Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)  politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos  ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.

Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai  laišku paprašė TSPMI administraciją  prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.

TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų  akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.  

VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už  VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).

VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už  VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.

Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti  universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:

Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei  garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).

Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina  universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių: 

Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo  padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.

Prašome VU Senatą ir Tarybą:

Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Raginame:

Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet  ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute  įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                Romualdas Povilaitis                   

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas         

Piliečių gynybos paramos fondas                                  Stasys Kaušinis             

Lietuvos Helsinkio grupė                                                Stasys Stungurys   

Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.

2018.05.23; 02:00

Tūkstančiai žmonių Maskvoje mitingavo protestuodami prieš neseniai įvestus interneto laisvės apribojimus po to, kai Rusijos institucijos užblokavo prieigą į populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“.

Opozicijos politikas Aleksejus Navalnas buvo vienas iš tūkstančio proteste dalyvavusių žmonių. Savanorių judėjimas teigė, kad mitinge dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Tuo tarpu policija skelbė, kad dalyvių skaičius siekė 7 tūkst. 500.

Pirmadienį protestuotojai plūdo į centrinę gatvę Maskvoje.

Anksčiau šį mėnesį teismas priėmė sprendimą užblokuoti Rusijoje šią susirašinėjimo programėlę, kai „Telegram“ atsisakė perduoti valstybės saugumo tarnyboms žinučių šifravimo kodus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.30; 18:00

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas” afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros” viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ieškodami atsakymo į tą klausimą, prisiminkime, su kokiais šūkiais buvo eita į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, į akistatą su Sovietų sąjungos tankais Sausio 13-ją. Tai buvo šūkiai: Laisvė! Nepriklausomybė! Demokratija!

Prieš šių metų Vasario 16-ją išgirdau pokalbį per radiją su vienu  Seimo administracijos atstovu. Paprašytas įsivaizduoti, ką pasakytų Vasario 16-sios Akto signatarai apie šiandienos Lietuvą, pareigūnas sklandžiai padeklamavo, kad signatarai turėtų didžiuotis, nes jų idėja – laisvės, nepriklausomybės idėja – tęsiama.

Arba žmogus nesupranta, ką kalba, arba gieda tą giesmę, už kurią jam yra mokama.

Kalbėti apie nepriklausomybės tęstinumą, nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokią, kokią skelbė Vasario Akto signatarai, dabar, kai įstojome į ES, atleiskit už tiesmukiškumą – demagogija, ir gana ciniška. Taip, mes nepriklausomi nuo Rusijos, bet mūsų valstybėje dauguma įstatymų yra tapę antrarūšiai, nes viršenybę virš jų turi Briuselio įstatymai. Įžiūrėti čia nepriklausomybę galima nebent pro rožinius akinius.

Ne geresnė padėtis ir su demokratija. Turime demokratiją imituojančių procedūrų, bet dažniausiai tai – kaip statinė, kuri tuščia, bet garsiai skamba. Nesant galimybės aptarti ją visoje jos įvairovėje, apsiribosiu vienu pavyzdžiu.

Kai dar bendradarbiavau su dienraščiu „Lietuvos žinios“, viename komentare gana aštriai kritikavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Ramūną Vilpišauską, kad jis nekorektiškai, tiesiog nemandagiai atsakė į profesoriaus, Kovo 11-sios Akto signataro Broniaus Genzelio laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas laisvės ir demokratijos idėjų realizavimu, veikimu minėtame institute. Instituto direktoriaus atsakymą aš palyginau su susireikšminusio viršininko reakcija į santechniko informaciją apie sugedusį unitazą. Bandymas pašmaikštauti baigėsi nutrauktu bendradarbiavimu (redaktoriaus iniciatyva) su minėtu dienraščiu.

Bet mane labiausiai nuvylė vieno skaitytojo komentaras. Jis priekaištavo man, kad aš nesuprantanti demokratijos, Mat, jo nuomone, tai, kad profesorius-direktorius su kitu profesoriumi kalbasi taip, kaip kalbėtųsi su santechniku, ir esanti tikroji demokratija. O aš maniau ir tebemanau, kad demokratija yra tada, kai ir su santechniku viršininkas kalbasi taip pat korektiškai ir pagarbiai, kaip su profesoriumi. Bet su tokiu demokratijos supratimu, atrodo, lieku apgailėtinoje mažumoje.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija visuomenėje, kurioje dedamas lygybės ženklas tarp kultūringo žmogaus ir chamo, aukos ir budelio, kurioje korektiškas reiklumas pakeičiamas dirbtiniu  politkorektiškumu, po kurio priedanga nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp objektyvios tiesos ir bet kokių, finansinių ar politinių galios centrų konstruojamų fikcijų, – tai ne demokratija, o jos parodija.

Beje, šalyje, kurioje gimė ši sąvoka, Graikijoje, demokratija nebuvo itin vertinama. Sokratas, pavyzdžiui, ją laikė visuomenės moralinio  nuosmukio priežastimi, ir kas gali paneigti, kad prie daugelio šiandienos neigiamų reiškinių atsiradimo savo pirštą prikišo būtent pernelyg palaidai interpretuojama demokratija.

O dabar – apie laisvę.

Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pratarmėje akademiko Antano Tylos knygai „Apie Anykščius ir anykštėnus“ rašo, jog šis leidinys – geras pavyzdys, „kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu.“ Ir tęsia: „… Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko prof. Jorno Riuseno (Jörn Rüsen) pastebėjimą, jog nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“./ Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Petro ofsetas, 2016/

Šios pastabos svarbios dėl jose pabrėžto ryšio tarp visuomenės laisvės ir kiekvieno asmens profesinio sąžiningumo. Juk laisvė, – tai būtina sąlyga, galimybė veikti, siekti, kurti, realizuoti tikrąjį savo „aš“ – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai tautai.

O kaip šiandien Lietuvoje suprantama laisvė?

Dauguma ją supranta labai paprastai. Netgi primityviai.

Keletą kartų, kai visa šalis ruošėsi Vasario 16-sios jubiliejui, LRT reklaminiame bloke vis kalbėdavo jauna moteris, iš tų, kurias mūsų neišranki žiniasklaida vadina „žinoma moteris“ – gal vestuvių ar madų planuotoja, gal kažko demonstruotoja, dalijosi tokiu laisvės supratimu: „Darau, ką noriu, kalbu, ką noriu“. Man tai labai priminė per radiją „Svoboda“ kartas nuo karto perduodamas Rusijos vadinamų „paprastų žmonių“ nuomones apie savo valstybę. Ten viena senutė pensininkė vis pasidžiaugia geru gyvenimu, valdant Putinui: „Kuda choču, tuda idu, čto choču, to jem“. Bet žinant vidutinį Rusijos pensijų dydį, ta jos pasirinkimo laisvė turėtų būti labai labai ribota…

Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip žmogų paveikia lietuviškas „dvasios laisvės“ perdirbinys, straipsnyje „Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriai“‘ (portalas „Delfis“) atskleidė politologas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas buvusio UR ministro Antano Valionio autobiografinę knygą, papildžiusią, Laučiaus nuomone, seriją jau anksčiau skelbtų atsidūsėjimų tema „Mes ir tada dirbome Lietuvai“.

Taigi, Lietuvoje išties daug kas daro, ką nori, kalba, ką nori ir kaip nori, skambant jungtiniam liberalų chorui, kad kuo mažiau taisyklių, tuo daugiau laisvės. Uoliai, naikindami taisykles, pareigas, atsakomybę, sėkmingai peržengėme tą ribą, kuri skiria laisvę nuo palaidumo. Tai liudija ir neregėtas korupcijos mastas, ir vis aršėjančios patyčios, ir smunkantis mokslo, žinių, kultūros prestižas.

Prie ko atveda tokia laisvė, ryškiausiai parodo ta duobė, į kurią šiandien Lietuvoje nusirito švietimas bei humanitariniai mokslai.

Bendrovė „Vilmorus“, tirianti visuomenės nuomonę, praėjusią savaitę paskelbė, jog pasitikėjimas švietimu nukrito iki dar neregėtų žemumų: juo pasitiki tik šiek tiek daugiau, nei vienas  trečdalis visuomenės (41,5 proc.). Tokį vertinimą nulėmė, matyt, ir ydinga švietimo reforma, ir vis prastėjantys moksleivių pažangumo, žinių rodikliai.

Žurnalo „Reitingai“ (2016 gruodis – 2017 gegužė), duomenimis, lietuvių kalbos kokybiškai daugumą gimnazijos abiturientų išmoko tik kas aštunta Lietuvos mokykla, nors egzaminų užduotys, pasak dalykų asociacijų vadovų, buvo gerokai lengvesnės, nei ankstesniais metais.

Ir dar paaiškėjo, jog „nemėgstamiausia disciplina gimnazijose – lietuvių kalba“.

Jūs tik pagalvokite: baigiantis trečiajam Kovo 11-tą atkurtos laisvos, nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos dešimtmečiui, Lietuvos vaikams nemėgstamiausia disciplina tapo lietuvių kalba, kalba, kuri, galima sakyti, ir sukūrė mūsų tautą, kalba, dėl kurios į tremtį ėjo šimtai knygnešių, prie kurios tobulinimo ir puoselėjimo dirbo kelios kartos talentingiausių mokslininkų ir kalbininkų-praktikų.

O šiandien lituanistika plačiąja prasme – kalba, literatūra, etnologija, istorija – gujama iš aukštųjų mokyklų, siaurinamos jos programos, ribojama galimybė gauti fundamentalias žinias, bent jau ne prastesnes, tokias, kokias mes, vyresnės kartos lituanistai, sugebėjome gauti sovietmečiu.

Pedagogai aiškina, jog šiuolaikiniai mokiniai esą pragmatiškesni, nei ankstesnės kartos, ir jei šiandien jie nemato naudos iš kurios nors disciplinos, tai jai skiria mažai dėmesio.

Nenuostabu, kad vaikai, moksleiviai, tas jautrusis visuomenės nuotaikų barometras, pajuto niekinamą valdžios požiūrį į lietuvių kalbą, į visa, kas sudaro lietuviškosios tapatybės esmę, ir todėl atitinkamai į tai reaguoja.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praktiškai jau sunaikinti lituanistikos, baltistikos centrai Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Vilniaus universitete, vykdant Humanitarinio fakulteto reformą, lituanistika tapo išblaškyta per tris institutus, kurių pavadinime – nė užuominos į lietuvių kalbą, nors naujoji administravimo sistema nieko nebūtų praradusi, įsteigus specialų Lituanistikos institutą.

Į lituanistikos dusinimo „sąjūdį“ įsijungė ir Lietuvos mokslo taryba, nuo kurios priklauso mokslinių darbų finansavimas, jų publikacija. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI, pateikęs 9 leidinius negavo nė cento, nors jų paraiškoje buvo ir keletas tęstinių leidinių, pavyzdžiui, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, III tomas (Laimutis Binkis, Grasilda Blažienė, ir dar šeši autoriai).

Tai – tiesiog skandalinga, nes negavę finansavimo, mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei.

Beje, pirmas žingsnis į valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą buvo žengtas dar nepriklausomybės pradžioje, nutarus užsienio rašytojų, kūrėjų pavardes į lietuvių kalbą išverstuose kūriniuose skelbti „originalo“ kalbos rašmenimis. „Originalo“ – kabutėse, nes, kaip visi žinome, pavardės autorių, kurių gimtoji kalba vartoja ne lotyniškus rašmenis, pvz., graikų, rusų, hebrajų, kinų ir daugelio kitų, yra transliteruojamos, bet ne lietuviškais, o kažkodėl anglų kalbos rašmenimis. Gal būt, taip primityviai buvo suprantamas ir įgyvendinamas tikslas „sueoropėti, sumodernėti“, bet tuo žingsniu tik buvo atidaryta Pandoros skrynia kalbą, raštiją ir apskritai visą lituanistiką, kultūrą susinantiems virusams.

Jei  iniciatyvas menkinti lietuvių kalbos statusą rodytų vien politikai, būtų galima iš to pasijuokti, kaip ir iš daugelio kitų jų sumanymų, nepagrįstų nei žiniomis, nei politine išmintimi. Deja, vienas nepriklausoma save laikančios Lietuvos paradoksų tas, kad  laimėję laisvą Lietuvą, valdžioje nebeturime nė vienos partijos, kuri būtų ir liktų ištikima Sąjūdžio idėjoms ir idealams, kuri nuosekliai kurtų valstybę lietuvių tautos galioms ir sugebėjimams skleistis bei klestėti. Dabartiniai politikai, su retomis išimtimis – tikra Lietuvos nelaimė, nes savo neišmanymu, padaugintu iš tuščių ambicijų, jie tvirkina gundymams karjera, aukštesniems atlyginimams, galimybėms valstybės sąskaita pasiblaškyti po pasaulį neatsparius valstybės tarnautojus, įvairių sričių specialistus, ant kurių pečių, jų darbo bei išmanymo turėtų laikytis valstybės kultūros ir ekonomikos statinys.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose.

Politikų spaudimui ir/ar gundymams pasidavę kai kurie  kalbininkai – lituanistai paskelbė šimtmečio nesąmonės vardo vertą išvadą: kad asmenvardžiai, vardai/pavardės yra ne kalbos sistemos dalis, o kiekvieno vardo turėtojo asmeninė nuosavybė. Šitą nesąmonę dabar džiugiai kartoja politikai iš liberaliojo sparno. Bet kadangi mes gyvename rinkos sąlygomis, gal logiška ir biudžetui naudinga būtų asmenvardžius, kaip privačią nuosavybę pirkti ar parduoti? O gal, kaip ir kiekvieną nuosavybę, juos galima ir apmokestinti?

Juokai juokais, bet dar nežinia, kas juoksis paskutinis… Ta nežinia sustiprėja, kai pavartai du naujausius darbus, kuriuose patys humanitarai vertybiškai skirtingai aptarinėja lietuvių kalbos tvarkytojų, normintojų darbą ir tokio darbo būtinybę.

Vienas – humanitarinių mokslų daktaro, lituanisto Aldono Pupkio monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis. 1968 -1988 m.”, išleista 2016м.

Kitas veikalas – tais pačiais metais išleista šešių autorių kolektyvo „suneštinė“ „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurią surinko (sudarė) sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys.

A.Pupkio monografija – pavyzdys meilės kalbai ir tautai, ta kalba kalbančiai, atsakomybės prisiimtai kalbos tvarkytojo, puoselėtojo misijai, persunktas nuoširdžios pagarbos bendradarbiams, kartu dirbusiems kolegoms bei pirmtakams.

Autorių kolektyvo knyga – visiška priešingybė. Nei meilės kalbai, nei pagarbos žinioms, tyrėjams, pagaliau, net ir Konstitucijai. Agresyviai niekinamą požiūrį į kalbos praktikų, tvarkytojų darbą liudija jau vien skyrių ir poskyrių pavadinimai: „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“, „Gramatiko sapnas“, „Posovietinis „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ – didžioji kalbininkų klaida“; „Kontekstas: „Mūsų priešas mus puola, o mūsų štabas tyli“ ir t.t. Na, o skaitant tokius pavadinimus, kaip „Sociopolitiniai preskriptyvizmo veiksniai“; „Mokslinis preskriptyvizmas iš retrospektyvos“; „Moralinės kalbos kultūros implikacijos ir sinkretiškumo principas“ ir pan., kyla klausimas: o kiek juose belikę lietuvių kalbos? Man tai primena, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kalbėjo Rytų Lietuvos valstiečiai: „Pojezdasopozdavo“…Dėl ko kalbininkas Kazimieras Būga griebėsi už galvos, o paskui – už darbo lietuvių kalbai prikelti iš tokių griuvėsių.

Autorių kolektyvas, neperdedant, knisasi po šaknimis to mokslo ir tos kalbos, kuri juos maitina tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai, sakyčiau – tipiška iliustracija pasakėčiai „Kiaulė po ąžuolu“, tik badauti gali tekti ne tik „knisėjams“, bet ir visiems, kurie šiandien dar noru kalbėti lietuviškai.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto.

Taigi, baigiantis atkurtos Lietuvos valstybės trečiajam dešimtmečiui, aiškėja, kad savo laisvę atidavėme į tas rankas, kurios pavertė ją patiems lietuviams nepaklausia preke, užtat savotiškai paklausia, kaip obuolys kirminui, lenkams …

Prancūzų politikas Lionelis Jospinas kadaise pasakė „taip“ rinkos ekonomikai, bet – „ne“ rinkos visuomenei. O kitas prancūzas, rašytojas, filosofas, Andre Comte-Sponville patikslino: „Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybė viskam tam, kas neparduodama“.

Manau, nesuklysiu, sakydama, jog tauta kyla iš meilės, o valstybė – iš pareigos, sąžiningumo ir atsakomybės. Meilės valstybėje yra tiek, kiek joje yra tautos. Apsižvalgykime – ar daug mūsų valstybėje liko lietuvių tautos?

Taigi – ar išlaikė ir kaip išlaikė posąjūdinė Lietuva išbandymą laisve?

Atsakysiu Vytauto Vyšniausko žodžiais: „Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon“.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje“, 2018 kovo 2 d.

2018.03.19; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation –  įrengimas, įvedimas)?

Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.

Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.

Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir  vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?

Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.

Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.

Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.

Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.

Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos  su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.

Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.

Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.

Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi  garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link).

V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.

Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.

Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.

Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.

Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.

Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.

2017.12.07; 05:27

Šį nežinia kaip išrinktą ir itin skubiai patvirtintą Lukiškių aikštės sutvarkymo pabaigos projektą galima vertinti tik labai neigiamai. Tai absoliutus kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo nuvertinimas, apgailėtina profanacija, įžūliai paminant pačią laisvės siekio idėją.

O peršama mintis, kad ta aklina siena bus su partizanų bunkerio motyvais, skirta tik akims apdumti. Kokie gali ten būti „motyvai“, kai dieną su žiburiu neįžiūrėsi, kas norėta pavaizduoti? Kažkokie nebylūs „medžių kamienai“, esą, primenantys miško brolių žeminės sienos faktūrą etc, „simboliniai“ partizanų slapyvardžiai: Liepa, Ąžuolas, Beržas, Drebulė ar panašiai, – ką jie savaime gali reikšti į aikštę atėjusiam žmogui? Be iškiliausių asmenybių – partizanų vadų ir labiausiai nusipelniusių kitų kovotojų – konkrečių pavardžių, jų trumpų biografijų, tai ir bus tik kažkokio menkaverčio botanikos sodo, nežinia kam čia reikalingo, vartų (be to, dar niekur nevedančių) bei tvoros nevykusio butaforinės apdailos stiliaus parodija.

Ir apskritai visas šis daugelio metų maratonas su tokiu galutiniu rezultatu – tarsi tęstinė pačios Lukiškių aikštės svarbiausio akcento kūrimo pastangų parodija, jau nekalbant apie beprasmį lėšų švaistymą tiems pseudokonkursams.

Ar neatrodo, kad tai buvo ir tebėra sąmoningas siekis kiek įmanoma sumenkinti visą lietuvių tautos kovų už laisvę istoriją, žerti užmaršties dulkes ant mūsų tautos didvyrių atminimo?

2017.11.28; 07:00

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikas būna rašyti romanus, ir – laikas atsiminti prisiminimus, apmąstymus.

Vytautas Bubnys išleido jau penktąją memuarų knygą „Iš stalčiaus dugno“, kurią šiemet išleido kritikas ir leidėjas Stasys Lipskis su savo leidykla „Žuvėdra“, kurios šeimininkas pastaraisiais metais orientuojasi į vyresniųjų rašytojų (V. Dautarto, V. Reimerio, A. Baltakio…) ir kitų žanrų menininkų kūrybą. 

Man, gerai susipažinusiam su Vytauto Bubnio kūriniais, nebuvo nieko tokio, kas nebūtų buvę ant „stalčiaus paviršiaus“. Negalvoju, ar ką šis autorius beištarauks iš to stalčiaus „pastalės“. Galiu priminti apie tą vardų, pavardžių, kūrinių, faktų ar įvykių sietą, kuris apibūdintas portretinių eskizų knygoje „Širdimi regėti“. Rašydamas apie savo atmintį, V. Bubnys pažymi: „Man įprasta, kad bėgantis laikas prislopina kalnus vienadienių įspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka, ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka , ką paimi ne vien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia ir nuneša į tolimesnę praeitį…“

Šita knyga didžiausia iš visų V. Bubnio memuarinių knygų. Gal kad paskutinė? Vadinasi, tas kompozicinis sietas buvo perdaug platus, erdvus. To sieto „akutės“ platokos ir pralenda visai nežymūs nereikšmingi faktai, kurių nereikėjo dėti į knygą. Kad ir skyriaus „Kas nutolę“ prisiminimų škico „Mitingas ir pica“ aktoriaus Vytauto Tomkaus anekdotiškas akcentas kavinėje: – „Ak, tu, pizza can can! Tu kainuoji du litus, o padažyto vandens stiklinė – keturis!“

Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno

Arba 1983 metų ištrauka iš spalio 16 d. dienoraščio apie „vizitą“ pas rašytoją Vytauto Rimkevičių. Gal ir gerai, kad tų metų autorius primena savo pirmojo vaiko Arvydėlio mirtį ir žmoną Adą, tačiau greta „prikabinta“ tartum novelė be gilesnio turinio, – gal vaizdelį reikėjo atspausdinti anksčiau, kai dar buvo buvo gyva žmona Ada; ar bent galėjo jau išspaudinti ankstesnėse savo prisiminimų knygose.

Ir vien dėl „agitacijos“ įtrauktas iš JAV gyvenančio Kęsto Dirkio atsivežtas savaitraščio „Keleivis“ prezidentų A. Stulginskio, K. Griniaus, premjerų Myk. Sleževičiaus , Pr. Dovydaičio, E. Galvanauko, Ant. Tumėno, Leono Bistro atsišaukimas į prezidentą Antaną Smetoną dėl Suvalkijos valstiečių streiko 1935 vasarą; šiandien ši „agitacija“ priimama su tam tikrais istoriniais rezervais.

Tokių atsiminimų šuorų, prisiminimų šioje didelėje knygoje daugoka, gal tikrai reikėjo tankinti žanro skieto tarpus, „akutes“. Reikėjo atsižvelgti į kompozicinę drausmę, pirmiausia į tematinę medžiagą pro rūšių, porūšių prizmę. Dienoraščiai gal turėjo būti rūšiuojami, atsirenkami, kas prisimenama – ar rašytojai, ar dailininkai, ar giminės, ar draugai, ar politiniai faktai, įvykiai?

Dažnai dienoraščiuose 1980 – 1983 metų, bet jame pateikti ir faktai iš 1966 metų ar dar iš kokių, kaip ir anas su A. Gudaičio-Guzevičiaus kalba, iš kurios pasišaipo (į Vytauto Bubnio ausį) komunalinio ūkio ministreijos vadovas Jonas Razumas… Tokie faktai seni ir nieko jie nei apie sovietinę nomenklatūrą, nei apie apie „blatą“ mums nebepraneša… Arba „balius,“ (kurį autorius apibūdina „karanavalo“ žanru), kuris vyko prie daugelį metų kompozitoriaus bute, – su siužeto išraitymu, su užstalės dainos „Sausio mėnesį gimusius“ posmais  – tikrai nevertėjo dėti… Ir improvizacijos pabaigos „Kodėl, kodėl, kodėl negerti?..“ tuometinis autoriaus pesimistinis nusmelkimas „ir tik dabar nusmelkia: ar tai nėra alkoholizmo pradžiamokslis? O jį gauna daugelis vaikų“ – dabar tinka „valstiečių partijos“ alkoholizmo politikos mažinimui.  

XXX

V. Bubnio kūrybinis likimas turiningas ir gyvenimo likimas turtingas. Dažnai ir dar dabar pasakome, kad anais, tarybiniais laikais, rašytojų žodis buvo prispaustas, o jų likimas visaip sudergliotas, kad nei kelionių į užsienį, nei susitikimų su įdomiais plunksnos broliais, kitais meninkais.

Tiek iš ankstesnių V. Bubnio memuarinių knygų, tiek iš šitos galima susidaryti vaizdą, šis autorius pamatė daug pasaulio, – ir Vakarų Europą, ir Aziją, ir JAV… Pažinojo daug įžymių rašytojų, ir lietuvių, ir užsienio. O Justino Marcinkevičaus eilėraštis „Laisvė“, prisimenamas daug kartų, gali būti šios knygos leitmotyvas. Šį didelį lietuvių poetą, dramaturgą (kilusį iš to paties krašto, vėliau kaimyną, bendradarbį) V. Bubnys prisimena savo 50 gimtadienio proga. Justinas M. parašė ilgą laišką, jubiliatas prisimena ir į savo dienoraštį įrašo jo pabaigą: „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Tęskime ir turtinkime pagrindinę lietuvių raštijos tradiciją – tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją“. 

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, štai, pakartosiu, jau trečia diena, kai įžengiau į į šeštąjį dšimtemtį. Tai jau ne senatvė, tai įpusėjusi jaunystė“.

Įdomios Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ analizė: „Kiek jame mtologijos, biblinių motyvų. Labiausiai patraukia Jėzaus Kristaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Daug per jį išsakoma, ir tos mintys šiandienos žmogų verčia susimąstyti. Kristus tvirtina, jog žmones slegia nuolatinis troškulys valdyti kitus: „Tai visų baisiausia blogybė“ .

Pilotas jį nutraukia: „Valdžios tvarkomas pasaulis negali būti kitoks. Kuo jis rėmėsi, tuo ir remsis: kas stipresnis – to ir valdžia, stiprieji valdys pasaulį ir ateityje. Toji tvarka nekintama, kaip žvaigždės danguje. Jų niekas nepajudins. Veltui tu sielojiesi dėl žmonių giminės, veltui ruošiesi ją išgelbėti, aukodamas savo gyvybę. Žmonių neišmokys nei pamokslai šventyklose, nei balsai iš dangaus!“

1982 m. spalio 20 d. dienoraštyje randame įrašą: „Jonas Mikelinskas paskolina naują „Inostrannaja literatura“ žurnalo numerį ir pasiūlo pasiskaityti apie Samuelį Beketą. Gal prieš dvidešimtį metų Londono dramos teatre esu stebėjęs jo „Belaukinat Godo“. (Aš daug vėliau skaičiau lietuviškai tą pjesę – A. G.). Straipsnis apie S. Beketą tikrai įdomus. Į dienoraštį įterpiu porą Beketo minčių: „Kada dvasioje mėšlas, nieko daugiau nelieka, tik dainuoti“. „Kartą ligoninėje išgirdau širdį plėšiantį žmogaus riksmą, sklindantį iš vėžio draskomos jo gerklės ir pagalvojau: mano kūryba toks pat riksmas.“

Kartą V. Bubnys buvo Dubultų kūrybos namuose. Ukrainiečių rašytojas Ivanas Nemirovičius  jam papasakojo apie Nobelio premijos laureato Džono Steinbeko apsilankymą Kijeve. Jis sulaukė daug skaitytojų klausimų. Paklaustas apie jaunimą, vakariečių, nobelistas atsakė, kad jo tėvas buvo odadirbys ir mane, vaiką, taip pat pristatė prie šito darbo popietėm. Mokytojas buvo nepatenkintas vaiko drabužių rūgščių kvapu ir liepė atsivesti tėvą. Tėvas atėjo ir pasakė: „Jūsų pareiga ne uostyt mano sūnų, bet mokyt“. Kai Steinbekas buvo paklaustas apie žymiausią ukrainiečių poetą, jis atsakė – Ševčenka. Kai klausėjas, prasitarė, kad jis klausęs apie dabartinį poetą, Steinbekas atsakė – Ševčenka… 

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Daug tokių ir panašių minčių, girdėtų iš žinomiausių rašytojų, dailininkų, muzikų, jų apmąstymų sudaro V. Bubnio knygos branduolį. 1982 m. spalio 11 dienos jis užrašo: „Ant rašomojo stalo (ne tik čia, Dubultuose) aš nuolat pasiguldau jau skaitytus klasikus veikalus – L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Romen Rolano, Dž. Selindžerio. Traukia jų žodžio aukšta kultūra, sakinio muzikalumas, vaizdo  plastiškumas, ištikimybė gyvenimo tiesai… Visa tai pajusti būtina, kaip dirigentui išgirsti kamertono tylų skambesį“…

O nepralygstami yra V. Bubnio atsiminimai iš dviejų kelionių į Indiją, į Putapartį, į savaimingojo Sai Babos tikėjimo „parapiją“. Čia atsiranda ir pasakojimo nuoširdumas, ir Indijos žmonių buities (pavyzdžiui, mergaitės „darbo“ su gyvatėmis), bei lietuvių bendrakeleivių charakterių ypatumų atskleidimas… O autoriaus kova bendrabutyje su didžiuliu vabalu skarabėjumi darniai sugulė į tos kovos grumtynėms skirtą novelę „Kalėdų vakaras ir Kafka“.

Kamertono tylus skambesys ir tuštokos skieto „akutės“. Jei ne jos, – tai naujoji knyga „Iš stalčiaus dugno“ būtų dar įdomiau suskambėjusi…

*Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno. Leidykla „Žuvėdra“, 2017.

2017.07.02; 06:32

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Nenoriu svarstyti, teisus ar neteisus buvo Andrius Užkalnis.

Turiu aiškią nuomonę, tačiau nenoriu, kad jos pareiškimas nukreiptų dėmesį nuo esminio klausimo, kurį noriu iškelti: ar liberalizmas Lietuvoje nepradeda atsigręžti prieš tą vertybę, kuri glūdi pačiame šios politinės ideologijos pavadinime – laisvę?

Continue reading „Mission Impossible 2015: apginti laisvę. Taip pat ir nuo liberalizmo”

Žmogaus Teisių Aktyvistas . Taip dabar pasirašinėjami straipsniai.  Tarsi kokios pareigos ar išsilavinimas. Ar kaip religinės bendruomenės pareigūno titulas. Tolerancija – šių dienų Dievas.

Visi, kurie burnoja prieš toleranciją, yra už diskriminaciją. O diskriminacija yra blogis. Todėl netgi diskusija apie tolerancijos problematiką yra negalima, nes tai diskriminacijos pateisinimas ir įteisinimas. Kaip viduramžiais, kai abejojimai dėl Dievo buvo persekiojami inkvizicijos ir pašalinti iš viešojo diskurso.

Continue reading „Laisvė ir aktyvizmas”

Vargu ar dar daug yra Baltijos kelyje stovėjusių žmonių, kurie ir šiandien su virpuliu širdy prisimena tą nepakartojamą nuotaiką, džiaugsmingą supratimą, kad vyksta kažkas nepaprasto, didingo, kad galbūt pildosi tavo dešimtmečių svajonė.  

Šiandien mes labai toli nuo Baltijos kelio, taip toli, kad net sunku jį įžiūrėti. O, jeigu dabar gyvenimas būtų toks, kokį mes tada įsivaizdavome, kokio troškome! Šiandien anuos metus tikriausiai matytumėm visai kitokiom akim – gal panašiom į tas, kurias daugiatūkstantiniuose mitinguose užfiksavo filmavimo  kameros, mūsų atmintis. 

Continue reading „Apie teisę nusivilti”

Vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Ties šia riba iškyla pareigos prievolė.

Tai nuo senų laikų žinoma aksioma, todėl netoleruotinai ydingas laisvės sąvokos suabsoliutinimas demonstruoja atvirą panieką visuotinėms vertybėms, visuomenei ir akivaizdžiai provokuoja.

Provokacija – tai įžūlus kurstymas natūraliai atsakomajai reakcijai. Provokacija – anarchijos apraiška, tačiau saviraiškos laisvė nėra laisvė provokuoti, nes laisvė ir anarchija nėra tapačios sąvokos.

Laisvės sutapatinimas su anarchija – milžiniška klaida, sąlygojanti nenuspėjamas pasekmes ir pavojingus precedentus.

Continue reading „Kur prasideda kito asmens laisvė?”

Daugeliui netikėtas valdžios institucijų nesiskaitymas su viešąja nuomone (Kusaitės byla, Garliavos įvykiai) bei jėgos struktūrų pabrėžtinas noras demonstruoti prievartinę jėgą (vaikų persekiojimas už rašymus kreida, kai turinys nepatinka „galingiesiems“, demonstratyvus „nesankcionuoto“ antisovietinio plakato viešintojų suėmimas) jau yra ženklas, kad su „pilietinėmis teisėmis“ kažkas netvarkoj.

Deja, tik dabar, su dideliu pavėlavimu, Lietuvoje ima plisti nerimas dėl naujų, neva Lietuvos, pasų, nes jų forminimas yra susijęs su asmens biometrinių duomenų platinimu jau už Lietuvos Respublikos ribų. Į argumentą, kad stodama į Europos Sąjunga Lietuva paaukojusi dalį suvereniteto mainais už saugumą ir vakarietišką klestėjimą, galima atkirsti, kad vakarietiškas lygis nepasiektas sąmoningai, nes Lietuva moka Rusijai už dujas ir naftą daug brangiau nei Vakarai, ir jokia ES nieko nepakeičia, tik vietos „tarpininkai“ nugriebia „atkatus“, o svarbiausia – kad biometriniai duomenys patenka ne vien į Briuselio „Žvėrį“, bet iš ten yra prieinami visam „Vakarų aljansui“, t.y. globalinei, stambiųjų Britanijos ir JAV bankininkų valdomai sistemai.

Continue reading „Kas nutiko laisvei?”

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo gegužės 20-ąją.

Tai simbolinė diena, kai mes galime ištarti: “mokesčius valstybei mokėti baigėme. Nuo šiandien uždirbtus pinigus leisime savo poreikiams”!

Jei grynąsias nacionalines pajamas sąlyginai prilyginsime kalendoriniams metams, o per valstybės viešąjį sektorių perskirstomą jo dalį išreikšime dienų skaičiumi metuose, tai tų dienų skaičius nuo metų pradžios ir parodys Laisvės nuo mokesčių dienos datą.

Įsivaizduokime, kad visas dienas iki Laisvės nuo mokesčių dienos, įskaitant sekmadienius, dirbome tam, kad sumokėtume mokesčius, o nuo šios dienos tapome laisvi nuo mokesčių ir dirbsime tik savo naudai. Laisvės nuo mokesčių diena – tai tam tikras bendros mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią mūsų visų sukuriamų grynųjų nacionalinių pajamų dalį valstybė perskirsto per įvairius valstybinius biudžetus ir fondus. Remiantis šiuo rodikliu lengva palyginti mokesčių naštą skirtingose šalyse arba kaip mokesčių našta kinta laike.

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau” – teigė populiarus XVII a. prancūzų valstybės veikėjas Žanas Batistas Kolberas. Lietuvoje tai daroma meistriškai – mokesčių našta po truputį auga, o gagenimo beveik nėra!

2012 metais Lietuvos valstybės viešasis sektorius išleis virš 35 milijardų litų. Tai yra iš kiekvieno Lietuvos žmogaus, įskaitant senelius ir naujagimius, planuojama per metus vidutiniškai surinkti maždaug po 11,100 litų. Kiekvienais metais valstybė išleidžia daugiau negu surenka mokesčių, tai yra gyvena ne pagal išgales, ateities kartų skolon. Todėl Lietuvos valstybės skola jau viršija 41 milijardą litų. Kiekvienam iš mūsų tenka virš 13,100 litų skolos.

Surinkti mokesčiai dažnai panaudojami neskaidriai ir neefektyviai, todėl Valstybės lėšų sirstymo skaidrumu abejoja du iš trijų Lietuvos gyventojų.

Valstybėje kuriama vis daugiau įvairių apribojimų ir draudimų, kurie varžo asmens laisves ir teises (Iš Liberalų ir centro sąjungos ir jaunųjų liberalcentristų lankstinuko, vakar dalinto velkant mokesčių naštos akmenį).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.21

endriukaitis_algirdas

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę”

tatarskuju

Elmira Israfilova – Tatarstano televizijos kanalo „ТНВ” žurnalistė. Šiandien ji žinoma ne tik Tatarstane, bet ir visoje Rusijoje.

Praėjusių metų vasarą vienoje iš televizijos laidų ji Tatarstane gyvenančius rusus viešai pavadino okupantais. E.Israfilova ne tik pavartojo žodį “okupantai”. Kalbėdama tiesioginiame eteryje ji taip pat tvirtino pasiruošusi perkąsti gerklę bet kam, kas tik kėsinsis į totorių kalbą. Kodėl ji taip kalbėjo? Ogi 2011-aisiais metais vasarą Tatarstano rusakalbiai ėmė reikalauti išskirtinių teisių rusų kalbai, trokšdami totorių kalbą nustumti į antrąjį planą. Vaizdžiai tariant, panoro, jog Tatarstane rusų kalba taptų pagrindine ir, ilgainiui, vioenintele valstybine kalba. Štai tada jaunoji E.Israfilova ir ištarė tuos drastiškus žodžius.

Continue reading „Tatarstano žurnalistė, pavadinusi rusus okupantais, tebedirba televizijoje”

nov_maza

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia sutrumpintą žymios Rusijos disidentės, žurnalistės, publicistės Valerijos Novodvorskajos interviu, rugsėjo 6-ąją duotą RTVi televizijos laidai “Osoboje mnenije”.

Kritiška, kandžia pozicija pasižyminti Valerija Novodvorskaja pateikia savo išskirtinį požiūrį į būsimuosius rinkimus Rusijoje, opozicijos vaidmenį renkant Rusijos Valstybės Dūmą ir Rusijos prezidentą.

Taip pat komentuojami kai kurie Rusijos užsienio politikos aspektai. Laidos “Osoboje mnenije” viešnią Valeriją NOVODVORSKAJĄ kalbina žurnalistė Olga Byčkova.

Continue reading „Libijos beduinai sąmoningesni už Rusijos piliečius”

sausiukas_1

Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.

Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.

Continue reading „Kraujas jau pralietas (iš mano dienoraščio – 1991 01 25)”

mendeika

1918 m. vasario 16 d. iškiliausių to meto Lietuvos vyrų parašais buvome amžiams įpareigoti ne tik atkurti, iškovoti, bet ir išpuoselėti valstybės laisvę. Tai nesibaigiantis kūrybinis procesas, pareikalavęs daug aukų, reikalaujantis visų pastangų ir jėgų šiandien.

Kaip ir žydų tauta, išsivadavusi iš Egipto vergijos, mūsų tauta iškart netapo laisva. Reikėjo nueiti ilgą kelią iki Pažadėtosios žemės. Vienas baisiausių išbandymų, ištikusių šiame kelyje – aukso veršio garbinimas. Tik atlaikiusieji šį išbandymą gavo laisvę – nesutapatindami laisvės su pinigais, su nauja vergija.

Continue reading „Drąsa būti laisvu”