujantis Teisingumo ministerijos pateiktais duomenimis, pastebimas staigus politinės partijos Rusų aljansas narių skaičiaus padvigubėjimas 2015 ir 2016 metais. Anot LRT Tyrimų skyriaus turimo sąrašo žmonių, kurie papildė Rusų aljansą, dauguma naujų narių sąraše – Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.

Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.

Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…

Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?

Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?

Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…

Deja. Viskas „ontrep“…

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.

Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.

Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?

Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?

Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.

Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.

Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.

Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai“ (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius. 

O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad  nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su  ES  narėmis.

JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.

Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.

Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.

Bet jas juk įžiūri ir  kai kurie mūsų politikai.

JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.

Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams. 

Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?

O gal reikia, kad  išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..

2018.11.26; 06:03

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nežinia, kas taip lemtingai paveikė smegenis – neregėtai karšta vasara ar retai regimas ilgasis mėnulio užtemimas, – bet tiesiog nebespėjame aikčioti nuo politikų daromų kvailysčių, susijusių su didžiąja mūsų kaimyne Rusija.

Eilinį kartą meile Rusijai užsiliepsnojo Plungės meras Audrius Klišonis, vėl, kaip ir praėjusiais metais, palaiminęs jaunųjų plungiečių kelionę į tarptautiniu vadinamą Pamaskvėje vykstantį festivalį „Novyj mir“.

O juk, rodosi, pereitais metais jam jau buvo priveržti visi liberaliai išlaisvėję varžteliai, kai jo miesto jaunuolių delegacija tame menų festivalyje susitiko su visai nemeniška, Kremliaus šeriama propagandine baikerių organizacija „Naktiniai vilkai“.

Matyt, liberalų galvose telpa daugiau varžtelių, nei normalių žmonių, ir kai kurie liko nepriveržti, nes ne tik vėl buvo nutarta siųsti jaunimą į tą festivalį, bet meras dar ir mėgino iškreipti tiesą, nuslėpdamas savo asmeninius susitikimus (susitikimą?) su „Naktiniais vilkais“.

Be to, tik su atsipalaidavusiais varžteliais galvoje buvo galima nepastebėti, kaip palaipsniui tame tarptautiniame festivalyje mažėja tarptautiškumo: prieš keletą metų (po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos) iš festivalio dingo Lenkijos ir Ukrainos atstovai, o dabar neliko ir vokiečių. O kas liko? Liko baltarusiai, latviai iš Tukumo miestelio, na, ir nepamainomi plungiškiai. Kokia garbė, a niaaa?

Ir nei Plungės merui, nei kitiems miesto vadovams tiek anksčiau, tiek dabar neatėjo į galvą mintis, jog garbingiau ir pilietiškiau būtų – turint galvoje Lietuvos valdžios viešai deklaruojamą Ukrainos palaikymą, – solidarizuotis su ukrainiečiais ir lenkais, nei su baltarusiais?

Apie latvius nekalbu dėl ypatingos jų demografinio kontingento nacionalinės sudėties… Todėl atsigręžiu į Lietuvą ir svarstau: gal paskendę karbauskininkų apsibaksnojimuose su gabrielandsbergininkais, būsime pražiūrėję vietinės reikšmės geopolitinį akibrokštą: Plungės ir Skuodo atsiskyrimą nuo Lietuvos?

Rusiška agresija

Mat, ne tik Plungė, bet ir Skuodas negali atsispirti Rusijos žavesiui, ir tebetęsia dar sovietmečiu užsimezgusius draugiškus santykius su Chakasija (Rusijos federacija).

Ir kaip tik šiemet, kai Rusija atsisakė išduoti vizas jau daug metų rengiamos ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyviams, Skuodo savivaldybės atstovai, vadovaujami vicemerės Daivos Budrienės, lyg niekur nieko, šventiškai pasidabinę, su gražiai žydinčiais kardeliais rankose pritūpė  Chakasijoje, pagerbdami čia gimusį, Latvijoje žuvusį, Skuode palaidotą Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Čebodajevą.

Šis lietuvių gestas padarė tokį didelį įspūdį Rusijos visuomenei, jog jį transliavo pagrindinis Rusijos televizijos kanalas „Rossija“. 

Agresyvioji Rusija

Iš pradžių, sovietmečiu, su chakasais ‚broliavosi‘ moksleiviai. O jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą, santykiai peraugo į aukštesnį, politinį lygmenį: į Chakasiją su oficialiu vizitu išsiruošė Skuodo savivaldybės delegacija.

Beje, atsitiktinumas, ar ne, bet Skuodo Savivaldybės tarybos meru anuomet buvo Stasys Vainoras, Liberalų sąjūdžio narys (sic! – J.L.). Ir nors dabar  Skuodo meras yra TS-LKD partijos narys Petras Pušinskas, tradicine tampanti jo partijos ideologinė giminystė su liberalais sužaidė su meru Pušinsku savo nelemtą žaidimą: Rusijos trauka pasirodė stipresnė už  pilietines vertybes ir valstybės interesus.

Mąstant valstybiškai, po Rusijos valdžios akibrokšto „Misijai – Sibiras“ vienintelė pateisinama tokios oficialios delegacijos vizito į Rusiją priežastis ir tikslas, nemenkinantis Lietuvos valstybės orumo, galėjo būti tik lietuvių tremtinių kapaviečių lankymas ir tvarkymas.

Vienok skuodiečių delegacijos tikslas, kad ir kaip dabar besiaiškintų Skuodo valdžia, buvo anaiptol ne toks, o kitoks: „2018 m. vasario 14 d. gautas kvietimas dalyvauti Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos Askizo rajono šventėje „Tun pairam“, pranešama „Paaiškinime dėl Skuodo rajono delegacijos vizito Rusijos federacijos Chakasijos respublikoje“.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Vizito programa, sprendžiant iš žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, nebuvo suderinta, apie tremtinių kapų lankymą ir kapaviečių tvarkymą nė neužsiminta, todėl „Paaiškinime…“ įterpta frazė apie tai, kad nutarta, jog “šventėje reikėtų dalyvauti ir atstovauti Skuodo rajonui, orientuojantis tik į kultūrinius ir istorinius aspektus“ skamba mažų mažiausiai politiškai infantiliai.

Ne ta šalis pasirinkta, ir ne toks šiandien mūsų šalių abipusis aktualusis valstybinis – politinis kontekstas, ponai rajoninės reikšmės politikai, kad galima būtų tikėtis išvengti anos pusės politinių provokacijų!

Neišvengė jos Plungės jaunimėlis, neišvengė jos ir Skuodo savivaldybės delegacija. Todėl teisus yra Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Laurynas Kasčiūnas, įžvelgiantis išankstinio pasirengimo vizitams į Rusiją trūkumą bei į ją keliauti užsimaniusių lietuvių kritinio mąstymo stoką. 

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, dar pernai, po „Naktinių vilkų“ surengtos provokacijos Plungės kolektyvui, buvo parengtos rekomendacijos savivaldybėms, kaip bendrauti su Rusijos miestais ir nepatekti į propagandos pinkles. Tačiau ar kas nors pasidomėjo, ar rekomendacijos savivaldybes pasiekė? Ar jos buvo privalomos, ar tik pateiktos kaip laisvai pasirenkamas pasiūlymas?

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo pasikartojantys akibrokštai, savivaldybių politikai mažiau nei menkai nutuokia tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių vingrybėse, Užsienio reikalų ministerijai reikėtų imtis reguliaraus savivaldybių lygio politikų bei kultūros ir švietimo darbuotojų, kolektyvų ryšių su Rusijos federacija koordinatoriaus vaidmens. Antraip mes vėl ir vėl kaip sušlapę šunys purtysimės nuo valstybiškai mąstyti nenorinčių ar nesugebančių  politikų verdamos jovalo…

2018.08.02; 08:01

Konservatoriai, siekiant pagerinti tautinių mažumų gyventojų galimybes įsilieti į darbo rinkas, sumažinti emigraciją bei užkardyti kelią Kremliaus hibridiniams karams, siūlo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis tautinių bendrijų mokyklose būtų užtikrintas platesnis ir kokybiškesnis ugdymas valstybine kalba.

Konservatorių siūlomu įstatymo projektu raginama nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės bendrijos ar mažumos kalba. Šią iniciatyvą, teigė konservatorė Agnė Bilotaitė, siūloma įgyvendinti iki 2023 metų.

„Akivaizdu, kad esamas reguliavimas nėra pakankamas. Todėl siūloma įstatymo nuostata siekiama sureguliuoti ir aiškiai nustatyti ugdymo ribas. Svarbu ir tai, kad šia pataisa ir pati valstybė įsipareigoja sudaryti realias sąlygas savo tautinių bendrijų atstovams gerai išmokti lietuvių kalbą, o vėliau sėkmingai kartu su jais kurti mūsų valstybės ateitį“, – teigė A. Bilotaitė.

Šiuo metu, anot spaudos konferencijoje siūlomų pataisų motyvus pristačiusio Lauryno Kasčiūno, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbama dėstoma ne daugiau nei 20 proc. visų dalykų.

Politikas, kalbėdamas apie įstatymo motyvus, pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokėjimas turi įtakos tautinių bendrijų įsiliejimui į darbo rinkas ir visuomeninį gyvenimą bei mažina tautinių bendrijų pažeidžiamumo jauseną ir atskirtį.

L. Kasčiūnas teigė, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

„Pernai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių moksleivių“, – spaudos konferencijoje aiškino L. Kasčiūnas ir pristatė 2006 m. apklausų duomenis, rodančius, kad net 62 proc. Lietuvos lenkų savo vaikus nori mokyti lietuvių kalba.

Apibendrindamas L. Kasčiūnas ragino švietimo sistemoje netaikyti dvigubų standartų lietuviškose ir tautinėse mokyklose besimokantiems mokiniams ir laipsniškai pereiti prie lygių teisių visiems.

Tuo tarpu konservatorius Audronis Ažubalis akcentavo, kad Švietimo įstatymo pataisos būtinos, siekiant sumažinti Kremliaus hibridinių atakų poveikį. Konservatorius teigė, kad Baltijos šalyse tautinės mažumos tapo labai patraukliu taikiniu Kremliaus hibridiniams karams.

„Iš tikrųjų žiūrint į savo tautines bendruomenes ir mes matome, kokiais būdais, pradedant nuo finansavimo, baigiant įvairiomis provokacijomis, šios bendruomenės yra skaldomos ir nuteikiamos prieš Vyriausybę ir valstybę“, – kalbėjo A. Ažubalis ir pridūrė, kad geras valstybės kalbos, kultūros ir istorijos žinojimas gali prisidėti neutralizuojant neigiamas Maskvos įtakas.

„Mes manome, kad titulinės nacijos kultūros, istorijos, tradicijų žinojimas yra labai svarbus visiems tiems tautinių bendruomenių atstovams, kurie nuoširdžiai nori tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – sakė politikas. Jis pabrėžė, kad Švietimo įstatymo pataisos priimtos, atsižvelgiant į Estijos pavyzdį, todėl bus siekiama, kad mokyklose apie 60 procentų (apie 6 dalykus) visų dalykų būtų dėstomi lietuvių kalba.

„Tai stiprintų socialinę, politinę valstybės sąrangą, stiprintų santarvę tarp piliečių ir trečiosioms šalims būtų žymiai sunkiau skaldyti mūsų visuomenę“, – apibendrino A. Ažubalis ir užsiminė, kad siūlomomis pataisomis nesekama latvių pavyzdžiu, kurie turi tikslą, kad 2020-2021 metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba.

Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymą mokiniai tautinių bendrijų mokyklose ugdomi dviem kalbomis – tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – tik per Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:55

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Skelbiame istoriko dr. Algimanto Liekio komentarą.

2018.06.16; 21:30

Pradedama svarstyti rezonansinė politinės korupcijos byla. Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Penktadienį pradėjus nagrinėti politinės korupcijos bylą, kaltinamieji reikalavo nušalinti tiek prokurorą, tiek pačią teisėjų kolegiją.

Dėl to teismas pasisakys birželio 15 dieną, 8 valandą, kai bus skelbiama nutartis. 

Byloje teisiamieji siekia nušalinti tiek prokurorą Justą Laucių, tiek ir visą teisėjų kolegiją. „MG Baltic“ koncernas poveikiu teismui kaltina ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. O Eligijus Masiulis teigia, kad prokuroras šią savaitę lankėsi Prezidentūroje, tad turėtų nusišalinti.

Prokuroras J. Laucius po posėdžio žurnalistams teigė, kad net jei jį nušalintų, „nepakeičiamų prokurorų nėra“, tačiau advokatų argumentai, kad jis yra šališkas, yra nepagrįsti. Jis taip pat neigė E. Masiulio kaltinimus, kad jis šią savaitę lankėsi Prezidentūroje.

„Šešiolika metų nesilankiau tame pastate“, – žurnalistams po posėdžio sakė prokuroras.

Į tai E. Masiulis atkirto, kad „viskas artimiausiu metu taps aišku“, tačiau į žurnalistų klausimą, ar tai reiškia, jog jis pateiks įrodymų, neatsakė.

E. Masiulis taip pat teigė, kad nors posėdyje prokuroras tikino, jog susirašinėjimas elektroniniu paštu su prezidente yra byloje, per apklausas tai nebuvo pateikta.

„Noriu objektyvaus proceso, kad prokuroras neišiminėtų iš bylos to, kas jam pasirodė nesvarbu. O teisėjams tai gal pasirodys svarbu“, – sakė E. Masiulis.

Koncerno advokatas Linas Belevičius, Vilniaus apygardos teismui posėdyje padarius pertrauką, žurnalistams teigė, kad teisėjų kolegija turėtų nusišalinti. Be to, užsiminė apie planus kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).

„Paskaitykime NSGK išvadą, kurią patvirtino Seimas. Jau šioje išvadoje koncernas yra įvardytas kaip nusikalstama grupė. Tai gal apskritai nebereikia teismo, Seimas galėtų ir bausmę paskirti. Vytautas Bakas jau skaičiuoja milijardus, galėtų ir metus paskaičiuoti. Lygiai taip pat apie atskirus įrodymus yra kalbėjusi prezidentė per pastarąjį laikotarpį. Esant tokiai situacijai, tos garantijos, kurių reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas, iš kaltinamųjų yra atimtos – tiek į nepriklausomą teismą, tiek į nekaltumo prezumpciją“, – žurnalistams sakė L. Belevičius.

Anot jo, valstybė nesugeba organizuoti teismų darbo.

Prokuroras Justas Laucius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Jeigu valstybė nesugeba organizuoti tokių teismo procesų, reiškia ji nesugeba. (…) Galbūt tegul organizuoja NSGK posėdžius ir parlamentinius tyrimus. Labai puikiai sekasi. (…) Aš manau, kad sulaukime teismo sprendimo, tai buvo gynybos argumentai, kur galiausiai pasisakys Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – tikino L. Belevičius.

Anot jo, į EŽTT bus kreipiamasi, kai ateis „tam tinkamas procesinis laikas“.

Šį kartą į teismo posėdį atvyko visi teisiamieji: buvę liberalai Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis, E. Masiulis, taip pat buvęs „darbietis“ Vytautas Gapšys ir buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.

R. Kurlianskis pareiškė norintis, kad būtų nušalinta visa teisėjų kolegija. E. Masiulis nori, kad būtų nušalintas prokuroras J. Laucius, pastarąjį nušalinti nori ir Š. Gustainis. Nušalinimų reikalauja ir „MG Baltic“ koncernas. V. Gapšys ir G. Steponavičius nepareiškė noro nušalinti teisėjus arba prokurorą.

E. Masiulis teismo posėdyje nusprendė pasisakyti ne tik per advokatą, bet ir pats. Jis teigė, kad prokuroras turėtų išvengti bet kokių įtakų, o, jo žiniomis, trečiadienį, apie 10.45 val., prokuroras lankėsi Prezidentūroje. Tai E. Masiuliui sukėlė įtarimų, apie ką buvo kalbamasi.

E. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prokurorą kaltino šališkumu, nusistatymu prieš E. Masiulį bei kad jis teismui pateikė ne visą informaciją.

Š. Gustainio advokatas Linas Kuprusevičius kaip argumentą naudojo konservatoriaus, kurio narystė partijoje sustabdyta, Lauryno Kasčiūno susitikimą su „MG Baltic“ atstovu. Anot jo, situacija analogiška kaip Š. Gustainio, skiriasi tik jų atstovautos partijos. Pasak advokato, Mantas Adomėnas susitikimuose su „MG Baltic“ prašė paramos. Tačiau, advokato teigimu, nors duomenų gerokai daugiau, L. Kasčiūnas ir M. Adomėnas buvo apklausti kaip liudytojai ir jiems „net nebuvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas“.

„MG Baltic“ advokatas L. Belevičius teigė, kad abejotina, jog teisėjai gali būti nešališki. Anot jo, tuo laikotarpiu, kai teisėjai turėjo susipažinti su bylos medžiaga – nuo balandžio pabaigos iki ketvirtadienio – aukščiausi šalies vadovai ne kartą „MG Baltic“ įvardijo kalta, organizuota nusikalstama organizacija.

Pasak jo, prezidentė D. Grybauskaitė kelis kartus pasisakė apie bylą, taip darydama spaudimą teismui. Jis įvardijo D. Grybauskaitės interviu LRT televizijai ir portalui delfi.lt, kur ji kalbėdama apie galimą E. Masiulio kyšį, įvardindama „paskolą dėžutėje“ iškėlė rankas ir parodė kabučių ženklą. Advokato teigimu, tai yra nepalankios visuomenės nuomonės formavimas, tai galima vertinti kaip jos nuomonės išsakymą teismui, kokio sprendimo ji tikisi.

Jis taip pat teigia, kad tai, jog VSD pažymos apie „MG Baltic“ buvo paviešintos žiniasklaidai, rodo, kad Seimo NSGK nariai galėjo norėti iš anksto suformuoti nuomonę apie bylą.

L. Belevičius taip pat įvardijo, kad prie spaudimo prisidėjo Seimo narių V. Bako, Rasos Juknevičienės, Gabrieliaus Landsbergio, Naglio Puteikio pasisakymai, taip pat Vilniaus miesto mero – Remigijaus Šimašiaus – teiginiai.

„Už žiniasklaidos kampanijos metu informacijos atsakinga yra būtent valstybė ir valstybės pareigūnai. (…) Kampanija vyko tuo metu, kai buvo suformuota teisėjų kolegija“, – posėdyje sakė L. Belevičius, teigdamas, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai daugiausiai buvo VSD ataskaitų turinio perrašymas.

R. Kurlianskio advokatas Simonas Slapšinskas teigė, kad tiek prezidentės pasisakymai, tiek kitų politikų svarstymai, ar E. Masiulio gauti pinigai buvo paskola, darė įtaką teisėjų kolegijai.

„Jeigu gerbiama kolegija padarytų tas pačias išvadas kaip prezidentė, natūralu, kad kils klausimų apie nešališkumą. (…) Tam, kad būtų išvengta abejonių teismo nešališkumu, manau, kad visgi esant šioje situacijoje, yra pagrindo gerbiamai kolegijai nusišalinti“, – posėdyje sakė S. Slapšinskas.

Prokuroras J. Laucius, kalbėdamas apie teisėjų nušalinimą, teigė, kad tai, jog šalies vadovai pasisakė apie „MG Baltic“ bylą, nėra privaloma teismui, todėl tai nėra tinkamas argumentas nušalinti kolegiją.

„Šalyje realiai veikia valdžių padalijimo principai. (…) Neturi jokio pagrindo išvadai, kad būtent dėl to, kad teisėjai turėtų kažkaip reaguoti į Seimo narių ar kitas pastabas“, – sakė prokuroras.

Prieš teismo posėdį G. Steponavičius, dėl kurio neatvykimo ketvirtadienį buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teigė, kad nežinojo, jog bylos nagrinėjimas sutriks.

„Nemaniau, kad mano nepasirodymas sutrikdys bylos nagrinėjimą. (…) Esu suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu“, – prieš teismo posėdį žurnalistams teigė G. Steponavičius.

Kaltinimai pareikšti ir pačioms Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijoms bei „MG Baltic“.

Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu. Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.09; 08:27

Seime kilo diskusijos dėl vadinamųjų Georgijaus juostelių uždraudimo. Konservatoriai pateikė projektą, kuriuo siūloma Georgijaus juosteles priskirti prie nacistinių ir komunistinių simbolių, kurių platinimas Lietuvoje būtų ribojimas. Už juostelių platinimą ir naudojimą būtų taikoma administracinė atsakomybė.

Teikiamame projekte siūloma, kad Georgijaus juostų platinimas, naudojimas susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitoks demonstravimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų.

Seimas po pateikimo projektui pritarė. Iš užsiregistravusių 76 Seimo narių už buvo 41, prieš – 10, susilaikė – 25. Tolesnis projekto svarstymas numatomas rudens sesijoje.

Projektą pristatęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Georgijaus juostelės jau kelerius metus yra tapusios Rusijos imperializmo simboliu.

Pasak politiko, šio simbolio raiška suintensyvėjo 2005 metais, kai Kremlius šventė 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines, o esminis juostelių propagavimo lūžis yra susijęs su Rusijos intervencija į Ukrainą.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad šiuo metu Georgijaus juostelės tapo prorusiškų jėgų ir Rusijos imperializmo atpažinimo ženklu. Politikas ragino sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuri pastaraisiais metais uždraudė Georgijaus juosteles.

„Šis simbolis kursto tautinę nesantaiką, kursto tam tikras įtampas visuomenėje“, – apibendrino konservatorius.

Tačiau projekto siūlymą ne visi Seimo nariai įvertino palankiai.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Algimantas Dumbrava dvejojo, ar verta tokį draudimą taikyti, nes Georgijaus juosteles nešioja vyresni žmones, turintys, anot jo, kitokį mąstymą.

„Tie žmonės, kurie kariavo, gal kažkaip kitaip supranta tą gyvenimą, tą pasaulį. Ir mes bandysime tą mąstyseną kažkaip perlenkti“, – svarstė politikas.

Ironiškai į tokį konservatorių siūlymą sureagavo socialdemokratas Algirdas Sysas, pasiūlydamas uždrausti ne tik juosteles, bet ir visą Rusiją.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis nelogišku vadino projekto siūlymą ir, interpretuodamas istoriją, paragino išsilaisvinti ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų sovietinės sistemos funkcionierių.

„Karą laimėjus sąjungininkams kartu su Sovietų Sąjunga, Lietuva netapo nepriklausoma, bet valstybės valdyme lietuviai dalyvavo. Visi pirmieji Lietuvos komunistų partijos pirmieji sekretoriai buvo lietuviai. Atgavus nepriklausomybę beveik visi tie patys patriotai ir funkcionieriai liko prie valdžios. Tai pradėkime šį pavėluotą išsivalymą ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų okupacinės valstybės funkcionierių kagėbistų ir komunistų“, – sakė politikas, ragindamas leisti toliau naudoti Georgijaus juosteles.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 02:00

Rusijai uždraudė kai kuriems Lietuvos piliečiams atvykti į Rusiją. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Lietuvos žinomi žurnalistai ir politikai, sužinoję, kad pateko į juodąjį Rusijos sąrašą, neslėpė pasitenkinimo ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą.

Tačiau konservatorė Rasa Juknevičienė įtariai vertino šias politikų, sužinojusių, kad yra nepageidaujami asmenys šalyje, reiškiamą džiūgavimą. R. Juknevičienė samprotavo, kad tokiu sąrašu Rusija tiesiog „trolina“ Lietuvą.

Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė penktadienį Eltai patvirtino, kad yra gautas sąrašas, o jame paskelbti Lietuvos piliečiai, kuriems draudžiama atvykti į Rusiją. Tačiau R. Jakilaitienė daugiau detalių neatskleidė ir tvirtino, kad kiekvieną į sąrašą patekusį asmenį informuoja atskirai.

Sulaukę Užsienio reikalų ministerijos skambučio ir sužinoję, kad pateko į juoduosius Rusijos sąrašus, žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai ir politikai šią žinią skelbia savo feisbuko paskyrose.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Į nepageidaujamų asmenų sąrašus patekęs giriasi žurnalistas Rimvydas Valatka. Savo feisbuko paskyroje apžvalgininkas giriasi, kad tai didžiausias jo gyvenimo įvertinimas.

„Šiandien sužinojau, kad Putino Rusija įtraukė mane į juoduosius sąrašus asmenų, kuriems draudžiama 5 metams įvažiuoti į Rusiją. Turbūt tai yra pats aukščiausias mano gyvenimo įvertinimas. Taigi nors ir šimtui, ponai kleptokratai. Sąmoningai nesu buvęs toje šalyje nuo 1991 m. vidurio, kai dar teko naudotis jų oro uostais. Prisibuvau. Tai yra šalis, kurios Sibiro katorgoje gimiau ir kuri vienintelė pasaulyje netraukia sugrįžti“, – feisbuke rašė R. Valatka.

Apie tai, kad sužinojo atsidūręs nepageidautinų žmonių sąraše, pranešė ir žurnalistas Andrius Tapinas.

„Lik sveikas, Sibire. Lik sveikas, Baikale ir Nižnij Tagile. Ate atostogoms Gelendžike ir Kryme, sudie Krasnojarske ir Čeliabinske. Patekau į Rusijos sąrašą ir penkerius metus neturiu teisės įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Realiai visiškai už nieką. Blogo žodžio nesu apie Kremlių pasakęs ir prašau“, – feisbuke šmaikštavo A. Tapinas. 

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Į sąrašą pateko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Apie gautą draudimą atvykti į Rusiją paskelbė kai kurie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime nariai – Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis.

Pastarasis komentuodamas tai, kad atsidūrė šiame sąraše, taip pat įvertino labai teigiamai.

„Turiu daug valstybinių apdovanojimų, bet šitas – tikrai brangiausias!!!“, – feisbuke pažymėjo Ž. Pavilionis.

Tuo tarpu M. Adomėnas šmaikštavo, kad net aštuonerius metus laukė, kol Rusija jam uždraus įvažiuoti į šalį.

„JAU MANIAU, NEBESULAUKSIU. Vis dėlto sulaukiau. Pagaliau. Draudimas įvažiuoti į Rusiją – check“, – rašė M. Adomėnas, primindamas Rusiją suerzinusią 2010 m. politiko inicijuotą rezoliuciją dėl Gruzijos teritorinio vientisumo.

L. Kasčiūnas pabrėžė, kad, jo žiniomis, juodajame Kremliaus sąraše yra daugiau kaip dešimt Seimo narių, kuriuos URM informavo, kad jie į Rusiją negalės atvykti penkerius metus.

Nors politikai ir žurnalistai gautą žinią, kad Kremlius uždraudė jiems kurį laiką atvykti į Rusiją, įvertino pašaipiai ir traktavo tai kaip savotišką jų veiklos įvertinimą, konservatorė Rasa Juknevičienė buvo kur kas įtaresnė. Politikė savo socialinio tinklo paskyroje samprotavo, kad šis sąrašas gali būti tik dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis.

„Nors Lietuvos URM informuoja, žiniasklaida praneša, o sąraše esantys džiaugiasi, tačiau man atrodo, kad tai dar vienas Kremliaus informacinio karo atvejis. Meta kaulą, t. y. neįleidžiamų į Rusiją sąrašą, o jūs čia aiškinkitės, kas yra kas Lietuvoje. Patrolino. Kimbam“, – feisbuke rašė R. Juknevičienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.28; 15:19

Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo Europos reikalų komitetą, prašydamas įvertinti, ar naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos nuostatas, atitinka ES subsidiarumo principą.

Parlamentaras teiraujasi, ar siūlymas riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą nesumažins šalies visuomenės gynybinio potencialo?

Seime įregistruotas Vidaus reikalų ministerijos parengtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostatas. Įstatymo projektu, be kita ko, siūloma riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą. Tai reiškia, kad pusiau automatiniai ginklai su didesnėmis nei 20 šovinių dėtuvėmis, taip pat ilgieji šaunamieji ginklai (t. y. kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis viršija 60 cm) su didesnėmis nei 10 šovinių dėtuvėmis bus priskirti A kategorijai ir nebebus prieinami civiliams gyventojams. Tuo tarpu pagal šiuo metu galiojantį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą visi pusiau automatiniai ginklai yra priskirti prie B ar C kategorijos ir prieinami civiliams, gavusiems policijos leidimą. Minėti apribojimai nebūtų taikomi sportinio šaudymo sporto klubų bei Šaulių sąjungos nariams. 

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Būtent dėl siūlomos minėtos nuostatos kyla daugiausiai klausimų, susijusių su atitikimu subsidiarumo principui. Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių įgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šį principą, ES neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygmenimis. Šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra kitokioje geopolitinėje ir saugumo aplinkoje nei daugelis Vakarų Europos šalių. Lietuvos saugumą veikia ekspansine politika kaimynų atžvilgiu besivadovaujanti Rusijos valstybė. Tai kelia saugumo grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui. Todėl šaliai svarbu stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Prie to prisideda ir galimybė civiliams gyventojams įsigyti B ar C kategorijų pusiau automatinius ginklus su įvairios talpos šovinių dėtuvėmis“, – sako L. Kasčiūnas.

Seimo nario teigimu, kalbant apie terorizmo grėsmes, pažymėtina, kad teroristiniai išpuoliai vykdomi naudojant nelegaliai turimus ginklus. Be to, nepaisant didelės terorizmo grėsmės Europoje, terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išlieka žemas. Pasak šalies specialiųjų tarnybų, nėra duomenų, rodančių didėjančią terorizmo grėsmę Lietuvai: 2017 m. nebuvo nustatyta pavienių ekstremistų ir organizuotų grupių, turinčių ketinimų ir pajėgumų rengti teroro aktus, negauta tiesioginių grasinimų surengti teroristinius išpuolius prieš institucijas ar asmenis.

„Todėl manytina, kad, prisidengiant kova su terorizmu, apribojamas pusiau automatinių ginklų įsigijimas lojaliems piliečiams, kurie turi pareigą ir prievolę ginti savo valstybę, savo piliečius, save pačius, šeimos narius nuo bet kokio ginkluoto kėsinimosi“, – sako L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 09:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turėkime savigarbos. Nepraraskime sveiko proto. Nepradėkime kvailioti.

Pinigai dėžėje

Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.

Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.

Nemokama kava

Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.

Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.

Kur turėtų būti tikras žurnalistas?

Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.

Lietuva – ne kaimas

Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.

Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos

Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.

Amžiaus gėda

Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.

Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.

Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.

P.s. Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…

2018.04.23; 07:00

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Benas Brunalas

Ryškiausiu pastarosios savaitės šalies politikos akcentu tapo balandžio 3-iąją Vašingtone vykęs Baltijos valstybių ir JAV viršūnių susitikimas, kuriame, anot Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Lietuva išgirdo labai konkrečių Jungtinių Valstijų garantijų.

„Tai reiškia, kad mus siejantis ryšys išlieka tvirtas, o Baltijos šalių ir JAV saugumas yra nedalomas“, – vizitą apibendrino Prezidentė, pabrėždama, kad krizės atveju Lietuva gali tikėtis karinės Amerikos paramos ne tik NATO, bet ir tiesiogiai dvišaliu pagrindu.

Tuo tarpu Lietuvoje įtakingiausi šalies politikai kaltino vienas kitą dirbant priešiškoms jėgoms, o išlaidos gynybai, žvelgiant į vykusius ginčus, tapo politikų įrankiu aiškinantis partinius ir asmeninius santykius.

Balandžio 3-iąją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad opozicinių partijų spaudimas jau artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP yra susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu.

„Aš suprantu, kad opozicijai norėtųsi, jog dabar tas įsipareigojimas būtų vykdomas, nes tada jie žinos, kad mes negalėsime investuoti į žmonių gerovę“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikas samprotavo, kad artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau ir vėliau, kuo, pasak R. Karbauskio, ir yra suinteresuota opozicija Seime.

„Ir jeigu šiandien kas nors pasakytų, kad mes turime kelti krašto apsaugos finansavimą kitais metais, pavyzdžiui, 0,3 procento, sakyčiau, kad to kitais metais daryti nereikėtų. Jokiu būdu“, – apibendrino R.Karbauskis.

Į R. Karbauskio pasisakymą netruko sureaguoti konservatorė Rasa Juknevičienė. Komentuodama R. Karbauskio samprotavimą, kad skirdami lėšas gynybai skriaudžiame žmones, pavadino jį „Kremliaus projektu“.

Iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 4-ąją Premjeras Saulius Skvernelis, žurnalistų paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. Jis teigė tokių R. Karbauskio žodžių negirdėjęs ir aiškino, kad tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais.

S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras sakė, kad galima kalbėti apie 4 mlrd. eurų skylę, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.

Kitą dieną – balandžio 5-ąją – Premjeras sakė manąs, kad tai, jog būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, dar nėra iki galo įrodyta.

„Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“, – „Žinių radijui“ ketvirtadienį sakė Vyriausybės vadovas.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose.

„1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo feisbuko paskyroje svarstė konservatorius.

Balandžio 6-ąją komentaru į jam dar antradienį pareikštą kritiką sureagavo „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis. Savo feisbuko paskyroje akcentuodamas, kad palaiko Valstybės gynimo tarybos sprendimą iki 2030 metų krašto apsaugos finansavimą padidinti iki 2,5 procento nuo BVP, žėrė epitetus konservatorių partijai ir atskiriems jos lyderiams. R. Karbauskis pabrėžė „MG Baltic“ korupcijos bylos kontekstą, kuriame pastarąją savaitę atsidūrė konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

„Valstiečių“ lyderis kaltino konservatorius, kad šie Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje patys neskyrė užtektinai išlaidų gynybai.

„Jei grįžtume kelerius metus atgal ir įvertintume krašto apsaugos finansavimo intensyvumą procentais nuo BVP, pastebėsime, kad laikotarpiais, kai valdė konservatoriai, jis nedidėjo. O juk ponia Juknevičienė, kaip krašto apsaugos ministrė, nenuginčijamai turėjo visas galimybes savo ministravimo laikotarpiu pasiekti įspūdingus krašto apsaugos sistemos finansavimo mastus. Kodėl to nepadarė? Aplaidumas? Nenoras dirbti Lietuvai? Kitos priežastys?“, – feisbuke penktadienį retoriškai klausė R. Karbauskis.

Melu ir isterija kaltindamas R. Juknevičienę ponas R. Karbauskis teigė esąs už išlaidų gynybai didinimą.

„Šiandien ponios R. Juknevičienės isteriški pareiškimai dėl to, kad Ramūnas Karbauskis pasisako prieš finansavimo didinimą krašto apsaugai, yra sąmoningas melas, nes pasisakiau dėl 2019 metų, o ne dėl kelerių metų periodo, per kurį planuojama didinti krašto apsaugos finansavimą“, – rašė „valstiečių“ lyderis.

Penktadienio vakarą feisbuko įraše Premjeras S. Skvernelis suabejojo konservatorių ir konkrečiai buvusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patriotiškumu, kaltino ją žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.

S. Skvernelis tikino, kad jo vadovaujama Vyriausybė niekada neleis žeminti Lietuvos kariuomenės.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kai dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – feisbuke rašė S. Skvernelis.

„Pseudopatriotinės kaukės neįtikins. Visi prisimena jos veiksmus krizės akivaizdoje. Tik atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyko jau po Gruzijos įvykių. Bet tai „netrukdė“ tuometei Vyriausybei nei žlugdyti gynybos sistemos, nei pasirašinėti susitarimų dėl tiltų Kaliningradan, nei dėkojant už pieno produktų rinkos atidarymą lankstytis Putinui“, – rašė Vyriausybės vadovas.

Premjeras patikino, kad dabartinė Vyriausybė niekada nežemins kariuomenės. „Garantuoju: aš ir mūsų Vyriausybė niekada nenaikins ir nežemins mūsų kariuomenės“, – rašė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad valdantieji savo tvirtybę renkasi rodyti investicijomis į šalies gynybą ir saugumą, o ne tuščiais lozungais ir oponentų lipdomomis etiketėmis.

Į feisbuke vykstančius ginčus įsitraukė ir kiti politikai. „Valstietė“ Agnė Širinskienė šeštadienio vakarą savo socialiniame tinkle priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusius konservatorių ir „MG Baltic“ pokalbius.

„Krašto apsaugos ministerijos asignavimų dinamika TS-LKD ir LVŽS valdymo laikotarpiais. Skirtumai įspūdingi. Kolegoms iš TS-LKD reikėtų po lapais slėptis ir sėdėti nuleidus galvas ne tik dėl ryšių su „MG Baltic“ ir dėžučių (tarp kitko, kada papasakosit visuomenei apie jų turinį?), bet ir dėl savo palankumo Rusijai. Kas, kad ne Lietuvos priešai, galėjo taip silpninti krašto gynybą?“, – šeštadienio vakarą rašė A. Širinskienė.

Konservatorius Andrius Kubilius šeštadienį feisbuke retoriškai klausė, ar „Premjero nervai nebelaiko, ar tiesiog šeimininkas nurodė pereiti prie Skardžiaus ir Gražulio retorikos, kai kalbama apie konservatorius?“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.09; 00:30