tecer_2

Buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer žengė drąsų žingsnį. Savo artimiesiems Margaret Tečer papasakojo, kaip privalo būti surengtos jos laidotuvės. Buvusi britų Ministrė Pirmininkė, dėl savo griežto, nepalaužiamo charakterio ir nuolatinės Sovietų Sąjungos kritikos sulaukusi “Geležinės ledi” titulo, smulkiai nurodė, kaip ją privalu palaidoti.

Laidotuvių ceremonija, beje, planuojama jau seniai – nuo 2007-ųjų metų. Pradėta ruoštis laidotuvėms iš anksto dėl to, kad renginiai, kuriuose privalu dalyvauti Didžiosios Britanijos karalienei, negali būti planuojami bet kaip, be išankstinio skrupulingo pasiruošimo.

Continue reading „Margaret Tečer davė nurodymus, kokios turi būti jos laidotuvės”

Keturias dienas buvome su didžiuoju poetu Justinu Marcinkevičiumi.

Istorinėje Mokslų Akademijos salėje, kur paskutinį kartą jis viešai kalbėjo… Palangoje, netoli Birutės kalno, netoli jūros… Druskininkuose, kur per dvi savaites jis dieną naktį rašė “Mindaugą”… Prienuose, gimtinėje, kur jis atsisveikino su Marcinkevičių gimine, su maumedžiu ir šimtamete obelimi, su mokykla… Čia jį ne kartą matėme sėdintį su Tėvu, kalbantį apie Motiną, kurios taip anksti neteko…

Čia daugelis pirmą kartą išgirdome, kaip jis, mėnesį tardytas Marijampolės saugume, alkanas pėsčias grįžo namo. Niekada nepamiršiu jo veido, kai kalbėjo apie kopūstų sriubą ir šutintas bulves. Tokių kopūstų net mylimoji žmona Genutė neišvirdavusi.

Miestų gatvėse su ašaromis akyse kalbėjome apie jo išmintį, gerumą, meilę Lietuvai. Gražiai, teisingai, nuoširdžiai prie jo karsto, prie kapo duobės kalbėjo Prezidentė, rašytojai, literatūros kritikai, Sąjūdžio bendražygiai. Bet niekas negalėjo prilygti Justinui Marcinkevičiui, jo poetiniam, publicistiniam žodžiui. Kai šie iškilūs žmonės kalbėdavo – gražiai, teisingai, prasmingai kalbėdavo, – aš vis pagalvodavau: o Justinas Marcinkevičius tą patį pasakytų kitaip, originaliau, nepakartojamai. Neturime poeto, menininko, piliečio, kuris prilygtų Justinui Marcinkevičiui – mūsų laikų Maironiui. O Justiną Marcinkevičių turime ir turėsime.

 Vytauto Visocko nuotr.

2011.02.20