Telefonas – puikus įrenginys pasiklausymui. Slaptai.lt nuotr.

Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.

Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.

Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.

Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.

Štai keli pavyzdžiai.

Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.

Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.

Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.

Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.

Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.

Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.

Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.

Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.

Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas. 

Sekimas

Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.

Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.

2017.12.28; 05:55

Visi artimiausi Gedimino pirmtakai tituluoti karaliais

Pasak lietuvių istoriko Zigmanto Kiaupos, po karaliaus Traidenio minimi kiti valdovai:

„1282 m. Karijotas, 1285 m. Daumantas, 1289 m. Budikidas su broliu Butvydu, 1290 m. Butigeidis. Pukuveras 1291 m. jau buvo visos Lietuvos valdovas. Valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai patvirtinti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316 m.) sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII amžiaus devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija“. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Painiava su valdovų vardais leidžia manyti, jog Lietuvos kaimynai tik apytikriai žinojo tuos vardus ir lietuvių bei žemaičių valdovų titulus. Tačiau išlikę laiškai liudija, jog artimiausi Gedimino pirmtakai taipogi buvo vadinami karaliais.

Antai išliko Livonijos ordino magistro Halto 1290 m. pabaigos (lapkričio mėn.) laiškas Vokiečių ordino Prūsijoje magistrui Meinhardui, kuriam dėkoja už patarimus Livonijai ginti ir apsaugoti. Savo ruožtu Livonijos magistras pasiūlo Prūsijos magistrui naują sumanymą kovojant su lietuviais ir žemaičiais:

„… jeigu jums bei jūsų broliams pasirodys tinkama, jog galite ir norite dar šią žiemą išvesti kariuomenę prieš mūsų priešus lietuvius — būtent iš Žemaitijos (contra hostes Lettowinos videlicet de Sameyten) — tuo pačiu metu su visomis savo pajėgomis mes atskirai užgriūsime karaliaus Butigeido žemę ( terram regis Butegeyde), jeigu mums anksčiau kaip prieš tris savaites slaptu raštu nurodysite [tinkamą] dieną ir laiką“[1] .

Komentuodamas laišką S.Rowell pritaria lenkų istorikų H. Paszkiewicz bei M.Giedroyc ir lietuvių istoriko A.Nikžentaičio, monografijos apie Gediminą autoriaus, nuomonei, kad Butigeidas buvo Pukuvero brolis.

Kas gi tas Pukuveras?

Žinome, jog Prūsijos ordino istorikas P.Dusburgietis Pukuverą titulavo karaliumi (rex)[2]. Iš Livonijos magistro 1290 m. laiško matome, jog abiejų ordinų – ir Prūsijoje, ir Livonijoje – magistrams buvo aišku, jog Butigeidas turi karaliaus titulą, naudojamą Lietuvoje ir Žemaitijoje, taigi ir vokiečių magistrams suprantamą bei naudotiną savitarpio korespondencijoje.

A.Dubonio nuomone, Pukuveras yra ne kas kitas, o Butvydas[3].

Dabar galime prisiminti mūsų anksčiau (III knygos dalyje) minėtą rusinų Voluinės metraščio žinią apie Butigeidžio ir Butvydo sudarytą taikos sutartį su kniaziumi Mstislavu Danilovičium, rusinų karaliaus Danilo Romanovičiaus sūnumi. Slaviškame metraštyje abu sutarties sudarytojai, kaip matėme, pagal slavišką tradiciją pavadinti lietuviškais kniaziais (литовьскый князь Будикидь и брат его Буивидь). Tuo tarpu skirtingi vokiečių šaltiniai kronikose ir laiškuose abu brolius – ir Butigeidį (Pukuverą), ir Butvydą tituluoja karaliais. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei karalius Butigeidis (Pukuveras), kaip praneša Dusburgas, buvo Vytenio tėvas, turėjęs jaunesnį sūnų Gediminą ir dar du jaunesnius sūnus Vainių (gavusį valdyti Polocką), ir Fiodorą (gavusį valdyti Kijevą)[4], vadinasi, visi mums žinomi Gedimino pirmtakai, tėvas ir vyriausias brolis Vytenis buvo vienalaikiuose vokiškuose ir lotyniškuose šaltiniuose tituluojami karaliais.

Belieka pakartoti lenkų istoriko J. Ochmanskio (Jerzy Ochmański; 1933 – 1996), atradusio Gediminaičių dinastijos genealoginę pradžią literatūriniame šaltinje „Zadonščina“, tyrimo išvadą, jog „vis dėlto egzistavo Lietuvoje jau bebaigianti išsitrinti iš žmogiškos atminties istorinė tradicija, menanti Gedimino protėvius ir pirmtakus. Be jokios abejonės, ji buvo saugoma įvairiose skaitlingose Gediminaičių atšakose“[5] .

Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kad lotyniškieji popiežių laiškai, dokumentika ir vokiečių istoriniai šaltiniai tituluoja Gediminą karaliumi (rex, konig ir pan.), bet niekad nevadina dux/u ar herzog/u.

Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?

Gedimino titulai jo paties laiškuose

Antroje knygos dalyje įsitikinome, kad absoliuti lotyniškų bei vokiškų šaltinių didžiuma Gediminą tituluoja lietuvių karaliumi, o Lietuvą įvardina karalyste.

Nemanau, kad yra pagrindo stebėtis, jog ir pats Gediminas visuose savo dokumentuose tituluoja save karaliumi (rex) ir niekados nėra pasivadinęs Lietuvos „dux“ arba „magnus dux“ (tik „Semigalliae dux) arba slaviškai titulais – rusišku „velikiji kniazj“ arba lenkišku – „vielki kięžię“.

Tai vis vėlesnių laikų etiketės, kurias klijavo ir tebeklijuoja Lietuvos karaliui Gediminui kaimynai ir mūsų pačių tradicinės istoriografijos pasekėjai.

Pasižiūrėkime, kaip pats Gedimas save titulavo XIV a. laiškuose, sutartyse bei raštuose Europos dvasininkams ir pasauliečiams.

Jau pirmajame laiške popiežiui Jonui XXII matome sutrumpintą Lietuvos valdovo prisistatymo titulą:

Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.

(Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.).

Čia titulas nepilnas, kadangi kituose dokumentuose matome pilnesnį:

Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.

(Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis).

Pastarąjį titulą  Gediminas naudojo savo raštuose, kaip dabar sakytume, atviruose laiškuose, jo žodžiais tarus, „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. (1323.I.25).

Laiškai pasauliečiams turėjo labai konkrečius ūkinius bei ekonominius tikslus:

„ … atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę (terram, dominum et regnum) kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera“ (Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 16).

Norėdamas, kad laiškas būtų kuo plačiau prieinamas miestų gyventojams, Gediminas prašo

„visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo“ (dok. 16).

Atrodo, kad Lietuvos karaliui buvo gerai žinomas viduramžių paprotys, kurį priminė S.Rowellas savo komentare šiam laiškui: „Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis (žr. taip pat Nr. 21).

Lygiai taip prisistato Gediminas savo raštuose vokiečių dvasininkijai, Saksonijos dominikonų ordino broliams (1323.V.26) ir Saksonijos pranciškonams (1323.V.26).

Dominikonų ordinas dar būdavo vadinamas Pamokslininkų ordinu, tad Gediminas kreipėsi į juos, pranešdamas, jog užmezgė ryšius su popiežiumi Jonu XXII dėl krikšto, ir praneša savo apsisprendimą: „norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute“ (dok.21).

Įvertindamas pranciškonų (mažųjų brolių) įtaką kaimo ir miesto žmonėms įvairiuose kraštuose, Gediminas praneša jiems apie pranciškonų buvimą Lietuvos karalystėje, karališkajame Vilniaus mieste  ir savo pageidavimą dar daugiau jų turėti:

„Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje (in civitate nostra regia, dicta Vilna), kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią.[…] Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę“ (dok. 21).

Galbūt jausdamas ypatingą palankumą pranciškonams, Gediminas prašo, idant „perskaitytą laišką tegu [pranciškonų] ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes (pro rege, filiis et reginis), ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs“.

Peržvelgėme tris Gedimino raštus (yra ir daugiau, bet ne kiekis svarbu) mus dominančiu požiūriu ir galime neabejoti, kad Gediminas visur rašo ir į visus kreipiasi, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius (Letwinorum et multorum Ruthenorum rex), kviečia europiečius į savo karalystę (regnum), į karališkąjį Vilniaus miestą (in civitate nostra regia dicta Vilna), prašo mažuosius brolius pranciškonus pasimelsti už jį patį, karalių , ir jo sūnus ir karalienes, ir visą jo valdomą žemę (omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra).

Savo raštą mažiesiems broliams pranciškonams Gediminas įvertina kaip patikimą dokumentą, patvirtintą karališku antspaudu: „Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą“ .

Savo ruožtu visų trijų laiškų kopijas daręs vokiečių notaras patvirtino perrašęs kiekvieną „tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą“ laišką (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum).

Be to – tas pats notaras patvirtino, kad ant laiško yra uždėtas apskritas vaškinis antspaudas su 41 raidės įrašu „S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG“ (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).

Gedimino titulai jo tarptautinėse sutartyse

Galima būtų manyti, kad savo laiškuose Hanzos miestams ir vienuolių ordinams Gediminas, taip sakant, stengiasi kuo gražiau pateikti savo karalystę ir save, specialiai vadina save lietuvių ir daugelio rusų karaliumi ir t.t., tačiau toks manymas parodytų tik šiuolaikinės vaizduotės varganas pastangas  įsivaizduoti ir perprasti rašytinius XIV a. šaltinius.

Dera atkreipti dėmesį, kad ne tik savo deklaraciniuose laiškuose, bet ir grynai juridiniuose dokumentuose, tarkim, tarptautinėse sutartyse Gediminas tituluoja save lietuvių ir rusų karaliumi.

Maža to: sutartyse, kurios turi, kaip žinome, juridinio dokumento reikšmę, Gediminas yra pateikęs ne tik savo titulą, bet ir pilnąjį titulą patikslinančias žinias apie jo valdomas žemes.

Štai 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Sutarties dokumente nurodoma, jog pastarųjų pasiuntiniai, „pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą“ (koning Gedeminne van Lettowen), „turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės“.

O iš lietuvių pusės, „visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas (Gedeminne de koninge van Lethowen) ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje“.

Konkretizuodamas sutartį, Gediminas patvirtina, jog

„mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs“.

Mes dar turėsime progos aptarti Lietuvos karaliui pavaldžias žemes, bet ir dabar  jau galime spėti, jog mūsų aptartas Gedimino naudotas titulas  vietoje etc (ir t.t.) galėtų būti patikslintas ir pildytas šalia Žiemgalijos dar ir „Aukštaičiais, Žemaičiais, Polocku etc“.

Taikos sutarties terminija ypač įdomi dar ir tuo, kad joje, iš abiejų pusių, tai yra iš pagonių lietuvių, ir iš krikščionių, Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen ) lygiai taip pat, kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken).

Akivaizdu, kad sutarties sudarytojai iš abiejų pusių gerai išmanė karališko titulo paritetą (lygybę juridiniu požiūriu) ir adekvačiai naudojo tituluodami karaliais tiek Lietuvos, tiek Danijos valdovus.

Naivu būtų manyti, kad juridiniame sutarties dokumente karaliaus titulas būtų naudojams grynai iš mandagumo ar pagarbos. Tais laikais karaliaus titulas tikrai buvo teisiškai grindžiamas, netgi, kaip matysime, sudievintas ir įstatymiškai išaukštintas kaip ir jo valdomos karalystės statusas.

Gediminas puikiai tuos dalykus išmanė ir griežtai skyrė kokį nors kunigaikštį (dux) nuo karaliaus (rex), o karalystę (regnum) nuo kunigaikštystės (ducatus).

Mūsų aptartame Gedimino laiške „gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams“ Lietuvos karalius nurodo ir saugiausią kelią į Lietuvą: „laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo kunigaikštystę (Per ducatum domini Subonislay ducis Masovie ) be jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo“ (dok. 21).

Visi Gedimino dokumentai liudija, kad jis gerai žinojo, ką daro, vadindamas save karaliumi, o visi jo kaimynai taipogi žinojo, kad jis tai daro teisėtai.

Ne titulo skambumas rūpėjo Gediminui – jis puikiai suvokė karaliaus titulo juridinę ir faktinę reikšmę. Svetingai kviesdamas amatininkus ir dvasiškius į savo karalystę jis čia pat primena, kad visi, „kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei“(sed nostre regali magnificentie).

Čia skamba ne tik karališkos vertės emocinė pajauta, bet ir karališkos didybės bei galios priminimas „visiems, „kas tik nepaisys nurodymų“ ( dok. 16)…

Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo

Deja, matyt, visais laikais atsiranda tokių, kas nepaiso karaliaus nurodymų.

Pastarieji, beje, atkakliai platino ir tebeplatina nuomonę, esą Gediminas pats savavališkai skelbėsi esąs lietuvių ir daugelio rusų karalius, nors, atseit, nebuvo joks karalius ir neturėjo juridinių teisių juo skelbtis.

Istoriografinis kaltinimas Lietuvos karaliui Gediminui pakankamai įžūlus, tad pradėkime nuo  įtarimų dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo ir pasižiūrėkime, kokiais dokumentais jie grindžiami.

Jokių tiesioginių dokumentų retoriniams teiginiams pagrįsti, be abejo, nėra.

Mėgiamiausia ir, sakyčiau, vienintelė (be mūsų apžvelgtos sulenkėjusių Traidenaičių abejonės „rex sive dux“; žr.IV dalį) rašytinė laikmečio atrama kaltinant Lietuvos valdovą Gediminą savavališkai pasivadinus karaliumi tėra garsioji popiežiaus Jono XXIII frazė „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ (dok. 28) .

Čia turima galvoje  Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų (dabart. Prancūzijos) karaliui Karoliui IV[6]

Šventos ramybės vardan pirmiausia prisiminkime lotynišką fragmento tekstą, kurį akademinio „Gedimino laiškų“ rinkinio parengėjas  S.Rowell palydi informacinę žinute, esą „gavęs prancūzų karaliaus Karolio IV žinią apie ketinimus rengti žygį prieš musulmonus Palestinoje, popiežius Jonas XXII praneša karaliui apie Gedimino norą krikštytis“.

Lietuvių istorikas A.Nikžentaitis savaip pakomentuoja laiško atsiradimo priežastį:

„Jono XXII apsisprendimą sunkino jo priklausomybė nuo Prancūzijos karaliaus (1309- 1367 ir 1370 – 1377 m. popiežiai gyveno ne Romoje, o Prancūzijos mieste Avinjone ir buvo tos šalies statytiniai). Gavęs antrąjį Gedimio laišką, popiežius ryžosi atsiklausti Prancūzijos karaliaus nuomonės, informuodamas jį apie gautus laiškus“[7].

 Štai toji informacija:

„Rursus Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat, nobis nudius per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati; supplicans a nobis legatos sibi, qui eum ad fidem ortodoxam admittant et in ea salubriter instruant, destinari; super quibus per nuncios nostros plenius informari poterit regia celcitudo“ (Mano paryškinta – A.B.).

Vertimas į lietuvių kalbą S.Rowello leidinyje skamba taip:

„Vėl Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi, mums labai neseniai pranešė savo laišku labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės, maldaudamas, kad paskirtume jam pasiuntinius, kurie jį atvestų į tikrąjį tikėjimą ir naudingai to tikėjimo pamokytų; per mūsų pasiuntinius karališkoji aukštybė galės daugiau apie tai sužinoti“[8].

Teksto parengėjo, įžymaus istoriko S.Rowell komentaras popiežiaus frazei „se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“ pakankamai kategoriškas: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“ (kom. 7; ten pat).

Fragmento ir komentaro analizę pradėkime nuo vertimo analizės, juolab kad turime ne vieną vertimo variantą. Kiekvienas vertimas turi subjektyvią potekstę, kuri norom nenorom išduoda paties vertėjo poziciją bei intencijas.

1966 m. „Gedimino laiškų“ leidinyje paskebtas šiek tiek kitoks mus dominančio fragmento vertimas. Klasikinės filologijos specialistas, vertėjas, lietuvių literatūros tyrėjas Marcelinas Ročka (1912 – 1983) teikia savo variantą. M. Ročkos ir jo vertimą aprobavusio  lotynisto, puikaus antikinės literatūros vertėjo L.Valkūno variante, mano supratimu, laikytasi arčiausiai originalo prasmės: „Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi“[9].

Skirtuma lyg ir nežymus, tačiau vertimų palyginimas leidžia pastebėti, jog  S.Rowello 2003 m. leidinyje prasikiša vertimo tendencingumas, norint pabrėžti tariamą Gedimino savavaliavimą: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi“. Galbūt norėdamas pabrėžti ar paaiškinti tokį vertimą, Rowellas jo prasmę dar labiau paryškina minėtu komentaru: „qui se… intitulat — kitaip tariant, šis valdovas neturi nei popiežiaus, nei Šv. Romos imperatoriaus patvirtinto karaliaus titulo, nors pats vadinasi karaliumi“.

Šitoks pamąstymas už patį Romos popiežių, savaip pertariant („kitaip tariant“) jo žodžius, labai būdingas S.Rowello pozicijai ir, manau, labai reikalingas jam, norint pateisinti, kodėl savo leidinio Įvade, laiškų aprašuose, komentaruose bei angliškame reziumė jis visur tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“, nors visuose paties S.Rowell pateiktuose šaltiniuose Gediminas tituluojamas karaliumi ir nė viename nevadinamas „didžiuoju kunigaikščiu“ .

Tai tipiškas tradicinės istoriografijos paradoksas, kurį jau esame aptarę (žr. knygos II dalį), ir jis būdingas, beje, ne vien Rowellui, kuris šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria iš kelių šimtmečių istoriografinės tradicijos.

Savo ruožtu norėčiau atkreipti dėmesį, kad Jono XXII laiške subtiliai panaudotas retas veiksmažodis „intitulat“, kuris turi svarbų priešdėlį „in“ (intitulo, intitulare), suteikiantį veiksmažodžiui niuansą, kurio neturi paprastas „titulo, titulare“. Aš neversčiau „qui…se  intitulat“ nei  „Gediminas, kuris save tituluoja … karaliumi“ (1966), nei „Gediminas, kuris skelbiasi … karaliumi“ (2003).

Turėdami galvoje, kad Jonas XXII laiške Karoliui IV tik persako titulą, kuris pateiktas Gedimino laiškų tam pačiam popiežiui intitulatūroje, tai yra – laiško pradžioje prisistatant vardu ir titulu, manau, kad versti šią garsiąją popiežiaus frazę reikėtų laikantis anuometinių intitulatūros tradicijų – „Gedeminne, qui se regem Letthoviae et ruthenorum intitulat“ – „Gediminas, kuris prisistato Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi“.

Akivaizdu, kad popiežius čia nieko nuo savęs neprideda ir niekaip nevertina Gedimino titulo, o paprasčiausiai informuoja Prancūzijos karalių, kad jis yra gavęs laiškus, kuriuose Lietuvos ir daugelio rusų karaliumi prisistatęs Gediminas jam „pranešė laiškuose, jog jis su savo karalystės gyventojais labai norįs prisijungti prie šventosios Romos bažnyčios“ ir t.t. (per suas litteras nunciavit se desiderare intense cum suis regnicolis sacrosancte Romane Ecclesie subiacere unitati).

Nesu linkęs spėlioti už kitus, juo labiau už popiežių ir nesirengiu aiškinti, ką jis turėjo galvoje rašydamas apie karaliumi prisistačiusį Gediminą su „jo karalystės gyventojais“ (cum suis regnicolis), siūlau tik šiek tiek tiksliau išversti Jono XXII žodžius ir vertinti juos viduramžių korespondencijos formuliarų kontekste.

Prisistatyti laiške karaliumi ne tas pats, kas „skelbtis karaliumi“.

Čia ne pro šalį bus prisiminti paties Jono XXII atvejį, kuomet jis atskyrė Vokietijos karalių Liudviką Bavarietį nuo Bažnyčios.

Ar popiežius veidmainiavo tituluodamas Gediminą karaliumi?

Įsivaizduoti ir vertinti Joną XXII, kaip naivų ar patiklų žmogų, įmanoma būtų gal tik tada, jei nežinotum, koks originalus, didžiai patyręs ir bebaimis kovotojas už Romos katalikų bažnyčios garbę ir interesus buvo senasis Jonas XXII.

Sakoma „senasis“, kadangi jo išrinkimo metais (1316. VIII.7) prancūzas Žakas Djuezas (Jacques D’euse; 1249 – 1434), buvęs žemo ūgio, „išdžiūvęs ir išbalęs, nuplikęs 72 metų senelis, darbštus, uolus ir nepaprastai gyvas. Viskuo jis domėjosi ir dogmatikos bei teisės klausimais, ir politika, ir, pirmiausia, pinigų reikalais“[10]. Prie to pridurkime, kad Jonas XXII buvo puikiai išsilavinęs savo epochos žmogus, studijavo teologiją ir teisę Montpelje ir Paryžiuje, o po to, kas reta anais laikais, „dėstė ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę Tulūzoje ir gimtajame Cahore“[11].

Juridinis išsilavinimas leido jam suartėti su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris paskyrė jį savo patarėju, ir padėjo tapti Frežio ( pr. Fréjus) vyskupu Prancūzijos Rivjeroje arba Žydrajame krante ( Côte d’Azur), o vėliau buvo pervestas prie Šventojo sosto Avinjone.

Verta priminti, kad būtent tuomet Žakas Djuezas „pateikė juridinius argumentus, palankius tam, kad būtų susidorota su tamplieriais [ garsiojo Šventovės riterių ordino nariais]“ (ten pat).

Švelniai tariant naivu būtų manyti, kad šitokio lygio viduramžių kanoninės ir civilinės teisės žinovas neišmanytų, kaip dera tituluoti pagonių valdovą Gediminą.

O juk popiežius visuose savo tekstuose, susijusiuose su Gediminu, visur vadina jį karaliumi (rex), ne kartą pridėdamas kilnius epitetus „illustris“ (šviesusis, garsusis, šlovingas) arba „magnificus“, kurį vieni verčia „didingas“ (2003), kiti – „kilnus“ (1966), nors titulo požiūriu jis sietinas su tituliniu kreipiniu „magnificentia“ (lot. „magnifentia Vestra“ – Jūsų prakilnybe).

Galgi senasis popiežius buvo perdėm atsargus, labai taktiškas ar neryžtingas ir tiesiog bijojo „pagadinti“ daug žadančius diplomatinius santykius, jei tiesiai šviesiai išrėžtų Gediminui, esą tas be reikalo ir neteisėtai vadina save „karaliumi“?

Naivi „įžvalga“.

Argi taip elgtųsi žmogus, kuris, galima sakyti, kitą dieną po to, kai buvo išrinktas popiežiumi, be jokių sentimentų susidorojo su savo seniai nekenčiamu priešininku Cahors/o vyskupu Hugo. Naujo popiežiaus paliepimu  1317 m, gegužės . 4 d. iš vyskupo Hugo „buvo atimtas titulas, o jis pats pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Bet ir šito Jonui XXII buvo maža. Hugo buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo“[12].

Paviešinęs pastarąjį faktą amerikiečių istorikas ir šaltinių leidėjas Henris Čarlzas Li (Henry Charles Lea; 1825 – 1909), rinkęs įvairiose Europos bibliotekose rankraštinius raritetus bei spaudinių medžiagą katalikų inkvizicijos istorijai, nuo savęs pridėjo pastabą, esą „patys blogiausi XII ir XIII a. popiežiai nesiryžtų taip gėdingai pasielgti pasaulio akyse, kaip Jonas XXII pasielgė iš neapykantos vyskupui Hugo“.

Henriui Li priklauso ir kita kondensuota Jono XXII charakteristika – „Jonas XXII nebuvo toks popiežius, kuris leistų dvasiniam kardui rūdyti makštyse“ (…was not a pope to allow the spiritual sword to rust in the sheath“ (ten pat).

Ir tikrai – pačios garsiausios XIV a. politinės ir religinės kovos vyko aktyviai dalyvaujant Jonui XXII ir būtent jo sprendimai buvo neretai lemiami garsiausiose amžiaus bylose.

Vienas labiausiai išsimokslinusių epochos teologų Jonas XXII aistringai diskutavo teologiniais klausimais, jis „pasmerkė ir net prakeikė (bulėje Quorumdam exigit) mažuosius brolius pranciškonus spiritualus, paskelbė eretiškais vokiečių filosofo Eckharto raštus (bulė In Agro Dominico) ir įsivėlė į mirtiną kovą su vokiečių karaliumi bei Šventosios Vokiečių romėnų imperijos imperatoriumi Fridriku Bavariečiu.

Karšto būdo vyras, išaugęs minėtame Cahors/o mieste praturtėjusio batsiuvio šeimoje, Jonas XXII niekad neieškojo žodžio kišenėje ir mėgdavo rėžti tiesą į akis ne tik pašnekovams, bet ir laiškų adresatams.

„Popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“

S.Rowelas ne viename savo komentare Gedimino laiškams yra pastebėjęs, jog popiežius Jonas XXII „ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo titulų formuluotes“ (Gedimino laiškai, dok.  cit; dok. Koment. ).

Negalima nesutikti ir su kitu  S.Rowell komentaru, kad „popiežių siutina neteisėtas karaliaus arba imperatoriaus titulo naudojimas“ (nr. 79). Komentaras liečia Jono XXII laišką (1324.V.31) danų karaliui, kuriame popiežius be jokių užuolankų tiesiai šviesiai dėsto savo nuomonę dėl vokiečio Liudviko Bavariečio titulų:

„Tikimės, tu apie tai girdėjai, kad kai didingas vyras Liudvikas, Bavarijos kunigaikštis, nesutariant išrinktas romėnų karaliumi, dar negavus Apaštalų Sosto pritarimo ir jo patvirtinimo, įsijungė į nepelnytą tos pačios karalystės ir valdžios tvarkymą, kurios valdymas, teisėto imperatoriaus dar neišrinkus, žinoma, šiuo metu teisėtai priklauso mums ir minėtai Bažnyčiai. O jis savavališkai prisiėmė karališką vardą bei titulą ir užgrobė teisę valdyti bei įsakinėti, įžeisdamas Dievą ir nešdamas mums ir mūsų minėtai Bažnyčiai skriaudą, gėdą ir žalą“ (dok. Nr, 79).

Pastarojo laiško tekstas mums įdomus ne tik tuo, kad popiežius atvirai neigia Liudviko Bavariečio teisę ir net bandymą tituluotis karaliumi be Bažnyčios sutikimo ir patvirtinimo: „nomen et titulum regium sibi assumeret“ (tiksliau verčiant: „karališkąjį vardą bei titulą sau pats pasiskyrė“).

Svarbu, kad romėnų ir bažnytinės teisės žinovas Jonas XXII naudoja konkrečius juridinius terminus, o ne kokius emocinius išsireiškimus.

Dabar grįžkime prie mūsų pradinio klausimo:  kodėl gi popiežiaus nesiutina Gedimino prisistatymas lietuvių ir rusų karaliumi?

Priešingai – Jonas XXII ramiai priima Gedimino įvardintą titulą ir, kaip, matėme (žr. II dalį), pats jį plačiai vartoja savo diplomatinėje korespondencijoje ne tik su Gediminu, bet ir su kitų Europos karalysčių karaliais (Prancūzijos, Danijos), arkivyskupais, vyskupais ir vienuolių ordinų vyresniaisiais, tarp jų – kryžiuočių magistrais.

Kodėl net čia pacituotame laiške popiežius kreipiasi į Danijos karalių lygiai tuo pačiu karališku kreipiniu, kaip savo kitos dienos (1324.V I.1) laiške kreipiasi į Lietuvos karalių Gediminą? Palyginti labai nesunku: vieną dieną rašoma „šviesiajam danų karaliui Kristupui (Christoforo regi Danorum illustri ), o kitą dieną – „šviesiajam lietuvių ir rusų karaliui Gediminui“ (Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).

Kas čia iš tikrųjų vyksta?

Atsakyti ne taip sunku, jei nagrinėsime paties Jono XXII korespondencijos stilistiką ir juridinę leksiką, o ne šiuolaikinių istorikų „įžvalgas“ apie tai, ką Jonas XXII „galvojo“ ar „turėjo galvoti“, atseit, galvodamas viena, o rašydamas kitką“ ir pan.

Argi popiežius iš tikro buvo toks veidmainis, kokį jį padaro šiuolaikiniai Lietuvos istorikai?

Reali valdovų titulų diferenciacija

Jono XXII korespondencija rodo, kad jis tiksliai ir griežtai naudojo valdovų titulus.

Prisiminkim jo laišką lenkų valdovui Vladislovui Lokietkai, kol tas dar nebuvo popiežiaus sutikimu karūnuotas, nors labai to troško.

Vladislovas Lokietka, kaip matėme (žr. V knygos  dalį) ne kartą prašė karūnos, siekdamas Romos popiežių kurijoje išsirūpinti „rex“ titulą, negailėdamas dovanų ir pažadų padidinti Lenkijos leno duoklę (Denarii Sancti Petri) popiežiaus kurijos naudai.

Atsakydamas laišku į eilinį „ypatingos meilės prašymą“ ir žinodamas dosnius Lokietkos pažadus, Jonas XXII vis dėlto „net avansu“ nevadina Lokietkos karaliumi.

Lokietka laiške tituluojamas taip, kaip ir dera iki katalikiško vainikavimo ir patepimo – ne rex, o dux. Savo palankumą Jonas XXII išreiškia maloniais epitetais, pavadindamas Lokietką „mielu sūnumi ir kilniu vyru“ (Dilecto filio Nobili viro), tačiau titulais nesišvaisto nei iš mandagumo, nei kokiais slaptais naudos sumetimais. Iki popiežiaus palaiminto vainikavimo Lokietka Jonui XXII tėra lenkų dux/as (Duci Polonie), kas tiesiai ir parašoma laiške: „Dilecto filio Nobili viro Wlandislao Duci Polonie“ (dok. 75. 1319.VIII).

Tradicijos sukaustytiems istorikams savaime turėtų iškilti logiškas klausimas: kodėl toje pačioje juridinėje situacijoje (iki katalikiško karūnavimo akto) vienas (lenkų) valdovas tituluojamas „dux“, o kitas (lietuvių ir dar pagonių!) valdovas tituluojamas „rex“ vieno ir to paties popiežiaus Jono XXII laiškuose?

Klausimas skambės dar aštrau, jei prisiminsime, kad popiežius Jonas XXII puikiai žino, kad Gediminas nėra Romos katalikas, o Lokietka priešingai – ištikimas Romos katalikas, kurį pats popiežius čia pat laiške tėviškai vadina sūnumi, kurį „Romos bažnyčia, tavo motina […] laiko tave labai mielą tarp artimų […]. Tuo pačiu popiežius ragina Lokietką

„pagerbti bažnyčias ir jų dvasininkus, ir kitus bažnytinius asmenis kaip Dievo tarnus žemėje, ir jų laisvę dėl savo vardo garbės saugok, kad sunaikintų netikinčiųjų tautą, ypač tuos, kurie yra tavo žemių kaimynai, burnojantys prieš Aukščiausiojo vardą“.

Mums  šiuo atveju ne taip svarbu, ką popiežius konkrečiai vadina „netikinčiųjų tauta“ (infidelium nationem) Lokietkos žemių kaimynystėje.

Svarbu, kad titulų naudojimo praktikoje popiežius Jonas XXII nekaitalioja istorinių valdovų titulų savo nuožiūra pagal vienų ar kitų valdovų religinės priklausomybės kriterijus.

Tačiau bene svarbiausias mūsų tyrimui yra retai istorikų pastebimas ar minimas faktas, kad popiežiaus korespondencijoje su Gediminu ir visuose kituose išlikusiuose tekstuose apie katalikų derybas dėl lietuvių karaliaus atsivertimo į katalikybę neminima karaliaus karūna ir net nežadama ją uždėti Gediminui ir jo žmonai.

Tas faktas verčia naujai peržiūrėti visą derybų eigą.

(Bus daugiau)

2016.07.28; 06:08

[1] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4. 1290.XI, Livonijos žemės magistras Haltas Prūsijos magistrui Meinhardui iš Kuerfurto.

[2] P.Dusburg. Chronica terrae Prussiae, in: Scriptorem rerum Prussicarum, t., Leipzig, 1861, p. 155

[3] Dubonis A. Traidenis, Vilnius, 2009, p. 209.

[4] Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T.1, Warszawa, 1933, p. 330.

[5] Osmianski J.  Giedyminowicze – „prawnuki skolomendowi“. In: Jerzy Ocmianski. Dawna Litwa.. Studia historyczne. –Olsztyn, 1986, p.20.

[6] Rowello S. komentaras laiškui:  Karolis IV (Puikusis — le Bel) — Prancūzijos karalius. Gimė 1294 m., karaliavo 1322—1328 m., paskutinysis tiesioginės Kapetų šeimos kilmės karalius. Buvo vedęs Blanche iš Burgundijos, išsiskyrė su ja 1322 m. Tais pačiais metais vedė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio seserį. Trečiąja jo žmona tapo mirusio karaliaus Pilypo Puikiojo dukterėčia Jeanne iš Evrė (Evreux): žr. Favier J., Le temps des principautes de l’an mil a 1515 (Paryžius, 1984), 291, 296, 297. Jonas XXII norėjo jam dovanoti imperijos Brandenburgo žemę, tačiau Karolis atsisakė ją priimti: Tabacco G., La casa di Francia nell’azione politica di papa Giovanni XXII (Roma, 1953), 216—217.

[7] Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, p. 32

[8] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003; nr. 28. cit. pagal – http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4

[9] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.

[10] Karsavinas L. Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.23.

[11] The Catholic Encyclopedia. Cit. pagal: http://www.newadvent.org/cathen/08431a.htm

[12] A History of the Inquisition In The Middle Ages. By Henry Charles Lea. ( 4 volumes) – Vol.III, 1888, p.196. http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=mdp.39015028750944;view=1up;seq=11

 

 

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Continue reading „VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija“

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla“

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose“

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)“

3. „Protėvių žemės“ kodai ir mistika

Lietuvių kultūros istorija neatsiejamai susijusi su lietuvių tautos istoriniu būviu netgi tais laikais, kuriuos mes įpratę vadinti sunkiai įžiūrima ir vargiai suvokiama amžių gūduma.

Lygiai taip ji susijusi, nors ne vienoda jėga, ir su tais laikais, kuriuos mes vadiname tautos ateitimi ir taipogi negalime bent kiek detaliau įsivaizduoti būsimų laikų ūkanose.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( II )“

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.

Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.

Continue reading „Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes ne europiečiai?“

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės. 

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )“

5. „Nesaviškių“ pranašo ir tikybos bjaurojimas

Viskas prasidėjo, pasak G. Nožiečio, nuo pavydaus atsiskyrėlio, kuris dėl savo kritiško požiūrio į katalikybę nebuvo išrinktas Rytų bažnyčios patriarchu ir kupinas pagiežos pasitraukė į dykumą, kur nuolat mąstė,

kokiu būdu atsikeršyti paskleidus netikro tikėjimo nuodus, kurie visur pagraužtų katalikiškąjį tikėjimą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( III )“

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )“