endriukaitis_algirdas

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę“

kovojanti_lietuva-62

– Pagavo mane, kai su seserimi ir trimis miško broliais 1948-ųjų sausio 8 dieną platinau antisovietinius atsišaukimus Barčių kaime (Lazdijų rajonas).

Pabėgti nepavyko, nes stribai peršovė koją. Paėmę nelaisvėn, mušdami lyg tyčia stengėsi įspirti kraujuojančion žaizdon, – pasakoja Marytė Krupinskienė, buvusi partizanų ryšininkė iš Šilainės kaimo.

– Man neteko ilgai partizanauti. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o jau 1945-ųjų pabaigoje buvau sučiuptas. Tardė lygiai dvejus metus ir tris mėnesius. Dieną nemušdavo. Lupdavo naktimis. Išdavė į rusų nelaisvę pakliuvęs vienas pažįstamas partizanas. Po to – tremtis, – tai Vacio Miciulevičiaus žodžiai.

Jonas Vabuolas rodo apleistą šulinį, kuriame, jo teigimu, iki šiol trūnija kelių, o gal ir keliolikos partizanų kaulai.

Continue reading „“Pakliuvau į pasalą…”“

simenas

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Continue reading „Trečią kartą išsigelbėti nepavyko“