Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Dėl visokių komentatorių nuomonių specialiosios tarnybos smarkiai nesusijaudina, o štai dėl V.Tomkaus sąrašo viešinimo VSD susijaudino ir oficialiai įspėjo, vadinasi, būta dėl ko. Ir jokių deputatinių komisijų ir ikiteisminių tyrimų V.Tomkus nesusilaukė, nei vienas deputatas ar kitaip pateptasis dėl šmeižto nesikreipė ir nesirengia kreiptis, nors kaltinimai skandalingi ir griaunantys pasitikėjimą valstybe.

Tokia įnirtinga tyla (vargano A.Anušausko paveblenimo nepatogu minėti) – gera byla ir apkaltintųjų baimė net viešai cyptelėti pasiteisinant leidžia, kol nėra geresnių, V.Tomkaus juodraštiniu variantu naudotis.

Todėl itin smagu buvo stebėti, kaip Seimas, kuriame knibždėte knibžda įtariamųjų bendradarbiavimu su KGB ir Prezidentė, lemtingomis valstybei valandomis dirbusi priešų stovykloje, sukėlė masinę isteriją dėl nepavykusios M.Basčio apkaltos už ne taip kaip reikia užpildytą anketą apie pabendravimą su vienu KGB-istu. Iš kur toks aršumas, jei M.Bastys seniai yra politinis nulis, jo buvimas ar nebuvimas Seime absoliučiai jokios reikšmės niekam, išskyrus jį patį su žmona, neturėjo?

Visa ši dūmų uždanga buvo paleista virš prasidėjusios sprendžiamosios kovos dėl teisėsaugos faktinės kontrolės. Iškilo didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui – valstybės valdymui slaptomis pažymomis, teisėsaugos nutekinamais ikiteisminių tyrimų duomenimis ir saviems žurnalistams pamėtėjamais asmeninių sekimo bylų ir pasiklausymo įrašų kompromatais. Prasidėjo tylus karas po antklode dėl to, kas šį galingą ir viešai slaptą valdymo pultelį galės už mūsų ir jūsų laisvę spaudyti. Galvojate niekam nesvarbu, ar pavyks patvirtinti nueinančios nuo scenos D.Grybauskaitės įtakos paveldėtoją – siūlomą naująjį STT vadovą?

Mėlynajame ringo kampe – Prezidentė su savo šventaisiais konservatoriais, apspistais spiečiaus mitiūčių ir M.Basčio istorijoje pasirodžiusiais apgailėtinai. Raudonajame – dar neuždusęs, raumenis auginantis S.Skvernelis, įšokęs į ringą iš teisėsaugininkų rūbinės ir lėtai, bet užtikrintai imantis vadeles į rankas. Ir visi kiti socialdemonai bei deputatai, išsigandę tikimybės tapti sekančiais kraštiniais po M.Basčio.

Lėlininkai gerai suprato, kad nepavykus apkaltai galėjo būti prarastas pagrindinis Seimo deputatų slapto poveikio svertas – baimė būti apkaltintiems ar šantažo galimybė už paviešinimą kokių nors nuodėmių, kurių visi turi daugiau negu reikia ir kurios puikiai žinomos kam reikia. O jeigu ir kiti, neseiminiai didikai pasijaus nukabinti – kas tada su Lietuva bus?

Gaujos lyderio principas – nesugebėjus nubausti vieno nepaklusniojo ims nebeklausyti visi. Kompromatais mintančioje politinėje terpėje, baimės valstybėje pralaimėtojų niekas nesigaili ir galima prarasti viską.Teisėsaugos dobermanai kas vakarą virpina šnerves uosdami orą ir spėdami vėjo kryptį – svarbu nepraleisti momento, iš kurios pusės Naujasis Šeimininkas su šonkauliukais ateis.

Visi toje manų košėje dirbo dėl reitingų ir į mūšį buvo mesta viskas. Ką tik pažeidę Konstituciją fotografuodami slapto balsavimo biuletenius veikėjai mosikuoja Konstitucija, nors jiems už tokius pažeidimus, kurių jie ir patys neneigia, galėtų būti surengta masinė ir sėkminga apkalta, kaip nutiko už balsavimo procedūros pažeidimus išmestam vargšui „prisikėlėliui“ L. Karaliui. Reikalaujama paleisti Seimą, nors tam nėra ir nebus reikiamo balsų skaičiaus, arba priešlaikinių rinkimų, nors nei vieno Konstitucijoje nustatyto pagrindo tam nėra. Nemokamas cirkas tęsiasi.

Įsisiautėjęs S.Skvernelis net siūlė balsavimą Seime iš viso panaikinti ir įgalinti apkaltos sprendimus priimti Konstitucinį teismą, kas jam įžengus į S.Daukanto aikštės kabinetą galutinai užbaigtų diktatūros kūrimą, nes tautos atstovybė prarastų paskutines galias. Tam audringai plojo nepatenkinti, įskaudinti, tuščių politikų ir valdiškų žurnalistų lozungų paveikti žmonės, nepagalvodami, jog atėmus sprendimo teisę iš negero Seimo ir perdavus ją niekieno nerinktam teisininkų būreliui, teisių nebeturėtų ir žmonių išrinktas tikrasis Seimas visais, ne tik valdžios krėslams lemiamais momentais.

Sistema po truputį byra toliau, sumaištys bus vis didesnės, pratinkitės. Nei mums, nei valstybės ateičiai jokio skirtumo, buvo M.Bastys deputatu ar nebebus. Rungtynės vyksta toliau, tačiau nesvaikim – niekas apie mus čia negalvoja ir niekam mes nerūpim.

Šioje aikštelėje tiesiog nėra mūsiškių ir nėra už ką sirgti – nusipirkim spragėsių ir stebėkim gražius derinukus, tritaškius ir dėjimus iš viršaus. Gal tik nauji rinkimai M.Basčio apygardoje patenkins smalsumą, kur krypsta reitingų rodyklės, nors mūsų reitingų profesionalai seniai žino, kad reitingų rezultatai labiausiai priklauso nuo reitingų rezultatų.

2018.03.15; 06:00

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Emocijų katalizatoriaus vaidmenį  atliko poetas Janis Ruokpelnis. 2018-iesiems metams jis metė atvirą prisipažinimą: „Aš buvau KGB agentas…“ Viešąją erdvę tuojau užpildė įvairūs vertinimai, nuomonės, ėmė ryškėti silpnosios teisinės bazės, valstybės institucijų bendradarbiavimo vietos, KGB dokumentų tyrimo ir viešinimo problematikos subtilybės.

Istorija žino įvairius KGB dokumentų problemos sprendimo būdus. Lietuvoje tai jau praeities etapas. Liustracijos proceso atskaitos tašku dažnai imama Vokietija, kuri visus slaptųjų tarnybų dokumentus paskelbė iškart; kitur Rytų Europoje taip nenutiko. O gruzinai pasielgė tiesiog radikaliai: jie sudegino KGB archyvą. Estijoje bendradarbiavusiųjų su KGB sąrašai fragmentiškai buvo skelbiami valstybės oficioze.

Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus prie Dauguvos užaugo nauja karta, kurios daliai atrodo, kad visas pasaulio blogis slypi tuose „čeka maišuose“. Pasak Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko A. Jundzės, šiuose maišuose gali būti gerbiami akademikai, kuriems sovietmety buvo leista ne vienerius metus stažuotis užsienyje, čia, ko gero, gali būti surastos jų privalomos ataskaitos – bet ar jie tuo pakenkė latvių tautai? Atsakymą gali pateikti tik išsamus tyrimas.

Latvijos Saeima 2014 m. sukūrė specialią tarpžinybinę komisiją KGB dokumentams tirti. 2018 m. gegužės 31 d. žadama atrišti latviškuosius „čeka maišus“, žinoma, jeigu nebus kokių nors skubių šios nuostatos pakeitimų po dabartinių viešojoje erdvėje sklandančių nuomonių ir vertinimų.

Politikos analitikas Andris Paulas-Pavulas 1993 m. turėjęs galimybę tyrinėti „čeka maišų“ turinį padarė tokią išvadą: „Įdomu, kad turiningiausias ir patriotiškiausias kalbas Latvijos Tautos fronte, kongresuose sakė būtent KGB agentai…“ Tikrąjį šios istorinės problemos turinį bus sunku pilnai atskleisti, nes visos pagrindinės bylos yra Maskvoje, o Latvijoje liko labai mažai dokumentų. Anot jo, kai tarpusavyje ginčijamasi dėl neesminių dalykų, tokiomis nevaisingomis diskusijomis naikiname patys save. Jis turi abejonę, ar dabartinėje prieštaringoje šios problemos sprendimo paieškoje maišai bus viešai atrišti.

Valstybės prezidentė V. Vykė-Freiberga pokalbyje televizijoje yra perspėjusi, kad „čeka maišuose“ gali būti paslėptos „giluminės bombos“, neištyrus jų, būtų neatsakinga juos atverti.

Komentaruose kai kurie istorikai, filosofai tvirtina, kad „čeka maišai“ – tai kerštas, savas teismas, toks „tiesos“ atskleidimas be gilios mokslinės, teisinės analizės gali sukelti tautai tik praradimus. Šiandieną problema yra ne „rusai eina“, o tie latviai, kurie nebegeba mąstyti valstybiškai, negalvoja, kas bus rytoj ir kurlink ateityje vystysis latvių tauta, nes Latvijoje likusiuose KGB maišuose yra tiktai tie agentai, kurie  jau niekur nebežaidžia ir niekam nereikalingi. Paviešinimas būtų ne vien  emocinė bausmė, todėl negalima prognozuoti, kokiu būdu tai pasireikš ir kokias pasekmes paliks pavieniams žmonėms ir visuomenei. Dėl šių maišų jau įvyko kelios garsios savižudybės.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Rygos Stradinio universiteto Europos studijų fakulteto dekanei Ilgai Kreitusei kortelių dingimas pirmaisiais nepriklausomybės metais yra rimta problema, kurios nepanaikins maišų turinio publikavimas. Ji žino tuos, iš kurių korteles anuomet buvo galima įsigyti už atitinkamą dolerių sumą. Panašiai laikraštis „Atmoda“ pirmaisiais nepriklausomybės metais nupirko agentų sąrašą, kuriame buvo ir „Mikelis“, arba Janis Ruokpelnis.

Pasigirsta siūlymų valstybės nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse užbaigti kolobaracionalizmo temą Latvijos istorijoje. Pasvarstymui net buvo išmestas šūkis: tauta, kuri gyvena praeity, neturi ateities.

Poetas Knutas Skujeniekas prisimena 1969 metų pavasarį, kai grįžęs iš lagerio girdėjo: „Tu su juo nekalbėk – jis stukačius, su tuo irgi nekalbėk – tas irgi stukačius! Gal taip kalbėjo tas, kuris irgi buvo stukačius.“ Kūrėjo nuomone, laiko traukinys nuvažiavo, „jeigu būtų mano galia, čeka maišus apskritai likviduočiau <…> arba juos atiduoti į archyvą, kur kiekvienas galėtų sužinoti apie save.“.

K. Skujeniekas nukentėjo ne tiek nuo KGB, kiek nuo TSKP CK ir Latvijos rašytojų sąjungos partinio biuro: „Aš manau, kad jie buvo pagrindiniai mano arešto organizatoriai“. Jo kolegos J. Ruokpelnio atveju sako, kad „reikia tyrinėti ne tik žmones, bet ir jų parašytą produkciją. Rašytojas vertinamas pagal jo kūrinių vertybes. Tada ir Hamsuno kūrinius reikėtų išmesti iš literatūros kanono.“

J. Ruokpelnis dar labiau dramatizavo KGB bylos padėtį. Kur eiti ir kam prisipažinti? Pasirodo, valstybėje nesukurta aiški tvarka, kaip žmogus galėtų liustruotis. Kai kurie latviai politikai kaip pavyzdį primena įgyvendintą lietuviškąjį liustracijos modelį.

Latvijos herbas

Istorijos daktaras Ainaras Lehris kelia rimtą probleminį klausimą: kartoteka dar neištyrinėta, o užduotis duota – atrišti maišus. Grupelės aktyvistų ragina skelbti medžiagą pilna apimtimi, kad Latvijos visuomenei būtų atskleista pergyvento totalitarizmo laikotarpio slaptieji dokumentai. Saeimos sukurtai komisijai iškelta užduotis ne tik tyrinėti istorinius dokumentus, bet ir, pavyzdžiui, modeliuoti variantus, kokia politinė ir socialinė situacija sprendimo atveju „atrišus maišus“ gali kilti valstybėje, kokia garantija, kad nebus „raganų medžioklės“, latvių tautos supjudymo, kokie bus teismų sprendimai dėl melo, garbės įžeidimo – kas tada atsakys? Konkretaus žmogaus pavardės suradimas čeka maišuose, kaip rodo  ikišioliniai teismo procesai, teismui nėra pakankamas įrodymas, kad buvo bendradarbiauta su KGB. Žinant Rusijos tarnybų insinuacijas, keliamas klausimas: o kas bus, jeigu Maskva Latvijos valstybės šimtmečio proga  atriš išvežtuosius „čeka maišus“?

Ką tik viešai paskelbta nauja informacija apie 1990 metais viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudegintus du autofurgonus KGB dokumentų.

Kultūrologas A. Jundzė kelia rimtą klausimą: kas tada nutiks su mūsų švietimo sistema, kai mokykloje moksleiviams, analizuojantiems literatūros klasikų kūrinius, bus paskelbta, kad kuris nors iš jų mėgstamų rašytojų sovietmety bendradarbiavo su okupantais.

Valstybės prezidentas Valdis Zatleras primena, kad KGB neapdairiai ar sąmoningai Latvijoje paliko maišus su maždaug 4 tūkstančių ir maždaug 25 tūkstančių informatorių kortelių; kiekvieno  informatoriaus veiklą ir kenkimą latvių tautai reikia vertinti atskirai; deja, šiame kontekste kol kas nevertinami TSKP ir sovietinės nomenklatūros kadrų, kurių tiesiogiai vadovavo KGB, veiklos modeliai.

Latvijos vėliavos

Kompozitorius R. Paulas primena tautos praeities politinius vingius: „Kelkime istoriją ir apie latvių raudonuosius šaulius, kelkime viską, kas susiję su Raudonąja armija, su tais, kurie kovojo kitoje pusėje. Visa mūsų istorija yra tokia, kad esame susipriešinę ir šovę vieni į kitus <…> reikia baigti šį saviplakos maratoną.“

Valstybės saugumo komiteto mokslinio tyrimo komisijos vadovas Karlis Kangeris primena klampią teisinę koliziją: Konstitucijos apsaugos  biuras ir Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras neduoda jo vadovaujamai komisijai dokumentų su asmenų pavardėmis, nes tokiu atveju būtų pažeistas Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Tačiau pagal Latvijos įstatymą, pasak K. Kangerio, asmens tapatybę  galima atskleisti, jei valstybė nurodo, kad tai būtina dėl visuomeninio intereso ar tyrimams.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Per šios komisijos darbo metus kilo ne vienas konfliktas su valstybės institucijomis. Pvz., šių metų pradžioje Latvijos universitetas nutraukė komisijos dokumentų skelbimą savo tinklalapyje.

Gegužę Europos Sąjunga svarstys įstatymą, kurio vienas straipsnis numato, kad nacionalinės valstybės savo norminiuose aktuose privalės gerbti  informacijos laisvę mokslui, žurnalistikai, mokslinei ir literatūrinei veiklai.

Po kelių mėnesių turėtų paaiškėti, kaip valstybė ir politikai galutinai spręs probleminį KGB dokumentų viešinimo klausimą ir kokias įstatymo redakcijas priims. Saeimai įteiktas įstatymo projektas, kad savivaldos rinkimuose būtų uždrausta dalyvauti asmenims, kurie yra ar buvo TSRS, Latvijos TSR ar užsienio valstybių saugumo, žvalgybos arba kontržvalgybos tarnybų darbuotojai. Atsirado siūlymų šį projektą papildyti – įtraukti ir minėtų tarnybų agentus bei informatorius.

Kur saugiai saugoti latviškąją KGB dokumentiką? Ir čia dar ieškoma sprendimų. Paaiškėjo, kad Latvijos nacionalinis archyvas neturi specialių patalpų „čeka maišams“ laikyti, joms įrengti būtinas papildomas finansavimas.

Poeto J. Ruokpelnio drastiška vieša išpažintis, atmetant po jos gimusių emocijų paviršutiniškumą, partinį tendencingumą, regis, privers visai KGB dokumentų problematikos apimčiai surasti ir priimti sprendimą, vertą artėjančiam Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui.

2018.02.17; 06:00

Šnipnėjimo paslaptys. Espionage history archive.com

Slaptai.lt skelbia ištraukų iš užsienio spaudoje pasirodžiusių panešimų apie KGB veiklą. Omenyje turime „The Daily Beast“ leidinio publikacijas, kurias, remdamasis anksčiau dar niekad niekur neviešintais KGB vadovėliais, parengė Maiklas Veisas (Michael Weiss). Skelbiame ne viską – tiesiog tik tas ištraukas, kurios, mūsų supratimu, svarbiausios, aktualiausios, arčiausiai mūsų.

Taigi Jūsų dėmesiui – keletas pasakojimų iš iki šiol tik tarnybiniam naudojimui skirtų KGB vadovėlių.

Michael Weiss / The Daily Beast

„Tai trečiasis ir finalinis straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas

Trečiajame straipsnyje „nagrinėjama, kaip KGB operatyvininkai būdavo mokomi išnaudoti sovietinius piliečius (taip originale, nors toliau dažniausiai kalbama apie emigrantus, neturėjusius sovietų pilietybės, – red. past.) užsienyje savo žinybos tikslams, nepriklausomai nuo jų noro“, – rašoma leidinyje.

Autorius tęsia: „Nors Putinas fetišizuoja „suvereniteto“ sąvoką, kai tai jam patogu (paprastai kai nenori, kad JAV kištųsi į tų užsienio valstybių reikalus, į kurių reikalus jis linkęs kištis pats), jam nustoja egzistuoti valstybinės sienos, kai jos bando apriboti žlugusios imperijos metafizinių našlaičių veiklą arba tų, kurios išdavė jos nuostabaus atkūrimo reikalą“.

Buvusio CŽV rezidento Maskvoje Džono Saiferio požiūriu, „idėja, jog Kremlius gali kreiptis į būrelį rusų emigrantų, kad tie sutvarkytų slaptą finansinį kanalą, jungiantį jų tėvynę su egoistiškomis politinių interesų grupėmis JAV, atitinka Kremliaus išdėstytą politiką“, sakoma straipsnyje.

„Trečiasis ir finalinis perimtų KGB dokumentų komplektas, vienos Europos žvalgybos tarnybos perduotas leidiniui The Daily Beast, demonstruoja, kokią paranoją jautė „Maskvos centras“ rusams emigrantams. Dokumentas, pavadintas „Sovietinio kultūrinių ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto panaudojimas valstybės saugumo agentūrų interesams“ panašus į du ankstesnius – visas sutelktas į pavojus kontržvalgybos sferoje ir galinčius žlugti operacijas.  

Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai

Nuo dviejų kitų jis skiriasi tuo, kad jame daugiau konkrečių kai kurių fiasco detalių ir net minimos pavardės (arba bent jau slapyvardžiai)“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, dokumentas „buvo išleistas tarnybiniam naudojimui KGB 1968 metais – „siaubingais metais“ sovietų žvalgybos tarnyboms, kurios nesugebėjo numatyti ir išvengti Prahos pavasario“.

„Kažkuo ta šaltojo karo šnipinėjimo metodų atgyvena yra tiek paminklas tam, kaip Vakarai mikliai manipuliavo emigrantais, tiek ir emigrantų verbavimo Maskvos interesams vadovėlis“, – sakoma straipsnyje.

„Antai, mes sužinome, kad 1965 metais Hanoveryje (VFR) buvo įsteigta „maža patriotinė grupelė“ (eufemizmas, reiškiantis organizaciją, kuri buvo priedanga dalyvauti sovietams), ir įsteigė ją toks Simeonovas, apie kurį dokumente pranešama, kad jis – „Tėvynės išdavikas, savo laiku sovietinio teismo griežtai nuteistas už akių“, – rašo autorius.

Pasak Veiso, grupės nariams buvo organizuojamos kelionės į VDR susitikimams su Sovietinio kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais. „Komitetas ir, atitinkamai, jo darbą prižiūrėjęs KGB manė, kad Simeonovas ir jo aplinka perduoda tikrą informaciją apie jų likimo brolių – emigrantų Hanoveryje – veiklą.

Bet buvo ne taip. Visoje grupėje knibždėjo Vakarų Vokietijos „kurmių“. KGB atskleidė apgavystę tik aptikusi, kad grupės „globėjas“ buvo katalikų kunigas, gailestingai suteikęs savo bažnyčioje patalpas susirinkimams ir dažnai juose lankęsis. „Kunigo patikrinimas operatyviniuose sąrašuose parodė, kad mes turėjome reikalą su buvusiu hitleriniu karininku, …kuris palaikė ryšius su vietinėmis policijos valdybomis“, – rašo autorius, cituodamas vadovybę. Taip pat buvo padaryta išvada, kad Simeonovas – „provokatorius“, dirbantis VFR naudai.

„Bet, užuot nutraukęs ryšius, KGB pakeitė operacijos pobūdį – jau nebesistengė vadovauti grupei, o stengėsi per ją aptikti į ją įsiterpusių Vakarų Vokietijos agentų tinklą. Rusai net primetinėjo, gal galima kai kuriuos vokiečių agentus pagrobti. Tačiau, remdamasi šia istorija, vadovybė pabrėždavo, kad reikia ne tik daryti įtaką emigrantams skleidžiant ideologiją, bet įsakinėti jiems ir juos visiškai kontroliuoti, kad jie netaptų priešo žvalgybų laimikiu“, – sakoma straipsnyje.

Vadovybė taip pat pranešė, kad kontržvalgyba Kanados policijos sudėtyje įterpė į ukrainiečių diasporą Kanadoje kažkokį žmogų, slapyvardžiu Chameleonas, kuris buvo tarpininkas – apiformindavo prašymus kelionėms į SSSR. „Chameleonas darė Otavai tai, ką jam norėjo pavesti Maskva, – tyrinėdavo emigrantus verbavimui ar sekimui, sudarinėjo jų psichologinius profilius, vertino, kaip jie žiūri į SSSR, aiškinosi, ar jie turi ryšių su „pažangiomis“ (t. y. „prosovietinėmis“) organizacijomis Kanadoje, o jeigu turi, tai kokių. Visa ta informacija būdavo pateikiama Chamelono kuratoriams policijoje“, – sakoma straipsnyje.

Veisas pateikia dar vieną istoriją: „Bekeris priklausė Belgijos Sovietų piliečių sąjungai (SPS) – emigrantų asociacijai, kurios nariai reguliariai lankėsi SSSR ir net susitikinėjo su Kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais“. Belgijos kontržvalgyba, sužinojusi apie Bekerio planus apasilankyti SSSR, apklausė jį apie „SPS reikalus, jo ketinimus vykti į kelionę“, o paskui pasiūlė jam užsiverbuoti.

„Jie šantažavo jį, panaudodami nenurodomą medžiagą kažkokios „storos dosje“ pavidalu, kaip tai minima KGB vadovėlyje. Bekeris atsisakė bendradarbiauti. Jį paleido, išdavę jam karininko, kuris bandė jį šantažuoti, telefono numerį ir patarę jam su juo susisiekti, jeigu „kiltų kokių nors sunkumų su kelione“. Užuot tai daręs, Bekeris nuėjo tiesiai į Sovietų ambasadą Briuselyje ir nieko neslėpdamas papasakojo, kas nutiko“, – sakoma straipsnyje.

Emigrantai iš Rusijos Amerikoje užėmė atsakingus postus versle, vyriausybinėse įstaigose ir ginkluotosiose pajėgose. „Visa tai darydavo juos pageidaujamais objektais gana specifinėms „Komiteto iniciatyvoms“, – rašo autorius.

„Dokumente pasakojama istorija apie „Kapitoną“, kuris buvo prisidėjęs prie „slaptos veiklos JAV armijoje“. Kapitono dėdė, slapyvardžiu Senis, parašė laišką Kultūrinių ryšių komitetui, pranešdamas, kuo jis, jo giminaičiai ir draugai užsiima Valstijose. Jis paminėjo sūnėno pareigas – gal per nerūpestingumą“, – sakoma straipsnyje. Susirašinėdama su Seniu, rezidentūra patvirtino, kad Kapitonas – KOP žvalgybos karininkas, ir bandė jį verbuoti, bet planas žlugo.

„Kai mūsų agentas aplankė Senį, per kurį mes ketinome prieiti prie Kapitono, ir prisistatė esąs Sovietų pilietis, Senis nedelsdamas jį perspėjo, kad apie jo susirašinėjimą su Sovietų komitetu žinoma FTB, periminėjusiam visus tuos laiškus. Jis pasakė, jog jam pavesta nedelsiant informuoti FTB apie žmones, kurie pas jį ateis ir domėsis Kapitonu. Senis patarė mūsų žmogui daugiau pas jį nesilankyti, kad išvengtų nemalonumų“, – cituoja autorius vadovėlį.

Pasak buvusio CŽV bendradarbio Styveno Holo, Sovietų valdžia „visada laikė tuos atvykėlius tinkamais objektais operatyviniam naudojimui, nors jie ir pabėgėliai“ (iš SSSR, – red. past.). 

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Veisas komentuoja: „Palyginkime šią situaciją su dabartine. Įvažiavimas į Rusiją ir išvažiavimas iš jos beveik neribojami, jeigu jūs iš ten nepabėgote dėl politinio spaudimo. Rusai sukaupia turtų greičiau ir daugiau, žymi dalis tų turtų saugoma (arba slepiama) užsienyje visos kartos oligarchų-milijardierių, kurie praturtėjo iš tėvyninės naftos bei dujų industrijos, o pastaruoju metu persimetė į tarptautinius finansus, nekilnojamąjį turtą, sporto komandų įsigijimą ir dar daug ką. Tokie pasakiškai turtingi rusai, gal ne emigrantai tradicine prasme (labai daug kas iki šiol gyvena, mažų mažiausiai retkarčiais, Maskvoje), bet jie laikomi viešais Putino režimo pavyzdžiais, „kultūrinės diplomatijos“ veikėjais, ir jie pašaukti kurti giliai korumpuotos kleptokratijos teigiamą įvaizdį. Ar jie stebimi? Dabartiniame pasaulyje KGB įpėdiniams nebūtina naudotis šviesiais vaikystės prisiminimais, jie gali remtis gerokai labiau įtikinančiais argumentais – pinigais“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2017.01.09; 05:41

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Štai čia yra arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pastabos dėl kard. Vincento Sladkevičiaus įrikiavimo į KGB agentų sąrašą.

Ta pati priežastis – moralinė skriauda žmonėms, kurie pasiaiškinti ir patys apsiginti nebegali – vertė ir mane reaguoti.

Arkivyskupo komentaras kartu yra ir klausimas: kodėl vis dėlto LGGRTC pirma padaro, tinkamai neapsvarstęs ir deramai nepagrindęs KGB produkcijos viešinimo būdo, o paskui turi aiškintis, teisintis, taisyti klaidas? Vadinti tai „apsivalymu“ yra nesusipratimas.

Būdinga tai, kad panašaus pobūdžio dokumentai, be kvalifikuotų komentarų ir paaiškinimų, visą kaltę faktiškai implikuoja aukoms – į nusikalstamos organizacijos voratinklį įvairiausiais būdais įviliotiems ar net prievarta įtrauktiems žmonės. Tuo metu patys budeliai – verbavę, tardę, šantažavę, sekę, kontroliavę tas aukas – lieka „baltomis pirštinaitėms“, tarsi „šone“, jų niekas neieško ir pavardžių negarsina.

O gal aš klystu, gal LGGRTC turi visų enkvaedistų, kabėbistų ir seklių vardus ir pavardes, kurie buvo apspitę kard. V. Sladkevičių nuo pat pokario metų iki Atgimimo? Kurie registravo jo pokalbius bei susitikimus su Nemunėlio Radviliškio nutrėmime jį lankiusiais žmonėmis? Gal aš ką praleidau, bet tokio sąrašo matyti neteko.

Pavyzdžiui, mįslingomis aplinkybėmis žuvusį kunigą J. Zdebskį sekė 77 agentai. Ar jie jau „apšviesti“? Nustebčiau, jeigu V. Sladkevičiaus seklių buvo mažiau.

Taigi, jau vien tai kelia rimtą moralinę dilemą tokių sąrašų publikavimo tikslingumas būtent tokiu būdu, kuriuo LGGRTC jį paskelbė.

Bet tegul kalba Sigitas Tamkevičius:

KGB archyvai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).

Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino iš dėstytojo pareigų.

1957 m. gruodžio 258 d. kun. V. Sladkevičių slapta konsekravus vyskupu, o vysk. T. Matulionį 1958 m. spalio 17 d. ištrėmus į Šeduvą, KGB puoselėjo viltį įtraukti vysk. V. Sladkevičių į „slaptą“ bendradarbiavimą su jais. 1958 m. spalio 5d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas pulkininkas Martavičius apie tai rašo į SSSR KGB (t.p.,1.28-31). Jei nesutiks bendradarbiauti, nebus leidžiama valdyti vyskupijos ir taip pat bus ištremtas.
1959 m. sausio antroje pusėje KGB su vysk. V. Sladkevičiumi pravedė pokalbį, tačiau nesėkmingai, ir nutarė jį iškeldinti į Latvijos pasienį, kur tikintieji yra nevienalyčiai – katalikai ir reformatai.

1959 m. vasario 12 d. KGB apklausė vysk. V. Sladkevičių ir įspėjo „už kišimąsi į Kaišiadorių vyskupijos valdymą“, o kovo 7 d. buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir „paskirtas“ į Nemunėlio Radviliškį.

Iki pat sovietų valdžios galo jis buvo laikomas antisovietiškai nusiteikusiu ir „reakcionieriumi“. Vysk. V. Sladkevičius, kaip agentūrinės stebėjimo bylos (DON) objektas (sekamasis) turėjo slapyvardį „Sanovnik“ (liet. „Dignitorius“). KGB iki galo sekė jo įtaką Lietuvos išsilaisvinimo kovoje 1988-1990 metais. (LYA,ap.49, agentūrinė stebėjimo byla „Capella“).

Lauksime, kad kard. Vincentas Sladkevičius būtų išbrauktas iš KGB agentų sąrašo, nes KGB dokumentai aiškiai liudija, koks ištikrųjų buvo mūsų kardinolas.

Paskelbta iš Facebook

2018.01.09; 09:00

Už mūsų ir jūsų laisvę. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Solidžių bandymų lyginti lietuvių ir ukrainiečių pokario rezistencinę kovą tikrai būta, ir jų gilinti ar plėsti net nepretenduoju. Tai atliko garsūs abiejų šalių istorikai ir tyrinėtojai.

Bet vis tiek tos sąsajos įdomios keliais aspektais: kaip buvo bandoma koordinuoti tuos pasipriešinimo frontus? Kokios to pasipriešinimo sąsajos?Ar buvo koks ryšys, kontaktai, bendros pastangos?

Kitoje dalyje pasvarstysime, kokią pagalbą, remiantis tuo bendru pasipriešinimu okupacijoms, Lietuva ir pasaulis Ukrainai gali teikti dabar, kai ši šalis vėl atsidūrusi tikro karo už savo laisvę ir teritorinį vientisumą apkasuose, kai vėl būtina vieninga užkarda iš Rytų (ir ne tik) plaukiančioms grėsmėms?

Ukrainiečių pasipriešinimas buvo vadinamas ne partizaniniu judėjimu, o tiesiog sukilimu prieš okupantą. Štai kodėl, kaip rašė istorikas Dalius Žygelis, ukrainiečių, kovojusių dėl savo tautos laisvės ir Ukrainos valstybės nepriklausomybės, organizacija buvo vadinama Ukrainos sukilėlių armija (UPA). Formaliai susikūrusi 1942 m. spalį kitą mėnesį ir kitų metų pradžioje jau rengė slaptas karines stovyklas Polesės ir Voluinės miškuose, kuriose dalyvavo apie 600 savanorių.

Bendras Lietuvos partizanų ir Ukrainos kovotojų pasipriešinimo bruožas bus tas, kad jie neturėjo užnugario. Jų kovos atrama buvo vietos gyventojai, kurie reikalavo, kad būtų imtasi ne tik antibolševikinės, antilenkiškos ir antinacinės propagandos, bet ir ginkluotos kovos. Ukrainos vakaruose susikūrė net atskiros UPA kontroliuojamos respublikos ir perimta okupacinių jėgų kontrolė. UPA sudarė tris karinius korpusus (išskyrus Rytų), gausiausia buvo Vakarų, kurią 1944 m. sudarė šešios apygardos su karinių divizijų teisėmis.

Tokia struktūra sudarė sąlygas efektyviai priešintis iš pradžių vokiečių, paskui sovietų okupacijai. Žinoma, pastaroji buvo nuožmesnė. Nepaisant to UPA būriai nesunkiai pereidavo sieną į Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, net Vakarų Vokietiją ir Austriją. Antai, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. 1947 m. keliasdešimt sukilėlių lankėsi Rytų Prūsijoje.

UPA būriuose kovojo ir lietuviai. D. Žygelis rašo, kad, pavyzdžiui, 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą. Čia tikėtasi tęsti kovą dėl savo valstybės. Tačiau šio padalinio, jų vadovų likimas kol kas yra mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams.

Pokariu buvo mėginta užmegzti partizaninius ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo. Ukrainos istorikai Lvove pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją 1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t. Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, matyt, kažkieno išduotas ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos. Šis bandymas taip pat dar mažai ištyrinėtas.

Abiejų šalių laisvės kovoms buvo padėtas pagrindas dar prieš karą. Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijai, vėliau tapusiai kariniu UPA sparnu. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai ¬ žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.

konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerija. Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi (lygiai prieš penkerius metus, 2012 m. gruodžio 5-ąją, Kauno miesto savivaldybėje vyko konferencija, skirta Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui; konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu). UNO per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.

Reikia pridurti, kad tuometinis Kaunas palaikė prieškarinės Ukrainos karinės organizacijos (UKO), kovojusios prieš lenkų okupaciją, veiklą, o jos nariu buvo Stepanas Bandera (it. bandierra – vėliava), kuris 1928 m. lenkų buvo nuteistas mirties bausme. Akivaizdu, kad tada Kauno ir Lvovo tikslai – išvaduoti dalį užgrobtos šalies iš lenkų okupacijos – buvo tie patys. Šiandien tos nuosėdos santykiuose tarp Ukrainos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, tebetemdo kaimyninių šalių kasdienybę.

Panašumų galima atsekti ir karo pradžioje. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) jau 1941 m. birželio 23 d. paskelbė sukilimą prieš nuo vokiečių bebėgančią sovietų valdžią, o paskui – ir nepriklausomybės deklaraciją. Ukrainiečiai ją deklaravo birželio 30-ąją, tačiau abiejų organizacijų vadovai, taip pat ir S. Bandera, kūręs „mobilias grupes“, ir naujos vyriausybės pirmininkas Jaroslavas Steckas nacių gestapo buvo sugrūsti į kalėjimus. S. Bandera buvo išgabentas į teismą Berlyne, kuriame jis nesutiko atšaukti „Ukrainos valstybės atgimimo akto“, todėl buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Joje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio, po kurio į Ukrainą jau negrįžo. Du Stepano broliai mirė Osvencime. S. Bandera KGB agento ukrainiečio Bogdano Stašinskio buvo nužudytas Miunchene 1959 m. spalio 15 d.

Stepanas Bandera

Kitas klausimas be atsakymo: ar palaikė ryšius abiejų antisovietinės rezistencijos vadovai? Įrodymų, kad, sakykime, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Stepanas Bandera turėjo kokius nors kontaktus, nėra, tačiau apie galingą ukrainiečių ir baltijiečių pasipriešinimo frontą, be abejo, jie žinojo. Lietuvių partizanų vadas buvo 9 metais jaunesnis ir tik 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, o sovietinio saugumo buvo žiauriai nukankintas 1957 m. lapkričio 29 d. S. Bandera iki 1954 m. vargo pabėgėlių stovyklose ir slapstėsi išgalvotais vardais Rytų Vokietijoje. Apie tai rašiau DELFI portale 2013 m. kovą straipsnyje „S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?“

Istorikas Arvydas Anušauskas nesigilina į šių pasipriešinimo vadovų likimo panašumus ar skirtumus, bet teigia, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių nacionalistų lyderio S. Banderos, jo šalininkų ir 1941-aisiais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo.

P.S. Labai gaila, kad Maidano gaisuose gimęs sutelktas Ukrainos laisvės kovotojų palaikymas virto tuščiomis politinėmis deklaracijomis, skambiais „solidarumo“ vizitais į Kijevą. Išnyko visuomeninių patarėjų iš Lietuvos įdirbis Ukrainos vyriausybėje, nutilo ir buvęs jos ekonomikos ministras A. Abromavičius, kiti garsiai šaukę politikai ir apžvalgininkai. Tartum veltui praėjo V. Adamkaus, Aleksandro Kvasnievskio (Alexander Kwaśniewski), kitų Rytų Europos lyderių pastangos remti Oranžinę revoliuciją ir atsiliepti į Ukrainos pagalbos šauksmą.

O gal dar nevėlu? Apie tai – kitoje dalyje.

2017.12.04; 09:00

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir visus Seimo narius prašydama nesusitikti su Rūta Vanagaite ir Efraimu Zuroffu – asmenimis, skleidžiančiais šmeižtą apie rezistencinių kovų dalyvius.

Pasak Jaunųjų krikščionių demokratų organizacijos pirmininkės Godos Karazijaitės, atsižvelgdami į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją apie R. Vanagaitės ir E. Zuroffo atliktą tyrimą ir viešus R. Vanagaitės pasisakymus, kuriuose yra teigiama, kad Lietuvos karininkas, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas bei dalyvavo žydų žudynėse, jaunimo organizacijos „Jaunieji krikščionys demokratai“ nariai vertina šiuos minėtų asmenų veiksmus kaip šmeižtą ir bandymą diskredituoti mūsų valstybės didvyrius bei kaip veikimą prieš Lietuvos Respubliką.

„Lietuvos partizaninis judėjimas – tai Vasario 16-osios Lietuvą ir Kovo 11-osios Lietuvą jungiantis tiltas, kurio dėka buvo išsaugota mūsų valstybingumo tradicija ir lietuviška tapatybė. Būtent dėl to istorinė atmintis, pokario rezistencija, o ypač partizaninis judėjimas kelerius pastaruosius metus yra pagrindiniai rusiškos propagandos taikiniai“, – sako organizacijos tarptautinė sekretorė Kamilė Šeraitė.

Kreipimesi į Seimo narius teigiama, kad „šių bandymų apšmeižti Lietuvos valstybingumą gynusių didvyrių kontekste privalome vieningai apginti tuos, kurie paaukojo savo gyvenimus už mūsų valstybės ir mūsų visų laisvę“. Todėl rašte Seimo nariai raginami ignoruoti sistemingai Lietuvos valstybingumo istoriją bandančių diskredituoti R. Vanagaitės ir E. Zuroffo prašymus susitikti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.28; 00:54

Baltųjų rūmų administracija neatsako į bazinį klausimą: ar JAV prezidentas Rusiją laiko drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu?

Baltieji rūmai Vašingtone

„Suokalbio“ su Rusija tyrimas paralyžiavo Baltuosius rūmus. Pasamdytas ypatingas teisininkas, kuris „ima pavyzdį iš Bilo Klintono gynimo Monikos Levinski byloje“, rašo žiniasklaida. Donaldas Trumpas apsunkina politinį kursą tuo, kad žavisi Vladimiru Putinu ir pasirengęs atsisakyti tarptautinės  JAV lyderystės.

Pasak JAV nacionalinio saugumo ekspertų, dabar sunkiausias klausimas ne tai, ar Trumpo komanda susimokiusi su Rusija, o tai, kaip Baltieji rūmai žiūri į Rusiją, rašo Buzzfeed News.

Praėjusią savaitę oficialus Baltųjų rūmų atstovas tris kartus neįstengė atsakyti, ar Trumpo administracija žiūri į Rusiją kaip į draugę, ar mato ją kaip priešą, perduoda žurnalistė Nensi Jusef.

„Atrodo, to klausėme jus ir vakar. Ir jūs sakėte, kad atsakysite mums, – paklausė žurnalistas Saros Sanders per spaudos konferenciją trečiadienį. – Manau, kad tai bazinis klausimas: ar prezidentas laiko Rusiją drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu? Ar jau turite atsakymą į tą klausimą? Sanders atsakė trumpai: „Aš neturiu“.

„Nacionalinio saugumo sferos atstovai tvirtina, kad Baltųjų rūmų negebėjimas ar nenoras suformuoti poziciją Rusijos atžvilgiu paralyžiavo politinį procesą“, – rašo autorius.

„Trumpo administracija apibrėžia gerus santykius kaip savo politikos Rusijos atžvilgiu tikslą. Ir tai neteisinga. Fokusuotis reikia į tai, kas yra JAV nacionalinis saugumas ir ekonominis interesas, ir kaip tai pasiekti“, – sakė leidiniu BuzzFeed News Maiklas Makfolas, JAV ambasadorius Rusijoje 2012–2014 metais.

JAV sąjungininkai irgi negali įvardyti Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu. Praėjusią savaitę Vokietijos santykių su Rusija koordinatorius Gernotas Erleris sakė agentūrai Reuters: „Amerikos politikoje Rusijos atžvilgiu mes matome neryžtingus svyravimus pirmyn–atgal“. 

Respublikonai pripažįsta, kad klausimo apie galimą suokalbį su Rusija tyrimas sudavė smūgį Baltųjų rūmų gebėjimui valdyti šalį.

„Baltieji rūmai visiškai užimti Rusijos klausimais. Ir žodį „užimti“ aš suprantu kaip „paralyžiuoti“. Jie paprasčiausiai nežino, ką daryti, ir laikosi, pirmiausia, gynybinių pozicijų“, – sakė leidiniui BuzzFeed anonimiškai senatoriaus respublikono padėjėjas.

XXX

„Net ir be plintančio skandalo kišimosi į rinkimus klausimu prezidentui Trumpui būtų nelengva vadovauti Amerikos santykiams su Rusija, kurie yra įtempti labiau negu bet kada nuo šaltojo karo pabaigos“, – sakoma The New York Times redakciniame straipsnyje.

„Prezidentas Vladimiras Putinas pademonstravo negailestingą savisaugos siekį, kuriuo didele dalimi trokštama sugrąžinti Rusijai mistinę valdžios ir šlovės padėtį, o ne padėti Vakarams kurti stabilesnį pasaulį“, – pažymi redakcija.

Ir čia Trumpas protingai dirba dar labiau komplikuodamas politinį kursą susižavėjimais Putinu ir pasiryžimu atsisakyti tarptautinės JAV lyderystės.

Trumpo meilikavimo rezultatai menki, mano leidinys. „Rusija kaip ir anksčiau laiko okupavusi Krymą, kurį ji aneksavo 2014 metais, ir intensyvina karą rytuose prieš Ukrainos vyriausybines pajėgas“, „Trumpas neįtikino Putino nei sustiprinti ekonominį spaudimą Šiaurės Korėjai, nei nutraukti pavojingą konfrontaciją su Amerikos kariniais lėktuvais virš Baltijos jūros, nei vėl paklusti 1987 metų Susitarimo dėl trumpo ir vidutinio nuotolio raketų (TVNR) reikalavimams, pašalinant dislokuotas uždraustas raketas“, – kritikuoja leidinys.

„Viltingais ženklais“ NYT vadina ribotą ugnies nutraukimą Sirijoje ir „gerbiamo buvusio Amerikos atstovo prie NATO Kurto Volkerio, garsėjančio griežtu požiūriu į Rusiją, paskyrimą specialiuoju atstovu darbui su Rusija Ukrainos linkme“.

„Bet dėl daugelio klausimų Putinas, regis, nenori bendradarbiauti, o Trumpas dėl to, atrodo, nelabai jaudinasi“ – apibendrina redakcija.

XXX

Grįžęs į Vašingtoną Donaldas Trumpas vėl įgrimzdo į Rusijos reikalus, praneša prancūzų Le Figaro.

Spausdindamas praėjusią savaitę visą elektroninį susirašinėjimą, buvusį prieš odiozinį susitikimą Trumpo bokšte, prezidento sūnus Trumpas jaunesnysis manė, kad pašalino įtarimus dėl sąmokslo su Rusija. Nieko panašaus: grįžus į Paryžių Donaldą Trumpą užgriuvo nauji klausimai ir dar atkaklesnis tyrimas, rašo korespondentas Filipas Želi.

Pasirodo, kad susitikime dalyvavo mažiausiai aštuoni žmonės. Iš Trumpo pusės: Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis, žentas Džaredas Kušneris, Trumpo rinkiminės kampanijos vadovas Polas Manafortas, garsėjantis savo prorusiškomis pažiūromis, ir vertėjas. Iš Rusijos pusės: advokatė Veselnickaja, Vladimirui Putinui artimo Agalarovo šeimos atstovas publicistas Goldstounas, kuris užsistojo Veselnickają (ir kurio sūnui Amirui, Rusijos pop-žvaigždei, atstovavo Goldstounas).

Pagaliau dalyvavo keistas personažas Rinatas Achmetšinas, lobistas, turintis dvigubą – Rusijos ir Amerikos pilietybę, kuris nei iš šio, nei iš to lydėjo advokatę Veselnickają, su kuria jis buvo ką tik papietavęs“, – perduoda straipsnio autorius.

Achmetišino biografija intriguojanti, pastebi Želi. Rusijoje jis buvo įsipainiojęs į kibernetines atakas ir „juodųjų viešųjų ryšių“ operacijas sovietinių kompromitavimo būdų stiliumi. Vašingtone jis žinomas kaip „Magnickio įstatymo“ panaikinimo lobistas. Kongresmenai jį įtaria „ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, bet jis tai neigia. Jis tik pripažįsta, kad kaip šauktinis tarnavo kontržvalgybos padalinyje, rašo autorius.

XXX

Sekmadienį paskelbtais The Washington Post apklausos duomenimis, Trumpo reitingai nusmuko iki 36 proc. „Demaskavimų kaskada ir naujų personažų pasirodymas šioje sagoje verčia Baltuosius rūmus samdyti advokatą Tajų Kobą išimtinei juriskonsulto misijai – atsakymams tyrėjams koordinuoti, kad juridinis patarėjas Donaldas Makhanas užsiimtų kitais reikalais, – sakoma straipsnyje. – Taip patarė prezidento strategas Styvas Benonas, kuris ėmė pavyzdį iš Bilo Klintono gynybos Monikos Levinski byloje“.

XXX

„Siaubo apimtas“ britų viešųjų ryšių vadybininkas, atsidūręs Rusijos skandalo dėl Baltųjų rūmų bylos centre, nutraukia prašmatnią europietišką „metinę pertrauką“ ir skrenda į JAV susitikti su savo advokatu Los Andžele, praneša Daily Mail. Robas Goldstounas (56 metų amžiaus) kartu su partneriu Deividu Vilsonu atostogavo.

„Tačiau, nuogąstaudamas, kad jį užmuš už susitikimo, kuriame dalyvavo Donaldas Trumpas jaunesnysis ir keletas rusų, organizavimą“, Goldstounas, bulvarinio leidinio duomenimis, skubiai išskrido iš Atėnų į Los Andželą. 

„Ekstravagantiškas viešųjų ryšių vadybininkas, garsėjantis savo įspūdingais gabaritais ir aistra kvailoms skrybėlėms, paskutines savaites praleido, duodamas valią savo įpročiui publikuoti socialiniuose tinkluose asmenukes su jaunais vyriškiais, kuriuos jis sutikdavo keliaudamas“,  – rašo korespondentas.

Goldstouno bandymai atsiriboti nuo stiprėjančio skandalo buvo nesėkmingi, ir viešųjų ryšių veikėjui teko atšaukti susitarimus su keliais jaunais vyriškiais Atėnuose bei paskubomis palikti Athenaeum Intercontinental hotel su ištaigingu restoranu, SPA ir baru ant stogo, pasakoja autorius.

Leidinys primena, kad elektroniniuose laiškuose, išsiųstuose pernai netrukus po to, kai Trumpas buvo patvirtintas respublikonų partijos kandidatu į prezidentus, Goldstounas siūlė suvesti Donaldą Trumpą jaunesnįjį su advokate Natalja Veselnickaja, sakydamas, kad rusų prokurorė pasiūlė pateikti magnato štabui jautrios informacijos apie Hilari Klinton.

XXX

Natalja Veselinckaja – „galimas dalykas, –  tai, kas žvalgybos žargonu vadinama „jauku“, rašo The Times Benas Makintairas, žodžiu, „buvo bandymas įvilioti Trumpo rinkiminį štabą ir palenkti jį suokalbiui“. „Ji pati save vadina paprasta juriste. Tai gali būti tokia pat tiesa ar pusiau tiesa, kaip Gordono Lonsdeilo (KGB agento pavarde Kononas Trofimovičius Molodas) tvirtinimai, kad jis prekiavo muzikiniais automatais“, – sakoma straipsnyje.

Politinis maskaradas – niekas nieko nežino

Rusija buvo pionierė ir pasaulio lyderė, įterpiant savo agentus kitose šalyse, o „KGB dimisijos pulkininkas Vladimiras Putinas“ tą tradiciją adaptavo ir išplėtė.

„Po istorijos su Trumpu jaunesniuoju vienas buvęs žvalgybos darbuotojas man sakė: „Rusai ištrynė sienas, yra visas spektras žmonių, kurie, galimas dalykas, dirba Kremliui per atstumą“, – praneša autorius.

„Rusija remia viską, kas destabilizuoja Jungtines Valstijas, ugdo Rusijos galią, išmuša iš vėžių Vakarų žvalgybą ir praturtina Rusijos kleptokratiją“, – taip mano Makintairas. Kremlius piktai džiūgaudamas stebės dar vienus Trumpo Baltųjų rūmų nelemtus nuotykius, o Maskvos taktikos ašis – „maskuotės doktrina“, rašo autorius, išversdamas tuos žodžius kaip „mažasis maskaradas“.

„Trumpo jaunesniojo epizodas – ar tai „riestainio skylė“, kaip tvirtina jo šalininkai, ar tai didžiulis skandalas, ar tai dar vienas mažas maskaradas, suvaidintas Vakarams sugluminti ir susilpninti“, – baigia Makintairas.

Spaudos apžvalga / InoPressa

2017.07.19; 06:00

Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS. 

Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.

Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.

Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.

Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.

Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.

Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.

Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.

Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.

Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.

O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.

Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.

Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių“ tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.

O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?

O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?

Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.

Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.

Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org). 

2017.04.04; 10:00

Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV? 

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.

Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)

XXX

– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?

– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.

Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.

Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).

– Aš girdėjau dar vieną pravardę…

– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.

– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?

– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…

– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?

– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.

– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?

– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…

Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.

– Tiktai?

– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…

– …kuris dabar JAV…

– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.

– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…

– Taigi, man taip ir nutiko.

– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?

– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).

– Tai dalinai išdavė?

– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…

– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?

– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.

– Ne metas?

– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).

– Putinas buvo geras žvalgybininkas?

– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.

– Ką gi jis veikė Vokietijoje?

– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.

– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų? 

Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas

– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.

– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.

Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?

– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…

– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?

– Iš tikrųjų taip ir buvo.

– Kodėl?

– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.

Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu,  pinigus.

– Tiesiog sukrečia…

– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…

– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…

– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…

– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?

– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…

– …ir jau šimtas milijonų dolerių…

–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…

– …žodžiu, jis buvo jo kolega…

– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…

– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?

– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…

– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?

– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…

– Tai dėsninga?

– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…

– Sobčiakas – KGB agentas?!

– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…

– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)? 

– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…

– Sobčiakui?

– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.

– O patvarkyti pinigus – ne.

– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…

– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…

– buvusieji cechininkai ir…

– banditai…

– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.

– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?

– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…

– Galima sakyti – „dauguma“?

– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).

Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).

– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?

– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…

– …draugai padės…

– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“

– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…

– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…

– …O jos nėra?

– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.

– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?

– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).

– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?

– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).

Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“

– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?

– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…

– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.

– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…

– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?

– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.

– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?

– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…

– Tai apie ką labiausiai?

– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…

– Na, kokie gi?

– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…

– Gal specialiai?

– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“

– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?

– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…

– … du kartus…

– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…

– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?

– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..

– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…

– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.

– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…

– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?

– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.

– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?

– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.

Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.

– Jis gali sulaukti apkaltos?

– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…

– …nesėslus…

– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.

– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?

– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.

Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…

– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…

– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.

– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?

– JAV ar Trumpas?

– JAV.

– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.

– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…

– …užšaldyti…

– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.

– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?

– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.

– …užverbavo Kisindžerį…

– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…

– Kisa – mūsų žmogus… 

Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.

– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.

JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.

– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?

– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.

– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.

– Malonu buvo pabendrauti.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.20; 05:39

Gausi kategorija veikėjų, gausiai teršiančių moderniąją elektroninę informacinę erdvę. Pavadinimą jiems nepigu rasti, štai vėl ieškau. Bet randu ir teikiu kol kas tik pasiūlas pačių autorių savivokai ir apsisprendimui. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagal tai, ką rašo ir barsto atitinkami autoriai, esu linkęs du pirmuosius porūšius (apsimetę pamišėliai, slapti agentai) subendrinti ir žymėti APSA. Galėtų taip žymėti ir portalai. Trečiasis porūšis, NV (neapykantos kompleksų vergai), kuris kabina jau masių psichologijos erdvę, telieka atskiram tyrimui. Jam reiktų rimtų sociologijos institutų.

Reiškinys ir kadrai

Alternatyvi internetinė žiniasklaida – gerai; ji apsunkina diktatorių galimybes taikyti atvirą, tiesioginę (režimo priešai!) bei netiesioginę cenzūrą – autocenzūrą. Tą ir tą skelbti nepatartina, nukentėsi), išsibraukyk pats. Per elektroniką ir po slapyvardžio kauke gyvensi saugiau.

Tačiau taip atsiveria didžiulė perspektyva, kad viliojančia alternatyva taps bet kurią žiniasklaidą užgožianti brutali (tuo patraukli?) purvasklaida. Šis terminas – ne mano; tačiau jis kadaise, dar mano laikais, pasirodė ir buvo vartojamas tam tikrai popierinių tekstų produkcijai apibūdinti.

Aš mėginau siūlyti kitą: žiniaklaida. Deja, neprigijo, nors keršto pėdsakus juntu. Viską lemia kadrai (J. Stalinas).

Slaptiniai

Nuoširdus bičiulis, tikras krikščionis ir sąjūdininkas Antanas Račas yra pasakojęs, tad liudijęs apie liaudišką terminą (bene Kelmės rajone) anokiems veikėjams apibūdinti: „slaptiniai“. Tai politinė ardomoji gandosklaida – prieš ką nors – iš lūpų į lūpas, iš ausies į ausį. Interneto epocha atnešė mūsiškei pasaulio provincijai Lietuvai tikrą slaptinių profesijos sprogimą. Tik varyk!

Prisiminkime ir Stasio Lozoraičio patirtį, su kuo jam teko susidurti kandidatuojant prieš A. Brazauską prezidento rinkimuose: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.

Interneto cunamiai atėjo vėliau.

Karas prieš mirusius

Prie visko pratęs, vis dėlto įsiminiau vieną naujausią eilinio anonimo šedevrą: neva mano tėvas Gabrielius (!) buvęs KGB agentu (tą skleidė Audrius Butkevičius, Vytautas Petkevičius, Rūtelė ir kiti APSA), todėl jis vienintelis likęs iš 1941 m. Laikinosios Vyriausybės narių, kai visi kiti – sušaudyti! Nesušaudyti, beje, net JAV federalinės valdžios išteisinti kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, bet argi tai portalui svarbu. APSA skatinami siautėti ir uždarbiauti kiek tik nori. Svarbu, kad reikiama politine kryptimi.

Mirusiųjų karai dažnai turi vieną generalinę dimensiją: tai gyvųjų karai. Ieškok moters, sakydavo prancūzai. Žiūrėk, kam buvo naudinga – čia bendro pobūdžio amžinas patarimas ieškantiems tiesos ir teisingumo.

O kam naudinga infotechnikos pažanga su totalia padorumo ir moralės atžanga? Pūdymo gyventojams, taip išeina. Paverskim civilizaciją totaliu pūdymu. Iš pačių pamatų! Ir pastatysim naują pasaulį – skelbė senasis populistų Internacionalas.

Statome sėkmingai. APSA – tik viena nūdienos pasaulinio karo priemonių. Apsidairykime tyloj.

Kai paskelbs, jeigu

Siūlau šių minčių komentarus bei replikas iš karto skirstyti: į žmonių ir mechaninius. Pamišėliškus žymėti APSA.

2016.12.01; 09:52

„Aleksandras ir Jevgenijus Lebedevai rengiasi parduoti I Newspaper maždaug už 24 mln. svarų grynaisiais, ir tai kelia įtarimų, kad rusų milijonieriai žengia į Britanijos žiniasklaidos erdvę“, – praneša Henris Mensas laikraštyje The Financial Times.

Regioninė laikraščių grupė Johnston Press ketvirtadienį patvirtino, kad veda derybas su Lebedevais dėl to dienraščio, leidžiamo 275 tūkst. tiražu, pirkimo.

Continue reading „Buvęs KGB agentas nebe toks priešiškas Vladimirui Putinui“

25 nepriklausomos Lietuvos metai – ir jaunystės, ir prasidedančios brandos amžius. Kai 1990 metų kovo 11 dieną, pasirašius aktą "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", džiaugsmo šūkius skandavo visa tauta, tikėjomės, kad mūsų mažai valstybei branda ateis anksčiau.

Tik dabar aiškėja, kodėl taip neatsitiko. Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje pripažinusi Rusija greičiausiai tai padarė tik dėl akių. Apraizgiusi buvusias Sovietų Sąjungos respublikas KGB bei kitų specialiųjų tarnybų bendradarbiais ir susietas energetika, o iš dalies ir transporto sistema, Rusija dar tikėjosi susigrąžinti jas į savo imperiją.

Continue reading „Arvydas Anušauskas: „esame tauta, kurią sunku uždaryti į narvą““

Net praėjus beveik ketvirčiui amžiaus vis dar nerimaujama dėl to, kokią įtaką „buvę“ Sovietų Sąjungos KGB darbuotojai šiandien daro Lietuvos politiniams ir ūkiniams procesams, piliečių nuostatoms. Ar gali būti, kad jie toliau dirba mūsų šaliai priešiškų valstybių žvalgyboms, verbuoja naujus agentus? Šis klausimas ypač aktualus dabar, kai vyksta Rusijos pradėtas hibridinis karas su Vakarais.

Dalį atsakymų į panašius klausimus dėl KGB galima rasti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario dr. Arvydo Anušausko naujoje knygoje „KGB. Visiškai slaptai“. Ją autorius pristatys vasario 21-ąją Knygų mugėje.

Continue reading „Arvydas Anušauskas: „KGB buvo niekas prieš tautų valią““

Gideonas – tai slapyvardis, kurį Kanados slaptosios tarnybos suteikė sovietų žvalgui – nelegalui, 1952-aisiais gyvenusiam Otavoje.

Tačiau Kanada nebuvo paskutinysis agento Gideono kelionės tikslas. Ponas Gideonas turėjo užduotį įsitvirtinti Otavoje, o paskui, niekam nesukeliant rimtų įtarimų, nusigauti į JAV teritoriją. Žodžiu, Gideonas iš tikrųjų privalėjo dirbti Jungtinėse Valstijose. Bent jau taip buvo sumaniusi SSRS slaptoji tarnyba KGB.

Tačiau į JAV nelegalas Gideonas taip ir nepateko. O nepateko tik todėl, kad, kaip rašoma Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knygoje “Šnipinėjimo enciklopedija”, pamilo iki kaulų smegenų Sovietų Sąjungos nekenčiančią kanadietę.

Nenorėdamas palikti Kanados ir mylimosios, Gideonas pranešė savo kuratoriams, kad į Ameriką patekti, nesukėlus įtarimų, jam beveik neįmanoma.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: KGB agentas Gideonas“

karaimas_2

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: karaimas Juozas Grigulevičius“

2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.

Nusikalstamo abejingumo zona

Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.

Continue reading „Kai Tėvynė nevertina“

Vienas iš Žemutiniojo Manheteno kvartalų pavadintas Samiuelio Diksteino vardu. Tai buvęs JAV Atstovų rūmų narys ir valstijos Aukščiausiojo teismo teisėjas, praneša The New York Times tinklaraštyje žurnalistas Semas Robertsas (Sam Roberts).

„Išaiškėjo, kad S.Diksteinas buvo ir SSSR slaptas agentas“, – rašo autorius. Tiesa, kai Niujorko miesto taryba jo garbei taip pavadino kvartalą – o tai buvo prieš 50 metų – apie S.Diksteino dvilypį gyvenimą neįtarė net FTB.

Ketvirtajame dešimtmetyje S.Diksteinas garsėjo kaip radikalų persekiotojas. Jis buvo Antiamerikietiškos veiklos pakomitečio vicepirmininkas ir Imigracijos reikalų komiteto pirmininkas.

Bet dešimtmečio pabaigoje pagrindiniu S.Diksteino taikiniu tapo nacistai ir antiamerikiečiai, kurie pastariesiems simpatizavo. „Matyt, tokia pozicija turėjo patikti rusams“, – komentuoja autorius.

Continue reading „Niujorke tebėra sovietų šnipą menančių ženklų“

Boriso Berezovskio mirtis pratęsė ilgą pabėgusių į Londoną rusų oligarchų įtartinų nužudymų ir mirčių sąrašą, kuris jau pradeda kelti rimtą susirūpinimą Skotland Jardui ir MI 5, rašo Le Figaro.

„Nuodai, serijiniai širdies smūgiai, sąskaitų suvedinėjimas, įtartina savižudybė… Akivaizdūs visi sąmokslo teorijos elementai. Londongrade plinta paranoja. Oligarchai stiprina saugumo priemones“, – konstatuoja leidinys.

Ir nors policija kol kas nerado įrodymų, kad su Boriso Berezovskio mirtimi susiję tretieji asmenys, velionio milijardieriaus artimieji atmeta savižudybės versiją. „Aš ketinu įrodyti, kad jis nužudytas, – žada senas B.Berezovskio draugas Nikolajus Gluškovas. – Tikriausiai man grasins, bet aš vienintelis žmogus, galintis jį apginti“.

Continue reading „Londongrade – virtinė mirčių“

„ Vilkinimas ir bandymas išsaugoti paslaptyje įkalčius ir liudytojų asmenybes lėmė dar vieną ilgalaikį atidėjimą to momento, kai galima bus pradėti tirti Aleksandro Litvinenkos žūties bylą“, – rašo "Independent"  korespondentas Terri Juddas.

Praėjus daugiau nei šešeriems metams po to, kai buvo nunuodytas buvęs KGB agentas, pranešta, kad išankstinis bylos klausymas nukeliamas iš šių metų gegužės į spalį, praneša leidinys.

Continue reading „Aleksandro Litvinenkos bylos nagrinėjimas vėl nukeltas“

aeroflot_1

Devintajame ano šimtmečio dešimtmetyje sovietų žvalgyba naudojo civilinius lėktuvus JAV ir Didžiosios Britanijos kariniams objektams šnipinėti, tvirtina „Bloomberg“, remdamasis neseniai išslaptintais Britanijos vyriausybės dokumentais.

„Konfidencialūs archyvai nuo 1982 metų tapo atvirai prieinami po to, kai baigėsi nustatytas senaties terminas – 30 metų“, – aiškina žurnalistai Robertas Hattonas ir Tomas Pennis.

Continue reading „Išslaptinti archyvai: KGB naudojo Aerofloto lainerius kaip lėktuvus – šnipus“