Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti pateiktas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) pakeitimo ir papildymo įstatymo  projektas Nr. XIIP-317 (toliau – Projektas), kuriame numatoma suteikti daugiau įgaliojimų  Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms ginant vaiko teises ir teisėtus interesus.

Be kitų Įstatymo pataisų, Projekte numatyta galimybė minėtoms  institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės globos įstaigoje.

Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos atkreipia LR Prezidentės, Seimo narių ir LR Vyriausybės dėmesį, kad siūlomos Įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtos ne stiprinti, o  silpninti šeimos institutą.

Continue reading „Dėl vaiko teisių ir šeimų apsaugos”

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos.

Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais… Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai, kaip Lietuvos valdžia.

Bet valdžia – dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.

Continue reading „Pradėkim iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai”

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

copy of vytautas_visockas

Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…

Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.

Continue reading „Žodžiais, o ne žygiais, mes tėvynę mylim”

stoskus_k

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė  demokratinius priešnuodžius – pasitarimus.

Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi.  Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykių reguliavimui, interesų derinimui ir neišvengiamų konfliktų sprendimui.

Continue reading „Vienos dalies komedija, arba kaip buvo pergudrauta tauta?”

gintaras_portretas_2

Negalima nuolat kartoti neigiamos informacijos. Laikraštis paskelbė pasakojimą apie kokią nors blogybę, o mes puolame ją kartoti, perduoti iš lūpų į lūpas (…). Mes tarsi pamirštame, jog žodžio galia daug kartų didesnė, nei mums atrodo. Su žodžiais reikia elgtis atsargiai, kaip ir su ginklu, ugnimi ar peiliu. Peilį galima panaudoti ir gydymui, ir žudymui (…). Mūsų viena iš didžiausių klaidų: kritikuodami draugą, partnerį ar oponentą manome, kad jį įtakojame teisinga linkme. O iš tiesų kritika atsisuka prieš mus pačius. Kritikos žodžių negatyvas pirmiausiai kerta tiems, kurie juos ištaria, o ne tiems, kuriems jie taikomi. Kai liejame pyktį, pirmąja auka tampame mes pats…

Continue reading „Mes ne iš tų, kurie įstengs pasipriešinti”

radzevicius_tttttttt

Prisipažinsiu, kad tik du kartus esu buvęs JAV, todėl negaliu taip kompetetingai kaip Kęstutis Girnius lyginti JAV ir Lietuvos. Tačiau jo komentaras apie “išstumtuosius” Lietuvos inteligentus man sukėlė prieštaringus jausmus.

Pirmą kartą JAV viešėjau šios šalies ambasados Vilniuje kvietimu dar 2004 metais. Tuomet domėjausi žiniasklaidos etika ir rinkimais (tada buvo išrinktas Dž. Bušas). Šiemet teko laimė dalyvauti Pasaulinei spaudos laisvės dienai skirtame renginyje. Galiu pateikti tik savo įspūdžius – įdomi šalis, kurioje radikalus liberalizmas keistai sugyvena su tokiu pat konservatyvizmu. Nors abu kartus buvo įdomu pamatyti šią šalį, tačiau dėl daugybės priežasčių mačiau ne tik jos privalumus, bet ir daugybę minusų.

Continue reading „Kuo užkliuvo Kęstučiui Girniui Lietuvos inteligentai?”

mokslu_0

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Continue reading „Ar Fortūna mums dar nusišypsos?”