KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Štai čia yra arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pastabos dėl kard. Vincento Sladkevičiaus įrikiavimo į KGB agentų sąrašą.

Ta pati priežastis – moralinė skriauda žmonėms, kurie pasiaiškinti ir patys apsiginti nebegali – vertė ir mane reaguoti.

Arkivyskupo komentaras kartu yra ir klausimas: kodėl vis dėlto LGGRTC pirma padaro, tinkamai neapsvarstęs ir deramai nepagrindęs KGB produkcijos viešinimo būdo, o paskui turi aiškintis, teisintis, taisyti klaidas? Vadinti tai „apsivalymu“ yra nesusipratimas.

Būdinga tai, kad panašaus pobūdžio dokumentai, be kvalifikuotų komentarų ir paaiškinimų, visą kaltę faktiškai implikuoja aukoms – į nusikalstamos organizacijos voratinklį įvairiausiais būdais įviliotiems ar net prievarta įtrauktiems žmonės. Tuo metu patys budeliai – verbavę, tardę, šantažavę, sekę, kontroliavę tas aukas – lieka „baltomis pirštinaitėms“, tarsi „šone“, jų niekas neieško ir pavardžių negarsina.

O gal aš klystu, gal LGGRTC turi visų enkvaedistų, kabėbistų ir seklių vardus ir pavardes, kurie buvo apspitę kard. V. Sladkevičių nuo pat pokario metų iki Atgimimo? Kurie registravo jo pokalbius bei susitikimus su Nemunėlio Radviliškio nutrėmime jį lankiusiais žmonėmis? Gal aš ką praleidau, bet tokio sąrašo matyti neteko.

Pavyzdžiui, mįslingomis aplinkybėmis žuvusį kunigą J. Zdebskį sekė 77 agentai. Ar jie jau „apšviesti“? Nustebčiau, jeigu V. Sladkevičiaus seklių buvo mažiau.

Taigi, jau vien tai kelia rimtą moralinę dilemą tokių sąrašų publikavimo tikslingumas būtent tokiu būdu, kuriuo LGGRTC jį paskelbė.

Bet tegul kalba Sigitas Tamkevičius:

KGB archyvai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).

Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino iš dėstytojo pareigų.

1957 m. gruodžio 258 d. kun. V. Sladkevičių slapta konsekravus vyskupu, o vysk. T. Matulionį 1958 m. spalio 17 d. ištrėmus į Šeduvą, KGB puoselėjo viltį įtraukti vysk. V. Sladkevičių į „slaptą“ bendradarbiavimą su jais. 1958 m. spalio 5d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas pulkininkas Martavičius apie tai rašo į SSSR KGB (t.p.,1.28-31). Jei nesutiks bendradarbiauti, nebus leidžiama valdyti vyskupijos ir taip pat bus ištremtas.
1959 m. sausio antroje pusėje KGB su vysk. V. Sladkevičiumi pravedė pokalbį, tačiau nesėkmingai, ir nutarė jį iškeldinti į Latvijos pasienį, kur tikintieji yra nevienalyčiai – katalikai ir reformatai.

1959 m. vasario 12 d. KGB apklausė vysk. V. Sladkevičių ir įspėjo „už kišimąsi į Kaišiadorių vyskupijos valdymą“, o kovo 7 d. buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir „paskirtas“ į Nemunėlio Radviliškį.

Iki pat sovietų valdžios galo jis buvo laikomas antisovietiškai nusiteikusiu ir „reakcionieriumi“. Vysk. V. Sladkevičius, kaip agentūrinės stebėjimo bylos (DON) objektas (sekamasis) turėjo slapyvardį „Sanovnik“ (liet. „Dignitorius“). KGB iki galo sekė jo įtaką Lietuvos išsilaisvinimo kovoje 1988-1990 metais. (LYA,ap.49, agentūrinė stebėjimo byla „Capella“).

Lauksime, kad kard. Vincentas Sladkevičius būtų išbrauktas iš KGB agentų sąrašo, nes KGB dokumentai aiškiai liudija, koks ištikrųjų buvo mūsų kardinolas.

Paskelbta iš Facebook

2018.01.09; 09:00

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Šių metų sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus Centrą įpareigojo LR Seimas, 2010 metais priėmęs LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą.

Žurnalo viešinimas pradėtas 2012-ųjų pabaigoje, baigtas 2018 m. sausio 5 d. Išanalizuota 1669 asmenų duomenys. Šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22).

2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.

Pabrėžtina, kad Centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.

Darbas, kuris truko penkerius metus, buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.

Analizės duomenys

Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. 

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 – Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka). Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.

Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:

agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);

agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);

daug žmonių išdavę agentai (Nr.106 Vacys Kuodis, Nr.145 Vanda Pociūtė, Nr. 222 Marijona Žulienė, Nr.246 Jonas Vendzinskas, Nr.269 Bronė Karčiauskaitė, Nr.371 Juozas Rudžionis) arba partizanų vadus išdavę, padėję suimti (Nr.569 Tadas Chodakauskas, Nr.955 Jonas Šalčius, Nr. 1233 Jonas Kukauskas, Nr.1669 Antanas Urbonas) ar patys partizanus nužudę agentai (Nr.78 Kostas Kubilinskas, Nr.449 Klemensas Stanaitis, Nr.548 Antanas Vaitulionis, Nr.568 Adolfas Daubaras, Nr.642 Algirdas Skinkys, Nr.1009 Albinas Šliužas).

Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)

Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Esama kontraversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.

Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.

***

KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos žpažinimui.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

2017.01.08; 14:45

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas“, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi“ dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo“, „sportiniais sumetimais“, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis“? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba“?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai“ ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų“ dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti“) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai“).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų“ valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais“ apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Puiki žinia pasiekė iš JAV – kitąmet minint partizano Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines čia bus jam pastatytas paminklas.

Paminklas stovės Konektikuto valstijoje, Niu Britene (New Britain), kur 1918 m. kovo 6 dieną gimė ir Šv. Andriejaus bažnyčioje buvo pakrikštytas vienas iš partizaninio pasipriešinimo vadų.

Niu Briteno valdžia pritarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangoms įamžinti Adolfo Ramanausko – Vanago atminimą jo gimimo vietoje.

Paminklui pasiūlyta garbinga vieta, šalia gausiai lankomo Amerikos meno muziejaus, gyventojų pamėgtame parke, kuriame švenčiamos miesto šventės. Įdomu tai, kad šio parko projekto autorius projektavo ir garsiausią JAV poilsio vietą – centrinį Niujorko parką.

Paminklas stovės atskirame skverelyje, prie jo, kaip ir prie kitų svarbiausių lankytinų miesto vietų, miesto merija žada pastatyti informacinį stendą ir suoliukus.

Paminklas bus iškaltas Lietuvoje Genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Tautos fondo (JAV) lėšomis, transportavimo ir pastatymo kaštus apmokės Lietuvos Užsienio reikalų ministerija.

Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla, jo kompoziciją sudarys kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Apatinėje paminklo dalyje bus tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.

Paminklą numatoma gaminti iš rausvai pilko granito ir statyti ant grindinio aikštelės. Jo aukštis – 3,5 m, svoris – 7500 kg.

Ši graži idėja įgyvendinama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos, LR generalinio konsulo Niujorke Juliaus Pranevičiaus, Tautos fondo ir Niu Briteno lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis.

Šių metų kovo 11-ą paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarui,  gynybos pajėgų vadui Adolfui Ramanauskui – Vanagui buvo atidengtas ir centrinėje Lazdijų aikštėje. Aikštė pavadinta Adolfo Ramanausko – Vanago vardu.

Dalius Egidijus Stancikas yra LGGRTC vyresnysis specialistas.

2017.12.18; 10:50

Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.

Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.

Arkadijus Vinokuras:

„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir  60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“

VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:

„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).

Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.

Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“

2017.02.18; 18:30

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.

2016.12.05; 05:00

Birželio 11 d., ketvirtadienį, 15 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtos parodos „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“ atidarymas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejaus parengta paroda skirta 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudytiems Lietuvos piliečiams atminti. Visi jie – pirmosios sovietinės okupacijos aukos, naujam režimui „socialiai svetimi ir pavojingi elementai“, kuriuos reikėjo sunaikinti.

Continue reading „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“

Ši paroda nebuvo planuota iš anksto – kaip ir Ukrainos žmonių beveik žūtbūtinė kova už savo šalies kilnią ateitį.

Tačiau ateina įvykiai, keičiantys dabartinį pasaulį, ir tiesiog negali likti nuošaly, nesuradęs atsakymo, kas gi yra toji tiesa. O ji atsiveria mums ir šioje parodoje.

Per žmogaus akis į mus žiūri jo siela. Apie viską, kas įvyko Kijeve, Maidane, nuo 2013 metų lapkričio iki 2014 metų kovo, mums byloja veidai žmonių, stojusių už savo orumą ir laisvę, Ukrainoje įvykus didingai dvasinei revoliucijai.

Jie, žiūrintys į mus, tada dar nežinojo, kas jų laukia. Jie, šaunūs savo žemės sūnūs ir dukterys, tiesiog kaip vienas atliko pareigą Tėvynei: Kūną, sielą atiduosim / Už brangiąją laisvę / Ir įrodysim mes, broliai – / Esam iš kazokų gimę (iš Ukrainos himno).

Continue reading „„Maidano veidai: Kijevas, 2013 – 2014““

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė Šolpan Smailova šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje “Alžir”, įrengtame netoli Kazachstano sostinės Astanos.

Muziejų “Alžir” ir Kazachstano sostinę skiria vos 35 kilometrai. Muziejus įkurtas 1937–1953-aisiais metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamosios “liaudies priešų” žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų.

Su Kazachstano istorike Šolpan SMAILOVA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio tema – tiek Kazachstano praeitis, tiek Kazachstano nūdienos aktualijos.

Continue reading „Istorikė Šolpan Smailova: “Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi”“

skiudaite-audrone

2011 m. buvo paskelbti Lietuvos laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Viena didžiausių netekčių – Rainiuose 1941 m. birželio 24-25 d. naktį žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai – žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai. Taip įvardijami šie vyrai, bet tai tik dalis tiesos apie juos.

Iki šiol niekas nesidomėjo, kodėl sovietai buvo su jais tokie žiaurūs, kodėl šiai psichopatiškai egzekucijai buvo atrinkti būtent šie vyrai iš apytikriai pusantro šimto tuo metu Telšių kalėjime buvusių suimtųjų. Tragedijos 70-mečio minėjimai paskatino šių eilučių autorę giliau pasidomėti šiais žmonėmis.

Autorė, remdamasi vieno – Luokės – valsčiaus, priklausiusio Telšių apskričiai, pavyzdžiu norėtų pabandyti įrodyti, kad Rainių kankiniai buvo 1941 m. sukilimo rengėjai, tik jo nesulaukę, nes buvo išduoti iki lemtingų įvykių likus 1-2 mėnesiams. Panašiai mąstė ir po karo sovietiniam NKVD liudijusi Musia Blecherienė: „Baltieji partizanai buvo visi Luokės valsčiaus gyventojai“. Tik šie žodžiai liudytojos lūpose reiškė pasmerkimą. Mums tai turėtų skambėti kaip aukštas įvertinimas, nes tai reiškė nesusitaikymą su okupacija ir savęs aukojimą.

Continue reading „Rainių žudynės ir 1941 metų sukilimas“

b.burauskaitem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl pastaruoju metu šią įstaigą tikrina auditoriai? Taip pat mums rūpi sužinoti, kokiais darbais galįs pasigirti B.Burauskaitės vadovaujamas centras.   

Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą atakuoja auditoriai“

kgb

Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras (LGGRTC) vie­šai pa­skel­bė iš­sa­mų bu­vu­sių KGB re­zer­vo ka­ri­nin­kų są­ra­šą. Ja­me – 238 pa­var­dės. Są­ra­šas yra ap­ri­bo­tas ta pras­me, kad skel­bia­mas tik in­ter­ne­te. Ten ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir da­lies bu­vu­sių ka­ri­nin­kų as­mens by­las. At­ei­ty­je bus pa­skelb­tos ir ki­tų bu­vu­sių pa­rei­gū­nų by­los.

Pa­skelb­ta­me są­ra­še yra ir nu­ske­nuo­tos bu­vu­sio Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) va­do­vo Ar­vy­do Po­ciaus ir bu­vu­sio už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro An­ta­no Va­lio­nio by­los. A. Po­ciaus by­lo­je skel­bia­ma, kad jis į KGB re­zer­vą įtrauk­tas 1989 me­tais. Prieš tai jis ir jo ar­ti­mie­ji bu­vo kruopš­čiai pa­tik­rin­ti, kom­pro­mi­tuo­jan­čios me­džia­gos ne­ras­ta. A. Po­cius, kaip jau­nas, įvai­rio­se pro­ku­ra­tū­ro­se dir­bęs tar­dy­to­jas, cha­rak­te­ri­zuo­ja­mas tei­gia­mai – „po­li­tiš­kai iš­pru­sęs“, „ak­ty­viai da­ly­vau­ja pro­pa­guo­da­mas ta­ry­bi­nę tei­sėt­var­ką“.

Continue reading „Paskelbtas išsamus KGB rezervistų sąrašas“