Kai šių metų rugsėjo mėnesį paskelbiau straipsnį pavadinimu: „Klonuoti Roką Masiulį“, nė sapnuoti nesapnavau, kad taip gali įvykti.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Klonuoti ministrą panorau dėl jo gerosios patirties kovoje su korupcija bei valstybės lėšų švaistymu nežinia kur ir nežinia kam. Vieną jo kloną siūliau įkurdinti teisingumo ministerijoje, o kitą – vietoje ministrės Jurgitos Petrauskienės. Taip ir parašiau: „Kitą Roko Masiulio kloną tupdyčiau į Švietimo ir mokslo ministeriją. Ten pastaruoju metu irgi vyksta intensyvios biudžeto lėšų paieškos“.

Kaip matot, prisišnekėjau. Nemanau, kad mano straipsnius skaitė premjeras ar kas nors iš jo komandos, tad belieka matyti čia Dievo pirštą…

Ir kodėl gi ne? Juk dabar Adventas. Laukimo metas. Ir gražiausių vilčių išsipildymo metas. Išsipildymo, kurį dažnas dar ir šiandien vadina stebuklu. O stebuklų mūsų neramiame, rūpesčių lyg rūdžių išėstame gyvenime suaugusiems reikia ne mažiau, kaip ir vaikams.

Reikia jų visiems, tik ne visus stebuklai ištinka. Nes, pasak J.V. Gėtės, stebuklas – tikėjimo kūdikis…

Amerikiečių teologui ir filosofui Abrahamui Joshua Hescheliui stebuklas – dvasinio pobūdžio įvykis, kuriame susijungia trys dalykai: Dievas, siela ir tinkamas laikas.

Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame materiali tikrovė užstoja mums kitą tikrovės pusę, tą, kurioje veikia Dievas. Tačiau būna akimirkų („tinkamas laikas“), kai atsiveria atodanga ir mes aiškiau pamatome dvasinį Dievo veikimą. Tai ir yra stebuklo akimirkos, kurios jas patyrusiems suteikia šansą „perprasti kažkokią tiesą apie savo gyvenimą“ /dominikonas Janas Kloczkowskis/.

Jos nebūtinai pasireiškia materialia forma. Svarbiau yra dvasiniai atradimai, nutraukiantys kasdienės banalybės tąsą ir atveriantys gilesnę tikrovę. Stebuklas arba gilesnės tikrovės atodanga kiekvienam suteikia šansą perprasti kažkokią tiesą apie savo gyvenimą…

Daugeliui stebuklai padeda išsaugoti tikėjimą, jog gėrio gyvenime yra daugiau, nei blogio….

Štai šį mėnesį pabaigta viena iš Lietuvos amžiaus statyba: pastatytas naujas pastatas Kretingos viešajai Motiejaus Valančiaus bibliotekai.

Nutarta statyti buvo dar 2006 metais. Bibliotekos statyba buvo įtraukta į Kultūros ministerijos valstybės investicijų programą, jai pritarė Seimas bei Vyriausybė.

Pirmieji darbai prasidėjo 2008-jų metų balandžio 29-ją. Kertinį akmenį pašventino tuometinis Kretingos katalikų parapijos klebonas Evaldas Darulis.

Gražiai pradėtus statybos darbus pristabdė ekonominė ir finansinė krizė, o paskui finansavimą ir darbus stabdė kai kurių valdžios vyrų ir moterų įsitikinimas, kad tokio užkampio žemaičiai tokios gražios bibliotekos neverti.

Tačiau patys to kampo žemaičiai galvojo „ontrep“: jiems nauja biblioteka buvo ir tebėra reikalinga kaip oras, kaip duona, kaip kasdienis „Ačiū Dievui“… Ir  atsitiko taip, kad Visagalis išgirdo ne ministrų ir vienos buvusios Seimo narės blogą linkinčius pasisakymus (ir veiksmus), o klebono maldą; atsiliepė į bibliotekos darbuotojams talkinančių miesto gyventojų, knygų mylėtojų troškimą ir štai: jau išdalinti pakvietimai į iškilmingą naujos bibliotekos atidarymą šių metų gruodžio 21-ją dieną.

Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas nuostabus dalykas: Darbėnų seniūnijos Lendimų kaimo žemaičio Gedemino Jepšo ir jo dukros Ingos dueto pergalė LRT konkurse „Du balsai – viena širdis“. Tos pergalės karštis dar nespėjo atvėsti, dramatiškos konkurso peripetijos dar neišblėso iš dalyvių ir klausytojų atminties. Kas nulėmė pergalę, žemaičių sirgalių vienybė, meilė savo krašto žmonėms, ar Dievo šypsena – tebus tai šio Advento stebuklinga paslaptis…

Inga, Gedemino duktė, dalyvavimo konkurse prasmę nusakė žemaitiškai lakoniškai: „Man norisi, kad ir kiti vyresnio amžiaus žmonės suprastų, jog niekada nėra vėlu gyvenime patirti ką nors naujo. Tereikia drąsos ir pasiryžimo. Ir dar – nesvarstyti, „o ką žmonės pasakys?“.

Stebuklingai gruodžio 11 dieną Šventosios miestelio bendruomenė ir jos bičiuliai atšventė savo žemiečio, archeologo, istoriko, kraštotyrininko Mikelio Balčiaus 70 metų jubiliejų.

Balčių giminė Šventojoje gyvena ne mažiau, kaip tris šimtus metų, bet didžiuoju atradimu ne tik Šventajai, bet ir Lietuvai su Latvija tapo Mikelis.

„Tai žmogus – enciklopedija, žmogus legenda, žmogus, gebantis išklausyti, išgirsti ir suprasti kitus. Turintis savo nuomonę ir niekada nesukantis jokiais nežinomais takais – nebent archeologijoje, – per gyvenimą einantis su šypsena, visiems padedantis. Mano giliu įsitikinimu, jis – išties garbingiausias Šventosios žmogus,“ – taip Mikelį apibūdina Šventosios seniūnijos bendruomenės pirmininkas Domininkas Jurevičius.

Istorikas, muziejininkas Dainius Elertas irgi pabrėžia Mikelio Balčiaus svarbą visam šiandieninių baltų kraštui: „Jis – labiausiai žinomas Šventosios kuršis. /…/ Šventojoje jis atlieka tam tikrą patriarcho vaidmenį, jungdamas žemaitišką, latvišką ir kuršišką klodus, parodydamas kitokią tapatybės spalvą ir niekada nebandydamas žeisti ar sumenkinti vieną kurią pusę: jis yra tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos. Ne tik Šventajai, bet visai Lietuvai Mikelis Balčius nusipelnė tuo, kad jo dėka į paviršių iškilo akmens amžiaus gyvenvietės. Tad visi mokslininkai, kurie tyrinės akmens amžiaus istoriją Lietuvoje, turės paminėti šią pavardę“.

Labai gražiai garsųjį šventojiškį apibūdino Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, palyginusi jį su unikaliu, labai retai į krantą išmetamu Baltijos gintaru su inkliuzais…

 M. Balčiaus pasišventimą istorijai, kuršių paveldui aukštai įvertino Latvija: jis buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu, kurį įteikė prezidentė Vaira Vykė Freiberga.

Šventosios „gintaro su inkliuzu“ jubiliejus neliko nepastebėtas ir Lietuvoje. Labai šiltą, turiningą vakarą-šventę suorganizavo ir gausiai jame dalyvavo Šventosios miestelio bendruomenė. Sveikinimus atsiuntė Lietuvos kultūros ministrė, LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, jubiliatą sveikino Seimo narys Antanas Vinkus, daug draugų, kolegų iš Klaipėdos, Palangos… Specialiai M. Balčiaus jubiliejui buvo skirtas  laikraščio „Šventosios respublika“ numeris.

Atrodytų, kad šį kartą nepasiteisino biblinis posakis, jog savame krašte pranašu netapsi. Bet Palangos savivaldybė, kuri administruoja Šventosios seniūniją, liko ištikima Biblijai: ji jau beveik metus „nemato“ garsaus šventojiškio, nesuteikia jam Palangos  garbės piliečio vardo. Bet tai jau – nebe iš stebuklų kraitelės, o iš biurokratinių ambicijų arsenalo…

O kartais  stebuklas prisiartina tyliai, prisiliečia vos juntamai, lyg angelo sparno mostas, palydimas kūdikio šypsenos, šiltų tėvo rankų, neapsakomai atsargiai  glėbiančių savo pirmagimį, motinos akių, su begaline meile ir viltimi žvelgiančių į kūdikį… Ir į pasaulį, kuriame lemta jos kūdikiui augti…

Toks stebuklas ištiko mane, vieną Advento vakarą gurkšnojusią arbatą vienuolių pranciškonų administruojamoje arbatinėje „Špitolė“. Į jaukią, gėriu, grožiu ir skanumynais turtingą arbatinę vienas po kito įriedėjo trys vežimėliai su  dar metų neturinčiais kūdikiais, apie kuriuos tupiniavo jauni tėvai su pora šeimų draugų. Pasirodo, jie susirinko čia švęsti vienos mamų gimtadienio, kurį pradėjo bendra tylia ir labai gražia malda- dėkojimu Dievui už jiems dovanotą draugystę, meilę ir iš meilės gimusius naujus Žmones…

Sėdėjau savo kampelyje nustėrusi iš susižavėjimo, nes net nebežinau, ar kada nors anksčiau gyvenime teko džiaugtis tokia kaimynyste, tokia neapsakoma ramybe ir jaukumu!

Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Kai esame vaiko akivaizdoje, nors turime daug problemų ir sunkumų, bet mes šypsomės, nes prieš save matome viltį: vaikas yra viltis! Šitaip ir gyvenime galime įžvelgti vilties kelią, leidžiantį mums rasti Dievą – Dievą, dėl mūsų tapusį Kūdikiu. Jis privers mus šypsotis, Jis duos mums viską!” – tikina popiežius Pranciškus.

Belieka juo patikėti… Nes tik tikėjimas nušviečia  pasaulį Betliejaus žvaigždės šviesa ir sušildo dieviškojo Kūdikio šypsena…

2018.12.20; 07:10