Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesutarimai tarp dviejų konservatoriams priklausančių diplomatų pastaruoju metu pateko į visuomenės akiratį. Prezidento posto siekiantis Vygaudas Ušackas jaučiasi įžeistas Žygimanto Pavilionio išsakytos nuomonės, kad jis yra „prorusiškas“ kandidatas ir todėl kelia „grėsmę partijai ir Lietuvai“.

Prezidento posto siekiantis V. Ušackas teigia, kad tokios Ž. Pavilionio kalbos yra nepagarba ir įžeidimas ne tik jam, bet pirmiausia partijai ir jos vadovybei. Todėl V. Ušackas asmeniškai reikalauja TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išsakyti politinį Ž. Pavilionio elgesio vertinimą ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nutraukta, pasak jo, šmeižto ir purvo drabstymo kampanija.

Trečiadienį paskelbtame laiške G. Landsbergiui V. Ušackas piktinasi, kad po Ž. Pavilionį įspėjusio TS-LKD Priežiūros komiteto posėdžio jis ne tik nesulaukė atsiprašymo, bet priešingai – dar daugiau nepagrįstų kaltinimų.

Tuo tarpu pats Ž. Pavilionis į šią situaciją ir į partijos Priežiūros komiteto išvadą žvelgia kitaip. Jis nėra linkęs atsiprašyti V. Ušacko ir akcentuoja, kad siekia užtikrinti, jog Tėvynės sąjungos keliami kandidatai į prezidentus nenutoltų nuo partijos postuluojamų vertybių. Politikas pabrėžia, kad V. Ušacko pasipiktinimą sukėlusį pasisakymą jis ištarė tiesiog kaip individas, profesionalas, ambasadorius, šaulys ir pilietis.

Visgi Ž. Pavilionis žada, kad daugiau asmeniškumų jo komentaruose nebebus. Politikas teigia, kad nuo šiol visi partijoje egzistuojantys skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos turėtų būti diskutuojami partijos viduje, o pats nuo šiol konkrečių asmenų veiksmų nebekomentuos – tik konkrečią politiką ir faktus.

„Aš nenorėčiau daugiau komentuoti, nes vakar Priežiūros komitete mes ilgai dėl to aiškinomės ir kalbėjome apie tam tikrus neatitikimus. Buvo nuspręsta, kad tie pozicijų skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos, kurie galbūt yra akivaizdūs, turėtų būti toliau aiškinami partijos viduje“, – Eltai aiškino Ž. Pavilionis. Pasak jo, V. Ušackas turėtų laikytis ilgalaikės partijos pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jeigu jis yra partijos kandidatas, tai jis turėtų bent jau laikytis tų nuostatų, su kuriomis mes tris dešimtmečius judame į priekį“, – pabrėžė diplomatas. Jis pažymėjo tikįs, kad jam asmeniškai nebereikės kelti klausimų apie nuo partijos vertybių atitolusius asmenis ir pozicijas.

„Aš nuo šiol nebekomentuosiu asmenų, nuo šiol komentuosiu tik politikas ir faktus. Tam aš jaučiuosi pakankamai stiprus. O asmenis, kurie kandidatuoja nuo partijos, turi vertinti partijos vadovybė ir kitokios institucijos. Nuo šiol tikrai susilaikysiu nuo asmeniškumų, nes vakar įrodžiau visiems, kad mes turėtume laikytis turinio, kuris yra visiems labai priimtinas“, – sakė politikas.

Paprašytas konkretizuoti ir pasakyti, ar jis ir toliau mano, kad V. Ušackas nesilaiko partijos deklaruojamų vertybių, Ž. Pavilionis kalbėjo abstrakčiai.

„Nebenoriu tos temos daugiau liesti. Manau, kad tai turėtų būti perduota partijos atsakomybėn. Aš tiesiog išryškinau tam tikrus skirtumus ir neatitikimus. Kadangi esu tos srities (Diplomatijos. – ELTA) ilgametis profesionalas ir ilgametis partijos narys. Manau, kad tie neatitikimai turi būti toliau aiškinami partijos viduje. Tai yra visos partijos atsakomybė už mūsų kandidatus, už ką jie kalba. Aš galbūt sureagavau kaip individas, kaip profesionalas, ambasadorius, šaulys, pilietis“, – kalbėjo konservatorius.

Paklaustas ar yra linkęs atsiprašyti partijos kolegos, Ž. Pavilionis pažymėjo, kad, be V. Ušacko, niekas kitas tokio reikalavimo jam nesuformulavo. Politikas dar kartą pakartojo, kad ir toliau principingai seks, kad niekas nenutoltų nuo Tėvynės sąjungos politinių vertybių.

„Aš niekada neskundžiu žmonių ir aš kalbu apie problemas. Iki šiol aš tą dariau ir darysiu. Ir jeigu vėl kažkas nuo tų gairių nukryps – aš, aišku, tai pastebėsiu, bet tada jau kalbėsiu apie turinį, apie principus ir vertybes“, – apibendrino Ž. Pavilionis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.27; 07:44

Vasara. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo „Dėl serialo „Naisių vasara“. Partija mano, kad VRK sprendimas pažeidžia teisėtus interesus sąžiningai konkuruoti Lietuvos politikoje.

Kreipimesi į teismą konservatoriai akcentuoja nesutinkantys su VRK sprendimu pripažinti paslėpta politine reklama tik pavienius serialo „Naisių vasara“ epizodus. Komisijos išvadoje nėra jokių patikimų duomenų, leidžiančių pagrįsti tokią išvadą, nors tai privaloma pagal Viešojo administravimo įstatymą. TS-LKD su pozicija, jog reklama yra tik tie serialo epizodai, kuriuose matoma LVŽS simbolika ir kuri susijusi su partijos vykdoma programa, nesutinka. Konservatoriai mano, kad tokia pozicija visiškai nelogiška – net standartinėse reklamose visuomet yra siužetas, kuriame tiesioginės reklamos dalis užima labai mažą siužeto ir reklamos laiko dalį, todėl niekaip neįmanoma atskirti serialo ar serijų ir reklaminius siužetus rodyti atskirai, vadinasi, išvada, jog politine reklama pripažinti tik tam tikri serialo epizodai – nepagrįsta, nelogiška ir neteisėta.

„Komisijos pozicija serialo „Naisių vasara“ atžvilgiu nėra nuosekli. Tam tikruose serialo epizoduose komisija įžvelgė paslėptą politinę reklamą, tačiau apskritai didelių problemų dėl serialo nematė, tarsi be serialo atskirai paslėptos politinės reklamos epizodai yra reikšmingi ir panaudotini. Iš išvados matyti, kad komisija darė viską, kad LVŽS ir jos pirmininko Ramūno Karbauskio politinės reklamos pažeidimus būtų galima pripažinti kuo mažesniais. Apskritai, darbo grupė atliko paviršutinišką tyrimą, nerinko jokių objektyvių duomenų ir rėmėsi subjektyvia darbo grupės narių nuomone, todėl išvados dėl viso serialo, kaip paslėptos politinės reklamos, ir serialo herojaus Pijaus netapatinimo su LVŽS pirmininku R. Karbauskiu, negali būti laikytinos pagrįstomis ir teisėtomis“, – teigė TS-LKD vykdomoji sekretorė Aistė Gedvilienė.

TS-LKD skunde atkreipia dėmesį ir į parlamentaro R. Karbauskio tapatumą su serialo herojumi Pijumi. Komisija išvadoje pripažįsta, kad remiasi savo nuomone, jog valstybės politiko ir serialo personažo panašumas negali būti laikomas politine reklama, tačiau Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Šiuo atveju darbo grupė neatliko jokių papildomų sociologinių tyrimų, todėl tokios išvados laikytinos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

„Tai, kad darbo grupė tyrė ir nustatė, jog dalis serialo epizodų yra paslėpta politinė reklama – detalės. Kur kas svarbiau ištirti ir atsakyti į klausimą, ar pats serialas, jo turinys, herojus Pijus nėra paslėpta politinė reklama? Pasitvirtinus hipotezei, kad serialo herojus Pijus ir jo veikla yra didelės žiūrovų dalies tapatinamas su LVŽS pirmininku R. Karbauskiu ir jo veikla, visas serialas būtų pripažintinas paslėpta politine reklama, ir visa „Agrokoncerno“ ir kitų su R. Karbauskiu susijusių įmonių parama būtų pripažintina neteisėta nepinigine auka politikui R. Karbauskiui ir LVŽS, t. y. galimas neteisėtas finansavimas per trečiuosius asmenis, o tai jau būtų šiurkštus politinių partijų veiklos finansavimo pažeidimas, vedantis prie valstybės dotacijų atėmimo“, – pranešime cituojama A. Gedvilienė.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

TS-LKD kreipimesi į teismą pažymi, jog vienintelis UAB „Agrokoncernas“ akcininkas yra R. Karbauskis. „Agrokoncernas“ ir su juo siejamos įmonės didelėmis sumomis rėmė serialo kūrimą (serialą kūrusią įmonę „Videometra“). „Videometra“ už paramą buvo įsipareigojusi reklamuoti rėmėją ir jo teikiamas paslaugas. 5 ir 6 sezonų serijose, tiek pradžioje, tiek pabaigoje, buvo nurodomas serialo mecenatas (rėmėjas) ir scenarijaus autorius R. Karbauskis.

TS-LKD taip pat nesutinka dėl komisijos pasirinkto ir tirto laikotarpio. Pažymima, jog VRK sprendimas pasirinkti tirti tik 2014-2016 m. serialo epizodus yra nepakankamas, kadangi serialas nenutrūkstamai buvo rodytas nuo 2009 m. iki 2016 m. (7 serialo sezonus). Vadinasi, vertinant politinės reklamos požiūriu visas serialo „Naisių vasara“ kūrimo ir rodymo laikotarpis yra ilgą laiką trunkantis teisės pažeidimas. Konstatuojama, jog darbo grupės sprendimas nevertinti pirmų 4 serialo sezonų yra nepagrįstas.

Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į „Naisių vasaros“ atitikimą Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme įtvirtintoms nuostatoms, kadangi serialas kurtas ir rodytas politiko interesais (R. Karbauskio), seriale skleidžiama informacija atitiko LVŽS ir R. Karbauskio politines nuostatas. Negana to, anot TS-LKD, serialo sumanytojas ir bendraautorius yra pats LVŽS lyderis, o visas serialas buvo remiamas su R. Karbauskiu susijusių juridinių asmenų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 08:30

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.

Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.

Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.

Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.

Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.

Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.

Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.

„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.

Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.

V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.

TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.

„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.

LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.

Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.

V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.

Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.

„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.

„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.

„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.06; 06:00

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos politikai ne visada įžeidimus priima už gryną pinigą. „Gandragalvių judėjimu“ išvadinti „valstiečiai“ bendradarbiauti ir frakcijų sutartį pasirašyti kviečia ją įžeidinėjusią politinę jėgą, dėl kurios skaidrumo dar neseniai patys garsiai abejojo.

„Valstietė“ Agnė Širinskienė teigė, kad į tokius įžeidinėjimus nereikia kreipti dėmesio, ir ragino politikoje visada žiūrėti į ateitį. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) kritiką ir aštrias frazes žarstęs Tvarkos ir teisingumo (TT) partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis taip pat yra panašios nuomonės. Jis sako, kad politikas turi išmokti perlipti per save.

Tuo tarpu politikos ekspertai tokias politikų kalbas vadina geriausiu įrodymu, kad jų politinėje veikloje ideologija ar partinė tapatybė beveik neegzistuoja.

Beveik prieš metus R. Žemaitaitis, kalbėdamas apie „valstiečius“, tvirtino, kad LVŽS yra ne partija, o „gandragalvių“ judėjimas.

„Ir šitas „gandragalviškas“ judėjimas, aš galiu pasakyti, nėra partija – tai yra judėjimas. Ir tai parodo vykstantis chaosas: jie neturi tikslinių vertybinių interesų, visiškai neprisiima atsakomybės už tai, kas šiandien vyksta valstybėje“, – aiškino R. Žemaitaitis.

Pastaruoju metu TT lyderio retorika stipriai pasikeitė, ir vienas iš aštriausiai „valstiečius“ kritikavusių politikų tvirtina, kad politikoje reikia išmokti perlipti per save.

R. Žemaitaitis aiškina, kad žmona, nepaisant daugybės jai skirtų gražių žodžių, visada atsimins, kad buvo negražiai pavadinta vieną kartą. Tačiau politikoje, tvirtina R. Žemaitaitis, galioja visai kiti principai.

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Politikoje yra toks dalykas, kad į asmeninius dalykus reikia šiek tiek lengviau žiūrėti. Mane taip pat ne kartą yra visaip pavadinę. Yra kaip yra“, – samprotavo R. Žemaitaitis.

Panašu, kad perlipti per save reikėjo ir valdantiesiems. Tiek premjeras Saulius Skvernelis, kuris, pasak R. Žemaitaičio, pats pasiūlė TT pasirašyti frakcijų susitarimą su valdančiaisiais, tiek LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, formuodami valdančiąją daugumą, prisiekinėjo, kad tikrai nedirbs su „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partija, nes jos yra teistos arba joms yra pareikšti įtarimai dėl neleistinos veiklos.

Vis dėlto viena iš „valstiečių“ lyderių A. Širinskienė šiame valdančiųjų posūkyje nematė nenuoseklumo ar prieštaravimo vertybėms. Pasak jos, niekada nebuvo pasakyta, kad „valstiečiai“ nebendraus su TT.

Politikė tvirtino, kad buvo žadėta, jog kartu nebus kuriama koalicija, o ne pasirašoma frakcijų sutartis.

„Ir iš tikrųjų koalicija nėra kuriama, ir tokio ketinimo niekas neturi. Tačiau jei yra politinių jėgų, kurios nori paremti Vyriausybės programą arba turi tuos pačius įsipareigojimus, kaip ir mūsų Vyriausybė, tai mes į tas remiančias politines jėgas žiūrime palankiai“, – sakė A. Širinskienė.

„Valstietė“, kaip ir R. Žemaitaitis, tikino, kad nereikia sureikšminti to, kas buvo praeityje, ir sakė nepykstanti, jog jos atstovaujama partija buvo menkinama.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Aš manyčiau, kad ne tik politikoje, bet ir gyvenime nereikia gyventi praeitimi. Matyti tik tai, kas buvo blogai ar buvo kokie apsižodžiavimai – būtų negera gyvenimo strategija. Manau, kad tiek žmonės, tiek politikai turėtų žiūrėti į ateitį, stengtis, jeigu yra įmanoma, kurti naujus santykius“, – aiškino A. Širinskienė.

TT sprendimas jungtis prie iki tol kritikuotų valdančiųjų, R. Žemaitaičio teigimu, yra pragmatinis interesas. Politikas tikina, kad šis partijos žingsnis neturėtų atbaidyti rinkėjų, kurių pasitikėjimas partija ir jos lyderiu pastarąjį pusmetį buvo pakankamai teigiamas.

Jis aiškino, kad ir iki tol TT nebuvo „gryna opozicinė partija“.

„Mano strategija buvo ne gryna opozicija, o logiški sprendimai. Jeigu ėjo teisingas valdančiųjų įstatymas – mes jį palaikėme. Jei paskaičiuotume, kiek mūsų frakcija balsavo už ir kiek prieš – tai 80 proc. įvairių teisės aktų mes palaikėme. Nebuvo taip, kad mes aklai įsitraukėme kalaviją ir mojavom per galvas“, – aiškino R. Žemaitaitis.

Politiko teigimu, viena iš priežasčių, kodėl bendradarbiavimas su valdančiaisiais būtinas, yra ta, kad „valstiečiai“, atmetę TT siūlomus įstatymo projektus, vėliau juos pateikdavo kaip savo.

„Praeina pusė metų ar keli mėnesiai ir valstiečiai, prieš tai atmetę mūsų projektą, jį užregistruoja kaip savo“, – „valstiečius“ kopijavimu kaltino R. Žemaitaitis ir pridūrė, kad būtina imtis priemonių, jog partijos programa būtų įgyvendinta.

„Mes neprašome jokių postų, mums svarbiausia yra programinių nuostatų įgyvendinimas. Svarbiausia, kad būtų nauda žmonėms ir mūsų 15 tikslų būtų įgyvendinti“, – kalbėjo TT pirmininkas.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigė labai nesistebinti tokiu TT sprendimu. Jos nuomone, nuostatas viena kitos atžvilgiu keičiančios politinės jėgos tik parodo, kad neturi politinės ir ideologinės tapatybės.

„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Žemaitaitis sakė, jog „valstiečiai“ nėra partija ir neturi jokių vertybių. Tai tu dabar eini obuoliauti ne su partija, o kažkokia grupe žmonių, kuri neturi vertybių. Tai tik parodo, kad vertybiniai, ideologiniai ir tapatybiniai aspektai nėra pirmoje vietoje. Žinoma, tai galioja ir „valstiečiams“, kurie neseniai taip pat užtikrintai kalbėjo, kad ryšių su teisiamomis partijomis neturės“, – aiškino MRU dėstytoja.

„Politikoje kailio išvertimas yra labai įprastas dalykas. Panašu, kad rinkėjas dažnai nereaguoja į tai, kad politikas sako viena šiandien, o rytoj – jau kita. Todėl labai didelių rizikų, kad dėl tokio posūkio nukentėtų partijos palaikymas, aš nematau. Manau, kad galima nauda persvers galimus nuostolius. Nebent patys „valstiečiai“ ateityje patirtų labai didelį fiasko“, – svarstė R. Urbonaitė.

Politologė akcentavo, kad, jos nuomone, sprendimas atsisukti į valdančiuosius yra susijęs su tuo, kad tiek R. Žemaitaitis, tiek pati partija, artėjant savivaldos rinkimams, nori įgauti daugiau svorio.

Pasak jos, tarp opozicinių partijų garsiausiai kalbantys konservatoriai nustelbia „tvarkiečius“. Tačiau, pabrėžė MRU dėstytoja, išeiti iš šešėlio prisijungus prie kur kas gausesnių valdančiųjų taip pat nebus lengva. Kita vertus, pabrėžė R. Urbonaitė, mažesniojo partnerio statusas kartu „Tvarkai ir teisingumui“ leis nusimesti lengviau ir politinę atsakomybę, jei tik to prireiktų.

Dviveidis. BBC.com nuotr.

MRU docentas Gediminas Kazėnas taip pat akcentavo, kad staigus pozicijos keitimasis rodo, jog Lietuvoje politiniai principai nėra vertybė bei tai, kad visuomenė yra linkusi tokią politiką toleruoti. Politologo nuomone, TT apie politines vertybes negalvoja, nes siekia tiesiog išlikti politinėje arenoje.

„Viešai žinoma tarp politikų nuostata, kad rinkėjų atmintis yra labai trumpa, todėl tuo ir yra naudojamasi. TT kaip politinė partija turi siekti valdžios, nes kiekviena partija, ilgai būdama be valdžios, smarkiai rizikuoja išnykti iš politinės arenos. Tačiau valdžios siekimas bet kokia kaina neprisideda prie politinės sistemos brandos didinimo“, – apibendrino G. Kazėnas ir pridūrė, kad staiga atsiradusi „tvarkiečių“ ir „valstiečių“ tolerancija vienas kitam rodo ne ką kita, kaip problemas partinėje tapatybėje.

„Politikas, sutikdamas su viskuo, leisdamasis žeminamas, nutolsta nuo pačios politikos. Mes prarandame politikos prasmę“, – samprotavo politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.21; 17:27

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio iniciatyva vykdyti dar vieną parlamentinį tyrimą bus iššūkis ne tik frakcijai ir opozicijai, tačiau ir pilietinei visuomenei, sako Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas.

„Valstiečių“ partijai priklausantis politikas neslepia nepasitenkinimo R. Karbauskio iniciatyva ir penktadienį savo feisbuko paskyroje rašė, kad Lietuva turi rinktis – tapti skaidriausia šalimi regione ar dar giliau klimpti.

„Turime unikalią galimybę susitelkti ir tapti skaidriausia šalimi regione, išvalyti ir apsaugoti savo politinę sistemą, sukurti šalyje gerą, pasitikėjimu grįstą atmosferą. Turime galimybę klimpti dar giliau ar bent jau stovėti vietoje. Ši tyrimo iniciatyva bus iššūkis frakcijai, opozicijai, pilietinei visuomenei. O gal ir nauja galimybė. Jei neįsijausime, tuomet atskirsime, kur spektaklis, o kur tikrovė“, – feisbuke rašė V. Bakas.

„Ne visi spektakliai reiškia teigiamas pasekmes. Po „ledų“, „sveiko proto“, „Leo“ spektaklių buvo sunkios pagirios“, – įraše pabrėžė NSGK pirmininkas.

Ketvirtadienį valdančiųjų „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis įregistravo Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politiniams procesams dviejų buvusių Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus vyriausybių valdymo laikotarpiu.

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

V. Bakas ne kartą yra pareiškęs, kad nepritaria naujam parlamentiniam tyrimui. Anot jo, reikia įgyvendinti jau atlikto ir birželį patvirtinto NSGK atlikto tyrimo išvadas. Politikas buvo užsiminęs, kad trauktųsi iš „valstiečių“ frakcijos, jei būtų nuspręsta tyrimą tęsti. Tačiau R. Karbauskui įregistravus Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą V. Bakas sušvelnino savo poziciją.

Naujam parlamentiniam tyrimui griežtai prieštarauja opozicijoje esantys konservatoriai. Pasak jų, nauju tyrimu „valstiečiai“ siekia susidoroti su politiniais oponentais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijuojamą tyrimą, kurio objektu gali tapti jos susirašinėjimas su buvusiu liberalu Eligijumi Masiuliu, pavadino dėl verslo įtakos politikai teisiamų oligarchų kerštu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.04; 05:30

Konservatoriai neleido G. Kirkilui vesti Seimo posėdžio ir pasiūlė pasitikrinti blaivumą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcija kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojo Jurgio Razmos viešų kaltinimų Seimo pirmininko pavaduotojui Gediminui Kirkilui, neva jis posėdžiui pirmininkauja neblaivus.

Frakcijos nuomone, tokiais įžūliais kaltinimais be pagrindo besimėtančių konservatorių elgesys turėtų būti apsvarstytas Seimo etikos komisijos.

„Mūsų frakcijos narys, Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas vadovavo posėdžiui, kuriame kaip tik buvo svarstomas konservatoriams ir jų partneriams Lietuvos socialdemokratų partijai nepalankus Politinių partijų finansavimo įstatymas, kai prie mikrofono viešus kaltinimus dėl neva Gedimino Kirkilo neblaivumo pažėrė konservatorius Jurgis Razma. Iš pradžių į šias fantazijas stengėmės nereaguoti, tačiau įžūlumui ribų nebuvo, ir šiuos kaltinimus tęsė konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Tokiu būdu konservatoriai siekė, kad nuo pirmininkavimo posėdžiui būtų nušalintas Kirkilas, nes kaip tik tuo metu buvo sprendžiamas politinių partijų finansavimo klausimas. Akivaizdu, kad taip buvo siekiama nepriimti šio įstatymo projekto. Štai tokiais šlykščiais metodais dirba dešinieji, kad pasiektų savo“, – sako Seimo LSDD frakcijos seniūnas Andrius Palionis.

Pasak Seimo LSDD frakcijos nario, Seimo pirmininko pavaduotojo G. Kirkilo, jis nusišalino nuo pirmininkavimo posėdžiui, kad nekeltų nereikalingo sąmyšio ir negaišintų Seimo posėdžio laiko tuščioms kalboms.

„Atsisakiau pirmininkauti todėl, kad nebūtų traktuojama, jog būdamas LSDDP pirmininku galėjau būti neobjektyvus. Perleidau vadovavimą posėdžiui kitai kolegei Seimo vicepirmininkei Irena Šiaulienei, tikėjausi, kad niekus kalbantys konservatoriai liks patenkinti ir taupys Seimo posėdžio laiką. Deja, kaip matome, ribų konservatoriai nejaučia. Nemanau, kad turėtume kaskart kažkam sufantazavus pulti tikrintis blaivumą, nes kažkam to tiesiog norisi. Manau, Seime trūksta elementarios pagarbos ir etiško elgesio kitų atžvilgiu“, – sako Seimo pirmininko pavaduotojas G. Kirkilas.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo konservatoriams kilus įtarimų dėl galimai alkoholį vartojusio Seimo vicepirmininko Gedimino Kirkilo, pats G. Kirkilas teigė alkoholį vartojantis saikingai, o šiandien jo nevartojęs.

„Aš alkoholį vartoju labai saikingai, kartais pavartoju, bet šiandien nevartojau“, – žurnalistams sakė iš Seimo plenarinių posėdžių salės pasibaigus plenariniam posėdžiui išėjęs G. Kirkilas.

Žurnalistų paklaustas, ar ketina pasitikrinti alkotesteriu, jis atsakė klausimu: „O kodėl turėčiau?“

Opozicijai kilusių abejonių dėl galimo girtumo jis nedramatizavo, nes tai esą politinis spaudimas. „Jie gali visada abejoti, čia yra politinis spaudimas mums“, – sakė jis.

Konservatorius J. Razma Seimo plenariniame posėdyje paprašė, kad Socialdemokratų darbo partijos lyderis G. Kirkilas pasitikrintų blaivumą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.30

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, komentuodamas Manto Adomėno sprendimą palikti frakciją, sako, kad jam Mišrioje frakcijoje siūlyti savo idėjas bus daug sunkiau.

„Mantas priėmė sprendimą, kokį jis priėmė. Tai yra jo teisė. Manau, kad nuo to, jog išėjo, jis stipresnis netaps, kaip atstovaujantis savo rinkėjams žmogus Seime. Vienam, kad ir Mišrioje frakcijoje ginti, įtikinti kolegas tam tikrais sprendimais kur kas sudėtingiau“, – penktadienį ,,Žinių radijui“ sakė G. Landsbergis.

Birželio 26 d. iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pašalintas parlamentaras Mantas Adomėnas pasitraukė ir iš opozicinės Seimo TS-LKD frakcijos. M. Adomėnas prisijungė prie Mišrios Seimo narių grupės.

Pasak TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininko Valdo Benkunsko, buvo konstatuota, kad M. Adomėnas, būdamas partijos nariu, tenkino „MG Baltic“ interesus, poreikius, siekė su jais sukurti draugiškus santykius, vykdė jų tam tikrus prašymus ir mainais už galimą finansinę arba kitokią paramą.

„Tai nėra suderinama su partijos nario statusu ir buvo priimtas sprendimas jį pašalinti“, – žurnalistams yra sakęs TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas V. Benkunskas.

Į partijos Priežiūros komiteto akiratį parlamentaras M. Adomėnas pateko dėl bendravimo su koncerno „MG Baltic“ atstovais.

Žiniasklaidos teigimu, M. Adomėnas TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose dalyvavo neva turėdamas koncerno „MG Baltic“ palaikymą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.29; 09:30

Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pašalintas parlamentaras Mantas Adomėnas pasitraukė iš opozicinės Seimo TS-LKD frakcijos. Apie tai pranešta antradienio Seimo plenariniame posėdyje.

M. Adomėnas prisijungs prie Mišrios Seimo narių grupės.

Birželio 12 d. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Priežiūros komitetas pašalino Seimo TS-LKD frakcijos narį M. Adomėną iš partijos.

Pasak TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininko Valdo Benkunsko, buvo konstatuota, kad M. Adomėnas, būdamas partijos narys, tenkino „MG Baltic“ interesus, poreikius, siekė su jais sukurti draugiškus santykius, vykdė jų tam tikrus prašymus ir mainais už galimą finansinę arba kitokią paramą.

„Tai nėra suderinama su partijos nario statusu ir buvo priimtas sprendimas jį pašalinti“, – žurnalistams yra sakęs TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas V. Benkunskas.

Į partijos Priežiūros komiteto akiratį parlamentaras M. Adomėnas pateko dėl bendravimo su koncerno „MG Baltic“ atstovais.

Birželio mėnesį žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad M. Adomėnas TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose dalyvavo neva turėdamas koncerno „MG Baltic“ palaikymą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 03:30

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetas nutarė šalinti Seimo TS-LKD frakcijos narį Mantą Adomėną iš partijos.

„Deja, turime konstatuoti, kad M. Adomėnas, būdamas partijos nariu tenkino MG Baltic interesus, poreikius, siekė su jais sukurti draugiškus santykius, vykdė jų tam tikrus prašymus ir mainais už galimą finansinę arba kitokią paramą. Tai nėra suderinama su partijos nario statusu ir buvo priimtas sprendimas jį pašalinti“,- antradienį žurnalistams sakė TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas.

Pasak jo, partijos Priežiūros komitetas vadovavosi informacija, kuri yra paskelbta žiniasklaidoje, paties M. Adomėno paaiškinimais.

„Mums iš tikrųjų tos abejonės, kurios neabejotinai kyla visuomenei, nebuvo išsklaidytos, dėl to turėjome priimti tokį principingą sprendimą“, – sakė V. Benkunskas.

Jis pažymėjo, kad pagal partijos įstatus, šis sprendimas gali būti skundžiamas partijos prezidiumui, partijos prezidiumas gali įpareigoti Priežiūros komitetą savo sprendimą persvarstyti.

Į partijos Priežiūros komiteto akiratį parlamentaras M. Adomėnas pateko dėl bendravimo su koncerno „MG Baltic“ atstovais. Tai buvo tyrimo tęsinys, nes balandžio viduryje konservatorių Priežiūros komitetas jau svarstė M. Adomėno elgesį, tačiau jokių sprendimų nepriėmė ir nutarė tyrimą tęsti.

Birželio mėnesį žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad M. Adomėnas TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose dalyvavo neva turėdamas koncerno „MG Baltic“ palaikymą.

TS-LKD Priežiūros komitetą sudaro 9 nariai.

Priežiūros komitetas motyvuotu sprendimu gali pašalinti iš TS-LKD bet kurį skyriaus narį arba sustabdyti jo narystę. Šis komitetas savo iniciatyva arba centrinių TS-LKD organų pavedimu tiria žiniasklaidoje paviešintą informaciją apie partijos įstatams galintį prieštarauti TS-LKD narių elgesį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.13; 07:30

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, komentuodamas aštrius „valstiečio“ Dainiaus Gaižausko metamus kaltinimus konservatoriams, sako nematąs pagrindo tirti konservatorių vaidmenį įsigalint koncernui „MG Baltic“.

V. Pranckietis „Žinių radijui“ kalbėjo, kad D. Gaižauskas tiesiog bando pasakyti kažką aštriai.

„Tiesiog labai užaštrino Dainius Gaižauskas tą tokią poziciją. Jis labai konkrečiai bando kažką tokio pasakyti aštriai. Vytautas Bakas tiesiog pasakė komiteto nuomonę, ir manau, kad tai truputį nuramino Seimą. Nes Seimą sujaudinus labai yra sunku dirbti ir priimti sprendimus“, – aiškino Seimo vadovas.

V. Pranckietis pabrėžė, kad konservatorių santykių su „MG Baltic“ tyrimui reikia pagrindo.

Taip pat, akcentavo V. Pranckietis, turėtų būti kalbama apie atskirus asmenis, o ne apie visą partiją.

„Tai yra atskiri asmenys, kurie veikė kažkokioje srityje, sakykim, Manto Adomėno vakarykščiai pareiškimai tai turbūt ir parodo, kad buvo to bendradarbiavimo. Bet tai negalime kalbėti apie ištisą vienetą“, – kalbėjo V. Pranckietis, primindamas antradienį viešoje erdvėje aptarinėtus konservatoriaus M. Adomėno susitikinėjimus su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu, kurių metu buvo kalbėta apie M. Adomėno kandidatavimą konservatorių pirmininko rinkimuose.

„Jeigu atsiskleidžia kokie nors faktai, tai visuomenei jie turi tapti žinomi“, – kalbėjo „Žinių radijui“ V. Pranckietis.

Antradienį svarstant NSGK išvadas „valstietis“ D. Gaižauskas, Seime kalbėjęs Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos vardu, ragino ne tik pratęsti pradėtą tyrimą, tačiau nesuvaldydamas emocijų žarstė priekaištus ir kaltinimus konservatoriams.

„Žiūrėkite, kaip bijo konservatoriai. Žinote, kodėl bijo? Nes jau viskas atvirai. (…) Gerbiami konservatoriai, jums riesta, pripažinkite“, – kalbėjo D. Gaižauskas.

Jis priekaištavo konservatoriams, kad kai kurie jų lyderiai esą „išėjo su velniu obuoliauti“.

Reaguodamas į kolegos kalbą, NSGK pirmininkas Vytautas Bakas pakvietė nesivadovauti noru kažkam atkeršyti. Parlamentinis tyrimas, anot jo, nebuvo nukreiptas prieš partiją ar prieš asmenis.

„Sustokime nuo noro atkeršyti kažkam“, – ragino V. Bakas, pakvietęs į problemą pasižiūrėti ne per vienos partijos prizmę, o per visos politinės sistemos sąrangą.

Antradienį už Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako pateiktą nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms, balsavo 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė.

Informaciją pateikė Benas Brunalas (ELTA)

2018.06.06; 04:55

Redakcija / The Times

Britų laikraštis The Times praneša apie savojo tyrimo rezultatus: Rusija Twitter‘yje bandė paveikti visuotinių rinkimų rezultatus, remdama leiboristų lyderį Džeremį Korbyną.

„Mūsų tyrimas, atliktas kartu su Suonsio Universitetu, parodė, kad per keletą savaičių iki pernykščių rinkimų 6,5 tūkst. paskyrų (akauntų) Twitter‘yje susitelkė apie Leiboristų partiją, padėdami pritarimais pasiekti milijonus rinkėjų ir apšmeižti varžovus konservatorius“, – rašo leidinys.

Daugelį paskyrų (akauntų) galima identifikuoti kaip botus, kuriuos slepia angliškos moterų pavardės, patikslina laikraštis. „Mūsų tyrimas parodė, kad rusų paskyros socialiniame tinkle suteikė Korbynui ir leiboristams plačiausią paramą, ir, beje, 9-iuose iš 10 pranešimų apie partiją buvo prastumiama jos rinkiminė kampanija. Ir atvirkščiai, 9 iš 10 „tvitų“ apie konservatorius buvo priešiško pobūdžio“, – sakoma straipsnyje.

The Times duomenimis, 80% paskyrų buvo sukurtos keletą savaičių prieš liepos 8-osios balsavimą. Jos suaktyvėdavo esminiais kampanijos momentais. „Rinkimai buvo nepaprastai sėkmingi asmeniškai Korbynui. Kampanijos laikotarpiu paramos jo partijai lygis pakilo nuo 25% iki 40% – tai ryškiausias paramos lygio ūgtelėjimas rinkimuose mūsų epochoje“, – pažymi leidinys.

„Tie nauji demaskavimai kelia didžiulį nerimą, – sakė skaitmeninių technologijų ir kultūros ministras Metas Henkokas. – Tai absoliučiai nepriimtina, kad kokia nors šalis kištųsi į demokratinius rinkimus kitoje valstybėje. Kompanijos – socialinių tinklų savininkės privalo imtis priemonių, kad apsaugotų mūsų demokratinį diskursą, o taip pat atskleistų, kas joms žinoma“.

Tyrėjų komanda aptiko, kad nuo praėjusių metų balandžio apie Britanijos politiką rašė 16 tūkst. rusų botų, praneša laikraštis. Tačiau tyrimą susiaurino, pasirinkdama iš tų 20 tūkst. „tvitų“, kurie buvo spausdinti per keturias savaites iki rinkimų.

Rinkęs tuos duomenis Suonsi universiteto ekonomikos profesorius Aleksandras Talavera pranešė: „Tas rinkinukas pateikia liudijimus, kad rusakalbiai botai naudoti tyčia, siekiant pabandyti paveikti rinkimus leiboristų naudai ir konservatorių nenaudai. Duomenys – tai tik nedidelis atsitiktinis rinkinukas, tad rusakalbių automatizuotų botų elgesys, tikriausiai, tėra tik jų operacijos su visuotiniais rinkimais aisbergo viršūnė“.

„Kai tik prireikdavo, botai staigiai pakildavo ginti Korbyno. Kai per rinkiminę kampaniją Korbynas buvo sukritikuotas už tai, kad nežinojo, kiek kainuos viena iš esminių jo politinių priemonių, 34-ių moterimis apsimetančių paskyrų brigada vienu metu paskleidė vieną ir tą patį pranešimą, kad žiniasklaida privalanti gerbti leiboristų lyderį“, – pateikia tokį pavyzdį leidinys.

Konservatorių partijos parlamentaras, Kultūros, žiniasklaidos ir sporto komiteto vadovas Damianas Kolinzas pareiškė, kad reikalaus Twitter‘io paaiškinimų. „Bet koks Rusijos įsikišimas į Jungtinės Karalystės politiką – tai mūsų rinkimų įstatymo pažeidimas, ir mes privalome veikti, kad padarytume tam galą“, – sakė jis.

Leiboristų partijos spaudos sekretorius pakomentavo: „Leiboristų pasiūlytoms griežtoms priemonėms mokesčių nemokėjimo, pražūtingos privatizacijos ir korumpuotų oligarchų atžvilgiu priešinasi tiek Mei, tiek ir Putino, taip pat ir jų super turtingų šalininkų konservatyvioji filosofija. Žmonių įkvėpiama Leiboristų partijos rinkiminė kampanija patraukė internete didžiulę visuomenės paramą. Mes nežinojome jokių automatizuotų botų, mes tikrai neapmokėjome nė vieno iš jų ir neturime informacijos, kad tai darė kas nors iš mūsų šalininkų“.

Šaltinis: „The Times“

2018.05.02; 05:44

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pastaruoju metu įtampa Lietuvos politinėje erdvėje nuosekliai stiprėjo. Viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjo skandalai, kurių epicentre atsidūrė politikai, priklausantys tiek valdantiesiems, tiek politinei opozicijai. Įtampos užgožė pozityvias diskusijas dėl šaliai būtinų reformų.

Ekspertų nuomone, kilusios įtampos ir užsitęsę vaidai Seime trikdo visuomenę ir didina jos nusivylimą politika ir politikais. Todėl nenuostabu, atkreipia dėmesį ekspertai, kad naujausi apklausų duomenys rodo kritus praktiškai visų politinių partijų populiarumo reitingams ir padidėjus visuomenės daliai, kuri arba nežino, už ką balsuoti, arba apskritai nebeketina to daryti.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, galima matyti, kad net 9 procentiniais punktais padaugėjo piliečių, kurie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti.

Jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią gyventojų palaikymą turėtų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, už kurią ketina balsuoti šeštadalis (16 proc.) visų suaugusių šalies gyventojų. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, šios partijos populiarumas nežymiai sumažėjo.

Iškart po stabiliai pirmoje vietoje išsilaikančių konservatorių rikiuojasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (14 proc.).

Per pastarąjį mėnesį beveik keturiais procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, palaikančių Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).

Socialdemokratai bendroje partijų populiarumo lentelėje lieka treti, juos palaikytų 9 proc. balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų.

Reikia pažymėti, kad tuo metu, kai buvo atliekama apklausa, nuo LSDP atskilusi partijos senbuvių dalis įkūrė naują – Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP).

Kompanijos „Baltijos tyrimai“ sociologas Romas Mačiūnas atkreipė dėmesį, kad LSDDP apklausų anketose dar nebuvo įrašyta. Pasak jo, į apklausas įtraukiamos tik tos partijos, kurios yra oficialiai registruotos. Pastaroji apklausa vyko tuomet, kai dar LSDDP nebuvo įregistruota Teisingumo ministerijoje. Tačiau, pažymėjo sociologas, apklausoje dalyvavę respondentai galėjo šią naujai įkurtą partiją paminėti, tačiau niekas to nepadarė.

Atlikta apklausa taip pat parodė, kad dar dvi partijos turi didesnį nei 5 procentų Lietuvos rinkėjų palaikymą – tai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (7 proc.) bei partija Tvarka ir teisingumas (6 proc.). Lyginant šių partijų populiarumą su ankstesnio mėnesio apklausų duomenimis, abiejų šių partijų populiarumas šiek tiek krito. Nors, būtina pažymėti, sumažėjęs palaikymas neperžengia 3 proc. paklaidos ribų.

Pastarąją savaitę partijos pirmininku vėl išrinkusi Viktorą Uspaskichą, 5 procentų ribos neperžengtų ir į Seimą nepatektų Darbo partija. Ją palaiko mažiau nei 4 proc. respondentų.

5 proc. ribos taip pat neperžengtų Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai (4 proc.), Lietuvos centro partija (4 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (3 proc.).

Trečdalis (34 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per pastarąjį mėnesį tokių neapsisprendusių arba balsuoti apskritai nelinkusių rinkėjų dalis padidėjo net 9 procentiniais punktais.

R. Mačiūnas kaip vieną svarbiausių apklausos rodiklių įvardino tai, kad ženkliai padaugėjo žmonių, nežinančių, kokią partiją rinktis. Pasak sociologo, paraleliai didėja nusivylimas Seimu ir apskritai politikais.

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

R. Mačiūnas svarstė, kad tai galėtų būti susiję su politinėje erdvėje jaučiama įtampa ir didėjančiu neapibrėžtumu.

„Matome bendrą nusivylimą. Tai atsispindi žvelgiant ir į nepasitenkinimą politikais ir Seimu. Yra daugiau nusivylimo nei pozityvaus augimo“, – aiškino sociologas.

Jo nuomone, įtampa, kuri tikriausiai kilo dėl nuolatinių skandalų, visus politikus ir politines partijas labiau veikia neigiamai nei duoda naudos. Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis partijų patyrė populiarumo kritimą.

„2 procentais sumažėjo konservatorių populiarumas, 3,6 proc. nubyrėjo socialdemokratų palaikymas, visuomenės palaikymo sumažėjimą 2,8 proc. pajuto „tvarkiečiai“. Nors ir paklaidos ribose esantis partijų populiarumo mažėjimas gali būti susijęs su išaugusia gyventojų dalimi, kuri arba nežino, už ką balsuos, arba apskritai į rinkimus ketina neiti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Anot politologės, išaugusi visuomenės dalis, kuri nežino, už ką balsuoti arba ketina neiti į rinkimus, nėra didelė staigmena. R. Urbonaitės teigimu, šis rodiklis nuolat svyruoja. Tačiau regimus pokyčius, svarstė politikos ekspertė, galima sieti su pastarąjį mėnesį net 6 procentais išaugusiu nepasitikėjimu Seimu. Tai, anot jos, gali sietis ir su skandalais, kurie pastarąjį mėnesį nuolat lydėjo politikų darbą.

Pavyzdžiui, akcentavo R. Urbonaitė, konservatorių reitingo tirpimas gali būti susijęs su partiją ištikusiais „MG Baltic“ skandalais, kurie sutapo su vykdytos apklausos laikotarpiu.

Tuo tarpu naujai įkurtos Gedimino Kirkilo vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų darbo partijos sukūrimas galėjo būti viena priežasčių, kodėl krito LSDP reitingai.

R. Urbonaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtent visų opozicinių partijų reitingai, nors ir nežymiai, tačiau sumenko.

„Visos opozicinės partijos, nors ir paklaidos ribose, neteko procentų. Labai įdomu, ar tai bus tendencija. Apskritai, galima sakyti, kad politinė opozicija kol kas primena „šlubą antį“, nes, susidaro įspūdis, ne visada žino, ką ir kaip reikėtų daryti esant tokiai situacijai. Opozicija negali savo raumenų auginti vien tik kritikos valdantiesiems sąskaita“, – aiškino R. Urbonaitė.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad nekrito valdančiųjų „valstiečių“ reitingai, R. Urbonaitė aiškina tuo, kad galbūt „valstiečiams“ laikytis stabiliai galėjo padėti pensijų pakėlimas ir dalijami pažadai skurstantiesiems.

„Galbūt skandalus, į kuriuos įsivėlė valdantieji, pažadai šiek tiek užglaisto“, – apibendrino politologė.

Informacijos šaltinis – ELTA

Apklausa vyko 2018 m. kovo 28-balandžio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

2018.04.20; 04:30

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ką gi, prezidento rinkimų kampanija prasidėjo. Tapo aišku – S.Skvernelis tikrai dalyvaus ir bus tarp favoritų, aiškėja takoskyros ir priešpriešos, agitacijos adresatai, masalai elektoratams.

S.Skvernelis prabilo apie kontaktų, elementaraus bendravimo politikoje su Rusija nebuvimą, atsisakymą net kalbėtis, kas tikrai nenormaliai unikalu ir tarp valstybių būna tik karo atveju. Valdiška žiniasklaida žodį „bendravimas“ mikliai sufalsifikavo į „bendradarbiavimą“ ir dabar ilgai doros Premjerą už tai, ko tas nepasakė.

Tačiau Premjeras, pergyvenantis dėl valstybės ir už ją atsakingas, neviešai tartųsi su ministru, Seimu ir Prezidentūra ir ieškotų galimų sprendimų procesui pakeisti. Taip išeiti į viešumą ir skelbti ne sprendimus, o kritikuoti pačią valstybę ir vien ryžtingai įvardinti politines problemas gali tik opozicijos lyderis arba kandidatas rinkimuose.

Demonstratyvi rusofobija ir antirusiška isterija, apgultų Pilėnų įvaizdis, išorinės grėsmės naudojimas savo nesugebėjimo spręsti problemas pateisinimui ir priešų etiketės politiniams oponentams apdergti – konservatorių duona ir druska, be ko politikoje jie neišgyventų nei savaitės. Tai pavertė dalį fanatikų tokiais pat isterikais, bet daugumai įsipyko iki kaulo.

Šiuo takeliu nemažai yra nuėjusi ir D.Grybauskaitė. Bet kokių prezidento rinkimų neatskiriama dalis – nueinančiojo veiksmų ir nepadarymų, darbų ir prikrėstų nesąmonių kritika. D.Grybauskaitės kritika prasideda ir vis stiprės. Ji konservatorių projektas ir neišvengiamai rinkimuose rems jų kandidatą. S.Skverneliui nebelieka kitų oponentų, nes rinkimuose reikia kalto, savęs juk nenurodysi.

Ir reikia nuo ko nors pradėti, nes žmonių politinės meilės ir neapykantos kinta lėtai ir retai. Dabar tinkamas metas, kai vėl daugelis nusivylę ieško gelbėtojo ir kas bus pirmas, tas pasiims kas padėta. Akivaizdžiai pasenusi, nebeatitinkanti situacijos, politikos pasauliui ir kaimynams tragikomiška antirusiška isterija – neblogas ir rezultatyvus būdas varžovams pajuokti, rinkėjams sutelkti ir patikti.

Kas pirmesnis, kas vikresnis, kas stipresnis? Grumtynės prasideda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusivylusieji labiausiai kaltina konservatorius ir D.Grybauskaitę, nes jie priėmė ir nepriėmė daugiausiai lemtingų sprendimų ir vieni kitą rems. Būsimų rinkimų svarbiausia priešprieša jau aiški – konservatorių kandidatas, tyliai remiamas D.Grybauskaitės ir S.Skvernelis, tyliai neremiamas D.Grybauskaitės.

Konservatorių koziris kampanijoje  – valdiška ir sisteminė žiniasklaida, D.Grybauskaitė ir jos kontroliuojama teisėsauga bei spec.tarnybos. Silpnoji vieta – populiaraus kandidato stoka, nes Gabrielius dar neprinokęs, o kiti eliminuoti iš politinio lauko, kad nesudarytų jam konkurencijos lyderiauti.

S.Skvernelio privalumas – ilga patirtis valdymo viršūnėse, kas leidžia sukirsti konkretikos, problemų ir skaičiukų žinojimu bet kokį kandidatą iš pašalies. Vis didesnė savo kontroliuojamos, pamalonintos atlyginimais ir svyruojančios tarp įtakų teisėsaugos dalis. Trūkumai – priešiška žiniasklaida ir vis sunkesnis valstiečių kompanijos šleifas, kuriuos kaip raketos pakopą gali tekti nusimesti einant į orbitą. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinės rinkėjų pajėgos, įvertinant kitų politinių jėgų fanus ir jų galimas simpatijas, apytikriai vienodos. Lemiamą, tegu ir nežymią persvarą gali suteikti viskuo nepatenkintieji, kurių vis daugėja. Už juos konservatoriai tikrai nekovos, nes jie niekada neklysta ir kitaip manantys yra Lietuvos priešai. Žinant konservatorių užsispyrimą kalbėti tik saviesiems, kurie ir taip yra savi ir niekinti kitus, jų ir D.Grybauskaitės kandidato šansai susilygina su S.Skvernelio galimybėmis.

Dar pamatysim daug derinukų, improvizacijų, kaltųjų ir priešų. Nemažai lems ir atsitiktinės klaidos, kam atšoks kamuolys, kaip sumes lyderiai tritaškius. Rungtynės lemiamos, bet labai įsijausti neverta, nes aikštelėje mūsiškių nėra. Mes tik žiūrovai, besidžiaugiantys skanduotėmis, plojimais ir slapta įsineštu alumi.

2018.01.04; 06:32

Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.

Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.

Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.

Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.

Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.

Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.

Pilka ir anonimiška Seimo dauguma

Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.

Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu  partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?

Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.

Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.

Ir be kompetencijos, ir be vertybių

Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.

Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.

Opozicija su pozicija supanašėjo

Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.

Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.

Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa

Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.

Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.

Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.

Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.

Praeities klaidos – dabarties paklaidos

Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.

Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.

Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.

Gal kas matė prezidentę?

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.

Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.

Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.

Šuniška perspektyva

Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje dresiruotas šuo – patikimas pareigūno pagalbininkas gaudant nusikaltėlius.

Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.

Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.

Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.

2017.12.31; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Žiema be sniego. Kol rašau šias eilutes, už lango silpnai lynoja, nuo pajuodusių medžio šakų išretintais intervalais kapsi ant pažliugusios žemės. Keista žiemiška drėgmė, pažemėjęs pilkšvas dangus. Drėgmė tvyro ore, kaupiasi ant stiklų ir, regis, prasisunkia į kompiuterio šerdį. Išgaunamos klaviatūros baksnojimu raidės lengvai tyvuliuoja ant virtualaus popieriaus lapo, daiktų kontūrai prietamsiame kambarėlyje truputėlį  praskysta ir liejasi.

Tokią dieną sunku prabust iki galo, kažkas panašaus į sapną dar ilgai stovi už nugaros. Beveik neišaušta, dienos slenka virtine dar tamsesnės nei įprasta šiuo metu, nes šviesos neatmuša, kaip turėtų būti, joks sniegas. Tai išties metas, kai viskas rūdija pagreitintu ritmu, net gražiausių dienų atminimai. O girdžiu dar sakant, jog nepasnigs iki pat Kalėdų. 

Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokią postmodernistinę žiemą Kalėdų senelis su įprasta šiam personažui sunkiasvore apranga atrodo labai keistai. Pirmasis iš jų jau atskrido lėktuvu ir iškilmingai buvo sutiktas aerouoste. Ta proga nepasnigo. Kita vertus, greitai į pašales pabirs visa Kalėdų senelių gausinga gentis. Nekalbėsiu niekų dabar apie elnius ir roges, nepadoru iki tokio lygio įsijausti besniegę žiemą. O vis tik, sakykit, ką norit, tačiau įtartinas, žadinantis neaiškų nerimą, užkrečiantis pavojaus nuotaikomis yra toks nešantis dovanas kailiniuotas senelis, kurį žiemą sutinki besiiriantį per lietų su atkištu skėčiu. Labai primena persirengusį teroristą. Tačiau gali būti ir taip, kad šitaip užsimaskavę priklijuojama senelio barzda po Lietuvą bastosi jaunieji partijų vadai, vengdami parodyti tautai savo infantiliškus veidus.

Tikra lietuviška žiema. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Į šią temą atsišaukia, iš atminties išplaukia štai tokia Jurgio Kunčino eilėraščio strofa (pacituosiu išties iš atminties, taigi apytikriai, nes po ranka neradau, kažkur užsimetė reikalinga citavimui knyga): Malūnų gatvė be malūnų,/Mėnulio gatvė be mėnulio,/o filosofija be Kanto,/ir pasakos be brolių Grimų… Į atmintį ši eilutė įstrigo kaip, man taip atrodo, viena iš labiausiai tikslių sovietijos charakteristikų. Šis eilėraštis buvo parašytas brežnevinėje epochoje ir paprastais žodžiais, aiškiais palyginimais, taigi labai taupiai pažymi, jog tais liūdnai šlovingais laikais už gražiausių įvardijimų neretai slypėjo tik kokti tuštuma, kai pavadinimai maskuodavo esmės trūkumą, kitaip tariant, esmiškai falsifikuodavo reiškinius. Taigi kalbame čia ne apie kažkokio komponento ar ingrediento trūkumą (ne ta maniera, kai sakoma: trūksta truputėlio druskos ar pipirų į sriubą), bet apie esmės, pagrindo, substancijos trūkumą, kalbame apie tą atvejį, kai trūksta tikro, tapatumą kuriančio apsisprendimo.

Kita vertus, bijau apsirikti, nesu iki galo tikras, gali būti, jog man tik prisisapnavo tamsią dieną, tačiau vis tik kažkur giliai užstrigęs išlieka įsitikinimas, jog Kunčinas arba kažkas už jį pratęsė šį eilėraštį į mūsų laikus, užbaigdamas jį taip: o lietuviškoji socialdemokratija be progresinių mokesčių idėjos, konservatoriai be atominės elektrinės Lietuvoje (bet su Astravo AE savo liūdnai šlovei ir rusiškos elektros prekybos konservatoriškos prigimties tarpininkų garbei – jie visados kažką turi mainais), Lianos Ruokytės – Jonsson Kultūros ministerija be mažiausio trupinėlio kultūros, valstiečiai be žemės (bet su R. Karbauskiu priešakyje), laisva Lietuva be  Vyčio paminklo  Lukiškių aikštėje…  Iš tiesų, Lietuva be Vyčio yra kaip žiema be sniego arba, jeigu norite, kaip monotoniška vasara be spalvų.

Ažuolas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Žiema be sniego šiauriniame krašte praneša apie visuotinio atšilimo sukeltus katastrofinius pokyčius Žemės planetoje. Žiema be sniego – tai gamta be miego, niekados nepailsinti gamta. Pernelyg atvira, negalinti kurti, tačiau negalinti ir pailsėti. Nemigos iškankinta gamta. Gamta kaip haliucinacijos ir anomalijos, prasidėjus masiniam biologinių rūšių nunykimui, tačiau gausėjant ligų sukėlėjams ir pernešėjams! Kaip atrodo, įžengėme į tą etapą, kai įvykę pokyčiai – neatšaukiami, lieka tik viena galimybė – stengtis, kiek įmanoma, lėtinti apsukas, amortizuoti pagreičius, užtęsiant akistatą.

Kita vertus, kiekvienas apčiuopiamai gali dalyvauti katastrofos įgyvendinime, tiesiogiai už lango stebėdamas savo veiklos rezultatus. Dėl to kai kur išauga savotiškas linksmumas, puoselėjamas specifinės pakraipos aplombas. Štai verslą aptarnaujantys propagandistai, garsūs ideologai tikina, jog panikuojama be pagrindo, esą pesimistinės ekspertų išvados dėl globalinio atšilimo padarinių yra gerai organizuotas sąmokslas prieš verslo sėkmę.

Tikėtina, jog amžiaus pabaigoje, kai dėl šiltnamio efekto stiprėjimo vandens lygis jūrose pakils 50 cm. (ar net dar labiau), Kalėdų senelis į svečius pas aukštumų žmones jau vyks pasikinkęs linksmus delfinus į vandens slides.

2017.12.14; 05:30

Tarp socialdemokratų vykstančios intrigos ir politinės vertės netekę politikos senbuviai toliau skandina Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), o konservatorių populiarumas auga, nepaisant to, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų. 

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) dėl politikoje daromų klaidų nebeturi potencialo auginti visuomenės palankumo.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio pradžioje vykusi apklausa parodė, kad jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didesnį gyventojų palaikymą turėtų TS-LKD, už kuriuos ketino balsuoti 15,6 proc. rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Antroje vietoje pagal populiarumą yra LVŽS (14,5 proc.), o trečioje – LSDP (9,8 proc.). 

Ties 5 proc. rinkėjų palaikymo riba išlieka partija Tvarka ir teisingumas (4,7 proc.) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (4,7 proc.). Tuo tarpu už 5 proc. ribos, kuri reikalinga partijai patekti į Seimą, atsidūrė Lietuvos liberalų sąjūdis (4,1 proc.). Lyginant su ankstesniu mėnesiu, liberalų populiarumas sumažėjo 3 procentiniais punktais, o per paskutinius du mėnesius šios partijos palaikymas sumažėjo net 5 procentiniais punktais.

Apklausų duomenys taip pat rodo, kad Darbo partija praktiškai išnyko iš Lietuvos politinio žemėlapio – už ją balsuotų vos 1,6 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių.

Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje didėja partijomis nusivylusių piliečių. Net keturi iš dešimties (39,8 proc. rinkėjų) respondentų šiuo metu arba nežino, už kurią partiją atiduotų balsą, arba yra nusprendę apskritai rinkimuose nedalyvauti. Per paskutinį mėnesį neapsisprendusių rinkėjų dalis padidėjo 3 procentiniais punktais.

„Baltijos tyrimų“ atliktų apklausų duomenys siunčia kelis įdomius signalus apie procesus, kurie vyksta Lietuvos partinėje sistemoje.

Politologų nuomone, LVŽS reitingo augimą riboja klaidos, kurias „valstiečių“ elitas daro Seime, bei neužtikrintas darbas Vyriausybėje. Nesėkmingas, visuomenę papiktinusių reformų „startas“ taip pat yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl LVŽS populiarumo reitingas ne tik nėra stabilus, bet ir leidžia pirmoje vietoje įsitvirtinti opozicinei Tėvynės sąjungai.

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu konservatorių populiarumo augimas taip pat turi „stiklines lubas“. Reikia pažymėti, kad konservatorių lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų Lietuvos visuomenės veikėjų. Viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, konservatorių lyderius nepalankiai vertina daugiau žmonių nei palankiai.

Partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį palankiai vertina 38 proc., o nepalankiai 51 proc., buvusį konservatorių pirmininką ir ekspremjerą Andrių Kubilių palankiai vertina 20 proc., o nepalankiai – 69 proc. respondentų, Vytautą Landsbergį atitinkamai 29 proc. vertina palankiai ir 60 proc. – nepalankiai. Neigiamą palankaus vertinimo rodiklį taip pat turi Irena Degutienė (palankiai 32 proc. ir nepalankiai 49 proc.) bei Žygimantas Pavilionis (atitinkamai 28 proc. ir 30 proc.).

Tačiau, nepaisant neigiamo matomiausių partijos narių vertinimo, TS-LKD sugeba, nors ir nestipriai, didinti savo populiarumą. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, konservatorių palaikymas išaugo beveik vienu procentu.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas tokią situaciją pavadino savotišku politiniu fenomenu. Anot jo, šiek tiek neįprasta, kad partijos lyderiams esant vieniems nepopuliariausių politikų šalyje, jų atstovaujamos politinės jėgos reitingai sugeba augti.

Pavyzdžiui, Liberalų atveju stipriai sumažėjus Remigijaus Šimašiaus populiarumui (beveik 10 procentinių punktų per pastarąjį mėnesį), krito ir liberalų partijos palaikymas (nuo 7,1 proc. praėjusį mėnesį iki 4,1 lapkritį). Kitaip tariant, partijų lyderių palankaus vertinimo rodiklis tiesiogiai susijęs su partijos populiarumu.

Socialdemokratai. Vytauto Visocko nuotr.

„Logiška būtų, jei konservatorių politinių lyderių nepopuliarumas neigiamai veiktų ir partijos reitingus. Iš kur atsiranda „papildomi“ partijos rėmėjai, kai šitiek žmonių valstybėje konservatorių lyderių apskritai nemėgsta?“, – retoriškai klausė politologas.

V. Dumbliausko nuomone, konservatorių populiarumas neturi daug galimybių augti „kraujuojančių“ liberalų sąskaita. Tikras liberalų rinkėjas, anot MRU docento, iš principo už TS-LKD partiją neturėtų balsuoti. Nebent, pastebėjo V. Dumbliauskas, pasitikėjimas liberalais dar labiau sumažės ir bus akivaizdu, kad partija tikrai neperlips 5 proc. barjero. Tokiu atveju racionalūs rinkėjai, nenorėdami išmesti savo balso į šiukšlių dėžę, galbūt galėtų rinktis Tėvynės sąjungą. Vis dėlto, politologas nebrėžė juodžiausių scenarijų liberalams ir, anot jo, ši partija politiniame žemėlapyje turėtų išlaikyti panašias pozicijas.

Tuo tarpu vertindamas toliau krintančius LSDP reitingus, V. Dumbliauskas teigė, kad, įvertinus esamą kontekstą partijoje, toks kritimas dar yra labai palankus socialdemokratams.

„Įvertinus partijos skilimą ir prasidėjusias intrigas tarp buvusių partiečių, galima tik džiaugtis, jog tik tiek populiarumo reitingas krenta“, – ironizavo V. Dumbliauskas.

Politologas nedvejodamas mažėjantį socialdemokratų populiarumą siejo su Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio ir kitų iš LSDP pasitraukusių partiečių „ardomąja“ veikla.

„Gediminas Kirkilas ir Juozas Bernatonis ardomąją socialdemokratų veiklą ir toliau tęsia. Mano galva, – teigė V. Dumbliauskas, – senasis socialdemokratų elitas išėjęs negali susitaikyti, kad pirmininku tapo ne tas, ką jie buvo iš anksto suplanavę. Visi jie tikėjosi Mindaugo Sinkevičiaus, o gavo Gintautą Palucką. Tad dabar jie nenurims. Toliau šmeiš G. Palucką, o tai nuosekliai skandins partiją ir neigiamai veiks jos populiarumą“.

V. Dumbliauskas Socialdemokratų darbo frakciją įkūrusius buvusius LSDP narius įvertino kaip netekusius politinės rinkos vertės. „Dabar jų politinė vertė rinkoje – nulinė, jie nelaimėtų nei vienmandatėje, o jų atstovaujama partija nesurinktų nė kelių procentų. Labai gaila, kad patys jie to nesupranta,“ – neigiamai atsiliepdamas apie LSDP vykstančius procesus, teigė MRU docentas.

Politologas mano, kad socialdemokratų populiarumą įmanomą atkurti, tačiau tai, esant tokioms aplinkybėms, bus labai sunku. Išėjimas iš „valstiečių“ „šešėlio“ buvo būtinas žingsnis socialdemokratams, dabar G. Paluckas privalo stiprinti partinę tapatybę ir nuolatos kritikuoti „valstiečius“.

Eltos korespondentas Benas Brunalas

XXX

Apklausa vyko 2017 m. spalio 25-lapkričio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1085 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų. 

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 10 (%) 

2017 11 (%) 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

14,8 

15,6 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

12,8 

14,5 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

10,3 

9,8 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

6,6 

4,7 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

3,4 

4,7 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

7,1 

4,1 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

2,1 

2,7 

Lietuvos centro partiją 

2,8 

2,4 

Darbo partiją 

3,1 

1,6 

Kitas partijas 

– 

0,1 

Nežino, neatsakė 

37,0 

39,8 

 

 

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.26; 00:02

Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.

Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.

Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.

Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.

Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.

Informaciją pateikė ELTA direktorė  Gitana Markovičienė.

2017.11.11; 06:09

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskelbė apie naujos epochos pradžią, o jo kritikai sutartinai konstatavo tik epochos pabaigą – tai pagrindinė, prieštaringa, tačiau įdomiausia žinia, kuri pasiekė šalies piliečius po įvykusio persidalinimo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių ir partijos narių regionuose daugumos.

Nuogas karalius

Išvada, kuri peršasi apibendrinant socialdemokratų skyrybas – labiau susijusi su praeitimi, nei su ateitimi. Po visa to, kas pasakyta vieniems apie kitus socialdemokratų skyrybų proceso dalyvių, paviešinta ir pasiviešinta, belieka konstatuoti, kad 27 metus po Lietuvą lakstė nuogas karalius. Lietuvoje per bemaž tris dešimtmečius taip ir nesusiformavo reali, nors šiokį tokį svorį visuomenėje turinti ar turėjusi kairiųjų pažiūrų partija, t. y. socialdemokratų Lietuvoje niekada nebuvo, tik vienas politinis darinys naudojo šį vardą – „prekės ženklą“ savo pavadinime.

Išties geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti visi balsavusieji arba svarsčiusieji, už ką rinkimuose balsavo Lietuvos piliečiai, ar tikrai – tai jiems yra naujiena? Ar tariamas socialdemokratų egzistavimas buvo nepastebėtas, o gal visiems ir iki šiol buvo suprantamas, tačiau su šia realybe susitaikyta ne kaip su blogiu, bet kaip su neišvengiamybe, tarkim, mirtimi, metų laikais – dalykais, kurie nori ar nenori, bet yra, vieni ateina ir praeina, kiti – išjungia šviesą visiems laikams, nors nauja diena ir išaušta.

Socialdemokratai atsiranda ir išnyksta

Tam tikros prošvaistės socialdemokratų partijos Lietuvoje formavimosi atskirais laikotarpiais, supranta, buvo ir išlygas tenka pripažinti. Karalius, matyt, ir pats nežinojo, ar yra nuogas, ar apsirengęs pačioje socialdemokratų partijos kūrimosi pradžioje, per tą trumpą periodą, kai Lietuvoje po 1990 m. kūrėsi įvairiausius pavadinimus turėjusios organizacijos, pasivadinusios partijomis. Tuo įdomiu, sudėtingu ir lemiamu Lietuvai metu pas socialdemokratus rinkosi piliečiai, kurie, ko gero, ir nežinojo, kas yra ta socialdemokratija, tačiau „žinojo“, kad Lietuvai jos reikia ir šliejosi prie šios politinės jėgos labiau todėl, kad ji skyrėsi nuo Komunistų partijos, o ne todėl, kad matė socialdemokratinėmis vertybėmis grįstą Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Suprantama, dalies į partiją atėjusių žmonių pasirinkimas buvo pakankamai sąmoningas, turėta šiokių tokių istorinių žinių apie socialdemokratų ir marksistų skyrybas XX a. pradžioje. Juk ir Lietuvoje socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m., o 1989 m. ji ne įsikūrė, o tik „atnaujino veiklą“. Nors ir sunku būtų surasti kokių nors veiklos tęstinumo elementų tarp iki 1945 m. pogrindyje ir legaliai veikusios partijos bei nereikšmingos žmonių grupelės vėliau veikusios išeivijoje ir tų žmonių, kurie partijos veiklą „naujino“ 1989 m. Vis dėlto atkurtoji partija, nors ir archainių, XIX–XX a. sandūroje suformuluotų principų pagrindu, bandė savo politinės veiklos kryptį formuluoti.

Ko gero, būtų ta kryptimi ir ėjusi, tačiau aplinkybės nebuvo palankios, o ryškių lyderių, kurie politinę organizaciją būtų pajėgūs išvesti iš tuo metu įsivyravusio chaoso persitvarkant valstybės institucijoms, ekonomikai, persigrupuojant žmonių ir visuomenės santykiams, pas juos neatsirado. Tokiu būdu paskutinį XX a. dešimtmetį socialdemokratinis valstybės raidos ateities modelio variantas išnyko ir nespėjęs užgimti, bemaž nepastebėtas, be didelių svarstymų visuomenėje. Paskutines drapanas Lietuvos socialdemokratai prarado 1999 m., kai po jungtuvių su Komunistų partijos veiklos tęsėjais, Demokratine darbo partija, socialdemokratų daugumą paliko „Socialdemokratija 2000“ pasivadinusi grupė piliečių, vadovaujama Rimanto Dagio ir Arvydo Akstinavičiaus.

Sąmokslas ar atsitiktinumas?

Lietuvos socialdemokratų partijos jungtuvės su kita „gerovės valstybės kūrėjų ir socialinio teisingumo gynėjų“ organizacija atrodė gana keistos, nes pastarųjų santykis su socialdemokratija buvo tik toks, kad pagal konservatorių pirmtakų parengtas schemas jie perėmė valstybės turtą į savo rankas ir iš esmės tapo stambiojo verslo atstovais, t. y. buvo klasikiniai, Europos socialdemokratinių partijų akimis žvelgiant, socialdemokratinių idėjų ir jėgų oponentai.

Tad į tuo metu įvykusias šių politinių jėgų jungtuves iš dabarties perspektyvos ir dera žiūrėti kaip į socialdemokratijos bandymo surasti atspirtį ir palaikymą Lietuvos visuomenėje pabaigą. Požiūris, kad tokiu būdu buvę komunistai tik bandė išsaugoti savo šiltas kėdes ir įtaką valstybėje – pernelyg supaprastintas. Dar didesnis supaprastinimas – žiūrėti į šią postkomunistų partiją kaip į prorusišką jėgą, potencialią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nors tuo juos nuolat (iš esmės, iki dabartinių laikų) kaltino ir tokius įarimus kurstė pagrindiniai socialdemokratų oponentai konservatoriai.

Esmė visgi buvo tokia, kad socialdemokratais pasivadinusieji veikėjai bent jau tuo metu valdė didžiausią dalį per privatizavimo laikotarpį perimto valstybės turto ir šių žmonių ideologiją formavo turto kaupimo, didesnio pelno gavimo motyvai, o ne kokie nors svaičiojimai apie visuomenės solidarumą ir valstybės piliečių gerovę. Visa tai puikiai suprato ir jie patys, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri su Lietuvos demokratine darbo partija jungėsi.

Kitaip tariant, 1999 m. įvykęs šių partijų susijungimas tėra sėkmingai įvykdytas sąmokslas prieš socialdemokratiją, sustabdęs socialinio solidarumo idėjų sklaidą visuomenėje ir sumenkinęs šių idėjų šalininkų galimybes ieškoti nišos politinėje šalies sanklodoje.

Matyt, tokios sąmokslo sėkmės nesitikėjo net patys jo sumanytojai. „Socialdemokratija 2000“ (vėliau – Lietuvos socialistų sąjunga) 2014 m. baigė savo veiklą ir išsiskirstė, tad idėjinių socialdemokratų organizacijos Lietuvoje ir pėdsako nebeliko. O iš esmės neoliberalias vertybes išpažįstantis politinis darinys sėkmingai funkcionavo toliau ir tik dabar, 2017 m., atsiskleidė šiek tiek baltų siūlų, kuriais šis politinės jėgos rūbas buvo suadytas. Ko gero, tai net Lietuvos politikos mastelius pranokstantis pavyzdys, kurį viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistai galėtų įtraukti į chrestomatijas, atskleidžiant, kokią reikšmę politikoje gali turėti tinkamo „prekės ženklo“ pasirinkimas.

Atvirkščias pavyzdys, kai karalius žinojo, kad jis yra nuogas, tačiau visos karalystės gyventojai buvo įtikėję ne tik tuo, kad karalius apsirengęs, bet ir tuo, kad jo socialdemokratinis rūbas be galo gražus.

Reikia pripažinti, kad karalystėje buvo ir rūbo tikrumu suabejojusių ar net visai juo neįtikėjusių piliečių, tačiau jie iš absurdo karalystės savo noru arba dėl socialdemokratų „socialinio solidarumo ir gerovės valstybės kūrimo“ brutalių pastangų buvo priversti pabėgti.

Meilė ir nemeilė iš išskaičiavimo

Paminėti šio socialdemokratiją sunaikinusio sąmokslo kontekste ir kt. politiniai dariniai, ypač Konservatorių partija. Tikrų ir tariamų grėsmių konservatoriai pas socialdemokratus rasdavo, stengėsi pabrėžti socialdemokratų sąsajas su agresyvėjančios Rusijos bei sovietinės tvarkos restauravimo pavojumi. Išorinės grėsmės, tariami ar tikri priešai, buvo pagrindinis į vieną organizaciją telkiantis konservatorių partijos narius motyvas, tad tokios grėsmės ir priešo reikėjo ne tik už Lietuvos sienos, bet ir valstybės viduje, ir socialdemokratai konservatoriams visiškai tokiam vaidmeniui tiko. Tačiau „nuogo socialdemokratų karaliaus“ jie niekada nepastebėjo, kadangi ir patys žaidė panašų žaidimą.

Neoliberalių pažiūrų socialdemokratai, tariamai oponuojantis konservatyvizmui darinys, visiškai buvo tinkamas, kadangi ir konservatoriams rūpėjo ne gerovės valstybė ir kokie nors krikščionių demokratų siūlomi subsidiarumo principai, bet tie patys ekonominės gerovės sau ir savo išrinktųjų ratui interesai. Skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų, ypač kalbant apie socialinę, ūkinę, ekonominę valstybės politiką, būtų labai sunku įžvelgti. Konservatoriai gal tik labiau orientavosi į užsienio investuotojus, o ne į lietuvišką kapitalą. Iš tiesų jie tų investicijų pritraukdavo, tačiau tuo pačiu ir kūrė kapitalo išvežimo iš šalies sistemas – jų poveikį visi šalies piliečiai puikiai pajuto per 2008–2012 m. ekonominę krizę, kai Švedijos bankų filialuose Lietuvoje pinigų nebeliko, nes jie iškeliavo į motinius bankus.

Draugystės tarp socialdemokratų ir konservatorių niekada nebuvo, bet nebuvo ir gilių prieštaravimų, galbūt tik buvo pastebima ryškiau išreikšta konservatorių pagieža, kad 1990–1992 m. jų sukurtomis valstybės turto perėmimo schemomis pasinaudojo ne jie patys, bet politiniai oponentai.

Pasivaikščiojimai į kairę ir į rytus

Dera prisiminti ir dar vieną Lietuvos socialdemokratų partijos susipurtymą, kai politinę karjerą joje sėkmingai daręs Algirdas Paleckis bandė ieškoti dar jo senelio sodintų partijos vaismedžių vaisių ir šaknelių. Jaunasis socialdemokratas nuėjo taip toli į kairę ir į rytus, kad jei ir buvo vienu metu tapęs pretendentu į karalius – tai dangstėsi pernelyg raudonu, o vėliau ir margu, papildytu mėlyna ir raudona spalva, skudurėliu, kad juo nepatikėjo nei idėjiniai socialdemokratai, nei pragmatikai socialdemokratijos „prekės ženklo“ savininkai. Žmogelis iš partijos ir socialdemokratiją reprezentuojančių veikėjų buvo išspirtas. 

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Su dabartine situacija partijoje A. Paleckio epizodas susijęs tiek, kad dabartinis socialdemokratų pirmininkas G. Puluckas ir A. Paleckis buvo artimi bendražygiai partijos Vilniaus skyriuje bei Vilniaus miesto savivaldybėje, o prieš tai G. Paluckas yra dirbęs A. Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo V. Paleckio biure. Šis įdomus dabartinio partijos vadovo politinio portreto bruožas gali ir nieko nereikšti, G. Paluckas netapo A. Paleckio suburto „Fronto“ kareiviu, tačiau vis dėlto kalba apie tai, kad ir dabartinis partijos pirmininkas yra sisteminis (priklausęs šio politinio darinio sistemai) socialdemokratas. Koks G. Palucko santykis su socialdemokratinėmis vertybėmis, kol kas nebuvo progos visuomenei sužinoti, nes tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais šios partijos viduje, priminė šeimynines rietenas, ir visiškai nepriminė idėjinių kovų dėl Lietuvos vystymosi vizijų ir perspektyvų.

Todėl ir atsakymai, kokia aptrupėjusios Socialdemokratų partijos ateitis, kokiame raidos etape ji yra ir kuo taps, nėra vienareikšmiai, nors laimėjusioji dauguma ir bando įtikinti save ir visuomenę šviesia socialdemokratinės epochos Lietuvoje ateitimi.

Senoji gvardija išeina ir sugrįžta

Praėjusiuose Seimo rinkimuose piliečiai balsuodami už Socialdemokratų partiją rinkosi jos pirmąjį, o ne septintąjį dešimtuką. Už socialdemokratus balsavo mažiau piliečių nei patys socialdemokratai tikėjosi, bet, matyt, balsavo iš tiesų jiems ištikimas, socialdemokratų karaliaus rūbų egzistavimu įtikėjęs elektoratas arba žmonių dalis, turinti vienokių ar kitokių pragmatinių interesų ir lūkesčių, susijusių su šia partija. Pažymėtina, kad šie rinkėjai rinkosi ne G. Palucką, bet Gediminą Kirkilą ir Algirdą Butkevičių ir netgi Bronių Bradauską, kuris rinkėjų valia iš 30-os sąrašo vietos šoktelėjo į 15-ąją ir tik per „Marytės plauką“ nepakliuvo į Seimą. Jis ten paklius, jei įvyks pareigų rokiruotės ir Zigmantas Balčytis (beje, neišsakęs jokios nuomonės apie partijos dalybas) galų gale išeis dirbti į tarptautines struktūras, o Gedimas Kirkilas išvyks į Briuselį.

Ginklų atsidalinusi socialdemokratų gvardija nesiruošia sudėti. Galimai jie savo sugrįžimą sieja su Socialdemokratų partijoje pasilikusiu, pasitraukimui iš koalicijos su Valstiečiais ir žaliaisiais nepritarusiu, tačiau atsistatydinusiu iš Ūkio ministro pareigų Mindaugu Sinkevičiumi. Toks M. Sinkevičiaus sprendimas užminė mįslių, kadangi jo tėvas, Rimantas Sinkevičius, įėjo į pasitraukusiųjų iš partijos Seimo narių aštuntuką.

Jei Socialdemokratų partijos atsinaujinimo iš viso nevyks arba jis bus nesėkmingas – tai parodys jau savivaldybių, Europarlamento ir prezidento rinkimai – G. Palucko pozicijos partijos pirmininko poste neišvengiamai susvyruos ir, tokiu atveju, M. Sinkevičius, iškėlęs susitaikymo, tarpusavio rietenų pabaigos ir partijos vienybės idėjas, turės neblogų perspektyvų. Konkurencija tarp abiejų lyderių išlieka, tad M. Sinkevičius sumaniai išnaudodamas G. Palucko klaidas, kurių jis darė, daro ir darys, kaip tik yra tas politinis lyderis, kuris ateityje gali suvilioti G. Palucko lyderyste nusivylusius, abejojančius partijos narius.

Verta prisiminti, kad balandžio mėn. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose G. Paluckas nugalėjo tik nežymia balsų dauguma (už G. Palucką tąsyk balsavo – 5190, už M. Sinkevičius – 4781 partijos narių). M. Sinkevičius iš esmės politines varžybas jau pradėjo sumanęs organizuoti partijos narių apklausą dėl bendro darbo su teisėsaugos įtarimų sulaukusiomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija. Kadangi Vilniuje socialdemokratai bendradarbiauja su liberalais, nesunku atspėti šios apklausos tikruosius motyvus. Vilniaus vicemerui G. Paluckui šiuo metu tokia apklausa, be abejonės, didelio džiaugsmo nesukėlė.

Skyrybos su valstiečiais – dar ne vedybos su socialdemokratija

Yra ir daugiau požymių, kurie rodo, kad G. Palucko suburtos komandos nesėkmė gana tikėtinas ateities scenarijus. Pareiškimai apie „epochos pradžią“ gali ir likti tik skambiais žodžiais, nes socialdemokratai regionuose apie jokias epochų pabaigas netrimituoja. Pasitraukimas iš koalicijos su Valstiečių – žaliųjų dariniu ir partijos atsinaujinimas nėra tapatūs dalykai. Jau rinkdami partijos pirmininką regionai balsavo už koalicijos nutraukimą su valstiečiais ir žaliaisiais, todėl ir rinkosi G. Palucką, kuris koalicijos atžvilgiu buvo skeptiškas, kadangi antrasis variantas, M. Sinkevičius, tuometinis ūkio ministras, buvo aiškus koalicijos pratęsimo šalininkas. Socialdemokratų skyrybos buvo motyvuotas ne ideologiniais motyvais ir vyko ne todėl, kad valstiečių ir žaliųjų partija vykdo neoliberalią politiką. Iki tol neoliberalią politiką vykdė patys socialdemokratai ir partijos nariams – tai jokių vidinių prieštaravimų nekėlė.

Pasilikimas koalicijoje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės reiškė spartų socialdemokratų partijos identiteto sunykimą, nes būdami mažesniuoju koalicijos partneriu jie iš esmės neturėjo galių įtakoti sprendimų. Tik prisiimti atsakomybę už valdžios nesėkmes ir negauti laurų (naudos) už galimas sėkmes vienai didžiausių Lietuvoje partijų buvo visiškai nepriimtina. Socialdemokratai buvo tapę penkta koja valstiečiams, kurie sumaniai lošdami pokerį su kitomis politinėmis jėgomis iš esmės sprendė savo reikalus palikdami socialdemokratams statistų vaidmenį.

Kokia ideologija tokioje pozicijoje atsidūrusi partija besivadovautų, toliau žaisti pralaimėtą žaidimą buvo nenaudinga, tad ir priimtas logiškas bei nuoseklus sprendimas iš koalicijos pasitraukti. Tokį pat sprendimą būtų priėmusi ir bet kuri kita išlikti politinės arenos aktyvioje scenoje norinti partija.

Po įvykusio atsidalinimo nuo valdančiųjų socialdemokratai susikūrė prielaidas išlikti savarankiškais, tačiau perspektyvų sustiprėti ir pradėti vaidinti žymesnį vaidmenį politikos arenoje dėl to jiems nepadaugėjo.

Oponavimo valstiečiams nišą yra užėmę konservatoriai. Jei socialdemokratų partijai ir pavyks suformuoti frakciją Seime, tarkim, G. Kirkilui išvykus dirbti į Europarlamentą ir vietoj jo į Seimą atėjus B. Bradauskui, tokia frakcija ir todėl, kad bus nereikšminga skaičiumi, ir anaiptol ne vienalytė savo sudėtimi, kurs neapibrėžtą partijos įvaizdį visuomenėje, kuris, tarkim, B. Bradausko asmenyje, gal ir telks senųjų partijos rėmėjų elektoratą, bet naujų, jaunų žmonių, kurie pradėtų šiai partijai simpatizuoti, neatsiras.

Juodos katės paieška tamsią naktį

Juoda katė

Iš partijos pasitraukus 8 Seimo nariams, regionuose jokių pokyčių neįvyko. Socialdemokratų skyriuose taip pat gana marga ir nevienalytė publika susirinkusi – nuo buvusių regioninių Demokratinės darbo partijos likučių iki naujų idėjinių žmonių, kurie į šią partiją galbūt ir įstojo ieškodami joje socialdemokratijos. Neradę  – nusivylė, tačiau radikalių pokyčių dėl to pačiuose skyriuose neįvyko.

Tradicinė socialdemokratija sunkiai įsivaizduojama be reikšmingesnio profsąjungų vaidmens valstybėje. Deja, pačios profsąjungos Lietuvoje dar labiau nevienalytės nei politinės partijos ir nepanašu, kad Artūro Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija yra tas darinys, kuris ieškotų alternatyvų neoliberaliai valstybės vystymosi krypčiai. Nominalų profsąjungų svorį visuomenėje atspindi ir pasirašytas vadinamas Nacionalinis susitarimas tarp Valstiečių ir žaliųjų vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių. Šalyje, kurios piliečiai neturėjo socialdemokratinės vystymosi perspektyvos, ieškoti profsąjungų vaidmens, matyt, irgi būtų bergždžias užsiėmimas.

Karta be iliuzijų, vizijų ir vertybių

Kita konfliktinė ašis socialdemokratų partijoje – kartų kaita. Naujoji partijos vadovybė stengiasi komunikuoti, kad su G. Palucku ateina nauja, jaunoji partijos karta. Tačiau pas socialdemokratus telkėsi jaunimas ne tik todėl, kad išpažino socialdemokratines vertybes, bet stojo į šią partiją ir paprasčiausiais karjeros sumetimais, kurios siekiant, kas ketvirti metai į valdžią ateinanti politinė jėga, galėjo būti naudinga.

Kad partijos, kaip priemonės siekti karjeros motyvas tarp jaunųjų socialdemokratų pakankamai svarus, atspindi ir dalies jaunesniosios kartos socialdemokratų elgsena. Siekdami išsaugoti postus Užsienio reikalų ministerijoje iš Socialdemokratų partijos pasitraukė Darius Skusevičius, viceministras, Domas Petrulis, ministro patarėjas, taip pat Teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna. Tiesa, dalis socialdemokratų, tarkim, visa M. Sinkevičiaus komanda iš Ūkio ministerijos pasitraukė.

Intelektualiniu potencialu Socialdemokratų partija irgi kol kas neblizga. Naujoje komandoje svariau argumentuoti naujos socialdemokratų epochos gaires pajėgus kol kas bene vienintelis Liutauras Gudžinskas, politologijos mokslų daktaras, deklaruojantis savo socialdemokratines pažiūras.

Todėl ir išlieka labai daug abejonių, ar ši partija taps reali alternatyva Lietuvai, priartės prie tradicinių socialdemokratinių partijų Europoje deklaruojamų vertybių. Kol kas aiškiai formuluojamų nuostatų progresinių mokesčių, dirbančiųjų teisių ginimo, paramos smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų veiklos ribojimo, socialinės paramos sistemos, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumo klausimais, iš šios partijos nesigirdi.

Gal tai natūrali pauzė po permainų partijos struktūroje, tačiau labiau tikėtinas variantas, kad pauzė ilgalaikė, nes diskusijos dėl išėjimo iš valdančiosios koalicijos metu, vertybinių argumentų nesigirdėjo, o paklusnumas partijai, kurią pabrėžia kai kurie socialdemokratų senbuviai, savaime nėra jokia vertybė.

Ir šiuo metu matome paklusnią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tik kitokios šio paklusnumo vertės nei patogios kėdės Seimo salėje ir mažiau patogios, bet platesnės kėdes ministerijose, iki šiol dar niekas nėra pastebėjęs.

Liberalų krizė

Lyg maža būtų vienos krizės politinėje Lietuvos arenoje, į dar gilesnę nei socialdemokratų krizę krenta antra Lietuvos partija – Lietuvos liberalų sąjūdis. Tai, kad liberalams teisėsauga pareiškė įtarimus, nestebina, gal tik viešumoje žinomas įtarimų turinys palieka neatsakytų klausimų.

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai, matyt, žinoma daugiau faktų, nes ji nutarė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė partijų finansavimo įstatymą, tad liberalams iškilo reali grėsmė netekti finansavimo iš biudžeto, pagrindinio partijų finansavimo šaltinio. Pažeidimo esmė – tai, kad partija gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto, kuris surengė mokymus, kuriuose dalyvavo liberalai.

Jei partijai netekus finansavimo iš biudžeto vis dar yra pinigų geresniems advokatams pasamdyti, tokie kaltinimai, matyt, didelių baimių liberalams neturėjo sukelti, tačiau iš partijos pirmininko pareigų gana netikėtai atsistatytino trys pirmininko pavaduotojai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Joniškio rajono skyriaus pirmininkas Marcijonas Urmonas. Netrukus pareiškė atsistatydinąs ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, tad šiuo metu liberalams vadovauja laikinasis ir „amžinasis“ partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.

Liberalų sąjūdį, skirtingai nuo socialdemokratų, ko gero, galima laikyti vienintele tradicine Lietuvos partija. Nuo pat savo įsikūrimo 1990 m., nuo liberalizmo idėjų jie pernelyg nenutolo ir netgi pergyveno visas liberalizmo pakraipų ir atmainų apraiškas savo partijos viduje, nuo laukinio libertalizmo, iki neoliberalizmo dabartiniais laikais. Kad jie atstovauja stambaus verslo interesams, skirtingai nuo kitų partijų, liberalai deklaravo gan atvirai ir visai neapsimetinėjo pavargėlių globėjais. Atitinkamai į liberalus ir buvo žiūrima, turtingesnė visuomenės dalis juos suprato ir vertino, nemažai liberalų rėmėjų visada buvo tarp jaunimo, įsivaizduojančio, kad jie visi ilgainiui taps darbdaviais ar netgi oligarchais.

Neišsipildę lūkesčiai liberalus nuvedė pas tikruosius oligarchus ir – tai būtų visiškai normalu, bet pastarieji netapo Liberalų partijos nariais, tačiau rėmė juos kaip ir kitas, kažkuo kitu, tik ne liberalais apsimetančias partijas. Tai, ko gero, ir yra visa šios Liberalų partijos nelaimė, šiuo metu virtusi ir tikra egzistencine jos problema.

Nors negalima abejoti teisėsaugos institucijų darbu, tačiau galima nusistebėti, kad teisėsauga beveik niekada neturi priekaištų valdančiosioms partijoms tuo metu, kai jos būna savo šlovės ir galios zenite, kokios tai partijos bebūtų.

Ateitis be partijų

Vis dėlto visų šių atsitiktinių ir dėsningų pokyčių rezultatai, kuriuos matome šiuo metu, verčia daryti kai kurias išvadas, kurių svarbiausia – tai, kad vadinamųjų tradicinių partijų Lietuvoje nebelieka. Socialdemokratų dar nėra, liberalų jau beveik nebėra, konservatorių, tiesą sakant, niekada ir nebuvo, nors taip pasivadinusi partija veikia. Tad kokios gi perspektyvos laukia Lietuvos partinio – politinio akiračio horizonte?

Neblogai šias perspektyvas atspindi dabartinis potencialių kandidatų į prezidentus trejetukas: du policininkai – Visvaldas Matijošaitis ir Saulius Skvernelis, bei vienas Švedijos banko analitikas – Gitanas Nausėda. Apie analitiką temos neplėtosime, nors jis būtų ir visai įdomus konservatorių partijos kandidatas, bet jau antrajame rinkimų ture, tačiau abu policininkai išties yra įdomūs atvejai. V. Matijošaitis su policija jau ir nebetapatinamas ir labiau tapatinamas su verslu, o kai tapo ir Kauno meru, iš esmės atitinka visus klasikinio oligarcho požymius.

S. Skevernelis irgi jau mažiau tapatinimas su policininku ir, kaip jis pats sakosi, – „pozicionuoja save kaip Lietuvos premjerą“. Visų trijų bendras bruožas toks, kad nei vienas jų neatstovauja jokiai tradicinei partijai ir jų vertybiniai pasirinkimai yra žinomi tiek, kiek jie pristatomi, ne be viešųjų ryšių pagalbos, žiniasklaidos priemonėse.

Kažką vietoj tradicinių partijų rinkėjai „gaus“ ir per artimiausius rinkimus į savivaldybes, Europarlamentą bei vėliau – į naują Seimą, bet esant tokioms tendencijoms, dabartinis Valstiečių ir žaliųjų darinys, atrodys tik nekaltas ėriukas lyginant su patyrusiais ir pinigingais visuomenės nuomonės formavimo vilkais, kurie jau išsiruošė į politinių dividendų medžioklę.

Ateitis su konservatoriais

Tiesa, vis dar lieka partija, kuriai šiuo metu besiformuojanti situacija palanki – Lietuvos konservatoriai. Kadangi konservatoriai valdo tik per įvairias krizes, galima jų populiarėjimui priskirti ir krizės indikatoriaus reikšmę. Jei į valdžią ateis konservatoriai – į Lietuvą ateis ir ekonominė krizė, apie kurią kalba valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. O ji tikrai ateis, nes po 2020 m. Lietuvai realiai išseks iš Europos Sąjungos fondų tekantis pinigų upelis.

Tad galbūt dabartinę situaciją galima taip ir vertinti, kad Lietuvos ekonominis elitas dar neapsisprendė, ar eis į valdžią pats ar leis ekonominių sunkumų atneštus prakeiksmus susirinkti konservatyviems Lietuvos bičiuliams, kurie turi unikalią savybę tautą įtikinti, kad ji yra apsirengusi, nors iš tiesų yra nuogut nuogutėlė ir, kad atviras ir nuogas esąs tik karalius, nors iš tiesų jis yra visiškai šiltai ir net prabangiai apsirėdęs.

2017.10.22; 04:50

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00