Rusijoje įsigalioja naujas su interneto paslaugomis susijęs įstatymas. Baiminamasi, kad valdžia šiuo įstatymu remsis, siekdama nutildyti opozicijos atstovus ir kritikus, pranešė BBC.
 
Teoriškai „nepriklausomo interneto“ įstatymas pareigūnams suteikia teisę šalyje riboti interneto srautą.
 
Kremliaus atstovai teigė, kad įstatymas pagerins kibernetinio saugumo Rusijoje situaciją. Prezidento Vladimiro Putino atstovo teigimu, interneto vartotojai nejaus jokių pokyčių.
 
Ekspertai teigia, esą yra neaišku, kaip įstatymo suteiktos galios bus pasitelkiamos, taip pat nežinoma, kiek efektyviai įstatymas gali būti įgyvendintas.
 
Kritikai nerimauja, kad Kremlius bandys steigti interneto ribojimo sistemą, panašią į tą, kuri veikia Kinijoje, kur draudžiamas interneto srautas yra eliminuojamas.
 
Įstatymu interneto paslaugų teikėjai įpareigojami įdiegti tinklo įrangą, galinčią nustatyti interneto srauto šaltinį ir filtruoti turinį. Praktiškai tai suteiks galimybę Rusijos telekomunikacijų stebėsenos agentūroms efektyviau blokuoti tam tikras svetaines.
 
Kremliui taip pat suteikiama galimybė, kaip įtvirtinta įstatyme, „kritiniu atveju“ visiškai atjungti prieigą prie pasaulinio interneto tinklo.
 
Be to, juo siekiama šalies interneto srautą ir duomenis nukreipti taip, kad šis keliautų per valstybės kontroliuojamus taškus, tokiu būdu mažinant Rusijos priklausomybę nuo užsienio serverių. Įstatymo rėmėjai teigia, kad tai valstybę apsaugos nuo priešiškų kibernetinių atakų iš užsienio.
 
Pasak JAV žvalgybos atstovų, Rusija, pasitelkusi interneto priemones, įsikišo į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, šiuos kaltinimus Maskva neigia.
 
Kiek anksčiau šiais metais Rusijos Dūma patvirtino du interneto įstatymų projektus, kuriais draudžiama „rodyti nepagarbą“ valdžiai ir skleisti tai, ką vyriausybė laiko „melagingomis naujienomis“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.02; 08:00

Lietuvoje liepos 8-12 dienomis lankosi Rusijos ir Baltarusijos ginkluotės kontrolės inspektoriai. Jie pagal tarptautinę Atviros oro erdvės sutartį (angl. „Open Skies Treaty“) Rusijos Federacijos karinių oro pajėgų orlaiviu AN-30B, aprūpintu specialia skaitmenine fotografavimo įranga, atliks žvalgomąjį skrydį virš Lietuvos.
 
Skrydžio metu kartu su Rusijos ir Baltarusijos stebėtojais lėktuve būsiantys Lietuvos karinių oro pajėgų atstovai, pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, užtikrins, kad svečiai laikytųsi patvirtinto skrydžio maršruto ir naudotų sertifikuotą stebėjimo įrangą pagal Atvirosios oro erdvės sutarties reikalavimus.
 
Pagal Atviros oro erdvės sutartį, atliekant stebėjimo iš oro skrydžius siekiama įsitikinti, kaip šalyje laikomasi galiojančių ginkluotės kontrolės susitarimų. Stebėjimo skrydis gali būti atliekamas virš visos šalies teritorijos, išskyrus vietas, galinčias kelti grėsmę skrydžio saugumui.
 
Atviros oro erdvės sutartis – svarbus tarptautinis ginkluotės kontrolės instrumentas, kuriuo siekiama stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, skaidrumą ir atvirumą karinėje srityje tarp valstybių – sutarties dalyvių. Pagal šią sutartį kiekviena valstybė turi teisę vykdyti ir įsipareigojimus priimti kitų valstybių tam tikslui skirtų specialiai parengtų ir sertifikuotų orlaivių inspekcinius skrydžius virš valstybių teritorijų.
 
ESBO Atvirosios oro erdvės sutartis buvo pasirašyta 1992 m. kovo 24 d. Helsinkyje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijoje. Lietuvos Respublikos Seimas šią sutartį ratifikavo 2004 m. gruodžio 9 d., o pirmasis žvalgomasis skrydis virš Lietuvos teritorijos buvo atliktas 2005 m. spalį. Šiuo metu prie sutarties yra prisijungusios 34 ESBO šalys.
 
Pasak Krašto apsaugos ministerijos, šiemet tai pirmasis stebėjimo skrydis virš Lietuvos pagal Atvirosios oro erdvės sutartį. Paskutinį kartą stebėjimo skrydį virš Lietuvos Rusijos ir Baltarusijos ginkluotės kontrolės inspektoriai atliko 2017 m. rugpjūčio mėnesį. Stebėjimo skrydį virš Lietuvos šiemet planuoja atlikti ir Ukrainos ginkluotės kontrolės inspektoriai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.09; 09:40

STT užrašas

Šiandien Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktorius Žydrūnas Bartkus ir direktoriaus pirmasis pavaduotojas Jovitas Raškevičius dalyvavo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos posėdyje, kuriame aptarė kriminalinės žvalgybos vykdymo principus ir kontrolės efektyvumo užtikrinimo aspektus.

STT, vykdydama kriminalinę žvalgybą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, pirmiausia – Kriminalinės žvalgybos įstatymu (KŽĮ). KŽĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad kriminalinė žvalgyba yra grindžiama ne tik teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, viešų ir slaptų veiksmų derinimo, bet ir konspiracijos bei konfidencialumo principais.

Dėl kriminalinės žvalgybos masto

Viešojoje erdvėje skleidžiami teiginiai, kad „nėra jokių duomenų, kokie yra kriminalinės žvalgybos mastai“, yra neatitinkantys tikrovės. Generalinė prokuratūra renka duomenis apie visų kriminalinės žvalgybos subjektų vykdomus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir juos teikia Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijai. Ne kartą tokie apibendrinti duomenys yra buvę pateikti ir viešai (pavyzdžiui: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/dainius-gaizauskas-kriminaline-zvalgyba-kai-maziau-yra-daugiau.d?id=80711097).

„Tai, kad tam tikri kriminalinės žvalgybos duomenys nėra viešinami arba jų nežino vienos ar kitos profesijos savivaldos institucija, nereiškia, kad jų nežino niekas. Kriminalinės žvalgybos efektyvumas yra neatsiejamas nuo tokių veiksmų slaptumo bei fakto, kad duomenų subjektui iš esmės nėra žinoma, jog jo asmens duomenys yra tvarkomi. Tarnyba viešai neatskleidžia savo vykdytos ar vykdomos kriminalinės žvalgybos masto, nes tai pakenktų kriminalinės žvalgybos efektyvumui, siekiant atskleisti ypatingu latentiškumu pasižyminčius korupcinius nusikaltimus. Teiginiai, kad valstybėje šiuo požiūriu yra nevaldoma padėtis, mažų mažiausiai yra neteisingi, todėl jais neturėtų būti klaidinama visuomenė“, – sakė STT direktorius Žydrūnas Bartkus.

Dėl kriminalinės žvalgybos kontrolės

Kriminalinės žvalgybos veiksmai visais atvejais atliekami tik esant KŽĮ nustatytiems jų atlikimo pagrindams – turint pakankamai KŽĮ nurodytos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką. Kriminalinės žvalgybos veiksmų, reikšmingai susijusių su asmens privatumu, pagrindą vertina prokuroras, o po to ir teismas leidžia (sankcionuoja) arba neleidžia atlikti konkrečius veiksmus. Dar daugiau, KŽĮ septintajame skirsnyje aiškiai apibrėžta kriminalinės žvalgybos daugiapakopė, Tarnybos vertinimu, efektyvi, kontrolės sistema. Tad teiginiai, kad „šiandien Lietuvoje bet kurio žmogaus gali būti klausomasi ir jis gali būti sekamas net ir be galimai realaus pagrindo“ yra klaidinantys ir neatitinka tikrovės.

Kriminalinės žvalgybos daugiapakopė kontrolės sistema:

Vidaus kontrolė. Kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolę organizuoja kriminalinės žvalgybos pagrindinių institucijų vadovai, kurie užtikrina, kad būtų nepriekaištingai laikomasi kriminalinės žvalgybos subjektų pareigų, įtvirtintų KŽĮ 7 straipsnyje. Kriminalinės žvalgybos subjektai, vykdydami kriminalinę žvalgybą, privalo užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą, įgyvendinti kriminalinės žvalgybos vidaus kontrolę ir užtikrinti galimybę atlikti kriminalinės žvalgybos išorės kontrolę. Taip pat privaloma užtikrinti kriminalinės žvalgybos informacijos saugumą, užtikrinti, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama pagal paskirtį šio įstatymo nustatyta tvarka.

Prokuratūros vykdoma kontrolė. Kriminalinės žvalgybos subjektų veiklą koordinuoja ir jų veiklos teisėtumą kontroliuoja prokurorai, rengdami motyvuotus teikimus, sankcionuodami ar atsisakydami sankcionuoti veiksmus ir gaudami informaciją apie veiksmų atlikimo eigą ir rezultatus, nagrinėdami asmenų skundus dėl galimai pažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Generalinis prokuroras nustato veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės tvarką.

Teismo vykdoma kontrolė. Teismas asmens privatumą varžančius veiksmus kontroliuoja mažiausiai trimis būdais/etapais: 1) Sankcionuodamas, t. y. leisdamas arba neleisdamas atlikti šiuos veiksmus – šiame etape yra vertinamas teisinis ir faktinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas, šie veiksmai galimi tik tada, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie tam tikrus apysunkius nusikaltimus; 2) Nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, kuriose, greta kitų įrodymų, pateikiami ir kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys – šiuo atveju dar kartą vertinamas tokių duomenų ryšys, gavimo aplinkybės ir teisėtumas; 3) Nagrinėdamas civilines ar administracines bylas, kai asmenys skundžiasi dėl jiems galimai padarytos žalos, kitų neigiamų teisinių pasekmių, atsisakymo supažindinti su apie asmenį turima informacija ir pan.

Vyriausybės vykdoma kontrolė. Vyriausybė vykdo kriminalinės žvalgybos kontrolę pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytą kompetenciją.

Parlamentinė kontrolė. Kriminalinės žvalgybos parlamentinę kontrolę vykdo Seimo statute nurodytas Seimo struktūrinis padalinys – nuolat veikianti Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija. Komisija kontroliuoja konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinės žvalgybos veiklą; analizuoja kriminalinės žvalgybos pagrįstumą ir tikslingumą; prižiūri, ar kriminalinės žvalgybos subjektų veikla atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.

Dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos vykdant kriminalinę žvalgybą

KŽĮ 5 straipsnyje yra nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. O atskiri šių teisių ir laisvių ribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

„Kriminalinė žvalgyba yra vykdoma tik tuo atveju, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens ar valstybės interesus. Kriminalinės žvalgybos informacijos slaptumas yra svarbus kriminalinės žvalgybos tikslų pasiekimui, be to, šios informacijos įslaptinimo tikslas visų pirma yra užtikrinti, kad ji iki tam tikro momento netaptų žinoma asmeniui, su kuriuo tokia informacija yra susijusi“, – sakė STT vadovas.

Vadovaujantis KŽĮ 5 straipsnio 6 dalimi, asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys.

Įstatyme, be kita ko, taip pat nustatytas ir labai aiškus mechanizmas, kaip asmenys, kurie dėl jų atžvilgiu vykdytos kriminalinės žvalgybos patyrė teisinių neigiamų pasekmių, gali ginti savo pažeistas teises.  Asmenys, kurie mano, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai pažeidė jų teises ir laisves, turi teisę šiuos veiksmus skųsti kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui, prokurorui, teismui KŽĮ 5 straipsnio 9 dalyje nustatytais terminais ir tvarka.

Dėl advokatų veiklos garantijų

Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje yra nurodytos advokato veiklos garantijos. Tačiau advokato teisė į konfidencialumą nėra absoliuti.

Suformuotoje teismų praktikoje įvardinta, kad informacija apie advokato neteisėtus, juolab nusikalstamus veiksmus, ginant kliento interesus negali būti laikoma profesine advokato paslaptimi arba žiniomis, kurias advokatas sužinojo, vykdydamas gynėjo pareigas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad advokato imunitetas laikytinas funkciniu imunitetu ir taikytinas tik ta apimtimi, kuri yra susijusi su advokato profesine veikla, o ne su advokato statuso turėjimu apskritai; kad teisinių paslaugų teikimu laikytinas ne bet koks advokato ir į jį besikreipiančio asmens bendravimas, o tik teisinių paslaugų teikimas tarp kliento ir advokato sudarytos sutarties rėmuose; kad advokato paslaptimi negali būti laikomi duomenys apie neteisėtų, tuo labiau – apie savarankiškos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių gynybos būdų naudojimą.

„Kriminalinės žvalgybos subjektai, vykdydami savo veiklą surenka įvairios jautrios ar net konfidencialios informacijos. Tačiau nėra nustatyta nei vieno atvejo, kai tokia informacija būtų panaudota ne pagal paskirtį ar neteisėtai. Kriminalinės žvalgybos metu yra naudojama tik tokia informacija, kuri yra susijusi su padarytų, daromų ar planuojamų daryti nusikalstamų veikų atskleidimu. Vykdant kriminalinę žvalgybą visais atvejais yra užtikrinama asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga“, – pabrėžė STT direktorius Žydrūnas Bartkus.

Informacijos šaltinis – STT

2019.06.05; 15:45

Šveicarijos rinkėjai sekmadienį balsavo referendume dėl ginklų įstatymų sugriežtinimo, kad šalies įstatymai būtų suderinti su ES teisės aktais.

Šveicarija nėra ES narė, bet šalis yra pasirašiusi Šengeno sutartį ir prisijungė prie Šengeno erdvės, kurioje nėra pasienio kontrolės. Dėl to iš Šveicarijos reikalaujama laikytis ES teisės aktų. 

Nepaisant to, kad Šveicarija nuo senų laikų laikoma taikia šalimi, šalyje itin daug žmonių turi šaunamųjų ginklų. Daugiau kaip 27 proc. Šveicarijos populiacijos turi šaunamuosius ginklus, ir tai vienas didžiausių procentų Vakarų Europoje. 

Po 2015 metų išpuolių Paryžiuje ir 2016 m. išpuolių Briuselyje ES sugriežtino šaunamųjų ginklų įsigijimo ir laikymo taisykles. Jei šveicarai referendume balsuos prieš, šalis gali būti pašalinta iš Šengeno erdvės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 06:00

Švedija pasirengusi sustiprinti pasų kontrolę šalies uostuose ir oro uostuose dėl kylančių grėsmių saugumui, skelbia naujienų agentūra dpa.

Pasienio policija išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad kontrolė pasienyje bus išplėsta „dėl šiek tiek kitokių nei anksčiau grėsmių“.

Švedija pasų kontrolę sienos kirtimo punktuose įvedė dar 2015 m. rudenį, mėgindama suvaldyti didelį kiekį migrantų, kurie į šalį pateko per Eresundo tiltą, jungiantį Švediją ir Daniją.

Neseniai Švedijos valdžia ėmė vertinti migrantų antplūdį kaip reiškinį, keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Dėl to pastaruoju metu migrantai į šalį beveik išvis nepateko.

Laikraštis „Sydsvenskan“ rašė, kad pasieniečiai Pietų Skonės regione kiekvieną savaitę sulaiko iš karų Sirijoje ir Irake grįžtančius migrantus.

Nuo liepos 2 d. iki lapkričio 11 d. pasai atsitiktine tvarka bus tikrinami Stokholmo, Malmės ir Geteborgo oro uostuose. Tuo metu uostuose, pavyzdžiui, Stokholmo ir Istado, kontrolė bus vykdoma reguliariai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-07-01

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.

Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.

Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.

Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.

Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.

Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip  griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.

Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.

Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.

Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.

VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.

Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.

Begaliniai mokesčiai

Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.

Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.

Užburtas melo ratas

Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!

Ant moralinės bedugnės krašto

Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.

Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.

Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.

Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).

Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.

Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.

Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.

Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.

Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.

  1. Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
  2. Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
  3. Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
  4. Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
  5. Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
  6. Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
  7. Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.

Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.

Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.

2018.05.03; 06:40

Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo Europos reikalų komitetą, prašydamas įvertinti, ar naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos nuostatas, atitinka ES subsidiarumo principą.

Parlamentaras teiraujasi, ar siūlymas riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą nesumažins šalies visuomenės gynybinio potencialo?

Seime įregistruotas Vidaus reikalų ministerijos parengtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostatas. Įstatymo projektu, be kita ko, siūloma riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą. Tai reiškia, kad pusiau automatiniai ginklai su didesnėmis nei 20 šovinių dėtuvėmis, taip pat ilgieji šaunamieji ginklai (t. y. kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis viršija 60 cm) su didesnėmis nei 10 šovinių dėtuvėmis bus priskirti A kategorijai ir nebebus prieinami civiliams gyventojams. Tuo tarpu pagal šiuo metu galiojantį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą visi pusiau automatiniai ginklai yra priskirti prie B ar C kategorijos ir prieinami civiliams, gavusiems policijos leidimą. Minėti apribojimai nebūtų taikomi sportinio šaudymo sporto klubų bei Šaulių sąjungos nariams. 

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Būtent dėl siūlomos minėtos nuostatos kyla daugiausiai klausimų, susijusių su atitikimu subsidiarumo principui. Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių įgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šį principą, ES neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygmenimis. Šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra kitokioje geopolitinėje ir saugumo aplinkoje nei daugelis Vakarų Europos šalių. Lietuvos saugumą veikia ekspansine politika kaimynų atžvilgiu besivadovaujanti Rusijos valstybė. Tai kelia saugumo grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui. Todėl šaliai svarbu stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Prie to prisideda ir galimybė civiliams gyventojams įsigyti B ar C kategorijų pusiau automatinius ginklus su įvairios talpos šovinių dėtuvėmis“, – sako L. Kasčiūnas.

Seimo nario teigimu, kalbant apie terorizmo grėsmes, pažymėtina, kad teroristiniai išpuoliai vykdomi naudojant nelegaliai turimus ginklus. Be to, nepaisant didelės terorizmo grėsmės Europoje, terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išlieka žemas. Pasak šalies specialiųjų tarnybų, nėra duomenų, rodančių didėjančią terorizmo grėsmę Lietuvai: 2017 m. nebuvo nustatyta pavienių ekstremistų ir organizuotų grupių, turinčių ketinimų ir pajėgumų rengti teroro aktus, negauta tiesioginių grasinimų surengti teroristinius išpuolius prieš institucijas ar asmenis.

„Todėl manytina, kad, prisidengiant kova su terorizmu, apribojamas pusiau automatinių ginklų įsigijimas lojaliems piliečiams, kurie turi pareigą ir prievolę ginti savo valstybę, savo piliečius, save pačius, šeimos narius nuo bet kokio ginkluoto kėsinimosi“, – sako L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 09:00

Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.

Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.

Continue reading „Sočis–2014: „sekimas bus visaapimantis, bet taip reikia““

suvorov_trilogija_portret

Viktoras Suvorovas gerai žinomas Lietuvoje, nors čia niekada nėra buvęs. Tiesą sakant, ką gali žinoti.

Daugeliui ne paslaptis, kad tikrasis jo vardas – Vladimiras Rezunas, kad jis – 1978 metais į Vakarus pasitraukęs GRU žvalgybininkas, dirbęs Ženevos rezidentūroje; už akių nuteistas mirties bausme, kuri iki šiol nepanaikinta.

Kai dirbau “Minties” leidykloje, man teko su juo kalbėti telefonu, ir jis, ir mes norėjome susitikti Lietuvoje, bet negalėjome užtikrinti šio Rusijos patrioto saugumo. Todėl ir sakau: ką gali žinoti, gal slaptai jis  buvo pas mus atvykęs. Latvijoje lankėsi, iš ten kilusi jo žmona.

Viktorui Suvorovui turime būti labai dėkingi. Už tai, kad jis savo knygomis perrašė Sovietų Sąjungos – tos Blogio, Melo imperijos – istoriją. Nuo jos gimimo iki žlugimo, ypač daug dėmesio skirdamas Antrajam pasauliniam karui: jo prielaidoms, eigai ir pasekmėms.

Continue reading „Kas siekė Lenino mirties?“

sevcenko_

“Aš sėdėjau prie vieno stalo su Brežnevu, Gromyka, kitais Politinio biuro nariais ir daug sužinojau apie šiuos žmones, Sovietų Sąjungos šeimininkus. Aš pamačiau, kaip greitai jie išsižada savo žodžių, keičia nuomonę. Supratau, kad veidmainyste ir moraliniu nuosmukiu persunkta kiekviena jų kūno lastelė. Supratau, kaip toli jie nuo liaudies, kuriai vadovauja.

Gromyka, pavyzdžiui, Maskvos gatvėmis pėsčias nėra vaikščiojęs beveik 40 metų! Ir visi kiti nebuvo geresni. Paauksuotame, pašvinkusiame ore, mirusiame Kremliuje jie įrengė savotišką muziejų, paauksuotą, bet suakmenėjusį, kaip musė gintaro gabale. Ir tie, kurie savo gyvenimą paskyrė šio muziejaus reliktų ir eksponatų išsaugojimui, bandė įdiegti sovietų liaudžiai tikėjimą sistema, paremta utopiniu mitu…

Kur kur, o Kremliuje buvo visiškai neįmanoma ieškoti tokių dalykų, kaip atvirumas, garbingumas ir tiesa”.

Continue reading „Arkadijus Ševčenka žinojo “viską apie viską”“