Atsigręžti į temą, kuri viešojoje erdvėje nagrinėjama gana retai, paskatino nedidelės apimties straipsnis viename žurnale, kuriame atskleistas meno vertybės neteisėto pasisavinimo mūsų dienomis faktas. Trofėjinis menas ir kultūros vertybių grąžinimas šiandien yra aktualus istorinių tyrimų ir visuomenės sąmoningumo klausimas. Nesvarbu, kuriuo istoriniu laikotarpiu per ginkluotus konfliktus ir karus vertybės buvo kitos šalies pasisavintos: tolimoje praeityje ar palyginti neseniai, ar mūsų dienomis.

Antrojo pasaulinio karo trofėjų istorija dar nesibaigia

Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne

Vermachto okupuotose teritorijose nacionalsocialistai plėšė pilis, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas. Trofėjiniams meno kūriniams Lince (Austrija) buvo kuriamas „Fiurerio muziejuje“, dalies vertybių, siekiant gauti valiutos, buvo parduota tarptautiniame meno aukcione. Dalis meno kūrinių rasta privačioje Hermano Geringo kolekcijoje; dalis jos pražuvo baigiantis karui, buvo išgrobstyta marodierių. Trofėjinio meno tyrėjo Giunterio Vermušo vertinimu, okupuotose teritorijose nacionalsocialistų buvo pagrobta 3-5 mln. meno objektų. Apie 80 proc. objektų iki praėjusio amžiaus vidurio buvo grąžinta teisėtiems jų savininkams, tačiau mažiausiai 500 tūkst. vertybių iki šiol nėra grąžinti jų buvusiems savininkams ar paveldėtojams.

Pavieniai grąžinimai nuolat tęsiasi. Štai keli pavyzdžiai.

…2017 m. Vokietija Rusijai grąžino keturias kultūros vertybes, tarp jų paveikslus, kurie 1944 m. buvo išgabenti iš Gatčinos rūmų.

…Austrijos Zalcburgo muziejus pranešė apie ketinimą Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto Temriuko archeologijos muziejui šį rudenį perduoti neteisėtai išvežtus Antikos laikų eksponatus (penkis horeljefus ir tris senas graikų amforas), kuriuos 1943 m. į savo tėvynę išsiuntė vienas iš Zalcburgo kilęs karininkas. Austrų muziejininkai tai atskleidė įgyvendindami didelį projektą, dokumentus ir meno vertybes ištyrę pasitelkiant unikalius šiuolaikinius metodus. Darbas tik pradėtas: Zalcburgo muziejaus saugyklose yra iš viso apie penki tūkstančiai abejotinos kilmės eksponatų. Tiesai atskleisti, pasak muziejininkų, dar prireiks šiek tiek laiko.

…Šių metų gegužės 30 d. Ukrainos kultūros ministerija nacionalinei bibliotekai oficialiai perdavė unikalų Vokietijos sugrąžintą 1708 m. istorinį dokumentą, – Petro pirmojo raštą mitropolitui Josafui (Krokovskiui) dėl jo paskyrimo į Kijevo katedrą. Tai buvo paskutinis stačiatikių bažnyčios vadovas, laisvai išrinktas Kijevo dvasininkų ir patvirtintas caro, o ne paskirtas iš Maskvos. Svarbus bažnyčios istorijos dokumentas, kaip karo trofėjus išvežtas 1941 m., buvo laikomas Baden-Viurtembergo žemės Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir geografijos instituto bibliotekoje. Ukrainai dokumentas sugrąžintas šalių Užsienio reikalų ministerijų, komisijų dėl kultūros vertybių ir restitucijos procesų pastangomis. Beje, Rusijos Federacija dėl to išreiškė nepasitenkinimą – esą dokumentas susijęs su Rusijos istorija, ir turėjęs būti perduotas Rusijos Federacijai.

Nugalėta Vokietija taip pat buvo plėšiama, iš jos išgabenta per milijoną eksponatų.

Esama žinių, kad meno vertybių prikimštas lėktuvas 1945 m. iš Miuncheno pakilo į JAV. 17 a. olandų meistrų paveikslų kolekcija galėtų būti saugoma Nacionalinėje galerijoje Vašingtone.

Tačiau daugiausia trofėjinių kultūros ir meno vertybių iškeliavo Sovietų Sąjungos kryptimi.

Dresdeno galerijos paveikslus, siekdami apsaugoti nuo bombardavimo, vokiečių muziejininkai buvo paslėpę prekiniame vagone, apleistoje šachtoje 30 km už miesto. Tarp šių paveikslų buvo vienas garsiausių pasaulyje – Rafaelio „Siksto madona“ (1512/1513); šedevras Vokietijai priklausė nuo 1754 m., kai jį įsigijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Vagoną su paveikslais 1945 m. gegužę aptiko grupė sovietų kareivių. „Siksto madona“ su kitais paveikslais atsidūrė Maskvoje. Rafaelio paveikslas, kaip ir kitos trofėjinės vertybės, buvo slepiamas fonduose. Į Puškino muziejaus parodų salę žiūrovams buvo iškeltas vienintelį kartą 1955 m., kai sovietų valdžia ryžosi Rytų Vokietijai grąžinti paveikslą kartu su visu Dresdeno rinkiniu.

Rafaelio (1483-1520) paveikslas „Siksto Madona“

Trofėjiniam menui bei kultūros vertybėms ilgus dešimtmečius galiojo grifas „visiškai slaptai“. Čia yra detektyvo elementų ir politikos, yra darbo ir diplomatams, ir muziejininkams, mokslininkams. O kada bus baigta narplioti sudėtinga kebeknė – nežinia. Štai tik vienas konkretus pavyzdys…

Vokietija ilgus metus nesėkmingai siekia susigrąžinti vokiečių verslininko, archeologo mėgėjo Henriko Šlymano (1822-1890) Trojos rinkinį. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, kuriame yra Šlymanui dedikuota salė, eksponuojamos rinkinio kopijos bei Rusijos keli Rytų Vokietijai grąžinti originalai – aštuonios sidabrinės vazos. O originalūs eksponatai nuo 1996 m. demonstruojami nuolat veikiančioje parodoje Maskvoje, Puškino muziejuje.

Archeologas šlovę jam atnešusį Trojos rinkinį (pavadino jį Priamo lobiu), datuojamą apie 2000 m. per. m. e.,  kuriame net aštuoni tūkstančiai įvairių daiktų iš tauriojo metalo, aptiko 1873 m. Įvykį aptemdė konfliktas su Osmanų vyriausybe, mat pagal sutartį archeologas buvo įsipareigojęs lobiu pasidalyti perpus, bet to nepadarė. Jam teko daugiau nei metus bylinėtis, sumokėti apvalią teismo priteistą sumą. Galiausiai Trojos lobį Šlymanas padovanojo Berlyno etnologijos muziejui.

1945 m. sovietų armijai įžengus į Berlyną, Trojos lobis vieną gegužės dieną buvo nuskraidintas į Maskvą ir slapta padėtas į Puškino muziejaus fondus. Vėl apie jį išgirsta tik perestroikos metais. 1993 m. Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus. Nedaug trūko, kad būtų grąžintas visas lobis. Tačiau to nenutiko.

Dabar Rusija aiškina, kodėl negali Trojos lobio grąžinti teisėtam savininkui. Esą į kolekciją taip pat pretenduoja Turkija. Be to, pasak Rusijos prezidento atstovo tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui Michailo Švydkovskio, kol tarp Rusijos ir Vokietijos neįsivyraus sveikas politinis dialogas, apie jokius kultūrinius mainus negali būti kalbos, juolab kad pagal Rusijoje 1998 m. priimtą įstatymą (Dėl vertybių, perkeltų į RF dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių), tai yra Rusijos kultūros paveldas, ir jis negali būti perduotas kitoms šalims.

Nauja pasaulio tvarka: metas meno dekolonizacijai

Atėjo metas naujai pasaulio tvarkai. 2016 metais Benino Respublikos prezidentas Patrikas Talonas (Patrice Talon) kreipėsi į Prancūziją su prašymu grąžinti artefaktus, tarp jų įvairius bareljefus, lazdeles ir šventąsias duris, kuriuos prancūzų kolonizatoriai pagrobė iš 17 a. karališkųjų rūmų Abomėjuje. Tai buvo ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje Benino bei Togo teritorijoje klestėjusios Dahomėjos sostinė.

Į Benino prašymą Prancūzija tuomet atsakė neigiamai argumentuodama, kad valstybei priklausančias meno vertybių kolekcijas draudžia įstatymai.

Tai nebuvo vienintelė pretenzija iš buvusių Juodojo žemyno kolonijų. Keičiasi plačiosios visuomenės ir politikų požiūris, nėra nepajudinami ir įstatymai.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) 2017 m. lapkričio 28 d. Uagadugu (Burkina Fasas) pasakė garsiąją kalbą, kurioje, be kita ko, pareiškė, jog Afrikos paveldas daugiau neturi būti laikomas Europos muziejuose, ir pažadėjo sudaryti visas prielaidas, kad šis paveldas būtų laikinai ar visam laikui sugrąžintas į Afriką.

Šiandien jau nekyla klausimas, ar dera Afrikai grąžinti pagrobtas meno ir kultūros vertybes. Klausimas tik – kaip grąžinti.

Makronas nusipelno pagarbos. Iš kolonijinių valstybių jis ryžosi žengti pirmąjį žingsnį. Prancūzijos vadovo įgalioti ekspertai – Berlyne ir Paryžiuje dėstanti meno istorikė Bededikta Savua (Benedicte Savoy) bei Senegalo mokslininkas ekonomistas Felveinas Saras (Felwine Sarr) – atliko tyrimą: kiek Prancūzijos muziejuose yra eksponatų iš Afrikos?

Šokiruojantys tyrimo faktai buvo sudėti į 190 psl. ataskaitą, kuri 2018 m. lapkričio pabaigoje įteikta prezidentui Makronui. Vėliau jos pagrindu išleista knyga (Sugrąžinti. Apie Afrikos kultūros paveldo restituciją); šiemet ji išversta ir į vokiečių kalbą, sulaukė didėlio žiniasklaidos bei visuomenės susidomėjimo.

Prancūzijos vadovas ypatingos ataskaitos pateikimą savo ruožtu pažymėjo atitinkamu gestu. Per pasaulio žiniasklaidą nusirito sensacinga žiniai, kad Beninui perduodamos 26 bronzinės skulptūros. Jas kartu kitomis vertybėmis į Prancūziją 1892 m. atgabeno prancūzų kolonijinėse kampanijose pasižymėjęs generolas Alfredas Dodsas (Alfred Dodds)  (1842-1922). Beje, jo vardu praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pavadinta viena Paryžiaus gatvė.

Kolonijinis menas buvo eksponuojamos Paryžiaus pirmykščio (primityviojo) meno muziejuje Branli krantinėje (Quai Branly). Pasak ekspertų, vien tik šiame muziejuje yra 70 tūkst. eksponatų iš Sacharos. Daugiau nei 17 tūkst. tokių eksponatų yra kitų Prancūzijos muziejų (apie 100) kolekcijose. Kolonijinio konteksto eksponatai į Prancūziją buvo atgabenti 1885-1960 m. laikotarpiu.

Savuair F. Sarotyrimas patvirtino, kad Paryžiaus muziejuose ištisus dešimtmečius galiojo neteisėta eksponatų įsigijimo praktika. Gausių mokslinių ekspedicijų dalyviai patys grobė, sukčiavo muitinėje.

Pirmųjų skulptūrų grąžinimas kol kas simbolinis aktas. Tam, kad restitucija įsibėgėtų, pasak ekspertų, reikia tinkamai pasiruošti, taip pat ir teisiškai. Sudarytas tam tikras darbų tvarkaraštis. Šiuo metu sudarinėjami svarbiausių meno vertybių sąrašai pagal šalį kilmę. Vėliau iki 2022 m. Prancūzija planuoja „intensyvų dialogą“ su atitinkamomis šalimis. Tuomet prasidės Afrikos paveldo grąžinimo etapas.

Afrika. EPA-ELTA nuotr.

Bręsta dideli dalykai. Ekspertų ataskaita išprovokavo restitucijos prašymų bangą. Užklausas parengė ne tik Beninas, bet ir Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Burkina Fasas, Malis, Senegalas, Marokas…

Kolonijinio konteksto eksponatų turi visi Europos etnologijos muziejai: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, kitur. Antai Štutgarto Linden muziejaus rinkiniuose 90 proc. eksponatų iš Kamerūno bei Namibijos atgabenti iš kolonijų. Vokietijos aukšti pareigūnai, beje, pernai gruodį oficialiai pripažino esminį restitucijos problemos klausimą: kaip muziejai ir kolekcijos gali pateisinti kolonijinio konteksto objektus, kai tai prieštarauja Vokietijos ir šiuolaikinei vertybių sistemai?

Tačiau didžiausias kolonijinės praeities muziejus yra pačioje ES širdyje – Briuselyje. Tai šiek tiek į rytus Tervurene esantis Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. Jo kolekcijose iš Juodojo žemyno atgabenta 180 tūkst. įvairių eksponatų. Jie primena Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835-1909) vykdytą kolonijinę politiką. Karaliaus nurodymu Konge buvo steigiamos įvairios komercinės kompanijos, rengiamos ekspedicijos. Europai valstybėms pripažinus Laisvosios Kongo valstybės suvereną, Leopoldas II tapo jos vadovu (1885-1908). Vietos žmonės faktiškai buvo beteisiai, žiauriai išnaudojami. Norėdamas įtikinti tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda, Leopoldas II 1897 m. Briuselyje surengė tarptautinę Afrikos meno parodą. Nuo šios parodos ir prasidėjo Karališkasis muziejus. Arlono miese (Liuksemburgo provincija) yra paminklas karaliui Leopoldui II, o užrašas ant akmens byloja: „Aš veiklą Konge pradėjau civilizacijos interesais ir Belgijos gerovei“…

Lietuvos pozicija ganėtinai atsargi

Lietuvos pozicija į kultūros paveldo sugrąžinimą ganėtinai atsargi. Kultūros vertybės iš dabartinės šalies teritorijos buvo vežamos įvairiais laikotarpiais, pradedant 17-18 a. karais ir baigiant sovietmečiu.

Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį bei po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant SSSR sudėtyje, dalis į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros vertybių buvo grąžinta, tačiau daugelis jų tebėra šioje ir kitose užsienio valstybėse.

Atkūrus nepriklausomybę, ilgus metus ši tema politikoje tarsi neegzistavo. Tik 2003 m. spalio 30 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „dėl Lietuvos kultūros vertybių, esančių užsienyje, paieškos ir integravimo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą koncepcijos“. Veiksmų programa buvo patvirtinta vėlgi praslinkus ilgiems metams. O kol toms reikmėms atsirado reikalingų lėšų ir ėmė ryškėti pirmieji darbų rezultatai, atėjo 2018-ieji.

Pravartu žinoti, kad Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškas ir integravimo į šalies visuomeninį gyvenimą darbus koordinuoja Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos Interpolo Lietuvos nacionaliniu skyriumi, Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Užsienio reikalų ministerija, taip pat šalies mokslinių tyrimų ir kultūros įstaigomis.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministerija ir paveldosaugininkai priėjo prie išvados, kad „to, kas prarasta, atgauti praktiškai neįmanoma, tačiau būtina fiksuoti lietuvybės pėdsakus plačiajame pasaulyje“.

2018 metų kovą buvo atverta Valstybinės kultūros paveldo komisijos sukurta ir nuolat pildoma duomenų bazė (https://vkpk.lt/u-zemelapis/). Platformoje U-PAVELDAS susisteminti duomenys apie Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Čilėje, Danijoje, Estijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus srityje, Kirgizijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje,  Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą.Bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir organizacijomis bei Lietuvos Respublikos atstovybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, vertybių paieška toliau tęsiama, o duomenų bazė nuolat pildoma.

Kultūros ministerijos puslapyje galima rasti Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo įvairiose šalyse sąrašus (lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-uzsienyje), Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, sąvado informacinė sistema. Tiesa, ji nėra atvira, norint prisijungti prie sistemos reikia kreiptis į ministeriją.

Noro visuomenei populiarinti, plačiau pateikti informaciją bei apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros lobius – trūksta.

Už skaidrią, atsakingą ir etišką meno rinką

Šių metų sausio 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl tarpvalstybinių prašymų grąžinti meno kūrinius ir kultūros vertybes, pagrobtas per ginkluotus konfliktus ir karus. Dokumente pripažįstama, kad nepaisant tarptautinių susitarimų (1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1970 m. UNESCO konvencija dėl neteisėtos kultūros vertybių importo, eksporto ir nuosavybės teisių perdavimo uždraudimo ir prevencijos priemonių, 1995 m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai eksportuojamų kultūros objektų ir kt.) grąžinimo procesas yra lėtas. Po Vašingtono konferencijos (1998) teisėtiems savininkams ar paveldėtojams grąžinta tik 1-2 tūkst. Nėra išsamaus pastaraisiais metais grąžintų meno kūrinių sąrašo, net 80-90 proc. pasaulyje parduodamų antikvarinių vertybių kilmė yra neteisėta.

Kultūros paveldas yra vienas pagrindinių civilizacijos elementų, įkūnija žmonijos kultūrinę atmintį. EP išreiškia susirūpinimą dėl pastaraisiais metais konfliktuojančių grupuočių bei teroristinę veiklą vykdančių subjektų, kurie visame pasaulyje įvykdė ne vieną nusikaltimą pasaulio kultūros paveldui. Vertingi meno kūriniai, archeologiniai radiniai neretai iš trečiųjų šalių parduodami į ES, o iš to gaunamas pelnas gali būti naudojamas teroristinei veiklai finansuoti.

Komisija raginama remti bei skatinti tarpvalstybinius ieškinius dėl meno vertybių, prarastų arba pasisavintų vykdant valstybės sankcionuotus grobimo veiksmus arba išplėštų per ginkluotus konfliktus, restitucijos; toliau dėti pastangas tarpvalstybinės per ginkluotus konfliktus ir karus pagrobtų meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucijos srityje.

Siūloma pasitelkti sistemingus aukštos kokybės nepriklausomus mokslinius kilmės vietos tyrimus, kurie padėtų identifikuoti pagrobtus meno kūrinius, kurti vieningą kultūros vertybių dokumentų sąvadas ar sandorių registrą.

Motinos dovanos dramatiška istorija

Straipsnio pabaigai – tai, apie ką užsiminiau pradžioje: konkretus pavyzdys, kad kultūrinės vagystės tęsiasi ir mūsų dienomis.

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė filosofijos mokslų daktarė menotyrininkė Širin Jašar Melikova žurnale „Kultūros barai“ (2019, 5 nr.) atskleidė vieno kilimo istoriją, kurios pagrindu galėtų būti sukurtas filmas. Ji jau dabar įkvepia Azerbaidžano kūrėjus.

2017 m. viename elektroninės prekybos meno dirbiniais portale Los Andžele (JAV) gyvenantis Letifas Tairovas pamatė azerbaidžanietišką kilimą. Nacionalinio meno gerbėjui ir kolekcininkui tuo neleido abejoti būdingas raštas bei užrašas azerbaidžaniečių kalba: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Tačiau aukcionui šis kilimas buvo pateiktas kaip armėniškas.

Buvo akivaizdu, kad kilimas į JAV buvo atgabentas armėnų. Kilimas buvo išpirktas ir padovanotas Baku esančiam Kilimų muziejui. Azerbaidžano kilimų menas 2010 m. įtrauktas į reprezentatyvųjį UNESCO reprezentatyvųjį Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.

Šis kilimas, vaizduojantis tradicinę kompoziciją „gėlės sode“ (karmininės rožės juodame fone), yra pavyzdys to, kaip mūsų laikais politinių konfliktų metu „pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos kultūros kultūrą“.

„Beveik kiekvienoje šeimoje audė kilimus ir kilimų gaminius. Todėl turguje paklausą turėjo tik aukščiausio lygio meistrės. Pirkliai dideliais kiekiais supirkdavo garsiuosius Šušos kilimus, juos norėdami parduoti Rusijoje, Turkijoje, Irane ir Europoje. Tradiciškai nuo seno tarp prekeivių būdavo daug armėnų. Jie Karabacho kilimus dažnai pateikdavo kaip armėniškus. Todėl kai kurie Karabacho kilimai pasaulio muziejuose eksponuojami kaip armėniški. Šušos kilimai išsiskyrė ne tik aukščiausia kokybe bei menine verte, bet ir dideliais matmenimis. Šušoje gyveno labai daug turtingų princų, bekų, pirklių ir amatininkų“, – taip apie Šušos kilimų audimo tradiciją rašo fizikas akademikas Čingizas Kadžaras, Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Fizikos instituto direktorius, kuris aistringai domisi Azerbaidžano istorija bei šalies vaizduojamuoju menu, yra išleidęs ne vieną knygą. Tarp jų „Senoji Šuša“ (Baku, 2007), IV tarptautiniame konkurse „Knygų menas“ Maskvoje įvertinta aukso medaliu. Šiais metais apie Šušą išleista dar viena mokslininko knyga – „Senovinė Šuša“.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose buvo sugriauta daugiau kaip 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, tarp jų 22 muziejai, o jų kolekcijų didžioji dalis išvežta į Armėniją. Toks pat likimas ištiko kūrinius, įsigytus iš privačių asmenų.

Dėl karo konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1992 m. nutraukė veiklą ir Šušoje veikęs Azerbaidžano kilimų muziejaus filialas. Laimei, didžiąją dalį eksponatų spėta evakuoti. Šiuo metu Šušos filialas veiklą tęsia Azerbaidžano kilimų muziejuje, o ekspozicija pradedama į Azerbaidžaną netikėtai sugrąžintu kilimu.

Slaptai.lt informacija

2019.06.20; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos. 

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

Rusijos užsienio reikalų ministerija

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR. 

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas  1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24