Lietuvoje šiandien gausu Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Kovo 11-osios Akto signatarai, dabartinio Seimo nariai, svečiai iš užsienio kovo 11-ąją dalyvavo Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtuose renginiuose.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Kovo 11-osios Akto salėje surengtas iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje organizuota Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija bei karinis paradas.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 27-ųjų metinių proga buvo padėtos gėlių kompozicijos ant Laisvės gynėjų, žuvusiųjų už laisvę ir nepriklausomybę, savanorių memorialų, valstybei nusipelniusių žmonių – Justino Marcinkevičiaus, dr. Jono Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, V. Kudirkos, Maironio, Lietuvos kariuomenės karių kapų visoje Lietuvoje.

Vakare rengiamas tradicinis renginys „Lietuvos garbė“. Jo metu prezidentė D.Grybauskaitė pasveikins laureatus, kurie savo darbais keičia gyvenimus visoje šalyje.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko fotoreportažas iš Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių.

2017.03.11; 15:39

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41

Argentinoje Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių ceremonija surengta šalia medinio lietuviško Rūpintojėlio, pačiame Beriso miesto centre.

Ceremonijoje dalyvavo Beriso miesto savivaldybės meras dr. Jorge Nedela, Lietuvių kultūros draugijos „Mindaugas“ pirmininkas Raúl Petronis, Lietuvių kultūros draugijos „Nemunas“ pirmininkas ir radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis bei kiti lietuvių draugijų nariai.

Continue reading „Berisso mieste Argentinoje – Lietuvos nepriklausomybės minėjimas“

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.11; 19:41

Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем  независимости! Это большой и очень важный праздник не только для Литвы, но и для всего постсоветского пространства.

Потому – что именно ваша Республика первой вырвалась из оков СССР. Литовские патриоты помогали казахским единомышленникам выпускать газеты в конце 80-ых годов прошлого века, когда наш народ также боролся против диктата Москвы, после Декабрьских событий в Алматы. За это им большое спасибо!

Continue reading „Данияр Касымов. Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем независимости“

previous arrow
next arrow
previous arrownext arrow
Slider
 [huge_it_gallery id=“1″]

Kaip bus paminėta Kovo 11-oji šiais, 2016-aisiais, metais? Pluoštą nuotraukų paskelbsime vakare, pasibaigus kariniams paradams, iškilmingiems minėjimams ir šventiniams koncertams.

O dabar publikuojame nuotraukas, bylojančias, kaip gražiai, gausiai, prasmingai Kovo 11-ąją pagerbėme 2015-aisiais metais. Tad mūsų skaitytojai galės palyginti, kuris minėjimas buvo įspūdingesnis – praėjusiais ar 2016-aisiais metais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.11; 07:26

„1990 metų kovo 11 dieną mūsų širdyse atgimė Lietuva. Tai diena, kai visų siekiai ir viltys susijungė bendram labui – dėl nepriklausomos ir demokratinės valstybės. Tad branginkime ir ginkime Kovo 11-ąją iškovotą laisvę“, – Lietuvos žmones su švente sveikindami sako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Krašto apsaugos sistemos vadovybė, kariai ir tarnautojai kartu su šalies visuomene dalyvaus šiai svarbiai Lietuvai dienai skirtuose šventiniuose renginiuose Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

Continue reading „Krašto apsaugos ministras ir Lietuvos kariuomenės vadas: „Branginkime ir ginkime Kovo 11-ąją iškovotą laisvę““

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kovo 11 d.dalyvaus Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtuose renginiuose.

Ryte Prezidentė dalyvaus iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Kovo 11-osios Akto salėje. 12 val. Nepriklausomybės aikštėje šalies vadovė stebės Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją.

Continue reading „Prezidentė minės Nepriklausomybės atkūrimo dieną“

Tikėjimo reikšmę ir galią skelbia Bažnyčia, liudija ir mokslininkai bei ilgaamžė žmonijos patirtis. Amžių patirtis liudija, kad ne visas pranašystes nuneša blaivus vėjas, daugelis pranašysčių išsipildo. Todėl tikėjimas kai kuriomis pranašystėmis turi pagrindą.

Kita vertus, pats tikėjimas į pranašystę veda į jos išsipildymą, nes per tikėjimu užprogramuotą pasąmonę ir skatinamas pranašystės išsipildymas. Jei tauta, grupė ar atskiri asmenys turi kilnius siekius, juos puoselėja, dėl jų kovoja ir giliai tiki į jų išsipildymą, tie siekiai ateityje dažnai tampa realiu pavidalu.

Continue reading „Pagerbta Žinia ir jos šaltinis“

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.

Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Lietuvių tauta“

« 1 2 »

2015.03.11; 16:26

 

Reinkarnacijų net jogai neatsimena. Ir savo gimimo neatminsi. O savo valstybės atgimimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų – prisimenam. Vaikiams tai paveiksliukai vadovėlyje. Diriko ištarmių nuobodybė prikvėpuotoj aktų salėje. Nieko gero per teliką. O mums gyvas gyvenimas. Tai – dovana.

Kiekvienas turim savo kovo 11-tąją. Manoji atsitiko paskutinįjį vasario sekmadienį. Paryčiais po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.

Continue reading „Tai tavo namai“

Euromaidaną galima palyginti su Sąjūdžiu pagal anuometinius jo tikslus – narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Tuo metu, atrodė, nepasiekiamus. Ir galima pabandyti pažvelgti, kuo skiriasi Euromaidano pagimdytos naujosios Ukrainos valdžios ir tuometinės (Sąjūdžio) Lietuvos valdžios siekių įgyvendinimas.

Sąlygos, aišku, skiriasi. Euromaidanas pataikė į diktatoriaus Putino su vienpartiniu parlamentu Rusijoje periodą ir gavo gintis nuo Rusijos. Euromaidanas ateitį pasitiko formaliai nepriklausomoje valstybėje su savo ekonomika, kariuomene, karine pramone, kokios jos bebūtų, ir vienintele Rusijos karine baze Sevastopolyje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Landsbergio Kovo 11. Kur veda ukrainiečių nenuoseklumas“

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.03.12; 07:33

Rytoj – Kovo 11-oji. Po 24-rių metų sugrįžome į pradžią. Gerai prisimenu nuotaikas, kuriomis tada gyvenome. Nejaugi pavyks išsilaikyti? Nejaugi iš tiesų atkuriame savo valstybę? Ne vienerius metus po Kovo 11-osios buvo neramu. Buvo ir džiaugsmo, bet nerimo daugiau. Malonu buvo matyti mūsų kareivėlius, savanorius, žengiančius Gedimino prospektu, kurį tiek metų trypė kerzavi okupanto batai. Džaugėmės viskuo, kas sava, lietuviška, tautiška.

Ir vis pagalvodavom: nejaugi dabar taip bus visada, amžinai? Nejaugi imperija susitaikys, praradusi tokį kąsnelį? Pradžioje turėjome vilties, kad Rusija pasikeis, kaip pasikeitė fašistinė Vokietija, fašistinė Italija, klastingoji Lenkija. Juk ir Rusijoje yra pažangių, išmintingų žmonių, kurie supranta, kas buvo atsitikę pasaulio tautoms.

Continue reading „Baisu pagalvoti, ką jie su mumis padarė“

Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo esminė mūsų, lietuvių tautos, Lietuvos visuomenės ir kultūros riba. Tai didžiulis lūžis – dramatiškos ideologinės konfrontacijos, visų didžiausių vertybių perkainojimo, didžiulių abejonių ir apsisprendimo metas. Į naująją epochą įžengėme karštai ginčydamiesi su senaisiais mūsų pondraugiais ir, žinoma, su savo amžininkais, bendradarbiais ir su savimi.

Kaip žinoma, visą to lūžio procesą kasdien atidžiai stebėjo ir Vakarų, ir Rytų  politikai, analitikai, istorikai, žiniasklaida ir  savo stebėjimus fiksavo straipsniuose, knygose, TVR laidose.

O štai kokie mes buvome ir ką darėme tada, ypač  rašančioji inteligentija, manau, šiandien verta ir prisiminti, ir pakomentuoti.

Continue reading „Lietuvos rašytojai ir mūsų nepriklausomybė“

Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. 

Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.

Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.

Continue reading „Reikia dar vieno esto?“

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2)“