Šio straipsnio kopiją atsitiktinai aptikau peržiūrėdamas senų laikraščių, rankraščių šūsnis. Publikacija „Vienišas vilkas“ – man labai brangi. Kodėl brangi – lengva paaiškinti. Tai buvo pirmoji rimta komandiruotė, pirmoji išvyka į užsienį. Ne į ramią Vakarų Europą, bet į bruzdančią, nepriklausomybės trokštančią Čečėniją tolimąjame Šiaurės Kaukaze. Taip jau nutiko, kad kelių mėnesių, praleistų Grozne, užteko, kad pamilčiau Kaukazą. Visam gyvenimui.

Ir vis dėlto kaip visa tai seniai buvo – 1994-ųjų metų vasarą! Kai atvykau į Čečėnijos sostinę Grozną, man tebuvo 28-eri. Gal todėl puikiai prisimenu, regis, kiekvieną akimirką, tarsi tai būtų nutikę tik vakar – ir jaudulį, laukiant interviu su Čečėnijos prezidentu Džocharu Dudajevu, ir čečėniškus šašlykus, kepamus tiesiog gatvėje, ir ginkluotus čečėnų karius, saugančius įvažiavimą į miestą, ir medžioklę kalnuose, ir temperamentingus religinius vyrų šokius centrinėje Grozno aikštėje, ir pirmuosius rusiškus bombardavimus, pirmąją rusų tankų ataką…

Labai gaila, kad ne viską anuomet pavyko užfiksuoti, paskelbti, nufotografuoti. Bet šiandien nieko nebepakeisi.

Taigi pagrindinė šios serijos nuotrauka – „Vienišas vilkas“. Beje, tekstas iliustruotas anuomet mane lydėjusio puikaus fotografo Juozo Kazlausko fotografijomis.

2020.04.10; 14:30