Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 
 
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 
 
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
 
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
 
XXX

Vytautas Visockas

Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo  2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.

„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.

Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…

Vilniaus universitete

Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.

Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo  (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.

Romualdas Ozolas – studentas

Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.

„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.

Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.

Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.

Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.

Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.

Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.

„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.

Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras. 

1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).  

Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.

 „Mintyje“

1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.

Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais

Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.

Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.

Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.

x  x  x

Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja  žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.

Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.

Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.

Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.

Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.

Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.

x  x  x

Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o  Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu,  viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.

Romualdas Ozolas mitinge

Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.

CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.  

Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.

 „Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą  istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.

x  x  x

Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.

Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.

Politikoje

Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?

Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse

„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.

Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“ 

Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.

Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…

Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis  Ozolo priešininkas:

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.

Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-15

Jau 28 kartą minint Laisvės gynėjų dieną pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad „kiekvieni metai yra kitokie, žinoma, ir iššūkių yra visokių, ir iš išorės, ir iš vidaus“.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Keistenybių ir kvailybių netrūksta, ir šiemet netrūksta taip pat“, – sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais Seime pastebėjo prof. V. Landsbergis. 

Laisvės premijos laureatas V. Landsbergis nemato bėdos, kad tik dabar partizanai yra įvertinti Laisvės premija. 

„Ir nepriklausomybės reikėjo anksčiau, bet jie, matai, nepajėgė iškovoti tuomet…. Tai jie kalti, kodėl jie tada neiškovojo nepriklausomybės 1948 metais? (…) Sugalvoti galima visokiausių keistų problemų“, – į klausimą, ar nemano, kad partizanai galėjo būti žymiai anksčiau įvertinti Laisvės premija, atsakė V. Landsbergis. 

Laisvės premijos įteikimas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei yra, jo nuomone, „išraiška teisingo supratimo mūsų būties, mūsų istorijos, mūsų kovų už laisvę teisingas supratimas“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai reiškia, kad atmetame melą, pliurpalus, nesąmones, tai ką ukrainiečiai vadina „brechnia“. „Brechnia“ turi eit lauk“, – nusišypsojęs atsakė V. Landsbergis. 

Jis dalyvavo sekmadienį Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusiame iškilmingame minėjime, skirtame Laisvės gynėjų dienos 28-osioms metinėms, Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje, vėliavos pakėlimo ir kituose šventiniuose renginiuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.14; 04:30

Mažoji Lietuva

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu. 

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka. 

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.12.03; 02:00

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra  pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.

Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien  atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.

Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.

Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių  patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir  t.t.

Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.

Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai  tik apie meilę,  ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir  nuotaiką sugadinti  šiandieniniams patriotizmo artistams. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas  visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos  direktoriui  Petrui  Jonušui, kad pirmas  tomas jau prieš Jus.

Jame  pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys  mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga. 

A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.

Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo  Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.

Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus  iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.

zingeris
Emanuelis Zingeris

Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip,  negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ir šiemet  mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.

Tad mums, lietuviams,  gegužės 3 d., gali būti  tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems  įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji  stengiasi nuolat kartoti  apie savo tegu ir apgaulišką  teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.

Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.

Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl  nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas. 

A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina  sudaryti  žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.

A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo  1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito  bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.

Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš  Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.

Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir  jos  sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.

Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui

Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės  idealais ir Lietuvos  noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.

Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.

A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių  kunigų ir vienuolių.

Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.

Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.

Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios  lietuvių organizacijos.

A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.

Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų  veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos  kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.

Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.

A.Smetona  išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose  postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai  agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.

Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas  ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas  jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo  į TSRS, o  į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus  Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.

Bet liūdniausia, kad greitai  net  kalbas  apie  lietuvišką, tautinę  Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB  – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“

Daugelio  mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…

Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma,  laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“,  parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų  departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių  mums graso.

Prezidentas  A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų  tarnyba lietuvių Tautai ir  nepriklausomai Lietuvai,  o ne arena tik  savo egoizmui.

Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų  kalbos ir rašiniai  priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.

Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11  – osios Akto signatarų, nes joje  tik kalbama apie  signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės  kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai  pasiūlyti.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.

Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.

Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.

Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“

2018.06.21; 06:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ieškodami atsakymo į tą klausimą, prisiminkime, su kokiais šūkiais buvo eita į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, į akistatą su Sovietų sąjungos tankais Sausio 13-ją. Tai buvo šūkiai: Laisvė! Nepriklausomybė! Demokratija!

Prieš šių metų Vasario 16-ją išgirdau pokalbį per radiją su vienu  Seimo administracijos atstovu. Paprašytas įsivaizduoti, ką pasakytų Vasario 16-sios Akto signatarai apie šiandienos Lietuvą, pareigūnas sklandžiai padeklamavo, kad signatarai turėtų didžiuotis, nes jų idėja – laisvės, nepriklausomybės idėja – tęsiama.

Arba žmogus nesupranta, ką kalba, arba gieda tą giesmę, už kurią jam yra mokama.

Kalbėti apie nepriklausomybės tęstinumą, nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokią, kokią skelbė Vasario Akto signatarai, dabar, kai įstojome į ES, atleiskit už tiesmukiškumą – demagogija, ir gana ciniška. Taip, mes nepriklausomi nuo Rusijos, bet mūsų valstybėje dauguma įstatymų yra tapę antrarūšiai, nes viršenybę virš jų turi Briuselio įstatymai. Įžiūrėti čia nepriklausomybę galima nebent pro rožinius akinius.

Ne geresnė padėtis ir su demokratija. Turime demokratiją imituojančių procedūrų, bet dažniausiai tai – kaip statinė, kuri tuščia, bet garsiai skamba. Nesant galimybės aptarti ją visoje jos įvairovėje, apsiribosiu vienu pavyzdžiu.

Kai dar bendradarbiavau su dienraščiu „Lietuvos žinios“, viename komentare gana aštriai kritikavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Ramūną Vilpišauską, kad jis nekorektiškai, tiesiog nemandagiai atsakė į profesoriaus, Kovo 11-sios Akto signataro Broniaus Genzelio laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas laisvės ir demokratijos idėjų realizavimu, veikimu minėtame institute. Instituto direktoriaus atsakymą aš palyginau su susireikšminusio viršininko reakcija į santechniko informaciją apie sugedusį unitazą. Bandymas pašmaikštauti baigėsi nutrauktu bendradarbiavimu (redaktoriaus iniciatyva) su minėtu dienraščiu.

Bet mane labiausiai nuvylė vieno skaitytojo komentaras. Jis priekaištavo man, kad aš nesuprantanti demokratijos, Mat, jo nuomone, tai, kad profesorius-direktorius su kitu profesoriumi kalbasi taip, kaip kalbėtųsi su santechniku, ir esanti tikroji demokratija. O aš maniau ir tebemanau, kad demokratija yra tada, kai ir su santechniku viršininkas kalbasi taip pat korektiškai ir pagarbiai, kaip su profesoriumi. Bet su tokiu demokratijos supratimu, atrodo, lieku apgailėtinoje mažumoje.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija visuomenėje, kurioje dedamas lygybės ženklas tarp kultūringo žmogaus ir chamo, aukos ir budelio, kurioje korektiškas reiklumas pakeičiamas dirbtiniu  politkorektiškumu, po kurio priedanga nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp objektyvios tiesos ir bet kokių, finansinių ar politinių galios centrų konstruojamų fikcijų, – tai ne demokratija, o jos parodija.

Beje, šalyje, kurioje gimė ši sąvoka, Graikijoje, demokratija nebuvo itin vertinama. Sokratas, pavyzdžiui, ją laikė visuomenės moralinio  nuosmukio priežastimi, ir kas gali paneigti, kad prie daugelio šiandienos neigiamų reiškinių atsiradimo savo pirštą prikišo būtent pernelyg palaidai interpretuojama demokratija.

O dabar – apie laisvę.

Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pratarmėje akademiko Antano Tylos knygai „Apie Anykščius ir anykštėnus“ rašo, jog šis leidinys – geras pavyzdys, „kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu.“ Ir tęsia: „… Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko prof. Jorno Riuseno (Jörn Rüsen) pastebėjimą, jog nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“./ Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Petro ofsetas, 2016/

Šios pastabos svarbios dėl jose pabrėžto ryšio tarp visuomenės laisvės ir kiekvieno asmens profesinio sąžiningumo. Juk laisvė, – tai būtina sąlyga, galimybė veikti, siekti, kurti, realizuoti tikrąjį savo „aš“ – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai tautai.

O kaip šiandien Lietuvoje suprantama laisvė?

Dauguma ją supranta labai paprastai. Netgi primityviai.

Keletą kartų, kai visa šalis ruošėsi Vasario 16-sios jubiliejui, LRT reklaminiame bloke vis kalbėdavo jauna moteris, iš tų, kurias mūsų neišranki žiniasklaida vadina „žinoma moteris“ – gal vestuvių ar madų planuotoja, gal kažko demonstruotoja, dalijosi tokiu laisvės supratimu: „Darau, ką noriu, kalbu, ką noriu“. Man tai labai priminė per radiją „Svoboda“ kartas nuo karto perduodamas Rusijos vadinamų „paprastų žmonių“ nuomones apie savo valstybę. Ten viena senutė pensininkė vis pasidžiaugia geru gyvenimu, valdant Putinui: „Kuda choču, tuda idu, čto choču, to jem“. Bet žinant vidutinį Rusijos pensijų dydį, ta jos pasirinkimo laisvė turėtų būti labai labai ribota…

Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip žmogų paveikia lietuviškas „dvasios laisvės“ perdirbinys, straipsnyje „Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriai“‘ (portalas „Delfis“) atskleidė politologas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas buvusio UR ministro Antano Valionio autobiografinę knygą, papildžiusią, Laučiaus nuomone, seriją jau anksčiau skelbtų atsidūsėjimų tema „Mes ir tada dirbome Lietuvai“.

Taigi, Lietuvoje išties daug kas daro, ką nori, kalba, ką nori ir kaip nori, skambant jungtiniam liberalų chorui, kad kuo mažiau taisyklių, tuo daugiau laisvės. Uoliai, naikindami taisykles, pareigas, atsakomybę, sėkmingai peržengėme tą ribą, kuri skiria laisvę nuo palaidumo. Tai liudija ir neregėtas korupcijos mastas, ir vis aršėjančios patyčios, ir smunkantis mokslo, žinių, kultūros prestižas.

Prie ko atveda tokia laisvė, ryškiausiai parodo ta duobė, į kurią šiandien Lietuvoje nusirito švietimas bei humanitariniai mokslai.

Bendrovė „Vilmorus“, tirianti visuomenės nuomonę, praėjusią savaitę paskelbė, jog pasitikėjimas švietimu nukrito iki dar neregėtų žemumų: juo pasitiki tik šiek tiek daugiau, nei vienas  trečdalis visuomenės (41,5 proc.). Tokį vertinimą nulėmė, matyt, ir ydinga švietimo reforma, ir vis prastėjantys moksleivių pažangumo, žinių rodikliai.

Žurnalo „Reitingai“ (2016 gruodis – 2017 gegužė), duomenimis, lietuvių kalbos kokybiškai daugumą gimnazijos abiturientų išmoko tik kas aštunta Lietuvos mokykla, nors egzaminų užduotys, pasak dalykų asociacijų vadovų, buvo gerokai lengvesnės, nei ankstesniais metais.

Ir dar paaiškėjo, jog „nemėgstamiausia disciplina gimnazijose – lietuvių kalba“.

Jūs tik pagalvokite: baigiantis trečiajam Kovo 11-tą atkurtos laisvos, nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos dešimtmečiui, Lietuvos vaikams nemėgstamiausia disciplina tapo lietuvių kalba, kalba, kuri, galima sakyti, ir sukūrė mūsų tautą, kalba, dėl kurios į tremtį ėjo šimtai knygnešių, prie kurios tobulinimo ir puoselėjimo dirbo kelios kartos talentingiausių mokslininkų ir kalbininkų-praktikų.

O šiandien lituanistika plačiąja prasme – kalba, literatūra, etnologija, istorija – gujama iš aukštųjų mokyklų, siaurinamos jos programos, ribojama galimybė gauti fundamentalias žinias, bent jau ne prastesnes, tokias, kokias mes, vyresnės kartos lituanistai, sugebėjome gauti sovietmečiu.

Pedagogai aiškina, jog šiuolaikiniai mokiniai esą pragmatiškesni, nei ankstesnės kartos, ir jei šiandien jie nemato naudos iš kurios nors disciplinos, tai jai skiria mažai dėmesio.

Nenuostabu, kad vaikai, moksleiviai, tas jautrusis visuomenės nuotaikų barometras, pajuto niekinamą valdžios požiūrį į lietuvių kalbą, į visa, kas sudaro lietuviškosios tapatybės esmę, ir todėl atitinkamai į tai reaguoja.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praktiškai jau sunaikinti lituanistikos, baltistikos centrai Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Vilniaus universitete, vykdant Humanitarinio fakulteto reformą, lituanistika tapo išblaškyta per tris institutus, kurių pavadinime – nė užuominos į lietuvių kalbą, nors naujoji administravimo sistema nieko nebūtų praradusi, įsteigus specialų Lituanistikos institutą.

Į lituanistikos dusinimo „sąjūdį“ įsijungė ir Lietuvos mokslo taryba, nuo kurios priklauso mokslinių darbų finansavimas, jų publikacija. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI, pateikęs 9 leidinius negavo nė cento, nors jų paraiškoje buvo ir keletas tęstinių leidinių, pavyzdžiui, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, III tomas (Laimutis Binkis, Grasilda Blažienė, ir dar šeši autoriai).

Tai – tiesiog skandalinga, nes negavę finansavimo, mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei.

Beje, pirmas žingsnis į valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą buvo žengtas dar nepriklausomybės pradžioje, nutarus užsienio rašytojų, kūrėjų pavardes į lietuvių kalbą išverstuose kūriniuose skelbti „originalo“ kalbos rašmenimis. „Originalo“ – kabutėse, nes, kaip visi žinome, pavardės autorių, kurių gimtoji kalba vartoja ne lotyniškus rašmenis, pvz., graikų, rusų, hebrajų, kinų ir daugelio kitų, yra transliteruojamos, bet ne lietuviškais, o kažkodėl anglų kalbos rašmenimis. Gal būt, taip primityviai buvo suprantamas ir įgyvendinamas tikslas „sueoropėti, sumodernėti“, bet tuo žingsniu tik buvo atidaryta Pandoros skrynia kalbą, raštiją ir apskritai visą lituanistiką, kultūrą susinantiems virusams.

Jei  iniciatyvas menkinti lietuvių kalbos statusą rodytų vien politikai, būtų galima iš to pasijuokti, kaip ir iš daugelio kitų jų sumanymų, nepagrįstų nei žiniomis, nei politine išmintimi. Deja, vienas nepriklausoma save laikančios Lietuvos paradoksų tas, kad  laimėję laisvą Lietuvą, valdžioje nebeturime nė vienos partijos, kuri būtų ir liktų ištikima Sąjūdžio idėjoms ir idealams, kuri nuosekliai kurtų valstybę lietuvių tautos galioms ir sugebėjimams skleistis bei klestėti. Dabartiniai politikai, su retomis išimtimis – tikra Lietuvos nelaimė, nes savo neišmanymu, padaugintu iš tuščių ambicijų, jie tvirkina gundymams karjera, aukštesniems atlyginimams, galimybėms valstybės sąskaita pasiblaškyti po pasaulį neatsparius valstybės tarnautojus, įvairių sričių specialistus, ant kurių pečių, jų darbo bei išmanymo turėtų laikytis valstybės kultūros ir ekonomikos statinys.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose.

Politikų spaudimui ir/ar gundymams pasidavę kai kurie  kalbininkai – lituanistai paskelbė šimtmečio nesąmonės vardo vertą išvadą: kad asmenvardžiai, vardai/pavardės yra ne kalbos sistemos dalis, o kiekvieno vardo turėtojo asmeninė nuosavybė. Šitą nesąmonę dabar džiugiai kartoja politikai iš liberaliojo sparno. Bet kadangi mes gyvename rinkos sąlygomis, gal logiška ir biudžetui naudinga būtų asmenvardžius, kaip privačią nuosavybę pirkti ar parduoti? O gal, kaip ir kiekvieną nuosavybę, juos galima ir apmokestinti?

Juokai juokais, bet dar nežinia, kas juoksis paskutinis… Ta nežinia sustiprėja, kai pavartai du naujausius darbus, kuriuose patys humanitarai vertybiškai skirtingai aptarinėja lietuvių kalbos tvarkytojų, normintojų darbą ir tokio darbo būtinybę.

Vienas – humanitarinių mokslų daktaro, lituanisto Aldono Pupkio monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis. 1968 -1988 m.”, išleista 2016м.

Kitas veikalas – tais pačiais metais išleista šešių autorių kolektyvo „suneštinė“ „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurią surinko (sudarė) sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys.

A.Pupkio monografija – pavyzdys meilės kalbai ir tautai, ta kalba kalbančiai, atsakomybės prisiimtai kalbos tvarkytojo, puoselėtojo misijai, persunktas nuoširdžios pagarbos bendradarbiams, kartu dirbusiems kolegoms bei pirmtakams.

Autorių kolektyvo knyga – visiška priešingybė. Nei meilės kalbai, nei pagarbos žinioms, tyrėjams, pagaliau, net ir Konstitucijai. Agresyviai niekinamą požiūrį į kalbos praktikų, tvarkytojų darbą liudija jau vien skyrių ir poskyrių pavadinimai: „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“, „Gramatiko sapnas“, „Posovietinis „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ – didžioji kalbininkų klaida“; „Kontekstas: „Mūsų priešas mus puola, o mūsų štabas tyli“ ir t.t. Na, o skaitant tokius pavadinimus, kaip „Sociopolitiniai preskriptyvizmo veiksniai“; „Mokslinis preskriptyvizmas iš retrospektyvos“; „Moralinės kalbos kultūros implikacijos ir sinkretiškumo principas“ ir pan., kyla klausimas: o kiek juose belikę lietuvių kalbos? Man tai primena, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kalbėjo Rytų Lietuvos valstiečiai: „Pojezdasopozdavo“…Dėl ko kalbininkas Kazimieras Būga griebėsi už galvos, o paskui – už darbo lietuvių kalbai prikelti iš tokių griuvėsių.

Autorių kolektyvas, neperdedant, knisasi po šaknimis to mokslo ir tos kalbos, kuri juos maitina tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai, sakyčiau – tipiška iliustracija pasakėčiai „Kiaulė po ąžuolu“, tik badauti gali tekti ne tik „knisėjams“, bet ir visiems, kurie šiandien dar noru kalbėti lietuviškai.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto.

Taigi, baigiantis atkurtos Lietuvos valstybės trečiajam dešimtmečiui, aiškėja, kad savo laisvę atidavėme į tas rankas, kurios pavertė ją patiems lietuviams nepaklausia preke, užtat savotiškai paklausia, kaip obuolys kirminui, lenkams …

Prancūzų politikas Lionelis Jospinas kadaise pasakė „taip“ rinkos ekonomikai, bet – „ne“ rinkos visuomenei. O kitas prancūzas, rašytojas, filosofas, Andre Comte-Sponville patikslino: „Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybė viskam tam, kas neparduodama“.

Manau, nesuklysiu, sakydama, jog tauta kyla iš meilės, o valstybė – iš pareigos, sąžiningumo ir atsakomybės. Meilės valstybėje yra tiek, kiek joje yra tautos. Apsižvalgykime – ar daug mūsų valstybėje liko lietuvių tautos?

Taigi – ar išlaikė ir kaip išlaikė posąjūdinė Lietuva išbandymą laisve?

Atsakysiu Vytauto Vyšniausko žodžiais: „Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon“.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje“, 2018 kovo 2 d.

2018.03.19; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.

Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties  visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.

Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.

Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.

Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad  vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to  nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie  šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.

Ar sakote, kad  šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.

Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys  mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau  jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.

Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip  valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.

Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.

O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.

Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.

2018.03.15; 19:22

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praūžė šventės. Ačiū Dievui, jų nenustelbė dirbtinas priekabiavimo šou. Dešimtmečius suvėluotos mergelių aimanos ir pretenzijos pasirodė niekas prieš tautiškumo dvasią, nors ir pridarė žalos atskiriems politikams, jų šeimoms ir ypač vaikams.

Bet – pakilome ir kelkimės!

Vis dar keliamės. Klumpam, slystam, repečkojam keturiomis, bet – keliamės. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis paliudijo, kad daugumos Lietuvos žmonių širdyse atsiranda pasididžiavimo už savo šalį jausmas, vienybės poreikis, auga patriotizmas. Kai minioje pasikalbi su nepažįstamu, kai džiaugiesi krykščiančiais vaikais, kai mandagumo ir pakantumo banga užlieja net kasdieniuose susitikimuose, – kas tai, ne patriotizmas? Kai akyse suspindi ašaros, matant dainuojančią minią ar žiūrint senus Sąjūdžio mitingus, kai 91-rių močiutė sako „Tai ačiū, sūneli, kad išgyvenau iki tokio gražaus laiko…“, kai mažas anūkas prašo nupirkti gėlytę, kad pasveikintų tėvelį šventės proga, – kas tai, ne tautos jėga? Kai jaunimo eisena, skanduojanti „Už Lietuvą – vėl didžią!“, nusitęsia per visą sostinės centrą ir kviečia išlaikyti savo tapatybę, – kas tai, smerktinas tautiškumas?

„Diena atrištom akim“, – rašė Just. Marcinkevičius. Atsirišom akis. Tiesa, mus apakino ryški laisvės saulė ir kurį laiką akyse aptemo: mes tapome pikti, nepakantūs, irzlūs, dejuojantys, piktdžiugiški, kerštingi, nemylintys artimo ir artimos – savo Tėvynės. Net Kovo 11-osios įkarštyje kaltinom vieni kitus, kad gyvenome ir dirbome sovietinės okupacijos laikais, kad nebuvo kitos išeities, kaip tik, sukandus dantis, tarnauti okupantui už duonos žiauberę savo vaikams, kad neišsilaisvinom iš komunistinių pančių, kaip didvyriškai tai padarė mūsų disidentai. Bet vieni išpirko kaltę, kiti iki šiolei ją nešioja savyje. Kankinasi, sapnuoja naktimis, guodžiasi tik artimiausiems arba niekam.

O buvęs kolega mesteli: o tu gi buvai „šlovingoj“ partijoj, klaupkis ant kelių, niekše. Tu gi man vadovavai sovietinėj įstaigoj ir liepei paklusti okupanto taisyklėms, eik, atgailauk. Tu gi nėjai prie A. Mickevičiaus paminklo, nesakei uždegančių kalbų Vingio parke, o dabar „pakeitei odą“, reiškia, tu esi išdavikas. Ką besakyti… Nesvarbu, kad savo kaltę Tėvynei išpirkai gerais darbais, kuriuos pastebėjo visuomenė, naudingomis idėjomis, savo aiškia pozicija, kai anas kaltintojas tūnojo po šluota ir trynė kelnes valdiškoj šiltoj tarnyboj…

Tad dar kartą klausiu – kas yra patriotizmas?

Antai, Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai parodė, kad valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuva sutiko pagerėjusiomis nuotaikomis. Laimingi arba gana laimingi jaučiasi beveik 70 proc. šalies gyventojų, o besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 proc. iki 82 proc.

„Akivaizdus dalykas: klausiami, ar didžiuojasi būdami lietuviais, ar didžiuojasi Lietuva, absoliuti dauguma atsako teigiamai. Žmonėms svarbu gimtoji šalis, protėvių žemė, istorija, kalba“, – sakė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Bet lietuviškas patriotizmas skiriasi nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, pasakoja sociologas, švedo neįtikinsi, kad kovojant su negerovėmis reikia badauti.

„Net Estijoje, protestantiškoje erdvėje, labiau laikomasi pozicijos, kad jei matau blogį, turiu apie jį pranešti ir prieš jį kovoti, kažkur kreiptis, rašyti peticijas. Jei nerašau – kam apie tai kalbėti. Yra didesnis pilietiškumo momentas, paremtas aktyvia pastanga“, – kalbėjo jis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politologas A. Krupavičius sako, kad nuolatinė valdžios kritika nesikreipiant į ją ir nereikalaujant permainų, yra lietuviškos demokratijos fenomenas. Socialinė nelygybė, geopolitinis nesaugumas, vadinamojo elito susireikšminimas tarsi stiklo kalnas, kuris gerai matomas, bet į jį paprastas žmogelis nesiryžta kopti, nes tai, mano jis, Sizifo darbas. Taip tas akmuo, kiek aukštyn paridentas, vėl rieda apačion…

Štai čia ir baigiasi patriotizmas. Gali kiek nori iš savo inkilo kaukti, griežti dantimis, virkauti ir ilgėtis sovietinės praeities, – jokių pokyčių neįvyks, kol tu nepatrauksi pas savo deputatą, į valdžios įstaigą, neišeisi į gatves, neparodysi savo aktyvios pozicijos. Kol aiškiai nepasakysi „ne“ lietuvių kalbos menkinimui, priešiškoms kaimynų manipuliacijoms, kol rinkimuose neparodysi savo principingumo.

Tarpukario filosofas A. Maceina rašė: “Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava”. Vadinasi, patriotiniai jausmai siejami su asmenybe, pereina per kiekvieno mūsų prizmę. Tautos, valstybės šventes mes išjaučiame savyje. Neigti tautos aspiracijas reiškia niekinti save.

… Kovo 11-oji. Lietuvos televizija, visą dieną pagarbiai parodžiusi Nepriklausomybės Akto priėmimo 28-ųjų metinių iškilmes, vakare puolė į balą: „Eurovizijos“ finalas, kiek jis bebūtų valstybinės garbės reikalas, su savo angliškomis dainelėmis, besimaivančiais svetima kalba vograujančiais jaunaisiais europiniais talentais niekaip netiko šventiniam patriotiniam vakarui.

Ar jau tikrai pabudome ir keliamės?

www.iskauskas.lt

2018.03.12; 04:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.

Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.

Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.

Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.

Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.

Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.

Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.

Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.

Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.

Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?

Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

2018.03.11; 08:55

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.

Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…

Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…

Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.

Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.

Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.

Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.

Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova  pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…

Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės  vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos  atminimą.

Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?

O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.

Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.

Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo.  Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.

Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…

Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!

Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…

Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.

O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad  valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?

Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.

2017.11.07; 02:00

Lietuvos rusų dramos teatras kviečia visus Lietuvos piliečius į 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje šimtmečio minėjimą. Renginys vyks rugsėjo 19 dieną, antradienį, 13 val. teatro Didžiojoje salėje.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, bus iškilmingai pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tars Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13.45 val. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje salėje vyks proginė konferencija. Joje pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas Simonas Jazavita, Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė ir Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis. Po pranešimų vyks diskusija. Po kavos pertraukėlės nuo 15.30 iki 16.15 val. minėjimo dalyviams bus rodomas „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“. Dalyviai laukiami be išankstinės registracijos.

Dienotvarkė:

Nuo 12:30 iki 13:00 ąžuolo nešimas nuo Gedimino pilies iki Basanavičiaus g. 13 LRDT.
Nuo 13:00 iki 13:30 val. – trumpi pasisakymai (vieno pranešimo trukmė 5-7 min.)
1. Lietuvos nacionalinio rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
2. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
3. Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13:30 -13:40 Ąžuolo pasodinimas
Nuo 13:45 iki 15 val. pranešimai LRDT Didžiojoje salėje:
1. VDU doktorantas Simonas Jazavita (Lietuvių konferencijos reikšmė Nepriklausomos Lietuvos gyvenime) – trukmė 15 min.
2. Lietuvos istorijos instituto prof. Rasa Čepaitienė (Birželio sukilimas – Lietuva TSRS sudėtyje – Sąjūdis – 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimas) – trukmė 20 min.
3. Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis (27 metai Nepriklausomos demokratinės Lietuvos) – trukmė 40 min.
4. Nuo 15:00 iki 15:30 val. kavos pertrauka
5. Nuo 15:30 iki 16:15 val. „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“ – trukmė 45 min.

2017.09.18; 20:10

Lietuvoje šiandien gausu Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Kovo 11-osios Akto signatarai, dabartinio Seimo nariai, svečiai iš užsienio kovo 11-ąją dalyvavo Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtuose renginiuose.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Kovo 11-osios Akto salėje surengtas iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje organizuota Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija bei karinis paradas.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 27-ųjų metinių proga buvo padėtos gėlių kompozicijos ant Laisvės gynėjų, žuvusiųjų už laisvę ir nepriklausomybę, savanorių memorialų, valstybei nusipelniusių žmonių – Justino Marcinkevičiaus, dr. Jono Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, V. Kudirkos, Maironio, Lietuvos kariuomenės karių kapų visoje Lietuvoje.

Vakare rengiamas tradicinis renginys „Lietuvos garbė“. Jo metu prezidentė D.Grybauskaitė pasveikins laureatus, kurie savo darbais keičia gyvenimus visoje šalyje.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko fotoreportažas iš Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių.

2017.03.11; 15:39

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41

Argentinoje Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių ceremonija surengta šalia medinio lietuviško Rūpintojėlio, pačiame Beriso miesto centre.

Ceremonijoje dalyvavo Beriso miesto savivaldybės meras dr. Jorge Nedela, Lietuvių kultūros draugijos „Mindaugas“ pirmininkas Raúl Petronis, Lietuvių kultūros draugijos „Nemunas“ pirmininkas ir radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis bei kiti lietuvių draugijų nariai.

Continue reading „Berisso mieste Argentinoje – Lietuvos nepriklausomybės minėjimas“

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.11; 19:41

Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем  независимости! Это большой и очень важный праздник не только для Литвы, но и для всего постсоветского пространства.

Потому – что именно ваша Республика первой вырвалась из оков СССР. Литовские патриоты помогали казахским единомышленникам выпускать газеты в конце 80-ых годов прошлого века, когда наш народ также боролся против диктата Москвы, после Декабрьских событий в Алматы. За это им большое спасибо!

Continue reading „Данияр Касымов. Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем независимости“