Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
 
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
 
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
 
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
 
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
 
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
 
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
 
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 02:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Konflikto su Turkija centre atsidūrę kurdai yra ne arabų etninė grupė, kurią sudaro nuo 25 iki 35 mln. gyventojų, išsibarsčiusių po Iraną, Iraką, Siriją ir Turkiją, tačiau neturinčių savo valstybės.
 
Pateikiame trumpą apžvalgą apie kurdus, Kurdistaną ir svarbiausius įvykius, kurie lėmė dabartinį status quo regione.
 
Per keturias šalis
 
Kurdai gyvena daugiausia kalnuotose vietovėse pietryčių Turkijoje, šiaurės Sirijoje ir Irake bei vidurio Irane.
 
Daugiausia kurdų gyvena Turkijoje, kur jie sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų. Kurdai taip pat sudaro 10 proc. Irano, 15-20 proc. Irako ir 15 proc. Sirijos populiacijos.
 
Mažesnes kurdų bendruomenes galima rasti Armėnijoje, Azerbaidžane ir Libane. Europoje, ypač Vokietijoje, gausi kurdų diaspora.
 
Tarp arabų šalių įsimaišę kurdai išlaikė savitą kultūrą, kalbą ir gentimis paremtus socialinius santykius.
 
Sudužusi svajonė
 
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, atsivėrė kelias sukurti kurdų valstybę, kurią sukurti Vakarai pažadėjo 1920-ųjų Sevro taikos sutartimi.
 
Vis dėlto turkų nacionalistai, vedami armijos generolo Mustafos Kemalio Ataturko, pasipriešino taikos sutarties sąlygoms ir pradėjo dar vieną karą prieš Vakarus.
 
Norint nutraukti karą buvo nuspręsta pasirašyti 1923-ųjų Lozanos taikos sutartį, kuria buvo nustatytos dabartinės Turkijos sienos ir iš esmės buvo palaidotos kurdų svajonės turėti savo valstybę – nepriklausomą Kurdistaną.
 
Visgi kurdai išlaikė ambicijas sukurti savo valstybę, kurią keturių kurdų gyvenamų valstybių vadovai mato kaip grėsmę savo šalių suverenitetui.
 
Turkijos grėsmė
 
Turkijoje veikianti Kurdistano darbininkų partija (PKK), 35 metus kariavusi partizaninį karą daugiau kurdų apgyvendintuose šalies rytuose, yra uždrausta kaip teroristinė organizacija.
 
PKK įkūrėjas Abdullah Ocalanas už grotų sėdi jau nuo 1999-ųjų.
 
Sirijoje kurdai daugelį dešimtmečių buvo engiami. Kai 2011 m. prasidėjo Sirijos pilietinis karas, jie pasinaudojo chaosu ir įkūrė autonominį regioną šalies šiaurėje – taip vadinamą Rojavą, prie pat Turkijos pasienio, tuo įsiutindami turkus.
 
Turkija nuo tada įvykdė dvi karines operacijas prieš Sirijoje gyvenančius kurdus, 2016 ir 2018 m. Trečioji turkų operacija prasidėjo trečiadienį, spalio 9 dieną.
 
Nepriklausomybės referendumo fiasko
 
Tuo tarpu Irake kurdai buvo persekiojami sunitų dominuojamo Saddamo Husseinio režimo. Kurdams šalyje pavyko atsitiesti po Irako pralaimėjimo 1991-ųjų Persijos įlankos kare.
 
Jie įkūrė de facto autonominę šalį Irako šiaurėje, kuri buvo įtvirtinta 2005-ųjų Irako Konstitucijoje.
 
2017 m. Irako kurdai su didžiule persvara referendume nubalsavo už nepriklausomybę.
 
Bagdadas įsiuto dėl tokio žingsnio ir, atsakydamas į referendumą, užėmė didelę dalį kurdų gyvenamų teritorijų, įskaitant naftos telkinius, kurie buvo pagrindinis autonominio regiono lėšų šaltinis.
 
Irano, kur 1979-aisiais kurdų sukilimas buvo brutaliai numalšintas, pasienyje kelios kurdų grupuotės ėmėsi puldinėti už sienos esančias Irako karines bazes.
 
Kovos su IS priešakyje
 
Kurdų vedamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) buvo pagrindinės JAV sąjungininkės kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Sirijoje. IS „kalifatas“ buvo sunaikintas šiemet kovą, kovoje su džihadistais kurdai neteko 11 tūkst. karių.
 
Vakarų šalys rėmė SDF oro antskrydžiais, ginkluote ir pratybomis. Tiesa, sunkiosios Vakarų ginkluotės kurdams išvysti neteko dėl nuolatinio Ankaros spaudimo.
 
Vidiniai nesutarimai
 
Kurdai niekada negyveno vadovaujami vienos centralizuotos valdžios. Ši tauta yra pasidalijusi po daugelį konkuruojančių partijų ir frakcijų.
 
Dalis kurdų grupių palaiko glaudžius santykius. Tuo tarpi kitos yra pasiryžusius gerklę viena kitai perrėžti dėl kontroversiško bendradarbiavimą su valstybėmis, po kurias ir yra išsibarsčiusi kurdų tauta.
 
Pavyzdžiui, pagrindinės dvi Irako kurdų partijos – Kurdistano demokratų partija (KDP) ir Kurdistano patriotų sąjunga (PUK) 1994-1998 m. kovojo tarpusavyje. Vidaus kare žuvo 3 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:20

Pakistano premjeras Imranas Khanas. EPA – ELTA nuotr.
Prieš vėliau spalį planuojamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vizitą Islamabade, Pakistanas parėmė Turkijos karinę operaciją prieš kurdus Sirijoje.
 
Turkija trečiadienį pradėjo karinę operaciją šiaurės Sirijoje prieš kurdų Sirijos demokratines pajėgas (SDF) – pagrindinę JAV sąjungininke penkerius metus trukusioje kampanijoje prieš „Islamo valstybės“ (IS) teroristus. SDF kampanijoje prieš IS neteko iš viso 11 tūkst. karių.
 
Tai jau trečia tokia Turkijos karinė operacija nuo Sirijos pilietinio karo pradžios. Ją pasmerkė didžioji dalis tarptautinės bendruomenės.
 
Vis dėlto Pakistano premjeras Imranas Khanas paskambino R. T. Erdoganui, kad „išreikštų Pakistano paramą ir solidarumą“, pranešė I. Khano spaudos biuras.
 
„Premjeras sakė jam (R. T. Erdoganui), kad Pakistanas visiškai supranta Turkijos nerimą dėl terorizmo. Pakistanas supranta Turkijai, dėl terorizmo netekusiai 40 tūkst. žmonių, kylančias grėsmes ir iššūkius“, – teigiama pranešime.
 
I. Khanas taip pat pareiškė, kad „Pakistanas visiškai remia ir solidarizuojasi su Turkija“.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
 
„Meldžiame, kad Turkijos bandymai sustiprinti saugumą, regiono stabilumą ir užtikrinti taikų Sirijos situacijos sprendimą būtų visiškai sėkmingi“, – pokalbio metu sakė I. Khanas.
 
I. Khano biuras, be kita ko, pranešė, kad R. T. Erdoganas į Pakistaną atvyks vėliau šį mėnesį.
 
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas susidūrė su kritikos lavina, kai, regis, uždegė žalią šviesą Turkijos intervencijai į šiaurės rytų Siriją, prasidėjusią iškart po to, kai D. Trumpas nurodė daliai JAV pajėgų pasitraukti nuo Sirijos ir Turkijos pasienio.
 
Anksčiau penktadienį JAV iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas pranešė, kad D. Trumpas patvirtino „labai reikšmingas naujas sankcijas“, tačiau jų dar neįvedė, kurios bus skirtos atgrasyti Turkiją nuo tolesnių karinių veiksmų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:39

Washington Times, 2018 gruodžio 21 d.

Izraelis ketvirtadienį ėmėsi sparčių žingsnių, stengdamasis užpildyti gresiantį jėgos vakuumą po to, kai prezidentas Trumpas pasakė, kad JAV karinės pajėgos bus išvedamos iš Sirijos. Izraelis prisiekė, jog kels savo karinę kampaniją prieš Irano remiamas įgaliotinių grupes šalyje – aiškus ženklas, kad karas tarp Jeruzalės ir Teherano vyks toliau, be JAV įsikišimo ar su juo.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Mes labai agresyviai veiksime prieš Irano pastangas įsitvirtinti Sirijoje“, – pasakė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ketvirtadienį per TV rodytoje kalboje. „Mes nesirengiame mažinti pastangų. Mes jas padidinsime, ir mes žinome, kad tai darome su visa Jungtinių Valstijų pagalba ir parama.“

Ponas Netanyahu padarė pareiškimą pačiam nepalankios JAV įstatymdavių iš abiejų partijų reakcijos įkaršty, kurie sako, kad ponas Trumpas Izraelį, stipriausią sąjungininką regione, stato į didžiulį pavojų, šaliai vis labiau atsidengiant „Hezbollah“ ir kitoms ekstremistų grupuotėms, bendradarbiaujančioms su Iranu ir Sirijos prezidentu Basharu Assadu. Izraeliui ši pasekmė buvo tik vienas iš netikėtų padarinių globaliu mastu aspektų, trečiadienio rytą ponui Trumpui padarius stulbinantį pareiškimą, jog jo įsitikinimu karas su Islamo Valstybe yra laimėtas, ir Amerikos karinėms pajėgoms atėjo laikas grįžti namo.

Pentagonas pateikė mažai detalių apie numatomą pasitraukimą – kaip greitai jis bus įgyvendintas, ir kaip Amerikos vadovaujama misija sutriuškinti Islamo Valstybę atrodys po to, kai maždaug 2000 amerikiečių būrys paliks Siriją.

M. Pompeo. EPA-ELTA nuotr.

Valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo suabejojo pranešimais, pasak kurių prezidento paskelbta žinia nemaloniai nustebino jo karo ir užsienio politikos patarėjus. Jis pasakė, kad ponas Trumpas veikė, nuodugniai aptaręs klausimą su nacionalinio saugumo komanda. Atitardamas Pentagono oficialiems asmenims, Pompeo taip pat pasakė, kad išėjimas iš Sirijos nereiškia, kad Trumpo administracija baigia karą su Islamo Valstybe, kuri, kaip apskaičiuota, turi daugiau nei 30 000 kovotojų Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

„Tai buvo sprendimas, priimtas prezidentui pasitarus su daugeliu aukštesniojo rango oficialių asmenų, įskaitant ir mane“, – pasakė ponas Pompeo konservatyvių pažiūrų komentatorei Laurai Ingraham ketvirtadienį.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirtadienį ponas Trumpas pasiūlė kai kuriuos logiškus pasitraukimo paaiškinimus. Pirmiausia jis paaiškino, kad Islamo Valstybė Sirijoje nugalėta, ir kad JAV nebėra jokios priežasties ten likti. Iš to sekė platesnis argumentas, esą JAV negali saugoti viso pasaulio, ar vienos būti atsakingos už teroristinių organizacijų įveikimą.

„Pasitraukimas iš Sirijos nebuvo joks netikėtumas“, – patvitino jis ketvirtadienio ryte. „Aš dėl to vedžiau kampaniją metų metais, ir prieš šešis mėnesius, kada labai viešai norėjau tai padaryti, sutikau pabūti ilgiau. Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra vietiniai ISIS priešai. Mes dirbome [jų] darbą.

Ar JAV nori būti Viduriniųjų Rytų policininku, negaudamos NIEKO, vien prarasdamos brangias gyvybes ir trilijonus dolerių gindamos kitus, kurie beveik visais atvejais neįvertina to, ką mes darome?“ – tęsė jis. „Ar mes norime likti ten amžinai?“

Kad ir kokia būtų priežastis, ponas Trumpas susiduria su kilusia priešiška atoveika visoje Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose, ir beveik visuotiniu pasipiktinimu Kongrese.

Prancūzų ir anglų oficialieji asmenys įrodinėjo, kad Islamo Valstybė tebėra rimta grėsmė regione, ir kad JAV neturi išleisti pavojaus iš akių.

Ketvirtadienį amerikiečių sąjungininkai kurdai pareiškė, jog, praradę tiesioginį JAV karinį užnugarį, svarsto galimybę paleisti 3200 Islamo Valstybės kalinių, nes ruošiasi nuolatiniams susidūrimams su teroristų grupuote ir galimiems kariniams išpuoliams iš Turkijos.

Kritikai pareiškė, kad Sirijos kurdai buvo vertingas sąjungininkas ilgus metus trunkančioje kovoje su Islamo Valstybe, o dabar juos ūmai apleidžia.

„Jei mes taip elgiamės su kurdais, kas mus apgins ateityje?“ – iškėlė klausimą per CNN senatorius Lidsey‘is Grahamas, respublikonas iš Pietų Karolinos.

Kiti įstatymų leidėjai atskaitos tašku laiko grėsmę Izraeliui, kurie įsijungė į kovą kaip Irano patarėjai, o Teherano remiama „Hezbollah“ kovoja su Sirijos sukilėliais strategiškai ir gyvybiškai svarbioje Golano Aukštumų vietovėje, taip pat palei Izraelio-Sirijos sieną.

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

„Karas su  ISIS dar nelaimėtas“, – MSNBC teigė senatorius Christopheris A. Coonsas, demokratas iš Delavaro.

Izraelio valdininkai neslėpė nuomonės, kad pono Trumpo sprendimas stato šalį į didelį pavojų.

„Suprantama, Amerikos sprendimas nėra mums geras“, – sakė finansų ministras Moshe Kahlonas Izraelio Armijos Radijui, – „bet mes žinome, kad Amerika taip pat yra suinteresuota garantuoti Izraelio saugumą regione“.

Iš anglų k. vertė Aaronas Rozenbaumas

Versta iš http://www.gopusa.com/benjamin-netanyahu-says-israel-will-fill-u-s-void-in-syria/

Sirijos sostinė Damaskas. EPA – ELTA nuotr.

Aukšta JAV delegacija, anot žiniasklaidos, birželio gale Damaske susitiko su Sirijos žvalgybos vadu, kad aptartų šalies ateitį. Libano laikraštis „Al-Achbar“ rašo, kad paskutinę birželio savaitę keli JAV žvalgybos ir saugumo tarnybų darbuotojai Emyratų lėktuvu atvyko į Sirijos sostinę. Čia jie susitiko su įtakingu Sirijos slaptosios tarnybos vadu Ali Mamluku.

Susitikimas Meseho kvartale, kuriam tarpininkavo Rusija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, truko keturias valandas, rašo „Hezbollah“ artimas laikraštis. Sirijos pusėje pokalbiuose dar dalyvavo slaptųjų tarnybų generalinis direktorius Dibas Seitunas bei generalinio štabo vado pavaduotojas Mowafakas Assaadas. Oficialiai ši informacija nepatvirtinta. Jei toks susitikimas iš tikrųjų vyko, tai būtų sensacija.

Anot „Al Achbar“, JAV atstovai pasiūlė atitraukti iš Sirijos visas amerikiečių pajėgas su sąlyga, kad mainais Pietų Siriją paliks Irano daliniai, JAV galės naudotis naftos ištekliais Rytų Sirijoje ir gaus informaciją apie „teroristinių grupuočių“ užsienio kovotojus. Sirija tokius žingsnius atmetė kaip per ankstyvus, tačiau pažadėjo tolesnius pokalbius.

JAV nutraukė savo santykius su Sirija, kai prezidentas Basharas al Assadas 2011 metais ėmėsi smurto prieš taikius demonstrantus. Vėlesniais metais Vašingtonas rėmė įvairias sukilėlių grupuotes kovoje su B. al Assadu, tačiau vėliau karinę paramą nutraukė. Nuo 2014 metų JAV pajėgos susitelkusios į kovą su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais.

Dėl to Rytų Sirijoje dislokuota šimtai JAV specialiųjų pajėgų karių, kurie remia kurdų arabų aljansą SDF. Kovos su IS operacija koordinuojama su B. al Assado sąjungininke Rusija, tačiau oficialių JAV kontaktų su Sirijos vyriausybe nėra. Žvalgybos vadams A. Mamlukui ir D. Seitunui JAV vyriausybė taiko sankcijas dėl jų vaidmens pažeidinėjant žmogaus teises.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:30

Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.

Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.

Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:

  1. Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
  2. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.

Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas). 

Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę  už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).

Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijų įstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.

Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.

Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias). 

Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.

Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.

Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!). 

Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.

Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.

Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.

Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.

Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų.  Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).

Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.

Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad

  1. a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
  2. b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.

Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!

2017.03.19; 06:44

[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos.  Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.   

2017..03.19; 07:41