Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.

Šiandien, regis, kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…

Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui“, „mūsiškiui“ jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kultūra pirmiausia yra „tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir patikslino: „Labai dažnai kultūrą tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė. Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“

O jei galvose yra vien neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.

Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.

Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai – labai prasminga.

Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..

O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums belieka tik žiūrėti ir … tikėti.

Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kažkam nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.

Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.

Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.

Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.

Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.

Antrame kampe – švietimas: ten stovi M. Daujoto progimnazija.

Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas“.

Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų – daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.

Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir įtarinėjimų neapsunkintos širdies…

Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas Balbieriškyje“.

Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena“, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…

Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose, šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.

O Balbieriškio bažnyčios statybą finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito krašto“.

Neišvažiuokit… Nes dar šviečia bažnyčios ir kryžiai…

2018.12.28; 17:00

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.

Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…

Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…

Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?

Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.

Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!

Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.

Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…

O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar  įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…

Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.

Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.

Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.

Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.

O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.

2017.12.12; 03:50

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Spalio mėnesį žinomi Europos filosofai pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame deklaruojamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai raginami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities.

Paryžiaus pareiškimą pasirašė dešimt žymių Europos intelektualų, tokių kaip britų filosofas ir daugelio knygų autorius Rogeris Scrutonas, prancūzų politologas Phillipe’as Bénétonas, filosofai Rémi Brague’as ir Chantal Delsol, vokiečių filosofas Robertas Spaemanas, lenkų filosofas ir Europos Parlamento narys Ryszardas Legutko, vengrų filosofas ir Viktoro Orbano patarėjas Andrásas Lánczis, čekų politikas ir politinės teorijos tyrinėtojas Romanas Jochas, belgų filosofas ir teisininkas Matthias Storme’as, olandų istorikas ir rašytojas Bartas Janas Spruytas.

Skaitytojams pristatome šio pareiškimo vertimą į lietuvių kalbą.

Europa priklauso mums, ir mes priklausome Europai. Šios žemės yra mūsų namai; kitų mes neturime. Priežastys, dėl kurių branginame Europą, peržengia mūsų gebėjimą paaiškinti ar pateisinti šią ištikimybę. Jos esmė yra mūsų bendros istorijos, viltys ir visų jaučiama meilė. Tai nusistovėję įpročiai ir patoso bei skausmo akimirkos. Tai įkvepiančios susitaikymo patirtys ir tikėjimas bendra ateitimi. Įprasti kraštovaizdžiai ir įvykiai mums yra persmelkti ypatingos reikšmės – mums, bet ne kitiems. Namai – tai vieta, kur viskas mums yra pažįstama, ir kur esame atpažįstami patys, nesvarbu kaip toli būtume nuo jų nuklydę. Tai yra tikroji Europa, mūsų brangiausia ir nepakeičiama civilizacija.

Europa yra mūsų namai

Europai, visame jos turte ir didybėje, grėsmę kelia klaidingas savęs suvokimas. Ši klaidinga Europa įsivaizduoja save kaip mūsų civilizacijos išpildymą, bet iš tiesų ji viso labo pasiglemžia mūsų namus. Ji remiasi autentiškų Europos vertybių hiperbolizavimu ir iškreipimu, tačiau lieka akla savo pačios ydoms. Su pasitenkinimu disponuodama vienpusėmis mūsų istorijos karikatūromis, ši klaidingoji Europa yra nepalaužiamai priešiška savo praeičiai. Jos propaguotojai yra savanoriški našlaičiai, besivadovaujantys prielaida, jog būti našlaičiu – būti benamiu – yra kilniadvasiškas pasiekimas. Tokiu būdu klaidingoji Europa aukština save kaip universalios bendruomenės pirmtakę, kuri iš tiesų nėra nei universali, nei apskritai bendruomenė.

Klaidingoji Europa kelia mums grėsmę

Klaidingosios Europos gynėjai yra apžavėti prietarų apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, ir šis tikėjimas kursto jų puikybę ir panieką, neleisdamas pripažinti jų konstruojamo postnacionalinio, postkultūrinio pasaulio trūkumų. Negana to, jie lieka abejingi tikriesiems žmogiško padorumo šaltiniams – padorumo, kurį brangina tiek jie, tiek mes. Jie ignoruoja ar net išsižada krikščioniškųjų Europos ištakų, tuo pat metu dėdami didžiules pastangas neįžeisti musulmonų, viliantis, jog šie su džiaugsmu perims jų sekuliarią, multikultūrinę pasaulėžiūrą.

Paskendusi išankstinėse nuostatose, prietaruose ir abejingume, apakinta tuštybės bei nesavikritiškų utopinės ateities vizijų, klaidingoji Europa refleksyviai slopina nuomonių skirtumus. Tai, be abejo, yra daroma vardan laisvės ir tolerancijos.

Klaidingoji Europa yra utopinė ir tironiška

Mes artėjame prie aklavietės. Didžiausią grėsmę Europos ateičiai kelia ne politinis Rusijos avantiūrizmas ir ne musulmonų imigracija. Tikroji Europa yra pavojuje dėl smaugiančių klaidingosios Europos gniaužtų, kuriuose ji yra įkalinusi mūsų visų vaizduotę. Mūsų tautos ir bendra kultūra yra vidujai naikinama iliuzijų ir savęs apgaudinėjimo apie tai, kas yra Europa, ir kas ji turėtų būti. Mes prisiekiame priešintis šiai grėsmei, į pavojų statančiai visą mūsų ateitį. Mes ginsime, palaikysime ir aukštinsime tikrąją Europą – Europą, kuriai iš tiesų priklausome.

Mes privalome ginti tikrąją Europą

Tikroji Europa viltingai skatina aktyvų dalyvavimą bendrame politinio ir kultūrinio gyvenimo projekte. Europos idealo esmė yra solidarumas, grindžiamas pritarimu visiems galiojančiai įstatyminei santvarkai, keliančiai ribotus reikalavimus. Šis pritarimas ne visuomet pasireiškė atstovaujamosios demokratijos pavidalu, tačiau mūsų pilietinės ištikimybės tradicijos atspindi fundamentalų pritarimą mūsų politinėms ir kultūrinėms tradicijoms, nepriklausomai nuo jų formos. Praeityje europiečiai kovojo už mūsų politinių sistemų atsivėrimą visuotiniam dalyvavimui, ir mes pagrįstai didžiuojamės tokia savo istorija. Net šių kovų įkarštyje, o kartais ir atviruose sukilimuose, jie su užsidegimu tvirtino, jog nepaisant patirtų neteisybių ir nesėkmių, šio žemyno tautų tradicijos priklauso mums visiems. Toks atsidavimas reformavimuisi daro Europą kraštu, kuris be atvangos siekia vis didesnio teisingumo. Ši pažangos dvasia kilo iš mūsų meilės ir ištikimybės savo gimtosioms žemėms.

Solidarumas ir pilietinė ištikimybė skatina aktyvų dalyvavimą

Europietiška vienybės dvasia leidžia mums pasitikėti vieni kitais viešojoje erdvėje, net kai esame nepažįstami. Viešieji parkai, centrinės aikštės ir platūs bulvarai, aptinkami Europos miestuose ir miesteliuose, išreiškia politinę Europos dvasią: mes dalinamės savo bendru gyvenimu ir res publica. Mes vadovaujamės prielaida, jog prisiimti atsakomybę už savo visuomenių ateitį yra mūsų pareiga. Mes nesame pasyvūs pavaldiniai, dominuojami despotiškų galių – tiek šventų, tiek sekuliarių; ir mes nepuolame ant kelių atsidūrę nenumaldomų istorinių jėgų akivaizdoje. Būti europiečiu reiškia puoselėti politinį ir istorinį veikimą. Mes esame savo bendro likimo kalviai.

Mes nesame pasyvūs pavaldiniai

Tikroji Europa yra tautų bendruomenė. Mes turime savo kalbas, tradicijas ir sienas. Nepaisant to, mes visuomet pripažinome tarpusavio giminystę, net kai nesutardavome – ar kariaudavome. Ši vienybė skirtingume mums atrodo prigimtina, tačiau ji yra nepaprasta ir verta branginimo, kadangi nėra nei natūrali, nei neišvengiama. Dažniausiai pasireiškianti politinė vienybės skirtingume forma yra imperija, kurią Europos kariai-karaliai mėgino atkurti šimtmečiais, sekusiais po Romos imperijos žlugimo.

Imperinės formos žavesys išliko gajus, tačiau viršų paėmė tautinė valstybė – politinė forma, apjungianti visuotinumą ir suverenitetą. Tautinė valstybė tapo Europos civilizacijos skiriamuoju bruožu.

Tautinė valstybė yra Europos skiriamasis bruožas

Tautinė bendruomenė didžiuojasi savarankiška savivalda, nebijo puikuotis savo tautiniais pasiekimais menuose ir moksluose, varžosi su kitomis tautomis – kartais ir mūšio lauke. Tai ne sykį sužalojo Europą, ne kartą beveik mirtinai, tačiau niekuomet nesukompromitavo mūsų kultūrinės vienybės.

Tiesą sakant, atsitiko priešingai: vis labiau konsoliduojantis tautinėms Europos valstybės ir ryškėjant jų savitumams, bendra europietiška tapatybė tapo dar stipresnė. Pasibaigus siaubingam kraujo liejimui pasauliniuose karuose pirmojoje dvidešimto amžiaus pusėje, mes pakilome su dar didesniu pasiryžimu gerbti savo paveldą, kuriuo dalinamės. Tai liudija Europos kaip civilizacijos, kosmopolitinės tikrąją to žodžio prasme, gylį ir galią. Mes neieškome primestos, prievarta palaikomos imperinės vienybės. Vietoje to, europietiškasis kosmopolitizmas pripažįsta, jog patriotinė meilė ir pilietinė ištikimybę atveria duris į platesnį pasaulį. 

Mes neremiame primestos, prievarta palaikomos vienybės

Tikroji Europa buvo reikšmingai pažymėta krikščionybės. Universali dvasinė Bažnyčios imperija Europai suteikė kultūrinę vienybę, tačiau pasiekė tai be politinės imperijos. Tai leido bendrojoje europietiškoje kultūroje rastis tam tikroms pilietinėms ištikimybėms. Autonomija to, ką vadiname pilietine visuomene, tapo charakterizuojančiu europietiško gyvenimo bruožu.

Negana to, krikščioniškoji Evangelija nepateikia visapusiškos dieviškos teisės, todėl sekuliarių tautinių įstatymų įvairovė gali būti tvirtinama ir gerbiama nekeliant grėsmės europietiškai vienybei. Visai ne atsitiktinumas, kad krikščioniško tikėjimo Europoje nykimą lydi atnaujintos pastangos įsteigti politinę vienybę – pseudo-religinio universalizmo sentimentais apipintą pinigų ir taisyklių imperiją, kurią šiandien konstruoja Europos Sąjunga.

Krikščionybė skatina kultūrinę vienybę

Tikroji Europa tvirtina lygų kiekvieno individualaus žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo lyties, statuso ar rasės. Toks įsipareigojimas taip pat kyla iš mūsų krikščioniškųjų šaknų. Kilniausios mūsų dorybės yra neabejotinai krikščioniškas paveldas: sąžiningumas, užuojauta, gailestis, atleidimas, taikos siekimas, dosnumas. Krikščionybė revoliucionizavo santykius tarp vyrų ir moterų, suteikdama beprecedentę reikšmę meilei ir abipusei ištikimybei. Santuokos saitai leidžia vyrams ir moterims kartu klestėti bendrystėje. Daugelis mūsų aukų yra atliekamos būtent mūsų sutuoktinių ir vaikų labui. Ši savęs dovanojimo dvasia yra dar vienas krikščionybės indėlis į Europą, kurią mes mylime.

Krikščioniškos šaknys stiprina Europą

Tikroji Europa taip pat semiasi įkvėpimo iš klasikinės tradicijos. Mes atpažįstame save senovės Graikijos ir Romos literatūroje. Būdami europiečiais, mes siekiame didingumo, aukščiausios iš klasikinių dorybių. Tai ne kartą vedė prie negailestingo varžymosi dėl viršenybės, tačiau savo geriausiame pavidale šis tobulumo troškimas įkvepia Europos vyrus ir moteris kurti nepranokstamo grožio muzikinius ir meninius kūrinius, siekti neįtikėtinų proveržių moksle ir technologijose. Pagrindinės santūriųjų romėnų dorybės ir graikų didžiavimasis pilietiniu dalyvavimu bei filosofinių tyrinėjimų dvasia Europoje niekada nebuvo pamiršti. Šis paveldas taip pat yra mūsų.

Klasikinės ištakos skatina tobulumo siekimą

Tikroji Europa niekuomet nebuvo tobula. Klaidingosios Europos šalininkai neapsirinka siekdami plėtros ir reformų, o nuo 1945 ir 1989 metų buvo pasiekta daug dalykų, kuriuos turėtume branginti ir gerbti. Bendras mūsų gyvenimas yra besitęsiantis projektas, ne sustabarėjęs paveldas. Vis dėlto, Europos ateitis priklauso nuo atnaujintos ištikimybės geriausioms mūsų tradicijoms, o ne suklastoto universalizmo, reikalaujančio užmaršties ir savęs išsižadėjimo. Europa neprasidėjo su Apšvieta. Mūsų mylimi namai nebus realizuoti per Europos Sąjungą. Tikroji Europa yra, ir visuomet bus, tautų bendruomenė, vienu metu uždara, kartais net agresyviai, bet tuo pačiu suvienyta dvasinio palikimo, dėl kurio visi kartu galime ginčytis, jį vystyti, juo dalinis ir jį mylėti.

Mes prarandame savo namus

Klaidingoji Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą. Jie regi save kaip didžiuosius gelbėtojus, o bet kokie jų nusižengimai yra liaupsinami kaip kilnūs moraliniai pasiekimai, už kuriuos visas pasaulis turėtų jaustis dėkingas.

Vyrauja klaidingai suvokiama laisvė

Vis dėlto, jaunesniųjų Europos kartų patiriama realybė auksu spindi gerokai mažiau. Nedorovingas hedonizmas įprastai veda prie nuobodulio ir gilaus betiksliškumo jausmo. Silpnėja santuokos saitai. Siautulingoje seksualinės laisvės jūroje giluminis jaunų žmonių troškimas tuoktis ir kurti šeimas dažnai yra sužlugdomas. Laisvė, užgniaužianti giliausius mūsų širdžių troškimus, netrunka tapti prakeiksmu. Mūsų visuomenės vis labiau pasiduoda individualizmui, vienatvei ir betiksliškumui. Mes atsisakome laisvės ir pasmerkiame save tuščiam prisitaikėliškumui, būdingam vartojimu ir pramogine žiniasklaida varomai kultūrai. Jaučiame pareigą pasakyti tiesą: 68-ųjų karta griovė, tačiau nieko nepastatė. Jie sukūrė tik vakuumą, kurį užpildė pramoginė žiniasklaida, pigus turizmas ir pornografija.

Individualizmas, vienatvė ir betiksliškumas yra plačiai paplitę

Tuo pačiu metu, kai girdime pagyras apie beprecedentę laisvę, europietiškas gyvenimas tampa vis labiau visapusiškai reguliuojamas. Taisyklės – dažnai rengiamos beveidžių technokratų, veikiančių išvien su galingais interesantais – diktuoja mūsų darbo santykius, verslo sprendimus, išsilavinimo kvalifikacijas, mūsų informacinės ir pramoginės žiniasklaidos turinį.

Negana to, šiandien Europa siekia sugriežtinti tvarką, pagal kurią yra reguliuojama kalbos laisvė – pirminė europietišką laisvė, sąžinės laisvės manifestacija. Šie draudimai nėra nutaikyti į nešvankybes ar kitus išpuolius prieš padorumą viešajame gyvenime.

Vietoje to, valdančiosios Europos klasės trokšta apriboti politinę kalbą. Politiniai lyderiai, garsiai išsakantys nepatogias tiesas apie Islamą ir imigraciją, yra statomi priešais teisėjus. Politinis korektiškumas mums primeta stiprius tabu, kurie amoraliais pasmerkia bet kokius iššūkius prieš status quo. Klaidingoji Europa neskatina laisvės kultūros; ji skatina rinkos valdomą homogeniškumo ir politiškai primetamo prisitaikėliškumo kultūrą.

Esame reguliuojami ir prižiūrimi

Klaidingoji Europa taip pat puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu lygybei. Ji tvirtina, jog skatina atsikratyti diskriminacijos ir priimti visas rases, religijas ir tapatybes. Šioje srityje buvo padaryta apčiuopiama pažanga, tačiau tuo pat metu buvo leista įsivyrauti utopiškam atotrūkiui nuo realybės.

Europos namai turėtų tapti tautų ir nacijų namais. Slaptai.lt nuotr.

Vėliausiosios kartos Europa siekė įgyvendinti didįjį multikultūralizmo projektą. Reikalavimas ar net skatinimas, kad naujai atvykę musulmonai prisitaikytų prie mūsų elgesio normų ir papročių, buvo suvokti kaip šiurkšti neteisybė. Mums buvo paaiškinta, jog įsipareigojimas lygybei reikalauja, kad atsisakytume bet kokių užuominų apie tikėjimą savo kultūros viršenybe. Paradoksaliai, multikultūrinė Europos santvarka, neigianti krikščioniškas Europos ištakas, yra realizuojama vadovaujantis hiperbolizuotu ir nepalaikomu krikščionišku universalaus dosnumo idealu. Iš Europos tautų ji reikalauja šventuoliško savęs aukojimo. Esame skatinami noriai priimti neabejotiną mūsų gimtųjų žemių kolonizaciją ir savo kultūros nuopuolį kaip šlovingiausią dvidešimt pirmojo amžiaus Europos įvykį – kolektyvinę savižudybę vardan kažin kokios naujai gimstančios globalios bendruomenės, propaguojančios taiką ir klestėjimą.

Multikultūralizmas nėra veiksmingas

Toks mąstymas pasižymi dideliu nesąžiningumu. Daugelis mūsų valdančiųjų klasių atstovų neabejotinai tiki europietiškos kultūros viršenybe, tačiau žino, kad jos negalima viešai tvirtinti būdais, kurie įžeistų imigrantus. Suvokdami šią viršenybę, jie mano kad asimiliacija bus greita ir savaiminė. Tai ironiškas senovinės imperinės mąstysenos atspindys: valdančiosios Europos klasės vadovaujasi prielaida, kad „jie“ neišvengiamai taps tokie kaip „mes“, nesusimąstydami, kad iš tiesų gali nutikti atvirkščiai.

Tuo pat metu, oficialiai propaguojamas multikultūralizmas yra pasitelkiamas kaip priemonė slopinti nemalonias, bet „laikinas“ kultūrines įtampas.

Auga nesąžiningumas

Yra ir gerokai tamsesnių nesąžiningumo apraiškų. Vis didėjantis vėliausiosios kartos valdančiosios klasės segmentas prieina išvadą, jog jo narių asmeninis interesas glūdi kuo spartesnėje globalizacijoje. Jie trokšta kurti viršnacionalines institucijas, pajėgias valdyti apsieinant be visuotinio suverenumo keliamų nepatogumų.

Tampa vis labiau akivaizdu, kad „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje nėra vien tik techninė problema, taisytina techninėmis priemonėmis. Veikiau, šis deficitas yra fundamentalus ir fanatiškai ginamas įsipareigojimas. Nepriklausomai nuo to, ar yra legitimuojami tariamų ekonominių neišvengiamybių ar autonomiškai besivystančios tarptautinių žmogaus teisių praktikos, supranacionaliniai ES institucijų mandarinai savinasi politinį Europos gyvenimą, į visus iššūkius atsakydami technokratine maniera: „Nėra kitos alternatyvos.“ Tai minkšta, tačiau vis realesnė tironija, su kuria susiduriame.

Stiprėja technokratinė tironija

Klaidingosios Europos puikybė šiandien tampa akivaizdi, nepaisant geriausių jos šalininkų pastangų dangstyti ją patogiomis iliuzijomis. Visų pirmiausia, darosi aišku, kad klaidingoji Europa yra daug silpnesnė, nei kas nors galėjo įsivaizduoti. Pramoginė žiniasklaida ir materialinis vartojimas negali palaikyti gajaus pilietinio gyvenimo. Mūsų visuomenėms, multikultūralistinės ideologijos dėka netekusioms aukštesnių idealų ir prigrasintoms nereikšti patriotinio didžiavimosi, šiandien yra sunku telkti valią savigynai.

Negana to, nuasmeninta, gigantiškų tarptautinių korporacijų dominuojama ekonominė sistema bei vyraujanti priimtinumo retorika niekaip neatnaujina pilietinės ištikimybės ir socialinės kohezijos.

Vėlgi, privalome kalbėti atvirai: Europos visuomenės sparčiai silpsta. Jei atvertume savo akis, pamatytume kaip niekada didelį kliovimąsi valdžios galiomis, socialine priežiūra ir indoktrinacija švietime. Sunkiai ginkluotus kareivius į mūsų gatves atveda ne tik Islamo terorizmas; riaušių policijos pajėgos šiandien yra reikalingos malšinant kruvinus anti-sisteminius protestus ar net suvaldant girtas futbolo sirgalių minias. Mūsų fanatiškas atsidavimas savo ištikimybėms futbole yra desperatiškas ženklas, jog trokštame patenkinti giluminį žmogišką poreikį solidarumui – poreikį, kuris klaidingoje Europoje lieka nepatenkinamas.

Klaidingoji Europa yra silpna ir pažeidžiama

Apmaudu, tačiau intelektualiosios Europos klasės yra vienos pagrindinių ideologinių šalinikių, reiškiančių paramą klaidingosios Europos puikybei. Be jokios abejonės, mūsų universitetai yra vienas šlovingiausių Europos civilizacijos pasiekimų, tačiau kadaise buvę vietomis, kur jaunosioms kartoms perleisdavome praeities išmintį, šiandien daugelis universitetų sulygina kritinį mastymą su siauraprotišku praeities atmetimu. Kelrodė europietiškosios dvasios žvaigždė visuomet buvo griežta intelektualinio sąžiningumo ir objektyvumo disciplina.

Deja, šis kilnus idealas buvo transformuotas per dvi vėliausiąsias kartas. Asketizmas, kadaise siekęs išlaisvinti protą iš dominuojančių nuomonių tironijos, buvo pakeistas pasyviu ir nereflektyviu priešiškumu viskam, kas yra mūsų. Tokia kultūrinio išsižadėjimo pozicija funkcionuoja kaip paprastas ir pigus būdas būti „kritišku“. Vėliausioje kartoje ši pozicija buvo repetuojama paskaitų auditorijose, kol galiausiai tapo doktrina, dogma.

Tokių įsitikinimų dėstymas šiandien yra laikomas „apsišvietimo“ ir dvasinio išrinktumo bruožu. To pasekmė yra ta, kad mūsų universitetai šiandien yra aktyvūs besitęsiančios kultūrinės destrukcijos vykdytojai.

Įsivyravo išsižadėjimo kultūra

Mūsų valdančiosios klasės propaguoja ir vysto žmogaus teises. Jos sunkiai triūsia kovodamos su klimato kaita. Jos kruopščiai konstruoja globaliai integruotą rinkos ekonomiką ir harmonizuoja mokestines politikas. Jie akylai stebi progresą lyčių lygybės link. Jie dėl mūsų daro tiek daug! Argi svarbu, kokiais mechanizmais jie užėmė savo pareigas? Koks skirtumas, kad Europos tautos tampa vis skeptiškesnės jų atliekamai valstybinei tarnybai?

Elitai arogantiškai demonstruoja savo dorybingumą

Šis augantis skepticizmas yra visiškai pateisinamas. Šiandien Europa yra dominuojama betikslio materializmo, kuris atrodo nepajėgus motyvuoti vyrus ir moteris kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Išsižadėjimo kultūra iš būsimosios kartos atima tapatybės savivoką. Kai kuriose mūsų šalyse yra regionų, kuriuose musulmonai gyvena turėdami neformalią autonomiją nuo vietinių įstatymų, tarytum būtų kolonistai, o ne draugiški mūsų tautų nariai.

Individualizmas izoliuoja mus vieną nuo kito. Globalizmas transformuoja milijonų žmonių gyvenimo perspektyvas. Sukritikuotos, mūsų valdančiosios klasės teisinasi, jog jos viso labo dirba tam, kad prisitaikytume prie neišvengiamų, nepakeičiamų aplinkybių. Esą, neįmanomas joks kitas veikimo būdas, o priešintis yra neracionalu.

Tam prieštaraujantys yra kaltinami pasidavimu nostalgijai, dėl ko nusipelno būti pasmerkti kaip rasistai ar fašistai.  Ryškėjant socialinėms skirtims ir pilietiniam nepasitikėjimui, viešasis Europos gyvenimas tampa vis piktesnis, vis labiau pagiežingas, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip tai baigsis. Privalome liautis ėję šiuo keliu. Mes turime nusimesti klaidingosios Europos tironiją. Mes turime alternatyvą.

Mes turime alternatyvą

Pastangos atsinaujinti prasideda teologiniu savęs pažinimu. Universalistinės ir universalizuojančios klaidingosios Europos pretenzijos atskleidžia, jog ji tėra surogatinė religinė santvarka, tam tikras erzacas, pasižymintis tiek tikybiniais įžadais, tiek anatemomis. Tai yra galingas opiatas, paralyžiuojantis Europą kaip politinį kūną. Privalome atkakliai tvirtinti, jog religinės aspiracijos yra priderama religijos, ne politikos (ar juolab biurokratinio administravimo) sritis. Siekdami atgauti savo politinį ir istorinį veiksnumą, privalome iš naujo sekuliarizuoti [autoriai sekuliarizacijos terminą čia vartoja ne įprastine šio žodžio reikšme –red. past.] viešąjį Europos gyvenimą.

Turime nusigręžti nuo erzacinės religijos

Tai iš mūsų reikalaus atmesti melagingą kalbą, kuri išvengia atsakomybės ir skatina ideologinę manipuliaciją. Kalbos apie įvairovę, priimtinumą ir multikultūralizmą yra tuščios. Dažnai, tokia kalba yra pasitelkiama kaip priemonė charakterizuoti mūsų nesėkmes kaip pasiekimus: esą, socialinio solidarumo silpnėjimas „iš tiesų“ yra svetingumo, tolerancijos ir priimtinumo požymis. Tai rinkodaros kalba, skirta maskuoti tikrovei, o ne ją nušviesti.

Europos Parlamentas

Privaloma atgauti tvirtą pagarbą tikrovei. Kalba yra subtilus instrumentas, kurį menkiname naudodami kaip vėzdą. Turėtume būti lingvistinio padorumo sergėtojais. Kliovimasis viešu smerkimu yra mūsų šiandieninio dekadanso požymis. Negalime toleruoti žodinio bauginimo, ar juolab grasinimų mirtimi. Privalome saugoti tuos, kurie kalba protingai, net jei manoma, kad jų požiūriai yra klaidingi. Europos ateitis privalo būti liberali geriausia šio žodžio prasme, reiškiančia įsipareigojimą gyvybingam viešajam diskursui, nevaržomam grasinimų smurtu ar prievarta.

Privalome atkurti tikrąjį liberalizmą

Išsklaidydami klaidingosios Europos iliuzijas apie utopiją ir pseudo-religinį kryžiaus žygį vardan pasaulio be sienų, skatinsime naujos rūšies valstybingumą ir naujo tipo valstybės veikėjų radimąsi. Geras politinis lyderis rūpinasi visuotine specifinės tautos gerove. Geras politinis lyderis suvokia mūsų bendrąjį Europos paveldą ir mūsų specifines tautines tradicijas kaip nuostabias ir gyvastį teikiančias, tačiau trapias dovanas. Jis neatmeta šio paveldo, bet ir nerizikuoja jo praradimu vardan utopinių svajonių.

Tokie lyderiai trokšta pagarbos, reiškiamos jų vedamų žmonių; jie negeidžia „tarptautinės bendruomenės“ pritarimo, kuri viso labo tėra oligarchinis viešųjų ryšių aparatas.

Mums reikia atsakingų valstybės veikėjų

Pripažindami specifinį Europos tautų charakterį ir jų krikščionišką žymę, turime nesileisti gluminami klastingų multikultūralistų pasisakymų. Imigracija be asimiliacijos yra kolonizacija, ir privalo būti atmetama. Mes pagrįstai tikimės, jog į mūsų žemes migruojantys žmonės inkorporuos save į mūsų tautas ir perims mūsų gyvenimo būdą. Toks lūkestis turi būti remiamas aiškiai išdėstytos politikos. Multikultūralizmo kalba buvo importuota iš Amerikos, tačiau didysis Amerikos imigracijos laikotarpis prasidėjo dvidešimto amžiaus pradžioje, stebėtinai spartaus ekonominio auginimo metu, šalyje, kurioje praktiškai neegzistavo jokie gerovės valstybės mechanizmai, turėjusioje labai stiprų tautinės tapatybės suvokimą, prie kurio imigrantai buvo skatinami prisitaikyti.

Europa miega

Priėmusi didelį skaičių imigrantų, Amerika dviems kartoms užvėrė savo duris beveik aklinai. Europa turi pasimokyti iš šios Amerikos patirties, o ne perimti dabartines amerikietiškas ideologijas. Ši patirtis mus moko, kad darbo vieta yra galinga asimiliavimo priemonė, kad dosni gerovės valstybės sistema gali trikdyti asimiliaciją, ir kad išmintinga politinė valdžia kartais įsako apriboti imigraciją – net drastiškai, jei to reikalauja aplinkybės. Privalome neleisti multikultūrinei ideologijai deformuoti mūsų politinių sprendimų apie tai, kaip geriausiai siekti bendrojo gėrio, o tai reikalauja pakankama vienybe ir solidarumu pasižyminčių tautinių bendruomenių, suvokiančių savo gėrį kaip bendrą.

Turime atnaujinti tautinę vienybę ir solidarumą

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europa kultivavo energingas, gajas demokratijas. Žlugus Sovietų imperijai, Vidurio Europos tautos atkūrė savo pilietinį gyvybingumą. Tai yra vieni brangiausių Europos pasiekimų, tačiau jie bus prarasti, jei nepradėsime spręsti imigracijos ir demografinių problemų savo tautose.

Multikultūriškos gali būti tik imperijos, o Europos Sąjunga taps būtent tokia, jei mums nepavyks iškelti atnaujinto solidarumo ir pilietinės vienybės kaip esminių kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinama imigracijos politika ir strategijos asimiliacijai.

Tik imperijos gali būti multikultūriškos

Daugelis klaidingai mano, jog Europa yra traukoma konvulsijų vien dėl nesutarimų imigracijos tema. Tiesa yra ta, kad tai tik viena gerokai platesnio socialinio nuosmukio dimensija – nuosmukio, kurį būtina sustabdyti. Privalome atstatyti specifinių visuomeninių rolių orumą – tėvai, mokytojai ir profesoriai yra įpareigoti formuoti savo globotinius. Turime priešinti ekspertizės kultui, įsigalinčio išminties, takto ir kultūringo gyvenimo siekio kaina. Negalime tikėtis jokio Europos atsinaujinimo tol, kol ryžtingai neatmesime perdėto egalitarizmo ir išminties keitimo techniniu žinojimu.

Mes vertiname politinius moderniųjų laikų pasiekimus. Kiekvienam vyrui ir moteriai turėtų būti suteikiama lygaus balso teisė. Turi būti ginamos pagrindinės mūsų teisės. Vis dėlto, sveika demokratija reikalauja socialinių ir kultūrinių hierarchijų, kurios skatintų tobulumo siekimą ir teiktų pagarbą tarnaujantiems bendrojo gėrio labui. Turime atstatyti dvasinės didybės suvokimą ir rodyti jam deramą pagarbą, idant mūsų civilizacija galėtų atremti augančią materialaus turto ir vulgaraus pramogų verslo įtaką.

Teisingos hierarchijos puoselėja visuomeninę gerovę

Žmogaus orumas yra daugiau nei vien jo teisė būti paliktam ramybėje, ir tarptautinių žmogaus teisių doktrinos visiškai nepadengia nei teisingumo, nei gėrio sampratų. Europa turi atnaujinti savo konsensusą apie moralinę kultūrą, idant jos žmonės galėtų būti vedami dorovingo gyvenimo link. Negalime leisti klaidingam laisvės suvokimui trukdyti mums išmintingai taikyti teisę kovojant su visuotinėmis ydomis.

Turime būti atlaidūs žmogiškajam silpnumui, tačiau Europa negali klestėti tol, kol neatkursime bendruomeninės aspiracijos gyventi dorai ir siekti žmogiškojo tobulumo. Orumo ir savigarbos kultūra kyla iš padorumo ir savų pareigų vykdymo visose mūsų gyvenimo srityse. Turime atnaujinti visapusę pagarbą tarp socialinių klasių, kuri charakterizuoja visų savo narių indėlį vertinančias visuomenes.

Privalome atkurti moralinę kultūrą

Nors pripažįstame pozityvius laisvos rinkos ekonomikos aspektus, turime priešinti ideologijoms, siekiančioms susumuoti (totalizuoti) rinkos logiką. Negalime leisti, kad viskas būtų parduodama.  Tinkamai funkcionuojančios rinkos reikalauja teisinio valdymo, ir mūsų teisinis valdymas turėtų apimti daugiau nei vien ekonominį našumą. Rinkos funkcionuoja geriausiai tada, kai yra įterpiamos į stiprias socialines institucijas, organizuojančias savo veiklą pagal savitus, nerinkinius principus.

Ekonominis augimas, nors ir naudingas, nėra aukščiausias gėris. Rinkos turi būti kreipiamos socialinių tikslų link. Šiandien korporacinis gigantizmas grasina net politiniam suverenumui. Tautos privalo bendradarbiauti suvaldant globalių ekonominių jėgų aroganciją ir beatodairiškumą. Mes pritariame išmintingam valstybės valdžios galių naudojimui užtikrinant neekonominę socialinę gerovę.

Rinkos turi būti orientuojamos socialinių tikslų link

Mes tikime, kad Europa turi išlaikymo vertą istoriją ir kultūrą. Apmaudu, tačiau mūsų universitetai gerokai per dažnai išduoda šį mūsų paveldą. Privalome reformuoti mokymo programas taip, kad jos skatintų mūsų bendros kultūros perdavimą, o ne indoktrinuotų mūsų jaunimą tapti išsižadėjimo kultūros dalimi. Visų lygmenų mokytojai ir auklėtojai turi pareigą išlaikyti šią atmintį. Jie turėtų didžiuotis savo role kartu sujungiant buvusias ir būsimąsias kartas.

Taip pat privalome atnaujinti aukštąją Europos kultūrą, traktuodami taurumą ir grožį kaip savo bendrąjį standartą ir atmesdami menų degradaciją į tam tikros rūšies politinę propagandą.  Tai reikalaus naujos menų globėjų kartos kultivavimo. Korporacijos ir biurokratijos jau ne kartą įrodė esančios prastomis menų sergėtojomis.

Mokymas privalo būti reformuotas

Santuoka yra pilietinės visuomenės pamatas ir harmonijos tarp vyrų ir moterų pagrindas. Tai intymus ryšys, užmezgamas siekiant kurti namų ūkį ir auginti vaikus. Mes tvirtiname, kad fundamentali mūsų, kaip žmonių, rolė visuomenėje yra būti tėvais ir motinomis. Santuoka ir vaikai yra integrali bet kokios žmonių klestėjimo vizijos dalis. Vaikai reikalauja aukojimosi iš tų, kurie juos atveda į šį pasaulį. Šis aukojimasis yra kilnus ir privalo būti gerbiamas. Mes remiame atsakingą socialinę politiką, skatinančią ir stiprinančią santuokos instituciją, vaikų susilaukimą ir jų auginimą. Visuomenė, kuri nepajėgia ar nenori į save priimti vaikų, neturi ateities.

Santuoka ir šeima yra esminiai dalykai

Šiandien Europoje tvyro didžiulis nerimas. Ji yra susijęs su vadinamojo „populizmo“ iškilimu, nepaisant to, kad šio termino prasmė yra retai apibrėžiama, ir jis dažniausiai pasitelkiamas užgauliojimui. Mes turime savų abejonių. Europa privalo semtis gilios išminties iš savo tradicijų, o ne kliautis supaprastintais lozungais ir visuomenę skaldančiu apeliavimu į emocijas. Vis dėlto, mes pripažįstame, kad nemaža dalis šio naujo politinio fenomeno iš tiesų gali reprezentuoti sveiką maištavimą prieš klaidingosios Europos tironiją, kuri „antidemokratiškumu“ kaltina bet kokią jos moralinės legitimacijos monopoliui kylančią grėsmę.

Vadinamasis „populizmas“ yra pateisinamas iššūkis status quo diktatui, arba „centro fanatiškumui“. Tai ženklas, jog net mūsų degradavusioje ir nuskurdintoje politinėje kultūroje, istorinis Europos tautų veiksnumas vis dar gali atgimti.

Populizmui turime skirti dėmesio

Kaip klaidingą atmetame teiginį, jog nėra jokios atsakingos alternatyvos dirbtiniam, sielos stokojančiam vieningos rinkos solidarumui, transnacionalinei biurokratijai ir gražbyliam pramogų verslui. Duonos ir žaidimų nėra gana. Toji atsakinga alternatyva yra tikroji Europa.

Tikroji Europa yra mūsų ateitis

Šią akimirką, mes prašome visų europiečių prisijungti prie mūsų ir atmesti utopinę iliuziją apie multikultūrinį pasaulį be sienų. Mes teisėtai ir pagrįstai mylime savo gimtąsias žemes, ir siekiame savo vaikams perduoti kiekvieną garbingą dalyką, kurį paveldėjome iš savo tėvynių. Kaip europiečiai, mes taip pat dalinamės bendru paveldu,  ir šis paveldas reikalauja, kad visi kartu gyventume santarvėje, kaip tautų Europa. Atnaujinkime savo tautinį suverenumą, ir susigrąžinkime savigarbą prisiimdami bendrą politinę atsakomybę už Europos ateitį.

Mes privalome prisiimti atsakomybę.

Pasirašė:

Phillipe Bénéton (Prancūzija)

Rémi Brague (Prancūzija)

Chantal Delsol (Prancūzija)

Roman Joch (Čekija)

Lánczi András (Vengrija)

Ryszard Legutko (Lenkija)

Roger Scruton (Jungtinė Karalystė)

Robert Spaemann (Vokietija)

Bart Jan Spruyt (Nyderlandai)

Matthias Storme (Belgija).

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.27; 09:00

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnai okupuotoje Azerbaidžano teritorijoje, Baku žinybų oficialiais duomenimis, suniokojo 464 istorijos paminklus ir muziejus, daugiau kaip 100 archeologinių paminklų. O dabar visam pasauliui skelbia ten atradę naujų – esą armėniškos kilmės. Taigi ir žemė, kur šie radiniai dūlėjo, neva esanti armėnų…

Trūkstamasis dantis

Kasinėjimai Karabacho urvuose patvirtino: ten prieš 7 tūkstančius metų gyvenę žmonės yra šiuolaikinių armėnų protėviai. Tokią naujieną pranešė kai kurie rusiški internetiniai leidiniai praėjusių metų rudenį. Biologijos mokslų daktaras Levonas Jepiskoposianas (Левон Епископосян) žurnalistams pasakojo, kad nuo 1979 metų armėnų mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų šalių specialistais, kasinėja Karabacho teritorijoje. Atkasę daug kultūrinių sluoksnių, aptikę neandertaliečių griaučių liekanų bei žuvų kaulų ir – dėmesio! –  atradę prieš 7 tūkst. metų ten gyvenusio žmogaus dantį.

Šis radinys įkvėpęs armėnų mokslininkus tęsti tyrimus. Kopenhagos genetikos institute ištyrė šio danties DNR struktūrą ir nustatė, kad mūsų tolimų protėvių genas atitinka šiuolaikinių armėnų geną. Iš to biologijos profesorius daro išvadą: armėnai – vienintelė vietinė Armėnijos plokščiakalnio tauta, jie neatsikraustę iš kitų regionų. Tiesa, rusiškojo „Sputnik“ žurnalistė kiek pataiso mokslininką: tai – dar vienas įrodymas, kad armėnai nėra ateiviai iš kitų regionų. (Beje, dar 1968 metais tuose urvuose Kalnų Karabache, tarp Šušos ir Fizulio, acheologai rado spėtina prieš maždaug 250 tūkst. metų gyvenusio neandertaliečio žandikaulį – ką parodytų jos DNR tyrimas?).    

Jeigu mokslininkas tiki tuo, ką sako, tai turėjo nesikuklinti ir kiek išgalint šaukti „Eureka!” Juk seniai nustatyta, iš kokių keturių genčių maišaties išsilukšteno armėnai XIII-VI amžiuje iki Kristaus gimimo, tačiau tie protėviai buvo kilę iš Mažosios Azijos ir su daugeliu kitų genčių priklausė Urartu (Nairio) karalystei; jie nelaikomi Kaukazo gentimi. Urartu valstybės sienos į šiaurę pasiekė dabar Sevanu vadinamą ežerą, tačiau toliau taip ir nenusidriekė: vietinės gentys jau nesitraukė, atsimušinėjo. 782 metais per. Kr. Ararato slėnyje, kur nieko nebuvo pastatyta, iškilo Erebunio tvirtovė (dabar ten Jerevanas), kurioje karalius Argištis I apgyvendino 6 600 ją stačiusių belaisvių karių; tarp jų, manoma, būta ir armėnų protėvių. Iš štai dabar išgirstame buvus ir daugiau jų protėvių – net iš Bronzos amžiaus priešaušrio! Gyvenę jie, pasirodo, visiškai ne ten, kur žinomieji, tačiau tik Mažojo Kaukazo kalnagūbris jiems sutrukdęs susitikti Urartu klestėjimo laikais. Eureka!

O gal tiesiog archeologų talkininkai susimušė ir vienam iš jų iškrito dantis?

Senienų ieškotojai į Kaukazą atklydo gerokai daugiau kaip prieš šimtą metų. Rusijos imperijos ir SSRS archeologų kasinėjimai parodė, jog Sevano ežero pakrantėje urartai pastatė daug tvirtovių, tačiau jos iškilo ant daugiasluoksnio ankstesnių amžių palikimo. Rusijos svarbiausias senovės paminklų saugyklas (Ermitažą, Istorijos muziejų) papildė daugybė meniškų bronzos dirbinių, iškeltų dienos švieson iš I tūkstantmečio pr. Kr. pirmąją pusę menančių pilkapių Pietų Kaukaze. 1949 metais Leningrade išleistame veikale „Pietų Kaukazo archeologija“ (Археология Закавказья с древнейших времен до I тысячелетия до н. э.) jos autorius garsus sovietinis mokslininkas Borisas Piotrovskis rašė užsimojęs parodyti didelę Pietų Kaukazo paminklų įvairovę esant bendriems jų bruožams.

Be daugelio kitų dalykų, Piotrovskis nurodo Sevano ežero pietrytine pakrante ėjus patikimą kelią iš Pietų Kaukazo vidurio į rytinę dalį, taip pat ir Kalnų Karabachą. Sevano apylinkės buvo tarpinis rajonas, kur pynėsi ir liedinosi regiono vidurio ir rytų kultūrų elementai. Apie tai liudija ne tik metalo dirbiniai, bet ir laidojimo statinių pavidalai. Ypač krinta į akis didelis Sevano rajono pilkapių panašumas į Kalnų Karabacho, – rašo Piotrovskis. I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pietų Kaukaze greta žemdirbystės įsigalėjo pusiau klajoklinė gyvulininkystė (vasarai gyvulius išgindavo į kalnų ganyklas), kuri beveik nepakitusi gyvuoja visame Kaukaze ir dabar (XX amžiaus viduryje). Kalnų Karabache ir tuometiniame Kirovobado rajone (Gandžios) sovietiniai archeologai atkasė daugybę arklių griaučių; jau senovėje šiame krašte išaugintus žirgus gyrė didžiųjų valstybių valdovų metraštininkai (gal kiek genų teko ir dar XIX amžiuje Europoje garsėjusiems Karabacho chanato ristūnams?).

Bronzos epocha buvo trumpas, bet spinduliuojantis Kaukazo senovės istorijos laikotarpis. SSRS išleistame ir kitų šalių mokslininkų gerbiamame akademiniame veikale „Pasaulio istorija“ (1956) įklijuotas žemėlapis (Этническая карта Кавказа в V—IV вв. до н. э.) rodo Kaukazo gentis vėl užėmus Ararato slėnį su apleistais Urartu miestais bei tvirtovėms ir siekiant Eufrato aukštupį, tą sritį, kur I tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. Kr. radosi armėnų protėviai. Kiek vėliau Pietų Kaukaze įsikursianti valstybė, istorikų vadinama Kaukazo Albanija, bus ir iki gyvavimo pabaigos išliks nei su vienos didžiųjų kaimynių tautomis negiminingų genčių sąjunga. Praėjus daugeliui amžių, armėnų didžiūnai kildinsis iš Izraelio karalių Dovydo ir Saliamono (Bagratidai), Asirijos karalių (Acruniai), kiti net iš Kinijos imperatorių (Mamikonianai), į vietinių genčių pusę nė nepažvelgdami.

Kalnų Karabacho miražas

2015-aisiais Armėnijos nacionalinėje mokslų akademijoje Archeologijos ir etnografijos instituto Arcacho archeologinė ekspedicija atsiskaitė, ką nuveikusi per 10 metų kasinėjimosi okupuotoje iš Azerbaidžano teritorijoje. Tai štai: 2005-aisiais archeologai Kalnų Karabache aptiko armėnų karaliaus Tigrano II (valdė 95-55 metais pr. Kr.) įkurtą miestą – Tigranakertą. Ekspedicijos vadovo istorijos daktaro Hamleto Petrosiano žodžiais, mitiniu atrodžiusio miesto paieškas jie pradėjo po to, kai azerbaidžaniečiai pasakė armėnus esant ateivius Kalnų Karabache. Ne! Neva Tigranakertas yra rimčiausias įrodymas, kad ši teritorija yra armėnų. Minėto instituto direktorius Pavlas Avetisianas pridėjo šį visuotinai pagarsintą atradimą esant svarbų argumentą prieš azerbaidžaniečių pranešimus.

Su šiuo svarbiu argumentu galima susipažinti ir net apžiūrėti vietovę iš aukštybių, pavyzdžiui, adresu http://mazzoniguide.livejournal.com/102619.html#cutid1. Tigranakertas, sužinome, yra antikinis miestas, vienas iš kultūrinių ir ekonominių regiono centrų, taip pat viena Didžiosios Armėnijos sostinių. 2005 metais Vankasaro kalno papėdėje, vakarų pusėje, archeologai aptiko gynybinių sienų liekanas, statinių fragmentus. Dar sužinome, jog Tigranakerte buvo daug amatininkų ir prekeivių, miesto gyvenimas kunkuliavo iki pat XV amžiaus. 

Armėnų sugriautas Terteras. Slaptai.lt foto

Autoriai dar galėjo parašyti, kad visi šie lobiai aptikti 8-10 km atstumu nuo griuvėsiais paversto Agdamo miesto… Priminsime: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi sugriovė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo taryba rezoliucijoje (853 nr.) pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, liko visiškai tuščias (armėnai pasityčiodami paliko nesugriautą mečetę).

Iš kur žinoma, kad jį pastatė būtent šis valdovas? Toks didelis, turtingas ir gerai ginamas miestas, pasak armėnų mokslininkų, neabejotinai galėjo priklausyti tik tokiam galingam valdovui kaip Tigranas Didysis.  Svarus įrodymas…

Tuo tarpu tarkime, taip viskas yra kaip čia pasakojama, patikėkime tuo miglotu vieninteliu užsiminimu senovės metraščiuose ir manuskriptuose ir toliau rašykime Tigranakertą be kabučių. Tačiau kyla virtinė klausimų. Ką Tigranas II čia pametė? Sostinės Artašato Ararato slėnyje jis atsisakė dėl to, kad buvo jo valdų pakraštyje, ir pastatydino naują sostinę – Tigranakertą (77 m. pr. Kr.), į šiaurės vakarus nuo Vano ežero, tiksliai apskaičiavęs, kad miestas atsidurtų pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje.

O tariamo Arcacho Tigranakerto padėtis? Kitas žemėlapis rodo, kad ten, į sunkiai prieinamus kalnus, nevedė joks padoresnis kelias, nekalbant jau apie pirklių minamus.  

Jau 69 metais pr. Kr. naująją Tigrano sostinę, tą tikrąją, pačiame senovės pasaulio prekybos kelių viduryje, užėmė Romos respublikos kariuomenė ir jos neliko. Nebuvo čia joks armėnų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centras, kaip įtikinėja „Didžiosios Armėnijos“ garbintojai, nes Tigranas ten prisikvietė daugybę žydų ir apgyvendino tūkstančius (300 tūkstančių sunku patikėti) nukariautų žemių gyventojų. Tarp jų ir radosi ir atvėrusių tvirtovės vartus Lukului. Šis leido tremtiniams keliauti į gimtąsias vietas, o Tigranas grįžo į senąją sostinę, Artašatą.

Kodėl karalių karalius po trejų metų, kai prie Artašato artinosi Pompėjus, nuskubėjo į romėnų vado stovyklą ir puolė jam po kojų, maldaudamas pasigailėti, užuot pasitraukęs į sunkiai prieinamą Arcacho Tigranakertą? (Juk negalėjo tas miestas būti pastatytas vėliau, jau nykstant jo galybei?). I m. e. amžiuje romėnai vėl įžengė į Armėniją, ugnimi ir kalaviju nusiaubė kraštą ir 58-ųjų rudenį pasiekė Artašatą. Kodėl karalius Tiridatas pabėgo į kaimyninę Atropateną, užuot pasitraukęs į tą patį Archacho Tigranakertą su 5 m aukščio sienomis?

Armėnijos sostinė… kitoje karalystėje

Rimtai kalbant, iš pranešimų apie armėnų unikalius atradimus sužinome tik viena tikrą, nors ir nepasakytą dalyką: užsieniečiai kasinėja Karabache neteisėtai. Nes tai yra Azerbaidžano teritorija ir kitų šalių piliečiai gali čia atvykti tik leidus atitinkamoms Baku žinyboms. Todėl Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įrašė jų teritorijoje savavaliaujančius svetimšalius į „juodąjį sąrašą“. Tačiau kaip uždrausi platinti naujas armėnų pasakas, dabar sekamas „juodųjų archeologų“?

Pakelkime akis nuo tariamojo Tigrankerto griuvėsių ir pažvelkime į Vankasaro kalno viršūnėje tebedunksančią bažnytėlę, pastatytą VI-VII amžiuose. Savaime suprantama, armėnų autoriai ją, kaip ir kitas, prisiskiria savo Bažnyčiai, jų vadinamai Apaštališkąja. Rusų išeivijos mokslininkas Vladimiras Minorskis savo veikale „Širvano ir Derbento istorija X-XI amžiuose“ (История Ширвана и Дербенда X-XI веков, 1963) rašo: Tik po Armėnijos padalijimo tarp Bizantijos ir Persijos 387 metais Utiką ir Arcacho rajonai (į pietus nuo Kuros) vėl atsidūrė albanų valdovo rankose. Mat ankstesniais amžiais armėnai stipriai nurėžė albanų teritorijas į pietus nuo Kuros. Taigi tariamasis Tigranakertas atsidūrė Albanijoje (kaip Ararato kalnas Turkijoje, tik šis – labai realus).

O Vankasaro kalno ir kitų bažnytėlių ten dar nebuvo. Tai kas jas pastatydino? Išliko užrašytas padavimas, kad Vankasaro bažnytėlė iškilo V amžiuje ir prie to prisidėjo Agvano didysis kunigaikštis Vačė II V (Agvanas – tai vienas iš Albanijos karalystės vardų).

Paskaitykime, kaip armėnai jų okupuotame Kalnų Karabache esančius Kaukazo Albanijos krikščioniškuosius paminklus pristato turistams. Be didžiausio armėnų architektūros stebuklo – Gandzasaro vienuolyno tame pačiame „Martakerto rajone“ dunkso vienas seniausių armėnų vienuolynų – Apaštalo Eliziejaus. Jo statybą pradėjo, manoma, žinomas politikos ir kultūros veikėjas – karalius Vačaganas V a. pabaigoje-VI a. pradžioje. Eliziejus buvo įšventintas Jeruzalėje rytinių kraštų vyskupu. Jis pastatė vieną pirmųjų krikščionių bažnyčių Kaukaze – Gise (Kiše). Pagonys jį nukankino. Koplyčia, o vėliau ir vienuolynas pastatyti toje vietoje, kur jo palaikus išpirkęs liepė palaidoti Vačaganas. Dabar čia esanti bažnyčia pastatyta 1284 metais. Ją supa 7 koplyčios, vienoje jų palaidotas karalius Vačaganas.

Daug pasakyta, tačiau prie to dar galima būtų nemažai pridurti. Tapęs karaliumi, Vačaganas III (487-510) uždraudė statyti ugnies šventoves, o burtininkus ir žynius jis skandino arba trėmė, ir pirmiausia, istoriko žodžiais, jis tai padarė Kalnų Karabache. Jį vadino tūkstančio bažnyčių statytojų. Kiti karaliaus nuopelnus vertina santūriau: pastatė Rytų krašte tiek bažnyčių, kiek metuose yra dienų. Taip pat steigė mokyklas vaikams, vieną jų minima buvus Kalnų Karabache.

Telieka pasakyti tai, kas armėnų tekste nutylima – Vačaganas buvo Albanijos karalius. 488 metais sukvietė Albanų bažnyčios susirinkimą karalių vasaros rezidencijoje Aluene. Kaip tik netoli jos griuvėsių, Vankasaro kalno papėdėje, armėnų „juodieji archeologai“ visam pasauliui ir skelbiasi atkasę I amžiuje prieš Kristaus gimimą armėnų karaliaus Tigrano II pastatytą ir jo vardu pavadintą miestą. Prie kalno viršūnėje stovinčios bažnytėlės statybos prisidėjęs Agvano didysis kunigaikštis Vačė II  buvo Vačagano pirmtakas, vieni sako tėvas, kiti – dėdė… 

Kaip rašo kai kurie armėnų autoriai, dar atrastojo Tigranakero teritorijoje esanti vėlyvesniojo laikotarpio tvirtovė, joje nuo 2010 metų atidarytas archeologinių radinių muziejus ir veikia kavinė. Tiesą sakant, XVIII amžiaus viduryje čia buvo ne vien tvirtovė, o visa gyvenvietė su aikšte, turgumi, pirtimi ir, žinoma, mečete. Tą XVIII amžiaus tvirtovę prie didelio šaltinio (todėl ir pavadino Šachbulagu, „Šacho šaltiniu“) 1751-1752 metais pastatė būsimasis Karabacho chanato valdovas Panachas Ali, kai nusprendė turįs įsikurti  geriau įtvirtintoje, neprieinamoje ir neįveikiamoje vietoje. Rusijos imperijai įkėlus koją į Pietų Kaukazą 1805 metais, chano tvirtovė pasitarnavo persų užkluptam rusų kareivių būriui. Visas kitas ūkis jau dūlėjo po žemėmis, nes Panachas netrukus tolėliau pasistatydino naują tvirtovę ir miestą – Šušą, į kurią ir traukė tie rusai. (Kai kuriems skvarbių akių piliečiams armėnų archeologų pateiktose atkastų pastatų griuvėsiuose vaidenasi mečetė, rytietiška pirtis, gynybinė siena…)

Armėnija pamokė Romą?

301 metais Armėnija tapo pirmąja Pasaulio valstybe, kuri oficialiai paskelbė krikščionybę savo valstybine religija, – taip skambiai rašoma internetinėje svetainėje Gandzasar.ru, skirtoje, kaip pati skelbiasi, Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir vienam garsiausių bei  geriausiai išsilaikiusio Armėnijos dvasinio židinio Viduramžiais – Gandzasaro vienuolyno – architektūrai. Esą įkandin krikščionybę priėmė Gruzija, o po to 361 metais Bizantijos imperija. Kai kurie lietuviški leidiniai irgi pranešė, jog 2016 metų vasarą Romos popiežius Pranciškus dalyvavo Ečmiadzine Armėnų Apaštališkosios bažnyčios Dieviškoje Liturgijoje, kuri buvo aukojama po atviru dangumi, ant Armėnijos pirmojo krikščionio valdovo, Tiridato III, altoriaus. Šis altorius buvo pastatytas 2001 metais, kai Armėnijos bažnyčia šventė krikščionybės paskelbimo valstybine religija 1 700 metų jubiliejų; tais metais čia Mišias aukojo Jonas Paulius II. Tiridato altorius stovi prie Grigaliaus Švietėjo vartų, rašyta, šventieji Tiridatas ir Grigalius yra pirmosios krikščioniškos valstybės ir Bažnyčios vadovai.

Šiaip jau laikoma Bizantijos valstybę susidarius 395 metais, Romos imperijai visiškai suskilus. Vikipedijoje aptikus teiginį: 380 metais Armėnijos karalystės pavyzdžiu pasekė ir Roma, reikėtų pripažinti armėnų įtaką ne tik kažin kokiai Kaukazo Albanijai. Kursinius darbus rašantys studentai nurodo Romos imperatoriaus Diokletiano 304 metais išleistą ediktą, pagal kurį savo tikėjimo neišsižadėję krikščionys visi ligi vieno buvo pasmerkiami tortūroms ir kančioms, imperatoriaus Konstantino laišką pavaldiniams dėl tikėjimo pakantumo (Milano ediktas, 313), daro išvadą, kad tik po viso to armėnai galėjo priimti krikščionybę, taškas. Rimtesni šaltiniai, tarp jų ir armėnų, nurodo vis dėlto vėlyvesnę datą: 314 metais Tiridatas III įvedė Armėnijoje krikščionybę kaip oficialią religiją

Šiaip jau krikščionių persekiojimas baigėsi 325 metais, kai Konstantino sukviestas Nikėjos visuotinis susirinkimas išsprendė ginčus ir nustatė pagrindines tikėjimo tiesas;  pats Konstantinas apsikrikštijo tik mirties patale, 337 metais. 380 metais Rytų Romos imperatorius Feodosijus I dalyvaujant Vakarų Romos imperatoriui Valentinianui I Salonikuose pasirašė ediktą dėl tikėjimo „Cunctos populos“, nurodantį visoms tautoms, esančioms jo valdžioje, išpažinti krikščionių tikėjimą pagal Nikėjos susirinkimo nutarimus. Visi kiti laikomi dvasios ligoniais ir bepročiais, kurių laukia ne tik Dievo bausmė, bet ir imperatorių nemalonė. Taigi krikščionybė tapo privaloma ir Armėnijos teritorijoje.

Valstybinė religija… nesant valstybės

Armėnų plokščiakalnis – vienas seniausių Pasaulio civilizacijos židinių. Jau XIII amžiuje iki Kristaus Armėnų kalnyno tautos, priešindamosi Asirijos grobikiškiems puolimams, jungėsi į sąjungas, kurių pagrindu IX amžiuje pr. Kr. susidarė vergvaldiškoji valstybė Urartu, – sakoma neseniai išėjusioje rusiškoje knygoje „Pasaulio šalių herbai ir vėliavos. Azija“ (Гербы и флаги стран мира. Азия). Joje lakoniškai pateikiami faktai apie valstybių istoriją, geografiją. Apie Armėniją pranešama: VI-II a. pradžioje pr. Kr. – Armėnijos teritorija buvo Achemidų ir Seleukidų valdžioje. Nuo I a. – Romos ir Partos kovos objektas, III a. – priklausoma nuo Persijos. 387 m. Armėnija padalyta tarp Bizantijos ir Persijos. Toliau vardijami VII-XV amžiais šalį ištikę kariniai antplūdžiai: arabų, Bizantijos, turkų seldžiukų, mongolų-totorių, Timūro kariaunos. 1639 m. Armėnija buvo padalyta tarp Turkijos ir Persijos. 1826 m. Rytų Armėnija prijungta prie Rusijos (pridursime: 1840-aisiais 12 metų gyvavusi Armėnijos sritis buvo panaikinta ir neliko nė Armėnijos vardo). Dėl vėliavos, tai spėjama vėliavą turėjus Kilikijos karalystę XII-XIV amžiuose, tačiau ji neišlikusi. 1919 m. įteisinta Armėnijos Respublikos vėliava, ji gyvavo 2,5 metų. 1921 m. pradžioje įsteigiama Armėnijos socialistinė respublika…

Išeitų, Armėnijos teritorija iki XX amžiaus pradžios nė nebuvo valstybė, tad ir kalbėti apie valstybinę religiją būtų nei šis, nei tas. (Šiaip jau valstybinė religija – abejotina vertybė, tačiau armėnai gal nori pasakyti: buvo valstybinė religija – buvo valstybė). Kitas dalykas, kad Armėnų apaštališkoji bažnyčia ėmėsi pavaduoti valstybę, kai katoliko sostas 1441 metais buvo grąžintas į Ečmiadziną. Tačiau ši tema reikalauja atskiro pokalbio.

1971 metais Jerevane iš spaudos išėjęs leidinys „Armėnijos mokslų akademijos naujienos“ skaitytojų nepasiekė. Tvirtinama, žurnalą platinti atsisakyta dėl jame išspausdinto Kolumbijos universiteto profesorės (JAV) Ninos Garsoian straipsnio „Armėnija IV amžiuje“. Jame autorė leido suprasti, jog nuo I amžiaus iki Kr. iki 428 metų Armėnija iš tikrųjų buvo Persijos ir Romos-Bizantijos provincija, o ne vieninga valstybė („Didžioji Armėnija“); Romos ir Persijos imperijos ją dalijosi 66 metais pr. Kr., 37-aisiais, 298-aisiais, 387-aisiais… IV amžiaus pradžioje „Armėniją“ sudarė politiniai junginiai šiaurėje – Aršakidų karalystė (sostinė Dvinas), o pietuose – autonominės apygardos (satrapijos). Ir tie, ir kiti  nuo 298 metų atsidūrė  Romos imperijos įtakoje. Amerikiečių profesorė savo straipsnyje griovė dar vieną armėnų istorikų pramaną – kad satrapijos buvo pavaldžios Aršakidų karalystei. Iš tikrųjų pasklidusios pietinės satrapijos mažiau priklausė nuo Romos (pavyzdžiui, buvo atleistos nuo mokesčių) negu karalystė, turėjusi pataikauti ir persams.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Iš profesorės Garsoian straipsnio piršosi išvada, jog pirma (ir gerokai) anksčiau krikščionybę priėmė armėniškosios satrapijos, gal ir netrukus po to, kai ją įteisino imperatorius Konstantinas (313); pats Aršakidų kunigaikštis Tiridatas III irgi galėjo apsikrikštyti, tačiau ne visa didžiulė karalystė su įvairiopos kilmės gyventojais. Taigi neišeina sakyti, kad jis įvedė Armėnijoje valstybinę ir vienintelę religiją – krikščionybę. Neteisus ir armėnų kilmės tapytojas Ivanas Aivazovskis, 1892 metais nutapytą paveikslą pavadinęs „Armėnų tautos krikštas“ (Крещение армянского народа. Григорий Просветитель). Tais laikais, kaip rašė profesorė Garsoian, tautos suvokimo tikrąja prasme nebuvo nei Rytuose, nei Vakaruose. 

Rimtesni krikščionybės istorijos šaltiniai apie armėnus ne visada ir užsimena, antai vienoje chronologijoje nurodoma: Valdant imperatoriui Konstantinui, krikščionybė plito Etiopijoje, Iberijoje (Gruzijoje) ir Indijoje. Iberija yra, Armėnijos nėra. Nori nenori tenka pritarti kai kuriems autoriams, teigiantiems naujosios eros pirmaisiais amžiais Pietų Kaukaze iš esmės gyvavus dvi savarankiškas krikščionių bažnyčias – Albanų ir Gruzinų, nes Armėnų bažnyčia veikė Mažosios Azijos rytinėje dalyje ir Kaukazo pietvakariuose. 

2017.10.27; 03:30

Sociosofinės apybraižos prologas

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus be istorinės atminties primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus. Bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Pagaliau žmogus vargiai suvokia ir savo buvimo pasaulyje prasmę. Jeigu fizikai pripažįsta egzistuojant visuotinį informacijos lauką, tai mes visai pagrįstai galime tvirtinti: sudėtiniu to lauko elementu yra istorinė atmintis, ypač susijusi su protėviais, su jų gyvensena. Jų genai gyvena mumyse. Jų gyvenimo (žinoma, ir kitų tautų) žinojimas širdžiai suteikia kitokį, jautresnį tvinksėjimą, o sielai – kitokią savo esaties pasaulyje erdvę.

Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, jog nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ji gyvena net ne ateitimi, o dabartimi. Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų institucijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai. Į praeitį jeigu ir pažvelgiama, tai pažvelgiama ne politinės, o į kampą užremtos, į užribį užstumtos intelektualinės minties akimis. Vos ne absoliuti dauguma politikų elgiasi taip, lyg jiems būtų svetima mintis į praeitį žvelgti kaip į šaknis, nulemiančias dabartį, juolab ateitį. Regis, jiems parankiau į tai, kas tapo istorijos nuosavybe, žvelgti kaip į muziejinę, gal ir egzotinę, bet pelėsiais atsiduodančią vertybę… Į tai, kas už nugaros, juolab nutolusiame atstume, žvelgiama ne kaip į žinyčią, o kaip į istorijai nurašytą ar keistais nutikimais alsuojantį reiškinį…

Taip kalbu įsivaizduodamas ne vien dabarties lietuviškąją realybę.

2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais. Dokumento preambulėje pabrėžiama, jog šiuo aktu pagerbiamas „baltų-lietuvių, latvių ir prūsų“ atminimas. Kad piliakalniai „yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis“. Neužmirštama pabrėžti, kad šiuo nutarimu siekiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo“[1].

Šį Respublikos Seimo žingsnį dera vertinti kaip akivaizdų savosios tapatybės (lietuviškosios savasties) įteisinimo laimėjimą. Bet čia pat norėtųsi pastebėti: tai žingsnis, tegu ir kuklus, žengtas mokslinės minties ir visuomeninio judėjimo sintezės dėka. Panaši sintezė vis dėlto neretai priverčia suklusti valstybės institucijas. Šitaip užgimsta bendras produktas, kuris sustiprina ir pačių politikų autoritetą, ir jų atstovaujamo valstybingumo konstruktyviąsias galias.

Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas dėmesys piliakalniams, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys likęs lyg ir už borto. Lyg ir tebegalioja vadinamosios „pagonybės“ laikų kultūrą ignoruojanti, o neretai ir niekinanti nuostata. Ši nuostata kažkaip laisvai tebesklando ne tik rimtais darbais garsėjančių mūsų istorikų ar kultūrologų gretose, bet ir plačiau – mąstančios, savo tautos istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose.  Gal būtent šia nuostata galima paaiškinti, kodėl ir į piliakalnius žvelgiama šaltokai, akimis apmetami jų kontūrai, bet jų „dvasia“ lieka širdimi nepagaunama, neišgyvenama. Lyg ji, toji dvasia, tebetūnotų už nematomos užtvaros. Tarsi ir patys piliakalniai jau tapę besielėmis griuvenomis; nuskubėjusios istorijos pagimdytais ir piktos valios sutirštintais šešėliais…

Žinoma, toli gražu ne su visais taip yra atsitikę. Esama ir puikių išimčių (kurių čia neįvardinsime), apie kurias pats skaitytojas gerai žino.

Kitos tautos anais laikais, skirtingai nuo lietuvių, naudojosi raštu. Ne viena – ir grynai savu, sumąstytu. Ne tik žydai, graikai ar slavai, bet ir armėnai bei gruzinai vartojo savuosius rašmenis. Tai buvo seniausių civilizacijų tradicija… Mūsų protėviai gyveno kitos civilizacijos erdvėje ir kitokiame laiko supratime. Jie griežtai laikėsi (kol buvo įmanu) „gyvojo žodžio“ tradicijos. Mes nežinome, ką iš savo probočių užrašė armėnai ar gruzinai, įsivedę savąjį raštą. Bet nedvejodami galime tvirtinti: kartu su „gyvojo žodžio“ tradicijos nunykimu (ir žynių, vaidilų, krivių ir kitų, saugojusių šią tradiciją) mes, ainiai, niekada nebesužinosime visų tų dvasios lobių, kurie egzistavo piliakalnių epochos laikais.

Tiesiog intelektualinės intrigos vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną frazę iš lietuvių valdovo Gedimino laiško, rašyto Hanzos sąjungos miestams ir vadovybei: <…> pažadame ir jus visus patikiname, kad „nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“ (praretinta mano – R. G.)[2]. Įsijauskime, įsigilinkime į šią, kaip kam gal tik diplomatijos stiliumi alsuojančią frazę. Aš, kaip šios apybraižos autorius, turiu teisę pateikti savąją interpretaciją…

Man regis, kad šioje trumputėje frazėje glūdi ganėtinai daug įspūdingos informacijos. Vargu ar suklysime sakydami, kad tai koncentratas tos dvasinės kultūros, kuri buvo atėjusi iš piliakalnių epochos. Kuri dar Lietuvos valdovo Gedimino laikais buvo persmelkusi ne tik eilinių žmonių gyvenimą, bet ir valstybės organizavimą bei jos diplomatiją. Mus negali nežavėti iškili Gedimino elgsena. Kitataučiams jo atvirai pasakyta tiesa apie Lietuvoje egzistuojančią kultūrą. Valdovo buvo pabrėžta, kad ji grindžiama aiškesniais bei aukštesniais moralės principais lyginant su tuometine krikščioniškąja Europa.

Jau vien aukščiau pateikta frazė iš Gedimino laiškų, manau, duoda rimtą pagrindą nemažiau rimtai domėtis Gedimino laikus pasiekusios kultūros, moralės ištakomis…

…Vasaras praleidžiu gyvendamas kaime. Dar sovietiniais metais įsigytoje nuošalioje sodyboje. Šalia ošia plačiai išsidriekęs miškas. Bet štai vis rečiau jį lankau. Erzina gausėjančiomis išvartomis ir ištisiniais kirtimais sudarkytas jo kūnas, klimato kaitos suraizgytas pomiškis ir visagalių šernų išarta dar prieš keletą metų buvusi grybinga jo paklotė… Išgyvenu mano akyse ištuštėjusį kaimą, ne vienoje šeimoje įvykusias dramas (savižudybes)… Prieš mano akis dilgėlėmis ir krūmais apaugęs dviaukštis mūrinis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatas. Greta, priešais jį buvę erdvūs kultūros namai. Kartą per mėnesį kelios moterėlės ten susirenka pasimelsti ir įduoti atvykusiam kunigui po penkis (reikalaujamus) eurus…

Išgyvenu dėl pasekmių girgždančios grandinės, kurią sunarstė neišmintingi politikų veiksmai…

Žinoma, mano nuošalią sodybą pasiekia Vilniuje vykstančių renginių alasas, šalies ir pasaulio įvykių aidas. Bet man čia, kaime, vis dėlto jaukiau… Rytmetį mane pasveikina nuo žemės dulkių išsipraususios saulės spinduliai. O vakare – negaliu atsigėrėti jos išryškintais pamiškės siluetais. Įsijaučiu į tyloje skardenančias paukščiukų šnektas ir lengvo vėjelio pašiurenamą už gyvatvorės augančią drebulę… Kūnu ir siela jaučiu: gyvenimas gamtoje tirpdo civilizacijos šurmulio įpirštą skubą ir intelektualinį sielos nuovargį.

Gal tai, apie ką čia pasakiau, irgi priskirtina motyvacijai, kodėl mano sielai taip artima piliakalnių tema? Kodėl aš, savaip įsitempęs, bandau įsijausti į mūsų protėvių gyvensenos pobūdį, jos sanklodą? Ir kodėl jau daugelį metų kalbu ir rašau apie gamtojauta grįstą kultūrą, apie savitą civilizacijos atmainą.

Kaip paprastai, savo tekstuose nevengiu ir teorinės (akademinės) minties. Pasiteisinu tuo, kad kalbant apie rimtus dalykus reikia jiems duoti ir rimtesnį, nuo publicistinio stiliaus atokiau „stovintį“ pamatą. Vis dėlto esu akademinės bendruomenės narys ir širdies balsas diktuoja tokią elgseną. Taigi, būtent taip pasielgsiu ir šio pasakojimo atveju. Bet garbusis skaitytojas pirmąjį, t. y. po pratarmės, paragrafą gali ir praleisti tuo žingsneliu nedaug pralaimėdamas.

Visas sociosofinės apybraižos turinys:

Keletas įvadinių akademinių minčių…

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.

Etnosavastis ir jos kontūrai.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.

Herodotas ir lietuviai…

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.

Vienos apeigos pėdomis…

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį.

Epiloginės mintys.

Priedai:

Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).

Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).

Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).

[1]Žr. priede: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais.

Šioje knygoje skaitytojo žiniai pridėti ir kiti dokumentai, kurie parodo nelengvą intelektualinės, patriotinės minties kelią siekiant rezultato.

[2] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius, LLTI, 1996, p. 105.

2017.08.28; 08:00

(Bus daugiau)

Slaptai.lt selbia 3-iąją ištrauką iš Laisvūno Šopausko straipsnio „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“. Nors straipsnis ilgokas, vis tik jį verta perskaityti, jei norime susigaudyti, kas yra kas. Suprasti, kodėl kai kurie ponai elgiasi būtent taip, o ne kitaip, – visuomet naudinga. Kad nebūtume apgauti. Kad nesusipainiotume vertybėse. Kad nesižavėtume apsimetėliais.

Publikaciją persispausdiname iš internetinio portalo Propatria.lt.

Ateizmas, liberalizmas ir simuliakrinė krikščionybė

Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ yra pozicionuojamas kaip katalikiškas leidinys, o redakcija ir pagrindiniai autoriai puoselėja katalikų intelektualų įvaizdį. Šis įvaizdis, kiek mums žinoma, buvo viešai kvestionuojamas tik porą kartų. Pirmą kartą tai padaryta prof. Vytauto Daujočio studijoje „Krepšelinė aukštojo mokslo „reforma“ ir jos palikimas“ (V. Daujotis, A. Janulaitis, V. Radžvilas, R. P. Šližys Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė. V. 2012, p. 47-251). 

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Anot V. Daujočio, krepšelinės aukštojo mokslo reformos ideologų branduolys ir šios reformos propagavimo kampanijos smogiamoji jėga buvo dvi glaudžiai bendradarbiavusios, iš pirmo žvilgsnio nenatūralią sąjungą sudariusios grupuotės – Lietuvos laisvosios rinkos instituto libertarai ir „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškieji intelektualai. Studijos autorius tiksliai aprašo aktyvių „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio narių – VU lituanisto doc. Pauliaus Subačiaus (Lietuvos katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos nario), VU istoriko doc. Nerijaus Šepečio, VU filosofės doc. Nerijos Putinaitės (prezidento V. Adamkaus patarėjos, vėliau – Švietimo ir mokslo viceministrės), vertėjo Antano Gailiaus, dr. Manto Adomėno (Demokratinės politikos instituto steigėjo ir Seimo nario) – cinišką veiklą propagandiškai apipavidalinant bei praktiškai rengiant ir įgyvendinant krepšelinę aukštojo mokslo reformą.

V. Daujotis kelia retorinį klausimą: kas gali būti bendra tarp artimo meilę ir solidarumą deklaruojančių katalikų ir kraštutinio individualizmo nuostatas išpažįstančių, negailestingą konkurenciją pagrindiniu gyvenimo principu laikančių laisvosios rinkos fundamentalistų?(p. 86). Šiuos nesuderinamus dalykus sugebančius „suderinti“ „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškuosius intelektualus studijos autorius vadina „klerolibertarais“, o klerolibertarizmą apibrėžia kaip „nauj[ą]  Lietuvos politinio gyvenimo reiškin[į], kai radikalios libertarinės ekonominės idėjos įvelkamos į krikščioniško moralinio ir socialinio mokymo žodyną.“ (ten pat).

„Naujojo Židinio-Aidų“ autoriaus Bernardo Gailiaus ir viso aplink šį žurnalą susitelkusio sambūrio katalikiškumą kvestionavo taip pat politologas Vytautas Sinica. Politologas Bernardo Gailiaus pažiūras laiko „deklaratyvios katalikybės“ apraiška. Deklaratyvi katalikybė „leidžianti vadintis kataliku, bet Bažnyčios mokymą priimti selektyviai – atmetant asmeniškai nepatinkančias ar nepatogias šio mokymo dalis, kaip taisyklė, dažniausiai susijusias su seksualinės moralės klausimais“. Ypač svarbiu deklaratyvios katalikiškybės pasireiškimu politologas laiko B. Gailiaus pareiškimą „man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“. Atkreipsime dėmesį, jog šis pareiškimas tik stilistiškai skiriasi nuo „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio lyderio V. Ališausko požiūrio, jog politika, paremta vienijančia idėja, reiškianti totalitarizmą. V. Sinica rašo:

[T]ikrieji klasikai, o visų pirma Aristotelis, valstybės tikslu laikė būtent tai, ką B.Gailius atmeta – siekį užtikrinti kuo didesnį visų piliečių dorybių išskleidimą, paprasčiau tariant, dorybingą gyvenimą. Remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi nustatyti, koks elgesys yra geras ir teisingas, ir įstatymais jį skatinti, o priešingą elgesį – sankcionuoti, tiek Platonui, tiek Aristoteliui buvo savaime suprantama valstybės pareiga. 

Šis suvokimas būdingas visam klasikiniam mąstymui, taigi ir katalikiškai politinei minčiai. 

[…]

Bernardo Gailiaus ir jo kolegų iš NŽ-A nuolatos skelbiami įsitikinimai yra nesuderinami nei su klasikiniu, nei su katalikišku politiniu mąstymu. Mat klasikinis ir katalikiškas politinis mąstymas kaip tik ir reikalauja „valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“ pagal žmogaus prigimties ir ją atitinkančio Bažnyčios mokymo reikalavimus. Ką jau kalbėti apie prigimtinę šeimos sampratą. 

Kryžių kalne. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau B. Gailius, dėstydamas savo argumentus, nėra vienišas ar originalus. LSDP Vyriausybės programoje 2012 m. buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Girdėta? Tuos pačius teiginius ne vienoje konferencijoje yra garsiai kartojusi ir LSDP aktyvi narė Marija Aušrinė Pavilionienė, dažnai nepamiršdama pridurti, jog šių siūlymų neįgyvendinus, Lietuva visada liks atsilikusia nuo Vakarų pasaulio „pažangos“.

Kyla natūralus klausimas – kuo dešiniaisiais moderniais katalikais save vadinančio NŽ-A sambūrio, kuriam priklauso ir B. Gailius, pasaulėžiūra skiriasi nuo marksistuojančių kairiųjų LSDP deklaruojamų pažiūrų?

Pabandysime pasigilinti į reiškinio, kurį V. Daujotis vadina „klerolibertarizmu“, o V. Sinica – „deklaratyvia katalikybe“, ištakas ir pobūdį. Tuo tikslu turime padaryti nedidelį ekskursą į vėlyvąjį sovietmetį ir pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Sovietmečiu viešoji erdvė buvo griežtai kontroliuojama, joje buvo užgniaužtas politinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų pliuralizmas; viešojoje erdvėje galėjo būti skleidžiama tik komunistinė ideologija ir tik kompartijos liniją atitinkanti šios ideologijos versija; negana to, šioje erdvėje galėjo reikštis tik tik valdžios aprobuoti subjektai, tarp kurių ypač išsiskyrė ir vyravo kompartijos ir komjaunimo aktyvistai. Visiems puikiai suprantama, kad tokia viešosios erdvės kontrolė labai ribojo, apsunkino ir iškreipė komunikaciją; menkiau suvokiama, kad tokiomis sąlygomis buvo iš esmės sutrikdytas pasaulėžiūros formavimosi procesas. 

Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas yra itin svarbus ir iki šiol nepakankamai įvertintas sovietmečio bruožas. Jis turbūt dar svarbesnis už komunistinės ideologijos diegimą, kurio sėkmė buvo menka – nuoširdžiai įtikėjusių komunistine ideologija žmonių buvo palyginti nedaug. Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas lėmė, kad vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje ėmė dominuoti savitas tipas žmogaus, neturinčio pasaulėžiūrinės šerdies, aiškių ir tvirtų principų, apskritai neturinčio iš esmės jokios apibrėžtos pasaulėžiūros. Šį žmogaus tipą itin ryškiai reprezentavo tie, kurie siekė sovietinėje visuomenėje vaidinti aktyvų vaidmenį, t. y. kompartijos ir komjaunimo aktyvistai.

Atkūrus valstybę žlugo totalitarinis režimas ir išnyko griežta viešosios erdvės kontrolė. Tačiau tai nereiškė, kad pasaulėžiūrinės komunikacijos ir pasaulėžiūros formavimosi procesai toliau galėjo plėtotis be patologijų. Patologijos buvo dėsningos, nes tiek visuomenės dauguma, tiek ir aktyvų vaidmenį nusiteikę atlikti individai priklausė jau minėtam žmonių be pasaulėžiūros tipui. Tokiomis sąlygomis dėsningai atsiranda ir politinėje bei viešojoje erdvėje ima dominuoti reiškinys, kurį galima pavadinti „simuliakriniu pliuralizmu“. 

Visiems puikiai žinomas simuliakrinio pliuralizmo atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvos politikoje. Tik paskelbus, bet dar nespėjus iškovoti valstybės nepriklausomybę, Seime ir Sąjūdžio viduje ėmė formuotis grupelės, grupės ir grupuotės valdžios troškusių asmenų, kurie ėmė save vadinti „demokratais“, „liberalais“, „centristais“, „socialdemokratais“, „krikščionimis demokratais“ „konservatoriais“ ir panašiais nieko nei jiems patiems, nei visuomenei nereiškiančiais pavadinimais.

Šie pavadinimai neatstovavo kokių nors apibrėžtų pažiūrų, interesų ar vizijų, tai tebuvo kovos dėl valdžios įrankis. Žmonės tai neblogai suprato ir dauguma tokių darinių sužlugo. Tačiau simuliakrinis politinis pliuralizmas įsitvirtino, ir iki šiol išlieka esminis Lietuvos politinės sistemos bruožas. Iki šiol partijų pavadinimai ir viešos pasaulėžiūrinės deklaracijos neturi nieko bendra su realybe ir funcionuoja tik kaip valdžios siekiančių grupuočių tikrųjų pažiūrų ir tikslų priedanga (apie dabartinį simuliakrinį politinį pliuralizmą skaitykite ČIA ir ČIA).

Menkiau suvokiama, kad simuliakrinis pliuralizmas buvo įdiegtas ne vien politikoje. Pasaulėžiūrinis pliuralizmas dabartinės Lietuvos viešojoje erdvėje turbūt ne mažiau simuliakrinis, kaip politinis pliuralizmas. Vėl grįžkime į sovietmetį. Esminis komunistinės ideologijos (sovietinio marksizmo arba dialektinio materializmo) sandas buvo ateizmas. Tarp ateizmo skelbėjų ir skleidėjų egzistavo savi nesutarimai. Buvo vadinamieji „buldozeriniai“ ateistai, manę, kad religija turi būti sunaikinta draudimais ir represijomis. Bet buvo ir „subtilieji“ ateistai, kurie visiškai pritarė pozicijai, jog religija yra praeities atgyvena, tačiau nemėgo „buldozerinių“ ateistų ir iš jų šaipėsi. „Subtilieji“ ateistai manė, kad religija atlieka tam tikras svarbias socialines funkcijas ir todėl buvo įsitikinę, jog lengvai ir greitai ji neišnyks. Jų požiūriu,  „buldozerinių“ ateistų kovos su religija  taktika esanti pernelyg grubi, neefektyvi ir kontrproduktyvi.

Anot „subtiliųjų“ ateistų, tiesmuką krikščionybės naikinimą, kuris išryškina kiekvienam aiškias alternatyvas, turėtų pakeisti krikščionybės naikinimas per ribų nutrynimą – tikinčiuosius įtraukiant į „naujo tarybinio gyvenimo“ kūrimą, bendraujant ir bendradarbiaujant su „pažangiais“ tikinčiaisiais ir dvasiškiais. Kitaip tariant, „subtilieji“ ateistai manė, kad religijos poreikį reikia tenkinti perdirbant, pritaikant krikščionybę prie sovietinės visuomenės. 

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, daugelis aiškios pasaulėžiūros neturėjusių „aktyvistų“ kuriam laikui sutriko ir pasimetė, nes jų ateities perspektyvos tapo miglotos. Tačiau jų sukaupta „kovotojų su praeities atgyvenomis“ ir „vedlių į šviesų komunizmo rytojų“ patirtis nieku nedingo ir galėjo padėti prisitaikyti prie naujų realijų. Sovietmečiu įgytos marksizmo ir ateizmo žinios ir praktiniai komunistinės ideologijos ir ateizmo skleidimo įgūdžiai buvo pasitelkti simuliakriniam pasaulėžiūriniam pliuralizmui kurti. Pasaulėžiūrinis virsmas dažnai būdavo itin lengvas, nes tereikėdavo „teisingai pervertinti“ kovose su „tarybų valdžios“ idėjiniais priešais sukauptas žinias ir įgūdžius. Tarkime, rašęs disertaciją ar knygą apie „liaudies gynėjų“ kovas su „banditais“ istorikas galėjo, papūtus Sąjūdžio vėjams ir „pasikeitus laikams“, lengvai pasinaudoti surinkta informacija – kad įvyktų idėjinė „metamorfozė“ ar „atsivertimas“, tereikėjo pakeisti vertinamuosius ženklus. Sumanyti išaukštinti „liaudies gynėjai“ akimirksniu virsta tik paniekos vertais „stribais“, o  ketinti išplūsti „banditai“ – pagarbos vertais „partizanais“ ir didvyriais. Šios strategijos nevengė griebtis ir „mokslinio ateizmo“ baruose plušėję asmenys.

Tad tuo pat metu, kai vieni jokių pažiūrų neturintys asmenys gviešėsi politinės valdžios klijuodami sau politines pozicijas neva išreiškiančias etiketes, kiti taip pat jokių pažiūrų neturintys asmenys siekė tapti įtakingais viešosios nuomonės formuotojais ir skelbėsi esą „liberalūs“, „kairieji“, „katalikiški“ arba „krikščioniški“ intelektualai. Kuriant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą aktyviai dalyvavo ir tapo svarbiais šio proceso eigą lėmusiais veiksniais Lietuvoje įsikūrę užsienio ideologiniai centrai, tokie kaip Atviros Lietuvos (Soroso) fondas.

Konstruojant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą natūraliai išryškėjo lyderiai, pasižymėję charizma, intelektualiniais talentais arba gebėjimais pritraukti ir kontroliuoti materialinius resursus. „Krikščioniško“ flango vedliu tapo katalikiškos „Aidų“ leidyklos direktorius Vytautas Ališauskas. Kone visi dabartiniai krikščioniškos pakraipos lietuvių viešieji intelektualai – Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Saulius Drazdauskas, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys, Irena Vaišvilaitė, Eligijus Raila, Tomas Vaiseta, Bernardas Gailius, Laurynas Peluritis, Antanas Gailius, Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Arūnas Streikus, Mantas Tamošaitis, Vilius Bartninkas, Guoda Azguridienė, Vytautas Toleikis, Darius Baronas, Andrius Navickas, Donatas Puslys – yra jo globotiniai, mokiniai, pasekėjai arba idėjiniai bendraminčiai.

Pažiūrų neturinčio žmogaus apsisprendimas save pozicionuoti kaip krikščioniškos pakraipos intelektualą nesukuria krikščioniškos pasaulėžiūros. Todėl visiškai natūralu, kad simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo kūrimo procese atsiradusiam krikščioniškos pakraipos intelektualų flangui priklausančių intelektualų pasaulėžiūroje po plonyčiu krikščioniškos frazeologijos luobu slypi visai nekrikščioniška pasaulėžiūra, o ir tas krikščioniškas luobas nusimetamas (kaip rodo V. Ališausko interviu) pirmai progai pasitaikius. Krikščioniu būti (t.y. nuosekliai krikščioniškai mąstyti ir elgtis) sunku net tam, kuris krikščioniška doktrina tiki, o ką jau kalbėti apie tą, kuris save krikščioniu tik pozicionuoja.

Todėl visiškai natūralu, kad lietuviškiems krikščioniškos pakraipos intelektualams yra reikalinga tokia krikščionybės versija, kuri leistų jiems išlaikyti krikščionio intelektualo įvaizdį patogiai gyvenant modernioje visuomenėje ir darant ką nori. Tokia krikščionybės versija egzistuoja – tai yra neoliberalioji krikščionybė. Visiškai dėsningai visi V. Ališausko sekėjai yra neoliberaliosios krikščionybės šalininkai ir projekto pertvarkyti katalikybę pagal neoliberaliosios krikščionybės modelį įgyvendintojai.

Neoliberaliosios krikščionybės koncepcija yra labai paprasta. Jos branduolys yra dvi idėjos. Pirmoji keičia tradicinę katalikišką Dievo sampratą. Imamas akcentuoti ir visomis progomis prikišamai minėti Dievo meilės ir gailestingumo principas, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Antroji idėja keičia tradicinę katalikišką politinę doktriną. Iš jos eliminuojamas bendrojo gėrio principas, kuris pakeičiamas katalikiškai politinei doktrinai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu.

Neoliberalioji krikščionybė atpalaiduoja žmogų nuo bet kokių pareigų Dievo, artimo ir bendrojo gėrio atžvilgiu – žmogus gali būti nuoseklus individualistas, tenkinti bet kokias subjektyvias preferencijas ir įgyvendinti bet kokias ambicijas, o gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės. Tai yra ne kas kita, o krikščionybės „pritaikymas“ dabarties politikoje dominuojančio neoliberalizmo poreikiams ir tikslams, krikščionybės simuliakro kūrimas. 

Simuliakrinės krikščionybės kūrimo baruose kryptingai dirba trys krikščioniškų intelektualų grupės, išugdytos V. Ališausko. Pirmoji – tai aplink „Naujojo Židinio-Aidų“ redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės branduolį sudaro V. Ališauskas, P. Subačius, N. Putinaitė, M. Adomėnas, N. Šepetys. Šių asmenų „specializacija“ – išplauti ir susinti  katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą – su katalikybe nesuderinamus radikaliosios socialinės inžinerijos projektus. Jau minėjome šių intelektualų bendradarbiavimą su LLRI krepšelinės aukštojo mokslo reformos rengimo ir propagandinio aptarnavimo veikloje. Jų glaudų bendradarbiavimą, virtusį tikrą simbioze, liudija tai, kad „židinietis“ P. Subačius yra ekonominėmis ir socialinėmis nuostatomis radikaliai antikatalikiško LLRI tarybos narys, o kraštutinė „laisvosios rinkos“ ideologė ir apologetė G. Azguridienė yra besivadinančio „katalikišku“ žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redkolegijos narė. Ypač reprezentatyvios yra „židiniečių“ V. Ališausko, I. Vaišvilaitės ir P. Subačiaus biografijos. Viešai prieinamoje V. Ališausko biografijoje nurodoma, kad už antitarybinę veiklą 1984 m. pašalintas iš KPI, jis iki pat 1989 m. buvo bedarbis.

Tačiau į akis krenta verta dėmesio atminties spraga, kuri turbūt ir privertė duomenų apie save pateikėją pamiršti, kad šiaip jau griežta atskalūnams ir priešams tarybų valdžia jam buvo gana maloninga ir dosni. Iš tikrųjų „bedarbis“ V. Ališauskas nebuvo didžiausia režimo auka, nes jam buvo leista tuometinėje Vilniaus universiteto Mokslinio ateizmo katedroje rašyti mokslinį darbą vadovaujant pačiam J. Mačiuliui  – vienam aršiausių „buldozerinio“ ateizmo atstovų, kokį regėjo Lietuva per visą okupacijos laikotarpį.

Šis fanatiškas ateistas nesiliauja kovojęs su religija iki šiol: jo sukurta ir paties parašytais tekstais daugiausia užpildyta šiam tikslui skirta internetinė svetainė primena laiko mašiną, perkeliančią joje apsilankiusį skaitytoją į praeitį ir gyvai atkuriančią moralinę ir intelektualinę atmosferą, kurioje ateizmo dirvonus vagojo  ir mokslo laipsnio siekė V. Ališauskas –  būsimasis iškilus katalikų intelektualų šviesulys.

Panaši spraga žiojėja kitos „Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narės, dabartinės atstovės prie Šv. Sosto Irenos Vaišvilaitės biografijoje – joje neužsimenama, ką ši religinio meno žinovė ir diplomatė veikė laikotarpiu nuo 1984 iki 1989 m., kai baigusi meno istorijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete ištisus penkerius metus tarsi taip pat buvo „bedarbė“. Tačiau turimos žinios duoda pagrindą manyti, kad tuo metu ji vis dėlto užsiėmė „visuomenei naudinga veikla“ darbuodamasi LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute veikusiame „mokslinio ateizmo“ skyriuje. Trūkstant išsamesnių duomenų būtų labai gražu, jeigu ambasadorė, kaip itin atsakingas pareigas einantis viešasis asmuo, patikslintų – patvirtintų ar paneigtų – šias žinias ir panaikintų savo biografijos „baltąją dėmę“ visapusiškai supažindindama visuomenę su minėtu savo gyvenimo ir darbinės veiklos tarpsniu.

„Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narys Paulius Subačius – buvęs komjaunimo aktyvistas, Vilniaus universiteto studentams įsiminęs ne tik perdėtu uolumu, bet ir nuolat atlape segėtu komjaunuolio ženkleliu (tai nebuvo privaloma), o dabar sugebantis suderinti veiklą dviejose nesuderinamomis pasaulėžiūromis besivadovaujančiose organizacijose – posėdžiauti  LLRI taryboje ir vadovauti Lietuvių katalikų mokslų akademijai. P. Subačius itin daug „nusipelnė“ kaip vienas pagrindinių „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos architektų ir propagandistų. Propaguodamas „krepšelinę“ reformą šis veikėjas „pamiršo“ visą savo katalikiškumą ir uoliai skelbė rinkos fundamentalizmo „tiesą“, išsakydamas ją sparnuota ir plataus atgarsio sulaukusia fraze „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose“.

Be abejo, pats faktas, kad atstovauti Lietuvai prie Šv. Sosto iki šiol nerandama ateistinės veiklos šleifo neturinčių krikščioniškų pažiūrų asmenų, o Katalikų akademijai vadovauja „kultūrine-šviečiamąja“ veikla (kova su „religiniais prietarais“ ir „mokslinio ateizmo“ propaganda buvo būtinas jos dėmuo) pasižymėjęs sovietinio komsomolo aktyvistas yra iškalbingas Lietuvos Katalikų bažnyčios infiltravimo sovietinio ateizmo kadrais ir iš to kylančių sunkumų  liudijimas.  

Antroji – tai aplink interneto portalo bernardinai.lt redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės lyderiai yra A. Navickas (iki pasitraukimo iš direktoriaus pareigų) ir D. Puslys. Šios grupės „specializacija“ – „tolerancijos“ propaganda remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. D. Puslio nuopelniai simuliakrinės krikščionybės steigimo baruose buvo įvertinti 2014 m. suteikus jam „tolerancijos žmogaus“ vardą. 

Trečioji simuliakrinių katalikų grupelė, kurios lyderiai yra Rūta Tumėnaitė, Antanas Gailius ir Jūratė Kuodytė, susitelkusi Lietuvos Radijo „Mažojoje studijoje“. Šis itin artimais ryšiais su „židiniečiais“ susietas sambūris skleidžia „tolerantiškos“ ir neoliberalios katalikybės nuostatas, o ypač – fundamentalistines „laisvos rinkos“ idėjas. Studija ypač uoliai paplušėjo šiame bare propaguodama nevykusią ir šalies aukštąją mokslą į visišką aklavietę nuvariusią ir galutinai jį nustekenusią „krepšelinę“ reformą.

Dabartinėje Lietuvoje vykstančių pasaulėžiūrinių kovų laukuose iš esmės turime sovietinės situacijos tęsinį. Yra buvę komjaunuoliai, kurie tęsia buldozerinio ateizmo tradiciją. Iškiliausiais postsovietinės Lietuvos „buldozeriniais“ ateistais laikytini Rimvydas Valatka ir Aušrinė Pavilionienė. Ir yra „subtiliojo“ ateizmo tradiciją tęsiantys buvę komjaunuoliai, kurie savo marksistines ir ateistines kompetencijas naudoja krikščionybės simuliakrui kurti.

Galima įžvelgti ir tam tikrą, panašų į sovietinį, darbo pasidalijimą: šiuolaikiniai „buldozeriniai“ ateistai dirba su mažiau išsilavinusia, menkai artikuliuota, rimtesnių tekstų neskaitančia publika, o „subtilieji“ jų kolegos „šviečia“  labiau išsilavinusius, rimtesnius tekstus skaitančius sluoksnius, kuriems bruka neoliberaliąją krikščionybę.  

Apskritai nėra atsitiktinumas, kad neoliberaliųjų katalikų branduolys yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auklėtiniai, o pats fakultetas tebėra tikras tokios katalikybės bastionas. Nors komunistinė ideologija buvo persmelkusi visas akademinio gyvenimo sritys, istorijos bei teisės tyrinėjimai ir studijos buvo ypač ideologizuotos dėl savaime akivaizdaus jų vaidmens ugdant okupaciniam režimui naudingas pavergtos Lietuvos gyventojų politines nuostatas bei ištikimus komunistinės imperijos valdinius.

Todėl šie fakultetai buvo paties griežčiausio homo sovieticus ugdymo vietos – tikros tautinės ir valstybinės sąmonės neturinčių sovietinių mankurtų peryklos.  VU Istorijos fakulteto auklėtiniai buvo kryptingai rengiami  jų laukiančiai misijai kurti „komunistinę visuomenę“  ir tarnauti „plačiajai tarybinei tėvynei“ – baigę universitetą dauguma jų turėjo dirbti mokyklose ir diegti jaunajai lietuvių kartai saviniekos ir nuolankumo „didžiajam broliui“, paniekos ir neapykantos savo tautai ir valstybei nuostatas.

Neoliberaliųjų katalikų pažiūros ir veikla rodo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems taip ir nepavyko atsikratyti sovietmečiu išsiugdytų antikrikščioniškų,  antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Priešingai, būdami gerai parengti Lietuvos naikinimo darbui jie sugebėjo „lanksčiai“ prisitaikyti prie „naujų laikų“ įvilkdami šias nuostatas į simuliakrinio krikščioniškumo apvalkalą ir kaip estafetės lazdelę perduodami jas savo mokiniams. Jų sukurta ir vis tobulinama simuliakrinė krikščionybė šiandien  naudojama kaip veiksmingas įrankis, leidžiantis sėkmingai tęsti sovietmečiu pradėtą Lietuvos griovimo darbą stojus tarnauti naujiems šaimininkams ir vykdant dar vieną globalistinį pasaulio pertvarkymo projektą.

Išvados  

Vytautas Ališauskas keletą dešimtmečių viešojoje erdvėje save sėkmingai pozicionuoja kaip katalikų intelektualą. Tačiau įdėmiai išanalizavus jo pažiūras tenka pripažinti, kad jose nieko katalikiško ir krikščioniško nėra. V. Ališauskas nuosekliai prisilaiko aiškiu antikrikščionišku kryptingumu pasižyminčių marksistinių bei  liberaliųjų doktrinų ir yra uolus visų trijų su liberalmarksistine ideologija susietų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų – kultūrinio liberalizmo, laisvosios rinkos ir federacinės Europos – šalininkas.

Šis filosofas, teologas ir istorikas yra Lietuvoje plačiai paplitusio reiškinio tipiškas atvejis: labiausiai susovietinta visuomenės dalis – būtų tikslu ją vadinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta – nepakeitė savo okupacijos laikotarpiu susiformavusių antikrikščioniškų, antitautinių bei antivalstybinių pažiūrų ir jas sėkmingai paslėpė po tariamai „vakarietiškų“ ir „europinių“ vertybių širma. Iš tiesų tos „vertybės“  yra liberalizmo ir komunizmo ideologinių dogmų samplaika – komjaunuolio sindromas. Kaip rodo V. Ališausko ir kitų „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio dalyvių pavyzdžiai (žr. ČIAČIA ir ČIA), komjaunuolio sindromas liberaliesiems katalikų intelektualams yra tiek pat būdingas, kaip ir laicistinės orientacijos intelektualams (žr. ČIA ir ČIA).

Viešųjų intelektualų sluoksniuose dominuojantis komjaunuolio sindromas yra paslėptas po Lietuvos viešojoje erdvėje viešpataujančiu simuliakriniu pasaulėžiūriniu pliuralizmu. Viena svarbiausių simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo apraiškų yra neoliberalioji krikščionybė, vertintina kaip krikščionybės simuliakras. Vytautas Ališauskas yra simuliakrinės krikščionybės kūrimu ir propagavimu užsiimančios intelektualų grupės įkvėpėjas ir lyderis. Straipsnyje išanalizuotas jo interviu atskleidžia tikrąsias save krikščionių intelektualais skelbiančių, bet iš tikrųjų liberalizmą propaguojančių ir simuliakrinę krikščionybę steigiančių viešųjų intelektualų pažiūras.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.14; 11:11

Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?

Mes jau matėme (žr.II  knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste. 

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.

Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).

Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).

Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.

Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.

Kodėl pataikauja?

Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą,  paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…

Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.

Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.

Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…

Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…

Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.

Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.

Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.

Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.

Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.

Nieko čia, beje, nekaltinu.

Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija“ („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.

Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje. 

Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.

Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.

Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.

Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.

Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.

Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.

Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai

Imkime vieną, tiesiogiai  mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.

Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų. 

Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.

Žodžiu, koks  poreikis, tokia ir paslauga.

Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.

Duok,  Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..

Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.

Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.

Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.

Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.

Pasak autoriaus,

„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.

Koks tas menas?

Ogi melo menas!

Aiškiaregis Darius randa  pakankamai istorinių įrodymų.

Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …

Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:

„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.

Ir ką gi?

Vargšas „patiklusis Jonas“, atrodo, patikėjo „sukto  Gedimino“ melais!..

Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams. 

1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.

Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).

Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.

Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:

„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).

Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.

Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…

Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:

„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).

Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?

Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,

 „tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.

Koks mielas patikslinimas!

Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai  … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.

Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“

„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.

Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas

„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“

Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog

„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.

Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).

Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.

Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų  atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.

„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma

Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?

Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.

Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.

Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:

“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).

Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.

Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.

Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju  karaliumi“ ir pan.

Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.

Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:

„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]

Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…

Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.

Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.

Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.

Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir  nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.

Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir  nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).

Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.

Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.

Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo  pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…

Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…

Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis

Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.

Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos  galia.

Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,

„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.

Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.

Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.

Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.

Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.

Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis  ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.

Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).

Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad

„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.

Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).

Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.

Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.

(Bus daugiau)

2016.08.04; 08:12

[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai.  skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su  naujais atspalviai ir  antikos ir viduramžių laikais

[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492

[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).

[4] Žr.: Bučys A. Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku. – Metai, 2011, Nr.6; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6584-algimantas-bucys-savizudybes-zenklas-pilenu-istorijoje-arba-kaip-mokslininkas-virsta-pamokslininku?catid=671%3A2011-m-nr-6-birzelis; taip pat: http://on.lt/pilenai-savizudybes-pamokslininkas.

[5] Karsavinas L.  Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.45.

 

Konflikto su krikščioniškąja Europa anatomijos bruožai

Tai, kas ką tik buvo pasakyta apie senuosius lietuvius, duoda tam tikrą atsakymą (žinoma, fragmentišką, angažuotą) ir apie konflikto ištakas. Suteikus laisvamaniškesnei minčiai didesnes erdves, atsiveria pasaulio pažinimas lyg ir „kitu kampu“.

Vargu ar mūsų protėviai galėjo suprasti ir priimti kaip pamatinį teiginį, jog Adomas ir Ieva buvo išvaryti ne tik iš Rojaus (beje, juos sugundęs žaltys turėjo priklausyti Visagalio dispozicijai). 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (2)“

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi…[1] Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Ir būdami pagonys sugebėjote sukurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“

Continue reading „Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi (1)“

Rogeris Skrutonas (Roger Scrutton, g. 1944), anglų filosofas, meno teoretikas, publicistas, rašytojas, ginantis tradicinio konservatizmo idėjas; Kembridžo universiteto alumnis, daugiau nei trisdešimties knygų, tarp kurių žymiausios – „The Meaning of Conservatism“ (1980), „Sexual Desire“ (1986), „The Aesthetics of Music“ (1997), „Our Church“ (2012), autorius, taip pat dviejų operų libretų ir muzikos kūrėjas, analitinių BBC radijo laidų bendraautorius.

Europos integracijos projektas buvo grindžiamas įsitikinimu, jog Europą sugriovusius karus sukėlė nepriklausomos nacionalistinės valstybės. Ginčytasi, kas buvo kaltas dėl šių modernių konfliktų: Napoleonas Bonapartas? Otto von Bismarckas? Prancūzų revoliucionieriai? 1848 metų revoliucija? Reakcionieriai ir monarchistai? Klemensas von Meternichas? Charlesas Maurice‘as de Talleyrandas? Giuseppe Garibaldis? Johannas Gottliebas Fichte? Richardas Wagneris? Liudvikas XIV?

Continue reading „Kodėl reikalingos tautos?“

Birštone vyko Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga suorganizuotas dviejų dienų partnerystės kūrimo seminaras "Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje". Jo moderatorė NRTIC direktorė doc. dr. Milda Ališauskienė.

Teisė reikšti įsitikinimus

Žiniasklaida, vienas iš šaltinių, teikiantis informaciją apie tai, kas vyksta visuomenėje bei prisidedantis prie nuomonės formavimo apie konkrečius žmones ar jų grupes. Religinės bendruomenės  ne išimtis. Išaugusi religijų įvairovė skatina atkreipti dėmesį į religines mažumas ir jų problematiką, susijusią su religinės diskriminacijos atvejais, neigiamų stereotipų apie religines bendruomenes ar jų narius atsiradimu.

Continue reading „Seminaras – apie religijų įvairovę Lietuvoje“

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygosSeniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1“

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė

Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna vis platesnį mastą.

Šiandien jau lengvai galime rasti išspausdintus ir daugelyje interneto tinklainių įvairiomis kalbomis paskelbtus ekumeninius krikščionių šventųjų ir palaimintųjų sąrašus, jungiančius visų krikščionijos bažnyčių – Rytų ortodoksų ir Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų, husitų ir bulgarų pravoslavų, rusų pravoslavų ir gruzinų pravoslavų bei daugelio kitų pasaulio krikščionių konfesijų, pripažintus šventuosius ir palaimintuosius.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( III )“

3. Viduramžiška schizmos siena tarp nūdienos krikščionių

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

Juk toje pačioje Niujorko Long Island apygardoje, kur veikia minėtas graikų Šventosios Sink­letikės seserų vienuolynas, yra nemaža ir aktyvi lietuvių bendruomenė, gražiai sauganti lietuvybę.

Bendruomenė taip pat skleidžia įdomią ir svarbią informaciją apie Niujorko regiono lietuviškus renginius per savo internetinį tinklalapį (http://www.lilb.org), tačiau jame vargu ar rastume žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę. O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Ir ne todėl, kad lietuviai būtų menki patriotai ar šiaip nesmalsūs žmonės.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( II )“

40. Dievoieškos keliai viduramžiais – Dievo išrinktieji

Vaišvilko pasiryžimas atsisakyti karališkos valdžios ir eiti dievoieškos keliu iš tiesų nuostabus ir retas, betgi tikrai ne vienintelis viduramžių istorijoje.

Įvairių kraštų istorikai ir kultūrologai yra aprašę panašius karališko kraujo asmenų poelgius, nors vyriškosios linijos biografijose tokie poelgiai, ypač jaunystėje ir brandos metais, – tikrai unikalūs. Betgi todėl ir įdomūs, noriai ir su pasididžiavimu pabrėžtinai minimi kiekvienos tautos kultūros istorijoje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXV )“

32. Laurušavo evangelijos likimas – interpretaciniai mitaI

Viskas stoja į savo vietas, kai sužinome ir pripažįstame, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne veikė knygų perrašinėjimo skriptoriumas.

Pripažinimas, be abejo, neatsiras savaime. Juo labiau kad didžiarusiška ilgaamžė valstybinio mokslo tradicija neskatino ieškoti kultūros židinių su savais vienuolynų skriptoriumais nei mažarusių, nei baltarusių, nei lietuvių istorinėse teritorijose.

Analogiškos pozicijos iki šiolei neretai laikosi ir lenkų mokslininkai, iš anksto atmesdami net mintį apie kultūros židinių egzistavimą ir originalią kūrybinę skriptoriumų veiklą XIII a. Lietuvos valdomose teritorijose.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XX )“

Šiandien mums nuolat šūkaliojama, kad krikščionybės nebėra, rašo “Le Figaro”. Kalbama apie krikščionybę ne kaip apie religiją, o apie krikščionybę, įkvepiančią bendrą kultūrą, kurios moralės pobūdis krikščioniškas, dėsniai atitinka krikščioniškus principus, o politika, ekonomika ir moralė paženklintos krikščioniškomis tradicijomis, pabrėžia filosofė Šantal Delsol.

„Mūsų kultūra išaugo krikščionybės viduje, ir jas atskirti būtų labai sunku. Pašalinti krikščionybę reiškia nužudyti kultūrą, jos pačios suformuotą, tartum mes panorėtume visiškai išnaikinti žmoguje jo prancūziškas ar vokiškas šaknis, – tuo pačiu mes jį paverstume zombiu“, – įsitikinusi Š.Delsol. Lygiai taip šiandien stengiamasi mus įtikinti, kad pakanka atsisakyti prilipusių prie Vakarų kultūros dirbtinių papročių, kad atsikratytume obskurantizmo, nepakantumo ir mačizmo, mano filosofė. 

Continue reading „Kas nori sunaikinti krikščionybę?“

3. „Protėvių žemės“ kodai ir mistika

Lietuvių kultūros istorija neatsiejamai susijusi su lietuvių tautos istoriniu būviu netgi tais laikais, kuriuos mes įpratę vadinti sunkiai įžiūrima ir vargiai suvokiama amžių gūduma.

Lygiai taip ji susijusi, nors ne vienoda jėga, ir su tais laikais, kuriuos mes vadiname tautos ateitimi ir taipogi negalime bent kiek detaliau įsivaizduoti būsimų laikų ūkanose.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( II )“