Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.

Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.

Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.

Continue reading „Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis“

Lietuviai – tylinti tauta. Kodėl neprotestuoja lietuviai? – klausia žurnamas IQ (Nr. 08 (41), rugpjūtis), šiai temai paskyręs kelis sraipsnius, suminėjęs "svarbiausius ir įdomiausius, bet toli gražu ne visus protestus bei judėjimus, pasaulį drebinusius po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų". 

Įrašytas čia ir Baltijos kelias, kurio 24-ąsias metines netrukus minėsime. Pasak žurnalo,  "per visą pasaulį – nuo Egipto iki Bosnijos ir Hercogovinos, nuo Brazilijos iki Turkijos – ritasi didžiulės protestų bangos",  o lietuviai tyli.

Kaip suprasti tas publikacijas?

Continue reading „Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas“

vytautas_visockas

Šita žurnaliste aš ilgai nepasitikėjau. Ji labai padėjo neaiškiam verslininkui Viktorui Uspaskichui, kuris ilgainiui tapo tuo, kuo dabar yra. Ji leido jam šokti, dainuoti, laidyti pigius sąmojus. Buvo “nikoks vaizdzialis”. Nemanau, kad ta žurnalistė veikė savarankiškai.

Televizijose tokių žurnalistų nebūna. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Ta žurnalistė nukreipė savo žvilgsnį į Operos ir baleto teatrą. Patiko, nes esu klasikinės operos mėgėjas. Bet to teatro “režisieriui” ji nei pakenkė, nei padėjo, kiek teko girdėti. Nežinau, ar ji pakenkė Akademinio dramos teatro “režisieriui”, tam įmitusiam, žmoną ir dukrą įdarbinusiam. Gal šiek tiek nustūmė į pašalius. Patiko jos “papildų”, “maisto priedų” laidos. Dabar ką valgau, ką geriu, kuo gydausi – vis neapleidžia mintis, kad lėtai nuodijuosi. Bet kitos išeities neturiu: nieko ekologiško šioje Žemėje jau nenusipirksi.

Continue reading „Ko vertos Česlavo Okinčico ašaros?“