Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.

Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.

Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar  europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.

Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.

Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o  kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?

2021.05.06; 11:40

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Reaguodamas į blogėjančią LGBTIQ asmenų teisių padėtį Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose ES šalyse, Europos Parlamentas (EP) paskelbė Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve.
 
„LGBTIQ asmenys visoje ES turi naudotis laisve gyventi ir viešai rodyti savo seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę nesibaimindami dėl šių priežasčių susidurti su nepakanta, diskriminacija ar persekiojimu“, – skelbia EP. Jo nariai priduria, kad „visais valdžios lygmenimis visoje ES veikiančios institucijos turėtų ginti ir skatinti visų asmenų, įskaitant LGBTIQ asmenis, lygybę ir pagrindines teises, taip pat visapusiškai užtikrinti jų teises“. EP rezoliucijoje pažymima ir tai, kad „prieš LGBTIQ asmenis nukreipta neapykantos retorika ir nusikaltimai turėtų būti visapusiškai ištirti“, o „prireikus už juos turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn“.
 
EP informacijos biuras Lietuvoje praneša, kad ši rezoliucija ketvirtadienį patvirtinta 492 EP nariams balsavus už, 141 – prieš ir 46 susilaikius. Tai europarlamentarų atsakas į bandymus tam tikruose Lenkijos regionuose bei savivaldybėse paskelbti „laisvas nuo LGBT ideologijos“ zonas, taip pat į išpuolius prieš LGBTIQ asmenis kitose ES šalyse. EP nariai pabrėžia, kad LGBTIQ bendruomenė Lenkijoje susiduria su vis didėjančia diskriminacija, ir piktinasi dėl to, kad neapykantos retorika sklinda ir iš valdžios institucijų bei išrinktų pareigūnų, įskaitant šalies prezidentą, taip pat iš vyriausybei palankios žiniasklaidos. Europarlamentarai smerkia LBGTIQ teisių aktyvistų sulaikymą, taip pat išpuolius prieš LGBTIQ eitynes ir draudimus jas rengti.
 
Europos Komisija jau atmetė Lenkijos miestų, pasiskelbusių „laisvomis nuo LGBT ideologijos“ zonomis, pateiktus prašymus skirti ES finansavimą pagal miestų partnerystės programą. Europarlamentarai ragina Komisiją imtis tolesnių priemonių siekiant apsaugoti LGBTIQ asmenų teises Europoje, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, ES sutarties 7 straipsnį bei neseniai priimtą reglamentą dėl ES biudžeto apsaugos.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Rezoliucijoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl blogėjančios situacijos Vengrijoje. Pernai lapkritį Vengrijos miestas Nadkata priėmė rezoliuciją, kuria draudžiama „skleisti ir skatinti LGBTIQ propagandą“. Praėjus mėnesiui, Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pakeitimus, kuriais LGBTIQ asmenų teisės dar labiau apribojamos, nepripažįstamas pats faktas, jog yra translyčių ir nebinarinio lytiškumo asmenų, ir ribojama jų teisė į šeimos gyvenimą.
 
Grėsmė LGBTIQ asmenų teisėms pastebima ir Latvijoje, pažymi EP. Šių metų sausį Latvijos parlamentas pradėjo nagrinėti konstitucijos pakeitimą, kuriuo siekiama apriboti išplėstą šeimos sąvoką, nurodytą Konstitucinio Teismo (KT) nutartyje. KT pripažino, kad Latvijos darbo įstatymas turi būti taikomas įvairiems šeimos modeliams, ir įpareigojo šalies parlamentą užtikrinti tos pačios lyties asmenų porų teises bei apsaugą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.12; 07:24

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.

Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie“, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…

Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.

Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę  pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.

Kodėl taip manau?

Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos“ popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…

Nusišneku? Neskubėkite…

Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.

Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais  kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.

Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.

Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo  sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…

Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…

Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.

O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…

Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas?  Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…

Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.

Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…

Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…

2020.10.28; 11:33

Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų valdžia paskelbė, kad šalyje išduodamose asmens tapatybės kortelėse ateityje nebebus nurodoma lytis, taip siekiant prisitaikyti prie žmonių, kurie savęs nelaiko nei vyru, nei moterimi, informuoja dpa.
 
Švietimo ministrė Ingrid van Engelshoven, kreipdamasi į parlamentą Hagoje, pareiškė, kad įrašas apie lytį nebūtinas.
 
Dėl praktinių priežasčių pokyčiai bus įgyvendinti tik 2024-2025 m., kai bus pereita prie naujo tipo asmens tapatybės kortelių.
 
Pasikeitimų pasuose kol kas nebus, nes jiems taikomos Europos Sąjungos taisyklės.
 
Ministrė, kuri taip pat atsakinga už emancipaciją, norėtų, kad informacijos apie lytį neliktų ir oficialiuose registruose bei darbo skelbimuose į valstybės tarnybą. Anot jos, tai leistų žmonėms „patiems apsispręsti dėl savo tapatybės ir gyventi visapusiškai laisvą ir saugų gyvenimą“.
 
Šią žinią palankiai sutiko lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 05:00

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Europos Komisijos vicepirmininkė Vera Jourova sukritikavo Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą už seksualines mažumas diskriminuojančią retoriką rinkimų kovoje. „Tikrai liūdna, kad šiuolaikinėje Europoje aukšto rango politikai dėl potencialios politinės naudos užsipuola mažumas“, – sakė ji pirmadienį Europos Parlamento komitete, tačiau konkrečiai A. Dudos neįvardijo.
 
Valdančiosios konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) kandidatas A. Duda šeštadienį viename rinkimų kampanijos renginyje Žemutinėje Silezijoje, turėdamas omenyje lesbietes, gėjus, biseksualus ir translyčius (LGBT), sakė: „Mus mėgina įtikinti, kad tai žmonės.
 
Tačiau tai tiesiog ideologija“. Komunistų valdymo metais vaikams mokyklose į galvą buvo kalama komunistinė ideologija, o dabar, anot A. Dudos, tai mėginama daryti su seksualinių mažumų ideologija. „Tai toks neo-bolševizmas“, – pridūrė prezidentas.
 
A. Dudos žodžius sukritikavo ir Lenkijos ombudsmenas žmogaus teisių klausimams Adamas Bodnaras. „Nėra jokių aplinkybių ir jokios rinkimų kampanijos, kuri galėtų pateisinti vienos visuomenės grupės nužmoginimą ir homofobišką retoriką“, – sakė jis pirmadienį. A. Bodnaras paragino atsisakyti atskirties ir neapykantos kalbos.
 
Kitame rinkimų kampanijos renginyje A. Duda pirmadienį Liubline vėl gynė savo poziciją. Jis esą sulaukia kritikos šalyje ir užsienyje už tai, jog nenori, kad į mokyklas patektų medžiaga, kuri iškreiptų vaikų moralės supratimą.
 
A. Duda savos pasisakymais, viena vertus, taikosi į konservatyvų, katalikiškų PiS rinkėjų ratų, antra vertus – į pavojingiausią jo varžovą rinkimuose, Varšuvos merą Rafalą Trzaskowskį, kuris aktyviai remia LGTB judėjimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.16; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.

S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.

Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.

Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo  žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.

Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr.  Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.

Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.

Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o  stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.

Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.

O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.

Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.

Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.

2020.02.27; 17:33

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.

Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu

Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja? 

Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.

„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.

Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“

Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą

Maša Hari. „Novaja gazeta“ nuotrauka

Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).

Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“

Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).

„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).

„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.

Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?

2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.

(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.

Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.

Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.

 „Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…

2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai  („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).

Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…

„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.

„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.

Žurnalistė Julija Latynina

Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių  panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios  peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“

… ir rinkimai Ukrainoje

Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.

Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.

Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.

Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį.  Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.

Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai,  tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!

Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…

Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.

Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…

Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…

O kitą kartą gali užkalbinti „tiesiog Marija“…

(Pabaiga)

2018.11.23; 07:20

„Tokių eitynių draudimas jokiu būdu nebūtų nedemokratiškas veiksmas. Kiekviena valstybė gali ir privalo nustatyti protingas žodžio laisvės ribas. Aiškus pagrindas tam nurodytas Konstitucijos 25 straipsnyje – būtinybė garantuoti žmonių dorovės apsaugą. Gana apsimetinėti, jog LGBT eitynės yra tik viena iš daugelio politinių demonstracijų, neva neturinti akivaizdaus siekio paneigti ir pakeisti visuomenės dorovės normas. Tad valdžiai nevėlu apsispręsti, su kuo ji – su naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais ar su siekiančia išlikti laisva savo Tauta“. 

XXX

„Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Bolševikų seksualinės revoliucijos eksperimentas buvo nutrauktas tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tai padaryta visai ne todėl, kad buvo iš principo atsisakyta marksistinės „seksualinės revoliucijos“ idėjos ir išsižadėta tikslo sunaikinti prigimtinę šeimos instituciją. Tai buvo priverstinis SSRS komunistinės vadovybės žingsnis, kurį diktavo spėję išryškėti katastrofiški moraliniai ir socialiniai vykdyto eksperimento padariniai sovietinei visuomenei – milžiniškas venerinių ligų paplitimas, paauglių nėštumai, tūkstančiai savo tėvų niekada nepažinusių vaikų, visiškas socialinių ryšių trūkinėjimas. Ideologiškai marksizmas išsaugojo tikslą sugriauti „atgyvenusią“ šeimos instituciją, sustiprėjo ir įsitvirtino Vakarų šalių universitetuose ir šiandien kelia tuos pačius politinius tikslus naujais, subtilesniais metodais“.

XXX

 „Manome, kad valdančiųjų ir kitų politinių partijų nenoras savo rinkėjams viešai išsakyti savo pozicijų dėl LGBT eitynių, rodo, jog Lietuvos viešojoje erdvėje pamažu įsivyrauja žodžio laisvę ribojančios praktikos. Partijų nenoras rinkėjams viešai paaiškinti savo nuostatų dėl LGBT judėjimo politinių reikalavimų turi būti vertinamas kaip tylus pritarimas šio judėjimo politiniams reikalavimams. Tragikomiška situacija, kai Seimo ir Vyriausybės nariai yra priversti kone atsiprašinėti ir kurti pasiteisinimus, kodėl nedalyvauja LGBT eitynėse liudija, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina vienintelė „teisinga“ nuomonė, o daugumos visuomenės nepritarimas LGBT tikslams virsta draudžiama ir cenzūruojama pozicija“.

XXX

„Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot jiems padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma. Esame šalis, turinti ir dar prisimenanti panašaus sovietinio eksperimento patirtį. Nesitaikstėme su vedlių „į šviesią ateitį“ primetinėjamomis „naujos komunistinės moralės“ normomis. Juo brutaliau šios „pažangios“ normos buvo brukamos, juo atkakliau tam buvo priešinamasi“.

Iš žinomų visuomenės veikėjų, mokslininkų, menininkų viešo pareiškimo „Gėjų judėjimo tikslai atkartoja bolševikinę seksualinę revoliuciją“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.19; 06:00

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką.

Prieš ketverius metus, 2011-aisiais, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją esą galimas dar vienas šeimos modelis, grįstas nebūtinai santuoka. Šiame išaiškinime teigiama, kad šeima gali būti kitokia, nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, ir jai prilygino inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie esantys konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Continue reading „Skirtinga partnerystė pagal liberalus ir pagrindinį įstatymą“

Internetas įkaitęs nuo pasipiktinimų vadinamąja Estrelos rezoliucija. Ir mes šiomis dienomis gauname laiškų, raginančių reaguoti į garsiąją Europos Parlamento parlamentarės Editos Estrelos pateiktą rezoliuciją dėl "Lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių".

Vieną kartą europarlamentarai priėmė sprendimą tą rezoliuciją sugrąžinti į Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą tobulinti. Žmonės susijaudinę, kad šiandien, t.y. gruodžio 10 d., dėl rezoliucijos jau vėl bus balsuojama plenarinėje sesijoje. Normaliems žmonėms (nerandu kito žodžio) kelia pasibaisėjimą rezoliucijoje suformuluoti reikalavimai, kaip Europos Sąjungos valstybėse turėtų būti lytiškai auklėjami vaikai nuo kūdikystės iki subrendimo. 

Continue reading „Pasaulis kraustosi iš proto“

Buvusio JAV vice prezidento Diko Čeinio (Dick Cheney) vyresnioji duktė nori kovoti dėl senatoriaus krėslo nuo Vajomingo valstijos ir viešai pasisako prieš vienalytes santuokas, nors jos jaunesnioji sesuo yra netradicinės seksualinės orientacijos, apiformino santuoką su sena drauguže ir auklėja toje šeimoje du vaikus, rašo Konstans Žamė (Constance James) laikraštyje Le Figaro.

„Naujametės šventės buvusio Amerikos vice prezidento Diko Čeinio šeimoje pranašauja įelektrintą atmosferą: dvi jo dukterys šį savaitgalį surengė aiškinimąsi, į kurį buvo įtraukta žiniasklaida ir socialiniai tinklai, – rašo žurnalistė. – Esmė – jų požiūris į vienalytes santuokas. Vyresnioji, Liz, yra prieš tokias santuokas ir vis dažniau skelbia pareiškimus tuo klausimu. 

Continue reading „Diko Čeinio dukterys viešai skalbia nešvarius baltinius“

klausimas_1

Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.   

Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.

NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:

Continue reading „Keletas klausimų dėl Lietuvos gėjų lygos organizuotų renginių finansavimo“

Ankstyvas 2013 metų liepos 27-osios rytas. Vilnius. Virš miesto suka ratus sraigtasparnis, gąsdindamas kregždes, kurios kaip paklaikusios šaudo po Senamiesčio erdves. Prieigos prie Gedimino prospekto atitvertos, ties jomis budi policijos ir specialiųjų kovinių padalinių ekipažai, raitoji policija mankština žirgus.

Prie Vinco Kudirkos aikštės būriuojasi eitynių „Baltic Pride“ dalyviai, virš jų galvų plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos, balionai ir plakatai. Nuo Kudirkos aikštės iki prospekto galo ties arkikatedra, kur telkiasi kitaip nusiteikę miestelėnai su savo vėliavomis ir plakatais („Vagys, grąžinkite vaikams vaivorykštę“), su dujokaukėmis ir apsauginiais lietpalčiais, ant nugarų prisiklijavę šūkį „Stop AIDS“ šeimos vertybių entuziastai, monsinjoras Alfonsas Svarinskas su trispalve ir šv. Kryžiumi, kelias užvertas neregėtai gausaus policijos kordono.

Continue reading „Tikrasis Europos Sąjungos veidas“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam "demokratiniam" pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo "kalašnikovą" (taip bičiulis vadina mano Lumix'są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Continue reading „Jie triumfuoja, nes buvo gudresni“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam „demokratiniam“ pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo „kalašnikovą“ (taip bičiulis vadina mano Lumix’są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Prospektas dar beveik be žmonių, neskaitant policininkų. Ties Muzikos akademija – didžiulis policijos autobusas. Pagalvoju: aukščiausias lygis, naujausi technikos pasiekimai ten sukaupti. Matau daug mažesnių autobusiukų, keturi raiteliai ant šalmais apsaugotų žirgų. Iš tolo matau: du jaunuoliai stovi iškėlę rankas, o policininkai jiems tapšnoja per kišenes, trečias policininkas knaisiojasi jų krepšiuose.

Oho!  Šį kartą, atrodo, juokai menki. Tai gal ir fotografuoti negalima? – klausiu nuobodžiaujančio policininko ir rodau į savo „kalašnikovą“. Galima, – burbteli pareigūnas. Ačiū bent už tai. „Pašaudysiu“, bet nuotraukų neskelbsiu, bus kam tą padaryti ir be manęs.

Namie sprendžiau  nedidelę dilemą: eiti pasižiūrėti ar ignoruoti? Geriausia būtų ignoruoti. Tie žmonės, triukšmą keliantys jau ne vieną mėnesį, labiausiai būtų nubausti, jeigu prospekte, jiems žygiuojant, nesimatytų nė vieno žioplio. Didžiausia bausmė – kai tavęs nepastebi, į tave nekreipia jokio dėmesio.  Bet to pasiekti gali tik diktatoriai, ir tai ne šimtu procentų, o Lietuva juk demokratinė šalis, ir dar pirmininkaujanti Europos Sąjungai.

Vienu daugiau, vienu mažiau – eisiu pasižiūrėti, viską noriu pamatyti savo akimis, nes objektyvios žiniasklaidos tai juk nėra, rašo ir rodo kaip kam naudingiau.

Ties Vinco Kudirkos aikšte ir žioplių, ir žydrųjų jau nemažai, nors dar tik 12 valandų. „Šaudau“ į visas puses. Ir į balionus, ir į žioplius. Štai vienas apskuręs žmogelis prie dviračio prisitaisęs kartono gabalą, ant kurio užrašyta: „No pasaran“. Dvi pagyvenusios moterys spėlioja, ką tai galėtų reikšti, o policininkui rūpi, ką tas dviratininkas slepia savo krepšyje. Parodyk, rupūže,  ar tik kokio „Molotovo kokteilio“ nebūsi įsidėjęs?! Vedasi žmogelį į nuošalesnę vietą, nes per tuos filmuotojus negali rankų praskirti. Rastų pareigūnas kokią bombelę – iškart  paaukštinimas pareigose, didesnis atlyginimas, premija. Nerado.

Ir mano krepšyje nerado: „kalašnikovas“ – ant kaklo, o krepšys – tuščias, bet pareigūnas nepatiklus, pareigūno neapgausi. Atidarykit krepšį! Pats atsidaryk! Atsegė, patikrino, užsegė ir padėkojo. Mandagūs mūsų policininkai, nors ir basi. Kur nebus basi! Sraigtasparnis daugiau kaip dvi valandas virš prospekto orą drebino, beveik iš kosmoso filmavo ir fotografavo.

Užfiksavo jis, be abejo, ir ožkelę, kurią vienas Europos Sąjungos pilietis vedėsi prospektu , o ta spyriojosi ir nenorėjo eiti į Lenino aikštę žolės parupšnoti. Paskui, jau namie, televizijos ekrane mačiau tą pilietį, partrenktą ant žolės, policininkų kojomis prispaustą. Už ką?! Už ką Petrą Gražulį taip žiauriai? Ką jis jiems blogo padarė? Kai aš jį mačiau, parlamentaras kaip tik kalbėjo apie tą sraigtasparnį, ryjantį mūsų, mokesčių mokėtojų, milijonus.

Kas dedasi Europos Sąjungai vadovaujančioje valstybėje?! Jau nežinai, žmogus, nei ką galima kalbėti, nei ką savo krepšin įsidėti, nei kur galima eiti. Okupantas nė karto tiesiogine prasme nėra kišęs  rankų į mano kišenes, todėl tągien pasijutau labai nejaukiai. Paguodžia bent tai, kad aš, atrodo, nepanašus į tuos nelaiminguosius, kurių moralė „žemai“, kitaip laisvos Lietuvos policininkas nebūtų manęs sulaikęs. O visi tik ir klykia: gerbkime žmogaus teises, visi  – tradiciniai ir netradiciniai – esame lygūs! Tie, kurie važiavo atviruose autobusuose, ėjo švilpdami, vėlevėlėmis mosikuodami, buvo lygesni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Žymiai lygesni.

Šį kartą jie laimėjo. Nes buvo gudresni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Tradicinės orientacijos žiopliai (aš – taip pat) tikėjosi pamatyti bjauriai išsidažiusius, liemenėlėmis krūtines pasipuošusius vyrus, bjauriai viena kitą glebesčiuojančias moteris, bet nieko panašaus jie nepamatė. Prospektu ėjo, važiavo normalūs vyrai ir moterys. Jokių grimasų, jokio iškrypėliško kraipymosi, ką matome televizijos ekranuose, kai rodomos panašios eitynės Berlyne, Paryžiuje ar kitame tolerantiškame mieste.

Gudrus tas jų vadukas, neabejoju – įkurs gėjų partiją, pateks į Seimą. Nekvaila ir ta mūsų parlamentarė, gal  ir ta, kuri trečią kartą išvertė kailį. Jų taktika – elgtis santūriai, taip, kaip gatvėje elgiasi tradicionalistai, tradicinės orientacijos žmonės – buvo teisinga. Žiūrovai liko lyg musę kandę. Linksmieji vyrukai laimėjo. Kitąmet galės būti įžūlesni, panašesni į Berlyno, Paryžiaus , kitų Vakarų didmiesčių gėjus.  Jų apetitas augs, Vilniuje jie tuoksis ir kurs „šeimas“, augins vaikus, kaip „visame civilizuotame pasaulyje“.

Kvailio vietoje liko Vilniaus meras: Gedimino prospektas nuo šiol bus eitynių, muštynių vieta. Valstybinės įstaigos, kurių ramybę bandė saugoti Zuokas, turės keltis į paupį.

Jie laimėjo, bet ta pergalė mūsų nedžiugina, nieko gero nežada. Tik nuolat didėjančią įtampą Vakarų pasaulyje, griūtis ir sumaištis. O paskui  vėl vyrai mylės moteris, o moterys vyrus. Kitaip būti negali.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.28

Rašo Jums 44 metų vilnietis, kuriam ne vis vien, kas dedasi Jo Tėvynėje.

Auginame su žmona tris vaikus. Vyriausiam – 19, dukrai – 16, jaunėliui – 8. Dar pats būdamas vaiku ir girdėdamas žodžius: “Šeima – Visuomenės ir Valstybės ląstelė“, pajusdavau pagarbą ir savotišką pasididžiavimą, kad ir aš pats esu Valstybės dalelė.

Žinia, kad ir pati didžiausia bei gražiausia Katedra yra pastatyta iš paprasčiausių plytų, kurios pačios savaime atskirai paėmus lyg ir nieko nereiškia, ir tuo pačiu reiškia Viską. Ir gero Meistro rankose paprastų plytų krūva pavirsta nepakartojamo grožio stebuklu, kuriuo nenustojama žavėtis ir praėjus daugeliui šimtmečių.

Continue reading „Giedrius Misevičius: „Paskelbkime gėjų eitynėms boikotą““

Tai – dar vienas visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt interviu su rašytoja, filosofe Daiva Tamošaityte. Šį kartą apie politiką – nė žodžio.

Šiandien mūsų dėmesio centre – vis įkyriau, vis atkakliau demonstruojami seksualiniai  reikalai.

Kodėl ši tema pastaruoju metu tapo tokia aktuali? Ar šis aktualumas – natūralus? Ko siekia šią temą eskaluojančios jėgos?

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Tai veikiau tendencija susidoroti su kitaminčiais““

Gegužės 21 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusižudė vienas iš Prancūzijos dešiniųjų radikalų ideologų Dominykas Veneris (Dominque Venner). Kad išvengtų smurto eskalavimo, judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas lyderiai turėjo tuo pasinaudoti, idant nutrauktų skatinimą, mano "Le Nouvel Observateur" žurnalistas Tjeri de Kabariu (Thierry de Cabarrus).

Publikacijos autoriaus nuomone, „radikalusis intelektualas“ D.Veneris netaps pirmuoju „Visų manifestacijos“ (Manif pour tous) kankiniu. Maža to, jo poelgis suteikia jau nebeįstengiantiems kontroliuoti judėjimo organizatoriams dingstį atsisakyti kovos, mano apžvalgininkas.

Continue reading „Dominykas Veneris netaps judėjimo prieš tos pačios lyties santuokas „kankiniu“?“

temide__________

JAV terapijos metodai, kurių tikslas – „atstatyti“ heteroseksualinę orientaciją, stengiasi per teismą apginti savo teisę egzistuoti, – praneša „La Vanguardia“ straipsnyje, parengtame pagal EFE agentūros medžiagą.

Nuomonės apie tuos metodus skiriasi, aiškina leidinys. „Medikų bendruomenė vertina juos kaip potencialiai žalingus“, – sakoma straipsnyje.

„Tie, kas „išsigydė“, pastiprina terapeutų argumentus savo paliudijimais. Tie, kas laiko save nukentėjusiais nuo gydymo metodų, juos kritikuoja“, – sakoma straipsnyje.

Tuo tarpu, jeigu teisėjai nevetuos, Kalifornijoje sausio 1 įsigalios „Bandymų pakeisti seksualinę orientaciją įstatymas“. Jis draudžia bet kokius „gydymo“ metodus, kurių tikslas – pakeisti seksualinę orientaciją asmenims iki 18 metų.

Continue reading „„Homoseksualizmo išgydymas” – terapijos metodas, kuris tapo teisminio nagrinėjimo objektu“

nehorosev_m

Du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR, pakeitė „Šaltojo karo“ eigą. Iki gyvenimo pabaigos jie stengėsi grįžti namo…

Vunderkindai ir propaganda

Amerikos specialiųjų tarnybų istorijos tyrėjai rašo, kad Martinas ir Mičelas buvo save mylintys idealistai ir romantikai, kurie įsivaizdavo SSSR remdamiesi informacija iš Sovietų propagandinio žurnalo „Soviet Life“, o po pabėgimo nusivylė socialistine realybe.

Sovietinė propaganda tučtuojau savo stiliumi išnaudojo perbėgėlių atvirumą. Straipsnis apie spaudos konferenciją laikraštyje „Pravda“ išėjo su sprindžio dydžio antrašte „Dar viena Amerikos žvalgybos nesėkmė“. Laikraštis „Trud“ papasakojo apie įvykius antrašte „Nusikalstami Amerikos žvalgybos veiksmai“, o „Selskaja žizn“ – antrašte „Juodi Amerikos žvalgybos darbai“.

Continue reading „Slaptas Martino ir Mičelo kodas ( 2 )“