Katedros aikštė. Krepšinio turnyras. Slaptai.lt

Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.

Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto

Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.

Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.

O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere. 

Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…

Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt

Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.

Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.

Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją. 

Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.

Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką. 

Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2020.08.15; 18:30

Prie Baltojo tilto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Baltojo tilto sporto aikštynas į Vilniaus gyvenimą grįžo – nuo pirmadienio čia atvira viskas – beveik 9 hektarų plote veikia devynios paplūdimio tinklinio aikštelės, trys dvipusės krepšinio aikštelės, vaikų žaidimo aikštelės, lauko gimnastikos ir lauko treniruoklių aikštelės, riedutininkų ir riedlentininkų parkas. Krepšinio aikštelės jau turi atitikimą europiniams standartams liudijantį FIBA pažymėjimą, tarptautinio lygio varžyboms pritaikyta ir didžiausia smėlio tinklinio aikštelė.
 
Oficialaus atidarymo proga pasirodymus rengė ir ekstremaliojo sporto atstovai – žinomi riedlenčių meistrai, BMX dviratininkai ir sostinės sporto mokykloms bei klubams atstovaujantys krepšininkai, tinklininkai, stalo teniso meistrai.
 
Greta atnaujintos patogesnės sporto infrastruktūros palikta erdvės ateities veikloms, kurias kurs patys vilniečiai ir miesto svečiai. Daugiausia laisvos, veja apsėtos erdvės – rytinėje teritorijos dalyje – tai neoficiali rezervacija kitoms veikloms, teigiama sostinės savivaldybės pranešime.
Aikštyno aukščių skirtumas išnaudotas amfiteatrams greta sporto zonų įrengti. Panašiu principu suformuotas ir šlaitas prie krantinės, kuriame įrengtos sėdėjimo vietos, o prieš jas vandenyje sumontuota pontoninė platforma. Platforma galės būti naudojama ne tik renginiams, bet ir laiveliams švartuoti. Baidarininkai jau kelis mėnesius naudojasi specialiai jiems įprastoje vietoje įrengtu uosteliu.
 
Krantinėje įrengti papildomi pandusai (rampos), suskaidyti tarpinėmis aikštelėmis, taip siekiant pritaikyti erdvę žmonėms su negalia bei tėveliams, stumiantiems vežimėlius su vaikais. Krantinių apatinėje dalyje sprendinių pasirinkimą daugiausia lėmė pavasarinio ledonešio tikimybė, kai vanduo didele jėga kartu su ledo lytimis stumiasi upės vaga. Atsižvelgiant į tai, krantinių apšvietimas, terasų dangos ir kiti smulkesni elementai (pavyzdžiui, turėklai, suoleliai, šiukšliadėžės ir kt.) buvo projektuojami išlaikant saugų atstumą iki vandens.
 
Kol vilniečiai patogiai leis laisvalaikį atnaujintoje sporto ir laisvalaikio infrastruktūroje, Baltojo tilto aikštyno sutvarkymo rangovas baigs tvirtinti nuo liūčių nukentėjusius krantinės šlaitus ir patobulins lietaus surinkimo sistemą. Darbų dar yra ir Baidarių uostelio prieigose, vis dėlto baidarininkai juo nepertraukiamai naudojasi jau kelis mėnesius.
 
Didžiąja pieva prie Baltojo tilto, kur įprasta matyti ne tik iškylaujančias šeimas, bet ir kylančius oro balionus, šiemet bus prašoma naudotis ją tausojant, nes dar nesutvirtėjusi veja. Tikimasi, kad šios teritorijos lankytojams bus patogesnis pakoreguotas pievos reljefas – išvalius gruntą, prie krantinės pakelta apatinė šlaito dalis.
 
Ne tik musonines primenančiomis liūtimis, bet ir šiluma išskirtinė vasara lemia tai, kad aikštyne dar iki atidarymo netrūko darbų želdynų prižiūrėtojams – gėlynai ir krūmynai jau buvo ravimi, ką tik pasėtą veją vos spėjama pjauti.
 
Darbų vykdytojų skaičiavimu, iki lapkričio mėnesio, kai numatyta darbų pabaiga, liko atnaujinti atkarpą tarp Tuskulėnų gatvės ir Karaliaus Mindaugo tilto (čia koncentruojamasi į krantinės teritorijos prie Olimpiečių gatvės tvarkymą, kur atėjo laikas betonuoti terasas. Šių darbų pabaiga planuojama rudeniop), o tada liks pabaigti atkarpą iki „Pedagoginio žiedo“.
 
Paraleliai rengiamasi ir kairiosios Neries krantinės atnaujinimo darbams – artimiausiomis savaitėmis planuojamas sutarties su rangovu pasirašymas. Pirmas etapas – nuo Žvėryno tilto iki Baltojo tilto.
 
Aplink Baltąjį tiltą esančių erdvių atnaujinimas yra vienas iš dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos etapų. Teritorijos nuo „Pedagoginio žiedo“ iki Žaliojo tilto įrengimas (į ją kaip tik ir patenka Baltojo tilto aikštynas), preliminariais skaičiavimais, kainavo 1,9 mln. eurų (be PVM).
 
Krepšinio aikštelės įrengimas kainavo 133 100 eurų su PVM, profesionali tinklinio aikštelė – 226 270 eurų, gimnastikos aikštelė – 35 090 eurų, aštuonios tinklinio aikštelės – 79 255 eurų, pontonas – 90 750 eurų, vaikų žaidimo zona – 127 050 eurų. Riedučių ir riedlenčių parko įrengimas, savivaldybės pateiktais duomenimis, kainavo papildomus 864 tūkst. eurų.
 
Aikštyno dalies įrengimas yra bendrame rangos sutarties „Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių ir pėsčiųjų takų, Vilniuje, statybos darbai su darbo projekto parengimu“ biudžete. Jos vertė yra 5,87 mln. eurų (savivaldybės dalis čia sudaro 7,5 proc., valstybės biudžeto lėšos – 7,5 proc., Europos Sąjungos – 85 proc.). Darbai apima ruožą nuo „Pedagoginio žiedo“ iki Žirmūnų tilto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 06:05

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas  karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.

Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …

Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo  labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“  prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.

Po  sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik  pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“

Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…

O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“

O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“

K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.

Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…

Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…

Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.

Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi  „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie  į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti  vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.

Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…

Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.

Galima  jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?

Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio  žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!

Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet  Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …

Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad  pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.

Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų  meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.

Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet  darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!

2018.08.10; 05:52

Buvusi NBA žvaigždė Dennis Rodmanas, ne kartą bendravęs su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong-unu, apibūdino jį kaip didelį vaiką, svajojantį apsilankyti Jungtinėse Valstijose ir užtikrinti savo tautai gerą gyvenimą, praneša „Interfax“.

Paprašytas papasakoti, kas per žmogus yra Kim Jong-unas, Singapūre esantis D. Rodmanas pareiškė, kad jo bičiulis – „tarsi didelis vaikas“, norintis gražiai gyventi. Bet, buvusio sportininko nuomone, Kim Jong-unas „stengiasi apginti savo tautą“ ir savo garbę.

„Tas vyrukas nori važinėti po pasaulį, atskristi į JAV, mėgautis gyvenimu. Ir jis nori, kad gyvenimu mėgautųsi ir jo tauta“, – pridūrė D. Rodmanas.

Anot jo, Šiaurės Korėjos lyderis nejaučia priešiškumo Jungtinėms Valstijoms. „Jis myli amerikiečius, nori atskristi į JAV. Jis tikrai nori atskristi ir pažiūrėti krepšinio rungtynes“, – tikino buvęs sportininkas.

Teigiama, kad Kim Jong-unas yra didelis krepšinio gerbėjas.

D. Rodmanas penkis kartus lankėsi Šiaurės Korėjoje, kai Kim Jong-unas tapo šalies vadovu, ir vadina jį „draugu visam gyvenimui“. Pernai D. Rodmanas atvežė Kim Jong-unui dovanų knygą „Sandorio menas“, kurios autorius – JAV prezidentas D. Trumpas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.14; 05:00

Vytautas Rutka

Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. Krepšinis

Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.

Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.

Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.

Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.

Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.

Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.

Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!

Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.

„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).

Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?

Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis. 

Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.

Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.

Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.

Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti  lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…

O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.

2016.08.19; 06:11

Vytautas Rutka

Nesu didelis krepšinio žinovas. Kai žaidžia klubų komandos, beveik nesidomiu, nes ten juk žaidžia samdiniai, t.y. pinigai. Kas turi daugiau pinigų, tas stipresnis. Kiek žinau, net Vladui Garastui tie samdiniai nepatinka.

Bet gyvename juk kapitalizmo sąlygomis, kur viskas perkama, viskas parduodama. Šlykštu, tačiau niekur nedingsi.

Ačiū Dievui, rinktinėje samdinių dar nėra, kaip pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinėje. Ten ne samdiniai, bet kodėl prancūzai tokie tamsūs? Štai ispanai išsiverčia vien su ispanais, o prancūzai jau nebe.

Šiąnakt nemiegojau. Prieš istorines (televizijos žurnalistai pasakytų – legendines) rungtynes nemiegojau, po rungtynių irgi negalėjau užmigti. Savo sielvartą bandau išlieti badydamas kompiuterio klavišus – gal palengvės.

Neabejojau: mūsiškiai ispanams pralaimės. Bet kad šitaip! Man labai nepatinka, kai televizijos gatvėje kalbina krepšinio specialistus, o šie, suprantama, pranašauja tik auksą. Nes juk lietuviams krepšinis – religija, o dievais reikia tikėti. Nežinau, ar krepšininkai poilsio valandėlę klausosi tų gatvės pagyrų, tačiau net jeigu ir nesiklauso – išankstinės liaupsės daro meškos paslaugą. Girkime po pergalės, o ne prieš varžybas, kurios dar nei pergalė, nei pralaimėjimas.

Visai kvaila, kai Lietuvos ryto televizija reklaminiuose klipuose Rūtai Meilutytei vis dar linki pergalės, nors ta Rūta jau seniai apraudojo savo pralaimėjimą, beveik tokį pat sensacingą, kaip krepšinio rinktinės pralaimėjimas ispanams. Toks televizijų elgesys – nepagarba ir žiūrovams, ir sportininkams. Už tokius, sakyčiau, įžeidžiančius pavėluotus reklaminius klipus jų kurpėjai turėtų išlėkti iš darbo.

Teisus rinktinės treneris Jonas Kazlauskas: iš pradžių buvo pikta, o paskui pasidarė gėda. Ir tą gėdą bus sunku nuplauti. Nenuplaus jos artimiausia pergalė prieš kroatus, jeigu, žinoma, ji bus pasiekta. Dar vienas pralaimėjimas tą gėdą tik padidintų. Nuplautų ją tik olimpinis sidabras, bet jo tikrai nebus, galėčiau lažintis.

Kai išgarbintasis Jonas neįmeta nė karto, o kitas Jonas iššauna gal kartą per penkias šešias rungtynes, kai beveik visi tragiškai neįmeta iš patogiausių padėčių, vienas Mantas Kalnietis laimėti negali ne tik prieš ispanus. Tikrai, mūsų dievai žaidė tarsi kokie vidurinės mokyklos mokinukai.

Mes jiems dainas kuriame, dėl jų per naktis nemiegame, sveikatą gadiname, o jie, praradę bet kokią gėdą, – aikštelėje kaip avių banda. Ir pikčiausia: kai kada, ne taip retai, ir gali, ir moka žaisti. Gal jiems reikia gydytojo psichiatro, psichologo?

Pritarčiau tiems, kurie piktinasi buvusio krepšininko, dabar – žinomo trenerio Rimo Kurtinaičio nusišnekėjimais, vertinant ispanų krepšininkus, pranašaujant olimpinio turnyro rezultatus. Gatvės specialistų kalbos – viena, o  trenerio – visai kas kita, jį girdi ir mūsų dievaičiai, ir, atrodo, kartais nepagrįstai užriečia nosį.

Gėdą, kurią patyrė visa tauta, ne tik mūsų dievaičiai, būtų nuplauta bronzos medaliais, nes sidabro medaliai atiteks ispanams. Taškas!

2016.08.14; 12:37

Nuo Maskvos atsišaudė rašomąja mašinėle

Vieneri metai, kai tarp mūsų nėra kolegos Jurgio Loibos (1957-2015).

Mūsų karta atėjo į redakcijas skardenant komunistinės propagandos trimitams, bet Jurgis nė iš tolo nebuvo ideologinio fronto kareivis, kaip tada vadino žurnalistus. Studentaudamas jis teikdavosi ateiti į marksizmo paskaitas, bet vakarais klausydavosi Amerikos ir kitų slopinamų balsų. Tikrąja to žodžio prasme nesiskirdavo su Marku Tvenu ir O‘Henriu (vienas ar kitas tomas visada būdavo sakvojaže). Geriausiai iš mūsų kurso išmanė Antikos literatūrą ir skaitė draudžiamus sovietinius rašytojus. Garbino bitlus ir nevengė šiokios tokios bohemos.

Draudimų sukaustytoje komunistinėje spaudoje būta dviejų gerų dalykų: žanrų ir laisvės rašyti savo stiliumi. Jurgiui niekas netrukdė sekti Marko Tveno mokymu, kad humoristiniame apsakyme svarbiausia yra ne kas parašyta, o kaip. Dar savo karjeros pradžioje „Vakarinėse naujienose“ turėjo visą laikraščio puslapį  visokioms linksmybėms, su malonumu pats jame šmaikštavo ir linksmų plaučių aktyvui leido.

Taip susiklostė, kad Jurgiui dvejus metus teko vilkėti tikro kareivio uniformą.

Šaunus buvo kareivis!

Štai mūsų Jurgis, sovietinės kariuomenės jaunesnysis seržantas, atsisagstęs viršutines seno pavyzdžio palaidinės sagas, vienplaukis, žygiuoja pagrindine Sovietų Lietuvos sostinės gatve Lenino prospektu nešinas kibiru, kuris pusiau tuščias, pusiau pilnas naminio alaus…

Jaunesniojo seržanto kalenantis „ginklas“ buvo rašomoji mašinėlė. Spausdino ataskaitas ir kitokius slaptus popierius, o „laisvalaikiu“ – sovietų nelabai mėgstamą Michailą Bulgakovą…

Tarnavo linksmai ir su daugybe nuotykių. Žinoma, tie nuotykiai neprilygo Šveiko ar kito šaunaus kareivio – Ivano Čonkino žygiams, bet buvo verti plunksnos. Raginamas jos imtis vieną kartą ir ėmėsi. Tiesa, pradėjo nuo rimtesnių dalykų, nuotykius atidėjęs kitiems kartams.

Liko tikras rankraštis, kai kur sunkiai įskaitomas, ir gali būti – dar tik juodraštis, kurio švariai perrašyti nespėjo.

Leonas Jurša

XXX

Jurgis LOIBA

Kaip aš tarnavau politotdele

Taip jau atsitiko, kad tolimaisiais 1981-1983 metais man teko tarnauti sovietų armijoje, ir ne bet kur, o LSSR karinio komisariato politiniame skyriuje – politodele (rus. Политотдел военного комиссариата Литовской ССР). Buvau jaunesnysis seržantas, spausdinau krūvas įvairiausių popierių, idiotiškų ir visai įdomių.

Jurgis Loiba
Žurnalistas Jurgis Loiba (1957 – 2015).

Respublikinis karinis komisariatas buvo ten, kur dabar įsikūrusi KAM. Jį sudarė 4 valdybos ir 4 skyriai – nuo 1-o iki 4-o, taip pat 7-as slaptasis ir politinis skyriai. Respublikiniam komisariatui buvo pavaldūs LTRS civilinis gynybos štabas ir 41 rajono karinis komisariatas.

Komisariate tarnavo du generolai ir 65 karininkai – visi pulkininkai ir papulkininkiai, be vieno majoro ir vieno kapitono. Taip pat mes – nelabai aiškus (gal papildomas?) ryšių mazgas (rus. нештатный узел связи). Ten buvo 4 radiotelegrafistai, du specialų ryšį aptarnaujantys vyrukai („засовцы“, nuo засекреченная связь), 2 braižytojai (чертежники) ir du raštininkai – 2-oskyriaus ir aš – politinio skyriaus (писарь в политотделе).

Dvi pastarosios tarnybos buvo kiečiausios. Apskritai, kiekvienas šauktinis ir kareivis svajojo tarnauti komisariate, gerai ten buvo ir karininkams.

Komisariate tarnavo 23 kareiviai, juos vadino „negrais“. Tai – juodadarbiai, reikalingi remonto darbams (tuo metu kaip tik vyko komisariato patalpų remontas) ir kitoms užduotims vykdyti. „Negrai“ neretai plušėdavo karininkų soduose, remontuodavo jų butus ir panašiai.

Jeigu aš anais laikais tiktai tiek būčiau išplepėjęs, to per akis būtų pakakę pasodinti mane ilga-a-am…

Tokia įžanga būtina, kadangi dabar jaunimas, o ir ne tik jis, ne ką žino apie šią gana svarbią bet kurios šalies gynybos sistemos grandį.

Na, o dabar apie patį politinį skyrių.

Sovietinių karių skulptūra, dar taip neseniai bjaurojusi istorinį Žaliąjį tiltą Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietinių karių skulptūra, ilgai bjaurojusi istorinį Žaliąjį tiltą Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skyriaus viršininkas, generolas majoras Konstantinas Gaurylius, vadovavo savo pavaduotojui – pulkininkui ir trims papulkininkiams, politinio skyriaus vyriausiesiems instruktoriams. Dar du civiliai tvarkė partinius popierius, ir galiausiai aš – visuomet apsmurgęs ir susivėlęs jaunesnysis seržantėlis.

Sėdėjau kambaryje vienas su keturiomis spausdinimo mašinėlėmis rusišku ir lietuvišku šriftais, dar man priklausė dauginimo aparatas.

Visas skyriaus personalas buvo tikrai neblogas (bent man), nebuvo justi nė kiek soldafoniško kvapo (kaip, beje, ir visame komisariate).

Įsikūrę mes buvome pastato antrame aukšte, ilgo kiliminiu taku padengto koridoriaus gale, šešiuose kabinetuose. Į mūsų „valdas“ praktiškai niekas neateidavo, išskyrus 2-o skyriaus viršininką pulkininką Pranevičių ir jo pavaduotoją papulkininkį Radzevičių (šių karininkų vardus, deja, per šitiek laiko pamiršau) – irgi puikius, linksmus žmones, didžiulius krepšinio fanus, nepraleidžiančius ne vienerių Kauno „Žalgirio“ krepšininkų rungtynių, nekalbant jau apie įnirtingas kautynes su CASK (Centrinio armijos sporto klubo) komanda.

Štai aš jau ir priėjau prie reikalo.

Jeigu ne šiedu 2-o skyriaus karininkai, na, suprantama, ir politotdelo viršininkas generolas Gaurylius, dar nežinia, ar būtų išvengęs mūsų krepšinio megažvaigždė Arvydas Sabonis sovietinės armijos kareivio batų, tiksliau CASK sportbačių ir uniformos su raudona žvaigžde. 

O buvo taip.

CASK – anais laikais svarbiausias krepšinio klubas Sovietų Sąjungoje – imdavo į savo gretas kokį panorėjęs krepšininką. Klubo treneris Aleksandras Gomelskis, legendinis „Papa“, garsėjo savo ryšiais ir neribotomis galimybėmis. Turėjo, suprantama, nemažų galių ir Sovietų armijoje.

Taigi, „Tėtušis“ sumanė paimti į CASK „Sabą“. Dėjo nemažai pastangų, bet nepavyko. Tada nutarė veikti per SSRS gynybos ministeriją. Į karinio komisariato politotdelą pradėjo plūsti laiškai, pasirašyti paties Sovietų armijos politinės valdybos viršininko armijos generolo Aleksandro Jepiševo – lietuvių tiesioginio viršininko Maskvoje. Laiškuose buvo reikalaujama nedelsiant pašaukti į kariuomenę Arvydą Sabonį.

Man teko spausdinti atsakymus, tiksliau, kuo mandagiau atsirašinėti. Atsakymus kurpdavome trise – pulkininkas Pranevičius, papulkininkis Radzevičius ir aš.  Galutinį mūsų variantą skaitydavo generolas Gaurylius, išbraukdavo ką arba prirašydavo, ir paskutinę termino dieną laiškas iškeliaudavo į Maskvą.

Maskvos vadai, pamatę, kad susirašinėjimu nieko nepeš, griebėsi sunkiosios artilerijos. Iš Maskvos atvyko grėsminga komisija mūsų politotdelo veiklos tikrinti. Svečiai  nedviprasmiškai leido suprasti, kad tikrinimo išvados priklausys nuo to, ar šauktinis Sabonis bus atiduotas jiems. Jie netgi buvo pasirengę jį išsivežti kartu, be jokių biurokratinių vilkinimų.

Lietuva prieš šiuos veiksmus turėjo savo priešnuodį, savo „sunkiąją artileriją“. Tai buvo, suprantama, 2-o skyriaus viršininkas ir jo komanda. Jie turėjo tam tikrų svertų maskviečiams paveikti. Tam reikalui buvo pasitelkiami ir rajonų komisariatai. Žodžiu, komisijos būdavo priimamos labai vaišingai ir išvykdavo į Maskvą su lagaminais, kurių bendras svoris būdavo ne mažesnis nei „Sabo“, o gal net ir gerokai didesnis.

2-as skyrius kuravo visus naujokų šaukimo į kariuomenę reikalus, jo realios (nors ir neoficialios) galios buvo labai didelės, praktiškai neribotos.

Rajonuose naujokų šaukimas – tai juodas darbas, o „respublikoje“ – galutinis vadinamųjų komandų formavimas ir siuntimas į karinius dalinius. Nuo 2-o skyriaus tiesiogiai priklausė, kur vaikinukas tarnaus – ar Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade, ar kur Šiaurėje prie poliarinio rato, ar kokioje dykumoje. Ar ant vandens, ar po vandeniu. Ar 2, ar 3 metukus. Ar, baisiausia, Afganistane – tada gi vyko tas gėdingas karas. Tiesa, iškart į Afganą neapsiplunksnavusių nesiųsdavo, nukreipdavo paprastai į Kazachiją, Alma Atą…

Suprantama, tėvai norėjo, kad jų sūnūs bent jau nepakliūtų į karą. Anuo metu į kariuomenę „ėmė“ ir studentus, baigusius pirmą kursą. Šio kontingento tėvai, tiksliau mamytės, buvo pasiruošusios didelėms aukoms, kad tik jų brangiausieji sūneliai tarnautų kuo arčiau namų.

Prisipažinsiu – ne vieną ir ne du, ir net ne vieną dešimtį sūnelių esu įkišęs šiltesnėn vieton. Pinigų nė karto neėmiau, nors siūlė, netgi įkyriai. Restoranai, lauknešėliai, baliukai – taip, buvo, bet ne aš juos iniciavau. Tėvai būdavo labai patenkinti viską taip pigiai sutvarkę. Juk sklido kalbos, ir pagrįstos (politotdelas gaudavo nemažai skundų), kad komisariatų darbuotojai prašo didžiulių sumų už savo „paslaugas“. Rajonų komisariatų darbuotojai vietose nedaug ką galėdavo padaryti, nes viskas priklausė nuo 2-o skyriaus, todėl jie lydėdavo savo šauktinius į Vilnių, suprantama, ne tuščiomis rankomis.

Įdomu, kaip būtų pakrypusi Kauno „Žalgirio“ ir viso Lietuvos krepšinio istorija, jeigu…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.10; 06:54

Taip, sidabras nuostabu. Ir tikraidžiaugsmas. Tikras. Pasiekimas, apie kurį tik nedrąsiai svajojom. Ir aukščiau tikrai nepavyko. Ir negalėjo, matyt, pavykti.

Bet užknisa tie sacharininiu optimizmu varvantyskomentarai. Ypač politikų, kurie tiesiog nebetelpa ekranuose. Ir feisbuke jau siautėja deputatinis roto virusas, galintis išversti iš koto ne tik Joną Valančiūną.  Šauniai kovojom! Čia didvyrių žemė! Tarsi koks džiaugsmas, kad pralošėm.

Kas ne taip, kodėl negalėjo būti geriau, ką reikia patobulinti? Tą išsiaiškinti juk normalu. Ar apie tai kalbėti jau draudžiama? Ir kaip senais gerais – pirmyn visi su vėliavom skanduoti į demonstracijas?

Continue reading „Galima pralaimėti kitaip“

Pasaulio čempionas Lukas Laurinaitis: „Krepšinis – atsvara mano fizinei negaliai“

Prieš kelias savaites Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinė, treniruojama Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojo Algimanto Šato, tapo pasaulio čempione, planetos pirmenybėse Taivane iškovojo auksą.

Lukas Laurinaitis, vienas jauniausių komandos žaidėjų, teigia, kad po pergalės praėjus net kelioms savaitėms vis dar tebesijaučia labai laimingas.

Continue reading „Pasaulio čempionas Lukas Laurinaitis: „Krepšinis – atsvara mano fizinei negaliai““

Interviu imti iš akademiko Antano Kudzio – didžiausias malonu­mas. Seniai buvau turėjęs tokį atvirą, drąsų, konkretų pašnekovą. Dėstydamas savo politines, kultūrines, dvasines nuostatas portalui Slaptai.lt, akademikas A. Kudzys nė sykio neužsiminė, esą galbūt kai kurių pa­vardžių, faktų ar situacijų nereikėtų skelbti, esą galbūt kai kuriuos momentus derėtų sušvelninti, padailinti.

Šnekėdamasis su aka­demiku A. Kudziu buvau maloniai nustebintas, kai šis, garbaus am­žiaus sulaukęs mokslininkas, visą gyvenimą gilinęsis į patikimumo te­orijos paslaptis, kategoriškai paprašydavo: „šį faktą būtinai paminėkite, šią pavardę būtinai įrašyk". Akademikas A. Kudzys nė sykio neištarė žodžių „galbūt nereikia, galbūt per aštru".

Continue reading „Kai valdžia ignoruoja mokslininkų rekomendacijas…“

cikagos_buls

Komentarą pradėsiu nuo daugumai žinomo Pasaulinio lygio buvusio Čikagos Bulių trenerio Filo Džeksono pasiekimo krepšyje. NBA lygoje jis vienintelis turi 6-ių aukso žiedų kolekciją. Jis vienintelis taikė idiomotorinės treniruotės metodiką skrydžiuose į varžybas vietoje tuščio laiko švaistymo.

Tokią metodiką įdiegti sekėsi sunkiai, nes “žvaigždės” laikė save “kietesnėmis” netgi už trenerį. Tačiau kelios pralaimėtos varžybos privertė susikrimsti netgi elitines, pasaulinio garso “žvaigždes”. Todėl joms nieko kito neliko. kaip tik paklusti trenerio metodikai.

Continue reading „Ką vadiname idiomotorine treniruote“

kamuolys_krepsinio

Tarp visų krepšinio čempionato metu Lietuvoje vykusių akcijų, ,,Varom už Lietuvą“ renginius stebėjo ir į juos įsitraukė daugiausia gyventojų, rodo rinkos tyrimų bendrovės ,,Norstat“ atlikta apklausa. Nemažo dėmesio ir susidomėjimo sulaukė ir Eurobasket 2011 Kamuolių mušinėjimo rekordas, kita ,,Iki“ akcija ,,Oficiali Lietuvos krepšinio medalių kolekcija“.

Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje atliktos apklausos duomenimis, ,,Varom už Lietuvą“ akciją pastebėjo 85 proc. apklaustųjų, 76 proc. įvardino ,,Oficialią Lietuvos krepšinio medalių kolekciją“, panaši respondentų dalis – 75 proc.- Kamuolių mušinėjimo rekordą, o 56 proc. – „Maxima dovanų kamuolį“.  Tuo tarpu klausiant, kurios iš šių akcijų labiausiai įtraukė ir sudomino lietuvius, skirtumai buvo ženklesni: atsakymų suvestinėje išsiskyrė ,,Varom už Lietuvą“, paminėta 52 proc. apklaustųjų (Eurobasket 2011 Kamuolių mušinėjimo rekordas – 35 proc., ,,Oficiali Lietuvos krepšinio medalių kolekcija“  – 33 proc.,  ,,Maxima dovanų kamuolys“ –  12 proc. apklaustųjų).

Continue reading „Iniciatyva „Varom už Lietuvą“ susilaukė didžiausio gyventojų susidomėjimo“

kamuolys_krepsinio

Krepšinio specialistai džiaugiasi, kad Lietuvos rinktinei leista dalyvauti Pasaulio čempionate. Suprantu, būsiu nušvilptas, bet manau, kad džiaugtis nėra ko. Teisė dalyvauti Pasaulio čempionate ne iškovota krepšinio aikštelėje, o nusipirkta. Dabar viskas perkama ir parduodama, neišskiriant nė sportininkų pergalių.

Nereikėjo krepšinio biznieriams brukti tų pusės milijono eurų. Gėdingai pasielgta iš abiejų pusių: iš kyšius imančiųjų ir kyšius duodančiųjų. Reikėjo prašyti teisės žaisti, bet be pinigų. Reikėjo sakyti: jeigu pripažįstate Lietuvos krepšinio nuopelnus Europos krepšiniui (jie neabejotini), suteikite galimybę reabilituotis, nuplauti gėdą, patirtą Europos čempionate Lenkijoje. Jokių pinigų neduosime iš principo! Toks mūsų elgesys būtų garbingas.

Continue reading „Gėdingas krepšininkų pripažinimas“