Aurelija Juodytė (LGGRTC)

Lietuviai – Anderso armijoje su trispalve

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų išanalizuoti ir pradėti viešinti dokumentai rodo, kad sąjungininkų prieš nacistinę Vokietiją gretose kovoję Didžiojoje Britanijoje iš Lenkijos Respublikos piliečių suformuoto Anderso armijos korpuso kariai pokariu sovietų nemalonę pelnė viešai palyginę gyvenimą demokratiniuose Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje.

Be to, 1951 m. trėmimo operacijos „Sever“ („Šiaurė‘) neišvengė ir specialiais SSRS nutarimais iki šios armijos suformavimo amnestuoti Lenkijos pilietybę turėję kariškiai. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų. Iš 50 buvusių karių 25 – lenkų tautybės asmenys, 17 – lietuvių, 5 – rusų, 2 – totorių ir vienas baltarusis. Viešinami visi sprendimai ištremti, sovietinės pažymos apie tremiamus asmenis, sovietinio saugumo informatorių pranešimai apie Lenkijos kariškių pokalbius, jų pasisakymus apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Skelbiami ištremtųjų laiškai su prašymais paleisti iš tremties ir valdžios atsakymai, kodėl jie neišleidžiami. Pateikiama ir dalis tardymo protokolų. Be to, paviešintuose dokumentuose publikuojamos ir tų žmonių nuotraukos, sąjungininkų kareivių knygelė. Kuo reikšmingi pradėti skelbti dokumentai?

Lietuviai – Anderso armijoje

„Visų pirma, tai istoriniai dokumentai, kurie rodo tuometės oficialios Maskvos dviveidiškumą ir požiūrį į savo sąjungininkus“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius istorikas dr. Arūnas Bubnys. „Kai mūšiams trūksta kovotojų, tinka ir į lagerius kaip „priešiškas sovietinei armijai elementas“ išsiųsti politiniai kaliniai, amnestuojami ir kriminaliniai nusikaltėliai. Tačiau pergalė yra tik valdžiai, nes po karo artimųjų ilgesio į tėvynę atgintiems kariams pažadėtas „rojus“ tęsiasi neilgai: jau 1951 m. išleistas įsakas pradėti užsienį regėjusių ir su sovietine realybe jį lyginančių kariškių trėmimus.“

Pasak dr. A. Bubnio be kitų, tarp ištremtųjų iš Lietuvos buvo ir kolūkio pirmininkas, ir apylinkės deputatas, ir žmogus, laikraščiuose šlovinęs sovietinę valdžią, per radiją kvietęs kitus, tarnavusius Anderso armijoje, grįžti į tėvynę. Primintina, kad 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui abiejuose Anderso armijos Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių.

Viešinami dokumentai yra svarbus susistemintas istorinis šaltinis. Nuodugnus susipažinimas su juo padeda dar geriau suprasti Putino režimo ištakas.

Trėmimas „Sever“ („Šiaurė“) pradėtas vykdyti naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d., į ištremtųjų skundus nereaguota

Represuotasis Vladislavas Kazakas

1951 m. vasario 13 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr. 377-190 ss (ss – „soveršenosekretno“; liet. k. „visiškai slaptai“), nurodantį ištremti visus grįžusius iš Didžiosios Britanijos Lenkijos armijos kariškius ir jų šeimos narius. Kodinis buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimos narių trėmimas buvo pavadintas „Sever“ („Šiaurė”).

Represuotasis Vaitiekus Kašėta

Pasiruošimas trėmimams vyko iš karto gavus nutarimą. Smulkesnė informacija apie trėmimo vykdymą 1951 m. kovo 5 d. SSRS MGB įsakymu Nr. 00193 nurodė, kad kartu su Lenkijos kariškiais turėjo būti tremiami ir Jehovos liudytojai. Trėmimas prasidėjo naktį iš 1951 m. kovo 31 d. į balandžio 1 d. Iš viso iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos buvo ištremta 13–14 tūkst. žmonių. Lietuvoje yra išlikę 50 buvusių Lenkijos kariškių ir jų šeimų trėmimo bylų, kuriose užfiksuoti 187 ištremti asmenys. Dokumentai rodo, kad trėmė visus, net lojalius sovietinei valdžiai. Kartu su buvusiais Lenkijos kariškiais trėmė ir gimines, kurie kartu su tremiamaisiais gyveno, vedė bendrą namų ūkį. Tačiau kitų giminių, kurie gyveno atskirai, nepersekiojo, taip pat ir buvusių žmonų skyrybų atveju, arba jei pora juridiškai nebuvo apiforminusi savo santykių. Vis dėlto, trėmimų neišvengė ir tos šeimos, kurių vyrai dar prieš trėmimus buvo nuteisti ir kalėjo, nesvarbu, ar nuteisti buvo pagal politinį 58 straipsnį, ar už chuliganizmą.

Pirmieji ištremtųjų bandymai apskųsti trėmimo nuosprendį ir prašymai grįžti į tėvynę užfiksuoti 1955 m., kai buvo paskelbta amnestija vokiečių karo belaisviams bei sovietiniams piliečiams, kovojusiems vokiečių pusėje ir nepadariusiems karo nusikaltimų. Tačiau visi prašymai buvo atmesti motyvuojant, kad jie ištremti teisėtai, nes prieš fašistus jie kovėsi ne SSRS, o sąjungininkų gretose.

Kitas toks bandymas buvo 1956 m., po Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimo, kai buvo pasmerktas Stalino kultas. Nuo tada prasidėjo stalinizmo aukų reabilitavimas, tačiau jis nepalietė Lenkijos armijos kariškių, kariavusių prieš nacius sąjungininkų pusėje. Taigi 1957 m. vėl buvo atmesti visi tiek reabilitavimo, tiek paleidimo iš tremties prašymai.

Kodėl Lenkijos kariškiai sovietams atrodė baisesni už nacių kariškius, jų talkininkus?

Iš bylų dokumentų matome, kaip žmonės patekdavo į Anderso armiją. Vienas įdomesnių atvejų – tai lietuvio Alfonso Kiaulėno likimas. Gimęs Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, jis 1926–1927 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1929 m. emigravo į Argentiną, kur 1942 m. savanoriu stojo į Didžiosios Britanijos karines pajėgas ir buvo pasiųstas į Lenkijos armiją, formuojamą Didžiojoje Britanijoje. A. Kiaulėnas dalyvavo kovose prieš nacius Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Buvo sunkiai sužeistas, apdovanotas Didžiosios Britanijos ir Lenkijos medaliais. 1947 m. grįžo į Lietuvą. A. Kiaulėnas –ne vienintelis lietuvis, užsienyje stojęs kovoti prieš nacius sąjungininkų gretose.

Edvardas Doveika, represuotas už tarnavimą Anderso armijoje

Kitas lietuvis – Leonas Lapinas – gyveno Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, kur įsitraukė į lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą, priklausė lietuvių kultūrinei Šventojo Kazimiero organizacijai, buvo šios organizacijos Švenčionių skyriaus pirmininkas. Kai Lietuva atgavo Vilnių, jis reikalavo, kad Sovietų Sąjunga grąžintų visas lietuvių žemes pagal 1920 m. Taikos sutartį, todėl 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo nuteistas pagal 58 straipsnį už antisovietinę agitaciją, kaltinant tuo, kad nuo Sovietų Sąjungos bandė atplėšti jos teritoriją. 1941 m. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, L. Lapinas iš kalėjimo buvo paleistas ir mobilizuotas į Anderso armiją kaip buvęs Lenkijos Respublikos pilietis. Kovėsi Italijoje. 1948 m. puikiai žinodamas, kas jo laukia Lietuvoje, vis tiek grįžo į tėvynę ir iš karto pradėjo antisovietines kalbas tarp vietos gyventojų, pasakojo tiesą apie paprastų žmonių gyvenimą Anglijoje. Už tai 1949 m. jį antrąkart Ypatingasis pasitarimas (t. y. be teismo) nuteisė 10 metų lagerio. Jo žmona buvo ištremta 1951 m.

Taigi faktiškai Lenkijos kariškiai buvo užsitraukę sovietų nemalonę dėl pokalbių apie gyvenimą demokratinėje Didžiojoje Britanijoje ir ypač – dėl gyvenimo palyginimo tarp demokratinių Vakarų ir Sovietų Sąjungos. Štai Liudvikas Avlasas gyvenimą Vakaruose prilygino gyvenimui rojuje. Tą patį tvirtino ir Justinas Cicėnas: esą Anglijoje jis gyveno gerai, o po karo grįžęs – blogai. Visi, kurie nebijojo išsakyti savo nuomonės, gyrė gyvenimą užsienyje ir peikė gyvenimo sąlygas Sovietų Sąjungoje. Ištrėmimo dokumentuose didžiajai daugumai buvo įrašyta, kad jie nusiteikę antisovietiškai, tarp gyventojų veda antisovietinę propagandą, giria gyvenimą užsienyje. Be to, dalis jų sakė, kad jeigu prasidėtų karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos, tai jie kariautų Vakarų pusėje.

Represuotasis Martynas Grigas

Paleisti iš tremties pradėta tik 1958 m., bet tremtinių nereabilitavo, neleido grįžti atgal į Lietuvą, todėl kai kurie jų, kaip buvusieji Lenkijos Respublikos piliečiai, su šeimomis išvyko gyventi į Lenkiją, tarp jų – ir dalis lietuvių.

Kaip buvo suformuota Anderso armija?

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1941 m. liepos 3 d. SSRS priėmė nutarimą formuoti karinius dalinius iš čekų, slovakų, jugoslavų ir lenkų. Liepos 11 d. Londone, susitarus tarp Anglijos, Lenkijos emigracinės vyriausybės (oficialus pavadinimas – Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė; lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) ir SSRS, priimtas nutarimas Sovietų Sąjungoje kurti autonominę Lenkijos armiją. Autonomine armija pavadinta todėl, kad ji nebuvo pavaldi sovietinėms institucijoms ir veikė pagal Lenkijos kariuomenės statutą bei Lenkijos įstatymus, tik kariniais klausimais liko pavaldi Maskvai. Liepos 30 d. gen. W. Sikorski, Lenkijos emigracinės vyriausybės vadovas, ir SSRS pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje I. Maiskis pasirašė dokumentą dėl diplomatinių santykių atnaujinimo ir bendros kovos prieš nacistinę Vokietiją. Taip pat pasirašytas protokolas, kad SSRS skelbia visiems Lenkijos piliečiams amnestiją – karo belaisviams, nuteistiems kalėti ir tremtiniams. Kariuomenės vadu Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo paskirtas generolas Vladislavas Albertas Andersas, kuris tuo metu buvo Sovietų Sąjungos nelaisvėje. Generolas V. A. Andersas į sovietų nelaisvę pateko sužeistas, buvo gydomas. Tai, ko gero, jam ir išgelbėjo gyvybę, nes daugumą lenkų karininkų sovietai 1940 m. kovo mėn. sušaudė. Po gydymo iki išlaisvinimo V. A. Andersasbuvo laikomas NKVD vidaus kalėjime Lubiankoje. Rugpjūčio 6 d. iš Liubiankos kalėjimo paleistas jis iš karto buvo paskirtas Lenkijos armijos vadu SSRS teritorijoje. Generolo asmenvardžiu buvo pavadinta su naciais kovoti suformuota armija.

Anderso armiją sudarė 2 korpusai, jų sudėtyje buvo ir lietuvių tautybės karių

Kariuomenės branduolį sudarė buvę Lenkijos kariuomenės karo belaisviai, tačiau į kariuomenę buvo mobilizuojami ir kiti buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, tuo metu gyvenę Sovietų Sąjungoje. Dauguma jų buvo ištremti kaip priešiškas elementas sovietinei santvarkai. Tačiau prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos jiems buvo paskelbta amnestija. Sovietai juos mobilizavo į Anderso armiją, taip pat amnestavo net kalinčius kalėjime. Į Anderso armiją buvo mobilizuoti 75 tūkst. 491 karininkas ir kareivis, tarp jų – ir lietuviai, buvę Lenkijos Respublikos piliečiai, nepaisant to, kad 1939 m. jiems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, taip pat – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kurie iki Lenkijos okupacijos turėjo Lenkijos pilietybę. Iš pradžių buvo planuojama, kad Anderso armija kariaus sovietų teritorijoje, bet 1942 m. ji buvo išvesta į Iraną, iš ten – į Iraką ir Palestiną. 1943 m. liepos mėnesį ji performuota į 2-ąjį Lenkijos korpusą. Kartu su kariškiais į Iraną pasitraukė ir 37 tūkst. civilių Lenkijos Respublikos piliečių.

Išvada dėl Edvardo Doveikos veiklos

Kitas lenkų korpusas buvo suformuotas Didžiojoje Britanijoje iš užsienyje gyvenančių Lenkijos piliečių. Į jį stojo taip pat lietuviai, Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienyje. Karo metu korpusų sudėtį papildydavo išvaduotieji iš karo belaisvių ir koncentracijos stovyklų, išsiųsti į Vakarų Europą dirbti, tarnavę Vermachte Lenkijos piliečiai. Tarp jų buvo ir žmonių iš Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Pasibaigus karui Lenkijos korpusuose tarnavo 75 tūkst. kariškių. 1947 m. Lenkijos daliniai buvo išformuoti, o visi juose tarnavę kariškiai grįžo į Didžiąją Britaniją. Nuo tada sovietai pradėjo agituoti, kad Lenkijos kariškiai, 1939 m. gyvenę teritorijose, kurios atiteko Sovietų Sąjungai, grįžtų atgal į savo tėvynę. Dalis buvusių kariškių, patikėję apie sovietinį „rojų“, grįžo į savo gimtinę, nors daugumai grįžusių svarbiausia buvo susitikti su savo šeimomis.

Šia tema svetainėje Kgbveikla.lt iš viso planuojama paviešinti apie 200 istorinių dokumentų. Juos parengė Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis istorikas Gintautas Miknevičius.

Apie svetainę Kgbveikla.lt

Pažymėtina, kad svetainė Kgbveikla.lt sukurta 2011 m. vykdant LR Seimo papildytą Lietuvosgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą. Joje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, liudijantys apie sovietinės represinės įstaigos, kuri Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, t. y. Valstybės saugumo komiteto (rus. KGB) – veiklą Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2022.04.05; 10:40

LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimai teisėti ir taikūs – rodo metinė teisinių ginčų ir teisminių procesų apžvalga

 „Teismai prasideda, kai nepavyksta susitarti – pareikštą poziciją pripažinti, abiem šalims ją keisti darant nuolaidas ir galiausiai priimti kaip savo atstovaujamą bei atitinkamai toliau elgtis,laikantis įstatymų nuostatų,“ – rodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų teisminių procesų rezultatai.

Nors teisinių ginčų stadiją pasiekusių konfliktų buvo daug – nuo darbo ginčų su darbuotojais, dviejų profsąjungų reikalavimų iki pretenzijų žiniasklaidos atstovams, įskaitant įtampos dėl aptarnavimo kokybės ir paviešintų centro veiklos duomenų atvejus – teismų patvirtinti taikos susitarimai ir paskutinę 2021 metų dieną gautas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jog informacija apie tariamą S. Sondeckio bendradarbiavimą su KGB paskelbta teisėtai, rodo pasiteisinusį centro vadovų ir teisininkų indėlį plėtoti dialogą.

Kokios buvo ryškiausios praėjusių metų pamokos?

Skelbdami KGB agentų žurnalą centro darbuotojai veikė pagal įstatymą

Paskelbęs KGB agentų žurnalą, kuriame yra ir tariamų/ verbuotų asmenų pavardės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdė įstatymu jam numatytas pareigas. Teismas atkreipė dėmesį, kad paviešintas ne centro sukurtas turinys. Be to, centro istorikai teikė paaiškinimus, kaip skaityti ir suprasti paviešintą žurnalą. Teismas nenustatė, kad centro darbuotojai, viešindami informaciją apie žinomą dirigentą, būtų nevykdę jiems priskirtų funkcijų ar jas vykdydami veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie būtų vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl, pasak teismo, 0,6 mln. valstybei siekę ieškiniai atmestini.

KGB archyvų paslaptys

Centras – atviras ir piliečiams, ir Nepriklausomybės Akto Signatarams

Vertinant teisinių ginčų sprendimų pozityvius rezultatus paminėtina, kad pavyko sutarti dėl ilgalaikių kaltinimų, jog nevykdomos įstatymo dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso nuostatos, ir galiausiai taikos sutarimu tarp šalių nutraukti šį teisinį procesą.

Teisinis ginčas buvo pradėtas signataro Zigmo Vaišvilos su kitais asmenimis kreipimusi į teismą, prašant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą atsakyti į jų nuo 2018 m. teikiamus raštus, į kuriuos, jų nuomone, buvo tinkamai neatsakyta, atsiprašyti tam tikrų asmenų, būti priimtiems centro vadovų ir išpildyti kitus jų reikalavimus. Generalinis direktorius susitikimų su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru ir buvusiu Lietuvos Respublikos Seimo nariu metu sutarė bendradarbiauti, ieškovai atsiėmė savo reikalavimus ir todėl buvo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas 2021 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtino ir administracinę bylą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atžvilgiu nutraukė.

Pasiektas susitarimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo darbuotojų profesinės sąjungos nariais

Centre nuo 2021 m. vasario 24 d. įsteigta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų profesinė sąjunga Darbo ginčų komisijoje atstovavo savo trijų narių interesams individualiame darbo ginče dėl šių darbuotojųmetinės veiklos įvertinimo ir galimos diskriminacijos. Darbo ginčų komisija 2021 m. birželio 29 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė darbdaviui sutikus pakeisti šių darbuotojų metinės veiklos vertinimą iš „gerai“ į „labai gerai“, nustatyti jiems piniginės algos kintamąsias dalis atitinkamai – po 15 ir 20 procentų – bei sumokėti jiems neišmokėtas piniginės algos dalis – atitinkamai 5 ir 10 procentų dydžio dalies priedus.

Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Pradėtas dialogas dėl Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimų

Centro vadovų pasikeitimo metu centre įsisteigė Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga. Profsąjungos valdybos ir centro administracijos susitikimuose iškelta daug darbuotojams aktualių problemų, kurios palaipsniui sprendžiamos. Naujos profsąjungos veiklai vykdyti leista naudotis centro patalpomis ir priemonėmis, tol, kol bus pasiektas sutarimas dėl šios profesinės sąjungos paruoštos kolektyvinės sutarties, profsąjungos nariams taikomos 2022 metų Nacionalinės kolektyvinės sutarties nuostatos. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas, šiuo metu atliekamas psichosocialinių veiksnių tyrimas, kad būtų pagerintos darbuotojų darbo sąlygos, pagerėtų jų pasitenkinimas darbu.

Į viešumą – su darbuotojais išdiskutuotos pozicijos

Naujai paskirtas centro generalinis direktorius taikos sutartimi baigėskambiai nušviestą darbuotojo atleidimo istoriją. Darbo ginčų komisija 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu patvirtino nuolaidų būdu pasiektą taikos sutartį ir darbo bylą nutraukė. Darbdavys pripažino darbuotojui kilusias sąsajas, kad už viešą kritiką buvo neteisėtai įspėtas dėl darbo pareigų pažeidimo, neteisėtai per žemai įvertinta jo metinė veikla bei neteisėtai atleistas iš pareigų. Taip pat darbuotojo prašymu paviešintas pranešimas dėljo persekiojimo už viešą kritiką. Pranešime atkreiptas dėmesys, jog darbuotojo viešai skleista informacija buvo tiksli ir teisinga. Pažymėtina, kad darbuotojas grąžintas į tas pačias pareigas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios galiojo darbuotojo atleidimo iš pareigų dieną. Darbuotojui buvo sumokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, 15 procentų dydžio dalies priedas ir neturtinės žalos kompensacija.

Informacija apie darbuotojų atlygį už darbą ne visuomet konfidenciali

Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nagrinėjo, ar teisėtas darbuotojo autorinės sutarties asmens duomenų atskleidimas LR Seimo posėdžio metu. Sprendime ši institucija pažymėjo, kad vertinant autorinio atlygio dydžio paviešinimo Seimo posėdžio metu aplinkybes, buvo spręsta, ar centro ir jo vadovo kaip duomenų valdytojo interesas buvo siejamas su centro, kaip institucijos, reputacijos gynimu, su vadovo teise gintis, o taip pat ir su visuomenės interesu žinoti šalių argumentus. Prieita išvados, jog darbuotojo autorinio atlygio dydžio atskleidimas buvo teisėtas ir negalėjo sukelti darbuotojui neigiamų pasekmių. Duomenų apsaugos institucija konstatavo, kad Seimo posėdyje buvusio centro vadovo išsakyta frazė apie atlyginimo dydį nebuvo atsitiktinė ir (ar) pateikta savo iniciatyva, kad atlyginimo dydis Seimo nariams paviešintas atsakant į Seimo nario prašymą – paaiškinti atleidimo priežastis. Šiuo atveju centro, jo vadovo ir visuomenės interesai buvo viršesni už darbuotojo teisę į posėdžio metu paskelbtų asmens duomenų apsaugą.

Jautrūs bendruomenėms

Ne tik specialiose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėse, bet ir institucijos socialinio bendravimo platformose paskelbtas dokumentas turi savo skaitytojų ratą. Nepaisant to, kas yra dokumento sudarytojas, centrui tenka pareiga spręsti teisinius klausimus, jei paskleista informacija turi poveikį fizinių ar juridinių asmenų dalykinei informacijai. Praėjusiais metais atsakant į Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pretenziją, nuspręsta pašalinti iš viešumos metų pradžioje paviešintą Lietuvos totorių bendruomenių atsaką, kuriame būta kritinių pastabų regioninei musulmonų bendruomenei. Šis sprendimas leido išvengti trečiųjų asmenų tarpusavio ginčo dėl neatitinkančios tikrovės informacijos viešoje erdvėje sklaidos.

Siekti pozicijos nušvietimo

2021 m. gegužės pabaigoje Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai buvo pranešta, kad centrui nebeaktualūs ginčai dėl tikrovės neatitinkančių faktų pavienėse publikacijose tikintis, kad tai padės pareigūnui priimti teisėtus ir LR įstatymus atitinkančius sprendimus. Sutarta operatyviai reaguoti į greitame žurnalistų darbe pasitaikančius netikslumusjiems laiku pateikiant centro poziciją – ypač kai reikalingas ir būtinas institucijos požiūrio nušvietimas.

Informacijos šaltinis – LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2022.02.02; 11:30

Lietuva palaiko Memorialą

Šiandien Maskvos teismas pradeda svarstyti Rusijos generalinės prokuratūros teikimą likviduoti istorinių tyrimų ir politinių represijų aukų įamžinimo organizaciją „Memorialas“. Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras skelbia savo pareiškimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) nuomone, jei Rusijos valdžia sustabdys garsiausios Rusijos istorinių tyrimų organizacijos „Memorialas” veiklą, tai reikš, kad Rusijos valdžia nuo šiol draudžia bet kokius sąžiningus sovietinės praeities tyrimus.

Daugiau kaip tris dešimtmečius Rusijoje veikianti nevyriausybinė organizacija „Memorialas” buvo pagrindinė stalininių represijų tyrimo ir jų aukų įamžinimo Rusijoje organizacija ir ilgametė LGGRTC bendradarbė.

„Memorialo” surinktas neįkainojamas istorinis archyvas, jo pagalba tiriant sovietinį laikotarpį buvo ir yra labai svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir daugumai sovietų okupaciją kentėjusių valstybių. Todėl „Memorialo” veiklos sustabdymas, šios organizacijos sunaikinimas būtų ne tik milžiniškas nuostolis Rusijai ir jos piliečiams, bet ir visai tarptautinei bendruomenei”, – sako LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, reikšdamas visapusišką palaikymą „Memorialui“.

LGGRTC primena, kad vienas iš „Memorialo“ įkūrėjų ir vadovų, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas sovietmečiu padėdavo pergabenti į Vakarus žymiausią lietuvių pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, už savo veiklą du kartus buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai, o 2011 m. LR Seimo apdovanotas Laisvės premija.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.1123; 10:13

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Valstybės saugumo departamentas kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Vytauto Didžiojo karo muziejumi trečiadienį organizuoja diskusiją „Lietuvos partizanų žvalgyba okupacijos metais“. Renginys skirtas 100-osioms legendinio partizano ir žvalgo Juozo Lukšos gimimo metinėms ir Lietuvos žvalgų dienai paminėti.
 
Renginyje pranešimą „Juozas Lukša: žvalgas iš būtinybės ir pašaukimo“ skaitys istorijos mokslų daktaras ir publicistas, knygos apie Lietuvos žvalgybą autorius Severinas Vaitiekus.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
 
Žvalgyba ir kontržvalgyba buvo neatsiejama partizaninės kovos dalis. Vakaro metu įvyks diskusija, kurioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai dalinsis savo moksliniais tyrimais: J. Lukšos tyrinėtojas dr. Darius Juodis pristatys Lietuvos partizanų žvalgybos sritis, dr. Mingailė Jurkutė pažvelgs į J. Lukšą kaip į JAV specialiųjų operacijų karį, dokt. Enrika Kripienė pasidalins įžvalgomis apie okupacinių režimų saugumo darbuotojus kaip rezistencinių judėjimų dalyvius. Diskusiją moderuos dr. Bernardas Gailius.
 
J. Lukša – vienas iš ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę. 2021-ieji paskelbti Juozo Lukšos – Daumanto metais, taip pažymint jo nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, veiklą prasiveržus pro geležinę uždangą, besąlyginę ištikimybę valstybei, partizano priesaikai ir kovos draugams. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.10.27; 09:27

Rasa Čepaitienė

Su prof. Rasa ČEPAITIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmiausia portalo slaptai.lt skaitytojams papasakokite, ką byloja Jūsų knyga „Nepolitkorektiška“? Kodėl jos prireikė, kokias temas joje gvildenate? Ar sulaukėte priekaištų, bauginimų?

Knyga nebuvo planuota. Ji susidėliojo iš jau kelis pastaruosius metus socialiniame tinkle rašomų tekstų, kuriuos dažnai persispausdindavo mažieji tinklapiai, nors joje yra ir keletas niekur anksčiau nepublikuotų straipsnių. Neturėjau idėjų, ką su šiuo besikaupiančių tekstų korpusu daryti, kol dr. Vytautas Rubavičius kartą nepaklausė – kada leisiu knygą? Taip kad visa atsakomybė už šią avantiūrą tenka jam. O jei rimtai, man pačiai buvo įdomu, kaip šie pavieniai įvairaus žanro tekstai (nuo istoriosofinių pasvarstymų iki filmų recenzijų ar net nevaikiškų pasakų) rengiant knygą susidėliojo ir suskambo netikėtai naujai, kas, tikiuosi, suteikė jai didesnės kokybės ir papildomų prasmių.

Knygoje gvildenu pačias įvairiausias temas, pradedant Lietuvos istorinio kelio apmąstymais ir baigiant jos ateities perspektyvomis. Šią straipsnių rinktinę, kuri labai skiriasi nuo man gerai pažįstamų akademinio žanro tekstų, įrėmina rūpestis, kas su mumis yra įvykę istorijoje ir vyksta dabar? Kodėl postsovietinėje Lietuvoje susiklostė tokia socioekonominė sistema, kuri daugumai neleidžia pasiekti savo tikslų, jaustis čia laimingais, verčia emigruoti arba vien materialiai bei dvasiškai vegetuoti? Per paprastus, kasdienius, dažnai asmeniškus pavyzdžius mėginau atskleisti mūsų savimonės ir savivokos metmenis, suprasti, kodėl turime tokių rimtų problemų su saviverte ir savigarba tiek individualiai, tiek kultūriškai bei politiškai.

Nepolitkorektiška. Rasos Čepaitienės straipsnių rinkinys

Taigi ši knyga – tai ne tik publicistinė dabarties situacijos analizė su istoriniais ekskursais, kurių kaip kultūros istorikė, matyt, ir negalėčiau išvengti, bet ir savotiškas mano protestas ar kvietimas protestui prieš dabartinį Lietuvos nykimą. Mūsų viešosios erdvės autoriai dažnai aptaria šios keistos ligos simptomus, tačiau nemėgina paieškoti gilesnių jos priežasčių. Savo tekstuose ir pabandžiau tai padaryti, nes baksnoti į problemas ar grąžyti rankas nepakanka. Reikia suvokti, kodėl taip atsitiko ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Taigi ši knyga turi ir platesnius praktinius uždavinius. Pirmiausia, žinoma, sąmoningumo ir politinio susivokimo ugdymą, bet ne tik. Noriu žadinti viltį šiame visuotinio pesimizmo ir skeptiškumo amžiuje, nes tvirtai tikiu, kad Lietuva, jau nesyk savo istorijoje išsikapsčiusi ir iš sudėtingesnių padėčių, vėl ir vėl atgimusi kaip nepriklausoma valstybė, turi galimybę tai padaryti dar kartą. Tad dar ne viskas prarasta.

Kol kas reakcijos į knygą buvau daugiau privačios, dažnai susijusios su atpažinimo jausena. Girdėjau sakant „ji rašo tai, ką ir aš jaučiu, rašo kaip yra iš tikrųjų“. O juk sakyti tiesą ar bent jos ieškoti šioje melo, propagandos, viešųjų ryšių skleidžiamų manipuliacijų karalystėje tampa be galo aktualu ir svarbu kiekvienam iš mūsų ir, žinoma, nemenku intelektualiniu bei moraliniu iššūkiu autoriui. Knygoje, beje, pateikiama ir praktinių patarimų, kaip atpažinti propagandą bei manipuliacijas ir ką daryti jas atpažinus.

Lietuvoje – daug keistų, dviprasmiškų reiškinių. Sakykim, valdžios ir didžiosios žiniasklaidos neapykanta Šeimų maršui. Taip, šiame judėjime, kaip, beje, ir visur kitur, tikrai esama žmonių, kuriems nenorėtume paduoti rankos ar sėstis prie vieno stalo. Riaušių kėlimas prie Seimo – taip pat prastas argumentas. Tačiau tirpstančiai lietuvių tautai derėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į šeimos institucijos stiprinimą. Šeima turėtų būti svarbiausia aktualija. Dabar gi visas dėmesys atiduodamas partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų reikalams, nors puikiai žinome, jog taip gimstamumo nepadidinsime. Tokios Motinos Gamtos taisyklės.

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad ne Šeimų maršas ar Lietuvos Šeimų Sąjūdis sukėlė riaušes prie LRS rugpjūčio 10 d. Tądien mitingą organizavo visai kiti žmonės, kurie, kiek žinau, irgi nekėlė jokių riaušių, o, mitingui pasibaigus, paragino jo dalyvius išsiskirstyti. Labiausiai panašu, kad tos vadinamosios riaušės, kurių metu, keista, nebuvo išdaužtas nei vienas Seimo langas nei apverstas ar padegtas nei vienas automobilis, gali būti organizuotos provyriausybinių provokatorių, nes protestuojantieji iš to nieko nelaimėjo, o vyriausybei taip buvo labai patogu juos diskredituoti paskelbiant kažkokiais asocialais ar antivalstybinių jėgų kontroliuojamais.

Žinoma, tą vakarą prie Seimo liko ir daug nuoširdžiai savo nepasitenkinimą vykdoma politika ar tiesiog pasikalbėti su Seimo nariais norėjusių žmonių, kurie pakliuvo į savotiškus spąstus. Suiminėjant ne mėčiusius akmenis, o tuos, kurie prašė jų nemėtyti, buvo taipogi akivaizdžiai mėginta sukompromituoti LŠS narius, tačiau nepavyko. Apskritai šie įvykiai taip ir liko iki galo neišaiškinti. Iki šiol nežinome nei kas juos organizavo, nei kiek žmonių buvo sužeista, nors apie sužeistus policininkus žiniasklaida kalbėjo noriai ir garsiai.

Didysis šeimo gynimo maršas. Gedimino prospektas. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Išankstinė žiniasklaidos „nemeilė“ Šeimų maršui ir nuolatinis purvo pylimas ant jo dalyvių, spėčiau, yra susijęs su tuo, kad šiame judėjime buvo pagrįstai įžvelgta reali grėsmė sukurtajai parazitinei santvarkai. Tos grėsmės nekėlė ir nekelia nei mažosios nesisteminės partijos, nei pavieniai opozicionieriai, kuriuos lengva marginalizuoti atimant priėjimą prie didžiųjų medijų arba apšmeižiant be teisės apsiginti, kam jau yra ištobulinti įrankiai bei įgūdžiai. Tačiau masinis paprastų žmonių, daugiausia nevilniečių, provincijos gyventojų judėjimas su daugumai priimtinomis ir dėl to sunkiai diskredituotinomis šeimos gynimo idėjomis, žinoma, buvo ir yra valdžiai neparankus, tad tikėtasi jį nuslopinti ar užgniaužti dar pačioje užuomazgoje. Tačiau netikėtai ėmė ir ištiko nesėkmė, nes mitingas Vingio parke buvo ne tik įspūdingas savo mastais, bet ir priminė Sąjūdžio mitingus savo dvasia. Šie juodinimo mėginimai tęsiami, todėl protestų dalyviai turėtų suvokti, kad pereiname į ilgųjų distancijų stadiją. Apčiuopiamesnių protesto rezultatų dar gali tekti palaukti, tačiau nereikėtų dėl to nusivilti, nuleisti rankas, prarasti kantrybę, manyti, kad jau viskas prarasta ir nieko nebepavyks pasiekti.

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sakyčiau, LŠS veiklos poveikis, priešingai, jau dabar yra itin reikšmingas. Pirmiausia, pačios tautos, atokiausiuose kampeliuose gyvenančių žmonių žadinimu bei jų politinio sąmoningumo ir žmogiškojo solidarumo skatinimu. Bet ne tik. Galutinai atsidengė paperkamos žiniasklaidos skleidžiami melai ir manipuliacijos, todėl vis daugiau žmonių liaujasi ja tikėti, nes, atvažiavę į Vilnių ir dalyvaujantys protestuose patys savo akimis pamato, kad yra visai ne taip, kaip jiems vakare paporina kokia nors „Panorama“. Galiausiai tai, kad prieš rugsėjo 10-osios mitingą LRS ir Vyriausybės pastatai buvo aptverti tvoromis ir sutrauktas beprecendentis represinių struktūrų atstovų ir riaušių malšinimo technikos kiekis, rodytų, kad ši valdžia, tik išoriškai demonstruojanti aroganciją ir nesiskaitymą, iš tiesų tiesiog paniškai bijo savo piliečių. O bijo, nes, matyt, išties turi dėl ko bijoti. Juk pati premjerė I. Šimonytė yra prasitarusi, kad jie tiesiog vykdo kažkieno iš aukščiau nuleidžiamus nurodymus, tad gali nepaisyti žmonių nuomonės ir daryti ką tik nori. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kam iš tiesų jie tarnauja ir ko siekia įvesdami tokias drakoniškas „pandemijos valdymo“ priemones, sveikatos ir gyvybių išsaugojimo pretekstu nepaisydami ekonomikos interesų, piliečių savijautos, moksleivių teisės gauti išsilavinimą ir t.t.?

Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Pernai spalį gavusi įgaliojimus valdančiųjų koalicija iš pat pradžių su Lietuvos visuomene ėmė elgtis lyg su kokiais svetimais užkariauto krašto gyventojais arba lyg su eksperimentiniais triušiais, išbandydama ant jų pačius keisčiausius ir kvailiausius nutarimus. Taip laužydama Konstituciją ir įstatymus, šimtmečiais susiklosčiusią socialinę sąrangą, tradicijas ir gyvenimo sampratą. Todėl nieko stebėtino, kad žmonės galiausiai tam pasipriešino, pasakė „gana“. Imama suvokti, kad tradicinė šeima tampa paskutiniu bastionu, kurio neapgynus kris visa tvirtovė, galutinai įsigalės vadinamoji mirties kultūra, kuriai žmogaus asmuo tėra tik sraigtelis mašinoje, tik „žmogiškasis išteklius“ Matricoje. Tačiau nesileiskime įtikinami, kad mūšis jau pralaimėtas, priešingai, jis dar tik prasideda ir kiekvienas bus pasvertas pagal tai, kurią pusę pasirinks. Šis mūšis už gyvybę ir laisvę dabar vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tik čia, atrodo, jis įgauna itin ryškias formas. Ir tai ne tik mūšis dėl asmens laisvių išsaugojimo šios itin keistos pandemijos sąlygomis, bet ir dėl pačios būsimosios pasaulio tvarkos ir žmogaus, kiekvieno iš mūsų, vietos joje.

Kokių dar kvailysčių, Jūsų manymu, padaryta Lietuvoje? Įsileista nelegalių migrantų, deramai neįrengta Lietuvos – Baltarusijos siena, nepagalvojus apie galimas pasekmes užsipulta Kinija, priešiškumas didingam Laisvės paminklui, kuris privalo stovėti Lukiškių aikštėje, užsispyrimas įteisinti dvigubą pilietybę, noras bet kokia kaina įtraukti į lietuviškąjį alfabetą lenkiškas raides..?

Visos Jūsų išvardintos kvailystės ar, teisingiau tariant, niekšybės yra dėsninga neoliberalios sistemos, kaip ir dabartinių valdančiųjų nekompetencijos bei, tikėtina, sąmoningo kenkimo Lietuvai, paseka. Neoliberalizmas yra dabarties ideologija, didžiausiu siektinu gėriu paskelbusi pinigų „darymą“, todėl tampa geros ir priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios jų daugiau gauti, sukaupti ir panaudoti, nes, pasak garsiosios vieno bankininko frazės, „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. Naujoji pinigų moralė pateisina bet ką, kas tik leidžia siekti šio tikslo, tad, ja remiantis, sektina vertybe tampa parsiduoti tam, kas tik daugiau sumokės, įskaitant Tėvynės išdavystę. Svarbu suprasti, kad šia ideologija, pati to nesuvokdama yra užsikrėtusi daugybė žmonių, nematanti jos pragaištingų pasekmių tiek valstybei, tiek tautai, tiek galiausiai ir sau patiems. Daryčiau prielaidą, kad tos šaknys slypi sovietmetyje, kai dauguma patyrėme įvairių nepriteklių bei suvaržymų, todėl kai kam atsiradusios galimybės neribotai vartoti dabar visuotinai suvokiamos kaip siekinys ir ta tikroji laisvės išraiška, padėsianti užpildyti dvasinę tuštumą.

Pinigai pinigėliai… Slaptai.lt nuotr.

Kita nūnai suklestėjusi dar sovietmečiu išugdyta savybė – stebėtinas adaptatyvumas, t.y. gebėjimas prisitaikyti prie galią turinčių, uoliai vykdyti jų norus ar nutarimus nepaisant realių Lietuvos interesų mainais į kažkokią materialią ar simbolinę naudą. Rezultate turime reikalą su itin išaugusiu servilizmu aukščiau stovintiems, nuolankiai vykdant jų įsakymus, o į žemiau esančius ar tokiais laikomus žiūrint kaip į išnaudotinus išteklius, kurie privalo nuolankiai klausyti ir sėdėti tyliai, kas jau sukelia rimtų nuostolių valstybei ir jos žmonėms. Tačiau už tai nenešama jokia atsakomybė, kol kas mėgaujamasi nebaudžiamumu. Tačiau krizė neišvengiamai artėja.

Ar sutiksite su manimi, jog Lietuvoje – daug paslėptos cenzūros, daug specialiai kurstomų priešpriešų, intrigų, dezinformacijų?

Tai tampa neišvengiama, kai susiklosto padėtis, apie kurią ką tik kalbėjau. Kadangi valdantieji negali tiesiai, o ir nėra suinteresuoti įvardinti tikrosios reikalų padėties, jiems tenka dangstytis propaganda, mėtyti pėdas, tuo pačiu mėginant tildyti ar užjuokti oponuojančius. Todėl tenka mėginti nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų į visokius vienadienius skandalėlius, intrigėles, dezinformaciją, kad žmonės domėtųsi tik tuo, kas nereikšminga ir valdžiai nepavojinga ir vengtų išties svarbių temų. Tam pasitarnauja ir nuolatinis kiršinimas, nes dėl kažko (nesvarbu tai skiepai ar dar kas nors) nesutariantys žmonės nebus linkę peržengti šių, dažniausiai tariamų, dirbtinai sukeltų priešpriešų vardan didesnio tikslo, bendradarbiauti dėl aukštesnių dalykų. Kol kas šios strategijos valdantiesiems puikiai pasiteisina. Žmonės yra gerokai tarpusavyje sukiršinti ir linkę nesąmoningai atkartoti valdančiųjų aktyviai diegiamą retoriką, pateikiančią tikrovę kaip juodai baltą, kurioje jie esą yra neabejotino gėrio pusėje, o turintys kitokią nuomonę kokiu nors klausimu jau tampa įtartini ar net be jokių įrodymų priskiriami blogiukams ir kenkėjams.

Man keista, kad Lietuvos Seimas išaukštino 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje Lenkija visiškai ištrynė Lietuvos vardą. Lietuva didžiuojasi dokumentu, kuriame nebeliko Lietuvos nė kvapo?

Kiek domėjausi šiuo klausimu, situacija nėra tokia paprasta. Būtų klaida dabarties sąvokas ir supratimą apie valstybę ir tautą perkelti į kitas istorines epochas, tai vadinama anachronizmu. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po JAV Konstitucijos modernus esminių įstatyminių nuostatų sąvadas, kurio kūrėjai ne tik mėgino užbėgti už akių galutiniam valstybės sunaikinimui, bet ir nubrėžti jos atgaivinimo naujais pagrindais gaires. Nors išties joje neminimas Lietuvos vardas, tačiau jis vėl atsiranda tų pačių metų spalio 20 d. akte, kuris yra sudėtinė Konstitucijos dalis, kaip lenkų ir lietuvių valstybininkų derybų ir kompromisų paieškos rezultatas. Ši data irgi yra Atmintinų dienų sąraše.

Man keista, kad Lietuva, įskaitant ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, visiškai nesidomi tokių „veikėjų“ kaip Dušanskis, Zimanas ar Raslanas veikla? Nejaugi apie šių vyrų darbelius mūsų istorikai neišdrįs parašyti nė vienos mokslinės monografijos? Bijome Izraelio keršto?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Šį klausimą geriau reikėtų adresuoti LGGRTC darbuotojams, nesu susipažinusi su jų nuostatomis šia tema. Kiek galiu spręsti, galbūt esama ir baimės, nes konjunktūra akivaizdžiai kitoje pusėje, o galbūt ir nenoro į tai veltis. Nors galiu ir klysti, galbūt tokie tyrimai ir yra atliekami. Mūsų, istorikų, bendruomenė, nors ir nėra labai didelė, tačiau vieni apie kitų darbus dažnai sužinome jau tik jų rezultatams pasirodžius. Kalbant bendriau, Holokausto, kaip ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų bendrininkavimo su sovietų okupantais temos iki šiol lieka itin jautrios, o jas linkstama dar labiau įjautrinti. Ne vienas istorikas, kuris prie jų prisilietė, vadinkim, nekonvenciškai, patyrė demonstratyvius persekiojimus, neteko darbo ir reputacijos. Todėl šios baimės yra pagrįstos, nors dėl to, žinoma, tenka tik apgailestauti, nes istorijos moksle negali būti jokių temų tabu arba kanonizuotų ir nepajudinamų jų interpretacijų. Egzistuoja mokslininkų bendruomenės savireguliaciniai mechanizmai, sukauptų duomenų nuoseklaus argumentavimo ir įrodinėjimo principai, recenzavimas, todėl prieštaraučiau tam tikrų istorijos įvykių interpretacijų įtvirtinimui pasitelkus politinę ir medijų galią, o kitų atmetimui grasinant, darant spaudimą ar net pasinaudojant teisėsauga. Tai jau nebėra normali istorijos pažinimo praktika.

Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai? Išliksmim ar išnyksim?

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai pozityviai vertinu tai, kad visuomenė pagaliau ėmė mobilizuotis prieš valdančiųjų užmačias kištis į privačius gyvenimus bei išpažįstamą pasaulėžiūrą ir juos reguliuoti bei kontroliuoti. Tačiau šios mobilizacijos tempai ir mastas, deja, dar nepakankami. Dalis visuomenės jau atsibudo ir vis labiau domisi tikrąja reikalų padėtimi. Tačiau kita dar miega arba priklauso tam siauram postsovietinės transformacijos laimėtojų ratui, kuris gauna didžiausią naudą iš sukurtosios sistemos ir nieko joje nekeistų bei neabejotinai aršiai priešintųsi mėginimams ką nors pakeisti. Akivaizdu, kad grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios ir didelės. Ateityje jų, matyt, irgi tik daugės. Mano minėta padėtis, susiklosčiusi dėl dešimtmečiais vykdytų neoliberalių įvairių gyvenimo sričių reformų jau suformavo tam tikrą pragmatinį gana cinišką mentalitetą ir sociokultūrines nuostatas, kuriose Lietuvai kaip valstybei ir lietuviams kaip tautai lieka vis mažiau vietos arba ji tampa vis labiau butaforinė.

Žinoma, negalime vertinti situacijos remdamiesi XIX a. nacionalizmo kategorijomis, tačiau reikia mąstyti ne tik apie konkrečių valdžios sprendimų (kaip kad diskriminacinio galimybių paso) atšaukimą arba (kaip kad prievartinės vakcinacijos) užkardymą, bet ir apie žymiai platesnius ir ilgalaikius valstybės ir tautos išlikimo klausimus. Asmeniškai sau įsivaizduoju vaidmenį, kiek įmanoma, viešojoje erdvėje žadinti žmonių sąmoningumą, savigarbą ir orumą. Kiek mano profesinės ir kultūrinės kompetencijos leidžia, mėginu atverti akis į gilesnes dalykų šaknis ir kartu su bendraminčiais ieškoti išeities. Turime rasti būdus, kaip lietuviškąją kultūrą ir Lietuvos kaip bendruomenės kūrimą padaryti ne tik įmanomu, bet ir sėkmingu nuolatiniu procesu, kam nemažai vietos skyriau ir savo knygoje „Nepolitkorektiška“.

2021.10.06; 06:00

„Projekto – Homo sovieticus” eksponatas

Dalius Egidijus Stancikas

Tuskulėnų dvaro rūmuose buvo atidarytas naujas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro muziejus „Projektas – Homo sovieticus”. Ekspozicijos tikslas – atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką ir jos produktą – sovietinį pilietį.

Atidaryme kalbėjo LGGRTC gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Kovo 11-osios akto signataras Vytautas Landsbergis, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Radvilų rūmų dailės muziejaus vedėjas, vienas iš ekspozicijos „Homo sovieticus“ kūrėjų Remigijus Černius ir muziejaus „Projektas – Homo sovieticus” kūrėja ir vedėja Dovilė Lauraitienė.

Kaip sakė LGGRTC gen. direktorius A. Bubnys, „simboliška, kad šis muziejus yra Tuskulėnų parke, toje erdvėje, kur okupantai slapčia užkasinėjo pirmais okupacijos metais KGB kalėjime sušaudytas savo aukas. Taip pat simboliška, kad ekspozicija yra įrengta buvusiame dvare ir taip atspindi to laikmečio esmę – tikruosius namų šeimininkus sovietai išvarydavo iš namų ir juos naikino, trėmė, o jų būstuose ir žemėse prievarta kūrė savo fantasmagorišką pasaulį, kuriame išvarytų, sunaikintų šeimininkų vaikai turėjos virsti nemąstančiais robotais, pamiršusiais  savo tikrąją istoriją, Tėvynę, papročius. Buvo kuriama sovietinė laboratorija, kur įvairiais prievartiniais būdais – tiek fiziniais, tiek moraliniais – buvo stengiamasi išugdyti naują žmonių rūšį – homo sovieticus: spaliukus, pionierius, komjaunuolius, komunistus ir kitus besąlygiškai paklusnius sovietinius piliečius. Šį istorinį dvilypumą sėkmingai pavyko pavaizduoti ekspozicijos kūrėjams, nes pakėlus galvą už komunistinės laboratorijos lubų matosi buvusio pasaulio – dvaro – fragmentai.“

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Muziejaus direktorė Dovilė Lauraitienė, dėkodama visiems, prisidėjusiems prie naujo muziejaus atsiradimo, pabrėžė, kad dabartinė ekspozicija nėra baigtinė, ji bus nuolat atnaujinama žmonių dovanojamais eksponatais ir pakvietė visus, turinčius sovietinių reliktų, prisidėti prie tolesnio muziejaus kūrimo.

Šiuo metu muziejuje demonstruojami 200 eksponatų, ekskursijas lydi gidas (vienos ekskursijos trukmė apie 1,5 val.), pavieniams lankytojams yra parengtas išmanusis gidas, kuriuo naudojantis galima išklausyti eksponatų aprašus, taip pat išgirsti su jais susijusių sovietmečio anekdotų ar teatralizuotų pasakojimų.

Kiekvienoje iš penkų salių yra interaktyvi erdvė (terminalas), kur lankytojai gali peržiūrėti sovietinės propagandos ir melo demaskavimo vaizdo siužetus, nuotraukų galeriją, viktoriną ir sovietiniu laikmečiu naudoto žodyno paaiškinimą.

Žaidimus mėgstantiems lankytojams prie atskiro kompiuterio galima išmėginti savo atvaizdą perkelti į sovietinius plakatus ar kronikas arba atsidurti baudžiamuose režimo gniaužtuose, pasidaryti šias nuotraukas ir atsisiųsti jas prisiminimui apie apsilankymą muziejuje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.09.22; 04:38

Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. ENRS plakatas.

Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje pirmadienį atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. Ją sudaro daugiau kaip 200 archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų.
 
Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo (angl. European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) suburtos tarptautinės istorikų grupės pastangos apibendrinti smurtinę tarpukario pradžią Europoje, ypač Vidurio ir Rytų, dėmesį skiriant politinių, socialinių, ekonominių Didžiojo karo padarinių įtakai formuojant tautines valstybes šiame žemyne.
 
Pristatydamas parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys pabrėžia, kad iš imperijų išsivadavusios tautos atkūrė turėtą nepriklausomybę arba suformavo modernias valstybes. Tai Baltijos valstybės, Suomija, Lenkija. Vis dėlto dalies tautų – baltarusių, ukrainiečių, armėnų, taip pat Azerbaidžano, Sakartvelo istorija pakrypo ir tęsiasi sudėtingiau.
 
„Paminėčiau, kad mūsų istorikai išskiria tokius svarbesnius Didžiojo karo epizodus kaip karinę lietuvių patirtį 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynėse ir Kauno tvirtovės žlugime bei Vokietijos okupaciją. Vis dėlto svarbiausias yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“, – sako dr. A. Bubnys, pridurdamas, kad „Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo esminės įtakos, formavo valstybinę mintį, politinę savimonę.“
 
Kita vertus, pasak dr. A. Bubnio, karas paveikė jį išgyvenusiųjų vertybines nuostatas, atnešė didelę materialinę žalą, ūkinius nuostolius. Taip pat ir žmonių aukas. Remiantis tarpukario Lietuvos institucijų fiksuotais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje palaidota 35 tūkst. Didžiojo karo karių, iš jų – 23 tūkst. Vokietijos ir 12 tūkst. Rusijos kariuomenių karių.
 
Pasak parodos kuratorių dr. Bartoszo Dziewanowskio-Stefańczyko (ESPS) ir dr. Roberto Żureko, gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iš pagrindų pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų valstybių sienos buvo perbraižytos dažnai ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone. Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m. Lėmus įvairioms, dažnu atveju skirtingoms, priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos už nepriklausomybę kulminacija. Tačiau, kaip pažymima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, visus žmones siejo pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir atgaivinti modernizacijos darbus, imtis socialinių ir kultūrinių pokyčių, kurie taip pat užfiksuoti parodoje.
 
Būdamas šios tarptautinės parodos partneris pristatant ją Vilniuje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tikisi, kad platus kontekstas leis aktualizuoti Pirmojo pasaulinio karo nuostolių ir jo baigties pasekmių reikšmę lietuvių kolektyvinėje atmintyje.
 
Parodos rengėjai kviečia atvykti pasivaikščioti individualiai, taip pat organizuoti istorijos pamokas po atviru dangumi. Paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso teritorijoje bus eksponuojama iki spalio 8 d.
 
Informacijos šaltinis – LTGRTC, ELTA
 
2021.09.13; 13:00

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas

Rugsėjo 10 d. legendinio partizano Juozo Lukšos (1921–1951) atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Vidurio Europoje.

Rugsėjo 10 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimu kviečia aptarti atminties diskusijoms svarbų istorinį reiškinį tarptautinėje konferencijoje „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas Rytų ir Vidurio Europoje 1944–1953 m.“

Lietuvos ir užsienio mokslininkai įžvalgomis ir naujausiais tyrimais dalinsis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius), o tiesioginę transliaciją bus galima stebėti Centro socialinių tinklų paskyroje.

Šiais metais yra prisimenamos 80-osios hitlerinio ir stalinistinio totalitarinių režimų susidūrimo išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo, atnešusio daugybę kančių Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios tautoms, metinės.

„Galima sakyti, kad sudėtingas ir kruvinas laikmetis paliko kolektyvinę traumą prieš okupacinius režimus kariavusioms regiono visuomenėms“, – pristatydamas konferenciją teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. „Tačiau kartu šis sunkus periodas atskleidė ryžtingas laisvės kovotojų gretas, kurių atminimo įprasminimas – mūsų, gyvenančiųjų laisvoje šalyje, pareiga“, – sako centro generalinis direktorius.

Partizaniniai karai Antrojo pasaulinio karo metais buvo dažnas reiškinys okupuotų šalių teritorijoje. Lyginamasis ginkluoto pasipriešinimo tyrimo aspektas aktualizuoja lietuviškosios rezistencijos unikalumą – pačią karo trukmę, laisvės kovotojų atkaklumą, valstybingumo lūžį ir šio dramatiško pokyčio politinį matmenį.

„Nusprendėme į Juozo Lukšos asmenį – Lietuvos partizaninių kovų fenomeną –pažvelgti plačiau,  kaip tai atrodo bendrame su sovietiniais okupantais kovojusių valstybių kontekste“, – atkreipia dėmesį istorikė Ramona Staveckaitė – Notari. „Konferencijos temas galime suskirstyti į dvi dalis: viena skirta Juozo Lukšos asmenybei, jo veiklai, vaidmeniui laisvės kovose, o kitoje dalyje užsienio kolegos į ginkluotas pokario kovas pažvelgs iš savo šalių perspektyvų.“

Konferencijos apie partizaninį judėjimą plakatas

Konferencijos rengėjai tikisi, kad šis tarptautinis mokslinis renginys leis pažinti unikalią partizano Juozo Lukšos asmenybę, aiškiau suprasti lietuviškosios rezistencijos istorinį vaidmenį bei paskatins atviriau diskutuoti apie skaudžias istorines regiono patirtis, kurių klausimais aktualizuojami kultūriniai karai, priešinamos valstybės ir jų visuomenės.

Nuo 10.00 iki 16.00 val. truksiančiame renginyje penktadienį pranešimus skaitys centro istorikas dr. Darius Juodis, Juozo Lukšos tyrinėtojai Vidmantas Vitkauskas ir Jonas Ohman, dr. Tomasz Balbus (Tautinės atminties institutas, Lenkija), dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas), dr. Ainars Bambals (Nacionalinis Latvijos archyvas), Dr. Alexander Gogun (Berlyno laisvasis universitetas, Vokietija) ir dr. Andras Joo (Veritas institutas, Vengrija).

Konferencijos programa ir tiesioginės transliacijos nuoroda skelbiama adresu www.genocid.lt bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje. Konferencijos dalyviams užtikrinamas sinchroninis vertimas.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2021.09.09; 07:42

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ antrąją laidą. Albumo sudarytojai – Dalius Žygelis ir Rūta Gabrielė Vėliūtė.
 
Pirmosios laidos (2018 m.) albumą galima rasti Vatikano bibliotekoje, jį prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo popiežiui Pranciškui, 2019 m. lankydamasi Vatikane.
 
Albume sudėta 118 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų, surinktų iš 23 šaltinių. Šiose, bene geriausiose, partizanų kovas, gyvenimą ir buitį atspindinčiose nuotraukose įamžinti visų Lietuvos regionų laisvės kovotojai.
 
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak sudarytojos R. G. Vėliūtės, „neveltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Vaizdas veikia sąmonę žymiai įtaigiau ir betarpiškiau už žodžius. Visuomet bus sakančių, kad partizanai buvo banditai. Tačiau užtenka įdėmiau pažvelgti į jų veidus išdidintose fotografijose ir savęs paklausti: ką matau? Plėšiko ir girtuoklio ar patrioto – kario, kovojusio už savo Tėvynės laisvę, portretą? Partizanai fotografuodavosi labai atsakingai, rimtai, stengdavosi perteikti svarbiausius kovos ir gyvenimo miške aspektus. Visame partizaninio pasipriešinimo nuotraukų archyve nėra išlikusių jų veiklą kompromituojančių fotografijų, kuriose kovotojai puikuotųsi nukautais priešais ar elgtųsi nekultūringai. Taip, yra žaismingų, linksmų fotografijų, tačiau ir jose užfiksuoti savo kovai pasišventusių, daugiausia jaunų, žmonių veidai. Mane stebina jų idealizmas: kokio aukšto dvasinio lygio tai buvo žmonės, jeigu net gyvendami karo lauko sąlygomis ir nuolat patirdami netekčių, mirties siaubą, vis tiek nuotraukose siekė atspindėti bent kiek šviesesnę savo gyvenimo pusę.”
 
Pasak sudarytojo D. Žygelio, atsirenkant fotografijas vienas pagrindinių kriterijų buvo jų kokybė, mat albume dauguma nuotraukų turėjo būti išdidinamos net iki keliolikos kartų. „Reikia prisiminti, kad originalios ano meto fotografijos paprastai buvo labai mažos, ilgiausia kraštinė – maždaug iki 7 cm., bet ir tokios pasitaikydavo retai. Nuotraukas išdidinus, pasimato jų detalės, iš veidų sklindanti emocija. Taip pat galima įsižiūrėti į žmogaus tipažą, jo amžių, etninius bruožus. Mūsų tikslas nebuvo nustebinti nematytomis partizanų fotografijomis, mums svarbu buvo surinkti kokybiškiausias ir emociškai pagaviausias partizanų fotografijas. Būtent tai ir yra šio fotografijų albumo išskirtinumas, o kartu ir naujas raktas į partizanų istoriją”.
 
160 puslapių albumą galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.20; 12:44

Birželio sukilimas Pušalote. Knygos viršelis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „1941 m. birželio 23 d. sukilimas Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiuje“, knygos autorius – Centro istorikas Tadas Jaskelevičius.

Nors šiemet minime Birželio sukilimo 80-etį, tačiau sukilimas vis dar nėra pakankamai išnagrinėtas.

Dažniausiai tyrinėtas pats sukilimo Lietuvoje centras – Kaunas, taip pat kiti miestai. Kitokia padėtis periferijoje, ypač menkai tyrinėti to meto įvykiai valsčiuose. Tado Jaskelevičiaus knyga apie sukilimą Pušaloto valsčiuje iš dalies užpildo šią istoriografinę spragą.

Sukilimas Pušaloto valsčiuje – tik nedidelė Birželio sukilimo mozaikos dalelė, tačiau ji puikiai iliustruoja, kad aktyvus sukilimas vyko ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir provincijoje.

Pušaloto sukilėliai sugebėjo atlaikyti mažiausiai penkis sovietinės valdžios bandymus atsiimti Pušalotą– okupantams miestelis buvo svarbus, nes per jį ėjo atsitraukimo iš Panevėžio kelias. Sukilėlių sėkmę pirmiausia lėmė jų drausmė – susidūrimų metu žuvo du sukilėliai, o sovietinės valdžios nuostolius sudarė ne mažiau kaip 8 asmenys, vienas jų – Raseinių apskrities komiteto pirmasis sekretorius Albertas Garenis. Taip pat Pušaloto sukilėlių vadovybė sugebėjo priimti išradingus ir savalaikius sprendimus. Norėdama suklaidinti Raudonąją armiją ir įtikinti ją, kad Pušalotas jau užimtas vokiečių, sukilėlių vadovybė nurodė keletui asmenų užvesti miestelyje buvusius traktorius ir jais važinėti imituojant vokiečių tankus.

Sovietai bandė miestelį atsiimti siųsdami savo ginkluotas pajėgas geležinkeliu. Sukilėliai ir tam buvo pasiruošę. Tikėdamiesi pasinaudoti netikėtumo efektu raudonarmiečiai sustabdė traukinį už kilometro nuo Pušaloto, toliau patraukė pėsčiomis. Sukilėliai juos pastebėjo, susišaudymas truko apie 30 minučių, raudonarmiečiai bandė trauktis atgal tuo pačiu traukiniu. Tačiau netrukus traukinys nuvažiavo nuo bėgių: susišaudymo metu būrelis sukilėlių apėjo sovietinius karius ir už 3-4 km išardė geležinkelio atkarpą. Po avarijos raudonarmiečiai išsibėgiojo, palikę sužeistuosius ir nemažai ginkluotės.

1941 m. Birželio sukilimas – ne pirmas kartas, kuomet pušalotiečiai aktyviai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Pušaloto miestelis buvo vienas iš pirmųjų apylinkėse, kurį 1863–1864 m. užėmė sukilėliai. Vienas iš šio sukilimo vadų Lietuvoje – kunigas Antanas Mackevičius – su savo būriu veikė šiose vietovėse, ne kartą čia kovėsi su caro kariuomene. Krašto savanoriai taip pat dalyvavo lemtingose nepriklausomybės kovose su rusų kariuomene 1919 m. pavasarį ir vasarą. Todėl neatsitiktinai 1941 m. birželio 22 d., kilus Vokietijos ir SSRS karui, pušalotiečiai buvo vieni pirmųjų Panevėžio apskrityje, sukilusių prieš okupantus.

212 puslapių knygos kaina 7 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.07.14; 00:30

Vytautas Miškinis – Viesulas

Dalius Stancikas

Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.

Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.

Oficialus atsisveikinimas su Vytautu Kazimieru Miškiniu-Viesulu (1928-11-03 – 1962-04-23) vyks 2021 m. liepos 4 d. nuo 9.00 val. Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Alksno g.5, Vajasiškio kaimas, Degučių sen., Zarasų r.

11.00 val.  – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.

Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.

Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.

Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.

1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.

Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.

1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.

1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.        

1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.

1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų. 

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.28; 10:44

Traukinio i mirti pėdsakais. Virselis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamų prisiminimų serijoje – išduoto tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro likimo istorija

„Atėjo ir mano eilė (…). Mane nuvedė į mažytį kambarį, išrengė nuogai, rūbus išnešė ir, užlaipinę ant taburetės, liepė daryti pritūpimus – pasilenkę žiūrėjo į ten, kur niekados niekas nežiūri… Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas, tardomas lenkų, bet čia man buvo naujiena… Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė,“ – tokia į atmintį įsirėžusia persodinimo iš vieno traukino į kitą Molodečno (Baltarusija) stotyje scena dalinasi suimtasis, keliavęs viename kupė kartu su į mirtį vežtu Kazimieru Skuču.

Šį ir kitus liudijimus į vieną pasakojimą surinko išduoto Lietuvos ministrų kabineto nario dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė, kurios knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais: Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas buvo sušaudytas Maskvoje 1941 m. patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą Augustiną Povilaitį.

Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. į kruviną stalininių represijų mėsmalę pateko ir buvo nužudyti 17 tarpukario Lietuvos ministrų, tarp jų ir vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Daugumos minėtų pareigūnų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Tik 2017 m. K. Skučo dukterėčiai Virginijai Skučaitei pavyko Pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kito vidaus reikalų ministro – Juliaus Čapliko – bei teisingumo ministro Antano Tamošaičio palaikų užkasimo vietą.

Kazimiero Skučo bylos foto. LYA

Knygoje glaustai, argumentuotai, nuosekliai pasakojama, kada, kodėl ir kaip buvo suimti vieni pirmųjų sovietinių represijų aukų K. Skučas su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, kaip jie buvo vežami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir nužudyti. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, pateikti K. Skučą pažinojusių žmonių, artimųjų prisiminimai, glausta jo biografija, keliami iki šiol skaudūs klausimai.

Vienas tokių – kodėl iki šiol nežinoma bent apytikrė Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius Jono Žemaičio palaikų užkasimo Maskvoje vieta.

Antra – iki šiol jokia atsikūrusios Lietuvos Vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, nepaskelbė dekreto, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai (įsakymas suimti ir teisti pareigūnus) 1940-ųjų birželį prieš K. Skučą ir A. Povilaitį. Juk šie valstybės vyrai vykdė Prezidento ir Vyriausybės politiką. Ar nebuvo A. Smetona teisus, Paskutiniajame posėdyje sakydamas, kad negalima suimti K. Skučo su A. Povilaičiu, nes tai reikštų nubausti pareigūnus už tai, kad jie sąžiningai vykdė savo pareigas? 2021 m. liepos 30-ąją sukanka 80 metų nuo K. Skučo žūties, o liepos 12-ąją – 80 metų nuo A.Povilaičio žūties. Ar vis dar neatėjo metas rastis minėtam Vyriausybės dekretui?

Skučas Kazimieras., 1925 – 1926 LCVA

Trečia – labai gaila, kad iki šiol nėra ir, matyt, dar ilgai nebus tarpvalstybinio Lietuvos ir Rusijos susitarimo dėl patekimo į FSB archyvą, nes pagal Rusijos įstatymus jokia užsienio valstybės institucija, išskyrus nuteistojo artimuosius, negali pretenduoti į sušaudytų Lietuvos pareigūnų bylas.

Leidinys nuosekliai pratęsia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įamžinimo darbus, vykdomus okupacinių režimų nusikaltimų istorinius tyrimus. Pernai visuomenei buvo pristatytas dokumentinis ciklas apie tragiškas šalies valstybingumo istorinio lūžio pasekmes Kazimiero Skučo likimui „Traukinys į mirtį“. Šio LRT kurto filmo idėjos bendraautorius – centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas. Dar anksčiau 2017 m. rugpjūtį šis istorikas kartu su knygos autore vyko į Maskvą dėl „Komunarkoje“ nužudytųjų palaikų suradimo bei jų atminimo įamžinimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas padėjo susipažinti su FSB Centriniame archyve saugoma archyvine Kazimiero Skučo baudžiamąja byla.

Knygai pratarmę parašęs istorikas dr. Algirdas Jakubčionis pastebi „[a]utorė atskleidžia ir keistą Ministro Pirmininko Antano Merkio poziciją 1940-aisiais. Minimas epizodas, kai tų pačių metų pavasarį jis pasakė K. Skučui, kad „bolševikai jau kitokie“, suprask – geresni. Bet juk tai buvo pasakyta jau po SSRS karo su Suomija, kuri dėl to neteko 11 proc. savo teritorijos, – tai turėjo įtikinti A. Merkį, kad bolševikai ne kitokie, o tokie patys, kaip ir anksčiau.“

Knygą galima įsigyti www.atmintiesknygos.lt. Leidinio kaina – 12 Eur.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Prisiminimų serijoje yra išleidęs daugiau kaip 50 leidinių. Šios serijos knygos yra vienos populiariausių. Antai knygos „Sibiro madona“ tiražas buvo išpirktas rekordiškai greitai – per 3 mėnesius ir šiuo metu yra planuojamas kartoti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

Aurelija Juodytė yra Vyresnioji patarėja (Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius)

2021.05.07; 13:00

Paroda – KGB sulaikyti užsienio žvalgai. Fiktyvių dokumentų pavyzdžiai

Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų demokratinių valstybių aktyviai reiškėsi ne tik politikos srityje, ginklavimosi varžybose, bet ir visuomenei nematomoje specialiųjų tarnybų tarpusavio kovoje. Šios tarnybos stengėsi išaiškinti varžovų paslaptis ir kartu apsaugoti savąsias.

Represijomis ir bauginimais padėjęs sovietų valdžiai kontroliuoti visuomenę, KGB aktyviai veikė ir vykdydamas žvalgybinę veiklą užsienyje bei kontržvalgybinę – šalies viduje. Sovietai tam skyrė ypač daug dėmesio ir finansų, todėl KGB tapo viena galingiausių ir žinomiausių specialiųjų tarnybų pasaulyje.

Šnipinėjimu užsienio valstybėse užsiėmė SSRS KGB Pirmoji vyriausioji valdyba – PGU. Ją sudarė daug įvairių padalinių, kurie rūpinosi žvalgybinių operacijų planavimu, techninėmis priemonėmis, agentų darbu, dokumentais, radijo ryšiu, šifravimu, gautų duomenų analize.

Antra, ne ką mažiau svarbi sovietų saugumo užduotis, buvo kova su užsienio žvalgybų veikla Sovietų Sąjungos viduje. Už kontržvalgybą buvo atsakinga KGB Antroji vyriausioji valdyba.

„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
„Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”

Atskiri skyriai sekė į SSRS atvykusius užsieniečius – turistus, žurnalistus, studentus, įvairių sričių specialistus, sporto, kultūros renginių dalyvius. Į kiekvieną iš jų buvo žiūrima kaip į potencialų užsienio specialiosios tarnybos agentą. Užsieniečiams buvo skirti atskiri viešbučiai ir restoranai su paslėpta sekimo įranga ir KGB „parengtu“ personalu, lankytis galima buvo tik leistinose teritorijose.

Nuolatos buvo stebimos „kapitalistinių“ valstybių ambasados ir jų darbuotojai. Diplomatinis imunitetas buvo labai palanki priemonė žvalgybinei veiklai pridengti, dėl to ambasados dažnai tapdavo pagrindiniais žvalgybos centrais.

Sovietų valdžia, KGB vadovybė mėgdavo pasigirti pagautais šnipais – tai buvo svarbi propagandinio karo ir komunistinės ideologijos dalis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė virtualią parodą „KGB sulaikyti užsienio žvalgai ir jų įranga“, kurioje demonstruojamas propagandiniams ir mokomiesiems tikslams KGB parengtas fotografijų ciklas apie sugautus užsienio žvalgus, iš jų atimtą įrangą ir ginklus. Parodą galima rasti čia:

https://slides.com/lggrtc/kgb-sulaikyti-uzsienio-zvalgai-ir-ju-iranga/fullscreen?token=q-a_eBhC

„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
„Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
„Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“

Virtualioje parodoje naudojama medžiaga saugoma Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinyje „Sovietų represinių žinybų veikla“.

Nuotraukos iš LGGRTC archyvo

Užrašai ant nuotraukų:

  1. „Amerikiečių žvalgas – Diplomatas Smitas ir jo įranga. Smitas buvo demaskuotas jam bandant nufotografuoti karinį objektą”
  2. „Amerikiečių agento buitiniai daiktai. Spiningo ritėje jis saugojo bloknotą su šifrais ir šnipo užrašais, suomiško peilio rankenoje – instrukciją, skutimosi teptuke – slaptaraiščiui naudotas tabletes“
  3. „Wadie“ modelio pistoletas ir rašiklių bei automatinių pieštukų pavidalo ginklai su įvairiais cheminiais preparatais užtaisytais šoviniais“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Dalius Egidijus Stancikas yra Vyriausiasis  specialistas (Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius)

2021.04.30; 12:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.

Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.

Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti  iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.

Slaptieji agentai

Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.

Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Kaliningrado simbolis – tankas

Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.

Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.

Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.

Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.

2021.04.29; 17:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).

Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių  išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime  sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.

Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas  Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.

Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.

Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.

Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!

Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?

Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs  nesiruošiu nieko pridėti,  toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).

Slaptieji agentai

Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais  likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!

Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.

Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..

(Bus daugiau)

2021.04.28; 19:30

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas Jono Noreikos anūkė Silva Foti savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su J. Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją. Užvakar tai pranešė LRT.lt straipsnyje “Lietuva vėl skamba pasaulyje: Jono Noreikos anūkė priekaištauja šaliai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją”.

S. Foti kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.

LRT.lt atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniame valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.

Taigi, naujų dokumentų nėra, o esamus jau įvertino aukštesnė, negu LGGRTC, instancija – teismas. 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Tik ką naujuoju LGGRTC generaliniu direktoriumi Seimas patvirtino Arūną Bubnį, Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių. Prieš patvirtinant departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, “daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs”, sakė, kad J. Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.

Priminsiu, teismo nutartis dėl J. Noreikos, kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gelbėjusio ir žydus, vertinimo yra neskundžiama, nebent atsirastų naujos dokumentinės aplinkybės (bet ne Silvos Foti ar Vladimiro Putino interviu).

Nejaugi ruošiamės kapituliuoti prieš įžūlų prokremlinių jėgų, turinčių įtakos agentų ne vienoje valstybėje (kurie, pavyzdžiui, reikšmingai įtakojo prieš tai buvusio JAV Prezidento rinkimų rezultatą), spaudimą?

Greitai mūsų laukia ir kitas valdančiosios daugumos bei Prezidento panašus išbandymas. Birželio 23-osios 80-mečio paminėjimas valstybės mastu.

Parengė Kastytis Stalioraitis

2021.04.23; 06:30

Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu paskyrė istoriką dr. Arūną Bubnį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generaliniu direktoriumi. Už šią Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen pasiūlytą kandidatūrą preliminariais duomenimis balsavo 76 parlamentarai, o 34 – prieš, du biuleteniai buvo sugadinti.
 
Vienas aktyviausių buvusio Centro direktoriaus Ado Jakubausko kritikų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Arvydas Anušauskas diskusijoje prieš balsavimą dėl naujojo LGGRTC vadovo paskyrimo teigė, kad kandidatas turi didelę mokslinio darbo patirtį atliekant istorinius tyrimus. Tuo metu opozicija kritikavo A. Bubnį dėl to, kad jis buvo vienas iš 17 Centro darbuotojų, kurie kreipėsi į Seimą dėl LGGRTC susidariusių problemų.
 
„Yra didžiulis skirtumas su buvusiu direktoriumi, nes (A. Bubnys – ELTA) yra istorikas profesionalas, kuris žino, ką daro, pats asmeniškai tyrė tas temas, ir niekada pats asmeniškai nesikabino į valdiškas kėdes, o tiesiog dirbdavo savo darbą“,– kandidatą palaikė A. Anušauskas.
 
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcijos narys Robertas Šarknickas tvirtino, kad A. Bubnys buvo vienas iš 17 darbuotojų, neva siekusių nuversti buvusį Genocido centro vadovą. Būtent dėl šios priežasties „valstietis“ teigė nepalaikysiąs šio kandidato.
 
„Aš nesu asmeniškai prieš šitą žmogų, bet aš esu prieš neteisingą metodą. Galėjote pasirinkti neutralų žmogų, nebūtinai iš tų pasirašiusių ar nepasirašiusių, tai būtų viskas skaidru, tvarkinga ir niekas tam neprieštarautų“,– sakė R. Šarknickas.
 
Darbo partijos frakcijos narys Mindaugas Puidokas kritikavo A. Bubnį ir dėl vadybinių kompetencijų. „Darbiečio“ neįtikino kandidato siūlymai, kaip jis bandys išspręsti Centre susiklosčiusią konfliktinę situaciją.
 
„Šio kandidato dalykinės ir vadybinės savybės taip pat kelia daug klausimų. Nėra jokio aiškumo, kokia kryptimi bus nukreipta Centro veikla. Svarbiausia, lieka neaišku, ar kandidatas tęs A. Jakubausko pradėtas reformas“,– sakė M. Puidokas.
 
Tačiau konservatorius A. Anušauskas tvirtino priešingai ir teigė neabejojantis A. Bubnio vadybinėmis kompetencijomis, kurias pagrindžia jo atliktas darbas vadovaujant Lietuvos ypatingajam archyvui.
 
„Tas kolektyvas, jam vadovaujant, ant savo rankų, fiziškai, tie šeši žmonės išnešė visą KGB archyvą iš tų supelijusių rūsių ir sukūrė normalias saugojimo sąlygas, atrinko, sutvarkė ir perdavė dabar egzistuojančiam Ypatingajam archyvui“,– sakė A. Anušauskas.
 
Kandidato mokslines kompetencijas gyrė ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, tvirtinusi, kad A. Bubnio mokslinė patirtis leis jam tinkamai atlikti LGGRTC vadovo pareigas.
 
 „Ypač vertinu A. Bubnio mokslinį darbą. 30 savo gyvenimo metų jis paskyrė būtent mūsų valstybės sudėtingų kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės, okupacijų brutalumo, tautos Genocido, trėmimų tyrimams, bet svarbiausia, kad šis žmogus neabejingas savo istorijai“, – sakė konservatorė P. Kuzmickienė.
 
Pats A. Bubnys praėjusią savaitę prisistatydamas Seimo nariams, atmetė kritiką, kad jis neva tyčia siekė „nuversti“ buvusį LGGRTC generalinį direktorių A. Jakubauską, taip siekdamas pats užimti šias pareigas. A. Bubnio teigimu, kreipiantis į Seimą dėl A. Jakubausko, jis su 16 kitų kolegų tiesiog siekė pateikti kritiką, tačiau nenorėjo būtinai atstatydinti buvusį vadovą iš pareigų.
 
„Mūsų, 17 istorikų, rašte mes kritikavome veiksmus, tačiau nereikalavome, kad būtų pašalintas Centro vadovas“, – iš Seimo tribūnos praėjusį ketvirtadienį kalbėjo dr. A. Bubnys, atmesdamas idėją, kad siekė organizuoti perversmą.
 
„Aš nesutikčiau su tokiu įvardinimu kaip perversmas, nes tuose mūsų 17 istorikų raštuose, kuriais kreipėmės į Seimą, mes kritikavom buvusio generalinio direktoriaus veiksmus, tačiau mes niekur nereikalavome, kad Centro generalinis direktorius būtų pašalintas iš pareigų“, – teigė A. Bubnys, pridurdamas, kad nors dauguma Centro darbuotojų palaikė buvusį vadovą A. Jakubauską, jų palaikymas nebuvo nukreiptas prieš patį A. Bubnį.
 
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, teikdama parlamentui A. Bubnio kandidatūrą, tvirtino, kad šis istorikas turi tvirtą paramą tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek pačiame Genocido centre.
 
„Ši kandidatūra turi tvirtą atramą ne tik istorikų bendruomenėje, bet ir pačiame LGGRTC. A. Bubnys yra užsitarnavęs pasitikėjimą, kuris, tikiu, leis jam užtikrinti sklandų darbą bei nešališkumo ir skaidrumo standartus Genocido centre, atkurti visuomenės pasitikėjimą šia institucija“,– tuomet kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A.Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės Centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką Centrui, o už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Tuo metu A. Bubnys Eltai yra sakęs, kad tapęs Genocido tyrimų centro direktoriumi jis M. Jurkutę kviestų grįžti į darbą LGGRTC.
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.
 
Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.22; 13:45

Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis abejoja kandidato į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovus dr. Arūno Bubnio galimybėmis eiti šias pareigas.
 
Ekspremjero teigimu, nors kandidatas turi tinkamų mokslinių kompetencijų, jo dalyvavimas procese, kai buvo atleistas buvęs Centro direktorius Adas Jakubauskas, neleis A. Bubniui užsitikrinti visų konfliktavusių centro darbuotojų palaikymo.
 
„Manau, kad tai yra mokslininkas, istorikas, dėl kurio kompetencijų abejonių niekam nekyla. Bet yra vienas toks niuansas: žmogus, kuris dalyvavo pačiam procese, šitam konflikte, aš nemanau, kad jis bus vienijanti figūra ir tapęs naujuoju vadovu susidoros su tais iššūkiais, kurie yra keliami būtent šioje sudėtingoje situacijoje“, – tvirtino S. Skvernelis, pažymėdamas, kad Seimo pirmininkei reikėjo pasiūlyti kandidatą, kuris galėtų sulaukti tiek buvusio vadovo A. Jakubausko rėmėjų, tiek jo kritikų paramos.
 
„Protingiausias sprendimas būtų, jeigu būtų pasiūlytas žmogus, kuris turėtų abiejų nesutariančių pusių pasitikėjimą“,- kalbėjo opozicijos lyderis.
 
Visgi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen viliasi, kad jos siūlomas kandidatas bus patvirtintas, kadangi pati Seimo pirmininkė teigia, jog kritikos A. Bubnio atžvilgiu ji negirdėjo.
 
„Didelių prieštaravimų ar kritikos šiam kandidatui aš negirdėjau net ir iš opozicinių frakcijų“,- tvirtino V. Čmilytė-Nielsen.
 
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu spręs, ar skirti istoriką dr. A. Bubnį LGGRTC direktoriumi.
 
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, teikdama A. Bubnio kandidatūrą, tvirtino, kad šis istorikas turi tvirtą paramą tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek pačiame Genocido centre.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A.Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Tuo metu A. Bubnys Eltai teigė, kad tapęs Genocido tyrimo centro direktoriumi į darbą LGGRTC kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.
 
Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.22; 10:35

Istorikas Arūnas Bubnys atsako į Seimo narių klausimus. Jis – kairėje, viršuje. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu vyksta baigiamasis etapas, prasidėjęs Arūno Bubnio, dabartinio LGGRTC Tyrimų departamento direktoriaus, vadovaujamos 17 darbuotojų grupės skundu LR Seimui dėl LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko netinkamo vadovavimo.

Seimui pašalinus A. Jakubauską, į LGGRTC generalinio direktoriaus postą buvo pasiūlytas pats A. Bubnys.

Š. m. balandžio 19 d. įvyko Seimo Laisvės kovų ir valstybes atminties komisijos posėdis (nuotolinis), kuriame buvo svarstomas A. Bubnio kandidatūros tinkamumas užimti Centro generalinio direktoriaus postą.

Svarstymo metu buvo paminėta mano, kaip buvusio Lietuvos Archyvų departamento direktoriaus, pavardė.

Prof. E. Jovaiša tarp kitų klausimų A. Bubniui pakartotinai uždavė Seimo posėdyje neatsakytą R. Žemaitaičio klausimą, ar A. Bubnys 1998 m. buvo atleistas ar pats atsistatydino is Lietuvos Ypatingojo archyvo direktoriaus pareigų?

A.Bubnys į šį klausimą atsakė trumpai, bet dviprasmiškai, leisdamas suprasti, kad dėl nesutarimų su manimi, nes aš vis tiek būčiau jį atleidęs iš Lietuvos Ypatingojo archyvo diretoriaus pareigų. Prieš tai, pristatomajame nenuotoliniame Seimo posėdyje, atsakydamas į minėtą R. Žemaitaičio klausimą, be kita ko, pasakė:

“Galų gale aš nebuvau atleistas, aš formaliai nebuvau atleistas, aš pats išėjau savo noru, tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą. Savo noru. Nors, aišku, jau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad normalaus darbo nebuvo galima dirbti.”

Vos ne auka. Kaip buvo iš tikrųjų? Nesutarimų buvo. Skyrėsi mano ir A. Bubnio požiūriai darbo organizavimo klausimais, reiklumu visiems darbuotojams, jų darbo kokybei.

Taip jau atsitiko, jog, faktiškai, visas Ypatingojo archyvo tvarkymo darbas, net ūkinis aprūpinimas susikoncentravo mano rankose. Aš pas direktorių A. Bubnį, būdamas jo pavaduotoju, ateidavau su konkrečiais darbo organizavimo pasiūlymais. Būdavo visaip: A. Bubnys būdavo ir patenkintas ir ne, bet dėl daugumos klausimų susitarti pavykdavo.

Tačiau, mano nuomone, vienas labai svarbus klausimas, susijęs su darbuotojų darbo vertinimu, įstrigo nepajudinamai. Archyvo darbuotojams buvo mokamos premijos, menkos, bet visgi mokamos. Tačiau nebuvo jokio premijų mokėjimo reglamentavimo, nebuvo jokios sąsajos su darbuotojo darbo indėliu, su jo atsidavimu darbui. Kaip nebuvo jokių darbo vertinimo kriterijų, apskritai. Visa tai buvo A. Bubnio rankose. Ir man jo šiuo klausimu paveikti nepavyko. As daug kartu siūliau A. Bubniui pasinaudoti kitų Lietuvos archyvų darbo vertinimo patirtimi, bet buvau neišgirstas. Atvirai sakant, man neretai buvo gėda žiūrėti darbuotojams i akis.

Dėl A. Bubnio atleidimo ar atsistatydinimo.

A. Bubnys kalbėjo tiesą, sakydamas, jog atsistatydino pats, nelaukdamas atleidimo iš darbo. Bet klausiusieji jo paaiškinimų Seimo nariai ir
kiti galėjo susidaryti įspūdį, jog jis turėjo būti atleistas dėl, kaip minėjau, nesutarimų su manimi, tuo metu jau Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, galima pagalvoti, kerštaujančiu už tuos nesutarimus.

Ne visai taip. A. Bubnys turėjo dvi drausmines nuobaudas.

Viena nuobauda – griežtas papeikimas buvo už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Del Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų, esančių LR Vidaus reikalų ministerijoje, saugojimo sutvarkymo” neivykdymą. Kita nuobauda buvo susijusi su Lietuvos Ypatingojo archyvo patalpų apsaugos netinkamu organizavimu. Tokios nuobaudos vienasmeniškai, nepasitarus su kolegomis, neskiriamos, ypač, kai susirūpinimą išreiškė Vyriausybė.

Turėdamas šias dvi nuobaudas, A.Bubnys, matyt, nuogąstavo, jog Departamento direktorius gali ji atleisti iš užimamų pareigų. Galbūt, todėl jis ir jo vienminčiai, siekdami užbėgti tokiam įvykiui už akių, suorganizavo Departamento direktoriaus diskreditavimo kampaniją visuomenės akyse. Beveik du mėnesius tęsėsi ši arši kampanija: trys Lietuvos dienraščiai – Respublika, Lietuvos rytas, Kauno diena, radijas, televizija vos ne kiekvieną dieną skelbė  A. Bubnio ir kitų “aktyvistų” interviu, komentarus, sukeliančius įtarimus man nebūtais dalykais. Buvo net kreipimaisi į Seimą, Lietuvos prokuratūrą.

Vieno skundo Prokuratūrai vien pavadinimo užtenka suprasti autoriaus intencijai: „Dėl Antano Šoliūno nusavintų ir paslėptų ypatingos reikšmės dokumentų bylų”.

Mat 1998 m. pabaigoje, man jau būnant Departamento direktoriumi, atsitiktinumo dėka į mano rankas iš nepažįstamų žmonių pateko kelios
bylos, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo kažkada paimtos iš KGB archyvo. Gavęs tas bylas, atnešiau jas į Lietuvos Ypatingąjį archyvą.

Kadangi buvo vakaras, darbuotojų jau nebuvo, padėjau jas į seifą savo buvusiame kabinete priešais direktoriaus A. Bubnio kabinetą. Tai buvo
KGB agentų  bylos, apie kurias Lietuvoje dar nebuvo žinoma.

Seifas. Slaptai.lt nuotr.

Tos istorijos ir bylų paslaptyje nuo archyvų darbuotojų aš nelaikiau: apie tas bylas žinojo ne vienas žmogus, tame tarpe ir A. Bubnys.

Bet kai prieš mane buvo pradėta minėta diskreditavimo kampanija, jos dalyviams užteko “išradingumo” paskelbti, jog aš tas bylas pasisavinau ir paslėpiau.

Šioje istorijoje Prokuratūra tik skėstelėjo rankomis.

Juokingiausia, kad, nežiūrint visko, aš visai nesiruošiau atleisti A. Bubnio iš užimamų pareigų.

Minėtame Seimo komisijos posėdyje paskutinė, uždavinėjusi klausimus A. Bubniui, buvo Seimo narė Laima Andrikienė. Ar ištversite, Arūnai, – paklausė ji. Geras klausimas. 

2021.04.21; 12:50

Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu siūlo skirti istoriką dr. Arūną Bubnį. Jis šiuo metu dirba LGGRTC ir užima Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus pareigas.
 
Komentuodama savo sprendimą, V. Čmilytė-Nielsen pažymėjo tikinti, kad, Seimui pritarus, A. Bubnys turėtų suvienyti krizę kelis pastaruosius mėnesius patiriančio Genocido tyrimo centro darbuotojus.
 
„Siekiau, kad naujasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas turėtų stiprų palaikymą tiek pačiame centre, tiek istorikų bendruomenėje. Dr. Arūnas Bubnys tikrai atitinka šiuos reikalavimus ir puikiai išmano Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro veiklą. Po išsamių konsultacijų Seime, manau, kad jis galės suvienyti centro darbuotojus, užtikrinti centro tyrimų nešališkumą ir tinkamai eiti centro direktoriaus pareigas“, – išplatintame pranešime teigė parlamento vadovė.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį Adą Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
A. Bubnys siektų į centrą grąžinti M. Jurkutę
 
ELTA antradienį skelbė išsiaiškinusi, kas yra pirmininkės kandidatas į Genocido tyrimo centro direktorius. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas A. Bubnys naujienų agentūrai ELTA sakė, kad jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas. A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus A. Jakubausko sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.
Istorikas Arūnas Bubnys
 
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – Eltai teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą.
 
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.15; 06:28