Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo 30-ąsias metines, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis linki visiems laisvės. „Laisvę visiems, tokia buvo ir liko Lietuvos istorinė apeliacija, aktualusis kvietimas. Kviečiame ir toliau. Tokia mūsų žinia: laisvė visiems“, – savo kalboje pažymėjo V. Landsbergis.
 
Išvakarėse mirus jo žmonai pianistei Gražinai Ručytei-Landsbergienei, iškilmingoje vėliavų pakėlimo ceremonijoje pats profesorius negalėjo dalyvauti, todėl renginio dalyviams jo kalba buvo perskaityta.
 
Prisimindamas istorinius prieš 30 metų vykusius įvykius, V. Landsbergis pastebi, kad Lietuvoje gimė ir veikė gyvenimo – padoresnio gyvenimo troškimo Sąjūdis. „Pražydo mažytė laisvės gėlė, ji paskelbė laisvę visiems“, – teigia jis.
 
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Tikriausiai, pasak profesoriaus, palankiai susiklostė aplinkybės. „O mes padėjome joms klostytis. Nejau nebuvo tarpusavio pavydų? Ir dar kiek. Nejau nebuvo senų ir naujų „abidų“? Sočiai, sočiai… Nejau netūnojo po pernykščiais lapais revanšo žvėris? O jis urzgia ligi šiol. Tai kaip galėjo atsitikti, kad geležinės replės nesutraiškė riešutėlio, o sulūžo replės? Matyt, patardavo patarėja – Šventoji dvasia“, – savo kalboje svarstė V. Landsbergis.
 
Pasak jo, tuomet buvo jaučiama brolybė, nepagailėta jėgų ir gyvybės. „O gal buvome ir patys šio to verti? Jutom brolybę, negailėjome jėgų ir gyvybės. Pavarėm.. (…) Gal nebuvome verti, tačiau šį bei tą padarėme, atitaisėme dalį žemėlapio. Jei padoresnio gyvenimo troškimo Sąjūdis išsiplėstų po margą svietą, Lietuva savo tarptautinę misiją, tą unikalią misiją būtų atlikusi. Jos pastangą verta priminti“, – mano prof. V. Landsbergis.
 
Nepriklausomybės aikštėje susirinkę valdžios atstovai, vilniečiai ir sostinės svečiai plojimais palydėjo prof. V. Landsbergio kalbą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 16:25

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma

Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:

„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet  atsigręžiant į laisvės fizinius,  dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo  pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.

Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia,  laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.                    

Antra

Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti  vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą  tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos

Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.  

Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.

Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.

Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.

Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų  uolėtoje pakrantėje.

2020.03.11; 08:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos žmones sveikina su trimis dešimtmečiais laisvės! Su jau trisdešimt metų švenčiamu ir valstybės, ir žmogaus atgimimu!
 
„Kaskart šią dieną į mus prabyla išdidžios ir nepalaužiamos tautos balsas, sukūręs Lietuvai stebuklą, tapusį reikšmingu XX a. pasaulio istorijos faktu.
 
Jo skambų atgarsį girdime kiekvienas – kaip galimybę, kaip įkvėpimą, kaip įpareigojimą toliau nepaliaujamai stiprinti laisvę savyje ir savo valstybėje.
 
Kaip aiškų žinojimą, kad tik taip išpildysime drąsiausią Lietuvos svajonę – turėti nepriklausomą ateitį. Su didele atsakomybe perduokime ją būsimoms kartoms“, – sako valstybės vadovas G. Nausėda ir linki visiems tokio pat galingo valstybės kūrimo jausmo šiandien.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 06:35

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
 
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
 
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
 
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
 
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
 
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
 
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
 
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
 
Informacijos šaltinios – ELTA
 
2020.03.10; 07:06

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.

Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.

Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…

Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…

Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

2020.03.09; 20:51

D. Nausėdienė artėjančią Kovo 11-ąją paminėjo su Medininkų bendruomene. Roberto Dačkaus (Prezidentūros kanceliarijos) nuotr.

Diana Nausėdienė kartu su vietos bendruomene dalyvavo artėjančios Kovo 11-osios proga surengtame šventiniame minėjime Medininkų pilyje.
 
Sveikindama susirinkusiuosius ji sakė, kad Medininkai yra svarbi vieta visai Lietuvai, nes būtent ši pilis, ši vietovė buvo svarbi sostinės gynybinio žiedo dalis, o šiandien – tai vieta, kur gyvena, dirba ir kuria laisvos šalies laisvi žmonės.
 
„Kaip ši pilis, plyta po plytos, akmuo po akmens, tapo stipria ir neįveikiama tvirtove, taip pamažu, bet kryptingai ir su didele meile kuriasi mūsų Lietuva, kurioje būtent Jūs esate svarbiausi. Juk nėra taip svarbu, kur gyvenate ar kokia kalba šnekate. Reikšminga yra tik tai, ką darote laisvei ir valstybingumui stiprinti“, – kalbėjo D. Nausėdienė.
 
Šventė prasidėjo „Tautiškos giesmės“ giedojimu, susirinkusiai bendruomenei koncertavo Medininkų Šv. Kazimiero gimnazijos moksleiviai.
 
Medininkų pilies skyriaus vedėjas Gintautas Terleckas pasidžiaugė, kad Kovo 11-osios minėjimai tampa gražia šios bendruomenės tradicija, po kurių žmonės bendrauja, prisimena istoriją, turi galimybę susipažinti su Medininkų pilies ekspozicija ir šios vietos praeitimi.
 
Artėjančio Lietuvos nepriklausomybės 30-mečio atkūrimo proga D. Nausėdienė linkėjo: „Būkite laimingi, dalinkimės gerumu ir širdies šiluma. Su Kovo 11-ąja, Mielieji!“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 01:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai“.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių“ rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai“, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

Dar anksčiau Seimas yra priėmęs nutarimą „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“. Be visa ko kito čia, pasitinkant garbingą jubiliejų, raginama visas valdžios institucijas ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti. 

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galimas daiktas, ne visi suspėjo perskaityti šį dokumentą, tačiau kažin ar atsirastų Lietuvoje toks nevėkšla, kuris nebūtų girdėjęs, kad jubiliejaus proga Vilniuje bus pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui, kažkur provincijoje pasodinta ąžuolų giraitė. Ir tai tik pradžia, žmonės ir institucijos jau dabar lenktyniauja teikiant vienas už kitą geresnius pasiūlymus – kaip gražiai įprasminti šią šventę ir praplėsti šventinio minėjimo repertuarą.

Leiskite ir man įkišti savo trigrašį, siūlant tokios garbingos datos proga paskelbti Lietuvoje bent jubiliejiniais metais, o gal ir ilgesiniam laikui moratoriumą nepotizmui. Tai būtų pats puikiausias  Vasario 16-osios šimtmečio išaukštinimas, kai įtakingi  Lietuvoje žmonės, seneliai, tėveliai, dėdės ir tetos, galėtų ne tik žodžiais, bet ir darbais paliudyti savo nelygstamą meilę Tėvynei.

Taip jau atsitiko mano giliam liūdesiui, kad nepotizmo simboline figūra Lietuvoje tapo ne kas kitas, o Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielis Landsbergis. Ne, tikrai nėra taip, kaip galėjote pagalvoti, nejaučiu jokios neapykantos šiam labai simpatiškam, neieškančiam žodžio kišenėje jaunuoliui, o tik konstatuoju faktą, kad garsiojo anūko karališkas pavyzdys gali būti panaudotas net didžiausio pašlemėko kaip savotiškas pasiteisinimas stumiant į šiltas vietas savuosius mulkius, morališkai pašventinant praktiką, kai kompetencija nieko nereiškia, o įsidarbinimo ir karjeros galimybes valstybės tarnyboje lemia giminystė, pažintys, įtakingi užtarėjai arba dar kitokios konfigūracijos nešvankumo testai.

O dabar visi pasvajokime kartu, kad toks tarakonų maršas per valstybę būtų suspenduotas metams kitiems, minint mums brangią datą, o apsikopus, truputėlį pagyvenus kitaip, regis, pagalvotume, kad terminus būtų galima pratęsti. Labai tikėtina, kad tada sumažėtų ir jaunų žmonių emigracijos tempai. Dabar vis dažniau bures kelia ir iš tėviškės bėga ne tik kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir universitetus baigę jauni žmonės, nenorintys tapti klanų žaidimų įkaitais.

Iš tiesų, valstybės tarnyba mūsų padangėje vis labiau tampa tokia uždara giminių pelke, kad kyla pavojus, kad reprodukcija čia greitai bus galima tik kraujomaišos būdu.

Lansbergio pavardė yra politinis kapitalas, savaime duodantis dividendų, tačiau anūko protegavimas per visus galus, vadovaujant seneliui, čia toks akivaizdus, kad garsi pavardė tampa politinės sistemos kompromitavimo priemonė. Sakykite, ką norite, bet nedrįsčiau dabar raginti jaunus žmones būti pasiruošusiai padėti galvą už Tėvynę, kai laisvos šalies valstybė vis labiau panašėja į šeimyninę rangą.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Suprantu, ką dabar norite pasakyti, priešgyniaudami autoriui, pirmų pirmiausiai. Tiesa sakant, tuos žodžius, kurie jums kabo ant liežuvio galo, anąkart garsiai ištarė B.Bradauskas,  žurnalistams bandydamas paaiškinti tai, kodėl jo sūnus staiga buvo paskirtas į labai aukštą postą: kuo aš kaltas, jeigu mano sūnus yra toks talentingas… 

Žinoma, V.Landsbergis ir B.Bradauskas yra nesulyginami dydžiai, nuodėmė būtų net gretinti tokius žmones, ir, tarkime, jaunasis G.Landsbergis yra kaip reta padorus ir nepalyginamai talentingesnis žmogus už B.Bradausko atžalą, galop išgarsėjusią kaip valstybės tarnautojas, mėgstantis postringauti kriminalinių padugnių žargonu. Tačiau net jeigu G.Landsbergis būtų labai talentingas jaunuolis, kaip niekas kitas partijai kuriantis pridėtinę vertę, jo veikla dėl aptartų aplinkybių yra morališkai nuostolinga, žiūrint visos valstybės mastu ir siekiant prasmingos ateities.

Naujųjų laikų padavimuose yra pasakojimas apie tai, kaip kartą jaunuolis/ė laimėjo konkursą į valstybės tarnybą be jokių protekcijų. Šis perduodamas iš lūpų į lūpas stebuklinis pasakojimas uždega šimtus jaunuolių bandyti savo laimę be dėdžių ir tetų pagalbos, bet, susidūrus su lietuviškų papročių tikrove, dažniausiai tenka skaudžiai nusivilti.

Paskutinis pavyzdys yra Aplinkos ministerijos organizuotas  konkursas užimti jauną žmogų intriguojančias pareigas ministerijos viešųjų ryšių tarnyboje ir atšauktas išvakarėse, likus vienai dienai iki konkursui nurodytos datos. Kodėl taip negailestingai buvo pasityčiota iš jaunų žmonių, kurie siuntė savo CV, studijavo reikiamus dokumentus, puoselėjo, kaip išaiškėjo, visiškai nepamatuotas  viltis. Nėra jokių abejonių, kad susipažinus su kandidatų anketiniais duomenimis ir supratus, kad savojo pritežę prastumti gali ir nepavykti, buvo nuspręsta tokį nereikalingą renginį atšaukti.

Kaip jie mums tai paaiškins, – retoriškai klausė manęs vienas iš tų nelaimėlių kandidatų, pažįstamas jaunas žmogus telefonu.  Jam, naivuoliui, paaiškinau, kad bus pasiremta valstybės interesais ir užduotimi taupyti lėšas. Dar kartą vėliau man perskambinęs jaunas šalies pilietis negalėjo atsistebėti, kad  ministerijos valdininko atsakymą nuspėjau žodis į žodį, net tiksliai išpranašavau intonacijų seką. Kas man leidžia būti tokiu įžvalgiu? Ogi seniai jau žinau, kad valstybės iždo vagys savo subjaurotas sielas labiausiai už viską mėgsta slapstyti po valstybės interesų gynimo lozungų uždanga.

Naujasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pažadėjo apvalyti Lietuvos miškus nuo korupcijos, tačiau kyla visai ne retorinis klausimas – o kas išvėdins pačios ministerijos, nuo seno krečiamos korupcijos skandalų, lyderiaujančios korupcijos sąraše, pridvisusius kabinetus, dezinfekuos ministerijos koridorius nuo visokio užkrato, apgins visuomenę nuo ministerijoje platinimo kiaulių maro?

2017.02.25; 04:31

Minint KOVO 11, Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-tąsias metines, joms skirtuose straipsniuose ir net jų pavadinimuose įvairūs autoriai vartojo trumpinį „Nepriklausomai Lietuvai – 25“.

Kokį supratimą apie Lietuvos valstybingumą iš tokio trumpinio susidarytų užsienietis, kuris nelabai gerai žino mūsų regiono istoriją? Nepriklausomą Lietuvą, kaip Sovietų Sąjungos žlugimo produktą?

Continue reading „Nepriklausomai Lietuvai – 25. Replika“