Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.

Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.

Continue reading „Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes ne europiečiai?“

12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“

Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji – aiškiai matė, kad valstybinės religijos statusą kone visoje Europoje turinti katalikybė kelia didžiulę grėsmę judėjams.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VII )“

11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“

Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net iškalbingiausiems rabinams. Juk įvairios legendos apie Kristų dar V a., tai yra – Talmudo kūrimo laikais, jau buvo sujungtos į atskirą kūrinį „Jėzaus istorija“ (Toldoth Ješū), kuris savo ruožtu ėjo iš lūpų į lūpas, o vėliau buvo užrašytas įvairiais variantais.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VI )“

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės. 

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )“

7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)

Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.

Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…

Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( IV )“

5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas

Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė,

kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro tikėjimo nuodus, kurie visur pagraužtų katalikiškąjį tikėjimą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( III )“

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )“

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )“

daiva_tamosaitytem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ. Su rašytoja Daiva Tamošaityte kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio diena – moralinės, kultūrinės, politinės Lietuvos aktualijos.

Gilų įspūdį paliko Jūsų esė “Vapsvos efektas”, paskelbtas žurnale “Metai”. Tame tekste vaizdžiai pasakojate apie auką, praradusią gebėjimą priešintis agresoriui. Laukinėje gamtoje tokių pavyzdžių – gausu.

Tačiau niekad nemaniau, jog mes, lietuviai, itin gražiai ir beveik be kraujo atgavę nepriklausomybę 1990-aisiais, netrukus tapsime labai panašūs į tuos gyvius, kurie nebepajėgia deramai pasipriešinti svetimoms įtakoms. Nejaugi kritimas žemyn buvo neišvengiamas, nejaugi negalėjome sumažinti šių skaudžių padarinių? Ar tikrai panašių bėdų patiria visos laisvės siekiančios tautos?

Continue reading „Rašytoja Daiva Tamošaitytė: “Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija”“

gintaras_originalas

Tikriausiai neverta skaitytojams priminti, kas yra Žeraras Depardje. Ypač vidurinioji mūsų karta puikiai žino, jog Žeraras Depardje – puikus prancūzų aktorius, sukūręs šimtus įsimintinų vaidmenų pačiuose įvairiausiuose meniniuose filmuose.

Šiandien šio žymaus prancūzo pavardė – Prancūzijos spaudos dėmesio centre. Kai kurie prancūziški leidiniai labai įtemtai svarsto, ar 63-jų metų aktorius turtuolis vis dar tebėra Prancūzijos patriotas.

Beje, tiek Žeže gerbėjai, tiek jo kritikai turi svarių argumentų, kuriais lengvai pagrįstų reiškiamus priekaištus ar pateisinimus.

Konfliktinė situacija įsiplieskė tuomet, kai naujasis Prancūzijos prezidentas ženkliai padidino mokesčius milijonieriams. Dabar, jei prancūzo sąskaitose yra bent vienas milijonas eurų, toks pilietis valstybei privalo atseikėti milžinišką pyrago gabalą – maždaug 75 proc. O jei prancūzo kišenėse nėra milijono, bet vis tik iki milijono – labai nedaug, tokiu atveju į valstybės biudžetą pilietis įpareigotas pervesti 45 proc. savų pinigėlių.

Continue reading „O nauda – sunkiai apčiuopiama …“

eglute-01

Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščinys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?

Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinama Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m.e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.

Continue reading „Kas “sugalvojo” Kalėdinę eglutę“

rubavicius

Kapitalistinėje sistemoje į žmogų žvelgiama kaip į prekę. O pats žmogus per ideologiją ir kūrybą taip pat išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę.

Taip savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ tvirtina kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Kokios iš tiesų yra kapitalizmo grėsmės žmonijai ir ar visuomenė sugebės pasimokyti iš visus sukrėtusios pasaulinės krizės? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ su V. Rubavičiumi kalbėjosi žurnalistas Virginijus Savukynas.

Continue reading „Vytautas Rubavičius: „Žmogus dabar save įsivaizduoja tik kaip paklausią rinkos prekę““

Razauskas_gera

Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.

Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems Baronui ir Mačiuliui.

Continue reading „Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo“

rutkunas

Prieš tūkstantį metų lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės ir dvasinės laisvės. 400 metų mūsų protėviai sugebėjo atlaikyti psichologines atakas ir didžiosios Europos kariuomenę, kardu ir plėšimu platinusią krikščionybę.

Visos Europos tautos jau daug šimtmečių buvo palaužtos – niekur krikščionybė neatėjo taikiai. O lietuviai sugebėjo kelis šimtus metų atidėti krikščionybės invaziją. Sunku net įsivaizduoti, kokios jėgos reikėjo šimtmečius atlaikyti žymiai gausesnių užpuolikų antpuolį.

Tai yra fenomenas ir pasauliniu mastu. Viena aišku – senoji lietuviška dvasia tikrai buvo stipresnė už brukamą krikščionišką religiją, todėl ir atsilaikėme 400 metų.

Continue reading „Lietuvių laimės kelias“

skrinskas_slaptai

LIETUVOS IDĖJA. Reikia pažvelgti į Lietuvos kiek tolimesnę ateitį, nei siekia naujų rinkimų data. Reikia visapusiškesnio požiūrio į Lietuvą, nei mato politinių partijų parsidavusi konjunktūra. Dėl vykdomos antikrikščioniškos mirties kultūros politikos (sekso, iškrypimų, abortų, eutanazijos ir kt.), propagandos ir dėl sparčios demografinės kaitos Europa po kelių dešimtmečių taps islaminiu kalifatu.

Kaip Lietuva prievartaujama, parodo radikali reakcija į įstatymą, kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo homoseksualų propagandos. Nors 85 proc. Lietuvos gyventojų už tokį įstatymą, apie demokratiją nekalbama. O čia jau principinis klausimas: ar mes būsime Lietuva, ar iškrypėlių žemė?

Galime kurti LDK pagrindu Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, gal Gruzijos ir Armėnijos Šveicarijos kantonų pavyzdžiu savarankiškų valstybių aljansą, susietą bendra idėja, išlaikant narystę kitose struktūrose. Tad jei mums svarbus kultūrinis, nacionalinis, religinis išlikimas – sutvirtėjimas – ir ėjimas į ateitį, tą kelią į ateitį turime tiesti.

Lietuva turi būti šventas žodis kiekvienam jos piliečiui.

Nuotraukoje: “Pro Vita” rengėjas kunigas Robertas Skrinskas.

Continue reading „“Nes tylėjimas reiškia sąjungą su Liucifieriu”“