Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 21 d. 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Mažojoje salėje vyks susitikimas su žurnalistu, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriumi Gintaru Visocku ir jo knygos pristatymas.

Gintaras Visockas 1984–1991 metais mokėsi Vilniaus Universitete Istorijos fakultete – ten studijavo žurnalistikos mokslus.

Sėkmingai baigęs studijas dirbo įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ rengė interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais. „Lietuvos aide“ rašė politines apžvalgas, „Valstiečių laikraštyje“ penketą metų domėjosi Lietuvos pokario partizanų kovomis bei šešerius metus vadovavo specializuotam kariniam priedui apie Lietuvos ir jos sąjungininkių karines pajėgas.

1994–1995 metais dirbti karo korespondentu Čečėnijoje („Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbtas straipsnių ciklas „Iš Čečėnijos dienoraščio“). 1998–2003 metais leidinyje „Vardan Lietuvos“ dienos šviesą išvydo per šimtą analitinių straipsnių karinėmis temomis. 2006-aisiais metais su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju išleido knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“.

Nūnai G. Visockas – daugiau nei dešimtmetį leidžiamo internetinio leidinio www.slaptai.lt savininkas ir redaktorius. Jo politiniai komentarai taip pat skelbiami JAV leidžiamame lietuvių dienraštyje „Draugas“.

Šiandien jis šiauliečiams pristatys savo naująją knygą „Juodojo Sodo tragedija“, kurioje narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai.

Kodėl gi G. Visockui toks įdomus Kaukazas? Kodėl šio regiono ateitis svarbi Lietuvai? Kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas? Kokių neteisingų mitų esame susidarę apie Azerbaidžaną? Šį vakarą sulauksite išsamių žurnalisto paaiškinimų.

Informacijos šaltinis – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

2019.05.20; 18:19

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

Armianskaja mafija

Saulius Kizelavičius

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ praneša, kad šalies slaptosios tarnybos beveik trejetą metų intensyviai persekiojo organizuoto nusikalstamumo atstovus iš Kaukazo regiono. Bet ištisus trejetą metų operacijos prieš mafiją, kurios lyderiai į Vokietiją atvyko iš Kaukazo, – nebuvo itin sėkmingos. Jų tikrai nepavadinsi pergalingomis, mat kai jos pradėtos, išeiviai iš Kaukazo jau buvo tvirtai įkėlę koją Vokietijoje – įgiję finansų, patirties, papirkę pareigūnų.

Tik šiomis dienomis Vokietijos teisėsaugos atakos prieš nusikaltėlius iš Kaukazo regiono tapo sėkmingesnėmis. Minėtas leidinys praneša, kad Vokietijos kriminalinė policija neseniai surengė ypač slaptą operaciją kodiniu pavadinimu – „Kova su įteisintais vagimis“.

Ši operacija, primenanti tikrus kovinius veiksmus, – viena iš stambausių Vokietijoje persekiojant nusikaltėlius iš organizuoto nusikalstamumo gaujų pastaraisiais metais.

Apie mafijos atstovus, sulaikytus Vokietijoje, skelbia ne tik „Der Spiegel“, bet ir šios šalies televizijos ir radijo kompanija MDR. Žodžiu, Rusijos – Euroazijos organizuoto nusikalstamumo grupuotei, beje, kontroliuojančiai ir iš armėnų tautybės vyrų sudarytas gaujas, – suduotas stiprus smūgis. Už tai turime būti dėkingi ir Vokietijos slaptosioms tarnyboms, pavyzdžiui, BND, ir Interpolui.

Vokietijos teisėsauga rimtai susirūpino dėl mafijos keliamų pavojų dar 2014-aisiais, kai tais metais liepos mėnesį tarp dviejų konkuruojančių gaujų Erfurte kilo konfliktas – nuaidėjo šūviai. Tąsyk buvo iškelta 14 baudžiamųjų bylų net 42 asmenims. Jie daugiausia kaltinti finansinėmis machinacijomis.

„Der Spiegel“ tvirtina, kad šiuo metu Vokietijoje jau niekas neabejoja – šalyje tikrai veikia mafijos grupuotės, taip pat – ir armėnų mafija. Vokietijos slaptosioms tarnyboms žinoma, kad armėnų mafija – seniai veikianti, turtinga, įtakinga, todėl kelianti grėsmę valstybės saugumui. Be to, asmenų priklausymą mafijinėms struktūroms įrodyti labai sunku, jeigu tyrimas atliekamas demokratinėje šalyje demokratinėmis priemonėmis. Štai kodėl armėnų mafija Vokietijoje iki šiol jautėsi komfortiškai – ilgokai niekas ja per daug atidžiai nesidomėjo, netyrė jos ryšių, nestebėjo finansinių machinacijų. Todėl ji sutvirtėjo, o dabar ją pažaboti – labai sunku.

Įdomiausia, kad Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius ponas Ašotas Smbatianas iš karto pasiūlė vokiečių tyrėjams savo pagalbą tramdant armėnų mafijos lyderius. Bet Vokietijos teisėsauga atsisakė šių paslaugų, nes neatmetama versija, jog armėnų mafija gali turėti slaptų ryšių oficialiose Armėnijos valdžios struktūrose.

Svarbu priminti ir tai, kad prieš ketvertą mėnesių, o būtent birželio 26-ąją dieną Ispanijos teisėsauga pranešė apie savo operacijas prieš armėnų mafijos lyderius, dirbančius visoje Europoje – ne tik Ispanijos karalystėje. Beje, 70-ies operacijų metu dalyvavo tūkstančiai ispanų policininkų ir slaptųjų tarnybų agentų, buvo sulaikyta per 140 įtariamųjų. Visiems jiems inkriminuojami rimti nusikaltimai: arba nelegali prekyba narkotikais, tabako gaminiais, ginklais, arba finansinės aferos, nelegalūs azartiniai žaidimai.

2018.11.06; 03:00

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00

Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.

Irma Ąžuolė

Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.

Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija

Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.

Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.

„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…

Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.

Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.

Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis

„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).

Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.

„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.

Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.

Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif  Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.

Kaukazas vienija ir skiria

Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.

Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.

Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.

Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.

Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.

Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.

Skatina atsikratyti stereotipų

„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.

Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.

Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.

Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.

Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.

Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.

2018.10.22; 11:00

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Šiemet, kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas švenčia savo Nepriklausomybės šimtmetį. Deja, Azerbaidžano demokratinei respublikai teko trumpiau nei Lietuvai pajusti nepriklausomybės ir laisvės skonį: bolševikų nelaisvėje azerbaidžaniečiams teko gyventi net 71-erius metus.

Ketvirtadienį Vilniuje, Forum Cinemas Vingis kino teatre parodytas britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“.

Apie ką šis filmas? Kiek teko kalbėtis su jį mačiusiais, daugelis pirmajame plane regi gražią, jaudinančią meilės istoriją.

Baku, 20-ojo amžiaus pradžia. Bręstančių dramatiškų įvykių fone (grėsmingai artėja pirmasis pasaulinis karas) kilmingas musulmonų jaunuolis Ali karštai įsimyli krikščionę kunigaikštytę Nino. Abu pamilsta vienas kitą. Tačiau religiniai skirtumai prieštarauja jųdviejų santykiams. Tačiau įsikiša tarpininkas, ir kunigaikštis galiausiai sutinka išleisti dukrą už musulmono.

Toliau – kaip detektyvinėje melodramoje: kunigaikščio verslo partneris geidžia Nino ir ją pagrobia. Apie tai sužinojęs Ali sėda ant žirgo ir ima vytis pagrobėją. Dvikovos metu Ali nukauna pagrobėją, tačiau tai lemia, kad įsimylėjėliai gana ilgam laikui lieka išskirti.

Saldžiausios šios meilės istorijos akimirkos – tai kadrai, filmuoti kalnuose, akis lepinantys ne tik erotiškomis meilės scenomis kalnų trobelėje, bet ir suvokimu, kad paprastas gyvenimas meilėje gali atnešti daugiau džiaugsmo ir prasmės nei prabangūs rūmai ir titulai.

Tačiau laimei nelemta tęstis amžinai. Regioną užklumpa karas, nuo meilės istorijos netikėtai nukreipiantis dėmesį į Azerbaidžiano demokratines ambicijas ir sunkią kovą už nepriklausomybę.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia

Vyrai, paaukoję savo gyvybes užpolitinius idealus; moterys, iš rūmų damų virtusios karo lauko slaugėmis. Turtinga krašto istorija trypiama bolševikų batais. Kažkur tolimuose Persijos rūmuose įkalinta princesė, prižiūrima eunucho.

Paprasta, jaudinanti istorija, praturtina egzotiškais prieskoniais, galutinai įprasminta istorinio konteksto.

Ekrane – įspūdingi Azerbaidžano vaizdai, jų fone – naftos verslovės. Antrojoje filmo siužetinėje linijoje jos užims simbolinę ir svarbią prasmę: čia vyksta ne tik meilės kova, bet ir kova su priešu – bolševikine Rusija, siekiančia pavergti Azerbaidžaną dėl neišsenkančių Kaukazo naftos išteklių (daug vėliau, jau antrojo pasaulinio karo metu tokį žygį bandys pakartoti Adolfas Hitleris, tik jam to padaryti nepavyks).

O bolševikinė Rusija, „paveldėjusi“ iš carinės Rusijos imperijos apie 100 pavergtų tautų, dabar, po bolševikų perversmo, bandys jas ir toliau išlaikyti savo dar žiauresniuose gniaužtuose.

Ji veršis visomis kryptimis: ir į Kaukazą, ir į laisvomis pasiskelbusias Baltijos šalis. Čia bolševikai bus sumušti ir bus priversti bėgti. Kitaip atsitiks Kaukazo tautomis. Jų laisvės siekiai, jų pergalės bus trumpos.

Azerbaidžano tauta pralaimės šią kovą su okupantais, ir ilgiems dešimtmečiams liks po jų padu – kaip šaltinis, iš kurio bus galima semtis brangius šių žemių gamtos išteklius.

Savo laisvę ji atgaus tik subyrėjus blogio imperijai – 1991-aisiais. Deja, toliau, ne be imperinėmis užmačiomis gyvenančios Rusijos pagalbos, armėnų nuo laisvojo Azerbaidžano bus atplėštas Kalnų Karabachas, kitos žemės.

Ir ši okupacija tęsiasi ligi šiol.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi į šį filmą galima žiūrėti per dvi prizmes: gražios, jaudinančios meilės istorijos, ir dramatiškos, nelygios kovos su pavergėjais.

Ši linija man – pati įdomiausia ir labiausiai sukrečianti.

Toji kova liudija tautos siekį žūtbūt išsikovoti savo laisvę, liudija pasiaukojimą ir patriotizmą. Filme Nino ne vieną sykį klausia Ali: kas tau brangiau, – ar kovos su okupantu, ar šeima, aš, netrukus gimsianti dukra?…

Tai viena iš stipriausių filmo linijų – pasirinkimo tarp meilės ir laisvės siekio; asmeninės laimės ir tautos išsivadavimo iš vergijos.

Filmas labai primena mūsų istoriją. Mūsų kovą už laisvę.

Ji verta pažiūrėti.

Ir dar. Šį filmą pažiūrėti pakvietę azerbaidžaniečiai labai maloniai sutiko žiūrovus, gražiai pristatydami šį filmą.

Ačiū už tai.

2018.10.19; 09:50

Čečėnija ir čečėnai
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Politologai sako: jeigu nori karo, pareikšk kaimyninei valstybei teritorines pretenzijas. Rusija nuo seno elgėsi visaip: užgrobdavo jai niekada nepriklaususias žemes, vykdydavo agresiją prieš kaimyninę šalį, okupuodavo didžiules teritorijas. Toli į istoriją gilintis nė nereikia: karas Gruzijoje, Krymo aneksija, konflikto eskalavimas Ukrainoje… Dabar gi Maskva R. Kadyrovo rankomis žarsto karo su Ingušija žarijas.

Iškart pasekime įvykių eigą. Po tariamai ilgai trukusių derybų spalio 4 d. vakare (kitais duomenimis – rugsėjo 26-ąją) Čečėnijos ir Ingušijos vadovai Ramzanas Kadyrovas bei Junusas – Bek Jevkurovas pasirašė įstatymą dėl apsikeitimo teritorijomis. Jį neva jau buvo patvirtinę abiejų respublikų parlamentai. Ingušijos parlamento deputatai pareiškė, kad nieko panašaus neįvyko, ir tik spalio 10 d. pabandė surengti posėdį, tačiau nepavyko surinkti kvorumo.

Visą tą savaitę naujoje Ingušijos sostinėje Magase (anksčiau buvo Nazranė; ingušų kalba „Saulės miestas“, pradėtas atstatyti tik 2000 m. vos tik į valdžią atėjusio V. Putino įsaku, vietoj seno sugriauto miesto) tęsėsi protesto mitingai. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.

Tuo metu generolas Jevkurovas vejamas iš aikštės, į jį skrieja protestuotojų mėtomi buteliai. Šis žada, kad jėga prieš mitinguojančius nebus naudojama, ir teisinasi, jog prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Alyvos į ugnį įpylę išplaatinta žinia ir nuotraukos, kaip į Ingušijos teritoriją pro Aršty aulą rieda čečėnų buldozeriai, kurie čia ruošiasi tiesti savo kelius…

Rusijos televizija slepia šį konfliktą, ignoruoja gresiantį karą tarp dviejų pietinių respublikų, o V. Putinui svarbiau buvo vizitas Indijoje, kurio metu Maskva Deliui pardavė daug karinės ginkluotės. Rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge pareiškė: „Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.

Kai reikėjo informacijos apie pasirašytą įstatymą, staiga sutriko mobilusis interneto ryšys. Mitinguotojai įtarė, kad valdžia kažką slepia nuo visuomenės ir taip nori išparceliuoti Ingušijos žemes. Juo labiau, kad 1991 m., kai iširo Čečėnijos – Ingušijos ASSR, sienos tarp šių regionų nebuvo tiksliai nustatytos.  Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu.

Portalas Kazkaz-uzel.eu atskleidžia, kad Ingušija atiduoda Čečėnijai net 26 kartus žemės daugiau negu gauna mainais. Nepriklausomi kartografijos ekspertai patvirtino, kad Čečėnijai bus perduota 26,8 tūkst. ha žemės (6000 ha Goragoro aulo apylinkėse ir 26 km į šiaurę nuo Magaso oro uosto ir 26 tūkst. ha Ingušijos gamtos draustinio Erzi rajone).

Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.

Ingušijos konstitucinis teismas nepritarė susitarimui dėl sienos demarkacijos, o Liaudies susirinkimo deputatai pranešė, kad balsavimo rezultatai buvo sufalsifikuoti. Penktadienį į Magasą atvyko V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, kuris susitiko su mitinguotojais centrinėje sostinės aikštėje ir kritikavo Jevkurovą bei pažadėjo, jog V. Putinas anuliuos susitarimą dėl Čečėnijos – Ingušijos sienos demarkacijos.

Taigi, susidūrę su ingušų pasipriešinimu, tiek Maskva, tiek Groznas, jau nekalbant apie generolo Jevkurovo svitą, tarsi ir traukiasi. Abiejų respublikų lyderiai varžosi, kas greičiau palaižys V. Putinui ranką, tačiau visus čia aplenkia buvęs boksininkas ir savo tėvo Achmedo Kadyrovo apsaugininkas Ramzanas. Atrodytų, kad jis Maskvai kelia daug rūpesčių, bet V. Putinui patinka aplink su hienos įsiteikimu zujantys pavaldiniai, kurie ištikimai tarnauja imperatoriui, nors ir kartais peržengiantys subordinacijos bei paklusnumo ribas.

Taip ir šį kartą: R. Kadyrovas be skrupulų  ketina kaimyninei respublikai primesti savo užgaidas, nederinęs projektų su žmonėmis. Ištikimybė imperiniam Maskvos mastymui jam aukščiau negu vainachų – čečėnų ir ingušų – bendrumas.

Beje, apie vainachus.

Iš pradžių ir aš, ne kartą lankęsis tose Kaukazo žemėse, vainachus kildinau nuo įprasto rusiško žodžio „voijna“ („karas“). Tačiau Argūno slėnių ir kalnų žmonės karingi tiek, kiek juos tokiais pavertė nesibaigiantys kitų genčių puldinėjimai, okupacinės carinės ir sovietinės kariaunos reidai į Kaukazą. Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, tačiau liko gyventi toje pačioje vietoje, išsaugojo savo papročius ir – o tai svarbiausia – jie išsaugojo savo kalbą. Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti jų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų ir ingušų kalbų tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai, net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų.

Savo kilme didžiuodamasis ir kviesdamas pasaulio tikinčiuosius palaikyti taiką Kaukaze, prieš 10 metų atvirą laišką tuometiniam Popiežiui Benediktui XVI parašė čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas. Jis teigė, kad čečėnai ir ingušai – seniausios pasaulyje nochči (išvertus iš čečėnų kalbos – Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Rašytojas galvoje turėjo biblinį pranašą Nojų, kuriam mūsų didysis Kūrėjas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Vainachai iš tiesų yra žmonijos protėvių tauta, išsaugojusi ir iki šiol kalbanti seniausia pasaulyje kalba vaj mot. Čečėnų mokslininkai pavadino tą kalbą nana mot, išvertus – kalbų motina. Žinoma, kiekviena kalba ir tauta yra gerbtina, tačiau kolonijinė politika, ypač kai ji vykdoma šautuvų durtuvais, tankais ir represijomis, peržengia bet kokio žmogiškumo ribas.

Ir šiandien Maskvos statytinis R. Kadyrovas skelbia karą savo likimo broliams vainachams…

2018.10.13; 13:010

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius mano, kad Azerbaidžanas konstruoja labai protingą politiką visame Kaukazo regione. Apie tai jis pranešė duodamas interviu Azerbaidžano leidinio Haqqin.az korespondentui.

„Azerbaidžanas yra labai svarbus Europos partneris, ir mes vertiname jo indėlį kuriant Europos energetinio saugumo politiką. Dėl Azerbaidžano užsienio politikos – tai ji labai protinga. Mes suvokiame, kad Azerbaidžanas atsidūręs sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kad jis apsuptas iš visų pusių ambicingų kaimynų. Tokiomis sąlygomis labai sudėtinga įgyvendinti savo nepriklausomą politiką. Bet tuo pačiu manau, kad Azerbaidžanui privalu stiprinti ryšius su Europa, nes tik europietiškas vektorius šaliai suteiks pasitikėjimo savo jėgomis“, – rašoma straipsnyje.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėdamas apie Kalnų Karabacho problemą A.Kubilius kritikavo Europą dėl jos pasyvumo sureguliuojant šį konfliktą.

„Europa privalo būti aktyvi sprendžiant Kalnų Karabacho likimą. Europa privalo būti aktyvi visame Kaukazo regione, jei nori tapti įtakinga pasaulyje. Mes privalome padėti Azerbaidžanui ir Armėnijai taip sutvarkyti tarpusavio santykius, kad tarp šių dviejų šalių įsivyrautų ilgalaikė taika. Ačiū Dievui, Vakarų sostinėse stiprėja supratimas, kad Europa privalo stiprinti savo ryšius su rytų kaimynais“, – tegė ekspremjeras A. Kubilius.

Buvęs premjeras taip pat pareiškė, kad Azerbaidžano ir Lietuvos santykiai – pavyzdiniai. Tarp mūsų nėra jokių problemų. „Mes suprantame vienas kitą bendraudami ir „akis į akį“, ir tarptautinėse sferose“. Toks buvo A. Kubiliaus komentaras.

Informacijos šaltinis – www.haqqin.az (Zauras Rasulzade)

2018.09.07; 09:33

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.

Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis

Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.

O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.

Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai  liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“

Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.

Anot  Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.

Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas),  tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“. 

Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).

Gruzijos istorijos aukso amžius

Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.

Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…

„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.

Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!

Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).

Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.

Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.

XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“

Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).

Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?

Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie  Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.

O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.

Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?

Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso  meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.

Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.

Kas statė  ir kas pasiglemžė

Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.

Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…

Dviveidiškumas. BBC.com

1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.

Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…

Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.

Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?

Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane 

Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“

Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.

Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“

Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.

Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti  stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.

488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį.  2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Melavimas. Nus.org.uk nuotr.

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

2018.07.13; 08:00

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano interviu, paskelbtas žurnale „Ekspress nedelia“

Birželio viduryje rusų kalba leidžiamame žurnale „Ekspres nedelia“ pasirodė Deniso Kišinevskio pokalbis su Baltijos šalyse reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrtčianu. Teksto pavadinimas – „Gilios armėniškos šaknys Lietuvoje“.

Intriga dėl Žalgirio mūšio

Į šį interviu nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne iššaukiantis pavadinimas – ar tikrai gilios tos šaknys? Tiesa, prieš išdėstydamas priekaištus privalau pabrėžti, jog laikausi nuostatos: jei ambasadorius liaupsina savo šalį, nieko smerktino. Tokios politinės žaidimo taisyklės. Ir vis tik nederėtų persistengti. Jei esi solidus ambasadorius, neprarask saiko jausmo. Nepulk girtis sunkiai įrodomais dalykais, neklaidink skaitytojų. Ypač svarbu, kad nepradėtum dėstyti „tiesų“, kurios prieštarauja valstybės, kurioje reziduoji, užsienio politikai.

Deja, Armėnijos ambasadoriui, regis, nusispjauti į džentelmenams privalomas elgesio taisykles. Jo interviu radau keistų pareiškimų bei išvadų.

Pavyzdžiui, ambasadorius tvirtina: „Remiantis vokiškais šaltiniais armėnai dalyvavo Griunvaldo kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje“. Iš kur ištraukti šie duomenys? Kur originalūs vokiški dokumentai, leidžiantys neabejoti armėnų karių pagalba lietuviams mušant kryžiuočius? Gal ši armėniška traktuotė tiek pat verta, kiek ir kai kurių Rusijos, Baltarusijos istorikų tvirtinimai, esą lietuviams 1410-aisiais pasiaukojančiai talkino skaitlingi rusų bei baltarusių pulkai? Beje, pasakojimas apie armėnišką pėdsaką Griunvaldo kautynėse (jei tai ne pasaka) greičiausiai – pragmatiškas, buitinis: jei armėnų tikrai pastebėta Griunvaldo lauke, gal tai buvo ne kariai, o į lietuvių karo stovyklą maisto atgabenę prekiautojai, siekę savo prekes kelis kartus brangiau parduoti nei rinkos kaina?

Įtariu: jei Armėnijos ambasadorius būtų turėjęs konkrečių įrodymų dėl Žalgirio mūšio, jis neabejotinai pridėtų senųjų rankraščių kopijas. Mat teiginys apie armėnų karių dalyvavimą lemtingose viduramžių kautynėse – įdomus. Iš jo lengva padaryti sensaciją.

Ir vis tik Armėnijos ambasadoriaus įrodymai kol kas –  abstraktūs, migloti („vokiški šaltiniai“). Tačiau abejotiną, sunkiai patikrinamą tezę jis atkakliai kala mums į galvas. Dar prieš keletą metų užsienio spaudoje (rus.delfi.ee portale) R.Mkrtčianas kalbėjo, kad Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti kryžiuočius padėjo armėnų pulkas. Štai toji gluminanti citata: „Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Atkreipkime dėmesį: ir tada, ir dabar – jokių paaiškinimų, kuo remiantis taip sakoma. Belieka spėlioti, kodėl armėnams toks svarbus Žalgirio mūšis? Vien tam, kad būtų įrodytas teiginys dėl „gilių armėniškų šaknų“? Ar tam, kad lietuviai jaustų amžiną dėkingumą – leistų toliau Lietuvos miestuose statyti politinę potekstę turinčius armėniškus chačkarus, o santūriesiems azerbaidžaniečiams, nesigiriantiems nuopelnais Žalgirio kautynėse, draustų pastatyti paminklą net žymiam viduramžių filosofui ir poetui Nizami?   

Iš kur ištraukta Karabacho tauta?

Ir vis tik pasigyrimai dalyvavus Žalgirio kautynėse – ne pats keisčiausias Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas. Pacituosiu dar vieną citatą iš minėto interviu. Cituoju: „1980 – 1990-aisiais metais Baltijos šalių išsivadavimo frontai, įskaitant ir Sąjūdį, kryptingai palaikė Armėnijos nepriklausomybės siekius. Nuo pat pirmųjų Kalnų Karabacho išsivadavimo judėjimo, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame, dienų lietuviai demonstravo moralinę ir politinę paramą Karabacho tautai“.

Šiuose ambasadoriaus žodžiuose esama tiesos. Bet ji sumaišyta su išsigalvojimais. Neneigsiu – Lietuva nuo pat pirmųjų Atgimimo dienų rėmė Armėnijos nepriklausomybę. Tik kuo ši pozicija išskirtinė? Juk Lietuva rėmė visų buvusių SSRS respublikų atsiskyrimą nuo Rusijos. Taip pat – ir Azerbaidžano siekį gyventi laisvai, nepaisant Kremliaus diktato.

O štai teiginys, kad lietuvių tauta dar Sąjūdžio laikais teikė moralinę bei politinę paramą Karabacho tautai, – jau akis badantis išsigalvojimas. Lietuviai negalėjo remti Karabacho tautos, nes tokios tautos nėra. Kaip nėra nei žemaičių, nei dzūkų, nei suvalkiečių tautų – tik lietuvių tauta. Būkime atviri: jei suklaidinti lietuviai tuomet ką nors ir rėmė, tai tik „krikščionišką armėnų tautą, kurią neva skriaudžia musulmonai azerbaidžaniečiai“ (puikiai prisimenu anuos lemtingus laikus, nes jau buvau užtektinai suaugęs, kad suprasčiau, kas dedasi: studijavau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedroje; dažnai dalyvavau Sąjūdžio pasitarimuose, mitinguose, važinėjau į komandiruotes – dabartinę Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją, Šiaurės Kaukazą – Čečėniją, Gruziją, Ingušiją). 

Negarbingas elgesys

Be kita ko, T.Mkrtčianas nemeluoja ir tuomet, kai sako, jog daug lietuvių (žinoma, kad ne visi), kilus konfliktui dėl Kalnų Karabacho, kadaise stojo Jerevano pusėn. Taip, puolėm remti Jerevaną. Tik šis faktas mums nedaro garbės. Juk tokią laikyseną pasirinkome paskubomis, neišsiaiškinę visų niuansų ir subtilybių. Labai lengvai patikėjome gausiai į Lietuvą tuomet važiavusių Armėnijos aktyvistų „garbės žodžiu“ (azerbaidžaniečių delegacijų Vilniuje anais laikais neprisimenu). Aklai patvirtindami proarmėniškas rezoliucijas mes nesusimąstėme, jog prieš pasirašant viešus laiškus būtina išklausyti azerbaidžanietiškus argumentus.

Kad Sąjūdžio metais buvome neteisūs, remdami Armėniją dėl Kalnų Karabacho, patvirtina šiandieninė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių pozicija: Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tokią nuomonę remia visas civilizuotas pasaulis. Tad Armėnijos ambasadorius elgiasi nesąžiningai, džiūgaudamas, jog lietuviai 1980 – 1990-aisiais dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos) buvo itin proarmėniški. Tegul jis paaiškina, kodėl NATO ir ES, kartu su Lietuva, nūnai reikalauja grąžinti Kalnų Karabachą valstybei, kurios pavadinimas – Azerbaidžanas?

Užuot pūtęs miglą į akis dėl iš kažkur atsiradusios „Karabacho tautos“ tegul ambasadorius paaiškina, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaito mieste antiarmėniškiems pogromams vadovavo ne azerbaidžanietis, o armėnas Eduardas Grigorianas, taip ir nenuteistas mirties bausme (senokai išleistas į laisvę; gyvena Rusijoje)? Tegul ambasadorius papasakoja, kokias istorijas įamžinęs azerbaidžanietiškoje Guboje pastatytas „Memorialinis genocido kompleksas“? Nejaugi ten saugomi nužudytų azerbaidžaniečių kaulai byloja apie armėnišką toleranciją, pakantumą ir draugiškumą, parodytą 1918-aisiais? O gal Baku centre stūksantis didingas paminklas Chodžaly aukoms (1992-ųjų vasario mėnuo) – tai azerbaidžanietiška propaganda? Chodžaly mieste tais metais nebuvo masiškai žudomi civiliai azerbaidžaniečiai – moterys, vaikai, seneliai? Tad klausimų – daug. Tik vargu ar kada nors Armėnija teiksis į juos sąžiningai atsakyti.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, kad Lietuva per daug lengvai linkusi tikėti kiekviena armėniška versija, netiesiogiai pripažino ir pats Armėnijos ambasadorius. Minėtame interviu jis apgailestauja, jog iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva šiandien pripažįsta 1915-ųjų tragediją buvus armėnų tautos genocidu. Latvija ir Estija vis dar susilaiko nuo kategoriškų vertinimų. Tad, apverčiant aukštyn kojomis pono T.Mkrtčiano žodžius, verta svarstyti, gal Lietuva 2005-aisiais paskubėjo, pripažindama 1915-ųjų įvykius buvus genocidu, o ne kruvinu, žiauriu karu.

Gal vis tik įžvalgesni latviai ir estai, pasielgę atsargiai, rezervuotai? 

2018.06.18; 12:38

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Juodosios jūros kurortas Sočis kadaise buvo mėgstama komunistų partijos bosų poilsio vieta. Dabar – atnaujintas, žibantis stiklu, plienu ir betonu – Sočis ruošiasi sutikti 2014 metų žiemos olimpiadą, rašo Šiaurės Kaukazo projekto International Crisis Group vadovė Jekaterina Sokirianskaja laikraštyje The New York Times.

Vladimiro Putino požiūriu Olimpiada Sočyje parodys pasauliui, kad Rusija išsprendė problemas neramiose Šiaurės Kaukazo respublikose ir vėl tapo stipri ir vieninga supervalstybė, rašo autorė. „Realybė, slypinti už šių viešųjų ryšių, visiškai kitokia“, – pažymi ji.

Teisių gynėja mini represijas prieš čerkesus užkariaujant Kaukazą XIX amžiuje ir čerkesų aktyvistų grupių, siekiančių, kad valdžios veiksmai būtų pripažinti genocidu, ketinimus savo reikalavimus pareikšti Žaidynių laikotarpiu.

Continue reading „Žiemos žaidynės, kaukazietiškos kančios“

anzi_

Komandą finansuoja užslėptas milijardierius, moka savo futbolo žvaigždėms iki 350 tūkst. svarų per savaitę.

O į naminius mačus skraido net už 1200 mylių, – taip apibūdina “The Independent” futbolo klubą „Anži“.

Žurnalistas Timas Ričas nusprendė papasakoti anglų aistruoliams, koks gi tas klubas, kuris viešėjo Didžiojoje Britanijoje ir žaidė su „Liverpuliu“. Autorius aptiko ir kitokių „Anži“ keistenybių: komanda hipotetiškai turi kelti Machačkalos įvaizdį, bet žaidėjai tame mieste būna „tik mačų dienomis ir kaustomi griežtų saugumo priemonių“, o taip pat „rungiasi dėl čempiono titulo šalyje, iš kurios daugelis Dagestano gyventojų nori išvažiuoti“.

Continue reading „„Anži” (Machačkala) – keisčiausias futbolo klubas pasaulyje“

bidzina_ivanisvilis

Kaukaze ir konkrečiai Gruzijoje įvykusių permainų kontekste Rytų Europos politinė strategija gali pasikeisti.

Taip rašo Lasha Zilpimianis straipsnyje, išspausdintame laikraštyje “L‘Occidentale”.

„Kartu su politiškai atnaujinta Gruzija situacija Kaukazo regione politiniu aspektu tikriausiai pasikeis, bet kol kas dar anksti kalbėti, kokia valstybė pasinaudos tomis permainomis“, – tvirtina autorius.

Continue reading „Permainos Gruzijoje, atnaujinta Rusijos politika ir Vakarų vaidmuo“

turcinavicius_vladas

Voratinkliai gamtoje atrodo paslaptingi, paprastai nepastebimi ir tik saulės spinduliams apšvietus, voratinkliai savo blyksniu nušvinta žmogaus akyse ir pasirodo išraizgytu tinkliniu daugiakampiu.

Istoriniai ryšiai tarp tautų ar baltų kalbiniai reliktai kitose kalbose mums bendraujant atsiskleidžia netikėtomis mintimis, nuojautomis, kurios kaip voratinkliai staiga atsiranda ir vėl pradingsta, jei nepapasakoji arba neaprašai.

Dar 1800 m. lietuvių kilmės filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

Continue reading „Anaklijos voratinkliai – pro istorijos ūkus“

grobimai_antrankiai

Žmonių grobimas siekiant išpirkos – anaiptol ne 20-ojo amžiaus išradimas. Pavyzdžiui, biblijinį įsakymą “nevok” talmudas aiškina kaip draudimą “vogti žydą” ir reikalauti išpirkos už jo išlaisvinimą (išeitų, kad pagonis grobti buvo leidžiama).

Tiesa, dažniausiai istorija byloja apie tai, kad pinigai buvo imami už žymių karo belaisvių arba įkaitų išpirkimą. Vis dėlto šis verslas labiausiai suklestėjo praėjusiame šimtmetyje. Pirmasis vaikų grobimo plykstelėjimas įvyko prieškarinėje Amerikoje. Didžiosios depresijos metais kaip grybų po lietaus pridygo gangsterių grupuočių, kurios be atodairos grobė turtingų ir žymių žmonių vaikus ir giminaičius, reikalaudamos tiems laikams didžiulių pinigų. Šie nusikaltimai dažniausiai likdavo nenubausti, artimieji ne visada net į policiją kreipdavosi, todėl gangsteriai darėsi vis įžūlesni, “kolegų” sėkmė skatino naujus nusikaltimus.

Continue reading „Žmonių grobimas – pelningas verslas“

fsb_maziukas_n

2011 metų kovo 9 dieną apie 16 val. 30 min. Maskvoje, Mičiurino prospekte, netoli FSB akademijos pastatų komplekso, visuomeninio transporto stotelėje laikrodinio mechanizmo pagalba buvo susprogdinta galinga bomba.

Manoma, kad jos galingumas prilygo 200 – 400 gramų trotilo.  Sprogmuo buvo užtaisytas vinimis, galinčiais skrieti 50 metrų spinduliu.

Kovo 11 d. du sprogimai nugriaudėjo Maskvos šiaurės rytų rajone, Milašenkovo gatvėje, prie 12-ojo namo. Bombos buvo padėtos ant apleisto garažo stogo, jų galingumas – apie 200 gramų trotilo. Bombos užtaisytos metalo gabaliukais, vinimis. Išdužo aplinkinių gyvenamųjų namų langai.

Continue reading „Bandyta susprogdinti net tris FSB objektus“

kalnai_kalnai

Kai išgirstu apie įvykius, susijusius su Kaukazu, juolab Lietuvos sąsajas su juo, nevalingai atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu, tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.

Dirbau Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, kuri turėjo ryšius su daugeliu SSRS įmonių, mokslinio tyrimo institutų, tarp jų – su Ordžonikidzės (dabar Vladikaukazo) moksliniu tyrimo institutu. Bendradarbiavimas tęsėsi daug metų; mūsų gamykla buvo turtinga, todėl institutui buvo pageidautina, naudinga. Į gamyklą atvykdavo instituto atstovai, neretai tekdavo pas juos nuvykti mums. Pradžioje gal iš praktinių sumetimų, o vėliau iš užsimezgusios bičiulystės su kolegomis specialistais mūsų atstovus institutas priimdavo itin šiltai. Ne kartą teko dalyvauti organizuotose išvykose į kalnus, lankyti kultūros paminklus.

Continue reading „Kai išgirstu kalbas apie Kaukazą“