1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.

Dažniausiai „fakenews“  kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.

O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.

Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako

Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.

Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.

Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.

Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).

Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.

Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.

Rusija Hagoje pateikė fakenews

Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.

Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.

Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių). 

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.

Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).

Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.

Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.

Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!

Armėnų propaganda seniai tai daro…

Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.

1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.

Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromus prieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.

Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians” (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų” viršelis

2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.

Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.

1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).

1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.

Kasė duobę kitiems – įkrito patys

JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d.  išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).

Formos apačia

Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…

Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.

Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.

Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų –  257 vaikus.

Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje,  – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.

2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos  tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…

Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?

Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.

Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.

2017.05.22; 09:45

Angliškai sakoma „The devil is in the details“ – kipšas tūno atrodytų smulkmenose.

Ypač apmaudu, kai skubant, neapsižiūrėjus, gerai nepagalvojus nelabajam leidžiama prikišti rankas prie monumentaliojo meno. Juo labiau jeigu kūriniai yra iš tųjų, prie kurių, anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių.

Aštuonis kartus matavo

Praėjusį  antradienį Seimo nariai balsavo kaip reta vieningai. Priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ 91 balsu už, neatsirado nė vieno prieš, vienas susilaikė. Neatidėliotinų! Šimtmečio proga! Nes kur tai matyta: praėjo 18 metų, kai parlamentas priėmė nutarimą Lukiškių aikštę padaryti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais (1999), tuo tarpu iki šiol neaišku, kaip ji atrodys. 

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas šioje rezoliucijoje prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštei sutvarkyti iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai – Valstybės atkūrimo šimtmečio proga ten pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą su Vyčio skulptūra. Seimas paragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus dėl paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Prieš tris savaites LRT laidoje „Dėmesio centre“ Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas priminė, kad diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais, Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. 2010 metais Vyriausybės kanceliarija su Aplinkos ministerijos surengė konkursą, ir vėlgi projektas nebuvo įgyvendintas. Paskesniais metais skelbė dar ne vieną, iš viso ar ne septynis, pastarajame nugalėjo projektas devizu „Tautos dvasia“, tačiau jam pasipriešino keliasdešimt visuomeninių organizacijų. Vien konkursams išleista tikrai nemažai pinigų.

Ir vis dėlto buvęs kultūros ministras rado kuo pasidžiaugti: bent pradėta tvarkyti aikštė. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti. Kitas pašnekovas, Vyriausybės vicekancleris, Lukiškių aikštės tvarkymo darbų derinimo grupės pirmininkas Alminas Mačiulis, kalbėjo: Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą… Manau, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.

Ne, mieli ponai, reikia iki 100-mečio! Tais pačiais žodžiais sukrusti ragino ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, balandžio 8 d. ataskaitiniame susirinkime priėmusi rezoliuciją – dėl neatidėliotinų veiksmų… LLKS priminė: 2016 metais visuomeninių patriotinių organizacijų ir Lietuvos intelektualų iniciatyva įsteigtas Vyčio paramos fondas surengė monumento visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui įamžinti konkursą (aštuntą? – red.), su jo laimėtoju pasirašyta skulptūros gamybos sutartis. Taigi trypčioti nėra kada, reikia veikti, o Kultūros ministerija su Vilniaus savivaldybe išvedžioja apie pievą su drugeliais

Vyčio paramos fondo vertinimo komisija Vasario 16-osios išvakarėse tinkamiausia Lukiškių aikštėje statyti išrinko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Seimui paraginus bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu, labai gali būti, kad kaip tik šis projektas (architektai Algis Vyšniūnas ir Laimonas Bogušas) ir bus įkūnijamas.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešai parodytas realistinės skulptūros maketas ne visiems patiko. Neilgai trukus atsiliepė kita intelektualų grupė. Jos peticijoje „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ Prezidentės, Seimo pirmininko, kultūros ministrės ir Vilniaus mero prašoma aikštę palikti tokią, kokia yra, – be paminklų, tinkamą žmonėms burtis. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra (Vyčio paminklas) tam netinka ir dėl  jos abejotinos meninės vertės. Pretenduojama į realizmą, tuo tarpu žirgas anatominiu požiūriu atrodo apgailėtinai – neįtikina ir nežavi, o ir raitelis laikosi ne kaip derėtų. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek, – mano peticiją pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai, tiksliau – narės ir darbuotojos, nes vyrų tarp pusės šimto pasirašiusių asmenų – kiek ant rankos pirštų.

Tuo tarpu Seimo narys Ramūnas Karbauskis „Laisvės kariui“ pritarė. Valstiečių partijos vadovo nuomone, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje turėtų atitikti daugumos piliečių poreikius. Seimo Kultūros komiteto pirmininko tėviškėje, Naisių kaime Šiaulių rajone, veikia žirgynas, kur veisiami ir treniruojami lietuviškos veislės arkliai – žemaitukai. Pats Karbauskis – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos tarybos narys. Ir vis dėlto jo išsilavinimas – mokslinis agronomas. Jis galėjo ir nematyti Leonardo da Vinčio „Arklio paminklo“ škicų (1486). O štai peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ pasirašiusios menų profesorės ir daktarės – priešingai.

Žirgas šiaip sau uodegos neriečia

Šiuo reikalu paskutinį žodį turi tarti Vyriausybė po to, kai savo išvadas pasakys tam tyčia į viešą menininkų dirbtuvę suburti autoritetai. Menininkų dirbtuvė, kaip toje pačioje LTR laidoje „Dėmesio centre“ sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, yra labai gera forma prireikus aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu. 

Šiaip jau skulptoriams už talentingus kūrinius reikėtų dosniai atlyginti, valstybiniais apdovanojimais juos pagerbti, užuot patarinėjus sekti atvaizdais ant monetų ir valstybės herbo. Visur rašoma, jog 1990-ųjų pavasarį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos valstybės herbo kompoziciją, kurioje atkartojamas skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Toks Vytis išaustas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelene, kabančiame Seimo senojoje posėdžių salėje (Kovo 11-osios). 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino patobulintą valstybės herbo variantą. Rašoma, jog dabartinis herbas nuo ankstesniojo skiriasi spalvomis, metalais. Ir tarytum ko gėdinantis nutylima apie tai, kas iš karto krinta į akis: Zikaras pavaizdavo žirgą šuolyje su nuleista uodega, o dabartiniame herbe jis pasistiepęs ir su užriesta uodega (taip vaizduota ir 1918-1940 metais).

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats ir su litais bei centais. Smulkius centus kaldino pagal Zikarą, o 50 centų ir litų monetas – su užriesta žirgo uodega. Ant mažesnės vertės banknotų žirgas vaizduojamas su pakelta uodega, o 100, 200, 500 litų – su neleista. Ant centų žirgas pavaizduotas teisingai, sakė žmonės, turėję ar turintys reikalų su arkliais, o ant litų – neteisingai. Esą žirgas, darydamas šuolį, uodegos nekelia. Pati uodega plevėsuoja su pašiauštais ašutais. Ant litų galima įžvelgti žirgą įveikiant mums nematomą kliūtį, o raitelis tam nepasirengęs… Šiaip jau aprašyta, kokiais atvejais arkliai kelia uodegą, vienas jų – kai išsigąsta. Nelengva atsikratyti įspūdžio, jog „Laisvės kario“ valdomas žirgas kažin ko pasibaidė, ir karys (norėtųsi rašyti „raitelis“) užsimojo kalaviju: aš tau parodysiu gąsdinti mano žirgą!  Gal ir realistiška, tačiau kūrinio devizas juk ne toks.

Pasakojama, Salvadoro Dalio kartą paklausę, kaip atskirti tikrą menininką nuo apsimetėlio. Bene garsiausias siurrealizmo atstovas atsakęs: Pastatykite prieš jį arklį. Kuris sugebės nupiešti, tas tikrasis dailininkas. Pats Dalis savo kūriniuose darkė arklius kaip įmanydamas, tačiau paveiksle „Raitelis, vardu Mirtis“ arklys atrodo labai realistiškai. 1796 metais Peterburge viename rūmų kieme praeiviai matydavo vis tą patį vaizdą: gvardijos karininkas užjoja ant medinės pakylos ir pakelia arklį piestu. Šitai trukdavo po kelias valandas per dieną. Skulptorius Etjenas Falkonė (Etienne Falconet) sėdėjo prie lango priešais pakylą ir škicavo, ką matė. Italų menininkas Petrą I pavaizdavo ant žirgo su žemyn vilnijančia uodega ne todėl, kad skulptūrai reikėjo trečio atramos taško, o todėl, kad tai matė. Tiesą sakant, gal kiek per ilga (atrama), tačiau nė kiek nedarkančia monumento didingumo – judėjimo ir rimties dermės.

Ir mūsų dienomis išjodinėjimo meistrai atlieka figūras, atkeliavusias iš riterių laikų. Kai riterį apsupdavo priešo pėstininkai, išlavintas kovinis žirgas stodavosi piestu (ši figūra vadinama levada, ją dažnai pasirinkdavo skulptoriai) ir raitelis gindavosi kardu nuo puolančių iš vienos ar kitos pusės. Verždamasis iš apsupties, raitelis paragindavo ant užpakalinių kojų stovintį žirgą padaryti 3-4 šuolius į priekį (courbette). Tada aukštai iššokdavo (сapriole). Nusileidusį ant žemės ant užpakalinių kojų žirgą raitelis staigiai apgręždavo (pirouette) ir vėl varydavo ant priešo. Baltarusiai savąją Погоня aiškina vyrų papročiu sėsti ant žirgų vytis jų namus staigiu antpuoliu nusiaubusius priešus, pagrobusius turtą ir išsivariusius belaisvius. Vytis, persekioti – lėkti šuoliais (beje, 1991-1995 metais Baltarusijos Respublikos herbe žirgas buvo pavaizduotas su palaida uodega – kaip ir daugelyje ankstesnių amžių herbų). Nulipdžius žirgą, ar nederėtų pirmiausia jį parodyti išjodinėjimo varžybų teisėjui?

Visur rašoma, jog dabartiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis, pasirengęs kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Tačiau Vyčio simbolis – ne tik valdovas, karys mūšio lauke. Vytis, sako žinovai, kartu yra ir dvasinis riteris. Mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį, – kadaise aiškino mitologijos tyrėjas Dainius Razauskas. – Vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė… Gal ir tai pavyktų išreikšti? Tam, kad kai kuriems Vytis neatrodytų užsimojęs kalaviju ant Genocido centro. Ir iš viso – kad neliktų priežasties šiuolaikines realistines skulptūras tapatinti su sovietine monumentaliąja propaganda.

Ar vytis skrybėlę, ar tuščia jos?

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje. Skulptorius – Antanas Žukauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų dienomis virtualiąją tikrovę paredaguoti bepigu, tam yra programa „Photo Shop“. Tiesa, kipšas, vardu Liapsusas, ir joje tūno. Antai Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo spaudos tarnybos redaktoriai fotografijoje savo šeimininkui nuo riešo pašalino žmones papiktinusį brangų laikrodį, tačiau… liko „Breguet” atspindys poliruotame stalo paviršiuje. Sovietiniais laikas į spaudą dedamas nuotraukas padailindavo retušuotojai. Dar atrasime menančių, kaip dailininkė uždėjo skrybėlę ant galvos SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkui Podgornui. Visi jį oro uoste pasitinkantys aukštieji draugai su skrybėlėmis, o valstybės, galima sakyti, prezidentas – vienplaukis. Ne pagal etiketą! Kitą rytą laikraštyje skaitytojai išvydo Podgorną su dviem skrybėlėmis, tąją, kurios nepastebėjo retušuotoja, jis laikė rankoje…

Vilniuje jau stovi Vincas Kudirka ir rengiamasi pastatyti Joną Basanavičių. Klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė viename interviu pasakė, kad Kudirkos paminklas jai labai patinkąs: stovi jaunuolis, rankos kišenėse… Toks trumpas vyriškas paltukas, kurį visais laikais ir dabar vaikinai ir vyrai nešioja, ir žiūri virš minios… Laisvas, nepriklausomas, vienišas, drąsus… Aš dažnai pajuokauju, kad Arūnas čia savo jaunystės portretą sukūrė. 

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Anot Kochanskytės, Vincas Kudirka, būdamas tikras kaimo vaikas, išpuoselėjo savyje aristokratiškas manieras ir net buvo to meto dandy. Aktorė turi galvoje XIX amžiaus vyrus, kurie labai žiūrėjo savo išvaizdos, manieringai elgėsi ir kalbėjo. 2004-aisiais viešai rodytame ankstesniame paminklo variante Kudirka dėvi ilgą apsiaustą, o rankas nukišęs už nugaros. Kadangi vienplaukis, tai galuž nugaros turi skrybėlę? Fotografijoje nematyti. Autorius patobulino ankstesnį variantą. Ir štai stovi Kudirka sostinės aikštėje su palteliu, žiūri virš minios, vienplaukis ir rankos – kišenėse. O minia iš tikrųjų susirenka, ir „Tautiška giesmė“ skamba, o jos autorius – rankos kišenėse.

Žmonės nemato rankų – rašytojo, gydytojo, smuikininko. Ir apskritai – inteligentui laikyti rankas kišenėse, tegul ir apsiausto, yra labai nemandagu. Vaikams nuo mažumės tai aiškiname. Virginijos Kochanskytės vyras Arūnas – tai skulptorius Arūnas Sakalauskas, paminklų Vincui Kudirkai, Liudvikui Rėzai ir kitiems kūrėjas, „Laisvės kario“ sumanytojas. Gal jaunystėje jis ir laikė rankas kišenėse, tačiau sunku patikėti, kad taip darė tardamas žodelius savo išrinktajai. Pridurtume, kad laikyti rankas kišenėse yra netgi pavojinga. Krašto apsaugos ministerija 2015 metais išleido atmintinę, ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Vienas iš patarimų: kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių. Žodžiu, stovėkite, kaip paminklas. Tačiau Vinco Kudirkos paminklas – ne pavyzdys.

Dar vienoje nuotraukoje užfiksuota šio paminklo statymo akimirka: skulptūrą kranu nuleido ant postamento. Bronzą dar apjuosta diržais, ir dabar vienplaukis Kudirka atrodo realistiškai – kaip žandarų supančiotas. 1895 metais Vincą Kudirką žandarai iš tikrųjų buvo suėmę ir išvežę į Kalvarijos kalėjimą, tačiau be fizinės prievartos. Toje pačioje nuotraukoje matome ir patį skulptūros autorių su padėjėju. Vienplaukiai… O juk darbo saugos taisyklės reikalauja tokiais atvejais dėvėti statybininkų šalmus. Kitaip atvejais galioja kitos taisyklės, jų laužymas gali tapti meno kūrinio idėja, tačiau kai nei iš to, nei iš šio – išeina lapsus.

Daiktinių įrodymų nelikę, tačiau esama liudijimų Vincą Kudirką nevaikščiojus vienplaukį. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vincas Kudirka ir „Varpas” prisimena viešnagę Tilžėje: Kudirka vieną kartą apsirgo, pats sau pasirašė receptą, ir aš jam parnešiau iš vaistinės gydgabę. Buvo atvažiavęs su perpučiama jūros žolių kepure; jos tuolaik buvo madoje. Bet čia nusipirko skrybėlę, o dviem palagais kepuraitę dovanojo man. Aš ją ilgai dėvėjau. Taigi be didelio vargo galima nustatyti ir tai, kaip galėjo atrodyti toji skrybėlė. Ir kas buvo toji perpučiama jūros žolių kepurė, tikusi kunigui.

O štai kokią skrybėlę nešiojo Jonas Basanavičius – matome Vilkaviškio krašto muziejuje. Beje, netoli Kudirkos smuiko. Vilkaviškyje leidžiamoje „Santakoje“ Aušrinė Vaščėgaitė parašė, kad muziejininkams ją perdavė garsiojo kraštiečio vaikaitė, iškeliaudama į globos namus. Sužinome, jog muziejuje eksponuojamą skrybėlę Basanavičius dėvėdavo Ožkabaliuose lankydamas ligonius. Apie Basanavičiaus skrybėles žinome ir daugiau. Gabrielė Eleonora Mohle-Basanavičienė savo prisiminimuose papasakojo apie Vienoje ir Prahoje 1882-1883 metai kartu su būsimuoju vyru praleistas dienas. Vieną vėjuotą vakarą (švietė mėnulis) daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi… Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo… 

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką. Slaptai.lt nuotr.

Kaip žinome, Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą Jono Basanavičiaus skulptūros idėjos konkursą laimėjo Gedimino Antano Sakalio, Gediminas Piekuro ir Algirdo Rasimavičiaus siūlomas paminklas. Visa figūra yra lengvai identifikuojama, – pasakė apie jų kūrinį ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius. – Lengva nustatyti žmogų, jis oriai žengia per gyvenimą. Skulptūra yra XIX amžiaus stiliaus, tai yra atitinka laiką, kai gyveno ir veikė Basanavičius. Tačiau reikia dar taip padaryti, kad atitiktų ir ateities kontekstą, – pridūrė profesorius. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Ateitis ateitimi, o štai XIX amžiaus pabaigoje pamatyti gatvėje pasirodęs ponas su lazdele, vilkintis paltuką tiesiai ant liemenės ir be skrybėlės būtų gerokai nustebinęs praeivius. O būtent tokį ir norima pavaizduoti Tautos patriarchą konkursą laimėjusiame kūrinyje! Oriai žengia per gyvenimą. Basanavičius iš tikrųjų rūpinosi dalyku, kuris dabar vadinamas įvaizdžiu. O paminklo makete atrodo tarytum lydėtų akimis vėjo tolyn nešamą skrybėlę: ar vytis, ar tuščia jos? Arba svarstytų: reikėtų grįžti namo pamirštos skrybėlės, kitaip žmonės nežinia ką pamanys apie šiuolaikinius inteligentus. Ir dar ranka kelnių kišenėje!

Tiesiog kažin koks pamišimas su tomis rankomis kišenėse. Tinkamas rankų padėjimas vaizduojamajame mene rodo autoriaus talentą ne mažiau kaip Salvadoro Dalio siūlomas testu arklio piešinys. Kaip gi be rankų? Štai skaitome: ne tik stilistai mano, kad rankos yra svarbi įvaizdžio dalis, Visi, pradedant chiromantais ir baigiant biologais, vienu balsu tvirtina, kad ne akys, o rankos – sielos veidrodis.

Žodžiu, patys išsitraukime rankas iš kišenių ir savo kūriniams ištraukime, dar kartą apžvelkime juos iš visų pusių. Pamatuokime ir devintą kartą. Kipšas tūno atrodytų smulkmenose… 

2017.05.07; 05:55 

Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.

Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.

Juoda-balta visiems įgriso

2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai  42% ir 31%). 

Televizija – galinga propagandos priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.

Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.

Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.

Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.

Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.

Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.

Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus. 

Fakenews. Slaptai.lt nuotr.

Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.

Pilietinio karo nuojauta

Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą.  Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.

Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų  – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.

Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).

Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.

„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.

Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.

Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose). 

Istorikas Andrejus Piontkovskis

Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).

Televizija mirė, tegyvuoja internetas!

Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.

Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio). 

Žurnalistė Julija Latynina

Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik  per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.

Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.

Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.

Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių,  opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.

O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų  jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…

O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti  16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.

Jie nori, kad bijotume

Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64%  Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.

Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.

Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.

Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.

Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.

Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины” (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.

Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…

2017.04.29; 21:01

Jeigu tariamai į Lietuvą įsibrovė nedraugiškos Udijos valstybės specialiųjų pajėgų būrys ir kovotojai vilkėjo juodai, koks nelabasis pakurstė žurnalistus pavadinti juos žaliaisiais žmogeliais?

Toli gražu ne visada kaip pavadinsi – nepagadinsi. Vidaus reikalų ministras kalbėjo apie žinybines pratybas, o Šalčininkų rajono savivaldybė tai pavadino politine provokacija. 

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriau būtų pavadinę tiesiog ateiviais iš Marso

Prieš savaitę Šalčininkuose policijos komisariatą užpuolusius automatais ginkluotus vyrukus DELFI pavadino žaliaisiais žmogeliais. Gal taip vadintini visi, kurie su automatais kur nors braunasi ir ką nors užima? Ne, DELFI korespondentas gynybos temomis Vaidas Saldžiūnas leido suprasti, jog reikalas primena Krymo užgrobimą 2014 metų pavasarį.

Pasak jo, kai Kryme pasirodė kariai be skiriamųjų ženklų, greitai išpopuliarėjo terminas „žalieji žmogeliukai“, kuris kilo dėl naujų žalios spalvos rusiškų uniformų. Autorius dar pridėjo, jog tarsi imituodami Rusijos karius Kryme, kurie dėl savo elgesio prorusiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo praminti „mandagiais žmonėmis“, minėti vyrukai Šalčininkuose irgi elgėsi mandagiai: iš komisariato išleido moteris ir vaikus. Pareigūnėms pasiūlyta prisėsti. Tekste jie dar vadinami sukilėliais.

Autorius atskleidė ir jų kėslus: užgrobti policijos komisariate ginklinę, paimti įkaitų ir skelbti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Gal todėl autorius juos pavadino dar ir liaudies respublikos išvaduotojais.

Neatsiliko ir lrytas.lt: Rusija nutarė pradėti karą su Lietuva, tačiau pirmiausia čia slapta pasiuntė vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, kurie pabandė įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Tačiau toliau tekste, sakytum autoriui pasitraukus nuo stalo, kažin kas kitas rašo: pagal pratybų scenarijų nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos (maždaug 30 žmonių) nelegaliai kirto sieną ir rengėsi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Galiausiai pirmas autorius grįžta į darbo vietą ir praneša, ką po mokymų pasakė pats ministras: Buvo imituotas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją, taip pat jų išsilaipinimas iš traukinio. Čia pat paaiškina, jog žaliaisiais žmogeliukais buvo praminti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai be atpažinimo ženklų, pradėję Krymo okupacijos operaciją.

Dar „Lietuvos rytas“ parašė, kad slaptų ateivių kėslas įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“ suglumino buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Mečį Laurinkų: Taip tiesmukai lyginti padėties toje Lietuvos dalyje su Ukrainos įvykiais negalima. „Lietuvos rytas“: Ar tai visiškai nerealu?Aišku, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nerealu. Po trijų dienų lrytas.lt pranešė apie Šalčininkų rajono savivaldybės pareikštą pasipiktinimą Vidaus reikalų ministerijos surengtomis taktinėmis pratybomis, kurių metu siekta patikrinti, kaip tarnybos pasirengusios atremti diversantų ataką. Ir kaip niekur nieko paaiškino, kas imituota pratybų metu: Šalčininkus puola žalieji žmogeliukai, siekdami čia įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“.

Beje, ir DELFI, po kelių dienų pranešęs, kad Šalčininkų savivaldybė skundžiasi VRM pratybomis, toliau rašė kaip ir rašęs: Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos žaliaisiais žmogeliukais. 

Žmonės nuolat tarpusavyje kariavo. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Išeitų, žurnalistai nesuprato, kad savivaldybę, ir ne tik ją, papiktino kaip tik jų, žurnalistų, išvedžiojimai apie „žaliuosius žmogelius“ ir „Šalčininkų liaudies respubliką“. Jeigu viskas kaip Kryme, kaip Ukrainos rytuose, kur apsišaukė „liaudies respublikos“, tai ir Šalčininkams metamas įtarimas separatizmu.

Lenkų kresy.pl parašė kaip visada be atodairos: Tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos saugumo tarnybos vietinius lenkus vaizduoja potencialiais diversantais. Internetiniame leidinyje L24.lt  lenkų politologas (Bogusław Rogalski) irgi nevyniojo žodžių į vatą: Šiuose pratybose lenkus pavertė priešais Donbaso separatistų pavyzdžiu. Tai aiški provokacija! Rusijos inforeactor.ru ir dar keli internetiniai leidiniai rado reikalinga pakartoti tai, ką parašė kresy.pl (o kaip gi – Lietuvoje metamas šešėlis tautinei mažumai!).

Tiesą sakant, Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios pajėgos – žalieji žmogeliukai, arba mandagūs žmonės – nė kojos nebuvo įkėlusios į tas „respublikas“ (kvailystė būtų buvę siųsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties dalinius nedidelių miestų milicijos skyrių ir kitų administracinių pastatų užėmimui – ne tas lygis). Tačiau užtenka dalyvavimo „Krymo referendume“, kuriame jie, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, garantavo sąlygas laisvam valios reiškimui. Krymo aneksijos pirmųjų metinių proga „Komsomolskaja pravda“, tebesidabinanti sovietiniais ordinais, išspausdino tekstą „Krymo prijungimas: kaip žalieji žmogeliai tapo mandagiais žmonėmis“ (Присоединение Крыма: Как „зеленыечеловечки“ стали „вежливыми людьми“). Pasak autorių, paslaptingai atsiradę ginkluoti žmonės žalia uniforma garantavo taikų pusiasalio perėjimą į Rusijos sudėtį

Kaip sakė Mečys Laurinkus, valstybė ir jos struktūros gali imituoti pačius įvairiausius dalykus, tad, sutikime, ir nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiųjų pajėgų kovotojai gali iššokti iš traukinio, su šypsena aiškinti prieš TV kamerą apie siekį įkurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų gerbiamos mūsų teisės (tik jų?), eiti su policininkais ir policininkėmis ristynių… Tačiau Lietuvos kariuomenei bręstantiems jaunuoliams ir būsimiems policininkams neturėtų susidaryti įspūdis, jog lygiai taip veikia ir Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Nebent po Šalčininkų įvykių žalieji žmogeliai, jie gi – ir mandagūs žmonės, į savo kovinį arsenalą įtraukė dar vieną gudrybę: padrikai puolant lietuviškai šaukti: Vyrai, nešaudykite, tai tik pratybos!

Tikrasis vardas – Krymo okupantai

 „Komsomolskaja pravda“, prieš atskleisdamas kai kurias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis, papasakojo anekdotą ne anekdotą, kaip atsirado daug patrauklesnis žaliųjų žmogelių (ironija) pakaitalas – mandagūs žmonės. Esą žurnalistai klausinėjo naktį į vasario 27-ąją Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados pastate budėjusių ir paryčiais nežinomų ginkluotų žmonių išvesdintų darbuotojų, kaip ateiviai su jais elgėsi. Kokie jie? Ir vienas santechnikas, kurį ateiviai pakėlė iš miegų ir gerokai sutrikusį palydėjo iki durų, pagalvojęs, atsakė: Žinote, tokie… mandagūs… Ukrainos prokurorai šį „mandagumą“ tą pačią dieną kvalifikavo kaip „teroristinį aktą“.

Tikrai žinoma, kaip mandagūs žmonės išplito Internete, virto tuo, kas angliškai vadinama Internet meme. Ukrainos svetainė (Политнавигатор) pranešė, ką žurnalistai sužinojo Krymo milicijoje: Apie pirmą valandą nakties užimtas Simferopolio oro uostas – tų pačių žmonių (turima galvoje Krymo parlamento ir vyriausybės pastatai). Su ginklais, kresni, tokia pačia apranga. Apsaugos viršininkas pranešė, kad jo žmonių mandagiai paprašė išeiti. Vienam internetiniam aštrialiežuviui tai pasirodė esant net komiška: nežinomi asmenys užima strateginius objektus ir dar mandagiai kreipiasi – mandagūs žmonės!

Netrukus naujas žaliųjų žmogelių vardas sumirgėjo Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje. Britų „The Telegraph“ kovo 2 d. išspausdino straipsnį „Ukraine crisis: ‘Politepeople’ leading the silentinvasion of the Crimea“. Pasigavo jį ir Kremliaus propagandistai: daugiau nereikėjo sukti galvos, kaip paaiškinti, kas yra tie nė kokiu vardu neprisistatantys ginkluoti asmenys. Ir vaikai žinojo, jog Kryme žalias uniformas be skiriamųjų ženklų vilki Rusijos kariai, tačiau klasikinės televizijos priemonėmis to įrodyti buvo neįmanoma (Slon.ru). Mandagūs žmonės – chi-chi-chi…

Jau po „referendumo“ į Krymą atvykusio garsiojo Rusijos armijos dainų ir šokių ansamblio choras traukė liaupsę „Mandagūs žmonės“. Rusijos gynybos ministerijos įmonė „Vojentorg“ įregistravo prekės ženklą „Mandagūs žmonės“. Rusijos naujienų agentūros „Novosti“ apklaustų ekspertų nuomone, šis sparnuotas posakis palaipsniui virsta nauju Rusijos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Putinas 2015 metų pradžioje vasario 27-ąją paskelbė šventine diena – Specialiųjų operacijų pajėgų. Tuo tarpu kalbininkai šį sparnuotą posakį laiko eufemizmu – švelnesniu pasakymu, vartojamu vietoj nemalonaus, nepadoraus, įžeidžiančio, bauginančio. Tas slepiamas tikrasis vardas – „Krymo okupantai“.

Ne avinėlių tylėjimas…

Kokias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis atskleidė „Komsomolskaja pravda“ minėtame tekste? Pasirodo, Rusijos prezidentas iš gynybos ministro ir generalinio štabo viršininko pareikalavo, kad rusų karių veiksmai Kryme būtų kuo mandagiausi ir net inteligentiški (в высшей мере вежливыми и даже интеллигентными). Kaip čia neprisiminsi pirmosios Krymo aneksijos, 1783 metais, kai Rusijos valdovė Jekaterina II reikalavo, kad visa rusų kariuomenė, okupavusi pusiasalį, su gyventojais elgtųsi draugiškai, nedarytų skriaudų. Tiesa, imperatorė neslėpė, kieno kariuomenė ten šeimininkauja, o dėtis Krymo totorių bičiuliais ragino tam, kad šiems nė mintis nekiltų priešintis. Netrukus būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas be gailesčio susidorojo su maištą pakėlusiais stepių gyventojais – nogajais. 

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Putinas gerokai pranoko pirmtakus nekonvencinėmis gudrybėmis. Rusijos prezidentas pareiškė galintis pasinaudoti jam suteikta teise įvesti į Ukrainą kariuomenę tuo atveju, jeigu reikės ginti Ukrainos piliečius. Ir tegul kas nors iš Ukrainos karių pamėgina šaudyti į savo žmones, rusų kariai stovės žmonėms už nugarų, ne jų priekyje, o už jų. Tuo tarpu žalieji žmogeliai veikė Kryme jau pusantros savaitės. Stotis už moterų ir vaikų nugarų jiems neprireikė, tačiau mandagūs žmonės vaikščiojo ne vieni. Juos į strateginius objektus lydėjo, o tiksliau vedė Krymo savigynos pajėgų savanoriais pasivadinę vietiniai (kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia buvę milicijos darbuotojai ir kariai).

Nežinomiems ginkluotiems asmenims užėmus Simferopolio oro uostą ir likus jo saugoti, pakalbinti juos veržėsi Ukrainos ir užsienio šalių žurnalistai, tačiau veltui. Jų neprileido savanoriai, tiksliau vienas jų vadų – buvęs Ukrainos milicijos karininkas Vladimiras Mercalovas. Jis vadinamas vienu pagrindinių Krymo pavasario veikėjų, tai jį Putinas netrukus apdovanojo aukštos prabos ordinu ir dar medaliu. Jis dalyvavo užimant strateginius objektus, vedė derybas su Ukrainos karinių dalinių vadais dėl pasidavimo. Žalieji žmogeliai tylėjo it žuvys – kaip ir buvo liepta, o kalbėjo šis iš tikrųjų mandagus žmogus. Jis atsiskaitinėjo aukštam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Olegui Belavencevui, kurį Putinas netrukus paskyrė savo atstovu „Krymo federalinėje apygardoje“.

Vėliau Mercalovas (kai skaudžiai nukentėjo nuo savųjų) prisipažino Simferopolio oro uoste žurnalistų akivaizdoje turėjęs dėtis kvailiu: iš kur jis galįs žinoti, ar tai Rusijos kareiviai? Jis nesąs ekspertas, o tai, kad jie su Kalašnikovo automatais, tai pusė pasaulio juos nešioja. Vienas oro uoste uždarbiaujantis taksistas šitaip pajuokavo: Mus užgrobė ateiviai iš kitos planetos. Žalieji žmogeliai. Rusiškai nekalba, ukrainietiškai, totoriškai – irgi. Bet viską užima – hipnozės galia, reikia manyti.

Galia iš tikrųjų reiškėsi. Štai ką papasakojo internetiniam leidiniui „Meduza“ (meduza.io) medaliu „Už Krymo sugrąžinimą“ (За возвращение Крыма) apdovanotas Olegas Teriušinas, 2014-aisiais tarnavęs seržantu 31-oje atskirojoje gvardijos desantinėje šturmo brigadoje Uljanovske: Aliarmas, lėktuvai, sunkvežimiai, galiausiai desantinio laivo triumai – vasario 24 d. rytą desantininkai išlipo į denį ir pamatė per dvi paras atsiradę Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno bazėje. Niekas, išskyrus vadus, nė nenutuokė, ką jiems reikės daryti. Vos nužengus iš laivo į krantą, mums įsakė nuimti visą valstybinę simboliką ir kariuomenės skiriamuosius ženklus. Su pašaliniais nebendrauti, nekalbėti telefonu su artimaisiais. Ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokį įsakymą.

“Meduzos” pašnekovo manymu, jie buvę tarp pirmųjų, kuriuos pradėjo vadinti mandagiais žmonėmis, o brigadą pasiuntė į Krymą visos sudėties Rusijos kariuomenės galiai pademonstruoti (tiesą sakant, jie buvo niekieno kariuomenė, nes antsiuvus su Rusijos vėliavos spalvomis jiems grąžino tik po „referendumo“).

Kaip mandagūs žmonės bendravo su Krymo gyventojais, „Meduzai“ papasakojo Rostislavas Lomtevas, tuometis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jūros pėstininkų 1-ojo atskirojo bataliono vado pavaduotojas auklėjamajam darbui. Rusijos kareiviai įtaisė prie dalinio vartų nedidelę stovyklą, pastatė palapinę, kurioje gyventojams pilstė arbatą ir degtinę. Kitoje palapinėje dalijo agitaciją, o prie kontrolinio praleidimo punkto pastatė automobilį su megafonu, per kurį moteris ragino dalyvauti mitinguose. Ji pasakojo žmonėms, kad ukrainiečių karinės dalies teritorijoje slepiasi fašistai, kurie rengiasi žudyti paprastus žmones. Žmonės rinkosi, prisigerdavo ir pradėdavo koncertus. Vieną kartą prie dalinio susirinko apie 500 žmonių, ir jeigu jiems būtų įsakę, jie būtų išgriovę vartus. Mes, žinoma, išėjome ir paaiškinome, kad šaudyti nesirengiame.

Tikslaus skaičiaus Rusijos karių, veikusių Kryme be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų, nežinoma, kai kuriais duomenimis, iki prasidedant krizei pusiasalyje buvo 16 tūkst. Rusijos karių, o dar 9 tūkst. buvo atskraidinta. Ta pati  „Komsomolskaja pravda“ ne be didžiavimosi parašė, kad Rusija į Krymą pasiuntė Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias sudarė žvalgai, desantininkai, kitų kariuomenės rūšių specialieji padaliniai. Tai pajėgos, kurios, įsakius, bet kuriuo momentu gali susiburti į 30 tūkst. durtuvų junginį su vieninga vadovybe ir atsidurti bet kurioje planetos vietoje. Pradėję pasakojimą apie kuo mandagiausią ir net inteligentišką veikimą, šio leidinio autoriai baigė tuo, ką esą pasakė jų kalbinti NATO karininkai: Mes nesitikėjome iš rusų tokio ryžtingo įžūlumo (решительной наглости). Putinas nemelavo, kad prieš „referendumą“ Kremliaus siųstieji žmonės domėjosi Krymo gyventojų nuotaikomis, tačiau nutylėjo, kaip žmonės atsiliepė apie jį patį: daugelį stipriai nuvylė tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti mandagiuose žmonėse savo kareivius, tai yra sumelavo į akis.

Sevastopolyje jų laukė 20 metų

Prieš du mėnesius Rusijos centrinė valstybinė informacijos agentūra TASS išspausdino pokalbį su Aleksejumi Čalyjumi,verslininku ir anų dienų Sevastopolio liaudies meru, kuris įsiminė  pirmiausia tuo, kad Kremliuje Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį sutartį pasirašė vilkėdamas megztinį. TASS jį vadina irgi vienu pagrindinių 2014 metų rusų pavasario veikėjų. Interviu antraštėje pateikiami jo žodžiai: „Mes rengėmės 2014 metų įvykiams daugelį metų“ (Алексей Чалый: мы готовились к событиям 2014 года много лет).

Pasak šio veikėjo, jau 1993 metais belstasi į Rusijos Aukščiausiąją tarybą su prašymu pripažinti Sevastopolį Rusijos miestu, tačiau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas liko ištikimas Susitarimui dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo (1992). Pasitaikė dar keletas palankių progų įeiti į Rusijos sudėtį, tačiau tam neatsirado juridinės dingsties, anot Čalyjaus, tokio laikotarpio, kada Ukrainoje neveiktų įstatymai (период беззакония). 2004-2005 metais oranžinės revoliucijos metu valdžia Kijeve buvo perduota teisėtai. 2008-aisiais, kai vyko karas Pietų Osetijoje ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka įsakė neįleisti iš tos operacijos grįžtančių Juodosios jūros laivyno pajėgų į Sevastopolį, – tada mes irgi rengėmės užgrobti valdžią mieste (готовились к захвату власти в городе), tačiau nepavyko, kaimynystėje gyvenantys karininkai tiesiog neišdrįso šaudyti vienas į kitą. O štai 2014-aisiais…

Pasirodo, Čalyjus per dešimt metų buvo sukūręs Sevastopolyje žiniasklaidos tinklą, per kurį suskato skleisti priešingą Euromaidanui propagandą. Pats parašė kreipimąsi į Ukrainos deputatus ir prezidentą su reikalavimu atsisakyti asociacijos sutarties Europos Sąjunga, kurį pasirašė 69 žmonės. 2014-ųjų vasario 21-ąją, penktadienį, Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus iš Kijevo, jis supratęs, jog telikusi viena diena šitai revoliucijai (эту самую революцию) sukelti ir nutarė vasario 23 d. sukviesti žmones į mitingą (mes jau trys mėnesiai tam ruošėmės, liaudis buvo pasirengusi, mobilizuota). Tačiau, kaip prisipažino šiame interviu, suprato Putiną juos palaikysiant tik vasario 27-ąją, kai paryčiais nežinomi žmonės įėjo į Krymo aukščiausiosios tarybos rūmus ir iškėlė virš jų Rusijos vėliavą.

Putino žodžiais, specialiųjų tarnybų vadovams jis pavedęs imtis darbo dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį vasario 23-iosios paryčiais, Žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo išvakarėse. Ant Rusijos gynybos ministerijos medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ reverso matome datą: 20.02.14-18.03.14, ir reikėtų suprasti, kad darbas prasidėjo vasario 20-ąją, kai Janukovyčius dar vykdė Ukrainos prezidento pareigas (tą dieną įsakė šaudyti į Euromaidano protestuotojus, o kitą dieną pasirašė Susitarimą dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo). Laisvės radijas“ atkreipė dėmesį, jog 2014-ųjų vasario pabaigoje-kovo pradžioje viskas klostėsi labai panašiai, kaip buvo aprašyta dar 2008 metais internetiniame leidinyje „Ruskij žurnal“ (Операция „Механический апельсин“), vadovaujamame pagarsėjusio Kremliaus politinių technologijų kūrėjo Glebo Pavlovskio. Ten buvo aiškinama, kokia dingstimi ir kaip Rusijos kariuomenė galėtų užimti Krymą (tiesa, pusiasalį prijungti prie Rusijos manyta po dvejų metų). Tame scenarijuje buvo numatyta įvykdyti ir tokį parodomąjį-grasomąjį branduolinį sprogimą naktį (apskritai, daug kas daryta naktimis) stratosferoje viršum Pripetės pelkių pietinės dalies…

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar „Rusų žurnale“ rašyta, kad vykdant šį scenarijų dėl Kijevo valdžios svyravimų rimto pasipriešinimo nekils. Taip ir atsitiko 2014-aisiais. Teoriškai, sutinkamai su statutu, Ukrainos kariai galėjo atidengti ugnį į užpuolikus, tačiau politinė bei karinė vadovybė taip ir neapsisprendė, kaip elgtis. Ateiviai veikė be triukšmo, minkštai… Scenarijuje buvo nepamirštas ir vietinių gyventojų palankumas Rusijai. Kaip matome iš Čalyjaus atviravimų, vietiniai gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, laukdami to momento, kai Ukrainoje neliks teisėtos valdžios ir įsikiš Rusija.

Beje, dėl teisėtos valdžios nebuvimo, tai buvęs liaudies meras prisipažino be perstojo derėjęsis su Ukrainos valdžia (naująja), Sevastopolis mokėjo mokesčius į Ukrainos biudžetą ir netgi spėjo gauti iš jo nemažai pinigų. Kaip prisimename, Putinas pasakė Rusijai nesant reikalo laikytis susitarimo dėl saugumo garantijų Ukrainai, nes tokios valstybės jau nėra…

Štai tokie dalykai prisimena, kai prasižiojama apie žaliuosius žmogelius.

O jeigu iš tikrųjų būtų pradėję atsišaudyti?

…Šalčininkuose pareigūnai irgi nešaudė į užpuolikus. O juk jie turėjo nežinoti, jog dalyvauja pratybose, treniruotėje diversantų atakai atremti. Sutinkamai su Policijos įstatymo 28 straipsniu (Šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas) pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis, atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dar ne vienu atveju, tarp jų ir kai ginklu puolamos valstybės ar savivaldybių įstaigos; gali panaudoti ginklą ir šiuos užimtus objektus išlaisvindamas. Tačiau kai puola žmonės su automatais, o kartu su jais bėga TV žmonės su kameromis… Kaip žinome, savo piktadarystes fiksuoja tik “Islamo valstybės” teroristai.

Policijos įstatymo tame pačiame straipsnyje sakoma, kad pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu. Pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė. Sunku inscenizuotą policijos komisariato užpuolimą pavadinti pratybomis: pratybose abi pusės paprastai žino, ką daryti, ir mokosi tai daryti.

Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas (lrytas.lt) prisipažino, jog jie nežino, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų (juo labiau hibridinio karo atveju) ir neturi ko reikia kasdienėms užduotims atlikti (jau nekalbant apie galimą valstybės užpuolimą). Jeigu iš tikrųjų nežino ir neturi, tai ką lavinti ir ką tikrinti?

Kita vertus, pareigūnai susidūrė su tam tikra provokacija, pasakykime, žinybine, ir nežinia, kas vienam ar kitam jų galėjo tuo metu ateiti į galvą. Nesinorėtų tikėti, jog Vyriausybė būtų nustačiusi tvarką, kuri stato pareigūnus į tokią padėtį.

2017.04.19; 08:34

Separatizmu kaltinamas Krymo žurnalistas teisme pasakė: Aš nesu priešiškai nusistatęs prieš Rusiją, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos teritorinį vientisumą, kuris buvo pažeistas 2014-ųjų pavasarį.

Kompiuteryje lindėjo FSB sekliai

Neseniai Simferopolyje, viename iš rajonų teismų, pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą vietiniam žurnalistui Nikolajui Semenai (vienur kitur rašo ukrainietišką vardą Mykola). „Laisvės radijo“ Kijevo redakcijos (Радiо Свобода) autorius kaltinamas padaręs Rusijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką: internete paskelbtame savo tekste ragino įvykdyti veiksmus, pažeidžiančius Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą. Už tokią veiką teismas gali nubausti privalomaisiais darbais, draudimu užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla, galiausiai – laisvės atėmimu iki penkerių metų. Prokuratūros kaltinime teigiama, jog žurnalistas tai padarė iš politinio priešiškumo Rusijos Federacijai paskatų, veikė sąmoningai ir suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. 

Krymo žurnalistas Nikolajus Semena. Jis teisiamas dėl to, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Crimea.kp.ru nuotr.

2015 m. rugsėjo 11 d. internetiniame leidinyje „Krymas. Realijos“ (Крым. Реалии) paskelbtą Nikolajaus tekstą „Blokada – tai būtinas pirmas žingsnis vaduojant Krymą“ (Блокада – необходимый первый шаг к освобождению Крыма) galima pasiskaityti ir dabar (http://ru.krymr.com/a/27240750.html). Jis pasirašytas pseudonimu, tačiau tyrėjai neturėjo didelio vargo nustatyti tikrąjį autorių. Pirmame teismo posėdyje paaiškėjo, jog FSB operatyviniai darbuotojai ne tik sekė autorių, tačiau stebėjo net patį kūrybos procesą, teksto radimąsi tiesiog po sakinį ar pastraipą – mat iš atstumo kas minutę darė to, kas pasirodydavo autoriaus monitoriuje, kopijas (angl. Screenshot). Iš viso padarė beveik 600 tokių kopijų. Aiškino gavę tam teismo leidimą 2015 m. rugsėjo 10 d. (advokatų žodžiais, tai buvo daroma ir iki gaunant leidimą). Taigi iš anksto žinojo, prie kieno kompiuterio reikia prisijungti.

Nikolajus į Rusijos specialiųjų tarnybų akiratį pakliuvo dar 2014-ųjų pavasarį. Jis papasakojo žurnalistams, kaip buvo suimtas kartu su lenkų laikraščio „Gazeta Wyborcza korespondentu Vaclavu Radzivinovičiumi. Jie šnekučiavosi prie staliuko Krymo totorių kavinėje „Divan“; tolėliau sėdėjo keturi vyrai.

Po kiek laiko kavinėje kilo šurmulys, žurnalistus apsupo vyriškiai su striukių pridengtais pistoletais rankose: Nedaryti staigių judesių, rankas ant stalo, pateikite dokumentus! Žurnalistai pakluso. Juos nuvežė į policijos skyrių, iškratė, apklausė. Lenkų žurnalistas neteko akreditacijos Rusijoje ir turėjo grįžti į tėvynę (manytina, tai buvo atsakas į Rusijos žurnalisto, įtarto šnipinėjimu, išsiuntimą iš Lenkijos). Po šito, Semenos žodžiais, prasidėjo totalinis jo sekimas: Kad ir kur būčiau, kavinėje ar dar kur, greta visą laiką sukiojosi žmogus, kuris stebėjo ir klausėsi. O netoliese visą laiką sėdėjo kiti su nešiojamaisiais kompiuteriais.

FSB seka tave kiaurą parą

Kryme lankęsi tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ atstovai teigia, jog į kompiuterį, kuriuo dirbo žurnalistas, slapta įdiegė tam tikrą šnipinėjimo programą. Dingus interneto ryšiui, pasakojo Semena, jis išsikvietė meistrą. Atėjo net dviese, vienas buvo prisėdęs ir prie kompiuterio, spaudinėjo klavišus. Ryšys atsirado, tačiau kompiuteris ėmė nuolat strigti (tai saugumiečiai, kaip vėliau paaiškėjo, prisijungdavo).

Dar kartą akis į akį su FSB pareigūnais žurnalistas susidūrė 2016-ųjų pavasarį. Kratos metu paėmė jo kompiuterinę techniką, popierinius ir elektroninius archyvus, kitus dokumentus, liudijančius apie ekstremistinio pobūdžio straipsnio rengimą.

Po kratos žurnalistą sulaikė ir apklausė įtariamuoju. Paleido išgavę pasižadėjimą neišvykti. Vėliau jis tapo kaltinamuoju. Ikiteisminį tyrimą ėmėsi kontroliuoti Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja (vėliau išrinkta į Rusijos dūmą ir Maskvoje pagarsėjusi keistais patriotiniais žygiais).

Tą dieną saugumiečiai atliko kratas iš viso septyniais adresais Simferopolyje, Jaltoje ir Sevastopolyje. Paėmė leidinio „Krymas. Realijos“ autoriams priklausančius kompiuterinius ir kitus elektroninius įtaisus. Tai įvyko kitą dieną po to, kai Rusijos teisingumo ministerija pripažino Krymo totorių tautos medžlisą ekstremistine organizacija ir sustabdė jo veikimą Rusijos teritorijoje.

Tėvynės išdavimo primesti nepavyko

Skaitydami bylos medžiagą teisiamojo gynėjai aptiko, kad prie žurnalisto kompiuterio FSB pareigūnai prisijungė dar iki gaudami teismo leidimą skaityti jo elektroninį paštą ir atlikti kitus operatyvinius veiksmus. Mat 2015 m. rugsėjo 10 d. jie nustatė, kad Semena rašo blogą straipsnį. Tuo tarpu Krymo aukščiausiojo teismo teisėjo leidimą gavo tik rytojaus dieną. Byloje esama ir rugsėjo 9 d. darytų kopijų. Teisiamojo advokato manymu, FSB stebėjo žurnalisto kompiuterį visą laiką, o po to, kai aptiko blogą straipsnį, be vargo gavo teismo leidimą atgaline data (www.svoboda.org/a/28314977.html). Be kita ko, FSB operatyviniai darbuotojai sekė žurnalisto susirašinėjimą su leidinio „Krymas. Realijos“ vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Pritula, kuriam žurnalistas siuntė savo straipsnius.

Po pirmame teismo posėdyje liudijusių dviejų FSB operatyvinių darbuotojų aiškinimų neliko abejonių, jog FSB sekė svetainėje „Krymo  realijos“ pasirodančius tekstus dar gerokai iki pradedant tyrimą Semenos byloje. Vieno jų žodžiais, publikacijos neigiamai atspindėjo situaciją Krymo respublikoje. Ši internetinė svetainė yra „Laisvės radijo“ projektas, pradėjo veikti 2014 metų pavasarį po „referendumo“, tekstai leidžiami ukrainiečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis. Laikoma vienu iš nedaugelio nepriklausomos informacijos apie įvykius Rusijos aneksuotame pusiasalyje šaltinių. Poklonskaja praėjusių metų pavasarį grasino visiškai ją blokuoti, nes esą ten bendradarbiaujantys žurnalistai teisina diversijas, ekstremizmą, kursto tautų nesantaiką ir be perstojo diskredituoja valdžios organus (ir buvo tai padarę kuriam laikui – kol leidėjai pašalino interviu su vienu Krymo totorių medžliso vadovų).

Regisi, FSB Krymo valdybos pareigūnai tikėjosi Semenos asmenyje sužvejoti itin stambią žuvį. Prašydami teismo leidimo elektroniniam žurnalisto sekimui saugumiečiai teigė turintys duomenų, kad žurnalistas palaiko pastovų ryšį su asmenimis, vykdančiais žvalgybą ir kitokią Ukrainos specialiųjų tarnybų ardomąją veiklą. Šių asmenų nurodymu jis už atlygį rengia ir perduoda užsienio pusei tendencingus tekstus apie situaciją Krymo respublikoje, vėliau naudojamą specialiose informacinėse akcijose prieš Rusiją. O tai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos RF baudžiamojo kodekso 275 straipsnyje – valstybės išdavimas.

Vis dėlto Nikolajų Semeną dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino ekstremistu ir teroristu – banko atsiskaitymo kortelę jam blokavo pagal įstatymą dėl neteisėtai įgytų pajamų legalizavimo ir terorizmo finansavimo užkardymo (taip nubausta dvi dešimtys Krymo gyventojų). Jam – 66-eri, jis yra pensininkas. Anksčiau dirbo Kijevo spaudoje, buvo Rusijos laikraščio „Izvestija“ korespondentas. Praėjusios vasaros pabaigoje turėjo vykti į Kijevą, Neurochirurgijos institutą, gydytis, nes yra patyręs stuburo traumą; gydymo vilkinimas gresia invalidumu. Tačiau FSB tyrėjas išvažiuoti neleido. 2016 m. lapkričio 28 d. Semena negalėjo dalyvauti Briuselyje vykusioje Rytų partnerystės pilietinės visuomenės forumo asamblėjoje, kur jam turėjo įteikti žurnalisto Pavelo Šeremeto žodžio laisvės premiją.

Teisiamasis kritikuoja Rusijos politiką

Nikolajus Semena pirmame teismo posėdyje pasakytoje kalboje bylos iškėlimą jam už nuomonės pareiškimą diskusijoje pavadino politiškai motyvuotu. Esą jis niekada nejautė politinio priešiškumo Rusijai. Nei viename Ukrainos ar Europos leidinyje nerastina nė vieno jo straipsnio, kurį galima būtų laikyti priešišku Rusijai. Esu parašęs straipsnių, kur kritikuoju vyriausybės politiką, kai kurias ekonomikos šakas, kai kuriuos valdžios atstovus, ne vien Rusijos, bet ir Ukrainos, tačiau kritika – tai ne tik žiniasklaidos teisė, o ir pareiga…

Pasak žurnalisto, Rusijos politiniuose sluoksniuose iš tikrųjų galėjo kilti Krymo prijungimo prie Rusijos idėja. Reikalas tas, kaip ji buvo įgyvendinta. Rusija priešingai visai pasaulinei tvarkai, pažeisdama Jungtinių Tautų Įstatus ir principus, Budapešto memorandumą, dvišalį susitarimą su Ukraina, įvykdė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos specialiosiose deklaracijose ir rezoliucijose, pirmą po Antrojo pasaulinio karo aneksiją. XX pirmoje pusėje buvo įvykdytos iš viso septynios aneksijos ir nė viena nebuvo pripažinta tarptautinės bendruomenės. Vėliau tarptautinių institucijų sprendimais viskas buvo grąžinta į pirmykštę padėtį, o agresoriai nubausti. Aš įsitikinęs, kad taip atsitiks ir su Rusija, – kalbėjo teisiamasis. – Aš nesu priešiškai nusiteikęs, aš tiesiog šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu kritikuoju Rusijos politikos metodus ir jos valdžios ketinimus visas problemas spręsti iš jėgos pozicijų ir kariniu keliu.

Teisiamasis atmetė jam primetamą kaltinamą raginus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Priešingai, – sakė žurnalistas, – aš pasisakau už šito vientisumo, kuris buvo pažeistas 2014 metais, atstatymą. Šanchajaus kovos su terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu konvencijoje (2001), pasirašytoje taip pat ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, ekstremizmu vadinami veiksmai, kuriais mėginama užgrobti valdžią, kėsinamasi į konstitucinę santvarką ir visuomeninį saugumą, be kita ko, panaudojant tam neteisėtai sukurtas karines grupuotes. Būtent tai ir buvo daroma 2014-ųjų pavasarį Kryme. Jeigu mano straipsnis ir laikytinas raginimu, tai šis raginimas yra ne pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, o atstatyti ir Rusijos, ir Ukrainos, draugiškų valstybių ir strateginių partnerių, teritorinį vientisumą, kuris buvo realiai pažeistas 2014-ųjų vasario-kovo mėnesiais.

Gynybos atspara – Rusijos Federacijos konstitucija

Valstybės kaltinimą žurnalistui Nikolajui Semenai palaikanti Krymo prokuratūra pasitelkė ir savo liudytojus. Tarp jų yra Krymo žurnalistas Sergejus Meškovojus, pastaruoju metu – apsišaukėlės Luhansko liaudies respublikos spaudos tarnybos darbuotojas. Ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad Semena visada nepakankamai objektyviai vaizdavo visuomeninę-politinę padėtį Kryme, aiškiai pasisakė už Ukrainą ir prieš Rusiją. Tačiau

svariausiu Semenos kaltės įrodymu prokurorai laiko lingvistinės ekspertizės išvadą. Kalbininkas ekspertas į tyrėjų klausimus, ar  žurnalisto tekste esama raginamų vykdyti ekstremistinę veiklą ir veikti prieš Rusijos teritorinį vientisumą, atsakė teigiamai: taip, esama.

Žurnalisto gynyba pateikė teismui kitos ekspertizės išvadas, kurias padarė politologijos profesorius Michailas Sava. Aš atsakiau į du klausimus, kuriuos iškėlė advokatai, gana paprastus ir suprantamus, – pasakė profesorius žurnalistams. – Ar tarptautinės teisės ir pasaulinės praktikos požiūriu Krymas yra Rusijos dalimi? Antras klausimas: ar Semenos teksto turinys pažeidžia Rusijos įstatymus?

Tarptautinės teisės požiūriu Krymas nėra Rusijos Federacijos dalimi. Reikalas tas, kad Rusijos konstitucijoje yra įrašytas Rusijos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas. Tai reiškia, kad jeigu tarptautine sutartimi pripažįstama Krymą esant Ukrainos dalimi, tai jokie Rusijos vidaus įstatymai negali būti viršesni už šią sutartį. O tarptautine sutartimi su Ukraina ir daugeliu kitų dokumentų, kuriuos pasirašė Rusija, Krymas pripažįstamas Ukrainos dalimi. Todėl nei vienas žmogus, tarp jų ir Nikolajus Semena, Krymo atveju negali raginti pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą. Jis nieko nerašė apie Krasnodaro kraštą ar Voronežo sritį, jis neragino atskirti šių subjektų nuo Rusijos. Jis rašė tik apie Krymo Autonominę Respubliką. Tai yra jam pateiktas kaltinimas yra neteisėtas (www.svoboda.org/a/28314977.htm).

Rusija nėra sudariusi jokių tarptautinių sutarčių dėl sienų, todėl negali savo teritorinio vientisumo teisės taikyti Krymui, – sako žurnalisto gynėjas Rusijos advokatas Aleksandras Popkovas. Kaip tik bus pasirašyta nauja sutartis dėl sienų su Ukraina, ji bus privaloma (https://www.novayagazeta.ru/articles/2017/04/04/72018). Rašydamas išvadą, profesorius Sava neabejotinai turėjo omenyje ir 1997 metų pabaigoje Rusijos Federacijos ir Ukrainos prezidentų pasirašytą abiejų valstybių draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojama nesikėsinti į esamas sienas, gerbti kitos pusės teritorinį vientisumą. O dėl Rusijos konstitucijos, tai joje sakoma: Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos ir tarptautinės Rusijos Federacijos sutartys yra jos teisinės sistemos sudėtinė dalis. Jeigu Rusijos Federacijos tarptautine sutartimi nustatomos kitos taisyklės, negu numatyta įstatymo, tai taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (15 str. 4 p.).

Nugalėtojai teisia nugalėtuosius

Advokato Emilio Kurbedinovo nuomone, žurnalistui Nikolajui Semenai iškelta byla yra neabejotinai politinė, o Rusijoje tokiose bylose, kaip rodo praktika, nuosprendis gali būti tik apkaltinamasis. Netikime mums palankia baigtimi. Manau, Semenai duos lygtinę bausmę, tai yra susaistys jį įsipareigojimais ir atims galimybę verstis žurnalistika. Tai ir yra baudžiamojo persekiojimo tikslas. Precedentų jau esama. Vienas Sevastopolio rajonų teismų skyrė lygtinę dvejų metų nelaisvės bausmę 24 metų vietos gyventojui, pripažinęs jį esant kaltą dėl viešo (internete) raginimo jėga vaduoti Rusijos užgrobtą Krymą.

Neseniai įvyko jau 100-asis teismo posėdis byloje dėl 2014 m. vasario 26 d. įvykių prie Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados rūmų. Ten vyko iš karto du mitingai: viename žmonės palaikė Ukrainos teritorinį vientisumą, kitame savo nuomonę reiškė Rusijos šalininkai. Tada nežinia kieno sukurstytose muštynėse dalyvavo abi pusės, tačiau teisiami tik Ukrainos šalininkai. Teisiami pagal Rusijos įstatymus, nors minimų įvykių metu Krymas dar nebuvo Rusijos aneksuotas ir jame veikė Ukrainos teisė. Daugeliui susidaro įspūdis, jog nugalėtojai teisia nugalėtuosius.

Muštynių prie parlamento byloje kaltinamas ir Medžliso pirmininko pavaduotojas Achtemas Čijgoizas. Kaltinimą jam pateikė 2015 metų pradžioje. Liberalaus leidinio „Novaja gazeta“ šaltinių teigimu, po 2014 metų pavasario įvykių su Krymo totorių atstovais buvo susitikusi naujai paskirta rusiškoji valdžia ir siūlė draugauti. Jūs, girdi, nestokite prieš, tradiciniuose tautiniuose renginiuose iškabinkite Rusijos vėliavą ir panašiai. Tie atsisakė. Čingoizas laikomas izoliatoriuje jau ilgiau nei dvejis metus. (https://www.novayagazeta.ru/articles/2016/10/12/70156).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

2016 metų balandį Krymo aukščiausiasis teismas pripažino visuomeninę organizaciją „Krymo totorių tautos medžlisas“ ekstremistine organizacija ir uždraudė jai veikti; rugsėjį Rusijos aukščiausiasis teismas patvirtino šį sprendimą. Krymo prokuratūra kaltino Medžliso vadovus ir narius veikus prieš Rusijos įstatymus – pradedant nuo 1991 metais paskelbtos Krymo totorių tautos nacionalinio suvereniteto deklaracijos priėmimu ir baigiant pusiasalio kelių blokada. Daugelis tų dalykų įvyko irgi dar iki Krymo aneksijos ir jiems negalėjo būti taikomi Rusijos įstatymai. Apeliaciniame skunde Rusijos aukščiausiajam teismui sakoma, jog Krymo totoriai yra pripažinti vietine tauta (коренным народом) ir turi teisę reikšti savo interesus per atstovaujamąjį organą. Medžlisas kaip tik yra toks demokratinis ir renkamas organas, o ne visuomeninė organizacija, kaip nurodė prokuratūra, ir jis negali būti kaltinamas terorizmu.

Medžliso vadovo Refato Čubarovo pasisakymai tapo dingstimi iškelti jam baudžiamąją bylą dėl separatizmo. Kaltinimas raginimu pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą buvo pateiktas dar keturiems Krymo gyventojams, tarp jų Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui. Šiomis dienomis turi paaiškėti Krymo totorių veikėjo Suleimano Kadyrovo likimas. Praėjusių metų rudenį jam pateikė įtarimus raginus nepripažinti Krymo aneksijos ir palaikyti Krymo totorių batalioną „Asker“. Šių metų pradžioje lingvistinė ekspertizė nustatė, kad jo komentaras socialiniame tinkle yra ne raginimas (призыв), o pritarimas (одобрение). Paskyrė papildomą psichologinę-lingvistinę ekspertizę.

Žmogaus teisių gynėjų duomenimis, per trejus nuo Krymo aneksijos praėjusius metus neteisėtai buvo nuteisti laisvės atėmimu ar be žinios dingo daugiau kaip 20 pusiasalio gyventojų (http://ru.krymr.com/a/28376038.html).

2017.04.09; 03:52

 

Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra… 

Norint mušti dingstį rasi

Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko. 

Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).

1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.

Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II). 

Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.

Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.

Daug pinigų išleido Rusija…

„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.

Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.

Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).

1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).

Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.

Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.

Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).

Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.

Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.

Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai  įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).

Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.

Putinas meluoja geriausiai

Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis

Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.

Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.

2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).

Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…

Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).

Praėjus vieneriems  metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.

Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.

Naujas Potiomkinas ir jo komanda

Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).

Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.

2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.

Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis  naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas. 

Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).

2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.

Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.

Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai

Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.

Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.

Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis. 

Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.

Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.

Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.

2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.

2017.04.02; 06:52

2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…

Šventinė SSRS šmėkla

Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį  pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:

Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!

Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!

Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!

Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!

Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!

Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!

Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.

Rusijos „žalieji žmogeliukai” okupuoja Krymą. Focus.ua nuotr.

Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.

Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии№ 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…

Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai

Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).

Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.

Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad  pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).

Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.

Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).

Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).

Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius

O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.

Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Исторические судьбы крымских татар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.

2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.

Netekus žemės nemiela tėvynė

1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.

Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.

Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.

Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).

Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog  Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.

1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%,  XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).

Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым”. Ч. 1-я, 1930).

Kolonistų antplūdis

Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…

Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…

1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).

1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).

1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).

Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.

Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.

Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.

(Bus tęsinys)

Focus.ua nuotr.

2017.03.21; 20:09

Prieš 25 metus Berlyne buvo pradėtos statybos teritorijoje, per kurią dar visiškai neseniai driekėsi Siena, tris dešimtmečius dalijusi Vokietijos valstybę, jos sostinę Berlyną ir visą Europą į du pasaulius – Vakarų ir Rytų, demokratijos ir totalitarizmo. Pasiryžusiems nusigauti per ją į Vakarų pasaulį grėsė mirtis. 

Dabar ten Berlyno gyventojai gyvena ir dirba, kartu su miesto svečiais pramogauja ir linksminasi. Lieka tik pavydėti jiems ir gal kai ko pasimokyti. 

Berlynas dabar – vienas gražiausių pasaulio miestų

Kai tuneliai veda į niekur

1949 metais Europos politiniame žemėlapyje radosi dvi Vokietijos respublikos – kapitalistinė (Vokietijos Federacinė) ir socialistinė (Vokietijos Demokratinė). Pastarajai teko rytinė Berlyno dalis, o nei vienai, nei kitai valstybei nepriklausantis kapitalistinis Vakarų Berlynas liko VDR tekusių žemių apsiaustyje. Ilgainiui priešiškose stovyklose atsidūrę vokiečiai susvetimės ir ims pravardžiuoti vieni kitus – Ossis ir Wessis.

Tačiau iš pradžių jie dar galėjo tiesiogine tų žodžių reikšme įsėsti į traukinį, vežantį jiems mielesne kryptimi. Mat susisiekimą tarp rytinės ir vakarinės miesto dalių nutraukė ne iš karto. 1951-aisiais neliko autobusų eismo, po dvejų metų – tramvajaus, tačiau ir po 1953 m. birželio 17 d. darbininkų politinio streiko (sukilimo) Rytų Vokietijoje mieste tebekursavo elektriniai traukiniai (S-Bahn), kasdien perveždavę apie  pusę milijono Berlyno gyventojų; dalis VDR gyventojų, savo akimis pamatę Vakarų Berlyno gyvenimą, nebegrįždavo į žadamą socialistinį rojų.

6-7 dešimtmečių sandūroje į Vakarus kasdien pabėgdavo vidutiniškai 500 žmonių. 1956 metų rudenį į Vakarus buvo persikraustę 1 milijonas Ossis, o iki 1961-ųjų ten atsidūrė apie 2,7 milijono (beveik 1/5 VDR gyventojų). Vakarų Berlynas tapo juodąja skyle, kur pranykdavo socialistinės respublikos gyventojai, ir komunistai nutarė padaryti tam galą. 1961 m. rugpjūčio 13 d. naktį dešimt tūkstančių VDR kareivių ir policininkų blokavo visus kelius, vedančius į Vakarų Berlyną, o sovietinės kariuomenės būriai apsupo kontrolės ir praleidimo punktus. Per vieną naktį VDR atsitvėrė nuo Vakarų Berlyno spygliuotosios vielos tvora (betoninę sieną ėmė statyti vėliau). Pertvėrė 193 gatves, 8 tramvajaus kelius ir 4 metropoliteno linijas (U-Bahn); pasienyje aklinai užvirino vandens ir dujų tiekimo vamzdžius, nukirpo elektros ir telefono laidus, užmūrijo kanalizacijos tunelius. Spygliuotoji tvora kai kur ėjo palei pat namo pamatus, kaip Bernauer Strasse, kur šaligatvis atsidūrė Vakarų Berlyne, o namai liko VDR; čia užmūrijo duris ir apatinių aukštų langus, kad žmonės negalėtų nušokti ant išganingojo šaligatvio…

Berlyno metro linijos eina tiek po žeme, tiek išnyra į paviršių

Kitur siena ėjo mįslingais vingiais. Antai Raudonosios armijos užimtas Reichstagas atiteko Vakarams, o už puskilometrio dunksantys Brandenburgo vartai – VDR. Rytams tekęs miesto centras (Stadtmitte) žemėlapyje atrodė įlindęs į Vakarų Berlyną kaip kiaulės šnipas. Kaip tik šiame iškyšulyje atsidūrė dviejų iš šiaurės į pietus einančių Vakarų Berlyno metropoliteno linijų C ir D (dabar U6 и U8) tuneliai, 11 stočių. Komunistai leido požeminį eismą per VDR teritoriją, tačiau traukiniai tais ruožais turėjo riedėti nesustodami (Vakarų Berlyno metropoliteno valdyba už šį leidimą mokėjo 2,8 mln. VFR markių per metus).

Keliose stotyse kirtosi ir tų, ir kitų linijos (Rytų Berlynui teko tik dvi, dabar U2 ir U5), pavyzdžiui, Aleksander platz stotyje Ossis persėsdavo iš vienos linijos į kitą. Tačiau priešiškų pasaulių keleiviai nematė vieni kitų – platformą skyrė iki lubų išmūryta siena. Traukiniai ėjo pro tamsoje skendinčius peronus ir tik švystelėjus prožektoriui galėjai pamatyti už kolonų pasislėpusius VDR kareivius. Liudininkų žodžiais, traukinys riedėdavo kraupiu tuneliu, rodėsi, ištisą amžinybę, kol išnirdavo tviskančioje Vakarų Berlyno stotyje.

Siena perpjovė pusiau Potsdamo aikštę (Potsdamer Platz). 3-4 dešimtmečiais tai buvo viena gyviausių Europos viešųjų erdvių, o kartu su Alexander platz – Berlyno kultūrinio gyvenimo šerdis, bohemos rojus. Prabangūs viešbučiai, daugybė kavinių. Visa tai paskutinę Antrojo pasaulinio karo savaitę pabaigė sugriauti bombos ir artilerijos sviediniai (kažin kokiu stebuklingu būdu sveikas išliko vienintelis pastatas –”Haus Huth”). Balandžio 30 d., netrukus po to, kai Hitleriui pranešė, kad rusai jau pasiekė Potsdamo aikštę, taigi visiškai priartėjo prie Reicho kanceliarijos bunkerio, fiureris atsisveikino su bendražygiais ir nusižudė… Reicho kanceliarijos griuvėsius pašalino 1952-ųjų pabaigoje, o štai Hitlerio bunkerio išsprogdinti nepavyko ir jis riogsojo dykynėje iki 1988 metų, kai čia pradėjo statyti gyvenamuosius namus. Potsdamo aikštė merdėjo dar ilgiau – stovėjo tuščia kelerius metus ir po Vokietijos susivienijimo, nors kaip tik čia žmonės 1989 m. lapkričio 9 d. pirmiausia prasilaužė į Vakarų Berlyną.

Nuo 1961-ųjų komunistai vis tvirtino Sieną – radosi apsauginės juostos, papildomos tvoros, užtvaros, grioviai; išilgai slankiojo patruliai ir risnojo šunys. Potsdamo aikštė buvo, galima sakyti, pavyzdinė mirties juosta – su platesniu nei visur kitur pasienio ruožu ir didžiausiomis kliūtimis. Joje atsidūrusi metro stotis stovėjo apleista iki 1993 metų, kai vėl atsinaujino eismas čia dar 1902 metais nutiesta pirmąja Berlyno metropoliteno linija. Pamėkle tris dešimtmečius buvo virtusi ir čionykštė miesto geležinkelio (S-Bahn) stotis; vokiečiai tokias stotis vadino Geisterbahnhofe, amerikiečiai – Ghost Stations. Vakarų Berlyno senatas kitoje aikštės pusėje palaipsniui supirkinėjo žemės sklypus ir valė juos nuo griuvėsių. 

Požeminiame Berlyno metro. Apskaičiuota, kad tai – viena iš patogiausių susisiekimo priemonių

2007-aisiais BBC pranešė apie buvusios VDR valstybės saugumo ministerijos (Stasi) archyve aptiktą 1973 metais rašytą dokumentą – įsakymą šaudyti į visus be išimties mėginančius pabėgti per Sieną, taip pat ir vaikus. Vis dėlto iki 1989 m. lapkričio 9-osios, kai į Vakarų Berlyną pabėgo  5075 žmonės. Beje, 1964-1989 metais 215 tūkstančių VDR piliečių ir 34 tūkstančiai politinių kalinių išvyko iš VDR legaliai – už jų išlaisvinimą VFR sumokėjo 3,5 mlrd. markių (2,7 mlrd. JAV dolerių). Komunistų tvirtinimu, mėgindami įveikti Sieną žuvo 125 žmonės, BBC duomenimis – 1245.

Fudzijamos kalnas Potsdamo aikštėje

Ne veltui Vakarų Berlynas supirkinėjo žemės sklypus Potsdamo aikštėje ir apie ją. Po Vokietijos susivienijimo Berlynui čia atiteko 60 hektarų laisvos teritorijos, kurią miesto senatas 1991 metais nutarė parduoti, padalijęs į keturis sklypus. Į staiga didelio Europos miesto centre prieinama tapusią žemę nukrypo didžiausių kompanijų žvilgsniai. Labiausiai pasisekė „Daimler-Benz“ (vėliau persivardijo į „Daimler-Chrysler”, o dabar „Daimler AG“), kuri kreipėsi pirmoji ir nusipirko didžiausią iš keturių dalių – apie 70 tūkst. m² už kiek daugiau kaip 100 mln. markių; Berlynas čia aiškiai pasikuklino. Iš kito pirkėjo – japonų „Sony“ – paėmė beveik 2,5 karto brangiau už 26,4 tūkst. m². Žemės sklypą čia taip pat įsigijo vokiečių milijardierius, vieno didžiausių pasaulyje mažmeninės prekybos tinklo, „Metro“, įkūrėjas Otas Baishaimas (Otto Beisheim) ir kiti.

Dabar sukruto garsiausi pasaulio architektai (Renzo Piano, Hans Kollhoff, Richard Rogers, Arata Isozaki, Lauber&Wöhr, Rafael Moneo). Jie miesto bendruomenės teismui pateikė didžiulį Potsdamo aikštės rekonstrukcijos maketą. Jame dominavo raudonas smailiaviršūnis dangoraižis (Hans Kollhoff, Helga Timmermann), primenantis 3 dešimtmečio Niujorko daugiaaukščių siluetus, tačiau daugiausia buvo modernių high-tech (aukštųjų technologijų) stiliaus pastatų. Dabar iš Kollhof-Tower 25 aukšte esančio „Panorama Punkt“ galima apžvelgti, kaip per paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį persimainė 50 metų merdėjusi Potsdamo aikštė. Dabar vienas jos naujų vardų – „Berlyno Manhetenas“.  

1998 metais „Daimler“ sklype baigė statyti 180 metrų ilgio prekybos kompleksą „Potsdamer Platz Arkaden“ (Renzo Piano), kur 40 000 m² plote išsidėstė apie 140 parduotuvių, daugybė restoranų ir kita; čia po vienu stogu telpa 4000 automobilių. 1993-1998 metais „Daimler“ sklype pastatyta 19 šiuolaikinių pastatų – ištisas kvartalas su Marlenės Ditrich (Dietrich) aikšte ir 10 gatvių, aukštos klasės viešbučiais, didžiausiu Europoje kazino, 1 800 vietų sale (Berlyno tarptautinio kino festivalio arena). 2000-aisiais kaimynystėje duris atvėrė įspūdingas „Sony Center“ (Helmut Jahn). Jį sudaro septyni pastatai, kuriuos dengia milžiškas stiklo kupolas – japonų šventojo kalno Fudzijamos priminimas; į stiklo ir plieno interjerą įkomponavo 1 300 tonų sveriantį garsaus prieškario viešbučio „Esplanade“ fragmentą (Kaisersaal), „pastūmėję“ 70 metrų. „Sony Center“ įkūnijimas, skelbiama, kainavo apie 750 mln. eurų, o kartu su kitomis statybomis į Potsdamo aikštę įdėta apie 2 mlrd. eurų. 

Ypač Berlynas įspūdingas naktį

Kai kas sakė, esą milžiniškos statybos nepasiteisins, nes po šeštos vakaro Potsdamo aikštėje bei gatvėse neliks žmonių. Ir labai klydo (nors įgyvendinant šį didelį projektą ne viskas sklandžiai klostėsi – mat ne viską numatė). Šiokiomis dienomis čia apsilanko 70 000 Berlyno gyventojų ir miesto svečių, o savaitgaliais – iki 100 000. Tiesa, ne visiems patinka dangoraižiai ir atgaivintos aikštės naujoviškumas, tačiau ji kuo geriausiai tarnauja žmonėms kaip miesto transporto, prekybos, kultūros, pramogų centras.

Ano amžiaus antroje pusėje, kai Potsdamo aikštė buvo kaip ir niekieno žemė, Vakarų Berlynas miesto gyvenimo šerdimi pasirinko Kurfürstendamm bulvarą su apgriauta Kaizerio Vilhelmo bažnyčia, o Rytų Berlynas – Alexanderplatz su 365 metrų aukščio televizijos bokštu ir Frankfurter Allee (Stalinallee, 1949, Karl-Marx-Allee, 1961). Kaip vaizdingai parašė viena lenkų autorė (Małgorzata Lange), Berlynas buvo padalytas į du kūnus ir turėjo dvi širdis. XXI amžiaus pradžioje prieškarinio Berlyno širdis, Potsdamer Platz, grįžo į savo vietą. Potsdamo aikštė – Vokietijos susivienijimo simbolis. Čia priešais naująją S-Bahn stotį stūkso Sienos memorialas, o dviejų grindinio trinkelių pločio juosta rodo, kaip ir visame mieste, kur jos eita.

Ilgiausią Sienos dalį su joje įamžintais Vokietijos suvienijimui skirtais 118 menininkų iš 21 pasaulio šalies kūriniais (1316 m) paliko Fridrichshaine rajone, ten veikia East Side Gallery – ilgiausia pasaulyje ekspozicija po atviru dangumi. 2013 metų pradžioje vokiečių žiniasklaidoje imta rašyti, jog 22 metrų ilgio ruožą numatyta perkelti kitur, nes prireikė prieigos prie per Šprė upės, kur netrukus turėtų būti pradėta 63 m aukščio elitinio gyvenamojo namo statybą. Projekto vertė – €35 milijonai. Nekilnojamojo turtas čia brangsta ir 1 m² gyvenamojo ploto kaina gali šoktelėti iki €10 000. Tuo tarpu Berlyno gyventojai protestuoja ir prieš Sienos memorialo ardymą, ir prieš namo statybą…

Vokiečių žurnalistai buvusią Sieną palygino su investuotojus traukiančiu magnetu: buvusio šaltojo karo simbolio vietoje statomi nauji namai, kurie turės didelę paklausą. Ir tai suprantama – laisvas plotas pačiame miesto centre! Prestižine tą vietą daro ir jos istorinė praeitis.

Nepalaidoti idėjos po asfaltu

Mūsų sostinėje Vilniuje neretai, deja, prireikia dešimtmečių, kol apsisprendžiama įkūnyti kokį sumanymą. Lenino paminklą nukėlė 1991-aisiais, keliolika metų svarstė, kaip sutvarkyti pagrindinę Vilniaus aikštę, tačiau iki šiol reikalas nė krust. Prieš ketverius metus išrinko ten Nepriklausomybės šimtmečiui statytiną paminklą ir… atsisakė jo. Naują konkursą skelbti jau vėlu. Nebūtų taip pikta, jeigu iš didelių užsimojimų ir jų keliamo triukšmo neišeitų šnipštas. Panašiai su Vilniuje ketinamu statyti Jono Basanavičiaus paminklu…

Beveik prieš 10 metų „Metro sąjūdis“ įžiebė naują diskusiją dėl metropoliteno statybos Vilniuje (tiesti tunelius bėginiam transportui motasi dar sovietų laikais). Tada architektas Valdas Jurevičiaus supliekė Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą detalųjį Šiaurinės gatvės planą. Esą jis nedaug skiriasi nuo sovietmečiu Miestų statybos projektavimo instituto pasiūlymų nutiesti gatvę, kuri eitų per sostinės šiaurinius rajonus. Tuo tarpu per pastaruosius dešimtmečius automobilių čia smarkiai padaugėjo ir tokia gatvė, kokią siūlo projektuotojai, neišgelbės nuo transporto spūsčių. Kaip parodė anuo laiku atliktas tyrimas, Vilniuje dėl transporto spūstyse deginamo kuro ir gaištamo laiko buvo patiriamas 1,5 mlrd. litų nuostolis per metus. O juk dar išmetamosios dujos ir iš viso – iš pat ryto sugadinta nuotaika.

Architektas pristatė savo įmonės parengtą Šiaurinės gatvės, eisiančios per Fabijoniškių, Šeškinės, Justiniškių, Pašilaičių rajonus iki Pilaitės, projektą, kuriame numatyta ir bėginė viešojo transporto rūšis – metropolitenas. Architekto žodžiais, jie atsižvelgę ir į užsienio miestų patirtį, pavyzdžiui, Berlyno. Esą Šiaurinės gatvė eitų per neužstatytas žemes, kurių čia yra panašiai kaip kadaise susidarė nugriovus Berlyno sieną. Esą Vilniuje aukštos įtampos elektros linijos apsauginė juosta trukdanti statyboms panašiai kaip kadaise Berlyno siena: žemės yra, o statyti joje negalima. Todėl projektuotojai pasiūlė elektros tiekimo liniją perkelti po žeme. Apskritai, beveik visa gatvė turėtų eiti po žeme, išlįsdama į paviršių tik viršum didelių sankryžų; joje numatyta ir metropoliteno linija – tarp automobilių eismo juostų. Nukreipus eismą į požemį, paviršiuje atsirastų nepalyginti daugiau laisvo ploto gyvenamiesiems ir komercinės paskirties pastatams.

Kaip matėme, Berlyno senatas po Sienos nugriovimo išsilaisvinusius žemės sklypus pardavė nepigiai, nors ir susilaukė kritikos: galėjo ir daugiau užsiprašyti! Vilniuje tada, prieš dešimt metų, siūlė parduoti žemės sklypus pageidaujantiems viršum požeminio kelio ir greta įsikurti verslininkams parduoti už simbolinę kainą. Tačiau jie privalėtų skirti pinigų tam tikrai požeminės gatvės atkarpai nutiesti. Tada buvo apskaičiuota, dar litais, kad 4 km Šiaurinės gatvės atkarpą su visais keliais nutiesti kainuotų kiek daugiau kaip 800 mln. litų. Beje, kalbėta, kad ir Vyriausybė čia galėtų perkelti kai kurias ministerijas.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Vilniaus plano“ projektuotojai pastaruosius metus, atrodo, nesėdėjo sukryžiavę rankas. Ką reiškia tai, kad Šiaurinę gatvę tiesti buvo numatytas Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų susisiekimo tinklo plėtros sprendiniuose, paprastam mirtingajam ne visiškai suprantama. Tačiau norėtųsi tikėti projektuotojus galiausiai išsprendus kažin kokias lygtis. Dar 2012-aisiais sužinojome kompetentingas žinybas padarius išvadą, jog ūkinė veikla Šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, kur nuo Vakarinio aplinkkelio iki Kareivių gatvės planuojama tiesti naują 6,5 km ilgio apšviečiamą gatvę su dviračių taku ir šaligatviais, aplinkai nepakenks. Vienoje vietoje, ties Šeškinės sodų bendrija, planuojamas apie 1300 m ilgio tunelis. Ten nugriautų statinius, išraustų apie 7 m gylio iškasą, ją uždengtų ir apsėtų žole.

Veja viršum tunelio – gražu. O štai vokiečiai palei geležinkelį paliko viską kaip augo ir net neapsišienavo. Tai – naujai pastatytų penkių namų kompleksas toje pačioje Potsdamo aikštėje – „Park Kolonnadenin Potsdamer Platz“ (Giorgio Grassi ir kiti). Biurai, parduotuvės, būstai. Ir U-Bahn linija, šaunanti į požemį ir toliau einanti po namais…

Kadaise Berlyno metropoliteną tiesė palei pagrindines miesto gatves ir tunelius kasė atviru būdu. Taip paprasčiau ir pigiau. O štai prireikė trumputės požeminės linijos, kuri sujungtų Brandenburgo vartus su Aleksander platz, ir garsiojoje Unterden Linden gatvėje teko kirsti ne mažiau garsias liepas. Net kantrūs vokiečiai skundžiasi, jog tunelių kasėjai keleri metai kelia čia didelių nepatogumų ir pabaiga dar negreitai. Suprantama, dabar nereikėtų tiek vargti prieš šimtą metų įžvelgus atsirasiant tokį projektą.

Tačiau jeigu dabar ko nors imamės, tai pažvelgime į ateitį – kad vaikams netektų vargti ardant tėvų pastatyta.

2017.03.08; 05:15

Viena Merfio dėsniais vadinamų tiesų kalba apie buitį: kiekvienas naujas horizontalus paviršius kaip mat apkraunamas. Ši  įžvalga tinka ir transportui: kad ir kiek gatvės būtų platinamos ir ilginamos, automobilių juose bus tiek pat. Tačiau ne Kopenhagoje, kur tuo  įsitikino savo kailiu ir išdrįso veikti pagal genialiai paprastą taisyklę: automobilių gatvėse nelieka, jas uždarius. 

Kopenhagos metro – patogus, greitas, mėgstamas ir pigus.

Iš pėstininkų – į karalius

1962 m. spalio 17 d. Kopenhagos senamiestyje esančia Frederiksbergo gatve plaukė 25 tūkstančių žmonių minia, žmonės dainavo ir šoko. Panašiai kaip iki tol per Kalėdas, kai čia neleisdavo automobilių. Tačiau dabar visų rūšių transportui (žmonės juokavo: išskyrus vaikų vežimėlius) uždraudė įvažiuoti ilgesniam laikui. Pavadino tai eksperimentu, nes norėjo pamatyti, kas iš to išeis. Amerikiečių „The New York Times” 1964 m. kovo 8 d. laidoje pranešė, kas įvyko kitoje Atlanto pusėje, Danijos karalystėje.

Kone prieš pusantrų metų Kopenhagoje pradėtas eksperimentas baigėsi miesto tarybos sprendimu Frederiksberggade visiems laikams palikti pėstiesiems. Lengvieji automobiliai, autobusai ir sunkvežimiai daugiau negoš šios gatvės, praeiviams nereikės baikščiai dairytis skubinantis per išmetamųjų dujų miglą. Kai kas net siūlo nuo dažnoko lietaus pakišti šią gatvę po stikliniu gaubtu, tačiau vienas iš miesto burmistrų, Alfredas Vasardas (Wassard-Jørgensen) būsiant keblumų jį valyti ir iš viso – žmonės pasiilgę gryno oro.

Advokatas Alfredas Vasardas, konservatorius socialistų valdomoje taryboje, kaip tik ir buvo šio pėsčiųjų pergale pasibaigusio eksperimento sumanytojas. Teisingiau sakant, tęsėjas tų  žygių, kuriuos matė daromus Vokietijos miestuose. Tada, 1962-ųjų rudenį, Frideriksbergo gatvėje skambėjo ir kita muzika – gatvės prieigas užtvenkę automobiliai bliovė visu garsu, signalizuodami apie jų vairuotojų nepritarimą šiam reikalui. Nuo pakylos kalbantį burmistrą glaudžiai supo akimis šmirinėjantys vyrai pilkais lietpalčiais ir minkštomis skrybėlėmis – tai policija, užuodusi apie galimą pasikėsinimą į vieno miesto vadovų gyvybę, nutarė apsidrausti ir atsiuntė savo žmones. Miesto archyve saugomi laiškai miesto šeimininkams, kur piktai smerkiamas Vasardo sumanymas.

Tiesa, piktintasi ne per ilgiausiai. Nuosavų lengvųjų savininkams liko dar daug miesto erdvių, kur jie karaliavo ištisus du dešimtmečius. Prekybininkai ilgainiui ne tik nusiramino, bet ir tyliai trynė rankas, nes į Frederiksberggade su dešimtimis parduotuvių parduotuvėlių ir kavinių patraukė miestiečiai ir plūstelėjo turistai. Dar kai kam nepatiko leidimas paišyti kreida tiesiog po kojomis ir barzdoti nevalyvi jaunuoliai (hipiai!), tačiau ir prie to priprato. 1967 metais per visą gatvę nutįso šventinis stalas – Kopenhagos įkūrimo 700 metų sukakties proga žmonės vaišinosi nemokamais blynais ir išgėrė 80 000 puodelių kavos.

Adokatas Alfredo Vasardas, ėjęs burmistro pareigas iki 1978 metų, atkovojo pėstiesiems dar kelias gatves, o po to veikė jo pasekėjai. Iš Frederiksberggade pėstieji nužygiavo į dabar visame pasaulyje žinomą promenadą Strøget. Kaip sakyta, danai giriasi, kad tai ir pirmoji, ir ilgiausia Europoje pėsčiųjų gatvė, nors daugiau teisių į šį titulą turi Bordo ir Roterdamas (šiame beveik visiškai bombų sugriautame Nyderlandų uoste pėsčiųjų ir prekybininkų gatvė atsirado 1953); negalima pamiršti ir kauniškės 1,6 km ilgio Laisvės alėjos (1982) bei pirmojo SSRS pėsčiųjų tako – Šiaulių bulvaro (1975).

Tačiau grįžkime į Kopenhagą. 1980-aisiais žmonės įžengė į restauruotą krantinę Nyhavn, kur kadaise plytėjo turgaus aikštė ir kur smuklėse linksmai laiką leido iš tolimų plaukiojimų sugrįžę jūreiviai. Šioje krantinėje gyveno garsusis pasakų rašytojas Hansas Kristijanas Andersenas. Dabar – tai vietos gyventojų ir turistų gausiai lankoma miesto įžymybė. Šią krantinę galima pasiekti kitomis anų amžių pėsčiųjų gatvėmis, o jos pabaigoje prieiti naujojo tūkstantmečio statinį – metropoliteno stotį Kongens Nytorv…

Viešosios erdvės gelbsti nuo susvetimėjimo

Į maištingo burmistro pasekėjų gyvybę niekas nesikėsino. Tačiau užvirė idėjų karas. Pasaulio miestai taisė kelią vis platėjančiam automobilių srautui. Kopenhagoje gimęs ir augęs architektas Janas Gelas (Gehl) – Alfredo Vasardo bendražygis, jam buvo 26-eri, kai su burmistru Frederiksberggade užtvėrė kelią automobiliams. Architektas miesto transporto departamentui atidavė daugiau kaip keturias dešimtis metų, patarinėjo pėsčiųjų ir dviratininkų takų projektuotojams Niujorke ir Maskvoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje. Visur jo atidžiai klauso. Tačiau 7-8 dešimtmečiuose ir Danijoje buvo didelių viršininkų, kurie, Gelo žodžiais, ragino tiesti autostradas Amerikos ir kitų Europos didmiesčių pavyzdžiu. Jaunas architektas pasuko su humanistais, kurie stūmė iš miesto modernistų ten brukamus automobilius. Dabar 80-metis Gelas kalbasi su žurnalistu savo biure, esančiame viename jaukių pastatų Vesterbro rajone: Šio pastato galėjo nebūti. Kaip tik šitoje vietoje turėjo eiti greitkelis.

Pagal 1948 metais sumanytą miesto plėtros strategiją miestas turėjo plėstis penkiomis kryptimis į vakarus – pagal geležinkelius kelius. Vesterbro rajoną, tuo metu ne kokios šlovės, užsimota nušluoti, nutiesti ten plentą ir apstatyti jį daugiaaukščiais namais. Buvo numatyta nutiesti 12 juostų plentą skambiu pavadinimu „Ežerų žiedas“, kuris perskirtų miesto centrą ir eitų per garsiuosius miesto ežerus. Laimė, šie projektai liko popieriuje,  tačiau kai ką modernistamsvis dėlto pavyko įgyvendinti. Pavyzdžiui, nutiesti 6 juostų greitkelį per šiaurinius miesto rajonus tiesiog po namų antrųjų aukštų langais. 

Kopenhaga – laimingų žmonių miestas

Šis kelias atvėrė žmonėms akis, – prisimena daugiau kaip 40 metų miesto transporto departamente išdirbęs Sorenas Elis (Søren Elle). Žmonės visa savo esybe pajuto, kas laukia jų miesto ateityje ir subruzdo. 1968 metais pagrindinis Danijos laikraštis „Politiken“, atsiliepdamas į žmonių nuotaikas, nustojo palaikęs modernistinę miesto rajonų pertvarką. Vis dėlto dar du dešimtmečius mieste karaliavo automobiliai. Juos pribaigė ne energetinė krizė (juk kitur automobilistai atsigavo ir iki šiol ne be pasisekimo reikalauja vis naujų  erdvių). Jūs galbūt manote, jog nutiesus žiedinį kelią miesto gatvės bus išlaisvintos nuo automobilių, aiškina Elis. – Klasikinė transporto planavimo klaida yra noras išplėsti erdvę automobiliams. Jeigu labai norite atsikratyti automobilių, tiesiog uždarykite kelius.

Tokios filosofijos priešininkai stoja piestu: kaip gi plėtosime ekonomiką be naujų kelių?! Jiems atsako Maikas Aksonas (Mike Axon), projekto „Create“, vadovas. Miesto planavimo ydų tyrimas dar nebaigtas, tačiau regisi, jog kelių tiesimas norint paspartinti ekonomikos plėtrą yra nepakankamas argumentas. Nauji keliai – ne panacėja.

Šiais metais sukanka 600 metai, kai Danijos, Švedijos ir Norvegijos vienytojas karalius Erikas VII sostine paskelbė Kopenhagą. XVII amžiaus pirmojoje pusėje, valdant Kristianui IV, Kopenhaga tapo svarbiausiu Šiaurės Europoje kariniu ir prekybiniu uostu. Tačiau miesto istorijoje būta ir skaudžių pralaimėjimų. XIX amžiaus pradžioje Kopenhagą beveik iki pamatų sugriovė anglų laivyno patrankos. Po šito radosi terminas „Copenhagenization“, reiškiantis laivų atidavimą nugalėtojams. Ir štai XX amžiaus pabaigoje per pasaulį pergalingai nužengė sąjūdis „To Copenhagenise“ – tvarkyti miesto viešumas kaip Kopenhagoje. Žiūrėti ne iš padebesių, o gatvėje esančio žmogaus akimis. Naujas dviratininkų tiltas malonus akiai ir iš paukščio skrydžio, tačiau patiems dviratininkams patogu į jų pusę  pasvarintos šiukšlių dėžės ir pakojis, sustojus prieš draudžiamą signalą sankryžoje. Laukiant galima kaip reikiant atsisėsti, o galima tik alkūnę padėti…

Ir svarbiausia. Kopenhagoje viešosios erdvės, kaip kadaise svajojo jaunas architektas Janas Gelas ir ko siekė visą gyvenimą, suartina žmones.

Į tuščią lauką statybininkus atvežė metro

Danijos vyriausybė prabilo apie sostinės plėtrą 9 dešimtmečio pabaigoje, kai radosi būtinas reikalas nelikti nuošalyje nuopasaulyje vykstančių didelių politinių ir ekonominių permainų. Miestui reikėjo flagshipproject – flagmano laivo, kuris išvestų sostinę į platesnes erdves. 1989-aisiais tuomečio Danijos premjero ministro Poulio Šliuterio suburta ekspertų taryba parengė naują Kopenhagos plėtros strategiją „Ko mes norime iš savo sostinės“. Joje numatė tris didelius statybos projektus: tilto per Eresuno(Øresund) sąsiaurį, metropoliteno Kopenhagoje ir naujo rajono Amagerio salos vakarinėje dalyje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kopenhagos metropoliteno statybos darbai prasidėjo kaip tik anapus sąsiaurio – Amagerio salos šiaurės vakarų plynėse. Nuo Kopenhagos rotušės iki tų miestui taip reikalingų laisvų plotų – viso labo 3 kilometrai, tačiau nebuvo patogaus susisiekimo (tarptautinis kelias E20 ėjo į Švediją ir Sankt Peterburgą). 1992 metais įkurta danų kompanija „Erestadsselskabet” turėjo du veiklos barus: tiesti metropoliteną ir statyti naująjį rajoną Ørestad. 2007-aisiais, kai M1 pasiekė Kastrupouostą, kompanija skilo į dvi – viena jų, „Metroselskabet”, dabar valdo M1 ir M2 ir vykdo naujųjų linijų, M3 ir M4, statybą. Iš to matyti, kad metro linijos tiesimas ir Ørestad statyba buvo laikomi kaip viena. M1 galinęstotį Vestamаger pasiekė 2002-aisiais, o pirmi gyvenamieji namai iškilo 2004 metais. Rajono Ørestad plotis yra puskilometris ir kiek daugiau, užtat ilgis – apie 5 kilometrai. Ir per vidurį – metropoliteno linija.

M1 bėgius per Amager Vestklojo paviršiuje, taigi metro nutiesti čia kainavo gerokai pigiau. Didelę dalį tam reikalingų pinigų gavo vadinamuoju English New Town finansavimo būdu – kai kelių tiesimo ir kitų transporto objektų statybos sąnaudos padengiamos pardavus tame rajone būtent dėl pagerėjusio susisiekimo pabrangusius žemės sklypus. Metro paskatino Ørestad naudingą visa ko sąveiką, štai tokią sinergetiką: geras susisiekimas – stipresnė naujo rajono trauka – didesnė pagunda ten investuoti – naujų gyventojų ir vartotojų radimasis – gausesnis keleivių srautas – greitesnė į metro, namų ir kt. į statybas įdėtų lėšų grąža. (Naujųjų linijų tiesimo taip finansuoti neišeina, nes jos eina apgyventomis vietomis, tad statyboms paimti kreditai bus grąžinami iš pinigų, gautų pardavus dalį miestui priklausančio turto, mokesčių ir, suprantama, iš metro keleivių, kaip bitelių, be perstojo nešamų krona po kronos).

Būtų didelė klaida Ørestad pavadinti gyvenamuoju rajonu, juo labiau miegamuoju, kaip dažnai pasitaiko. Ateityje, viską pabaigus, čia įsikurs 20 tūkstančių gyventojų. O dirbs – 80 tūkstančių. Studijuos – 30 tūkstančių; čia įsikūrė keletas Kopenhagos aukštųjų mokyklų. Žodžiu, mietas mieste – su verslu, švietimu, kultūra, sportu, bendruomene. Kadaise šiuos tyrus vadino Lorteøen – sąvartynu. Dabar ši vietovė gavo didžiausios Skandinavijos kryžkelės vardą. Ørestad nėra istorinių paminklų, tačiau aplankyti jį tikrai verta (geriau važiuoti ne automobiliu, nes bus daug vargo ir išlaidų, o metropolitenu pasiėmus dviratį). Pamatysite, kaip bus statomi ateities miestai. Dažnas klausia: kodėl taip nestatoma visur? Architektų čia niekas nesaistė: kai nieko nėra, gali atsirasti kas tik nori. Čia nėra dviejų panašių namų, o gatvės pavadintos architektų vardais – miestai ne savaime statosi. Tačiau tai jau kita tema.

Danai gali didžiuotis dar vienu tuneliu – Drogdentunnelen. Jis eina nuo Amagerio salos Eresuno sąsiaurio dugnu 3 500 metrų iki Perberholmo salos, kur prasideda 7845 m ilgio tiltas, atsiremiantis į Švedijos krantą; salą supylė iš to, ką iškasė gilindami dugną. Paprastai šis 2000 metais pradėtas naudoti įspūdingas statinys vadinamas Eresuno tiltu (dan. Øresundsbroen, šved. Öresundsbron), juo automobilių magistralė ir geležinkelis jungia Kopenhagą su švedų pasienio miestu Malme. Daugelis danų ir švedų jį pirmiausia pamatė jau kitais metais parodytame šių šalių kinematografininkų bendros kūrybos detektyviniame TV seriale „Tiltas“. Kiti jį pervažiuoja ten ir atgal penkis kartus per savaitę. Žmonės dirba Kopenhagoje, o gyvena Malmėje (pigiau) ir į darbą važinėja elektriniu traukiniu (Öresundståg). Malmė ėmė darytis Kopenhagos miegamuoju rajonu, bet dėl to nesielvartauja – stato daug gyvenamųjų namų ir iš to uždirba. Kopenhaga ėmė darytis naujos pasienio aglomeracijos centru. Susivienijus galima daugiau padaryti.

2017.02.23; 15:25

Ar daug žinome bendrinių daiktavardžių ir juo labiau veiksmažodžių, sudarytų iš miesto vardo? „Šanchajus“? Tuo tarpu gyvuoja štai toks angliškas, pasakytume, terminas: to Copenhagenise. Daryti kaip Kopenhagoje.

Tai reiškia Kopenhagos miesto viešųjų erdvių tvarkymo modelio pasaulinį pripažinimą. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Danijos princas važinėja dviračiu, karalienė – metro

Danijos karalystėje dabar, priešingai negu miglotais Hamleto laikais, viešpatauja taika ir ramybė. 2013 metais danų sostinę Kopenhagą pripažino geriausiu gyventi miestu pasaulyje (britų žurnalo „Monockle“ tyrimas). 2016 metais „Eurobarometras“ rinko Senojo žemyno miestą, kuriame gyvena laimingiausi žmonės. Pirmoji vietą teko mums mažai žinomam Danijos miestui Olborgui (Aalborg), turinčiam kiek daugiau kaip 112 tūkstančių gyventojų, o antrąją užėmė Karalystės sostinė Kopenhaga (netoli 600 tūkstančių), kur pareiškė viskuo esą labai patenkinti 2/3 apklaustųjų; dar 28% žmonių buvo patenkinti ir vos 5 procentams iki laimės kažin ko trūko. (Beje, toliau eina Islandijos sostinė Reikjavikas, Šveicarijos finansinis centras Ciurichas, Austrijos miestai Gracas ir Viena, Olandijos – Roterdamas, Groningenas ir Amsterdamas, Jungtinės Karalystės – Mančesteris, Kardifas, Niukaslas prie Taino, Belfastas, Vokietijos – Miunchenas ir Esenas, Belgijos – Antverpenas, Švedijos – Stokholmas ir Malmė, Norvegijos– Oslas.)

Tyrėjus domino daugelis dalykų, tarp jų ir klausimas, ar žmonės patenkinti miesto viešosiomis erdvėmis, susisiekimu. Pastariesiems dalykams Kopenhagoje net tie 5 procentai vargu ar turėjo priekaištų. Miesto svečiai būtinai aplanko miesto istorinį centrą, kur savo akimis pamato pėsčiųjų karaliją – Strøget ir sykiu dalelę to, kas vadinama laimingu gyvenimu. Penkios gatvės ir trys aikštės sudaro seniausią ir gal ilgiausią Europoje promenadą (1,5 km) su daugybe didelių ir mažų parduotuvių, restoranų ir kavinių, viešbučių, senųjų rūmų ir kitų architektūros paminklų. Sekmadienį dauguma parduotuvių poilsiauja, tačiau miestiečių čia pilna, linksmina klounai ir muzikantai, žmonės patys šoka ir dainuoja. Vasarą Strøget grindiniais prakulniuoja iki 80 tūkst. žmonių per dieną, niūresniais metų laikais – apie 50 tūkstančių. Gyvenimas šiame rojuje verda ištisą parą.

Turistai dalijasi įspūdžiais: Kopenhagoje reikia pasistengti, kad fotografuojant į kadrą nepatektų dviratis. Netgi galima užklupti patį Danijos princą Frederiką, sėdantį ant dviračio; prieš kelerius metus Vilniuje lankęsis sosto įpėdinis nepraleido progos pasivažinėti mūsiškiu oranžiniu

Dviračių kultas Danijos sostinėje vertas atskiro pokalbio, o šiuo kartu pasitenkinkime iškalbingu piešinėliu: iš 100 miesto gyventojų 86 į darbo vietą ar mokslus keliauja dviračiu, viešuoju transportu ar pėsčiomis, ir tik 14 – nuosavu automobiliu.

Ši diagrama byloja, kokią transporto rūšį labiausiai mėgsta Kopenhagos gyventojai.

Beje, šią diagramą siūlo danų “Copenhagenize Design Company”, propaguojanti ir diegianti dviračių kultūrą Kaip Kopenhagoje daugelyje Europos ir pasaulio miestų. Ši kompanija pastarąjį kartą iš daugiau kaip 120 planetos miestų (per 600 tūkst. gyventojų) prielankiausiu dviratininkams pripažino… Kopenhagą, tačiau danų objektyvumu nederėtų abejoti, nes iki tol tokiu miestu buvo laikomas Amsterdamas. Kopenhagoje pusė gyventojų keliauja po miestą dviračiu, jiems skirti takai ir keliai sudaro vieningą tinklą ir driekiasi apie 400 kilometrų (vis ilgėja). Danijos sostinėje, skaičiuojama, kiekvienam automobiliui tenka po 5,2 dviračio. Kone Pasaulio dviračių sostinė?

(Įdomumo dėlei: daugiausia miestų, kur dviratininkai patogiai ir saugiai jaučiasi, yra Šiaurės Vakarų Europoje, tai Eindhovenas, Utrechtas, Malmė, Antverpenas, bet yra ir kitose Europos kampeliuose – Sevilija, Liubliana, Strasbūras, Nantas, Berlynas, Viena, Paryžius, taip pat Naujajame Pasaulyje – Buenos Airės, Mineapolis, Monrealis, Portlandas, Luisvilis, prie pirmūnų priskiriamas Tokijas ir Pertas Australijoje.)

O štai Kopenhagos kampelio nuotrauka, kur nematyti dviračio. Ne, atidžiau patyrinėję vis dėlto jį aptinkame pačiame pakraštėlyje – nupieštą ant dviratininkams skirto tako… Iš čia regimo stiklinio statinio nesuprasime, tačiau raidė M išduoda, kad tai yra metropoliteno stotis; stiklinės piramidės – tai langai, apšviečiantys po žeme peroną.

Kai kurie iš Kopenhagos grįžę turistai vėl ir vėl dalijasi savo atradimu: Kopenhagoje yra metro! Svečiai Kopenhagos metropoliteną apibūdina kaip šviesų, švarų, šiuolaikinį. Daugeliui didelį įspūdį daro tai, kad nedideli ir jaukūs traukinukai rieda be mašinisto. Jo vietoje galima įsivaizduoti save – tereikia atsisėsti pačiame sąstato priekyje. Pirmieji automatiškai valdomi metropoliteno traukiniai pajudėjo 9 dešimtmečio pradžioje Japonijoje, tačiau iki šiolei toli gražu dar ne visur traukiniai rieda tarytum patys savaime.

Raudona M raidė skelbia, kad tai – Kopenhagos metro

Københavns Metro pradėjo veikti 2002-aisiais, ir čia sudėta viskas, kas tuo metu buvo moderniausia. 2008 metais ekspertai iš Tokijo, Londono, Niujorko  ir kitų metropolitenais pagarsėjusių miestų Kopenhagos metro pripažino geriausiu pasaulyje: veikia it laikrodis, saugus, keleiviai patenkinti. Priešingai negu Stokholmo metropoliteno, vadinamo ilgiausia pasaulyje dailės galerija, Kopenhagos metro stotys yra kuklios, daug kur laiptai ir eskalatoriai veda į peroną tiesiai iš gatvės.

Kodėl Kopenhaga pasirinko ne tramvajų, o metro

Kam metropolitenas mieste, kur iš vieno krašto į kitą nužygiuoti užtenka valandos, o miesto centrui pereiti iš viso nereikia nė pusvalandžio? Danijos sostinė neužima nė 90 kv. kilometrų (palyginimui: Vilniaus miesto plotas – 401 km², mūsų yra 574 tūkstančiai). 1992 metais Danijos parlamentas sprendimą pradėti naują statybą pagrindė jį reikalu garantuoti gyventojams greitą ir šiuolaikišką susisiekimą, nepriklausantį nuo transporto situacijos gatvėse ir maksimaliai patogų keleiviams.

Ilgai ir gerai Kopenhagos gyventojų poreikius tenkino miesto elektrinių traukinių ir priemiestinių traukinių tinklas; traukiniai iš Didžiosios Kopenhagos atvežtus keleivius išlaipindavo vakariniame miesto centro pakraštyje, palei senąją gynybinę liniją, o patį senamiestį žmonės pasiekdavo tramvajumi. Tačiau 7 dešimtmečio pradžioje ir Danijos sostinę pasiekė automobilių bumas. Mieste energingai imta šalinti visa, kas trukdo jų eismui. Laisvinant automobiliams kelią, 1963-aisiais vienu mostu panaikino gerai išvystytą troleibusų tinklą. Visą miestą aprėpęs tramvajus dėl savo nepaslankumo ėmė strigti spūstyse, todėl ir jį ilgainiui teko pašalinti iš viešojo transporto sistemos kaip nepritapusį prie naujosios tvarkos. Kentėjo ir kadaise gatvėse neblogai įsitaisę dviratininkai, daugelyje sankryžų dviračių takus užėmė dešinėn sukantys automobiliai. 7 ir 8 dešimtmečių sandūroje dviračius balnojosi kaip niekad mažai miesto gyventojų – vos dešimtadalis. Dabar, nelikus tramvajaus, į miesto centrą reikėjo eiti pėsčiomis arba važiuoti autobusu.

Vienu metu transporto planuotojams rodėsi, jog tramvajų pakeitęs autobusų eismas – geriausia išeitis, nes jie rieda kartu su automobiliais ir netrukdo jiems. Tačiau netrukus tramvajaus išlaisvintą vietą užtvindė nauji automobilių srautai, spūstyse ėmė strigti ir automobiliai, ir autobusai. Tada autobusams skyrė atskiras eismo juostas. Laikui bėgant savo dalį gatvėse gavo ir pėstieji, tad dabar tebuvo girdėti skundžiantis nuosavų automobilių vairuotojus. Jie šeimininkavo mieste du dešimtmečius – iki 1983-iųjų, kai automobilių antplūdį sustabdė energetinė krizė. Automobilių savininkų likimas buvo nulemtas: jie turėjo papildyti būsimo šiuolaikiško transporto keleivių gretas.

Dar labiau greito ir patogaus transporto reikėjo užsimojus miesto plėtrą perkelti toliau į rytus – į kitą sąsiaurio pusę. Atsisakius tramvajaus, šios miesto dalies nesiekė joks bėginis transportas. Dabar reikėjo nuspręsti, koks jis, tas transportas, turėtų būti.

Kaip ir daugelyje miestų 10 dešimtmetyje, Kopenhagos transporto projektuotojų akys nukrypo į LRT (ligh trail transit). Dažnai ši bėginė transporto rūšis vadinama greituoju tramvajumi – nuo metropoliteno sąstato skiriasi mažesniais gabaritais, galia ir greičiu. Ir dar turi ant vagonų stogų stirksančius elektros srovės imtuvus – pantografus. Kaip tik šitie „ragai“ ir užkliuvo – tramvajui reikalingas didėlesnio skersmens tunelis, o tai – laiko gaišinimas ir gerokai daugiau sąnaudų. Juk senamiestyje bėgiai turėjo eiti po žeme ir požeminė dalis sudarė beveik pusę viso 23 km ilgio kelio. LRT sąstatas pasirodė netinkamas ir dėl pernelyg mažo palyginti su metro traukiniu judėjimo greičio trasoje – atitinkamai 25 km ir 40 km per valandą.

Šioje vietoje prašosi pastaba paraštėje. Įdomu, kad net trys greitojo tramvajaus linijos buvo numatytos Vilniaus transporto schemoje dar anksčiau negu Kopenhagoje – 9 dešimtmečio viduryje. Ir jau buvo pradėtas rengti pirmojo ruožo techninis-ekonominis pagrindimas. Buvo numatyti šie maršrutai: Sudervės gyvenamasis rajonas – Oro uostas (19,5 km), Pašilaičiai – Lentvaris (23,5 km), Geležinkelio stotis – Santariškės (15,5 km). Keliolika kilometrų bėgių manyta nutiesti požeminiuose tuneliuose. Antai iš tada Suderve vadintos Pilaitės atvykstantis tramvajus būtų važiavęs požeminiu 5,1 metro skersmens tuneliu palei Ukmergės plentą iki Kalvarijų gatvės, kirstų Nerį, dabartinį Gedimino prospektą, tęstų kelionę po senamiesčio namais ir gatvėmis iki Geležinkelio stoties, o nuo čia vėl po žeme riedėtų iki Naujininkų; šioje atkarpoje turėjo būti net penkios požeminės stotys.

Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Tunelius būtų projektavę pagal sovietinius metro normatyvus – kad ateityje be didelės rekonstrukcijos juos būtų galima panaudoti metropolitenui. Apie greitą žlugimą nė nesapnuojančioje Sovietų Sąjungoje statyti metro pretendavo dvi dešimtys nepalyginti didesnių nei Vilnius miestų, tad buvo telikę kantriai laukti savo valandos. Kaip matome, mūsų sostinė pasirinko laukti ne rankas sudėjus, o parengtyje…

Kopenhaga tuo tarpu pasirinko mažąjį metropoliteną (mini metro). Tunelių vidutinis skersmuo – 4,9 metro (Londone dabar rausia 7 m skersmens tunelius). Požeminėse stotyse (9 iš 22-ų) atsisakyta vestibiulių su turniketais, jos yra ne ilgesnės kaip 60 metrų. Ankštame senamiestyje (Kongens Nytorv) vietą stočiai kasė atviru būdu, tad ir nebuvo kur užsimoti. Atitinkamo mastelio yra ir visa kita. Københavns Metro kursuojančių iš trijų vagonų sudarytų sąstatų ilgis – viso labo 39 metrai, juos teisingiau vadinti net ne traukiniais, o traukinukais (gamintojas – italų „Ansaldo Trasporti“, dizainas irgi italų – pasaulinio garso „Giugiaro Design“). Iš didmiesčių atvykusiems svečiams jie atrodo puikūs, bet per maži – 96 sėdimos и 204 stovimos vietos. Pavyzdžiui, Londone galima įlipti į vieną iš 8 vagonų ir ilgesniu nei 130 metrų sąstatu važiuoti kartu su pusantro tūkstančio bendrakeleivių. Bet Kopenhagai tokių monstrų nereikia. Daugiausia pasaulyje keleivių perveža Tokijo metropolitenas – daugiau kaip 3 milijardus per metus, arba per savaitę tiek, kiek Kopenhaga per metus. Københavns Metro – kuklus metropolitenas. Tačiau, sako, jame galima sutikti pačią Danijos karalienę – karališkoji šeima, kaip ir visa aukštuomenė, nesipučia prieš savo valdinius…

Københavns Metro tyliai riedančius traukinukus veda automatinė valdymo sistema. Ji apsaugo nuo tikėtinų žmogaus klaidų, tiksliai nustato atstumą tarp sąstatų ir atlieka visa kita, kas reikalinga sklandžiam ir saugiam eismui. Metropoliteno valdymo ir techninio aptarnavimo centre šį eismą stebi 5 operatorių pamaina, pasirengusi įsikišti atsitikus kas nenumatyta. Visa kita yra kaip visur, kur nepraeinama pro naujoves ir žiūrima ekonomijos. Antai požeminės stotys glūdi giliau nei jas jungiantys bėgių keliai, todėl iš stoties išvykęs traukinukas įsibėgėja pakalne, o prieš kitą stotį jį vėl stabdo įkalnė; metro statytojai giliausiai įsikasė 33 metrus.

Københavns Metro statė kompanijų konsorciumas, į kurį įėjo tokios galiūnės kaip italų „Astaldi“ (tiesė Romos, Genujos, Milano metropolitenus), prancūzų „Soletanche Bachy“ ir SAE (Lamanšo tunelio tiesėjai), austrų „Ilbau“ (dabar „Strabag“) ir kitos. Požeminiai darbai prasidėjo palyginti greitai, skaičiuojant laiką nuo politinio sprendimo priėmimo dienos – 1998-aisiais. Kopenhagos metro savininkė ir valdytoja yra kompanija „Metroselskabet”, kurios 50 % akcijų priklauso Kopenhagos komunai, 8,3 % — sostinės priemiesčio Frederiksbergo komunai, o 41,7 %  – valstybei.

Dvi yra gerai, o keturios – geriau!

Paskutiniame Kopenhagos metropoliteno ruože (iki Kastrupo oro uosto) kloti bėgius baigė 2007-ųjų rudenį, o prieš kelis mėnesius Danijos parlamentas beveik vieningai jau buvo nusprendęs tiesti dvi naujas linijas: žiedinę ir pusiau žiedinę (Cityringen, arba M3 ir M4). Dabar miesto svečius stebina ne tai, kad palyginti nedidelis miestas turi metropoliteną, o tai, kad su dideliu užmoju varo jį toliau! Užsakovė „Metroselskabet” subūrė naują konsorciumą, „Copenhagen Metro Team“ (CMT), į kurį įeina italų kompanijos „Salini Impregilo“ ir „Seli“. M3 ir M4 – tai po žeme einantis 15,5 km bėgių kelias ir 17 stočių. Naujus tunelius pradėta kasti 2013-ųjų vasarą. 2019 metais numatomų pabaigti darbų kaina gali siekti 50-60 mlrd. danų kronų (iki €8 milijardų). Neutraliu stiliumi šio projekto tikslas apibūdinamas šitaip: Kopenhagos gyventojai ir Danijos sostinės svečiai sulauks efektyvios ir stabiliai veikiančios transporto sistemos, kuri jungs miesto rajonus ir teiks galimybę laisvai esant bet kokiems orams ir transporto srautams miesto gatvėse. Nelaužant liežuvio: bus patogu žmonėms.

Iš pradžių M1 ir M2 statybą ne tik gyrė, bet ir kritikavo. Sakė, traukinukai važinės tušti. Tačiau pradėjus jiems kursuoti palyginti greitai keleivių srautas padidėjo iki 160 000 per dieną ir kritikai nutilo. Vietomis keleiviams ėmė darytis net ankšta. Štai iš vakarinės Kopenhagos dalies priemiestiniais ir miesto traukiniais suplaukiantiems žmonėms pasirodė labai patogu geležinkelio stotyje Nørreport persėsti į metro traukinuką ir juo pavažiuoti tarpstotę iki miesto centro. Tačiau geležinkelio traukiniai veža nepalyginti daugiau nei metro, ir pagrindiniame metropoliteno ruože Nørreport-Kongens Nytorv keleiviai ėmė tvenktis. Netgi prireikė šiokių tokių apribojimų: čia uždraudė piko valandomis rodytis su dviračiais, nors šiaip metropoliteno stočių peronuose yra nurodyta, kur sustos dviratininkams skirtas vagonas, o šių viduje – kur dviračiams vieta.

M3 ir M4 – tai du nauji požeminiai keliai, vedantys iš geležinkelio stočių į miestą centrą; senamiestyje sueis visos keturios linijos. Žiedinė linija Cityringen sujungs miesto centrą ir su rajonais, kurių iki šiol nesiekė geležinkelio traukiniai. Jai pradėjus veikti, metro pajėgs pervežti kelis kartus daugiau negu dabar keleivių – iki 150 milijonų per metus. Tuo tarpu jau svarstoma galimybė iki 2030 metų „žiedą“ dar paplatinti, kad metropolitenas aprėptų ir priemiesčius.

Kopenhagoje susisiekimas gerokai skiriasi nuo mums įprasto. Ten viešosiose erdvėse svarbiausi yra dviratininkai ir pėstieji. Antroji vieta miesto transporto hierarchijoje priklauso viešajam transportui. Pastarojo pagrindinė rūšis – miesto elektriniai traukiniai (S-tog). Jie kursuoja 7 linijomis, kurių bendras ilgis – 170 km, stoja 85 stotyse ir per dieną perveža 360 tūkst. keleivių. Po jų eina įprastas geležinkelis (S-train). Tada – metro ir galiausiai – autobusai; esama dar vandens autobusų ir net elektrinių mikroautobusų turistams vežioti. Taigi Kopenhagoje metropolitenas – ne svarbiausias transportas. Tačiau, kaip matome, ir ne pasipuikuoti ar pramogai skirtas. Kita vertus, bėgius po žeme klojo ir ne tam, kad paviršiuje duotų laisvės automobiliams.

Kopenhagos metro schema

Viena Merfio dėsniais vadinamų tiesų kalba apie buitį: kiekvienas naujas horizontalus paviršius kaip mat apkraunamas. Ši įžvalga tinka ir transportui: kad ir kiek gatvės būtų platinamos ir ilginamos, automobilių juose bus tiek pat.

Tačiau ne Kopenhagoje, kur tuo  įsitikino savo kailiu kailiu ir išdrįso gatvėse spūstis sklaidyti ir orą švarinti pagal genialiai paprastą taisyklę: automobilių gatvėse nelieka, jas uždarius. Rimtai.

(Bus daugiau)

2017.02.20; 07:10

Ketvirtojo Apokalipsės raitelio laukiant

Kaip atsimename, Rusijos naujienų agentūros „Regnum“ tekstas apie metropoliteno statybą mūsų sostinėje buvo pavadintas „Vilniuje ketinama statyti metro kaip slėptuvę nuo bombų“. Antraštės nepavadinsi nei teisinga, nei išradinga – jau prieš dešimt metų rašyta: „Kinijoje metro statomas kaip slėptuvė nuo bombų“. Energingai ilginamas Pekino metropolitenas, planuota, iki 2020-ųjų turėtų pralenkti ilgiausiu pasaulyje laikomą London Under ground (daugiau kaip 400 km). Terminas dar nesukako, o Šanchajus (588 km) ir Pekinas (554 km) jau gerokai lenkia Londoną.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pekino metro Kinijos valdovo Mao Dzedungo nurodymu 7 dešimtmetyje Pekine po žeme buvo pastatytas didžiulis vyriausybinis bunkeris – šiame požeminiame mieste tunelių ilgis siekė 30 kilometrų. Kaip rašyta, ten buvo parduotuvės, mokyklos ir netgi…ledo čiuožykla. Naujojo tūkstantmečio pradžioje kinai griebėsi įgyvendinti milžinišką (netgi Kinijos mastais) bunkerių statybos programą, skirtą, oficialiai, apsaugai nuo žemės drebėjimų. Sunku patikėti, tačiau sakoma, jog po žeme esama vietos 40% sostinės gyventojų (Pekine gyvena daugiau kaip 11 mln. žmonių). Slaptų tunelių tinklas jungia šachtas, kur pastatytos branduolinės raketos (Rusijos, Vietnamo, Indijos ir Taivano kryptimis).

Kinų žiniasklaidos pranešimais, tuneliai išrausti kelių šimtų metrų gylyje ir driekiasi daugiau kaip 5 tūkstančius kilometrų (todėl šis titaniškomis pastangomis sukurtas tinklas ir vadinamas „Didžiąja požemine kinų siena“). Visa tai – slapti dalykai, tačiau Kinijos vadovybė, įtariama, sąmoningai leidžia kai ką paskleisti per žiniasklaidą: tegul priešininkai žino Kinijos galią ir nesusigundo smogti pirmi! Šaltojo karo metais šis atgrasymo būdas buvo vadinamas neišvengiamu abipusiu susinaikinimu. Todėl ir dabar ne viską, kuo valstybės giriasi, reikėtų imti už gryną pinigą. Juo labiau – nesuskaičiuojamas sąmokslo teorijas. 

1995 metais netoli Denverio (Kolorado valstija, JAV) pradėjo veikti vienas didžiausių pasaulyje oro uostų. Nuo to laiko DIA yra statinys, bene dažniausiai minimas sąmokslo teorijose. Jau vien tai, kad jam pastatyti išleista neregėtai dideli pinigai ($ 4,8 mlrd. 1994 metų kainomis!), prikišamai rodo buvus padaryta gerokai daugiau negu regima paviršiuje. Ir negi jo prireikė tik todėl, kad Denverio gyventojai pasiskundė miesto ribose esančio senojo oro uosto keliamu triukšmu? Nors statyta lygumoje, tačiau perkilnota neįsivaizduojama gausybė grunto – 110 mlrd. kub. metrų (1/3 to kiekio, kuris iškastas vedant Panamos kanalą!). DIA požemiai užima 8 aukštus, bendras tunelių ilgis sudaro apie 30 kilometrų; ten važinėja sunkvežimiai ir traukinukai.

Manoma, kilus karui ar įvykus didelei stichinei nelaimei, JAV prezidentas ir ministrai persikeltų į požeminę slėptuvę po kalnu Mount Weather, Virginijos valstijoje, esančią 60 mylių atstumu nuo Vašingtono. Pagal projektą „Vyriausybės tęstinumas“ įvairiose JAV vietose išdėstyta apie šimtą požeminių vadaviečių. Neatmetama, kad Denveris – irgi ta vieta. Sako, čia metro atšaka po ilgiausiu lėktuvų pakilimo-nusileidimo taku veda į netoli esantį JAV cheminių ginklų arsenalą.

Dar ne viskas. 120 mylių (!) požeminis tunelis siekia JAV atsarginius branduolinių pajėgų valdymo centrus (North American Aerospace Defense Command, Cheyenne Mountain Operations Center). Įtarieji taip pat atkreipė dėmesį, jog 2005 metais JAV centrinė žvalgybos valdyba (CIA) perkėlė vidaus operacijų skyriaus pagrindinę buveinę iš Lenglio (Virginijos valstijoje) į Denverį. Savo ruožtu Federalinis tyrimų biuras čia atkėlė savo kovos su terorizmu pajėgas…

Kadaise žinomas TV laidų vedėjas Džesis Ventura(Jesse Ventura) aiškinosi, kaip JAV rengiamasi Majų kalendoriuje išpranašautai pasaulio pabaigai 2012 metais. Jo pašnekovas, bunkerių statytojas, nepanoro pasakyti, kaip vadinasi didžiausias Valstijose bunkeris, tačiau atskleidė jį esant Vidurio Vakaruose ir nurodė dydį – 100 000 kv. metrų. Ir pridūrė: didelio bunkerio rausimo darbų neįmanoma nuslėpti neužmaskavus jų kitomis statybomis paviršiuje, pavyzdžiui, stadiono, aerodromo. Visa pasakyta daugelis suprato kaip užuominą, jog didžiausias bunkeris yra būtent po Denverio tarptautiniu oro uostu. Ventura padarė išvadą: tenykštis milžiniškas požeminis kompleksas yra skirtas pasislėpti nuo pranašaujamos katastrofos JAV elitui. Ten nereikia bijoti nė didžiausio tvano, nes DIA yra 1600 m virš jūros lygio plytinčioje vietovėje.

DIA rūmuose sienas puošia paslaptingos freskos, o lauke visų akis patraukia grėsminga piestu pasistojusio mėlyno žirgo žaižaruojančiomis akimis skulptūra. Ją sąmokslų narstytojai pakrikštijo Palšuoju Apokalipsės žirgu – pagal Jono apreiškimą ir tikina, jog Šėtono, arba Mirties žirgas simbolizuoja po branduolinės ar kitokios globalinės katastrofos planetoje stosiant Naująją tvarką. Pasaulį valdys žmonijos elito – auksinio milijardo atstovai. Pastarieji (pasaulio vyriausybė) ir išsigelbės DIA požemiuose… Kaip sakoma, norite – tikėkite, norite – netikėkite. DIA statybos pabaigą liudijančioje atminimo lentoje puikuojasi skriestuvas ir kampainis su raide G (God) – masonų simbolis. Įmūrytoje kapsulėje savo valandos laukia pranešimas ainiams, tačiau ta valanda išmuš tik 2094-aisiais…

Naujasis Edenas

Teigiama, jog Putino nurodymu milijardierius Romanas Abramovičius 2008 metais užsakė vokiečių kompanijai «Herrenkneeht AG» pagaminti didžiausią pasaulyje tunelių kasimo agregatą (prakasos skersmuo – 19 m). Per mėnesį ši mašina gali įveikti  250-300 metrų. Jos kaina – €100 milijonų. Tačiau gali būti, kad gudrus verteiva pats užuodė pelningą verslą. Į žemę lenda ne tik branduolinių valstybių vyriausybės, bet ir šiaip asmenys, galintys sau leisti tokią prabangą. 

Požeminio metro linijos – ne tik patogi ir saugi transporto priemonė?

Anot amerikiečių žurnalo „The New Yorker”, daugelis turtingų žmonių JAV neabejoja, jog dabartinėmis sąlygomis civilizacijos žlugimas neišvengiamas ir rengiasi kovai dėl išlikimo. Paprasčiausia sėsti į asmeninį lėktuvą ir nuskristi, tarkime, į Naująją Zelandiją, kur laukia seniai nupirkti apartamentai.

Tačiau galima pasislėpti ir toli nevažiuojant. Pavyzdžiui, vienas amerikiečių verslininkas per 4 metus buvusioje branduolinių raketų šachtoje-saugykloje įtaisė 15 aukštų statinį, kainavusį jam 20 mln. dolerių. Jame yra 12 prabangių apartamentų, kur 75 žmonės  gali išgyventi pasaulio pabaigą; maisto ir kuro atsargų turėtų užtekti 5 metams. Visus apartamentus, išskyrus tą, kurį statytojas pasiliko savo šeimai, jau nupirko.

Vienas naujų projektų – „Trident Lakes“. Prie Dalaso planuojama pastatyti tikrą požeminį miestą su visomis civilizacijos gėrybėmis ir apsaugotą nuo visų grėsmių. Jame bus 400 apartamentų (kaina – nuo $4 milijonų). Apie 1 600 gyventojų sudarys apsaugotą bendruomenę (beje, bus ir visų gyventojų DNR saugykla).

Pats Abramovičius dar 2007 metais už $100 milijonų nusipirko povandenį laivą. Neaišku, ar konkrečiai 2012-ųjų katastrofai rengėsi, ar nežinia kada galinčiam kilti branduoliniam karui. 65 m ilgio „P (kiti – Krasnodaro kraštas palei Juodąją jūrą ir pamaskvė) hoenix 1000“ panyra į 350 m gylį ir panirus galima išgyventi visą mėnesį. Milijardieriui širdį skauda ne tik dėl savo artimųjų. Spėjama, jo nupirktųjų jachtų ir povandeninių laivų flotilės tikrieji savininkai yra Rusijos pirmieji asmenys ir Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai…

Gali būti, Abramovičius bus nusižiūrėjęs ir vietelę Altajaus kalnuose. Rašyta, jog ten dar gerokai prieš 2012 metus pradėtas statyti „Naujasis Edenas“. Projektas vykdomas toliau. Šį rojaus kampelį sudaro rezidencijos, bunkeriai, sandėliai, vietinės elektrinės ir kita, ko reikia kelioms dešimtims tūkstančių svarbių asmenų ir jų tarnų. Gali būti Altajus, kaip pranašauta, jau tapo dar vienu šalies valdymo centru (kiti – Krasnodaro kraštas palei Juodąją jūrą ir pamaskvė), kur laikinai ar pastoviai gyvena Rusijos politinis ir verslo elitas. 

Prieštaringais kūriniais pagarsėjusio meksikiečių kilmės skulptoriaus Luiso Džimenezo (Luis Jimenez) skulptūra Denverio tarptautiniame oro uoste.

Beje, į kalnus kraustosi ir… bankininkai. Šio pasaulio turtuoliai naudojasi ne tik Šveicarijos bankais, kurie dabar įpareigoti teikti žinias apie savo indėlininkus. Kaip rašo „Bloomberg“, ten suklestėjo privačių seifų operatorių verslas, nes šiems operatoriams neprivalu atsiskaitinėti dėl klientų. Konkrečiau – tai nuo pašalinių akių itin slepiamos privačios saugyklos po žeme visoje Šveicarijos Alpių kalnuose, įrengtos paprastai buvusiose kariniuose bunkeriuose.

Pavyzdžiui, didžiausios aukso atsargos saugomos kalno granitiniame šlaite esančiame tunelių labirinte. Ginkluota sargyba, neįsidėmėtinos lauko durys, o už jų – dar dvejos ir galiausiai – 3,5 tonos sveriantis plieninis portalas. Ne per toliausiai – orlaivių nusileidimo aikštelė, tad žmogus, kurio akies rainelę atpažins detektorius, savo lobius gali išvysti ilgai negaišuodamas. Šis auksas išliks bet kokiu atveju…

Prieštaringais kūriniais pagarsėjusio meksikiečių kilmės skulptoriaus Luiso Džimenezo (Luis Jimenez) skulptūra Denverio tarptautiniame oro uoste. 2008 metais skulptūrą užbaigė menininko sūnūs, nes pats autorius žuvo… prispaustas savo kūrinio.

2017.02.12; 05:05

Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptasis Maskvos metropolitenas

Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?

Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.

Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių,  iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.

Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.

Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).

1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.

Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.

2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms. 

Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?

1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.

Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.

Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui

Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…

Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.

Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.   

Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.

Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose

Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.

2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.

Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over  three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).

Jamantau kalnas. „Vietų nėra“

Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.

Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.

Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.

Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens  šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.

Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.

Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.

Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:32

Vilniaus Karininkų Ramovėje sausio pabaigoje buvo pristatytos trys knygos, narpliojančios dramatišką Azerbaidžano istoriją. Tai – istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnių rinkinys „Juodojo Sodo tragedija“ bei publicisto Leono Juršos monografija „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Visi 2016-ųjų rudenį dienos šviesą išvydę darbai – apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Azerbaidžano praeitimi besidomintis A.Liekis į šią temą žvelgia istoriko profesionalo, G.Visockas ir L.Jurša – publicistų akimis.

Tiek istorikas A.Liekis, tiek žurnalistas G.Visockas susirinkusiems pasakojo, kas juos paskatino domėtis Pietų Kaukazo regionu, demaskavo apie Azerbaidžaną skleidžiamus tendencingus prasimanymus, pabrėžė, kad šiandieninis Azerbaidžanas siekia draugauti su Vakarų Europa ir kodėl ši musulmoniška šalis verta pagarbos.

Sausio 26-ąją Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje surengtoje vakaronėje taip pat buvo svarstyta, kodėl Lietuvai derėtų atidžiau nei iki šiol pažvelgti į azerbaidžaniečių – armėnų nesutarimų priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti Kalnų Karabacho ateitis?

Deja, Lietuva ne visuomet sugeba atpažinti agresyviosios Rusijos intrigas Pietų Kaukaze, ne visuomet susigaudo, kuo šios rusiškos klastos pavojingos mums, lietuviams, kuo Kalnų Karabacho netektis, pavyzdžiui, panaši į tuos teritorinius praradimus, kuriuos kadaise patyrė Lietuva, Latvija ir Estija, dėl kurių šiandien kenčia Ukraina, Gruzija, Moldova.

Kai kurie lietuviai nežino net elementariausių faktų: dar XX amžiaus pradžioje Jerevane (Irevanėje) daugumą sudarė azerbaidžaniečiai; carinė Rusija nuo seniausių laikų į azerbaidžanietiškas teritorijas dirbtinai kėlė armėnų tautybės žmones, siekdama turėti ištikimą „penktąją koloną“; 1918-aisiais armėnai dėjosi su Azerbaidžano nepriklausomybę užgniaužusiais bolševikais; 1988-ųjų Sumgaito pogromus, kurių metu šiame mieste buvo persekiojami armėnai, kurstė armėnų teroristinės organizacijos; Kalnų Karabacho konflikte armėnų karinėms formuotėms talkino Rusijos kariniai daliniai; oficialusis Jerevanas šiandien rafinuočiausiais būdais persekioja armėnus, kurie drįsta viešai prabilti, esą Kalnų Karabacho okupacija – pati didžiausia Armėnijos klaida; Armėnijos valdžia ilgiems dešimtmečiams į savo šalį įsileidusi Rusijos karinę bazę…

Taigi šis videointerviu skirtas tiems, kurie nori sužinoti tikrąją, o ne armėnų propagandistų sukurptą Pietų Kaukazo istoriją.

video
play-sharp-fill

2017.01.30; 05:05

Kodėl Vilnius neišsivers be metro

Apie Vilniaus metropoliteną turėtų žinoti ir atidesni skaitytojai Rusijoje bei artimajame užsienyje (buvusiosiose SSRS respublikose). Būtent šią auditoriją yra pasirinkusi Rusijos naujienų agentūra „Regnum“. 2015 metų pavasarį regnum.ru pranešė: Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas lankėsi „Metro sąjūdžio“ surengtoje parodoje ir domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai, evakuacijai ir valstybinių objektų gynybos organizavimui. 

Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.

Išguldė lygiai taip, kaip parašė svetainė Vilniaus metro.lt. Aukštas svečias pasakė: Metropoliteno infrastruktūros panaudojimas gali būti pakankamai universalus, pavyzdžiui, ištikus stichinei nelaimei ar kaip laikina priedanga. Gerai išvystyta infrastruktūra visada pravers gynybai ar įvykus dideliam incidentui. Manau, įgyvendinus šį projektą, jis gali būti pritaikytas ir gynybos poreikiams.

Durys užsidaro! Aklinai

Rusai tik antraštę pakeitė: vilniečių buvo „Artūras Paulauskas domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai“, o regnum.ru uždėjo „Vilniuje ketinama statyti metro kaip slėptuvę nuo bombų“ (В Вильнюсе хотят строить метро как бомбоубежище). Pradžioje paaiškino: anksčiau atmesta metropoliteno statybos Vilniuje idėja atgaivinta dėl Rusijos grėsmės ir pabaigoje parašė primenanti: Lietuvoje paskelbta, kad netrukus ją gali užpulti Rusija (о возможном скором нападении России), dėl to grąžintas šaukimas į privalomąją karo tarnybą, kurio buvo atsisakyta 2008 metais.

Kadaise estai ragino nepasitikėti „Regnum“ pranešimais, nes tai esąs Rusijos įtakos buvusiose SSRS šalyse galingiausias agentas, Baltijos valstybės vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą paskelbė nepageidaujamu svečiu, naujienų neobjektyvumas buvo papykdęs totorius ir dėl to paties gal tebepyksta turkmėnai. Vilniaus atveju, tai autorius iš viso, kaip sakoma, iš didelio rašto išėjo iš krašto (patys rusai pasakytų: ум за разум заходит). Kaip suprasti: Rusija gali užpulti netrukus, o бомбоубежище tik ketinama (o gal norima) statyti?

Rusijos grėsmę regnum.ru parašė kabutėse – «из-заугрозы России». Supraskite: Rusijos grėsmė – paikas išsigalvojimas. Ir suprantama, kieno pramanas – rusofobų. Ir t.t.: valstybėlėse limitrofuose nacionalistai etnokratai kabinasi už valdžios, visaip kurstydami priešiškumą rusams. Nors galite manyti ir taip, kaip jums arčiausia prie širdies: bijo mūsų!

Tiesą, sakant, liko neaišku, ką norima statyti Vilniuje. Slėptuvė nuo bombų (бомбоубежище) – tai tikriausias antikvariatas iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Vokiečiams puolant Maskvą, metropoliteno požemiuose nuo bombų slėpdavosi vienu metu iki 435 tūkst. žmonių. Po žeme veikė medicinos punktai, parduotuvės, valgyklos, kirpyklos, buvo net skaitykla. Šaltojo karo metais naujos metro stotys buvo statomos kaip bunkeriai nuo masinio naikinimo ginklo (atominio, cheminio, bakteriologinio): sunkios durys-liukai turėjo atlaikyti branduolinio sprogimo bangą, ventiliacijos šachtos – filtruoti radiacijos užterštą orą, dyzeliniai generatoriai – tiekti elektrą. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Išėjus iš kalbos, tai Baltarusijos komunistų partijos vadovas Piotras Mašerovas pramušė metro statybą Minske, be kita, aiškindamas vakariniame SSRS pasienyje tunelius esant verkiant reikalingus žmonėms ne tik greičiau nuvažiuoti į darbą, bet ir pasislėpti kilus branduoliniam karui. Tą patį Maskvai, neabejokime, įrodinėjo ir Ryga su Vilniumi, kuo geriausiai žinodami, kad Maskvai toks sielojimasis dėl sovietinės liaudies – kaip balzamas žaizdai… Paprastai šiuos bunkerius ir toliau vadino бомбоубежище, nors nuo tiesioginio branduolinės bombos pataikymo jie neišgelbėtų (galinga bomba paliktų 1,5 km skersmens, 150-200 m gylio kraterį).

Skubėkite – vietų skaičius ribotas!

Dabartinė Kremliaus valdžia jau keleri metai kalba apie naują, kitokią Rusijos civilinės gynybos doktriną. Teksto apimtis neleidžia čia išnagrinėti šios ištiso traktato reikalaujančios temos, tačiau daug byloja jau tai, kad 2014-ųjų gruodžio pradžioje Rusijos valstybinės dūmos deputatai turėjo dalyvauti civilinės gynybos mokymuose. Buvo numatytas naktinis žygis į metro stotį, kur įrengtas bunkeris valstybinių įstaigų darbuotojams. Tiesa, treniruotę nukėlė – leido liaudies išrinktiesiems pailsėti prieš rytojaus dieną išklausant prezidento Vladimiro Putino pranešimą Federaliniam susirinkimui.

Praėjusių metų vasarą politonline.ru (Kremliaus globojamas leidinys) paskelbė tekstą „Kam ir kur Maskvoje stato šimtus slėptuvių nuo bombų“ (Зачем и где в Москве строят сотни бомбоубежищ). Sužinojome, jog artimiausiu metu Maskvoje bus pastatyta šimtai slėptuvių, kurios apsaugos žmones nuo branduolinio sprogimo, taip pat cheminio ir bakteriologinio ginklo naikinamų veiksnių. Kiti leidiniai parašė: be 200 gerai įrengtų bunkerių palei Maskvos žiedinę autostradą, yra dar apie 1200 bunkerių miesto centre (viename statomame verslo centre bus 8 000 vietų slėptuvė); žmonės galės pasislėpti ir daugiaaukščių rūsiuose, artimiausiose metro stotyse. Būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai.

2016 m. spalio 4-7 d. Rusijoje vyko civilinės gynybos treniruotė, kurioje, rašyta, dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių, per 200 tūkst. gelbėjimo darbų specialistų, pasitelkę 50 tūkst. vienetų technikos. Tai buvo didžiausia treniruotė Rusijoje nuo šaltojo karo laikų. Rusijos ekstremaliųjų situacijų ministerija (Министерство Российской Федерации по делам гражданской обороны, чрезвычайным ситуациям и ликвидации последствий стихийных бедствий, МЧС) 2017-uosius paskelbė civilinės gynybos metais.

Skubėkite, vietų skaičius ribotas, – parašyta skelbime, kurį aptiko bene nuosekliausias Kremliaus politikos kritikas Rusijoje Aleksejus Navalnas. Statoma slėptuvė nuo tikėtinos nedraugiškų valstybių (JAV ir jos satelitų) branduolinės agresijos prieš Rusiją ir namo gyventojai prašomi įmokėti 500 rublių šiai statybai paspartinti. Kiekvienas, skyręs pinigų, gaus vardinį leidimą patekti į slėptuvę, kilus branduolinei grėsmei…

Kodėl  Maskva trimituoja visam pasauliui apie civilinės gynybos mokymus, bunkerius, ką taip demonstratyviai nori pranešti, atsakė Kremliaus propagandistė Irina Alksnis (beje, žinomo SSRS vanago Viktoro Alksnio dukra): Pirma, mes pasirengę, o jūs? Antra, jeigu pamėginsite, nesvajokite išlikti – pasiimsime jus su savimi. Jai geriau matyti. Bet akivaizdu esant ir trečia: matote, tėvynainiai, NATO grasina Rusijai, o mes jus apginsime, todėl klausykite mūsų! Ketvirta: ar nematote, kokie mes stiprūs ir kaip visi nuo mūsų lenda po žeme?

Metropoliteno reikia… žmonėms vežti

Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme…Gali būti, kol Vilniuje pastatys metropoliteną, pasaulyje branduolinio ginklo jau bus nelikę. Kita vertus, labai čia kam apsimokės šveisti branduolinę bombą ant Vilniaus. Vis dėlto, kai „Regnum“ skelbia apie Rusijos grėsmę, tiesos tame esama.

Reikia būti pasirengusiems branduolinėms avarijoms, – rašo Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas, baigdamas straipsnį apie katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, Ukrainoje, tolimas 1986 metų pavasario pamokas. Fotografas Vidmantas Balkūnas, pakilęs viršum Vilniaus oro balionu ir nufotografavęs už pusšimčio kilometrų, prie Astravo, statomą Baltarusijos atominę elektrinę, sako: Niekada nemaniau, kad elektrinė taip arti. Mūsiškiai žurnalistai rašo: Galimos avarijos Astravo atominėje elektrinėje atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną. Skelbiami Austrijos mokslininkų apskaičiavimai, esą didelės avarijos viename iš Astravo AE reaktorių atveju dėl pavojingo užteršimo ceziu-137 gali tekti evakuoti gyventojus net 300 km spinduliu nuo reaktoriaus.

Lengva pasakyti: evakuoti. Teisūs rusai, kai sako, kad neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas. Tada, suirus Černobylio AE reaktoriui, 50 tūkst. gyventojų iš Pripetės miesto išvežti prireikė 1225 autobusų ir 360 krovinių automobilių, vilkstinė nusidriekė per 25 kilometrus. Iš Vilniaus daugelis bėgtų savaisiais automobiliais – galima įsivaizduoti… Gyventojų apsaugos nuo radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje plane buvo numatyta evakuoti 30 km spinduliu apie ją gyvenančius žmones, bet kitais atvejais būtų užtekę gyventojų buvimo atviroje vietovėje apribojimo laikinai slepiantis slėptuvėse ir namuose, juos hermetizavus.

Albinas Mastauskas savo straipsnyje primena, jog Lietuvoje 100 km atstumu nuo Rusijos valstybinės atominės energijos korporacijos (Росатом) statomos Baltarusijos AE gyvena vos ne 1 mln. žmonių. Ten įvykus, neduok Dieve, didelei branduolinei avarijai, Lietuvoje daugeliui gyventojų reikėtų taikyti apsaugomuosius veiksmus, tarp kurių pirmutinis – tinkamas slėpimasis (dar jodo profilaktika, evakavimas, maisto ir geriamojo vandens vartojimo apribojimai ir kt.). Savaime suprantama, neatsitiks kaip tada, kai iš Černobylio atplaukę pirmieji debesys užteršė radionuklidais visą mūsų pajūrį ir pietų Lietuvą, nukeliavo į Skandinaviją, grįžo į Vilnių, o mes apie tai sužinojome tik po pusantros paros. Vilniuje padidėjęs radiacijos fonas laikėsi apie dvi paras (sako, buvo padidėjęs maždaug 7 kartus, bet tai – nelabai pavojingas lygis). Pasak specialistų, Lietuvai labai pasisekė, kad tomis lemtingomis paromis ant mūsų nelijo (labiausiai nukentėjo Švedija, ir kaip tik dėl radioaktyvaus lietaus). Teigiama pasaulyje nesant vietos, kur savo pėdsako nepaliko Černobylio debesys…

Šitaip negrabiai ir slapukaujant statoma Baltarusijos AE turėtų veikti 60 metų, o po to ne vieną dešimtmetį bus ardoma (beje, Ignalinos AE niekur nedingo, ji dar ilgai alsuos). Gal ir dėl to minėtame Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projekte radosi 11 straipsnis, pavadintas „Metropoliteno sistemos objektų panaudojimas civilinės saugos sistemoje“. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, nustato metropoliteno sistemos objektų panaudojimo gyventojų evakavimui ir (ar) kolektyvinei apsaugai reikalavimus. Kad ir ką sakytų, toks kolektyvinės apsaugos statinys mums būtų ne pro šalį. Atsarga gėdos nedaro.

Rusijoje priimtos naujos normos ir taisyklės dabar nereikalauja metro stotyse privalomai statyti civilinės gynybos objektų, kaip buvo anksčiau. Dėl to, valdininkų skaičiavimu, darbai atpinga 5-10 procentų. Matyt, ir dirbama sparčiau. Normatyvuose numatyta Maskvos metropolitenu per parą pervežti 5-6 mln. gyventojų, o iš tikrųjų juo keliauja 8-8,5 milijonai. Reikalai pagerės, kai 2020 metais bus atidarytos naujos stotys. Išeina, metropolitenas yra svarbesnis kaip transportas, o ne kaip civilinės gynybos objektas; beje, dvejopa paskirtis nedingo, skaitome: dabar statoma daug negilių metro linijų – jas taip pat galima panaudoti kaip slėptuves (укрытия).

Teisingiausia minėto „Regnum“ pranešimo antraštė būtų buvusi tokia: Vilniuje ketinama statyti metro keleivių laikui taupyti. Transporto spūstyse perniek nueina milijonai valandų! Žiūrėkite, lietuviai irgi ne kvaili… Tik ką tai reikštų? Vilnius ne priešiškumą Rusijai kursto, o ramiai ir taikiai dirba vietinių žmonių patogumui, tarp jų – ir rusų: stato metropoliteną. Rusijos turistai kraipys galvas: tik pamanykite, Vilniuje yra metro?! Kaip senajame Lombardijos mieste Brešoje ar Rene, kuris Prancūzijoje? Pavėžinkite!

Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“. 

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze. 

Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.

Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.

Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.

Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?

Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.

Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.

Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…

O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…

Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Slaptai.lt informacija.

2017.01.23; 06:54

Kodėl Vilnius neišsivers be metro

Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Rusija tiesiog pamišo dėl slėptuvių. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme… Vilniuje siūloma lįsti po žeme tam, kad būtų patogiau gyventi paviršiuje.

Rygiečiai prisiminė nepastatytą metro

Atėjo laikas pagalvoti apie metropoliteno statybą Rygoje – tokia tema neseniai prabilta per Latvijos televiziją. LNT rytinėje laidoje „900 sekundžių“ Rygos technikos universiteto doktorantą Viesturą Veckalnį parodė po to, kai DELFI paskelbė jo svarstymus apie neįgyvendinto sovietinių laikų projekto atgaivinimą kitoje ekonominėje ir politinėje sistemoje

Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.

Rygoje nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą viešuoju transportu užtrunka pusantros valandos, tad, išeina, daug rygiečių kelionei į darbą ir atgal sugaišta 3 valandas. Jaunas mokslininkas nutraukė ilgą tylą, apgaubusią šį reikalą po atmintinų Atgimimo dienų, ir pakvietė naujomis akimis pažvelgti į viešojo transporto ateitį Latvijos sostinėje.

Jeigu anais laikais viskas būtų ėję kaip iš pradžių buvo sumanyta (pradedant tuo, kad iki 1978 metų turėjo būti parengtas projekto techninis-ekonominis pagrindimas), pirmoji metro linija su 8 stotimis būtų pradėjusi veikti Rygoje 1990 metais. Bet Maskvos projektuotojai ilgai laužė galvas, kaip įveikus vandeninguosius Rygos gruntus, nesusidorojo su užduotimi ir perdavė brėžinius Leningrado specialistams, įstengusiems suprojektuoti čionykštį metropoliteną, galima sakyti, pelkėse.

Tik 1988 metais latvių spauda ėmė rašyti, esą metropoliteno techninis projektas yra baigtas rengti ir jo įgyvendinimui SSRS žinybos numačiusios skirti daugiau kaip 200 mln. sovietinių rublių, didžiulius pinigus (pinigai buvo visų, bet skirstė kapitalinius įdėjimus Maskva). Parengiamuosius darbus turėjo nudirbti patys latviai iki 1990-ųjų, o tada Minsko metro statytojai (Baltarusijos sostinėje metropolitenas pradėjo veikti 1984 metais) būtų ėmęsi tunelių kasimo; pirmąją Rygos metropoliteno liniją manyta atidaryti apie 2000-uosius, o įkūnyti visą projektą – iki 2020 metų.

Iki to laiko Sovietų Sąjungoje metro turėjo didmiesčiai Maskva, Leningradas, Kijevas, Charkovas, sąjunginių respublikų sostinės Tbilisis, Baku, Taškentas, Jerevanas, Minskas; 1985-1987 metais prie jų prisidėjo dideli Rusijos miestai Gorkis (Nižnij Novgorodas), Novosibirskas, Kuibyševas (Samara), turintys daugiau kaip po 1 mln. gyventojų. (Kalbėta, į metro gali pretenduoti tik milijoniniai miestai, bet specialistai žiūrėjo, kad žmonėms nereikėtų į darbą važiuoti ilgiau nei 40 minučių ir kt.). 8-ojo dešimtmečio viduryje Rygoje nebuvo nė 800 tūkst. gyventojų, tačiau didelių pramonės įmonių turintis miestas su Jūrmalos kurortu pašonėje smarkiai plėtėsi, kaip tada buvo sakoma – augo, ir generaliniame miesto plėtros plane šią transporto rūšį numatė išaugai (tikėtasi 950 tūkst. gyventojų 2000 metais). Laikraščiai liaupsino būsimą metropoliteną, panirsiantį po Dauguva, ir tramvajuose kratęsi rygiečiai tam pritarė.

Metropoliteno projektą energingai palaikė 1985-1990 metais Rygos miesto vykdomojo komiteto pirmininku (dabar sakytume, meru) buvęs inžinierius Alfredas Rubiksas (paskesniais metais – Latvijos komunistų partijos vadovas, buvo apkaltintas kėsinimusi įvykdyti valstybės perversmą ir iškalėjo 6 metus, 2009-2014 metais – Europos parlamento narys). Jo galva, projektą sužlugdė komunistų valdžią užsimoję nuversti Liaudies fronto veikėjai.  Girdi, rygiečiai plūdo į mitingus su šūkiu „Metro – ne!“ patikėję, kad metropoliteno statyba sudarkys istorinį centrą, pritrauks į miestą dar daugiau svetimtaučių ir kad iš viso projektas yra netinkamas; eilės laukė kiti miestui reikalingi objektai – nacionalinė biblioteka, koncertų rūmai, tiltas, valymo stotis. Gali būti, tuo metu ne tik Rubiksas, bet ir daugelis nė neįtarė SSRS esant kiaurai prasiskolinusią ir teisūs tie, kurie sako, jog šis ir kiti projektai tebuvo tuščias garsas. Kad ir kaip buvo, SSRS žlugimas viską palaidojo. Tiesa, liko Latvijos architektų sukurti metropoliteno stočių eskizai, jų internetinės kopijos tebeliudija iš tikrųjų buvus didelius užmojus.

Pavyzdys Rygai… Vilniaus metropolitenas

Rygos metropoliteno projekto gaivintojas Viesturas Veckalnis spėjo pagyventi Lisabonoje, kur metro veikia jau nuo 1959-ųjų, o trys naujos stotys buvo pastatytos 2012 metais. Todėl ir asmeninė patirtis jam leidžia girti metropoliteną: sumažina transporto spūstis miestų viešojoje erdvėje, neteršia aplinkos ir svarbiausia – nuveža greitai ir patogiai. Anot jauno mokslininko, Rygoje metro linijas derėtų tiesti miesto centre, kurio nesiekia šiaip tirštas geležinkelio tinklas, ir per Dauguvą į gyvenamuosius rajonus kairiajame upės krante. Kaip ir buvo planuojama anais laikais, metro papildytų greitojo geležinkelio tinklą. Žmogus paliktų savo automobilį miesto prieigose ir toliau važiuotų geležinkelio ir metro traukiniais. Keliauti viešuoju transportu pigiau nei asmeniniu automobiliu, o metropolitenu, kaip rodo Helsinkio ir Stokholmo pavyzdžiai, pigiausia. 

Rygoje, rašo autorius, nebūtinas šešių vagonų sąstatas, užtektų trijų dalių 30-50 metrų ilgio, 70-90 km/val. greičiu riedančio traukinuko, panašaus į greitąjį žemų grindų tramvajų. Kitaip tai vadinama lengvuoju metro, toks transportas veikia daug kur Europoje (Lione, Milane, Turine), tinkamiausias pavyzdys – Kopenhaga. Jį turi ir daug mažesni nei Rygos miestai, pavyzdžiui, Rene miestelis Prancūzijoje (211 000 gyventojų), Lozanos miestas Šveicarijoje (136 000 gyventojų). Dabar niekam nekyla abejonių, tikina Veckalnis, jog miesto sąlygomis tinkamiausias yra požeminis transportas. Antai metro smarkiai plečiamas Helsinkyje, toje pačioje Kopenhagoje. Statyti metro planuojama Dubline, – rašo latvis, – ir Vilniuje. 

Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Vilnių rygietis pamini dar kartą – kai pripažįsta metro statybą esant brangiai kainuojantį malonumą (…bet pradėjus naudotis tampa pigiu transportu, ką rodo Helsinkio ir Stokholmo miestų patirtis). Štai kiek reikia 1 km metropoliteno nutiesti Europos miestuose, kur tai daroma: Milane – 124 mln. eurų, Miunchene – 148 mln., Amsterdame – 326 milijonai. Kadangi Rygoje yra sudėtingesnės geologinės sąlygos, be to, neturima patirties šioje srityje, 1 km nutiesti kainuotų maždaug 200 mln. eurų. Dabar per metus nutiesiama 1,5-2 km metropoliteno linijos. Taigi Rygai ir visai Latvijai – labai brangu. Ar galima paimti kreditą? Kiek galėtų skirti vyriausybė? Naudingiausia būtų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – toks variantas svarstomas Vilniuje.

Sovietiniais laikais ir Vilnius neketino atsilikti nuo Rygos. Greitojo bėginio transporto svarbą europiečiai užčiuopė ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš keturias dešimtis metų. 1975 metais Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis (vadovavo miestui 1974-1990 metais) parašė į pagrindinį Lietuvos laikraštį, „Tiesą“, straipsnį apie Italijoje įvykusioje konferencijoje, kurioje jis dalyvavo, svarstytas viešojo transporto perspektyvas. Atnaujinti esančius geležinkelius ir tiesti bėgius po žeme – štai išsigelbėjimas nuo miestus užtvindžiusių individualių automobilių. Šią galimybę turėtų detaliai išnagrinėti mūsų projektuotojai. Manyta, iki naujojo tūkstantmečio pradžios Vilniuje gyvens 700 tūkst. žmonių. 1978-aisiais užsibrėžta parengti Vilniaus miesto modelį 50-čia metų į priekį, kuriame turi būti ir greitojo izoliuoto transporto sistema (labiausiai tikėtina – metropolitenas).

Vilniuje sovietiniais laikais nepažengta tiek toli, kaip Rygoje. Mūsų sostinė su Maskvos žinybų palaiminimu pasirinko vadinamąjį greitąjį tramvajų (LRT) ir numatė jo kelio konstrukciją, planą ir trasos išilginį profilį bei tunelinius ruožus projektuoti pagal reikalavimus, keliamus metropolitenui. Ne Vilnius tai išrado. Tolimais 1976 metais Maskvoje išleistoje knygoje „Greitasis tramvajus“ buvo rašoma, jog Volgogrado, Krivoj Rogo ir Jerevano miestų greitojo tramvajaus linijos buvo kuriamos kaip pre-metro sistemos. Kitaip tariant, šių linijų požeminiai ruožai buvo projektuojami su išskaičiavimu po kelių dešimčių metų naudojimo jas pertvarkyti į metropoliteną. Vilniuje buvo atlikti trijų numatomų trasų inžineriniai geologiniai tyrinėjimai. Pilaitės (Sudervės) gyvenamųjų rajonų statybos plane buvo numatyta ir greitojo elektrinio bėginio transporto eismo trasa

Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.

Sumanymai liko neįgyvendinti, tačiau nenugrimzdo į užmarštį – būtent metro iš Pilaitės į miesto centrą per Karoliniškes, Žvėryną, Šnipiškes yra pirmoji Vilniaus metropoliteno schemoje, kurią parengė „Vilniaus metro“ sąjūdžio suburti specialistai. Nuo 2003 metų vilniečio inžinieriaus statybininko Juozo Zykaus vedami Vilniaus metropoliteno šalininkai prisibeldė iki aukščiausių instancijų: praėjusį rudenį Lietuvos vyriausybė pritarė Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projektui ir dabar laukiama, ką dėl naujos viešojo susisiekimo sistemos nuspręs Seimas.

Projekto autoriai siūlo metro Vilniuje tiesti privačių investuotojų kapitaliniais įdėjimais – pagal koncesijos sutartį.  Visa tai ir turėjo omenyje latvių mokslininkas, drąsiai parašęs: Statyti metro planuojama Dubline ir Vilniuje. 

Dėl Dublino, tai 2015 metų rudenį Airijos vyriausybė pritarė planui nutiesti lengvojo metro liniją sostinėje, kur gyvena kiek daugiau kaip pusė milijono žmonių (su priemiesčiais – 1,8 mln.). Statybos kainą pavyko sumažinti nuo 7 mlrd. eurų iki €2,4 milijardo, dalį linijos suprojektavus paviršiuje. Darbus atlikti pasisiūlė privačių investuotojų konsorciumas, bet prisidės ir vyriausybė – dar vienas privataus ir valstybinio sektorių partnerystės pavyzdys.

Ši statyba – tai 3 500 naujų darbo vietų. Tikimasi, jog prie naujųjų metro stočių gyvenamųjų būstų paklausa padidės mažiausiai perpus… Kopenhagoje dvi naujas metro linijas stato irgi privačių kompanijų konsorciumas. Naujosios metro stotys atvers duris 2018 metais. Dabar Kopenhagos viešojo transporto sistema laikoma vos ne idealia, o pradėjus veikti visiškai automatizuotai žiedinei metro linijai, ji turėtų tapti tobula. Bet tai – atskiro pasakojimo tema.

(Bus daugiau)

2017.01.24; 06:14

Vieno Rusijos internetinio leidinio teksto apie lėktuvo Tu-154 žūtį Juodojoje jūroje pėdsakais. Ar neišmanymas, ar… taip reikia?

Peilis Kremliaus propagandai į nugarą

Gruodžio 30-sios rytą į lėktuvo Tu-154 žūties aplinkybių svarstymą įsitraukė ir rusų istorikas Markas Soloninas. Ko jam, istorikui, čia prireikė? Rusijos akademikai Soloniną vadina Antrojo pasaulinio karo istorijos revizionistu, kiti iš viso nelaiko istoriku, nes jis yra baigęs… aviacijos institutą, dirbo slaptame konstravimo biure. 

Markas Soloninas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taigi būsimojo revizionisto jaunystė ir dar nemažai metų prabėgo Samaros mieste, kur esančioje kadaise milžiniškoje aviacijos gamykloje tik prieš trejetą metų nustota gaminti šiuos reaktyvinius lėktuvus ir kur 2014-ųjų pradžioje kapitališkai remontavo kaip tik dabar nukritusį „Tupolevą“.

Buvęs aviacijos inžinierius savojoje interneto svetainėje atsiliepė į išvakarėse įvykusią spaudos konferenciją, kurią surengė valstybinė komisija Tu-154 katastrofos priežastims tirti. Soloninas rašo neišgirdęs nieko konkretaus, išskyrus duomenis apie lėktuvo skrydžio didžiausią aukštį (250 m), greitį (360-370 km/val.) ir rastų liekanų skaičių. Jam liko neaišku, kaip tokiu greičiu skridęs ir iš tokio aukščio į vandens paviršių atsitrenkęs laineris galėjo subyrėti į 12 stambių ir 2000 smulkių nuolaužų; atrasta 19 lavonų ir 230 kūnų dalių. Buvęs aviacijos specialistas sako peržvelgęs tris dešimtis panašių lėktuvų kritimo į vandenį atvejų: nei vienas nesibaigė taip katastrofiškai kaip pastarasis. Nė vienu atveju keleiviai liko gyvi arba atsipirko traumomis. Neradau nei vieno atsakymo, – baigia savo pastabas Soloninas. – Tebelieka vienas klausimas: kodėl Tu-154 kritimo į vandenį pasekmės taip stipriai skiriasi nuo kitų panašių avarijų?

Iš svetainėje užsimezgusios diskusijos paaiškėjo, kad Soloninas turi versiją. Jis be komentarų pateikė dokumento, patvirtinto teisės medicinos katedros vedėjo, profesoriaus, ištrauką, kur kalbama apie tai, kas įvyksta lėktuvo viduje, kai jam atsitrenkus į žemę sprogsta kuras arba kai suveikia diversantų padėtas užtaisas. Vienas reikalą išmanantis diskusijos dalyvis nurodė, kokio svorio ir kokiu greičiu skrendantis „Tupolevas“ gali tapti taptų nevaldomas – pastaruoju atveju jis neturėjo kristi kaip lapas. Vis dėlto diskusijos dalyviai, viską po kauliuką išnarstę, nepriėjo vienos nuomonės (trūkstant duomenų) ir atsisveikino palinkėję vieni kitiems laimingų Naujųjų metų.

Rusijos Federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas netrukus po katastrofos pareiškė, kodėl teroro aktas buvo negalimas: Lėktuvas – Gynybos ministerijos, oro erdvė – Rusijos Federacijos, čia negali būti tokios versijos. Žurnalistai sukluso: kaip galima ką nors neigti nieko konkretaus nežinant? Viena garsi apžvalgininkė per radiją pasakė, ką apie tai mananti, ir ne jai vienai kilo toks įspūdis. Iš Kremliaus paskambino ir pasakė: kad ir kas įvyko, tai nebuvo teroro aktas. Logiška: teroristinis išpuolis susprogdintų ir Rusijos televizijos išpūstą muilo burbulą apie nedidelį pergalingą karą, nes lėktuvas skrido į Siriją. Ir taip toliau ir panašiai.

Rusija išsiaiškins!

Netrukus po minėtosios spaudos konferencijos leidinyje Pravda.Ru pasirodė pranešimas, atkreipęs akis šiaip jau tokiam žanrui neįprasto stiliaus, emocingu, pavadinimu – „Tiesos apie ataką prieš Tu-154 nenuslėpti, Rusija išaiškins“ (Правду об „атаке” на Ту-154 нескроешь, Россия докопается). Anoniminis teksto autorius kaip ir nenusižengė konferencijoje nuskambėjusiam Rusijos transporto ministro kreipimuisi į žurnalistus iki komisijai baigiant apie mėnesį truksiantį tyrimą neskelbti informacijos iš neoficialių šaltinių ir nedaryti iš to išvadų – autorius iškėlė savo (ar redakcijos, ar kieno pašnibždėtą) versiją. Todėl sau į pašnekovus pakvietė Rusijos kosminių pajėgų specialistą ir iš karto griebė jautį už ragų: ar tai galėjo būti ataka iš kosmoso (атака из космоса)? Karinis ekspertas pakartojo, ką žurnalistams pasakė Rusijos ginkluotųjų pajėgų aviacijos skrydžių saugumo tarnybos vadovas: sprogimo ir gaisro lėktuve nebuvo, tačiau teroro aktas neatmetamas, nes tokiu veiksmu gali būti ne tik sprogdinimas – gali būti ir koks nors mechaninis poveikis. 

Žurnalistas varo toliau: tuo metu Juodojoje jūroje netoliese buvo Prancūzijos karo laivyno radioelektroninės žvalgybos laivas „Dupuy de Lome“ – ar iš jo galima buvo kaip nors paveikti? Ekspertas: kol kas tai yra gandai. Ir tai, ar buvo išorinis poveikis, bus nustatyta ištyrus nuolaužas. Žurnalistas: ar tai galima nustatyti? Ekspertas: žinoma. Rusijoje lėktuvų katastrofų tyrimo specialistai yra vieni geriausių pasaulyje ir išvados, kurias jie padaro, būna tiksliausios. Pavydžiui, Malaizijos oro linijų lėktuvo „Boeing-737“ numušimas Donecko srityje 2014 metų vasarą: Mūsų specialistai aiškiai pasakė, kas ir kaip įvyko. Tiesa, pasaulio visuomenė atsisakė priimti mūsų ekspertų ir specialistų išvadas.

Pravda.Ru tekstas „…Rusija išaiškins“ (artimesne originalui prasme: jeigu reikės, iš po žemių išraus) baigiamas vos ne ode Tu-154 patikimumui. Per visą istoriją buvo pagaminta apie 1 tūkst. šių lėktuvų ir iš jų tik 27 patyrė avarijas su žmonių aukomis, tai yra 2,7 procento. Tuo tarpu jų konkurentų, „ Boeing 737“, pagaminta 8 tūkstančiai ir iš jų avarijas patyrė 110 lėktuvų, žuvo 3 897 žmonės. Todėl vadinti Tu-154 nepatikimu lėktuvu yra šventvagiška.

Nejaugi taip sunku susiprotėti?

Pravda.Ru svetainėje šis tekstas sulaukė nedaug atsiliepimų, bet jie, kaip sakoma, reprezentatyvūs – būdingi.

Autorius klaidina110/8000 = 1,3%, o tai 2 kartus mažiau negu 2,7%. Ir būtų suklaidinęs – Neatkreipiau dėmesio ir būčiau manęs, kad boingai iš tikrųjų nepatikimi lėktuvai (iš tikrųjų tekste lyginama nepalyginamus dalykus: „Boeing“ avarijų metu žuvo 3 897 žmonės, tačiau pasaulyje „737-as“ kyla arba tupia kas kelias sekundes, o Rusijos skrydžių kompanijos 2009 metais atsisakė šios „Tupolevo“ modifikacijos lėktuvų).

Valdžia mums meluoja – esant avarijai nusileidimas ant vandens baigiasi ne tokiomis skaudžiomis pasekmėmis, išsaugomas lėktuvas, o jeigu smūgis būna labai stiprus, tai kūnai visada lieka lėktuvo viduje. Susisiekimo ministras yra ne aviacijos specialistas, o ekonomistas, kandidatinę disertaciją nusirašė nuo kitų ir yra kaltinamas plagiatu. Jūs, pilieti Sokolovai (ministro pavardė), kalbate aiškias nesąmones dėl kažkokių politinių priežasčių. Pritariu greičiausiai mums ne viską sako arba patys nežino.

Mums nesako visos teisybėsSunku nustatyti, kas įvyko, informacijos blokavimo sąlygomis. Pasakykite man, kur dingo pusšimčio keleivių kūnai? Ir nelaukite teisybės – Netrukus į klausimą, kas atsitiko su T-154, mums atsakys, kaip apie povandeninį laivą “Kurskas“. Jis nuskendo. Bet aš žinau tikrąją priežastį – kaip sugedęs lėktuvas galėjo atskristi iš Maskvos į Adlerį, vėl pakilti ir tada sudužti? Aš manau, kad tai – teroro aktas ir įgula čia nieko nedėta, jie buvo paprasčiausiai pasmerkti. Tai – auka Chanukai, štai kur reikia ieškoti įvykio priežasčių (8 dienas trunkanti žydų šventė Chanuka 2016 metais prasidėjo gruodžio 24 d.).

Iš Pravda.Ru šį tekstą atsikėlė kitas leidinys (rekomendavus 11 skaitytojų) ir sulaukė 7 komentarų. Išėjo toks pokalbis. Pirmas komentatorius: Neabejotinai teroro aktas. Bet tai – Casusbelli, todėl faktas sąmoningai slepiamas iki Donaldo Trampo inauguracijos. Antras: Teroro aktas surengtas Izraelio šalininkų jėgomis kaip atsakas į nepalankų žydams Rusijos balsavimą Jungtinėse Tautose. Trečias pirmam: Casusbelli – tai formali dingstis karui paskelbti. O kas tas, kam reikia skelbti karą? Nejaugi tai… Ketvirtas trečiam: Tas, kuris išvarė 35 rusų diplomatus. Nejaugi taip sunku susiprotėti ar baisu garsiai pasakyti? Keleivinis lėktuvas viršum Sinajaus, medicinos seserys, diplomatas Turkijoje ir Tu-154, visa ši grandinėlė suplanuota P…e (rusų plačiai vartojamas vardažodis turint omenyje JAV). Pirmas trečiam: Deja neturiu moralinės teisės to sakyti garsiai ar viešai rašyti – iki inauguracijos reikia tylėti. Penktas (SSRS karinių oro pajėgų vėliava): Baikit niekus malę. Užėjo jums glumas. (Vienas komentaras pašalintas.)

Esminis sakinys

Iš kur anoniminis leidinio Pravda.Ru autorius ištraukė tokią, pasakykime, ekstravagantišką versiją? Rodos, nei spaudos konferencijoje, nei anksčiau niekas apie tai viešai nebuvo prasižiojęs. Paprasčiau nusirašė… gal net pats nuo savęs. Gruodžio 26-osios vakare Pravda.Ru pateikė tekstą „Versija: Tu-154 ryšį nutraukė radioelektroninė ataka“ (Версия: Ту-154 лишила связи радиоэлектронная атака). Autorė – šio leidinio tarptautinių įvykių apžvalgininkė, Maskvos universiteto absolventė, Lotynų Amerikos valstybių žinovė, moka portugališkai. Tekste neminimas joks specialistas (gal todėl anksčiau kalbėtame tekste kreiptasi į kosminių aukštumų ekspertą).

Autorė pradeda nuo to, kad teroro veiksmas nelaikomas pagrindine lėktuvo žūties versija. Be kas tada? Juk oras buvo palankus, lakūnai – patyrę, lėktuvas – tvarkoje. Toliau Liuba Stepušina aiškina, kodėl vis dėlto tai galėjo būti teroro išpuolis (prie to dar grįšime). Galiausiai nurodo įkaltį, kuris turėtų liudyti buvus radioelektroninę ataką. Ir visa daro tai, atrodo, vien tam, kad galėtų parašyti vieną sakinį – esminį.

Įsidėmėkime, ką skaitytojams porina ši Lotynų Amerikos šalių specialistė. Praėjus 2 min. nuo pakilimo pradžios lėktuvas pradingo iš radarų ekranų. Tačiau to nematyti per „Flightradar“ (lėktuvų skrydžių sekimo programa, neturint ką namuose veikti galima stebėti, kaip per Žemės rutulį vėžlina keleiviniai lėktuvai). Vadinasi, lėktuve neveikė transporderis? Kodėl? Gal kas iškirto? Ir Liuba paaiškina, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo atjungti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas (pridedama nuotrauka mečečių su minaretais fone). Pasiuntė radioelektroninį impulsą… 

Prancūzų žvalgybinis laivas „Dupuy de Lome”, kuriam kaltę dėl Tu-154 katastrofos primesti šiandien bando Kremliaus propagandistai.

O štai ir svarbiausias sakinys: Tačiau tai yra jau ne terorizmas, o karas su NATO.

Dar priekaištas Rusijos prezidentui prisnūdus ant pergalės laurų (cамоуспокоенность, что всех победили): Kam reikėjo siųsti ansamblį į kariaujančią šalį, kur gretimai dešimtys tūkstančių iki dantų ginkluotų šunsnukių (отморозков) su savo mokytojais iš NATO iki galo dar nepasidavė? Ir pasiūlymas skaityti anglišką šio straipsnio versiją.

Nemandagu atsisakyti.

Angliškai – slaptoji operacija…

Pravda.Ru – pirmas Rusijoje periodinis elektroninis leidinys, pradėjęs rodytis 1999 metų pabaigoje. Jis įeina į holdingą, palaikantį Kremliaus politiką ir už tai atlyginamą; kritikai nuo pat pradžių įtarė šį leidinį, vieną iš SSRS komunistų partijos pagrindinio organo „Pravda“ paveldėtojų (kitas – Kremliui nedraugiškas Rusijos komunistų laikraštis „Pravda“) esant susijusį su specialiosiomis tarnybomis. Jame skelbiami tekstai platinami po pasaulį anglų, prancūzų, portugalų kalbomis.

Angliškai mūsų aptariamas straipsnis vadinasi „Tu-154 crashed as a result of NATO’s covert operation?” Aljansas jau iškeltas į antraštę, nors ir su klaustuku. Išskyrus slaptąją NATO operaciją, toliau – tas pats, taigi autorės samprotavimai dėl teroro akto tikimybės. Lėktuvas priklausė Rusijos gynybos ministerijai ir juo skrido žinomi šalies žmonės. Nors tikinama ir Čkalovsko oro uostą, iš kur pakilo lėktuvas, ir Adlerio, kur orlaivis buvo nusileidęs ir stovėjo dvi valandas, esant saugomas itin budriai, iš tikrųjų yra priešingai. Vieno lakūno instruktoriaus žodžiais, Rusijos kariniuose aerodromuose saugumas yra prastesnis negu keleiviniuose. Todėl ir vienur, ir kitur sprogmenį galėjo padėti koks nors tarnautojas, kaip tai atsitiko Šarm el Šeihe (Sinajaus pusiasalis, kur buvo susprogdintas vienos Rusijos oro linijų lėktuvas).

Autorės išvada: jeigu tai buvo teroro aktas, tai jis stoja į vieną virtinę su rusų pasiuntinio nužudymu Ankaroje, su JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio žodžiais apie netrukus imsiančius rusų lėktuvus. Galiausiai NATO priklausančios valstybės žvalgybinis laivasTodėl then this is a war against NATO, rather than an act of terrorism.

… prancūziškai – karas

Portugališkai nieko šia tema aptikti nepavyko, o štai prancūziškai… Skyrelis pavadintas „Pasaulis mūsų autorių akimis“. Antraštė: “Radioelektroninis karas ir Tu-154 katastrofa” (La guerre radio-électronique et le crash du Tu-154). Tiesa, autorius – kitas. Aleksandras Artamonovas rašo 15 metų praleidęs civilinėje ir karo aviacijoje ir žinąs daugelio rusų karinių specialistų nuomonę: lėktuvas negalėjo subyrėti dėl  kokių nors gedimų, nes svarbiam skrydžiui buvo parengtas itin atsakingai. Tačiau ir priešlėktuvinė raketaStingerjo nenumušėbūtų nelikę nepastebėta.

Aleksandras skaitantiems prancūziškai aiškina, jog Rusija labai patobulino savo elektronines gynybos sistemas. Antai vienas rusų lėktuvas, praskrisdamas viršum amerikiečių kreiserio, išvedė iš rikiuotės visas elektronines laivo sistemas. Jeigu rusai tai daro, tai logiška manyti ir NATO turint savo arsenale tokius ginklus. Šis autorius lėktuvui Tu-154 lemtingą valandą pastebi Juodojoje jūroje esant amerikiečių lėktuvnešį ir du prancūzų karo laivus. Labai sunku, tikina Aleksandras, aptikti nutaikytą elektronų pluoštą. O jeigu rusams ir pavyktų aptikti tokio poveikio pėdsakus, ar užteks jiems ryžto apkaltinti NATO?

Autorius primena, jog karo laivo ataka yra jau ne teroro aktas, o karo veiksmai. Apie tai, jo galva, byloja ir tam pasirinktas laikas. Dalis stačiatikių Kalėdas švenčia pagal Grigaliaus kalendorių. Antra, tai metas, kai Barakas Obama iš paskutiniųjų stengiasi neleisti Donaldui Trampui imtis santykių su Rusija gerinimo. O juk dar ir simboliška numušti Rusijos ginkluotosioms pajėgoms priklausantį lėktuvą, skrendantį su Aleksandrovo ansambliu, kuris yra Raudonosios armijos simbolis, švęsti Naujųjų metų į didžiąja dalimi išlaisvintą Siriją. Ir jeigu Prancūzija prie to kaip nors prisidėjo, tai neturėtume stebėtis, kodėl Eliziejaus rūmai pareiškė Kremliui užuojautą tik per savo pasiuntinį Maskvoje. Ar tai buvo tiesiog ciniškumas, ar reiškia ką nors daugiau?

Geriausia gynyba – kibernetinis puolimas

Svarstymai dėl galimų Tu-154 sudužimo priežasčių tęsiasi, – parašė gruodžio 30 d. leidinys „Moskovskij komsomolec“ (MK.ru) tekste su dėmesį patraukiančia antrašte – „Teroro aktas be sprogdinimo: ekspertas iškėlė versiją Tu-154 lėktuve buvus kibernetinį ginklą“ (Теракт без взрыва: эксперт выдвинул версию о кибероружии на Ту-154). Iki metų pabaigos jį atsivertė daugiau kaip 140 tūkstančių skaitytojų. Kibernetinis ginklas – tai bent!

MK.ru nutarė išsiaiškinti, kas slypi valstybinės komisijos nario, už skrydžių saugumą atsakingo generolo užuominoje, jog teroro veiksmu gali būti mechaninis poveikis, ir paklausė to dviejų ekspertų. Vieno skrydžių saugumo specialisto aiškinimu, orlaivio galinės dalies sienelėse esama visokių pavarų, traukių, vamzdynų. Šias sistemas išmanančiam žmogui labai paprasta ką nors sugadinti. Tam tereikia, paprastai sakant, turėti po ranka plaktuką, atsuktuvą, kaltą. Ir lėktuvas patirs avariją. Orlaivio salono viduje to nepadarysi – tik bagažo skyriuje. Be to, sunku tikėtis tai liksiant nepastebėta. Nebent ankstyvųjų modifikacijų orlaiviuose (toks buvo ir avariją patyręs Тu-154B2, pagamintas 1983 metais).

Su tuo kategoriškai nesutinka kitas skrydžių saugumo ekspertas, T-154 pilotavęs lakūnas. Jis iš viso nesupranta, kas tas yra – mechaninis poveikis. Koks piktavalis kūju bagažo skyriuje sudaužo orlaivio aprūpinimo sistemas ir niekas to nepastebi? Jis nenori tikėti, kad taip galėjo būti pastaruoju atveju. Viskas tikrinama  parengtinio pakilimo metu. Jeigu kokias lėktuvo sistemas būtų mechaniškai pažeidę prieš skrydį, tai jis nepakiltų.

Šio eksperto nuomone, galėjo būti panaudotas koks nors dar nežinomas kibernetinis ginklas. Dabar technika pasiekė tokį lygį! Galima spėti, kad lėktuve buvo įtaisytas koks nors daviklis, galintis pagal komandas, siunčiamas iš išorės, veikti lėktuvo vairus prieš lakūnų valią. Ekspertas  prisipažįsta tokias išvadas darantis iš visiems prieinamų informacijos šaltinių…

Tiek tesužinojęs, skaitytojas turėtų būti nusivylęs. Ypač bent kiek žinąs apie kibernetinį ginklą. Paprastai šis terminas vartojamas kalbant apie veikimą virtualiojoje erdvėje, pavyzdžiui, virusines programas. Kibernetinis veikimas – tai informacinis poveikis. Pirmiausia siekiama ne pulti ir užgrobti, o patiems apsiginti. Veiksmingos ir kibernetinės atakos, galinčios pridaryti daugiau žalos negu fizinis užpuolimas su kinetiniais ginklais. Kibernetinis agresorius gali daug prikiaulinti ir likti neatpažintas. Beje, Rusijoje prieš dvejus metus sukurta informacinių operacijų kariuomenė.

Vis dėlto – diversija?

Dar viename Rusijos internetiniame leidinyje, Life.ru, tekstą apie Tu-154 katastrofą nuo gruodžio 27-osios vakaro iki Naujųjų metų skaitytojai atsivertė 556 tūkst. kartų. LIfe.ru ar ne pirmasis paskelbė paskutinį krintančio lėktuvo piloto šūksnį. Tačiau tai atvejis, kai skaitytojų komentarai nepalyginti įdomesni už patį tekstą. Autorei, parašiusiai, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo iškirsti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas, pravartu būtų sužinoti tai, ko profesionalai kažin kodėl nepasakė (gal kaip savaime suprantamo dalyko).

Kaip antai: Tu-154 neturi lėktuvą valdančio kompiuterio – kaip jį dabar įsivaizduojame ir koks įtaisytas tuose pačiuose boinguose. Ten automatinė valdymo sistema (autopilotas) yra ne elektroninė, o analoginė elektromechaninė ir nepriima jokių išorinių signalų (be to, pakilimo metu ir įjungiama ne iš karo).

Sudužusio lėktuvo juodąsias dėžes, praneša, rado palyginti greitai, nors paieškos Juodosios jūros dumbluose galėjo ir užtrukti – savirašiai prietaisai nespinduliavo radijo signalų. Negalėjo prancūzų ar kokio kito priešiško laivo operatoriai iškirsti ir Pravda.Ru autorei tokio svarbaus transporderio. Naivuolė. Kokie pamišėliai gali rodyti visam pasauliui, kur skrenda jų karinis lėktuvas, tegul ir transporto? Šitaip padangėje neliktų nė vieno rusų ar kieno kitų bombonešio!

Pravda.Ru autorė teisi, kai rašo, kad Rusijos kariniuose aerodromuose tvarka ne tokia griežta kaip keleiviniuose oro uostuose. Gal ne tokia, kaip parodyta filme „Nacionalinės medžioklės ypatumai“, bet vis viena ten visi – savi. Todėl kontrabanda ir visa kita. Tik kam tuo prieš visą pasaulį girtis? Gal tam, kad skaitytojas imtų manyti: chm, ten ir aš galėčiau prasmukti, o jau teroristai ar diversantai – užsimerkę!

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Baltųjų rūmų perspėjimo apie netrukus imsiančius kristi rusų lėktuvus. JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio spaudos konferencijoje paklausė, kas bus, jeigu Maskva nederins savo veiksmų su Vašingtonu. Atsakymas: ekstremistai gali imtis atakų prieš Rusiją gal net jos pačios teritorijoje; Rusija ir toliau siųs į tėvynę žuvusių karių kūnus, eikvos išteklius, galbūt net ims netekti lėktuvų.

…Lėktuvas krito į jūrą užvertęs nosį, kliudė uodega vandens paviršių, skilo pusiau ir greitai nuskendo… Taip apie „Tupolevo“ žūtį papasakojo Rusijos federalinės saugumo tarnybos pasienietis. Katastrofa įvyko Juodojoje jūroje ilgiausią metų naktį, kai tamsu nors į akį durk, todėl rimti žmonės šiuo liudijimu netiki (o reikėjo tik pasakyti, pro kokius žiūronus stebėjo). Bet taip iš tikrųjų galėjo būti. Radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas pranešė savo skaitytojams aukštuose sluoksniuose linkstant manyti, jog lėktuvas nukrito dėl per didelio apkrovimo. Tai, pasak laidų vedėjo, yra didelis aplaidumas, iškrikimas (разгильдяйство).

Kalbama, Venediktovas neskiria, ką jam pakužda Kremliaus šaltiniai Kremliuje: ar informaciją, ar dezinformacija. Kolegė Julija Latynina neakivaizdžiai jam atkerta: juk Kremlius pranešė, kad Sirijoje išbandyta 160 ginklų rūšių, o štai artistai gabenti 30 metų senumo skrynia. Išeina, kad iš to kilusios pasekmės yra tokios pačios kaip ir dėl teroristų veikimo. Vadinasi, tai pačių rankomis įvykdytas teroro aktas (самотеракт)?

Kas iš viso to, ką matėme ir girdėjome, labiausiai įstrigo? Prancūzų laivas? Kibernetinis ginklas? Ar neaišku kieno ir kuo grindžiama užuomina, kad kažin kas gali įvykti iki naujojo JAV prezidento inauguracijos?

2017.01.03; 03:42

Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikimo Belovežo girioje metu pareiškė, jog „SSR Sąjunga nustojo gyvuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.

Buvo pasirašytas Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.

Lemtingas Ukrainos vaidmuo

Išsamiai žinome, kaip naktį iš  gruodžio 7-osios į 8-ąją Belovežo girios viduryje jautėsi pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas. Apie tai jis papasakajo 1994-aisiais išleistoje knygoje – „Paskutinės imperijos dienos… Pirmieji vilties žingsniai“ (Останнi днi iмпериii… Перши кроки надii). Po vakarienės rusai su baltarusiais nuėjo į pirtį, o Ukrainos prezidentas su savaisiais patraukė pakvėpuoti grynu oru (spaudė čia neįprastas 30 laipsnių šaltis). Vaikštinėjo ir tarėsi apie dvi valandas.

Sutarties pasirašymas
Sutarties pasirašymas

Kravčukas į savo apartamentus grįžo antrą valandą nakties. Miego nesinorėjo. Įjungė toršerą ir ištraukė iš švarko kišenės lapelius su Kijeve rašytomis pastabomis. Dar kartą perskaitė. Po to paėmė pieštuką ir skaitė pabraukdamas svarbiausias vietas. Paslėpė užrašus, atsigulė, bet sukylančios mintys neleido užmigti. Dar du kartus kėlėsi ir vėl skaitė užrašus. Jis neabejojo savo idėjų teisumu ir tuo, jog atėjo laikas jas paskelbti. Aš dar Kijeve nusprendžiau sulaukti tinkamo momento. Ir tas momentas atėjo. Negalima buvo jo praleisti

Tuo tarpu Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Jegoro Gaidaro namelyje susirinkę rusai ir baltarusiai naujo susitarimo projektą kūrė iki ryto. Gaidaras rašė ranka. Penktą valandą ryto apsaugos darbuotojai išvažiavo parvežti mašininkės ir rašomosios mašinėlės. Pradėjus skirstytis, per radiją suskambo SSRS himnas: Laisvųjų respublikų sąjungą amžiams… Ką tik parašytame projekte „sąjungos“ jau nebuvo. Kadangi Kravčukas išvakarėse kalbėjo nežinantis, kur yra Maskva ir kas yra Gorbačiovas, ir ragino iš viso pamiršti žodį „sąjunga“, projekto kūrėjai užrašė „Susitarimas dėl Demokratinių Valstybių Sandraugos sudarymo“. „Sandrauga“ niekam nekliuvo, Britų nacijų sandrauga netgi atrodė vos ne idealus pavyzdys.

Kaip atsimename, Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“ rašo, kad gruodžio 8-osios rytą įvyko siaubinga: dingo rankraštis. O atrado jį vieno iš Rusijos prezidento sargybinių… tualete. Nors tas beraščiu vaizduojamas sargybinis negalėjo turėti savo kambario (ne tokie dėl ankštumo miegojo pasitiesę čiužinius ant grindų), bet Rusijos dūmos deputatas ne visiškai iš lubų parašė. Autorius iš Rusijos delegacijos narių išgirdo, kaip užsienio reikalų ministras Kozyrevas per klaidą pakišęs rankraštį ne po mašininkės kambario durimis ir kaip rankraštis kuriam laikui dingęs.

Sovietų Sąjungos žlugimas.
Sovietų Sąjungos žlugimas.

Sunku patikėti ministrą patį nešus rankraštį mašininkei, juo labiau, kad jos rezidencijoje nė nebuvo. Rašomoji mašinėlė savo istorinių valandų dar laukė medžioklės draustinio raštinėje, beveik 20 km atstumu nuo Viskulių. Draustinio viršininko sekretorė dar miegojo savo namuose ten pat, Kameniukų kaime, ir nė nesapnavo, kad tą sekmadienį, kai rengėsi ruošti vaišių stalą vyro jubiliejui, ją paims iš namų tokiam reikalui… Šiaip ministrai nenešioja rankraščių mašininkėms. O štai prezidentui ir valstybės sekretoriui – kitas reikalas. Labai tikėtina, jog ministrui su rankraščiu teko lukterėti, kol prabus prezidentas…

Naujas derybų raundas prasidėjo po pusryčių su gera nuotaika. Borisas Jelcinas padovanojo Stanislavui Šuškevičiui laikrodį, taip atsidėkodamas už Rusijos prezidento palaikymą sunkią valandą – po vakarienės Baltarusijos parlamento vadovas spėjo prilaikyti ant laiptų susvyravusį Jelciną. Valstybių vadovai su antraisiais asmenimis užsidarė bilijardo salėje. Pirmąsias 30-40 minučių iš ten nebuvo girdėti nė garso. Po to išėjo sunerimusiais veidais Ukrainos premjeras Vitoldas Fokinas ir Rusijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, greitai pasitarė su teisininkais. Dar po ketvirčio valandos iš salės atsklido šūksniai „Ura!“ – vadovai galiausiai suderino pirmą straipsnį. Jelcinui pasiūlius, kaip vėliau sužinota, pakėlė taures su šampanu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai.

Leonidas Kravčukas papasakojo ir apie tai, kas vyko pačioje bilijardo salėje. Matau, Jelcinas į mane žiūri laukiamai. Ir aš nusprendžiau: išmušė valanda. Ukrainos prezidentas perskaitė savo pastabas iš jau minėtų užrašų. Jaudinausi, žinoma, kaip niekada gyvenime. Bet svarbiausia, manau, man pavyko visus įtikinti, kad alternatyvos neturime. Kravčukas paėmė švarų lapą, parkerį ir pasakė, kad pats rašys. Taip mes pradėjome. Patys rašėme, patys taisėme, be padėjėjų. Pagal senąjį protokolą, anksčiau niekada nebūdavo, kad valstybės vadovai patys rašytų valstybinius dokumentus. Rusų liudijimu, Kravčukas gal net daugiau iš jų projekto išbraukė, negu įrašė.

Anot Kravčuko, jį palaikė ir Burbulis. Naujas nepriklausomų valstybių darinys turėjo akivaizdžiai skirtis nuo senosios Sąjungos schemos, savo esme būti arčiau Europos bendrijos (tuo metu abreviatūra NVS dar nebuvo priimta).  

Ukrainos prezidento pasiūlymai neatrodė, kaip staiga nušvitęs apreiškimas. Dar iki gruodžio 1 d. Ukrainoje įvyksiančio referendumo jis aiškino, jog Gorbačiovo siūloma Sąjunginė sutartis yra jau pliuskvamperfektas (praėjęs laikas). Mes nepatvirtinsime sutarties, kurioje bus numatyti kokie nors centriniai organai. Jokio centro neturi būti, išskyrus koordinavimo organus. Praėjus kelioms dienoms po Belovežo susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo, Jelcinas savaitraščiui “Аргументы и факты“ pareiškė, jog NVS sudarymas buvo vienintelis būdas įtraukti Ukrainą į kokių nors sąjunginių santykių orbitą visai nauju pagrindu… Mes žengėme platų žingsnį priekin kelyje į naują europinio tipo konfederaciją, tokią, kaip Europos bendrija. Norėdama likti sąjungoje su Ukraina, Rusija kito pasirinkimo ir neturėjo.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo knygoje „91-ųjų gruodis. Mano pozicija“ (Декабрь-91. Моя позиция) aiškina, esą Rusijos vadovybė pasinaudojusi Ukrainos fenomenu jo siūlomos Sąjungos idėjai sužlugdyti. Girdi, Rusijos prezidento aplinkoje seniai gyvavo šūkis „Sąjunga be centro“. O štai ką pareiškė tas pats Kravčukas, pasirašius Belovežo susitarimus: Pasirodo, viską galima operatyviai išspręsti, kai ant kelio nėra rąsto, vadinamo centru.

Kas negeria šampano – tas nerizikuoja?

Įvykdę valstybinį perversmą ir bijodami suėmimo, sąmokslininkai jautė gyvulišką baimę, kurios negalėjo nuslopinti nė gausiai vartojamas alkoholis, – parašė 2010 metais išėjusioje knygoje „Gorbačiovo ir Jelcino sąmokslas. Kas stovėjo už Kremliaus šeimininkų?“ (Заговор Горбачева и Ельцина. Кто стоял за хозяевами Кремля?) rusų autorius Aleksandras Kostinas.

O štai reportažas iš Viskulių rezidencijos, tekusios Baltarusijos prezidentui, praėjus 12 metų po atmintinos trijų valstybių vadovų viešnagės. Žurnalistas susitiko su vietiniais darbuotojais ir sužinojo kai kurias ano istorinio įvykio smulkmenas: kaip Ukrainos prezidentas medžioklėje nespėjo iššauti į šerną ir panašiai. Visi vienu balsu smerkia žurnalistus, apskelbusius, kad susitarimas buvo pasirašytas girtame įkarštyje, – atkreipė dėmesį Mečislavas Dmuchovskis leidinyje “Советская Белоруссия. Собеседник”. – Niekas negėrė! Tik KGB sargybiniai po to, kai visi išvažiavo, kaip reikiant malšino stresą. Dar rašyta, jog sugriauti Sąjungą sumanyta pirtyje. Tuo tarpu nei Kravčukas, nei Jelcinas nėjo į pirtį… Baltarusiai tuo „Niekas negėrė!“ gal norėjo pasakyti nebuvus nieko panašaus į kadaise Belovežo girioje medžiojusių kunigaikščių, karalių ir imperatorių užmojus?

Leonidas Kravčukas savo knygoje papasakojo ir apie gruodžio 7-osios vakarojimą su broliškų valstybių vadovais. Per vakarienę ant stalo stovėjo „Belovežo“ degtinė. Aš irgi išgėriau. Nežinau, ką darė Jelcinas po to, kai mes išsiskyrėme. Bet kitą rytą, kai mes susėdome ir pradėjome dirbti, Jelcinas buvo blaivus kaip stiklas. Aš neperdedu! Jis buvo puikios savijautos, energingas, turėjo idėjų. Baltarusijos parlamento pirmininkas Stanislavas Šuškevičius aiškino, kad kuriant dokumentą  jis pats buvo kaip prie vairo, o kiti elgėsi beveik taip pat; vėliau jie leido sau šiek tiek gero konjako ir atsipalaidavo tik vakare, po dokumento pasirašymo prieš televizijos kameras.

Baltarusijos vyriausybės vadovui Viačeslavui Kebičiui buvo pavesta bendrauti su žiniasklaida, kurios susirinko viso labo… penki žmonės. Baltarusijos naujienų agentūros direktorius Jakovas Alekseičikas įsiminėjo Kebičiaus žodžius, kad Jelcinas yra ne visiškai formoje ir todėl geriau nieko jo neklausinėti. Tuo tarpu Jelcinas po Susitarimo pasirašymo nusprendė pats prabilti į žurnalistus. Bet Baltarusijos ministrų tarybos spaudos tarnybos vadovas, atmindamas viršininko nurodymą, nutraukė aukštąjį svečią: Borisai Nikolajevičiau, nereikia nieko kalbėti, viskas juk aišku!  Rusijos prezidentas nustebo. Na, jeigu jums viskas aišku… – burbtelėjo ir išėjo iš salės.

Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas: Tai, kad Belovežo girioje dokumentai buvo priimami ir pasirašomi girtame kvaitulyje – begėdiškas melas! Tiesa, vakarais, vakarieniaujant, jie leisdavę sau taurelę išlenkti. Bet mes buvome jauni, aktyvūs ir, atsiprašau, ne kvaili, mes suvokėme, ką darome, todėl gyvenome, galima sakyti, blaivų gyvenimą. Fokinas stebėjosi Boriso Jelcino gebėjimu išgerti – kaip reikiant išgerti! – ir kitą rytą būti žvaliam kaip agurkėlis. Fokinas sakė netgi mėginęs ištraukti iš Boriso Nikolajevičiaus tokios sveikatos paslaptį, bet tas tik juokavo. Išgerti Jelcinas mėgo, tai buvo jo prigimtyje, bet niekada rimtų sprendimų įkaušęs nepriimdavo.

Viso to nevertėtų nė prisiminti – kokios derybos be vakarienės ir koks pasirašymas be šampano taurės. Ypač žinant, kad dar neseniai, iki Gorbačiovui paskelbiant „sausąjį įstatymą“, Sovietų Sąjungoje iš viso nieko nevykdavo be vaišių. Jeigu ir būtų buvę kas nors keista Belovežo girioje, tai žinia, kad baltarusiai per vakarienę vaišino broliškų tautų pasiuntinius vien arbata… Ir vis dėlto šioje temoje esama šiokios tokios keistenybės, gal net konspiracinės.   

Viačeslavas Kebičius papasakojo, kaip valstybių vadovai ir antrieji asmenys gruodžio 8-osios pirmoje pusėje kūrė Susitarimo tekstą. Kai pavykdavo sklandžiai išdėstyti straipsnį, jis gaudavęs užduotį: eik, įpilk po taurę šampano. Stipriųjų gėrimų, kai dirbome, iš viso nevartojome. Tik vėliau, kai viskas baigėsi… – aiškino Kebičius.

Sako, Genadijus Burbulis vis kalbinęs Jelciną: Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: parašom eilutę ir taurelę išgeriam, eilutę – ir taurelę. O Vitoldas Fokinas pasivedėjęs Burbulį į šoną ir papriekaištavęs: Ką jūs darote? Kam jį girdote? Burbulis atsakęs negerai, nepagarbiai: Tu ką, nematai, jis pats šito nori. Ir tada Fokinas, kaip buvęs šachtininkas su tvirtais kumščiais… Neseniai kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu ir leidėju Dmitrijumi Gordonu pirmasis nepriklausomos Ukrainos vyriausybės vadovas patvirtino buvus tokį nemalonų pokalbį su Rusijos valstybės sekretoriumi, bet jie tik susistumdę… Jokių pykčių nelikę. 

Iš tikrųjų Rusijos delegacijos ideologinio vedlio, filosofo Genadijaus Burbulio elgesys rodosi keistokas. Nebent… Kaip prisimena vėlgi Viačeslavas Kebičius, žodžius apie SSR Sąjungos panaikinimą jie įrašė į Susitarimą Burbulio pasiūlymu po to, kai visas tekstas jau buvo parašytas, perskaitytas ir visi jam pritarė. Ir tada esą Burbulis kreipėsi į Jelciną: dokumente trūksta dar vieno straipsnio. Pirma mes turime denonsuoti 1922 metų Sąjunginę sutartį, – paaiškino valstybės sekretorius prezidentui. – Tik tokiu atveju mūsų susitarimai teisės požiūriu bus visiškai korektiški.

Valstybių vadovai su tuo sutiko. Ukrainai užteko ir to, kad ji išstoja iš SSRS kartu su Rusija ir Baltarusija. Tuo tarpu Rusija, vien išstojusi iš SSRS, turėtų palikti buvusiai sovietinei imperija pusę valdų, o Gorbačiovas išsaugotų sostą Maskvoje. Tęsti priešpriešą su sovietiniu prezidentu Jelcinui nebuvo jokio reikalo. Taigi reikėjo SSRS paleisti. Gal Burbulis manė, kad Jelciną tam reikia parengti? Juk dar prieš kelias dienas ir jis, ir Šuškevičius tebebuvo linkę į Gorbačiovo projektą, nors ir reikalingą patobulinimų.

KGB apsuptyje

Maskvoje leidžiamas savaitraštis “Аргументы и факты“ praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Belovežo susitikimo teberašo, kad vieta Susitarimui pasirašyti buvo pasirinkta ne šiaip sau: Belovežo giria buvo keli kilometrai nuo SSRS valstybinės sienos, ir pasirašantieji turėjo pabėgimo per mišką į Lenkiją planą tam atvejui, jeigu Gorbačiovas būtų pamėginęs juos suimti. Bet to neįvyko… Beje, tai ne kieno kito, o anais laikais gerai žinomo Viktoro Alksnio, buvusio SSRS ir Rusijos deputato, kadaise Gorbačiovo, o vėliau ir Putino priešininko išvedžiojimai. 2013 metais išėjo jo knyga „Sudiev, imperija! Ačiū Putinui“ (Прощай, империя! Спасибо Путину). Kai kas dar nurodo stovėjus sraigtasparnį ar net kelis su įjungtais varikliais – jeigu prireiktų staigiai bėgti nuo Gorbačiovo įniršio. 

Kai ką sąmokslininkams gal ir pavyko nuslėpti. Kijeve leidžiamas laikraštis „Рабочая газета“ 1991 m. gruodžio 4 d. parašė, kad išvakarėse JAV prezidentas Džordžas Bušas paskambino Leonidui Kravčukui ir pasveikino jį išrinktą Ukrainos prezidentu. Kravčukas pasakė, kad jam skambino Jelcinas ir patikino Rusiją pripažinsiant Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Kravčukas pranešė, kad jis, Jelcinas ir Baltarusijos parlamento vadovas susitiks artimiausią šeštadienį Minske ir aptars jų vadovaujamų respublikų vidaus ir užsienio politiką. Atrodo, pats Kravčukas nežinojo, kad susitikimas vyks vidury Belovežo girios, Viskuliuose.

Medžioklės draustinio direktoriui prieš penketą dienų buvo nurodyta viską parengti svečių priėmimui, iš anksto atvyko Rusijos prezidento asmens sargyba ir buvo atvairuotas prezidentinis limuzinas. Prieš išskrisdamas iš Maskvos Jelcinas susitiko su Gorbačiovu ir kalbėjo kviesiąs Kravčuką stotį į naują Sąjungą… O gali iškilti ir slavų valstybių sąjungos tema, jeigu naujasis Ukrainos prezidentas spyriosis.

Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Širkovskis, kaip pats sakė, jau 12-ą nakties pranešė Gorbačiovui apie tai, kas kalbama (turėjo sėdėti kartu su visais prie vakarienės stalo) ir paprašė nurodymų, kaip elgtis toliau. Gorbačiovas liepė paskambinti po 20 minučių. Generolas dvi valandas skambinėjo Gorbačiovui, bet tas taip ir neatsakė. Alksnis tvirtina, jog į Belovežo girią atsiųstas KGB specialiosios paskirties būrys laukė iš Maskvos įsakymo suimti sąmokslininkus, bet taip ir nesulaukė. 

O gruodžio 8-osios rytą generolas Širkovskis priėjęs pakalbino ir savo ministrą pirmininką: Viačeslavai Francevičiau, juk tai pats tikriausias valstybės perversmas! Aš pranešiau apie visa tai į Maskvą, į komitetą… Laukiu Gorbačiovo įsakymo… Kebičius apstulbo. Rodos, ne iš bailiųjų, bet nuo šito pranešimo skruzdės nubėgo per nugarą, atšalo rankos. Prie kiekvieno gyvenamojo namelio budėjo po du saugumiečius, ir tai reiškė, jog kol kas viskas daroma teisėtai.

Kebičius paklausė: Kaip manai, ar gali būti toks įsakymas? Saugumiečių generolas: O kaip gi! Juk tai – akivaizdi valstybės išdavystė, daiktus vadinant tikrais vardais. Supraskite mane teisingai, aš negaliu tylėti. Daviau priesaiką. Kebičius: Būtum nors mane įspėjęs! Saugumietis: Bijojau, kad nesutiksite. O ir nenorėjau jūsų painioti. Jeigu kas, visą atsakomybę prisiimsiu pats. Kebičiui susidarė įspūdis KGB generolą norint įtikti ir vieniems, ir kitiems.

Atrodo, Viskuliuose niekam nebuvo paslaptis, kas gali įvykti. Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas sutiko pažįstamą iš Bresto srities KGB. Saugumietis atėjo pasišildyti, atstovėjęs sargybą. Iš jo Vladimiras išgirdo, kad Gorbačiovas siunčia čionai specialiosios paskirties būrį „Alfa“.

Sako, ne vienas Gorbačiovą ragino suimti sąmokslininkus. Antai išgarsėjęs savo žygiais prieš komunistus – rugpjūčio maišto vadeivas Rusijos viceprezidentas Ruckojus, taigi Jelcino pavaduotojas, įsiprašė priimamas SSRS prezidento ir primygtinai siūlė vadovaujantis įstatymais suimti tą girtą trijulę, pasirašiusią JAV palankią gėdingą sandėrį. Gorbačiovas pabalo, o paskui subruzdęs paprašė SSRS gelbėtojo nusiraminti, nes įvykis nėra toks dramatiškas… padėtį galima išgelbėti. Ruckojus aiškino taip ir nesupratęs Gorbačiovo elgesio: Arba jis viską žinojo ir buvo tiesioginis sąmokslo dalyvis, arba tiesiog išsigando tuo metu, kai buvo sprendžiamas visame pasaulyje įtakingos didžios valstybės likimas.

Daugiausia rašoma, kaip Jelcinas skambino JAV prezidentui, o Šuškevičius – buvusios SSRS prezidentui. Neaišku, ar pirmam, ar ne, Jelcinas paskambino žmogui, nuo kurio priklausė labiau nei nuo Gorbačiovo – SSRS gynybos ministrui Jevgenijui Šapošnikovui. Šis pirmomis dienomis po pučo gavo šį postą iš Jelcino rankų ir iki šiol klausė jo neprieštaraudamas. Rusijos prezidentas pranešė maršalui, kad trys slaviškosios valstybės įkūrė NVS ir perskaitė ištraukas iš Susitarimo, kur kalbama apie gynybą. Šapošnikovui patiko, kad strateginėse pajėgose išlieka vieningas vadovavimas. Be to, jam pranešė, kad sudaryta NVS gynybos taryba ir kad ši taryba jau paskyrė Šapošnikovą strateginių pajėgų vyriausiuoju vadu. Maršalas su šiuo paskyrimu sutiko.

Kaip vėliau pasakojo Šapošnikovas, iškart po šito pokalbio jam paskambino Gorbačiovas. Susidarė įspūdis, kad jis labai gerai viską žino. Tu juk dabar kalbėjai su Jelcinu. Kas ten Baltarusijoje? Maršalas nežinojo, ką sakyti, ir raitėsi, kaip žaltys keptuvėje. Gorbačiovas: Nelįsk ne į savo reikalus, įspėju! Ir padėjo ragelį.

Vėliau Sergejus Šachrajus teigė, jog Gorbačiovas tą vakarą mėgino prisiskambinti karinių apygardų vadams. Kadangi ministras nusišalino, SSRS vyriausiajam ginkluotų pajėgų vadui teliko prašyti žemesnių vadų paramos. Bet jam nieko neišėjo. Jegoro Gaidaro žodžiais, SSRS prezidentui nepavyko rasti nė vieno ištikimo pulko. Jelcino pavaldiniai spėjo anksčiau paskambinti aukštesniems vadams.

Paslaptis, kuri nieko nepakeis

Rusijos prezidentas, sako, skubinosi susisiekti su Vašingtonu – pranešimas Bušui reiškė neatšaukiamą įvykusio fakto pripažinimą ir tam tikrą apsidraudimą nuo Gorbačiovo priešiško veikimo. Pokalbis truko apie pusę valandos. Jelcinas patikino, jog Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje išliks vieninga branduolinio ginklo kontrolė ir kad valstybių vadovai vykdys Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Jelcinas kalbėjo keturių valstybių vardu: jų  pusėje esąs ir Kazachijos prezidentas Nazarbajevas, jis netrukus atskrisiąs į Minską ir pasirašysiąs Susitarimą. Nenuslėpė, kad Gorbačiovui dar nepranešta. Bušas tylėdamas klausė, tardamas retsykiais „Aišku“. Nieko prieš nepasakė ir pažadėjo perskaityti dokumentą.

Tą dieną Jelcinui, visų liudijimu, buvo nelengva. Jis žinojo, jog susidūrimo su SSRS prezidentu išvengti nepavyks, ir svarstė, kieno paramos gali tikėtis. Jis labai nenorėjo,kad į Gorbačiovo pusę pereitų Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įtakingiausias vadovas musulmoniškoje buvusios SSRS dalyje. Kazachijos teritorijoje, kaip ir Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje, buvo branduolinis ginklas. Ten gyveno daug rusų, todėl ir Kazachstaną iš pradžių norėta įtraukti į rytinių slavų sąjungą. Jelcinas liepė pavaldiniams skambinti į Kazachstano sostinę, tada dar Almatą. Ten atsakė, jog Nazarbajevas išskrido į Maskvą.

Jelcinas susisiekė su Nazarbajevu po to, kai šio lėktuvas nutūpė Maskvoje ir pakvietė jį atskristi į Minską; atrodo, su juo pakalbėjo ir kiti vadovai. Nazarbajevas pažadėjo išskristi į Minską iškart po to, kai Maskvoje pasipildys kuro, ir paprašė Susitarimo be jo nepasirašinėti. Štai tada Ukrainos vadovai ir patraukė į medžioklę. Buvo jau po pietų ir girioje juos užklupo ankstyva prieblanda. Fokino pasakojimu, jam vis dėlto pavyko prožektorių šviesoje nušauti šerną. Žvėrį spėta išdoroti, iškepti mėsą ir patiekti į stalą.

O Nazarbajevo vis nebuvo. Vienų aiškinimu, paskambinęs kažin kas iš Kazachstano prezidento sekretoriato pranešė, jog dėl techninių priežasčių jis neatskris. Fokinas tvirtina, kad jam pavyko prisiskambinti pažįstamam Gorbačiovo padėjėjui ir pasiteirauti, ar nėra Kremliuje Nazarbajevo. Padėjėjas atsakė: Michailas Sergejevičius užsidarė su juo kabinete. Taip išaiškėjo Nazarbajevą perėjus į Gorbačiovo stovyklą.  Žinia, kad Kazachstano prezidentas neatskris, visiems paliko, Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos liudijimu, slegiamą įspūdį. Ką Gorbačiovas pasakė Nazarbajevui? Kodėl šis pakeitė savo ketinimą? GalSSRS prezidentas tikrai pasirengęs panaudoti prieš sąmokslininkus jėgą?

Nazarbajevas su dar dešimt buvusių sovietinių respublikų(be Baltijos šalių ir Gruzijos), o dabar – suverenių valstybių vadovų pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo protokolą nepraėjus ir dviem savaitėms – gruodžio 21-ąją. Po keturių dienų Michailas Gorbačiovas viešai pareiškė atsistatydinąs iš SSRS prezidento pareigų.

O kokia paslaptis? Vidoldas Fokinas tikina telefonu pasakęs Nursultanui Nazarbajevui: Tu galėsi prie mūsų trijų vėliau prisijungti (pasirašyti Susitarimą kada galės). Bet Nazarbajevas atsisakęs: Ne, mantai netinka, aš noriu pasirašyti su visais. Štai randame parašyta, jog 14 val. 17 min.įvyko nepataisoma: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos neliko. Šis istorinis faktas įregistruotas dokumente, kurį pasirašė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai. O štai kitoje vietoje rašoma, jog Nazarbajevo laukė iki vėlyvo vakaro ir netgi atidėjo pasirašymą.

Dar įdomiau pasidaro sužinojus, jog Belovežo girioje pasirašyto Susitarimo dėl Nepriklausomų valstybių sudarymo originalo… niekur nerandama. ViačeslavasKebičius prisipažino ant stalo Viskulių rezidencijoje matęs tik puslapį, kuriame turėjo suraityti parašą. Kadangi laukė atskrendant Nazarbajevo, į Susitarimo tekstą turėjo būti įrašytas ir Kazachstanas. Kadangi laukė Kazachstano prezidento, tai ar pasirašė Susitarimą prieš televizijos kameras 14 val. 17 min., kaip teigiama?

Suprantama, tai nieko nekeičia. 1991 m. gruodžio 25 d. 19 val. 38 min. viršum Kremliaus raudona SSRS vėliava buvo pradėta nuleisti ir pakeista Rusijos trispalve.

2016-12-08; 09:10