Copy of neo_8

Kovo 11-ąją šįmet nebuvau prie Seimo 12 valandą, kai kilo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos. Pirmą kartą nebuvau. Ir Gyčio Pagedimo (atsiprašau – Padegimo) kalbos negirdėjau, tik vėliau ją skaičiau internete, kai keli pažįstami telefonu paragino būtinai perskaityti. Šedevriukas. Labai laiku ir vietoje ištarti Juozo Albino Herbačiausko žodžiai, tarsi šiandien parašyti.

Kovo 11-ąją šįmet buvau su tais, kurie ėjo nuo Gedimino paminklo iki paminkliuko genocido aukoms. Pirmą kartą buvau. Nes ne pirmą kartą girdžiu apie skustagalvius, kurie, o siaube, eina gatve ir šaukia: “Lietuva – lietuviams!” Norėjau pats savo akimis pamatyti. Ir pamačiau. Plakatą su Basanavičiaus, Gedimino, Smetonos, Maironio, Vanago, Kudirkos, Žemaičio, Vytauto, Valančiaus portretais.

Continue reading „O siaube!“

mikelinskas_

Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.

Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).

Continue reading „Apie Tomo Venclovos erezijas“

dvaras_paveldas

Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių beveik nekalbėdavome. Buvo bandoma visa, kas su tuo susiję, ištrinti iš žmonių atminties. Visais laikotarpiais, pradedant rusifikacija, polonizacija, prieškaryje, pokario metais didelę išliekamąją vertę turintys dvarų archyvai, knygų rinkiniai buvo tiesiog deginami. Daugelis dvarų, socialiniai kultūros ir mokslo bei gamybinės augalininkystės, agronomijos ir gyvulininkystės, parkotyrinės veiklos židiniai buvo negailestingai draskomi ir grobstomi. Lietuvos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Dvarų tradicijas puoselėjo visos Europos šalys.

Continue reading „Išnaikinta Lietuvos dvarų kultūra“

algimantas-zolubas-1

Demokratijos garbintojas Ž. Ž. Ruso tikėjo žmogaus prigimties natūraliu gerumu, manė, kad jis atsiskleis visa esme, kai bus įgyvendinta liaudies valdžios forma. Kaip nugalėti blogį, kurti aukštesnį žmogaus tipą – tokio uždavinio Ž. Ž. Ruso nesprendė. Manyta, kad tereikia liaudžiai nuimti grandines, duoti valią, pagal ją sukurti visuomenę, o tada ir ateisianti tobula, gera natūrali būsena. Šį teiginį paneigė gyvenimas, istorinė patirtis ir gilesnė mintis. Pasirodė, kad liaudies valia nėra Dievo valia, kad ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga, valios gali ir nebūti, kad, vadovaujantis demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti blogį, pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis, demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė, turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Continue reading „Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama“

krisciunas_edvardas

Antilietuviška kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina – tai tik vienas iš lietuvių tautos  nutautinimo veiksnių. Lietuvos kosmopolitizacijos tikslas yra sugriauti lietuviškąją kultūrą, tuo pačiu naikinti lietuvių tautą, o Lietuvoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų gyventojus paversti nauja kosmopolitine bendrija – europiečiais. JAV mokslininkai  nutautinimą vadina akultūracija, savos tautinės kultūros atmetimą ir kitos kultūros perėmimą. Tam tikslui kuriama naujoji europietinė tapatybė. O kol ji kuriama, smarkiausiais tempais vykdomas lietuvybės naikinimas kaip paruošiamoji sąlyga europinės tapatybės įsigalėjimui.      

Dabartinės Lietuvos didžioji elito dalis: stambieji verslininkai, oligarchai, valdžios aukščiausi pareigūnai, prezidentas, didžiųjų politinių partijų vadovai, žurnalistai, šoumenai, politologai aktyviai ar pasyviai prisideda  prie  Lietuvos nutautinimo, dorovinių tautos vertybių griovimo ir naujos europinės  kosmopolitinės tapatybės kūrimo. Filosofas A. Šliogeris taikliai pastebi: „ mūsų televizija – nusikalstama. Tai yra Lietuvos, tautos, visų moralinių pagrindų naikinimas… Kas dirba Lietuvos televizijoje? Visokie Valinskai, Ramanauskai, Zvonkės… Padugnės. Nešvankybių paradas. Be to, negabūs. Jei tauta būtų išsaugojusi savigarbos, moralinės sveikatos likučius, turėtų reikalauti drakoniškos cenzūros. Vaikai pradeda žiūrėti televizorių nuo dviejų – trejų metų. Jie neturi saugiklių, todėl yra totaliai pažeidžiami. Grynai fiziologiniai dirgikliai pavojingi ir kita prasme: jie tiesiogiai veikia, dirgina instinktus, palikdami tuštumą. Ją reikia kažkuo užpildyti. Atsiranda svaigalai, kvaišalai, jau nekalbant apie imperatyvus, sklindančius iš ekrano: grobk, plėšk, prievartauk, žudyk.“

Continue reading „Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 3 )“

krisciunas_edvardas

Dabartinė lietuvių tautinė kultūra pergyvena gilią krizę. Įtakingų kosmopolitinių jėgų veikla kelia rimtą grėsmę lietuvių tautos egzistencijai, kadangi sistemingai griaunamos pamatinės lietuvybės vertybės: gimtoji kalba, istorija, tautinės tradicijos ir papročiai. Žymios Lietuvos kūrybinės inteligentijos asmenybės įspėja apie nutautėjimo grėsmę ir ragina ginti ir puoselėti lietuvybę. Apie lietuvių tautai iškilusį pavojų rašo poetas Justinas Marcinkevičius, A. Baltakis, rašytojas J. Mikelinskas, filosofas R. Ozolas, kalbininkai V. Urbutis, A. Piročkinas ir kt.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kosmopolitinei Lietuvos istorijos modelio analizei, jos daromai žalai tautinei savimonei. Darbe susisteminama Lietuvos istorikų E. Gudavičiaus, A. Bumblausko,  A. Nikžentaičio ir kitų įvairiuose rašytiniuose darbuose ir viešuose pasisakymuose išdėstytos kosmopolitinės mintys, kurios ir sudaro kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos turinį. Analizuojant naudojamos pirmųjų šios doktrinos kritikų, lietuviškosios istoriografijos gynėjų V. Merkio, doc. R. Batūros ir ypač doc. Vl. Terlecko įžvalgos, jų argumentai. Straipsnyje taip pat atskleidžiamas lietuviškosios istoriografijos idėjinės nuostatos, pabrėžiama jų humanistinė ir tautinė vertė.

Continue reading „Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 1 )“