Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.

Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.

Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į  klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet.  bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį. 

Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.

Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.

Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.

2021.11.24; 14:05

Rasa Ališauskienė. „Baltijos tyrtimai“. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Partinių reitingų lentelėje tęsiasi štilis, rodo naujausios Eltos užsakymu atliktos „Baltijos tyrimų“ apklausos. Kaip ir rudens pradžioje atliktų tyrimų duomenimis, gyventojai spalį palankiausiai žvelgė į socialdemokratus. Iš esmės nesikeitė ir  tarpusavyje aštriausiai konfrontuojančių valdančiųjų konservatorių ir opozicinių „valstiečių“ reitingas. Jau antras mėnuo iš eilės abi šias partijas remia tokia pati balso teisę turinčių gyventojų dalis.   
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu spalio 15–lapkričio 5 dienomis vykusių apklausų metu daugiausiai gyventojų (17,4 proc.) nurodė, kad būtų linkę palaikyti Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Lyginant su rugsėjo mėnesio apklausų duomenimis, socialdemokratų reitingas nė kiek nepakito. Apskritai, „Baltijos tyrimų“ duomenimis, pirmojoje reitingų lentelės vietoje leidęs įsitvirtinti palaikymas LSDP atžvilgiu beveik nesikeitė nuo vasaros pabaigos.
 
Visgi tai, kad LSDP sustojo ties 17-18 proc. riba, nereiškia, kad atotrūkis nuo kitų parlamentinių partijų nesikeitė. Pavyzdžiui, nuo pavasario pabaigos nuosekliai tirpo „valstiečių“ reitingas. Gegužę „valstiečius“ palaikė 14,6 proc. gyventojų, o spalio pabaigos duomenimis, gausiausią opozicinę frakciją turinčios partijos palaikymas siekė 9,2 proc. Rugsėjo mėnesį „valstiečius“ rėmė 10,2 proc. respondentų.
 
Pastarųjų apklausų duomenimis, identišką „valstiečiams“ palaikymą (9,2 proc.) turi ir valdantieji konservatoriai. Lyginant su mėnesiu anksčiau daryta apklausa, Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos partijos simpatikų gretos reikšmingai nesikeitė (rugsėjį palaikymas siekė 10,5 proc.) ir šiuo metu TS-LKD reitingų lentelėje dalinasi 2-3 vietas su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“.
 
Nesikeitė ir Liberalų sąjūdžio reitingas. Viktorijos Čmilytės-Nielsen vadovaujamus liberalus spalio pabaigoje rėmė 7,1 proc. (mėnesiu anksčiau darytoje apklausoje, 7,6 proc.).
Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Toliau rikiuojasi Remigijaus Žemaitaičio pirmininkaujama politinė jėga „Laisvė ir teisingumas“. Spalio pabaigos duomenimis, „Laisvę ir teisingumą“ rėmė 6,8 proc. ir per mėnesį šis skaičius iš esmės nepakito.
 
Labai panašų reitingą turi opozicinė Darbo partija: spalio mėnesį šią politinę jėgą palaikė 6,7 proc. (rugsėjį palaikymas siekė 5,3 proc.) respondentų.
 
Reitingų lentelės dugne – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (2,8 proc.), valdančioji Laisvės partija (2 proc.), su 1,5 proc. palaikymu rikiuojasi Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai). Reitingų lentelės sąrašą užbaigia Lietuvos regionų partija (1,3). Visų šių politinių jėgų palaikymas nuo rugsėjo mėnesio reikšmingai nesikeitė.
 
Kiek daugiau nei trečdalis (34,8 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką galėtų balsuoti. Tai yra beveik 3 procentiniais punktais daugiau nei buvo prieš mėnesį.
 
Partijų lyderius gyventojai linkę vertinti nepalankiai: „lyderiauja“ A. Armonaitė ir G. Landsbergis
 
Tuo pačiu laikotarpiu darytų „Baltijos tyrimų“ apklausų duomenimis, tik dviejų partijų vadovus šalies gyventojai vertina daugiau palankiai nei nepalankiai. Šiuo atžvilgiu geriausi rezultatai priklauso LSDP pirmininkei Vilijai Blinkevičiūtei (55 proc. vertina palankiai ir 30 proc. nepalankiai). Už jos – Seime frakcijos neturinčios ir paskutiniuose parlamento rinkimuose sėkmės nesulaukusios partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis (50 proc. vertina palankiai ir 31 proc. nepalankiai).
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
 
Visų kitų partijų pirmininkų neigiamas įvertinimas viršija 50 proc. Tam tikra išimtis tik Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus. Tiesa, tai neleidžia šio politiko reitingo vertinti teigiamai. J. Pinskų vertinančių nepalankiai daugiau nei atsiliepiančių priešingai (palankiai vertina 23 proc. ir nepalankiai 40 proc.).
 
Nepalankiausiai šalies gyventojai vertina dviejų valdančiųjų partijų vadovus: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininką Gabrielių Landsbergį (19 proc. vertina palankiai ir 72 proc. nepalankiai) bei Laisvės partijos pirmininkę Aušrinę Armonaitę (13 proc. vertina palankiai ir 77 proc. nepalankiai).
 
Teigiamu palankių ir nepalankių vertinimų balansu negali pasigirti ir trečiosios valdančiosios daugumos partijos lyderė – Viktorija Čmilytė-Nielsen (palankiai vertina 37 proc., o nepalankiai 53 proc.).
 
Tačiau džiaugtis esamais valdančiųjų lyderių įvertinimais visa opozicija negali. Tiek „darbiečių“, tiek „valstiečių“ lyderiai taip pat gyventojų kur kas dažniau vertinami nepalankiai nei palankiai. Pavyzdžiui, apie Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą palankiai atsiliepia 29 proc., o nepalankiai – 55 proc. respondentų. Tuo tarpu „valstiečių“ lyderį R. Karbauskį palankiai vertina 27 proc. ir nepalankiai 60 proc.
 
R. Ališauskienė: matome didelį skaičių neapsisprendusių rinkėjų
 
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė teigia, kad kelis mėnesius trunkantis štilis partinių reitingų lentelėse veikiausiai susijęs su tuo, kad nebuvo naujų ir ryškių susipriešinimų tarp politinių partijų. Pažymėtina, kad Seime skirtingai įvertintas prezidento Gitano Nausėdos veto dėl įstatymo pataisų, numatančių, kad nepasiskiepiję darbuotojai turėtų patys susimokėti už privalomus testus nuo COVID-19, vargu ar šioje apklausoje atsispindi. Šalies vadovas įstatymą vetavo lapkričio 3 d., o paskutiniai respondentai apklausti lapkričio 5 d.
 
 Sociologės teigimu, partijos vykusios apklausos metu daugiausiai veikė jau kuris laikas užsitęsusių krizių logikoje.
 
„Krizės ilgalaikės, kažkokio naujo ir didelio susipriešinimo nebuvo. Skvernelio pranešimas apie partijos steigimą buvo anksčiau išėjęs, tad nelabai buvo į ką reaguoti“, – Eltai teigė R. Ališauskienė.
Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Baltijos tyrimų“ direktorė kaip ganėtinai svarbų rodiklį išskyrė gausėjančią gyventojų dalį, kuri sakosi nežinanti, už ką arba visai neturinti noro balsuoti.
 
„Matome didelį skaičių neapsisprendusių, ar eiti rinkimus ir jei taip, ar jie rastų, už ką balsuoti. Šis rodiklis yra labai didelis“, – sakė R. Ališauskienė.
 
Pasak jos, didelė vis dar neapsisprendusių rinkėjų dalis ilgainiui gali pasirinkti palaikyti konkrečias politines jėgas. Ir, akcentavo R. Ališauskienė, nieko nuostabaus, kad ši dalis galėtų persimesti į socialdemokratų simpatikų gretas.
 
„Tokie žmonės yra linkę į mažiau agresyvias partijas. Tai gali būti galimybė socdemams ir, jei atsirastų, Skvernelio partijai. Gal net „darbiečiams“. Kitaip tariant, tokioms partijoms, kurios yra tarp „valstiečių“ ir Tėvynės sąjungos“, – samprotavo sociologė.
 
Šypsenėlė. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu R. Karbauskio vedami „valstiečiai“, pažymi R. Ališauskienė, pastaraisiais mėnesiais prarado dalį elektorato. Ir to priežastis, teigia ji, ne tik Sauliaus Skvernelio ambicijos sukurti partiją. 
 
„Skvernelis yra viena iš priežasčių. Tačiau juk buvo ir Tomilino klausimas, ta pati Baškienė komunikavo viešojoje erdvėje ir rodė, kad „valstiečiai“ nėra vieningu balsu kalbanti didžiausia opozicinė partija“, – sakė R. Ališauskienė.
 
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir „Baltijos tyrimus” būtina.
 
Apklausa vyko 2021 m. spalio 15 – lapkričio 5 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausti 1009 Lietuvos gyventojai (nuo 18 metų), apklausa vyko 114 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc..
 
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2021.11.24; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Seimo valdančioji dauguma pademonstravo, ką reiškia posakis „vienybėje – galybė“.

Lemiamam balsavimui valdančioji dauguma taip energingai, taip vykusiai suvienijo visus Seimo salėje, atšaukdama kai kuriuos net iš užsienio komandiruočių ar kitokių pasivažinėjimų. kad žaismingai lengvai atmetė net tris Prezidento  veto. O dabar jau kelinta diena valdančiųjų klaną aptarnaujanti žiniasklaida apie nieką kitą nė nekalba, tik apie tai, kaip Seimas  šauniai parodė ilgą nosį Prezidentui. Taip aiškėja tikrasis šito seiminio šou tikslas: žūt būt įveikti Prezidentą. O kokios gali būti pasekmės tiek visuomenei, tiek pačiai valdančiai daugumai, euforijos svaiguly negalvoja nei balsavusieji, nei jų ištikimi ginklanešiai. Tad tenka galvoti mums, visuomenei, kartu su opozicija. Net jei nesi tos opozicijos nei narys, nei sirgalius.

Apie teisinius aspektus, atmetus Prezidento veto dėl mokamų testų, jau spėjo pagalvoti vienas kompetentingiausių mūsų teisininkų profesorius Ignas Vėgėlė. Be kita ko, jis, kaip nuoseklus teisinės valstybės gerbėjas, pasvarstė galimybę Prezidentui kreiptis į Konstitucinį Teismą: „Ar Prezidentas ryšis skųsti galimai antikonstitucinius Vyriausybės nutarimus ir stabdyti (švelniai tariant) abejotino teisėtumo pandeminius ribojimus? Spėju, vien mintis apie tai priverstų į Prezidento rūmus atskubėti visus valstybės pareigūnus, atsakingus už pandemijos valdymą. Konstitucija tikslingai paskirsto valstybės valdžios institucijų tarpusavio sąveiką, surasdama konstruktyvų balansą“ (infa.lt).

Su visa pagarba teisės žinovui, aš į KT žiūriu ne pro tokius rožinius-teorinius akinius, nes vaikštau purvinais realpolitik šaligatviais. Tad negaliu nematyti, kad anaiptol ne visada KT priima „švarius“ sprendimus, todėl vargu ar Prezidentui vertėtų gilinti priešpriešą su Seimu, juolab, kad pandemijos suvaldymo klausimas išties yra daugiau Vyriausybės, o ne Prezidento atsakomybės ribose. Gal jam prasmingiau būtų   susitelkti ties  ne mažiau svarbia neteisėtų migrantų problema, kuri seniai peržengė Lietuvos vidaus politikos rėmus ir įplaukė į plačius tarptautinės politikos vandenis.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

O komentatoriams, mėgstantiems blusinėti valdančiosios daugumos ir Prezidento santykius, pasiūlyčiau neįsijausti į pergalingus valdančiųjų tralialiavimus ir įsigilinti į kitus masinės “vetuotės“ aspektus.

Pavyzdžiui, kažkodėl pernelyg abejingai yra žiūrima į tai, kad testai, už kuriuos dabar teks mokėti nenorintiesiems skiepytis, yra ar tik ne patys brangiausi visoje ES. Kažkas lupa viršpelnius, bet laisviems liberalams tai nė motais, kaip ir viską tirti užsimojusiai LRT. Bet mokėti už nepadoriai brangius testus teks ne tik tiems „piktybiniams“, kurie „gali, bet nenori“, bet ir tiems, kurie gal ir norėtų, bet negali skiepytis dėl rimtų medicininių priežasčių. Dabar  ir jie, be kaltės kalti, tapo prilyginti neva piktybiniams „nusikaltėliams“ ir bus vienodai baudžiami nepakeliamai brangiais testais. Ar tai teisinga?

Kur tos gaujos žmogaus teisių gynėjų, kuriems gaila visų ir visokių, pavyzdžiui, ir susituokti negalinčių vienalyčių porų, ir vaikų problemas pražiopsojusių mamų, ir neteisėtai  ES sienas šturmuojančių  migrantų, bet kažkodėl negaila paprastų, normalių moterų, vyrų, vaikų, senelių, Lietuvos piliečių, kurių teises į nemokamą gydymą, į profesionalią medikų pagalbą pažeidinėja sava valstybė?

Seimas lengva ranka atmetė Prezidento veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo. Liberalų sąjūdžio frakcijos nario, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Armino Lydekos teigimu, Prezidento sprendimas vetuoti priimtas įstatymo pataisas „nesuprantamas“, nes įstatymo pataisomis, pasak jo, siekiama kurti ir gilinti (o iki šiol tie ryšiai buvo pernelyg „seklūs?“) bendradarbiavimo ryšius su užsienio valstybėmis, o ne perimti užsienio politikos klausimus.

Žinoma, savikritika yra gražus dalykas, ir galima būtų pasidžiaugti, kad ponas Lydeka dorai prisipažino neįkertąs prezidento logikos, bet juk tai ne namų darbų neatlikęs paauglys, o nemažą metelių naštą ant kupros besinešiojantis Seimo narys.

Atmesdami Prezidento veto dėl apmokamų testų įstatymo, valdantieji priekaištavo, kad Prezidentas nepaaiškino, kodėl jis vetuoja. O ir šituo atveju, kaip ir trečiojo veto klausimu, Prezidentas  gana suprantamai argumentavo savo poziciją. Jo nesuprasti galėjo tik piktybiškai nenorintieji suprasti arba iš trumpų kelnių neišaugę politikai.

Veto antspaudas

Prezidentas įstatymą grąžino teigdamas, kad toks įstatymas sudaro prielaidas kilti abejonėms, ar Lietuvos užsienio politika formuojama vieningai. Mat Seimo atstovams numatomos funkcijos yra labai panašios į tas funkcijas, kurias dabar atlieka diplomatai.

Kas čia ponui Lydekai neaišku? Man viskas net labai aišku: dabartiniams valdantiesiems su nerimstančiuoju Žygimantu Pavilioniu priešaky žūt būt prisireikė susikurti daugiau šiltų vietelių sau ir savo artimiesiems. Šalių, su kurių parlamentais būtų galima intymiai bendrauti nei iki šiol už visų mūsų mokesčių pinigus, – kelios dešimtys, o labai norint, gal ir šimtai. Be to, įstatyme numatytas ir atstovo pavaduotojas, tai paskaičiuokite, kokią armiją liberalkonservatorių tekts maitinti valstybei net ir tuo atveju, jei į sekantį Seimą tauta nebeišrinktų nė vieno jų – kas, beje, vargu ar įmanoma. O aritmetikos nepamiršę piliečiai ir toliau stebėtųsi, kaip čia išeina: valstybė traukiasi, nes mažėja piliečių, ypač – dirbančių piliečių, o valstybės valdymo aparatas pučiasi, kaip mieliniai Užgavėnių blynai.

Seimo narės Agnė Širinskienės pastebėjimu, „manipuliuodami atstovo poreikiu JAV Kongrese, valdantieji labai gražiai susikūrė teisines prielaidas išvystyti savų žmonių, iš esmės vykdančių diplomatinę misiją, tinklą, lygiagretų valstybės diplomatinei tarnybai, galintį veikti paraleliai su Prezidento skirtais diplomatais. Labai grakščiai ir lanksčiai apeitos Konstitucijos nuostatos, kad Prezidentas pagal Konstituciją sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei skiria diplomatinius atstovus užsienio valstybėse“.

Beje, Valstybės vadovas, priešingai valdančiųjų pasakoms apie nesišnekantį ir nesitariantį Prezidentą, vetuodamas pasiūlė ir kompromisinį sprendimą; įstatymiškai įtvirtinti, kad Seimo nuolatinių atstovų pareigybės būtų steigiamos tik Lietuvai strategiškai svarbiose Europos Sąjungos arba NATO valstybėse narėse. Tačiau nenorintiems vaistų nėra. Seimo dauguma vis tiek ir toliau kaltins Prezidentą nesugebant bendradarbiauti su kitomis valdžios šakomis, juolab, kad visa dar atsiranda nemažai žmonių, kurie aklai tiki liberalkonservatorių skleidžiamoms paskaloms, o ne objektyvia informacija.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Ir visa tai – dėl to, kad, pasak A, Širinskienės, pagal konservatoriaus Žygimanto Pavilionio sumąstytą planą, būtų galima „pasinaudojus JAV Kongresu kaip skydu, sukurpti ir buldozeriu „prasistumti“ projektą taip savo partijai parengiant pamatus alternatyvaus diplomatijos tinklo sukūrimui. Ir tai esanti Ž. Pavilionio „metų epopėja ir, tikriausiai, mažiausiai pastebėta konservatorių politinė afera per pastaruosius 30 metų“ (delfi.lt).

Trečias atmestas veto – dėl Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis būtų leidžiama reaguoti ne automatiškai į kiekvieną pranešimą apie galimą aplinkos apsaugos pažeidimą, bet įvertinant „jų pagrįstumą“. Tokį reguliavimą inicijavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas, nes, esą, ministerija neturi pakankamai žmogiškųjų resursų reaguoti į kiekvieną pranešimą. Tačiau nė vienas Seimo narys nepasiteiravo, o iš kur ministras paims „žmogiškuosius resursus“ sijoti gautiems pranešimams, kad iš anksto, be tyrimo, būtų nustatytas jų pagrįstumas ar reikšmingumas?

Prezidentas vetuodamas atkreipė dėmesį į tai, kad toks įstatymas numato teisę patiems aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams reaguoti arba nereaguoti į pranešimą, įvertinus informacijos apie galimą pažeidimą pobūdį bei institucijos išteklių naudojimo efektyvumą ir pagrįstumą. O paprastų žmonių paprasta kalba tai reiškia, jog toks įstatymas palieka landas galimam nesąžiningam  įvairių pažeidimų vertinimui, nors, Prezidento nuomone, valstybės institucijos ir pareigūnai privalėtų vienodai reaguoti į visus pranešimus apie žalą gamtai.

Tai koks galutinis rezultatas?

Valdančioji dauguma pademonstravo visą savo klastingo proto galybę. Ilgokai“ marinavo“ kitus du Prezidento veto, kol sulaukė, teisingiau, kol pavyko sutelkti visas pajėgas garantuotam balsų skaičiui, kurio reikia veto atmesti. Ir atmetė ne tik visuomenę supriešinusį veto dėl mokamo testavimo, bet ir labai apgalvotus, suprantamai argumentuotus veto dėl Seimo nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje skyrimo (arba šiltų gūžtų įstatymo „saviems“) ir dėl Aplinkos apsaugos ministerijos (arba Gentvilų klano) įstatymo, atrišančio rankas korupcijai ir kyšininkavimui aplinkosaugos tarnyboje.

Kas tai? Valdančiosios daugumos arba valdančiųjų buldozerio ciniškas nerūpestingumas? Ar korporatyvinis, iš anksto suderintas aklumas, itin naudingas įstatymų pažeidėjams bei kyšininkams?

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Švenčiant  prezidento Valdo Adamkaus garbingą 90-ties metų sukaktį, buvo prisiminta daug gerų ir  teisingų jo pastebėjimų. Į atmintį įsirėžė šitie jo žodžiai: „Negali būti ir niekada nebus gerbiama valstybė, negerbianti žmogaus …“

Tai ar gali būti gerbiama valstybė, kurioje negerbiamas teisėtai išrinktas Prezidentas?

2021.11.15; 09:00

Vidas Rachlevičius, šio teksto autorius

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai. Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją.

Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klausas Schwabas & Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, G. Sorosas ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker‘iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.

Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos. Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas. Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai. Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas. Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Ir štai dar viena bomba – Vilniaus Universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus. Pirma: viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Antra: kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus. FB vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta / Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu“.

Kokios problemos? O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose. Neomarksizmui reikalingi mokyti durniai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas. Kaip atrodys Lietuva, kai jie užvaldys viską, spręskite patys.

Kas toliau? Toliau VU žingsnis po žingsnio vyks tai, kas jau yra įvykę, pavyzdžiui, daugumoje Britanijos ar JAV universitetų. Radikalių kairiųjų užvaldytos studentų organizacijos spręs, kurie dėstytojai yra geri, o kurie blogi, kas gali kalbėti „diskusijų“ klubuose, o kas ne, kurios disciplinos tinkamos, o kurių reikia atsisakyti ir t.t Beje, tokių precedentų jau yra VU TSPMI. Kiekvieną dieną atėjęs į paskaitas studentas nuspręs, kas jis šiandien yra – vyras, moteris, LGBT+, trans.. ar velniai žino kas. Juk lytis, anot progresyviojo liberalizmo – tik socialinis konstruktas, o jie ten, regis, priskaičiuoja 72 lytis. Ir neduok Dieve, koks nors dėstytojas ne taip kreipsis… Bet tai – tikrai ne pabaiga.

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Štai vienos didžiausių Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) Edinburgo skyrius socialinėje žiniasklaidoje dar kartą patvirtino savo poziciją dėl „transintegracijos“, pareikšdamas, kad „išsivadavimas negali būti grindžiamas atskirtimi“. Šiuo atveju „tikintys mokslu“ kalba apie… transrasiškumą. Tai reškia, kad žmonės gali save identifikuoti kaip kitą rasę. Šios naujos beprotybės formos pradžia yra 2019 m. dokumentas „UCU pozicija dėl trans įtraukties“, kuriame profsąjunga teigė, kad jos nariai gali save identifikuoti kaip „juodus, neįgalius, LGBT+ ar moteris“. Žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad „profsąjungos filialas naudojamas kaip ideologinio kryžiaus žygio platforma, o Edinburgo universiteto vadovybė tam nesipriešina“. Profesinė sąjunga teigė, kad yra (kaip ir VU dokumente) įsipareigojusi laikytis „tarpsektorinio požiūrio visame savo darbe“. Paprasta kalba tai reiškia, kad profesinė sąjunga leido savo nariams identifikuoti save kaip juodaodžius bei neįgaliuosius ir tam nereikia nei „mokslinių“ argumentų, nei kokių nors kitų įrodymų. Tai tiesiog asmens apsisprendimas.

Pirmą kartą toks apsisprendimas sulaukė tarptautinio dėmesio po to, kai biologiškai baltaodė (abu tėvai baltieji) Amerikos skyriaus žmogaus teisių organizacijos NAACP prezidentė Rachel Dolezal apsiskelbė juodaode. Ji tuomet vartojo progresyviojo liberalizmo štampą, kad „rasė yra socialinis konstruktas“. Vėliau ji pasikeitė vardą ir tapo Nkechi Amare Diallo, kildinamą iš Vakarų Afrikos, reiškiantį „Dievo dovana“. Visai neseniai britų interneto asmenybė Oli London paskelbė, kad po daugybės plastinių operacijų baigė perėjimo baltaodžio į azijietį procesą ir tapo … korėjiete ar korėjiečiu, atleiskit, nesusigaudau, nes tas žmogus yra ne tik transeksualas, bet ir „transracial“, o kreiptis į jį (ją) reikia tik „they/them/Korean/Jimin“.

Informacijos šaltinis – Facebook

2021.10.17; 06:00

Tekstas

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.

Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.

Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.

Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fragmentas

Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik   mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“  amžinybės ir laiko „puses“.

Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.

Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie  antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.

                                                              XXX

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?

Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui

                                                                     X  X  X

Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.

Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją  laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.

2021.09.22; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.

Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.

Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti  juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.

Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.

Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes. 

Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt

Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.

Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.

Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.

 Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant  kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.

Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…

 Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais.  Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu  užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu.  Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti  jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.

2021.08.01; 16:40

Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė įsitikinusi, kad dešiniųjų valdančioji koalicija tinkamai nepasiruošė nei migrantų krizei, kurią esą buvo galima numatyti jau prieš kelis mėnesius, nei reikalingai informacinei kampanijai dėl vakcinacijos. Dėl prasto pasiruošimo skiepijimo tempų lėtėjimo, „valstietės“ nuomone, taip pat buvo galima tikėtis.
 
„Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko, praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.
 
Nors parlamentarė ir kritikuoja valdančiuosius dėl lėtėjančių vakcinacijos tempų, tačiau ji pati nemano, kad kontroversiškais pasisakymais garsėjantis LVŽS frakcijos kolega Dainius Kepenis, skleisdamas prieš vakcinas nukreiptas savo žinutes, prisideda prie to, kad bent jau keli procentai gyventojų pasirenka nesiskiepyti.
 
„Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų „nuimti“ nuo vakcinacijos“, – tvirtino „valstietė“. 
 
Tuo metu komentuodama rudenį vyksiančius LVŽS pirmininko rinkimus, parlamentarė tvirtino neabejojanti, kad dabartiniam jų lyderiui Ramūnui Karbauskiui politiniu nuovokumu ar vadybiniais gebėjimais prilygstančio politiko partijoje tiesiog nėra. Visgi A. Širinskienė išreiškė lūkestį, kad R. Karbauskio „išdaviku“ išvadintas lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą parėmęs Tomas Tomilinas išdrįs mesti iššūkį dabartiniam LVŽS pirmininkui.
 
– Dviem šioje kadencijoje garsiai nuskambėjusiems Laisvės partijos projektams: Partnerystės įstatymui ir mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pataisoms „valstiečiai“ teikė du alternatyvius projektus (Jungtinės veiklos sutartis ir atleidimą nuo Baudžiamosios atsakomybės pasirinkus gydymą). Apskritai, galima teigti, kad Laisvės partijos idėjos tapo populiarios ir ši politinė jėga išaugo dėl jūsų vykdytos politikos. Dabar jūs opozicijoje veikiate stimuliuojami oponavimo jų idėjoms. Ar galima sakyti, kad esate visiškai priešingi, tačiau vienas nuo kito priklausomi poliai, kad jūsų santykis su Laisvės partija yra tam tikras politinis In ir Jan?
 
– Aš nesakyčiau, kad pas mus yra kažkoks ypatingas santykis ir mus labai stimuliuotų. Tiesiog bendra nuostata, ką partija, supratusi, kad bus opozicijoje po rinkimų, sakė, kad mes oponuosime konstruktyviai, nes tai, kas labai erzino būnant valdančiaisiais, tai nuolatinis oponavimas dėl oponavimo. Bet kai reikia projektų, tai ankstesnė opozicija mums jų tikrai nesiūlydavo. Buvo be galo sunku dirbti, nes matai tik žodžius, bet nematai to produkto, dėl kurio galėtum diskutuoti. Mūsų tie projektai kyla iš to, kad mes stengiamės būti konstruktyvi opozicija, ir ten, kur mes oponuojame, mes siūlome galimas alternatyvas, kitus kelius, kaip būtų galima pasiekti to paties tikslo.
 
Tarkime, su tuo pačiu narkotikų dekriminalizavimu, tai vienas iš Laisvės partijos oficialiai deklaruojamų tikslų buvo tai, kad jauni žmonės galėtų gydytis, būtų motyvuojami, bet nebūtų baudžiami. Šiuo atveju mūsų pasiūlytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba ikiteisminio tyrimo nutraukimo modelis galėtų pasiekti lygiai tą patį tikslą. Jeigu žmogus gydosi, priima tą sprendimą, jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju nepaliekamos Baudžiamojo kodekso sukeliamos neigiamos pasekmės žmogaus gyvenime ir kartu užtikrinama, kad jis eitų gydytis. Tai šio tikslo mes galėjome siekti šiek tiek kitomis priemonėmis, kurios būtų ir atgrasančios. Žiūrint kitų valstybių patirtį dekriminalizavus narkotines medžiagas, tarkime Estijoje, neišvengiamai matomas vartojimo kilimas ir paskui valstybė turi bandyti tvarkytis su tomis vartojimo pasekmėmis. Tokia buvo šio pasiūlymo racija.
 
O dėl Partnerystės mes visą laiką nuosekliai, vertybiškai jau daug metų, eilę kadencijų nuo 2016 m. rinkimų programos kalbėjome apie tai, kad ūkinį santykį reikia susitvarkyti, nes žmonės gyvena kartu ir ne tik homoseksualūs, bet ir taip pasitaiko žmonių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių turi gyventi kartu. Šiuo atveju jų turtinių klausimų sprendimui mechanizmą reikia sukurti, bet tikrai visą laiką sakėme, kad tai turi būti tik turtiniai, bet jokiu būdu ne šeimos santykiai.
 
– Tai galima sakyti, kad Partnerystės atveju Laisvės partija irgi pirmiausiai siūlo sutvarkyti porų gyvenimą kartu. Dekriminalizavimo atveju jūs irgi deklaruojate panašius tikslus kaip Laisvės partija, tik siūlote kitas priemones. Tai ar galima sakyti, kad jūs iš esmės dėl tikslų bent jau šiais klausimais iš principo lyg ir sutariate, tik siūlote skirtingas priemones?
 
– Na dėl Partnerystės tai mūsų ir Laisvės partijos tikslai yra visiškai skirtingi. Nes Laisvės partijos projekto tikslas buvo akivaizdžiai sukurti šeimos santykius arba netgi tam tikrą pseudosantuokos modelį, pagal tai, kiek Partnerystės įstatymo projekte buvo iškopijuota Civilinio kodekso normų, kurios reguliuoja santuoką. Santuokos sąlygos iš Civilinio kodekso buvo paverstos Partnerystės sąlygomis. Tai šiuo atveju mūsų tikslas yra tik ūkiniuose santykiuose. Jeigu žiūrėtume projektus laike, tai mes tą projektą registravome 2017 metais, reikšmingai anksčiau, kai dar net Laisvės partijos greičiausiai nebuvo, kai buvo vienas Liberalų sąjūdis ir tas skilimas nebuvo įvykęs.
 
– Bet kalbant apie tam tikras vertybines nuostatas, štai jūs ir Seime sėdite kairėje pusėje ir pozicionuojate save kaip kairiąją politinę jėgą, tačiau tarp jūsų pačių narių irgi yra kritikuojamas vadinamasis leftizmas, kuris taip pat reiškia politinę kairę. Kaip jūs paaiškintumėte, kas jūsų supratimu yra politinė kairė?
 
– Vienas dalykas, aš tikrai niekur negirdėjau, kad būtume sakę, jog esame gryna politinė kairė. Tikrai, kiek aš matau programinius dokumentus, mes paprastai kalbame apie nuosaikesnę kairę – centro kairės poziciją, kurios socialinės politikos atveju kairiosios politikos bruožų, matyt, turime daugiau.
Parlamentarė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Ten, kur mes kalbame apie vertybines nuostatas, tai, matyt, reikia pasakyti, kad Lietuvoje liko iš esmės vienintelė parlamentinė partija, kuri pasisako už tradicinę šeimą, kitas tradicines vertybes. Nes pasižiūrėjus už mūsų dar kairiau sėdinčius socialdemokratus, tai panašu, kad jie to vertybinio stuburo neturi ir neturi bet kokia prasme. Nes tikrai labai keistai atrodo situacija, kada socialdemokratų partija savo rinkimų programoje sako, kad mes įteisinsime Partnerystę, o kai ateina reikalas iki balsavimo, tai tada partijos frakcija skyla per pusę. Tai rodo tam tikrą vertybinį pasimetimą. Šiuo atveju to vertybinio pasimetimo pas mus, matyt, yra mažiau, tas nuoseklumas yra kur kas didesnis. Vis dėlto įsipareigojimai, kurie išsakomi prieš rinkimus, jie turi būti vykdomi. Tuomet jau geriau neprisižadėti, negu žmonėms sukelti kažkokius klaidingus lūkesčius, taip gaunant jų balsus, o paskui, kada ateina politinio pasirinkimo momentas Seime – pasirinkti kitaip.
 
– Tačiau ar nėra taip, kad jūs, pateikdami save, pasitaisau, ne kaip visiškai kairę, bet kaip centro kairiąją partiją, pasitelkdami tam tikrą visuomenėje populiarią, atraktyvią sąvoką, nebandydami patys savęs kitaip pozicionuoti, bandote pačią sąvoką pritraukti prie savęs, kad štai jūs esate tie tikrieji?
 
– Mes sąvokų tikrai nepritraukinėjame. Aš manyčiau, kad į sąvokas žmonės ir nežiūri, kai jie renkasi politinę jėgą rinkimų metu. Vis tiek, matyt, yra vertinama programa, nuoseklumas ir tie darbai, kurie buvo nuveikti per tam tikrą laikotarpį, kai partija užėmė valdančiąsias pozicijas. Aš manyčiau, kad šis kompleksas lemia rinkėjų pasirinkimus, o ne abstraktus svarstymas tarp centro kairės ar kairės. Natūralu, kad žmonės žiūri į sprendimų priėmimo procesą. Tarkime, grįžtant prie tų pačių socialdemokratų, kurie opozicijoje visą laiką buvo koalicijoje su konservatoriais praėjusiąją kadenciją ir balsavo identiškai. Manyčiau, kad tapatinimasis su konservatoriais jiems pakišo koją per rinkimus.
 
Jie ir dabar lipa lygiai ant to paties grėblio. Nepaisant to, kad jie turėtų būti tam tikrais programiniais aspektais labiau kairėje negu mes, bet realiai jų sprendimo priėmimo metodai ar balsavimas Seime rodo, kad jie yra dešinieji. Kai peržiūri keletą balsavimų, jie tikrai nesocialdemokratiški, nes dalis balsų, ne tik Partnerystės atveju, bet netgi ir Valstybinių įmonių privatizavimo atveju, jie atsiduria dešinėje.
 
Šiuo atveju vertybes, manyčiau, mes išlaikome tikrai nuosekliau, žiūrint, kaip atrodo rinkėjų pasirinkimai arba reitingai dabar.
 
– Socialdemokratai, liberalai, konservatoriai yra visoje Europoje, pasaulyje suprantamos politinės jėgos, o kas būtų politinio spektro pavyzdys ar alternatyva užsienyje jūsų atveju?
 
– Na aš tikrai nenorėčiau tapatintis su kažkokiomis užsienio politinėmis jėgomis. Galbūt tam tikrų bruožų mes turime su Latvijos žaliosiomis partijomis. Kaip žinoma, Latvijos žalieji, rodos, pernai buvo pašalinti iš Žaliųjų aljanso (Europoje – ELTA). Mes su tuo aljansu turime susitarimą, kad mūsų žmonės dirba jų grupėje Europarlamente, tačiau yra susitarta, kad mes niekada nepalaikysime ypač liberalių idėjų, kurios yra susijusios su šeimos politika. Latviai šio susitarimo neturėjo ir jie faktiškai dėl savo pasisakymų apie Stambulo konvenciją, tradicinę šeimą tiesiog buvo išmesti kaip nepritampantys prie Europos žaliųjų aljanso. Šiuo atveju tiesioginių paralelių nenorėčiau su kažkokia politine jėga vesti, nes vargiai ar jos būtų tikslios.
 
– Jūs savo pokalbyje paminėjote, kad „valstiečių“ partijai šeimos vertybės svarbios, štai dabar minite, kad dėl tam tikrų šeimos politikos nuostatų jūsų kolegoms Latvijoje tenka kritikos, bet štai premjerė Ingrida Šimonytė irgi sako pasirinkusi šeimos vertybes, kai nusprendė nenuvykti į Valstybės dienos proga organizuotą priėmimą pas prezidentą. Kaip manote, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, ar visgi reikėjo suderinti „šeimos vertybes“ ir vizitą Prezidentūroje?
 
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

– (šypsosi) aš manyčiau, kad tai buvo toks premjerės „trolinimas“ ir vienas iš tokių konservatorių žingsnių bendrame prezidento „trolinimo“ kontekste. Kiek man teko feisbuke matyti, premjerė tuo metu buvo ir su savo padėjėjais kai kuriuose Vilniaus parkuose ir tomis nuotraukomis dalinosi. Šiuo atveju aš jos pasakymą vertinčiau bendrame visos konservatorių politikos kontekste, kai bandoma ir prezidento galias palaipsniui išmušinėti, tarkime, Europos Vadovų Taryboje, ir bandoma jį statyti į tokią labai nepalankią poziciją, kartais nevengiant ir pasityčiojimo ar pasijuokimo. Šiuo atveju, aš manyčiau, kad tas pasakymas ir gimė dėl to, kad yra žinoma prezidento pozicija dėl tradicinės šeimos, ir šio pasisakymo tikrai nevertinu kaip labai nuoširdaus ir atviro.
 
– Pati užsiminėte apie EVT. Nuo šio klausimo iš esmės valdantieji šiuo metu atsitraukė. Jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad šešėlinės Vyriausybės veiklos nuopelnas buvo ir tai, kad taip pat buvo atsitraukta nuo Stambulo konvencijos. Partnerystės įstatymo nepavyko priimti. Ar galima sakyti, kad šešėlinė Vyriausybė tam tikrais atvejais, tokiu ganėtinai ultimatyviu būdu komunikuodama, sakydama, kad neisime į Rinkimų peržiūros darbo grupę, kol jūs nepakeisite savo požiūrio, nesitarsime dėl švietimo, kol bus neįtraukti mūsų siūlymai, sugebėjo pasiekti savo tikslų?
 
– Aš manyčiau, kad taip, nes tuomet ir valdantieji yra priversti šiek tiek suklusti. Antra vertus, bendradarbiavimas ir kompromisų ieškojimas kai kuriais atvejais išduotų pačias vertybes. Kalbant apie Rinkimų darbo grupę, tikrai sunku įsivaizduoti bendradarbiavimą kuriant įstatymo projektą, kuriame numatomas prezidento rinkimas Seime, arba vienmandačių panaikinimas. Šiuo atveju atsakymas turi būti arba taip, arba ne. Mes rinkomės tą atsakymą „ne“, tiesiog saugodami demokratijos pusę ir šiek tiek užkirsdami kelią valdantiesiems susikurti sau labai palankią rinkimų sistemą. Pripažinkime, kad 2024 metais prezidentą rinkti Seime būtų labai palanku, ir aš beveik įsivaizduoju, kas galėtų būti išrinktas. Tai arba Šimonytė, arba Gabrielius Landsbergis. Žmonių pasirinkimas vargiai ar kada nors bus vieno arba kito politiko pusėje, kalbant apie tai, kas gali vykti 2024 metų rinkimuose.
 
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Šiuo atveju ir Europos Vadovų Tarybos klausimą sprendžiant mes užėmėme tikrai griežtą poziciją sakydami, kad vis dėlto prezidento galios turėtų būti nesilpninamos, valdžių atskyrimas yra labai svarbus, Konstitucijos nuostatos, kad prezidentas formuoja užsienio politiką, irgi yra pakankamai aiškios. Juo labiau, tie patys konservatoriai stebuklingu būdu, kai valdė Dalia Grybauskaitė, šito klausimo niekada nekėlė, jiems viskas buvo gerai. Dabar, kai atsiranda vertybiškai svetimas prezidentas, kuris traktuojamas kaip nesavas, bandoma jo galias tirpdyti. Šiuo atveju demokratijos principai reikalauja, kad tos valdžios būtų apylygės ir būtų viena kitos svertai. Šiuo atveju, matyt, natūralu buvo teisingumo labui stoti į prezidento pusę.
 
– Tai visgi sutinkate, kad šešėlinė Vyriausybė, kaip darinys, kurį galima vadinti beprecedenčiu, anksčiau tokio darinio nei viena frakcija, opozicinė koalicija neturėjo, kad būtent šio darinio dėka pavyko užkirsti kelią tam tikriems valdančiųjų projektams?
 
– Aš manyčiau, kad taip, nes vis dėlto šešėlinė Vyriausybė daugeliu atvejų buvo tas centras, kuris teikė pasiūlymus, mintis arba realizavo vienus arba kitus kritikos veiksmus. Vis dėlto jos įsteigimas reikalavo darbo, programų rašymo. Reikalauja ir dabar, bet, mano galva, tai buvo išmintingas žingsnis stiprinant ir oponavimo galimybes, ir kartu konstruktyvaus opozicijos darbo galimybes. Aišku, matyt, kitoms politinėms jėgoms kitais politiniais sezonais bus tam tikras iššūkis, nes jeigu bus norima tą patį pakartoti, tai tikrai, matyt, nebus lengva tai padaryti.
 
– Čia turite omenyje galbūt ir tai, kad Darbo partija perima opozicijos lyderio vaidmenį. Išvis, ar manote, kad jūsų opozicinės koalicijos partneriams pavyks surasti lygiavertį autoritetą ekspremjerui Sauliui Skverneliui, kuris galėtų atstovauti opozicinei koalicijai?
 
– Na aš manyčiau, kad visokių opozicijos lyderių būna ir visokių reikia. Šiuo atveju, mano galva, vis tiek Darbo partija stengsis maksimaliai gerai pasirodyti kitame politiniame sezone, kas yra, manyčiau, neišvengiama, nes matau tam tikrą jų norą dirbti opozicijoje. Tai šiuo atveju matysime, kas bus tas opozicijos lyderis, nes partneriai kol kas tikrai dar neįvardino. Panašu, kiek jie diskutuoja, kad galbūt jis netgi bus rotuojamas kadencija iš kadencijos.
 
– Kalbant apie Darbo partijos pasirinkimus, ar jūsų asmeninio pasitikėjimo opozicine koalicija nesumažintų tai, kad jie, tarkime, pasirinktų Andrių Mazuronį opozicijos lyderiu?
 
– (vos sulaikė juoką) aš labai sunkiai įsivaizduoju, žinant kolegos Mazuronio situaciją Darbo partijoje, kad jis būtų pasirinktas. Tai, be abejo, yra liberalių pažiūrų žmogus, su kuriuo, matyt, nebūtų labai lengva dirbti, tai tą tikrai tenka pripažinti.
 
– Tai sakote, kad pati Darbo partija tokio liberalaus žmogaus nepasirinktų?
 
– Aš manyčiau, kad taip, nes žinant, kaip išsiskiria jo pozicijos, tarkime, dėl alkoholio kontrolės, su visa likusia Darbo partijos frakcija, ir kitus dalykus, tai aš manyčiau, kad vis dėlto paprastai vienos ar kitos partijos yra pasirenkamas labiau vertybėms atstovaujantis žmogus.
 
– Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis yra sakęs, kad tam tikrų ir jūsų frakcijos narių pareiškimai, turiu mintyje Dainių Kepenį, iš esmės stabdo dalies žmonių pasirinkimą. Ką matome dabar, kad vakcinacijos tempai stoja. Valdančiuosius kritikuojate, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su šiuo iššūkiu, kad nėra nei informacinės kampanijos, bet štai kai kurie jūsų frakcijos kolegos prisideda prie to, kad vakcinacijos tempai sulėtėtų. Tai ar sutinkate, kad ir jums patiems reikėtų į šį dalyką šiek tiek atsakingiau pažiūrėti?
 
– Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja. Vakcinacijos tempų lėtėjimą buvo galima prognozuoti dar vasario, kovo mėnesį, nes jau tada buvo aišku, kad vakcinacijos kampanijos praktiškai nėra, ji buvo informacinė, bet nebuvo dirbanti su žmonėmis, kurie yra abejojantys. Buvo aišku, kad tie, kurie nori, jie sueis, kai tik bus įmanomos ir prieinamos vakcinos, bet bus ta problema, kuri su abejojančiais, juos reikia įtikinti. Tai reikia pripažinti, kad jokio jų efektyvaus įtikinėjimo nebuvo.
 
Ta pati šešėlinė Vyriausybė netgi kvietėsi Izraelio ekspertus, viename iš posėdžių dalyvavo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijos vieno departamento vadovas, vienas iš koordinatorių vakcinacijos kampanijos ten. Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad šitas segmentas, abejojantieji, su jais reikia dirbti, perimti kitų valstybių patirtis, kur vakcinacijos kampanija sėkminga. Izraelyje per labai trumpą laiką jį praėjo. Labai gaila, kad tų lėšų vakcinacijos viešinimui, kaip matau, buvo išleista ne vienas milijonas, matyt, bet vis dėlto rezultato nepavyko pasiekti. Dabar, kur vėl mano galva daroma klaida, apie ką reikėtų šnekėti, tai tuoj ateis laikas rudenį revakcinacijai. Mes iki šiol nežinome, kaip bus su revakcinacijos procesu. Šito aiškumo žmonėms irgi reikia, nes po to revakcinacijai prisišaukti žmones bus labai sunku, kadangi žmonės yra pavargę ir nuo karantino, ir nuo kalbėjimo apie vakcinas. To ministerijos matymo toliau iš tikrųjų labai trūksta.
 
– Visgi tarp didžiausios opozicinės frakcijos narių yra žmonių, kurie priešingai negu tai, ką ir premjerė, ir opozicijos lyderis sako, kad eikime skiepytis, jie paskleidžia kitą žinutę. Tai gal 1–2 proc. daugiau pasiskiepijusių būtų šiuo metu, jeigu nebūtų skleidžiama tokia žinutė?
 
– Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų nuimti nuo vakcinacijos. Vis dėlto tai yra sisteminės problemos, kurių neišsprendus su vakcinacija bus labai didelė problema. Ji ir dabar yra didelė. Aš bijau, kad kalbėjimas apie privalomą vakcinavimą ar kiti dalykai jie sukelia atvirkštinį procesą. Natūralu, kad norisi priešintis. Reikėtų daugiau to įtikinėjimo, matyt, ir pasitelkiant visuomenei žinomus žmones ir vykdant labai tikslingą informacinę kampaniją, kurios dabar nelabai matosi.
 
– Pereikime nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną dieną stebimus COVID-19 skaičius pakeitė kita statistika, kurią kiekvieną rytą galima pasitikrinti – nelegalių migrantų skaičiai. Viena krizė lyg ir sutvarkyta, bet dabar prasidėjo kita. Ar valdančiųjų darbas augančios migracijos kontekste jus tenkina, ką galbūt siūlytumėte kaip alternatyvas ir ar apskritai buvo pasiruošta tokios situacijos valdymui?
 
– Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi, nes atsakomybė perkeliama, viena vertus, ant savivaldybių ir kažkodėl tik ant mažų savivaldybių. Nes labai keistai atrodo, kai į Lazdijų rajono mokyklas atvežama po 100–150 pabėgėlių, o visas Vilnius su tokiu savo pajėgumu pasako, kad mes priimsime 250 pabėgėlių. Tai yra vos porą kartų daugiau negu kad kažkokia Lazdijų mokykla. Šiuo atveju to pasidalinimo tarp centrinės valdžios ir savivaldos nėra. Merai tuos klausimus labai nuosekliai kelia.
 
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.

Kitas dalykas, kuris, matyt, buvo uždelstas, kuris tik dabar yra daromas, kuomet krizė įsisiūbuoja, tai sienos apsaugos stiprinimas. Akivaizdu, kad siena yra ganėtinai kiaura, ir kyla klausimas, kas būtų, jeigu vieną dieną pradėtų eiti ne pabėgėliai, o „žalieji žmogeliukai“. Fizinio barjero neturime, ką reikės, matyt, ilgesnėje perspektyvoje statyti, bet mes neturime ir kitokio barjero – pareigūnų. Kyla klausimas, kodėl taip ilgai buvo delsiama pasitelkti tą pačią kariuomenę. Gegužės–birželio mėnesiais dar dirbo Seimas, buvo galima suteikti papildomas galimybes tai pačiai Šaulių sąjungai, kurie dabar teisinio pagrindo būti pasienyje neturi. Tie dalykai, kuriuos buvo galima išnaudoti pasiruošimui, turint diktatoriaus grasinimus prieš du mėnesius, jie iš esmės buvo praleisti.
 
Kitas dalykas, aš manyčiau, trūksta bendradarbiavimo su FRONTEX agentūra, nes vėlgi, kiek teko šiomis dienomis persižiūrėti FRONTEX operacijas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, tai nėra apsiribojama šešių ar kažkiek pareigūnų atsiuntimu, bet dažniausiai yra padedama valstybei su žvalgybos duomenimis, kas galbūt būtų tikslinga, žinant tai, kad Lukašenka žada ne tik siųsti ir siunčia migrantus, bet kalba apie narkotikų kontrabandos atvejį. Šiuo atveju išnaudoti FRONTEX buvo galima plačiau, nelabai suprantu, kodėl taip ribotai jis buvo pasitelktas. Antra vertus, FRONTEX labai svarbus grąžinant pabėgėlius į jų kilmės valstybes. Gaila, kad mes Seime arba neturime informacijos, arba tie dalykai nėra derinami.
 
– Tuo tarpu jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl valdantiesiems nepavyksta greitai įgyvendinti ir priimti sprendimų šios krizės akivaizdoje, yra tai, kad jie esą nesikalba su opozicija ir iš opozicijos jokių idėjų (štai kiek jūs čia visko dabar išvardinote), jie nesisemia. Tai ar sutinkate su tokiu LVŽS pirmininko požiūriu?
 
– Taip, iš tikrųjų sutinku, nes netgi ir dabar, kai yra kalbama apie neeilinę Seimo sesiją, tai opozicijai nėra pristatyti projektai, mes nežinome, kas bus siūloma dėl migrantų politikos, tai, matyt, tikrai būtų buvę malonu pamatyti tuos projektus ne penktadienį vakare, o antradienį jau balsuoti. Kartais būna, kad pirmadienį vakare pamatai ir antradienį balsuoji. Būtų malonu juos pamatyti iš anksto ir nagrinėti, nes tų problemų, kurias įžvelgiame ir galime prognozuoti, jų tikrai yra labai daug.
 
Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų. Su tuo pačiu prieglobsčio prašymu, jeigu mes žiūrėtume 2020 m., tai Lietuva per mėnesį išnagrinėdavo maksimum 50–60 prieglobsčio prašymų. Tai ką reiškia toks tempas dabar? Jeigu nebus didinami pareigūnų skaičiai, tai čia ne tik terminų, bet ir darbo jėgos klausimas. Tai mes dabar per dieną gaunam apie 100 pabėgėlių. Vadinasi, neturime pakankamai žmonių, net ir sutrumpinus terminus jų fiziškai nebus įmanoma apdoroti. Tokių pastabų iš tiesų būtų, ir nesimato, kad jos būtų sprendžiamos, bet, matyt, toks yra valdančiųjų sprendimas nesišnekėti.
 
– Kalbant apie jūsų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį. Rudenį laukia partijos pirmininko rinkimai. Ką jūs matytumėte pagrindiniu konkurentu? Nes ekspremjeras Saulius Skvernelis tikriausiai neįstos į partiją per šiuos kelis mėnesius, Tomas Tomilinas, pagrindinis R. Karbauskio konkurentas viešojoje erdvėje pastaruoju metu irgi pasakė, kad greičiausiai nedalyvaus. Aišku, būtų smagu pamatyti tokią dvikovą…
 
– Man irgi.
 
– Klausimas, ką jūs pati matytumėte kaip pagrindinį R. Karbauskio konkurentą partijos pirmininko rinkimuose?
 
– Aš tikrai nematyčiau labai didelių konkurentų, bet man irgi būtų labai smagu matyti kolegą Tomiliną bandant kandidatuoti ir pagaliau parodant komandą ir visas administracines savo galimybes. Nes vienas dalykas yra frakcijoje sukurti 11 darbo grupių 32 žmonėms, ką jis sugebėjo padaryti (iš jų veikiančios su kažkokiu rezultatu yra tik dvi), o kitas dalykas yra planuoti, vadovauti partijai, kuri yra be galo didelis organizmas. Kolegai Tomilinui yra labai lengva kritikuoti sėdint šiltai ir neprisiimant jokios atsakomybės, bet manau, kad jeigu jam tektų ją prisiimti, tai mes turėtume panašią situaciją, kaip jis bandė padaryti frakcijoje, kur 32 „valstiečiai“ ir 11 darbo grupių. Šiuo atveju gebėti vadovauti – tą dalyką reikia turėti, galbūt tai netgi yra sunkiai išmokstamas dalykas, netgi kartais galbūt įgimtas, nulemtas temperamento ar charakterio. Šiuo atveju vertinant ir politinį įžvalgumą, ir organizacines, vadybines savybes, tai aš tikrai sunkiai įžiūrėčiau, ką Ramūnas Karbauskis galėtų turėti realiu konkurentu, o ne tuo, kuris konkuruoja, kaip, manyčiau, Tomas kartais daro vien dėl to, kad patektų į antraštes ir žurnalistų dėmesį pritrauktų.
 
– Jūs pati negalvojate pabandyti mesti iššūkį Ramūnui Karbauskiui?
 
– (šypsosi) Ne, tikrai neplanuoju to daryti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta vadovauti, nes man buvo gana sunku ir su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Man labiau patinka ne administraciniai darbai, o kūrybiniai, kurie yra šiek tiek laisvesni ir kartais mažiau surišantys, įpareigojantys. Tikrai neplanuoju to dalyko daryti.
 
– Tomas Tomilinas, kaip pats ir sako, nemes iššūkio, jūs irgi nesate linkusi pakonkuruoti, bet iš kitos pusės LVŽS kritikavo TS–LKD, pas kuriuos pastaruosiuose rinkimuose, kaip sakote, neįvyko „demokratijos šventė“. Panašu, kad ir pas jus „demokratijos šventė“ tuomet gali neįvykti?
 
– Pas mus skyriai gali kelti kandidatus ir, aš manau, kad tikrai tų pasiūlymų bus. Net neabejoju, kad greičiausiai ir kolegą Tomiliną kažkoks skyrius pasiūlys. Bet konservatorių problema buvo ne ta, kad buvo vienas kandidatas. Jų problema buvo ta, kad jų įstatuose yra numatyti visuotiniai rinkimai, o šiuo atveju jų prezidiumas nusprendė, kad visuotinių rinkimų nebus, ir balsavo tik tarybos nariai. Šiuo atveju aš matau pačios partijos šiurkštų savo įstatų pažeidimą.
 
Mes, tuo tarpu, darome atvirkštinį variantą. Pas mus visą laiką buvo renkamas pirmininkas suvažiavime, kas reiškia delegatus ir proporcinį atstovavimą, negalėjo dalyvauti visi nariai. Bet kadangi per pandemiją partija skaitmenizuojasi ir elektroninį ryšį su skyriais stiprina, tai yra nuspręsta keisti įstatus taip, kad būtų galimi visuotiniai rinkimai ir galėtų visi partijos nariai elektroniniu būdu savo pozicijas išreikšti. Aš manau, tai yra tik privalumas, nes jeigu partija nepritaria, tai ji gali nepritarti ir vienintelei kandidatūrai, ir tada yra užduotis ieškoti kitos kandidatūros. Aš manau, kad taip greičiausiai neįvyks, žinant, kad Ramūno Karbauskio lyderystė vis dėlto yra pakankamai tvirta.
 
– Iš tų pačių konservatorių deleguotų ministrų tikriausiai šiuo metu, nepaisant visos migracijos problemos, garsiausiai aptarinėjamas ministras buvo Arūnas Dulkys, Laisvės partijoje, žinoma, ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Bet kaip jūs vertintumėte jūsų iš šešėlio stebimą Evelinos Dobrovolskos darbą Teisingumo ministerijoje? Ji, galima sakyti, taip pat buvo ganėtinai garsiai aptarinėjama pradedant darbą, bet daugiausiai buvo kritikuojamos ne jos idėjos, siūlymai, o išsilavinimas ir tatuiruotės. Kokių pastabų šiuo metu jūs turėtumėte Teisingumo ministerijai?
 
– O jūs girdėjote kokius nors jos pasiūlymus, išskyrus neapykantos kalbos projektą, kurį teko atsiimti? Matyt, problema ir yra su šita ministerija, kad tokių pasiūlymų, kurie būtų pakankamai originalūs ir pačių sugalvoti – nelabai yra. Kadangi ministeriją teko stebėti ir praėjusią kadenciją, ir žinoti tuos projektus, kurie yra rengiami praėjusioje kadencijoje, tai tikrai liko iš dalies neparengtų projektų. Šį pusmetį iš Teisingumo ministerijos matau mūsų pradėtų rengti projektų pabaigimą ir atnešimą į Seimą. Originalaus darbo, kuris būtų susijęs su jų pačių rinkiminių įsipareigojimų vykdymu, iš tiesų nelabai buvo.
 
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių eisena Gedimino prospekte Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Netgi garsųjį projektą dėl neapykantos kalbos ji pati registravo ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė. Jis nepraėjo ministerijos filtro. Galbūt ir buvo nuogąstaujama per tą filtrą neleisti, nes pasirodys spragos, kurios paskui pasirodė žiniasklaidos dėka ir tą projektą teko gėdingai atsiimti. Tai šiuo atveju iniciatyvumo tikrai trūksta.
 
Aš jau nekalbu apie fiasko su Referendumo įstatymu, nes galvojau, kad jeigu yra šitaip vėluojama ir tiek mėnesių rengiama, tai bus esminiai pakeitimai esamo Referendumo įstatymo redakcijoje. Tų esminių pakeitimų, kur tiek laiko būtų reikėję dirbti, iš tikrųjų nėra. Nepaisant to, buvo sugebėta padaryti daug teisėkūros klaidų. Teisės departamentas daugiau nei pusšimtį pastabų parašė.
 
Šiuo atveju kokybės su Referendumo įstatymu nebuvo, o pasekmės žmogaus teisių ar konstitucinių teisių apsaugos kontekste tikrai yra sunkios, nes aš nežinau, ar Europoje dar buvo kita valstybė, kuri dėl valdžios aplaidumo būtų savo gyventojus palikusi bent jau be teorinės referendumo teisės. Ar tą teisę naudos, čia jau yra žmonių reikalas, bet šiuo atveju net teorinės galimybės suorganizuoti referendumą, jį inicijuoti žmonės neteko. Žinant tai, kad teisė į referendumą yra viena iš tokių pamatinių konstitucinių teisių, kur tauta tiesiogiai realizuoja savo suverenias galias, tą teisę atimti, manyčiau, yra labai drastiškas ir neteisingas sprendimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.11; 08:30

Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toliau krinta valdančiųjų lyderių palankaus vertinimo reitingai, tai rodo paskutinė naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės 20 – birželio 2 dienomis atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa.
 
Pavasariui baigiantis ir epidemiologinei situacijai šalyje gerėjant, mažėjo Lietuvos gyventojų palankus požiūris į premjerę Ingridą Šimonytę ir jos vedamos Vyriausybės ministrus.
 
Žvelgiant į politikų palankaus vertinimų dinamiką, neigiamame kontekste vėl išsiskiria ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė – ji tapo prasčiausiai vertinama ministre dešiniųjų Vyriausybėje. Visgi gegužės mėnesio apklausoje reitingo nuostolių neišvengė ir Seimo pirmininkė bei dar keli dešiniųjų Vyriausybės ministrai.
 
Sumažėjo Vyriausybės ministrų ir premjerės palankus vertinimas
 
Lyginant su balandį vykusia apklausa, naujausi „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad labiausiai sumažėjo Laisvės partijos pirmininkės, ministrės Aušrinės Armonaitės palankus vertinimas. Palankiai vertinančių ekonomikos ir inovacijų ministrę gegužės pabaigoje buvo 8 procentiniais punktais mažiau nei balandį. Šiuo metu A. Armonaitę palankiai vertina 21 proc. respondentų.
 
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kartu išaugo ir respondentų skaičius, kurie apie ministrę pasisakė neigiamai. Dar balandį A. Armonaitę nepalankiai vertino 59 proc. gyventojų. Tuo metu gegužę jau 70 proc. respondentų deklaravo Laisvės partijos pirmininkę vertinantys nepalankiai.
 
Taigi, paskutinių apklausų duomenimis, ministrės palankių ir nepalankių vertinimų balansas dar labiau išsikreipė ir šiuo metu siekia minus 49. Su tokiais rodikliais A. Armonaitė tapo prasčiausiai vertinama ministre Ingridos Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje.
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Taip pat 8 procentiniais punktais per mėnesį sumažėjo ir Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen palaikymas. Šiuo metu ją palankiai vertina 44 proc. respondentų ir 46 proc. teigia Liberalų sąjūdžio lyderę vertinantys nepalankiai.
 
Lyginant su balandžio duomenimis, V. Čmilytė-Nielsen iš penktosios palankaus vertinimų reitingų lentelės vietos smuktelėjo į dešimtąją vietą.
 
Besibaigiant pavasariui, smuktelėjo ir premjerės I. Šimonytės palankus vertinimas. Lyginant balandžio ir gegužės mėnesiais surinktus duomenis, 7 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų dalis, kurie palankiai vertina ministrę pirmininkę. Paskutinio tyrimo duomenimis, I. Šimonytę palankiai vertina 35 proc. ir 58 proc. teigia ją vertinantys nepalankiai.
 
„Baltijos tyrimų“ duomenys taip pat rodo, kad per mėnesį 5 procentiniais punktais pablogėjo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio (palankiai vertina 23 proc. ir nepalankiai – 68 proc.) vertinimas. 4 procentiniais punktais smuktelėjo sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio reitingas. Šiuo metu ministrą palankiai vertina 28 proc. respondentų, 60 proc. apie A. Dulkį pasisako neigiamai.
 
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tarp palankaus vertinimo nuostolius patyrusių yra ir visuomenininkas Andrius Tapinas. Jo palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais ir šiuo metu siekia 35 proc. (nepalankiai A. Tapiną vertina 48 proc.).
 
Taip pat  6 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančių Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį (palankiai vertina 20 proc. ir nepalankiai – 70 proc.). Per mėnesį 5 procentiniais punktais sumenko kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės vertinimas. Ją, naujosios apklausos duomenimis, palankiai vertina 59 proc. respondentų ir 31 proc. – nepalankiai.
 
Kitų politikų ir visuomenės lyderių vertinimai per paskutinį mėnesį nepakito ar pokyčiai buvo minimalūs.
 
Reitingus toliau augina V. Blinkevičiūtė
 
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tuo metu per gegužę išaugusiais palankaus vertinimo reitingais gali pasigirti naujoji Lietuvos socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Lyginant su ankstesnės apklausos, atliktos balandį, duomenimis, palankiai ją vertinančių atsirado 7 procentiniais punktais daugiau.
 
Pastaruoju metu augęs prie LSDP vairo sėdusios europarlamentarės palankus vertinimas leido jai įsitvirtinti penktoje reitingų lentelės vietoje. Šiuo metu V. Blinkevičiūtę palankiai vertina 55 proc. ir 33 proc. vertina nepalankiai.
  
 Per mėnesį palankiau įvertinti ir kitų dviejų partijų pirmininkai: 5 procentiniais punktais paaugo Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho palankus vertinimas (gegužę 34 proc. respondentų jį vertino palankiai ir 50 proc. – nepalankiai), 4 procentiniais punktais per tą patį laikotarpį ūgtelėjo partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio reitingas (palankiai vertina 48 proc. ir 31 proc. – nepalankiai).
 
Palankiausiai vertinami šalies politikai
 
„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad suaugę Lietuvos gyventojai ir toliau palankiausiai vertina prezidentą Valdą Adamkų (82 proc. palankiai ir 9 proc. nepalankiai). Antroje reitingų lentelės vietoje rikiuojasi dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda (atitinkamai 72 proc. ir 22 proc.). Dar 4 visuomenės veikėjus palankiai įvertino daugiau nei pusė apklaustų gyventojų: prezidentę Dalią Grybauskaitę (59 proc. palankiai ir 31 proc. nepalankiai), eurokomisarą Virginijų Sinkevičių (55 proc. palankiai ir 23 proc. nepalankiai). Tarp geriausiai vertinamų politikų, kaip minėta, atsidūrė ir LSDP pirmininkė V. Blinkevičiūtė, už jos rikiuojasi opozicijos lyderis Saulius Skvernelis (53 proc. palankiai ir 39 proc. nepalankiai).
 
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, dar 4 politikais bei visuomenės veikėjais gyventojai labiau pasitiki, nei nepasitiki. Tarp tokių – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (palankiai vertina 50 proc. ir nepalankiai – 34 proc.), R. Žemaitaitis (atitinkamai 48 proc. ir 31 proc.), buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (45 proc. ir 44 proc.), taip pat žurnalistas Edmundas Jakilaitis (42 proc. ir 36 proc.). Kitus visuomenės veikėjus gyventojai vertina daugiau nepalankiai nei palankiai.
 
Nepalankiausiai vertinami politikai
 
Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Baltijos tyrimai“ skelbia, kad nepalankiausiai (nepalankiai įvertino daugiau nei pusė apklaustųjų) pavasario pabaigoje Lietuvos gyventojai įvertino 7 politikus: ministrę A. Armonaitę (nepalankiai 70 proc., palankiai 21 proc.), profesorių V. Landsbergį (nepalankiai 70 proc., palankiai 20 proc.), ministrą G. Landsbergį (nepalankiai 68 proc., palankiai 23 proc.), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininką Valdemarą Tomaševskį (nepalankiai vertina 62 proc. ir palankiai – 15 proc.), ministrą A. Dulkį (nepalankiai 60 proc., o palankiai 28 proc.), premjerę Ingridą Šimonytę (nepalankiai 58 proc., o palankiai 35 proc.) ir „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį (nepalankiai 57 proc., palankiai 33 proc.).  
 
Apklausa vyko 2021 m. gegužės 20 – birželio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1018 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1proc.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2021.06.27; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?

Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas. Jūsų bendraminčiai Vytį,  Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.

Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis  labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi, kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones? Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir  pagreitį  įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.

Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F.  Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!

                                                          XXX

Penktoji kolona

Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių. Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.  

 

                             tokius balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

  • visur landžioja
  • negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

  • dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

  • pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

  • kasasi

po pačiais pamatais

  • pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

  • pina

įtartinos formos vaisius

  • suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

– nėra čia ko

girtis

2021.06.21; 15:00

Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Laisvės partijos pirmininke dar vienai kadencijai išrinkta Aušrinė Armonaitė sako, kad Lietuva dar niekada neturėjo iš tikrųjų liberalioms vertybėms atstovaujančio prezidento. Todėl, ekonomikos ir inovacijų ministrės teigimu, jos vedama politinė jėga ateinančiuose prezidento rinkimuose tikrai galėtų pasiūlyti savo kandidatą.
 
„Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą“, – interviu Eltai teigė politikė.
 
A. Armonaitė apgailestavo, kad šiuo metu Lietuvoje atsižvelgiama ne į visus gyventojus ir jų poreikius. O tai, kad Laisvės partijos bandymai esamą situaciją keisti patiria sunkumų, nebūtinai, A. Armonaitės teigimu, yra valdančiosios daugumos ar jos vedamos partijos padarytų klaidų priežastis. Nepaisant prezidento Gitano Nausėdos metiniame pranešime išsakytų replikų dėl esą dialogo stokos svarstant Partnerystės įstatymą, politikės teigimu, tikrai negalima sakyti, kad valdančiosios koalicijos lyderiai nesistengė kompromiso paieškose. Konstruktyvių diskusijų, įsitikinusi politikė, vengia Partnerystės įstatymo projektą dar pateikimo stadijoje sukirtę oponentai. Šie, A. Armonaitės teigimu, dabar tiesiog eina iš paskos kritikuodami pozityvią darbotvarkę siekiančius realizuoti politikus.
 
„Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą“, – teigė ji vildamasi, kad Laisvės partijai dar vienas svarbus projektas, dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, Seime sėkmės susilauks. Kita vertus, pažymi ji, priimti šį įstatymą yra ne tik Laisvės partijos, bet visos valdančiosios daugumos atsakomybė.
 
Interviu Eltai A. Armonaitė taip pat pakomentavo ir Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti vadinamojo „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vienos akcijos. Nepaisant sostinės valdžiai tekusių aštrių opozicijos lyderio Sauliaus Skvernelio replikų, A. Armonaitės teigimu, Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos savivaldybės sprendimai dėl mitingo nėra žmonių saviraiškos varžymas. Anot jos, kadangi „maršo“ organizatoriai Vingio parke buvo įkūrę „koronos židinį“, kažkas turi užkirsti kelią, kad tai nebesikartotų ateityje.
 
„Jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu… Tai kažkas juk turi pasakyti stop“, – argumentavo A. Armonaitė.
 
– Prieš savaitę vykusiame Laisvės partijos suvažiavime buvote perrinkta pirmininke. Tuomet sakėte, kad Laisvės partija yra avangardas. Ką reiškia būti avangarde?
 
– Tai, žinoma, buvo perkeltine prasme pasakyta. Aš pažymėjau, kad mes galbūt laužome tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurios vertė sustabarėti politinį gyvenimą. Jei pažiūrėtume, kas kultūroje yra avangardas – kūrėjai nebijo eksperimentuoti ir kažkiek kvestionuoti nusistovėjusias normas. Laisvės partija yra drąsesnė, Laisvės partija yra pozityvesnė, Laisvės partijos politikai yra kitokie nei mes esame įpratę matyti. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijoje tik kartą yra buvę taip (Laisvės partijoje yra antras kartas), kad frakcijoje būtų moterų daugiau nei vyrų. Laisvės partija atneša į politinę sistemą naujų dalykų, ir aš tai matau kaip gerą reiškinį.
 
– Sakote, kad Laisvės partijos gretose yra „kitokių“ politikų. Bent jau viešojoje opinijoje, ypač tarp oponentų, jums tarsi priklijuojama etiketė: TikTok‘as, išraiškingas apdaras, viešesnis ir garsesnis pasirodymas. Net jūsų suvažiavimas vyko Rotušės aikštėje, o ne kokioje salėje, kaip įprasta. Kai kalbate apie politikų kitoniškumą, ar jūs visgi turite kitus dalykus galvoje? Kiek apskritai jums svarbus matomumas?
 
– Yra du dalykai: yra turinys ir yra forma. Aš manau, kad Laisvės partija Lietuvos politiniame gyvenime abu šiuos dalykus sugebėjo parodyti kitaip. Mūsų politinė programa, kurią mes gana kruopščiai rengėme prieš rinkimus, skirta dešimtmečiui į priekį ir ten yra naujų dalykų, kurių kitos politinės organizacijos neakcentuodavo ir neiškeldavo. Taip pat ir forma. Jūs paminėjote suvažiavimą… Kai prieš dvejus metus steigėme partiją, išsikėlėme tikslą, kad norime būti atviriausia partija Lietuvoje. Mūsų struktūra yra gana horizontali. Yra ir forma, ir turinys.
 
– Ar jaučiate, kad jūsų bendravimo su auditorija būdas, politinės idėjos perteikimo būdas kartais yra priežastis, kad viešojoje erdvėje susilaukiate nemažai kritikos?
 
– Aš manau, kad mes susilaukiame gana daug dėmesio. Nežinau ar susilaukiame daugiau kritikos nei kitos valdančiosios partijos. Taip, mes galbūt naudojame kiek kitokius kanalus, socialinius tinklus. Mes nesame ta partija, kuri ilgus metus gyveno iš valstybės biudžeto ar turi už savo nugaros turtingą oligarchą ir gali nusipirkti brangių reklamų. Mes esame partija, kurią sukūrė daugybė entuziastų ir mes socialiniais tinklais naudojamės kaip nemokamais įrankiais komunikuoti savo idėjas: nuo Linkedin iki TikTok, kad galėtume kalbėti su įvairiomis auditorijomis. Mes organizuojame savo renginius atvirai. Aš tai matau kaip pozityvų dalyką. Tai, kad mes esame kitokie – kažkam nepatinka, bet kažkas dėl to mus palaiko ir palaikys. Aš esu tos nuomonės, kad politikoje ir visur, pavyzdžiui, versle, turi būti įvairių žmonių: ir moterų, ir vyrų, ir vyresnių, ir jaunesnių, ir įvairesnio išsilavinimo… Tik taip mūsų sprendimai, kuriuos mes priimame, tampa įvairesni. 
 
– Jūs suvažiavime minėjote, kad Laisvės partija turi daug ką pasiūlyti, teigėte, kad tarp tų pasiūlymų gali būti ir kandidatūra prezidento rinkimuose. Pati negalite kandidatuoti – metų jums nepakaks – bet kas galėtų būti tas kandidatas? Ar jūs tuomet kalbėjote bendrai, kad galėtų būti toks kandidatas nuo Laisvės partijos, ar visgi esate apgalvojusi konkretų žmogų?
 
– Mes jau kurį laiką diskutuojame apie atstovavimą, ar tai būtų Seimas, ar savivalda, ar Europos Parlamentas, ar Prezidento institucija… Mes visada galvojome, kaip padaryti, kad toms liberalioms idėjoms, kuriomis mes vadovaujamės, būtų atstovaujama. Prezidento institucija nėra išimtis. Ir, tiesą sakant, aiškiai liberaliai vertybiškai išreikšto prezidento ar prezidentės Lietuva dar neturėjo. Buvo liberalesnių ir neliberalių prezidentų, bet liberalia prasme vertybiškai aiškaus prezidento nebuvo. Manau, kad mes galėtume pasiūlyti tokią kandidatūrą, ir tai galėtų būti tiek politikoje veikiantys žmonės, tiek žmogus, kurį mes galėtume paremti, nors jis ir nepriklauso mūsų partijai, bet yra liberalus.
Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą.
 
– O dabartinis prezidentas įsitenka į tuos rėmus, apie kuriuos kalbate?
 
– Iš tiesų mes, ko gero, girdėjome, kad prezidentas Gitanas Nausėda truputį kitaip apibrėžia savo politines pažiūras. Čia jo apie tai reikėtų daugiau klausti.
 
– Bet prezidentas apie vertybinius dalykus nemažai kalbėjo, ne kartą jo buvo ir klausta. Jei, pavyzdžiui, kalbėtume apie didesnio dėmesio sulaukusį Partnerystės įstatymą, tai prezidentas ir iki „Šeimų gynimo maršo“ ir per „Šeimų gynimo maršą“ kalbėjo, ką jis mąsto apie šią problemą. Tą patį jis pakartojo ir antradienį metiniame pranešime. Ar jūs suprantate viską, ką prezidentas sako? Visuomenėje yra atsiradusios dvi pozicijos: už Partnerystės įstatymą ir prieš. Ar prezidentą matote kažkurioje iš šių pozicijų?
 
– Dėl Partnerystės instituto aš norėčiau bendriau atsakyti. Yra taip, kad, ko gero, absoliučiai daugumai žmonių Lietuvoje tai nėra pats svarbiausiais klausimas. Tačiau yra daugybė žmonių, tiesą sakant, šimtai tūkstančių žmonių, kuriems tai yra pats svarbiausias arba vienas svarbiausių klausimų. Per 30 metų mes nesprendėme šių klausimų, ir mes dabar turime gana aštrią diskusiją. Aš nemanau, kad Lietuva yra pasidalinusi į tuos, kurie yra tikrai už, ir tuos, kurie yra tikrai prieš. Aš manau, kad yra daugelis žmonių, kuriems tai nėra taip svarbu, jiems galbūt trūksta informacijos ir jie iš tikrųjų nenori susiskaldymo.
 
O dėl prezidento pozicijos – aš girdžiu, kad vienintelis dalykas, ko jis nenori, tai, kad šis institutas, kad šis įstatymas prieštarautų Konstitucijos 38 straipsniui. Mūsų pateiktas įstatymo projektas neprieštarauja šiam straipsniui, tą pažymėjo ir Seimo Teisės departamentas, kuris paprastai vertina ir įžvelgia arba neįžvelgia prieštaravimų Konstitucijai. Mes tikrai nesiūlytume įstatymų, kurie prieštarauja mūsų pagrindiniam šalies įstatymui.
 
– Paradoksas – jei tęstume šią temą – yra tai, kad žmonės, kurie yra prieš, kurie sakosi matą poreikį ginti tradicinę šeimą, jie sako, kad prezidentas yra jų pusėje. Tačiau po prezidento pasisakymo „Šeimos gynimo marše“ Tomas Raskevičius ir kiti taip pat teigė, kad iš prezidento išgirdo paramą, kad jis yra už Partnerystės įstatymą. Tad klausimas, kur yra prezidentas Gitanas Nausėda?
 
– Šį klausimą reikėtų užduoti jam, nes aš esu politikė, aš nesu politologė, aš nesiimu vertinti, kurioje spektro pusėje yra vienas ar kitas politikas. Kaip partijos lyderė, siekiu pokyčių, mes, žinoma, vertiname, ar mūsų projektas prieštarauja Konstitucijai, ar ne. Prieštaravimo tikrai nėra ir negali jokiu būdu būti.
 
– Norėčiau visgi apibendrinimo. Jūs kalbate apie prezidentą, kurį turėtų Laisvės partija, kuris, suprask, kitaip pažiūrėtų negu esamas ir buvę prezidentai į problemas, kurias būtent Laisvės partija kelia. Kaip vertinate dabartinio prezidento funkciją, prezidento, kuris rinkimų kampanijos metu sakėsi būsiąs telkėju ir moderatoriumi? Kaip matote prezidento darbą būtent šios problemos kontekste?
 
– Aš gal taip pasakysiu. Grįžtant prie galimo Laisvės partijos kandidato. Tai nebūtų vienos partijos kandidatas, o būtų visiems Lietuvos žmonėms atstovaujantis kandidatas, kurį galbūt galėtų paremti ne tik Laisvės partija, bet ir daugiau politinių jėgų, kurioms yra svarbios liberalios demokratijos idėjos.
 
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė ir ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Mes iš prezidento institucijos visada tikimės telkimo. Galima atsiriboti nuo pavardžių, bet jei žiūrėtume į šalies prezidentus per pastaruosius dešimtmečius, tai žmonės, rinkdami šalies vadovą, iš tiesų tikisi telkimo, sugebėjimo pakilti iš kasdienės virtuvės. Aš matau, kad prezidentas Nausėda stengiasi galbūt pozicionuotis kaip telkiantis lyderis, bet kaip jam tą pasiseks padaryti, tai mes galėsime įvertinti atsitraukę nuo dabartinės situacijos ir nuo kasdienybės.
 
– O post factum vertinant dalykus. Kalbant apie Partnerystės įstatymo istoriją, žvelgiant iš retrospektyvos, matote savas ar valdančiosios daugumos klaidas, kurios buvo padarytos, kad projektas net pateikimo stadijos neįveikė?
 
– Aš nesu tikra, ar tai buvo valdančiosios daugumos klaidos, tai buvo tiesiog tokia situacija, kuri įvyko. Aš esu nusivylusi, kad net parlamentinei diskusijai nebuvo uždegta šviesa. Mes dažnai girdime, kad reikia kompromiso, bet kaip mes galime pasiekti kompromisą, jeigu net gana kompromisiniam įstatymo projektui nebuvo leista keliauti parlamentinių diskusijų keliu. Parlamente yra pateikimas, svarstymas komitetuose ir pasiūlymų teikimas, klausymai, tada svarstymas plenarinėje sesijoje ir vėl pasiūlymų teikimas, svarstymas, atmetimas ir tik tada priėmimas. Partnerystės įstatymo projekto atžvilgiu mes esame nulinėje, net ne pirmoje stadijoje. Šio projekto atžvilgiu viešojoje erdvėje yra labai daug informacijos, daug tezių ir, matyt, dalis kolegų, kai jau atėjo ta akimirka, kai reikėjo spręsti, ar uždegti žalią šviesą šiai parlamentinei diskusijai, keletas žmonių tiesiog padarė tą lemiamą sprendimą ir susilaikė. Tačiau aš manau, kad tai yra pradžia, mes tokio palaikymo pokyčiams dėl partnerystės instituto Lietuvoje dar niekada nesame turėję.
 
– Taip, tai skamba gražiai, tačiau iš to jokios naudos. Juk projektas sustojo ir galbūt tik bus tęsiamas. Jūs dabar vis sakote: kompromisas. Politikoje sakyti, kad nepritarė kažkas kompromisui nebūtinai reiškia, kad kita pusė, kuri esą nepritarė kompromisui, įsivaizduoja, kad tai yra kompromisas.
 
– Taip, bet mes tiesiog nesuteikėme parlamentui erdvės tuos kompromisus dėti ant stalo. Mes tiesiog turime grįžti į pradinę stadiją ir peržiūrėti projektą. Mes esame pasiruošę kalbėti su visais, mes visada kalbėjome su visais. Lietuvoje apie Partnerystės įstatymą mes kalbame daugybę metų ir, tiesą sakant, Lietuva jau gaišta brangų savo piliečių laiką – gyvenimo laiką. Žmonės išvažiuoja dėl to, kad negali kurti gyvenimo, jaunimas yra labiau linkęs į savižudybes, ir tai yra įrodyta tyrimais.
 
– Prezidento metiniame pranešime buvo išsakytas teiginys, kurį netruko pasigauti ir opozicija, kad nebuvo diskusijų ir kad prezidento užuominos apie suskirstymą į „kaimietukus“ ir „progresyvuosius“ buvo šio klausimo pasekmė… Ar nesutiksite visgi su ta teze, kad nebuvo pakankamai diskusijos, kad per prievartą buvo bandoma įbrukti vertybes, kurios tik tradicinę šeimą mylinčiai tautai svetimos bei nepriimtinos.
 
– Iš opozicijos tai yra girdima. Opozicija dirba savo darbą, mes bandome daryti pokyčius, siekiame įgyvendinti savo pozityvią darbotvarkę. Jie tiesiog iš paskos eina ir bando rasti, kas yra ne taip. Žiūriu į opoziciją „valstiečių“ asmenyje… Jie turėjo savo programoje, jie nepadarė ir viskas radikalizavosi, žiūriu į kritiką iš opozicijos „socdemų“ asmenyje – jie Lietuvą valdė kone 20 metų – jie to nepadarė. Tai dabar atėjo partijos, kurios siekia tai padaryti, o tos partijos, kurioms pritrūko ryžto ir drąsos – dabar tiesiog eina iš paskos ir kritikuoja. Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą.
 
– Užbaikime šį klausimą dar vienu akcentu. Viešojoje erdvėje tiek politikai, tiek įvairios grupės, ypač socialiniuose tinkluose, vienu iš pagrindinių argumentų, kodėl nereikėtų Partnerystės įstatymo ar tos pačios Stambulo konvencijos, teigia, kad pagrindinė priežastis yra ta, kad po to seks dalykai, kurie kone gamtai prieštarauja: galimybė tos pačios lyties šeimoms įsivaikinti ir pan. Žiūrint iš šono, tarsi supranti, kad tai argumentavimo klaida – vadinamoji slidi nuokalnė. Nedera sujungti dviejų nesusijusių dalykų į vieną.
 
– Taip, tai yra logikos klaida.
 
– Bet kokia jūsų pozicija? Kaip matote perspektyvą? Ar matote galimybę tuos klausimus, dėl kurių labiausiai būgštaujama, realizuoti? Aš kalbu apie santuoką, įsivaikinimą.
 
– Aš noriu pasakyti, kad mes turime išspręsti situaciją, kuri yra šiandien. Yra daugybė porų, ne tik tos pačios lyties, bet skirtingų lyčių poros ir asmenys negali įtvirtinti savo partnerystės, jie yra paraštėse, jie nėra lygūs prieš įstatymą. Šiandien mes bandome išspręsti šią situaciją. Ir kaip visi pamatėme, tai nėra lengva padaryti. Tad apie kitus scenarijus dabar net nėra ką kalbėti.
 
– Netgi perspektyvoje?
 
– Mes dabar kalbame apie dabartinę problemą, kurią mes norime išspręsti. Ir ją reikia išspręsti, ir aš tikiuosi, kad mums šioje kadencijoje pavyks.
 
– Dar vienas klausimas, kuris traktuojamas kaip itin svarbus Laisvės partijai – narkotikų dekriminalizavimo klausimas. Apie tai buvo nemažai kalbėta prieš rinkimus. Ar yra šiuo atžvilgiu išmoktos Partnerystės įstatymo pamokos? Ar ketinate daryti kažką kitaip, kad nepasikartotų situacija? Sprendžiant iš tos pačios valdančiosios daugumos atstovų pasisakymų, kyla abejonių, ar tikrai šiuo klausimu gali būti pozityvesnis požiūris.
 
– Šio įstatymo likimas jau dabar yra kitoks, nes dekriminalizavimo projektas yra parlamente praėjęs pateikimo stadiją, jam yra pritarę du Seimo komitetai: Sveikatos reikalų ir Žmogaus teisių komitetai. Mes iš esmės turime parlamentinį procesą, mes turime ekspertus, kurie gali ateiti į komitetus ir politikams pasakyti apie šį projektą. Aš tikiuosi, kad argumentų kalba čia visgi nuskambės garsiau, ir tas projektas turės pasisekimą.
 
– Tačiau jūs puikiai suprantate, kad ne ekspertiniai, bet politiniai argumentai lems sprendimą. Ar siekiant, kad šis įstatymas sulauktų sėkmės kitose stadijose ir galiausiai būtų priimtas, yra labiau Laisvės partijos ar visgi valdančiosios daugumos atsakomybė?
 
– Aš manau, kad tai yra visos valdančiosios daugumos atsakomybė. Dar daugiau pasakysiu, tai yra Lietuvos sprendimų priėmėjų atsakomybė. Mes Seime labai dažnai balsuojame pagal sąžinę ir, jei sugrįžtume prie Partnerystės įstatymo, mes turėjome palaikymą iš Tomo Tomilino ar Rūtos Miliutės, kurie yra opozicijoje. Lygiai taip pat aš manau, kad šis klausimas yra labiau sąžinės reikalas. Jei mes save laikome krikščionimis demokratais, tai, matyt, krikščioniška būtų tam žmogui, kuris turi problemų su narkotinėmis medžiagomis, ištiesti pagalbos ranką ir pasiūlyti gydymą, pasiūlyti paslaugas, o ne kalėjimą, ką šiuo metu sistema siūlo.
 
– Tačiau krikdemų lyderis Paulius Saudargas tame krikščionybės elementų neįžvelgia, jis neslepia manąs, kad šis projektas tiesiog reiškia situacijos dėl narkotikų turėjimo prilyginimą eismo taisyklių pažeidimui. Panašu, kad visgi vertybinės skirtys tiek valdančiojoje daugumoje, tiek politinės skirtys opozicijoje indikuos, kad į tą sprendimą bus žiūrima savaip. Todėl ir klausiu, ar bus aktyvesnis balsų skaičiavimas ir medžiojimas?
 
– Aš manau, kad mes dabar turime gerą diskusiją komitetuose, Teisės ir teisėtvarkos komitete. Turėsime diskusiją plenarinių posėdžių salėje. Tikiuosi, kad parlamento nariai turės daugiau informacijos… Aš, tiesą sakant, galiu suprasti, kad žmonėms, kurie dirba kitoje srityje, tai nėra jų tema. Dėl to jiems natūraliai kyla klausimų, kodėl tai yra svarbu. Bet mes tą darbą dirbame, mes esame pasiruošę visus tuos argumentus ir įrodymus parodyti, ir tą darome. O kaip bus, mes pasižiūrėsime.
 
– Partnerystės įstatymas, narkotinių medžiagų dekriminalizavimas yra svarbūs klausimai jūsų partijai, buvo pasižadėjimai rinkėjams, jie, ko gero, suprato, kad jie bus priimti. Ar yra raudonoji linija Laisvės partijai, iki kurios ji liktų valdančiojoje daugumoje?
 
– Žinoma, kad mes siekiame savo programos ir koalicijos sutarties įgyvendinimo, ir joje yra aiškiai parašyta, kad koalicijos partneriai deda visas pastangas, kad šie klausimai būtų išspręsti. Nepaisant sudėtingo sprendimo priėmimo proceso, mes esame arčiausiai sprendimo priėmimo ir pokyčių, kiek tik Lietuva yra buvusi. Dar daugiau, dėl baudžiamųjų įstatymų, aš norėčiau pabrėžti ir šauktuką padėti, kad iki 2017 metų Lietuvoje galiojo gerokai liberalesnė tvarka negu yra dabar, kai nuo 2017 m. viskas nukeliavo į Baudžiamąjį kodeksą ir mes matome, kad 1000 žmonių kiekvienais metais yra kriminalizuoti.
 
– O kiek yra rezervo pokyčiams šio projekto tekste, nes, berods, tas pats Eugenijus Gentvilas kalba, kad klausimų kelia baudų dydžiai: 20 eurų už pirmąjį nusižengimą ir 200 eurų už pakartotinį. Jis sako, kad reikėtų solidesnių baudų, kiti teigia, kad reikia atskirti lengvuosius ir sunkiuosius narkotikus.
 
– Aš manau, kad viskas yra atviros diskusijos klausimas. Ir čia tikrai ne paskutinėje vietoje bus sveikatos politikų žodis, nes tos medžiagos yra nustatinėjamos, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir kiekiai yra nustatinėjami ministro įsakymu. Ir tai yra gerai, ir aš manau, kad visi susitelkę mes tikrai išspręsime šį klausimą.
 
– O dėl tokių klausimų eitumėte į žvalgybą su koalicijos partneriais? Konservatorių lyderis praėjusį šeštadienį jūsų partijos suvažiavime sakė, kad su Laisvės partija eitų į žvalgybą ir užsiminė, kad tokio pačio atsako tikėtųsi ir iš Laisvės partijos, kad džiaugtųsi tokį atsaką gavęs.
 
– Labai gražūs žodžiai nuskambėjo iš Tėvynės sąjungos pirmininko mūsų suvažiavime. Mes jaučiame daug bendrumo, bendrumo koalicijoje, bendrumo ne tik su Gabrieliumi Landsbergiu, bet ir su premjere Ingrida Šimonyte, Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte, tai, aš manau, kad mes ne tik eitume į žvalgybą, mes jau esame prisiėmę tokią atsakomybę. Mes savomis rankomis patyrėme sveikatos krizę, tad mes kartu jau labai daug patyrėme ir išgyvenome ir sprendimus kartu priėmėme. Mes jau esame sunkių situacijų ištestuoti.
 
– Taip pat Gabrielius Landsbergis susilaukė nemažai kritikos iš oponentų, kai, pabrėždamas Partnerystės įstatymo reikšmę, akcentavo Kovo 11-osios įvykį ir jo mastą. Kaip manote, kodėl kilo viešoji reakcija, ar jūs pati sutinkate tokiam prilyginimui ir įkontekstinimui?
 
– Man atrodo, kad tai, ką mes čia darome Vyriausybėje ir Seime, mes stengiamės, kad mūsų sprendimai būtų skirti Lietuvos ateičiai: ar tai būtų ekonominiai sprendimai ir reformos, kurių mes ėmėmės, ar tai būtų žmogaus teisių sprendimai. Šių sprendimų įkontekstinimas su įvykiais, nulėmusiais Lietuvos raidą – Kovo 11-ąja – man atrodo, kad tai buvo labai tinkama sąsaja. Iš esmės juk Kovo 11-oji leidžia diskutuoti apie tai, ką mes dabar kalbame, leidžia savarankiškai mąstyti ir, tiesą sakant, prisiimti lyderystę ir padėti kitiems, kurie tokios galimybės neturi. Manau, kad tai buvo tinkamas palyginimas, o tos reakcijos, kurias mes, kaip politikai, sukeliame, yra visiškai normalu, politikai yra žmonių renkami. Mes neturime visiems patikti. Yra žmonės, kurie suteikia mandatą, mes darome ką galime, kad tuos pokyčius kurtume.
 
– Jūs sakote, kad politikai sukelia reakcijas. O esamas įsibangavimas visuomenėje ir daugelio dėmesio sulaukęs nuomonių išsiskyrimas… Dėl ko jis atsirado? Dėl to, kad vertybės atnešamos naujos, ar kad tas vertybes atneša konkretūs asmenys, ar visgi reaguojantys yra už sukeltas bangas atsakingi?
 
– Man sunku pasakyti. Aš tiesiog matau, kad pandemija yra padariusi savo darbą. Žmonės yra truputį labiau įsielektrinę nei įprastai. Aš tikiuosi, kad mums sugrįžus į tą laisvesnį gyvenimą atsiras daugiau ramybės diskusijose ir pokalbiuose: ar tai būtų socialiniai tinklai, ar tai būtų Seimo salė, ar gatvė ir maršai.
 
– Jei jau apie maršus, tai opozicijos lyderis, komentuodamas Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vieno mitingo, sakė, kad tai demokratinis akibrokštas, kad Vilnius, priešingai nei skelbiasi, nėra visiems laisvas miestas. Kaip vertinate ir savivaldybės sprendimus, ir opozicijos lyderio išsakytus būgštavimus?
 
– Pradėkime nuo to, kad prieš kurį laiką įvyko masinis dešimties tūkstančių žmonių renginys, kuriame buvo proaktyviai siekiama nesilaikyti saugumo reikalavimų, elementarių higienos reikalavimų, kurie tuometiniam sergamumui esant buvo būtini. Tai buvo tiesiog spjūvis į veidą visiems verslininkams ir žmonėms, kurie 8 mėnesius ir gal daugiau laikėsi karantino reikalavimų, buvo uždarę savo veiklas, skiepijosi. Šio renginio organizatoriai visa tai nubraukė. Ir dabar jie pakartotinai bando kažką apgauti ir organizuoti tokius pačius renginius. Manau, kad savivaldybės žingsnis buvo teisingas, jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu… Tai kažkas juk turi pasakyti stop. Kito žmogaus sveikatos sutrikdymas tikriausiai yra žmogaus teisių pažeidimas. Akivaizdu, kad ten buvo koronos židinys.
 
– Tai nemanote, kad tai yra visuomenės saviraiškos varžymas. Jūsų oponentai sako: štai Laisvės partijai ši idėja nepriimtina, tai ir neleidžia jos manifestuoti.
 
– Buvo surengtas mitingas, ir jų buvo ne vienas, jie gali būti rengiami, tačiau yra reikalavimai. Jeigu jų nesilaikoma, tai nežinau, kodėl reikėtų tai toleruoti. Truputį net šypseną kelia opozicijos lyderio susirūpinimas žmogaus teisėmis, kai matėme daugybę sprendimų, kai jis vadovavo ankstesnei Vyriausybei. Ten žmogaus teisės tikrai buvo ne pirmoje vietoje.
 
– O ką jūs turite galvoje konkrečiai?
 
– Ir tas pats karantinas tuo metu. Nepamirškime, kokie sekimo įstatymų projektai buvo nešami iš Vyriausybės, saviizoliacijos kontrolės ir panašiai.
 
– Pokalbį apibendrinkime jūsų, kaip ministrės, rūpesčiais šiuo metu.
 
– Aš noriu pasidžiaugti keletu dalykų. Nepaisant netobulos situacijos, kurioje pradėjome darbus, kai ką jau pavyko padaryti. Tas pats Galimybių pasas, nors ir kiek kontroversiškiau vertinama idėja, bet leido sugrąžinti daugybę žmonių į darbus. Šią savaitę Seime priėmėme gana svarią reformą – tai yra darbuotojų perkėlimo iš trečiųjų šalių investuotojų reforma, kuri, tiesą sakant, suteiks galimybę šimtams Baltarusijos verslų įsikurti Lietuvoje. Tai nebėra diskusija, tai yra padaryta.
 
Dar vienas dalykas. Gal ir kelia šypseną diskusijos dėl kosmoso, bet kosmoso technologijos mums padeda vystyti lazerių pramonę, robotiką, dirbtinį intelektą, aplinkos apsaugos technologijas.
 
Mūsų laukia dar daug reformų, ta pati inovacijų reforma, bet iš esmės mes privalome karantino diskusijas atidėti į šalį ir galvoti apie spartesnį Lietuvos augimą.
 
– O kaip sekasi diskusijas atidėti į šalį? Iš tos pačios opozicijos nemažai skriejo replikų, kad Vyriausybė nesugeba dirbti abiem rankomis, kad koncentruojamasi tik į vieną spektrą.
 
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

– Mes gana sudėtingomis sąlygomis priimdavome sprendimus, kartais netobulus, bet juk tobulų ir negali būti. Bet situacija sprendžiasi ir mes matome, kad galėsime užbaigti karantiną. O kas galėjo būti geriau… Manau, kad tai iš istorinės perspektyvos įsivertinsime.
 
– Premjerė ir sveikatos apsaugos ministras yra sakę, kad bus dedamos pastangos, jog nepasikartotų toks ruduo, koks buvo po ankstesnės valdančiosios daugumos. Kas yra daroma, kad tikrai nebūtų analogiškos situacijos?
 
– Pirmas dalykas – būtina tęsti vakcinacijos kampaniją ir kviesti žmones skiepytis. Tai yra būtina sąlyga tam, kad mes rudenį neturėtume netikėtų atmainų. Mes vakcinų turime ir žmonės skiepijasi – tai yra gera žinia. Antras dalykas, mes turime Galimybių pasą. Taip, mes jį sukūrėme ir pasiūlėme, bet aš labai laukiu tos dienos, kada mes jį išjungsime. Bet jeigu taip nutiktų, kad mes turime kažkokią atmainą, apie kurią dar nežinome, mes galime panaudoti Galimybių pasą kaip karantino valdymo instrumentą.
 
– Ar manote, kad Galimybių paso prireiks vasarą, net jei karantinas bus nutrauktas birželiui pasibaigus?
 
– Nebūtinai. Kaip tik tuos sprendimus viduje diskutuojame, neatmetu galimybės, kad vasarą galėtume gyventi visiškoje laisvėje. Pati to norėčiau. Bet tai yra įrankis mūsų atsargoje, kuris galėtų būti galbūt įjungtas tada, kai reikia sprendimo.
 
– Tai jūs sakote, kad vasarą galėtume gyventi ir be Galimybių paso?
 
– Aš to labai norėčiau, kad mes galėtume karantiną atšaukti ir tikiuosi, kad tai bus padaryta. Vyriausybė netrukus priims tuos sprendimus, mes dar turime išsamiau padiskutuoti, atsižvelgiant į susirgimus ir atsižvelgiant į tai, kad ganėtinai sparčiai vyksta skiepijimas.
 
– Taigi vienas iš scenarijų yra, kad karantinas pasibaigė ir kartu pasibaigia Galimybių paso galiojimas?
 
– Žinoma, Galimybių pasas bus tikrai kažkada išjungtas.
 
– Bet ar jis bus sinchroniškai išjungtas su karantinu?
 
– Jis galėtų būti išjungtas kartu su karantinu, bet galutinius sprendimus, žinoma, priims Vyriausybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.14; 00:30
 

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako palaikanti jos vadovaujamos liberalų partijos deleguotą kultūros ministrą Simoną Kairį, kuris kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad iš Kultūros vertybių registro būtų išbrauktas paminklas sovietmečio rašytojui Petrui Cvirkai. Toks sprendimas leistų Vilniaus valdžiai nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei skirtą paminklą nukelti.
 
„Manau, kad tai yra gera iniciatyva, apie tai buvo daug svarstoma ir diskutuojama. Matyt, tą daryti galėtume ne vienerius metus. Manau, kad tai yra teisingas ministro žingsnis, ir tikrai jį palaikau“, – LRT radijui trečiadienį teigė Seimo vadovė.
 
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenei pastaruoju metu intensyviai diskutuojant istorinės atminties klausimais, iš dalies ekspertų pasigirdę raginimai susilaikyti nuo paminklų griovimo ir naujų statymo V. Čmilytės-Nielsen neįtikino. Pasak jos, politikai neturėtų vengti nepatogių klausimų. Kita vertus, akcentuoja ji, visuomenė nenori matyti paminklų, kurie įamžina dalykus, kurių nenorima matyti.
 
„Politikai neturėtų nusišalinti nuo sprendimų, kokie jie kartais nepatogūs bebūtų. Šiuo atveju, manau, kad yra tikėtina, jog visuomenės reakcija ir šio klausimo išsprendimas sulauktų didelio palaikymo. Kaip ne kartą jau esame matę su panašiais paminklais, kurie mums primena skausmingą istoriją ir įamžina ne tai, ką norėtume matyti“, – sakė liberalė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.02; 09:00

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečiams“ ir opozicinėms dešiniosioms partijoms po pastarųjų Seimo rinkimų pasikeitus vietomis, retorika išsakoma iš opozicijos perspektyvos liko ta pati. Pastaruosius keturis metus iš konservatorių ir liberalų susilaukę kritikos dėl opozicijos teisių ignoravimo, mažumoje atsidūrę „valstiečių“ atstovai jau pirmosiomis naujai išrinkto Seimo dienomis spėjo ne kartą išsakyti norintys pagarbesnių ir laisvesnių santykių su valdančiąja dauguma.  
 
Tai, kad į Seimo vicepirmininkes nebuvo paskirta „valstiečių“ siūlyta Aušrinė Norkienė, o LVŽS frakcija, po kelias dienas trukusių diskusijų ir siūlymų ieškoti kito kandidato, galiausiai apskritai liko be savo atstovų Seimo valdyboje, rodo nepagarbą opozicijai, sako tiek Ramūnas Karbauskis, tiek Seimo paramos nesulaukusi A. Norkienė. Pasak į opozicinę stovyklą po Seimo rinkimų perėjusių „valstiečių“, valdantieji negali nurodinėti, kokias personalijas jiems skirti į postus Seime.
 
Tačiau valdančiųjų Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas tarsi primena: lazda turi du galus. Anot jo, dar ne taip seniai Ramūnas Karbauskis pats Liberalų sąjūdžiui nurodinėjo, kokios pavardės į vieną ar kitą postą Seime yra netinkamos. Galiausiai, jo teigimu, tai, kad šiuo metu gausiausia opozicinė jėga neturi savo atstovo Seimo valdyboje yra kaltas ne kas kitas, o R. Karbauskis ir jo užsispyrimas.
 
„Keistai atrodo daugumos noras nurodinėti ką turėtume teikti. Mes iš tikrųjų gerbėme opoziciją ir niekados nekvestionavome jų kandidatų. Jeigu jie siūlė prieš 4 metus (į Seimo vicepirmininkes – ELTA) gerbiamą Degutienę, mes nenurodėme ką turėtų ji siūlyti. Tad manome, kad adekvačiai reikėtų elgtis ir su mumis šiuo atveju“, – apmaudo dėl naujosios valdančiosios daugumos veiksmų formuojant Seimo vadovybę LRT radijui neslėpė A. Norkienė.
 
ELTA primena, kad antradienį Seimas nepritarė „valstiečių“ į parlamento vicepirmininkes siūlytos A. Norkienės kandidatūrai. Iš kart po balsavimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas R. Karbauskis pareiškė, kad naujos kandidatūros į Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ nesiūlys. Tačiau, kaip jis teigė žurnalistams antradienį Seime, LVŽS po pokalbio su Seimo pirmininke, nusprendė siūlyti naują kandidatą į Seimo vicepirmininkus – parlamentarą Joną Jarutį. Tačiau Viktorija Čmilytė – Nielsen jo neteikė. Į vicepirmininkus pasiūlytas ir išrinktas socialdemokratų atstovas Julius Sabatauskas. Pastarąją savaitę išrinkta Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen dar prieš balsavimą buvo išreiškusi abejones dėl „valstiečių“ į Seimo vicepirmininkes siūlomos A. Norkienės kandidatūros.
 
Atsakydamas į „valstietės“ reiškiamas nuoskaudas E. Gentvilas pabrėžė asmeniškai nieko prieš A. Norkienę neturintis. Kaip politikas tvirtino LRT radijui, jis slaptame balsavime dėl A. Norkienės kandidatūros į Seimo vicepirmininkes balsavo susilaikydamas. Liberalo teigimu, dėl to, kad Seime susiklostė įtampą kelianti situacija kalta ne tiek A. Norkienės personalija, kiek „valstiečių“ lyderio R. Karbauskio užsispyrimas.
 
„Sakyčiau, kad politinį nuosprendį Aušrinei Norkienei ir visai valstiečių frakcijai parašė Ramūnas Karbauskis“, – LRT radijui tvirtino jis.
„Kai jis penkias dienas sakė, kad bus (į Seimo vicepirmininkes teikiama – ELTA) Norkienė ir daugiau nieko kito. Tad tuomet privalu pasižiūrėti į Seimo statutą. Statute yra pasakyta, kad Seimo pirmininkas konsultuodamasis su frakcijomis apsisprendžia dėl siūlomo kandidato. Kai Karbauskis Viktoriją Čmilytę-Nielsen stato į kampą ir sako, kad bus Norkienė ir, kad daugiau nieko nesiūlys, atimama statutinė teisė iš Seimo pirmininkės dalyvauti diskusijose ir konsultuotis su frakcija. Jokių konsultacijų Karbauskis neleido“, – aiškino E. Gentvilas.
 
„Padėkokite Karbauskiui už jo buką veržimąsi pro atviras duris“, – akcentavo politikas.
 
Lazda turi du galus: E. Gentvilas primena, kaip su opozicija elgėsi „valstiečiai“
 
Galiausiai E. Gentvilas sureagavo ir į „valstietės“ A. Norkienės pabrėžtą ir jos atstovaujamos partijos lyderių jau ne kartą deklaruotą pasipiktinimą, kad valdantieji nurodinėja opozicijai, ką šie turėtų skirti į vieną ar kitą postą parlamente. Liberalo teigimu, „valstiečiai“, reikalaudami iš naujųjų valdančiųjų nekvestionuoti vieno ar kito jų pasiūlyto kandidato į pozicijas Seime, turėtų pirmiausiai prisiminti ne taip jau seniai atliktus savo veiksmus iš valdžios pozicijų.
 
„Kai Aušrinė Norkienė sako, kad jie taip niekada nedarydavo, aš priminsiu du atvejus. Mūsų frakcija praėjusioje kadencijoje siūlė Aušrinę Armonaitę į Seimo vicepirmininkus, tačiau Karbauskis pasakė, kad du žmonės iš jūsų (Liberalų sąjūdžio – ELTA) frakcijos niekada nebus palaiminti valdančiojoje koalicijoje: Aušrinė Armonaitė ir Eugenijus Gentvilas. Tada valdantieji patys pasiūlo ir atneša Jono Liesio pavardę, o Jonas Liesys tampa Seimo vicepirmininku. Tiek to, mes nuryjame tą piliulę“, – prisiminė E. Gentvilas ir įvardijo dar vieną atvejį, rodantį, kad „valstiečiai“ dabar skundžiasi veiksmais, kurių dar neseniai patys, kaip valdantieji, nevengė propaguoti.
 
„Iš antikorupcijos komisijos pirmininkų pasitraukia Vitalijus Gailius, kuris tampa Joniškio meru ir Liberalų sąjūdžio frakcija pasiūlo mane į Antikorupcijos komisiją. Tačiau Karbauskis pasakė, kad to niekada nebus, kad gali praeiti tik Ričardas Juška“, – teigė E. Gentvilas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.18; 10:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.

Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi  politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..

I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.  

Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.

Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.

Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį  į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie  žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.

Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“. 

Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.

Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.

Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.

2020.11.06; 15:30

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdžio (LS) lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuomone, niekam nereikėtų stebėtis, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis tapo LS partijos nariu, nes politikų pažiūros laikui bėgant gali transformuotis.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Man atrodo, politikų pažiūros gali transformuotis. Matyt, tam tikrai transformacija įvyko V. Pranckiečio atveju. Tačiau jis jau yra mūsų komandos žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis formaliai yra partijoje, ar nėra. Jis kandidatavo su mumis rinkimuose. Tai nebuvo kažkoks pragmatiškas sprendimas, kad neva tik šiems rinkimams jis yra sąraše. Tai buvo rimtas sprendimas ir jis taip pat prisidėjo prie partijos programos koregavimo“, – Eltai sakė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Politikės teigimu, nereikėtų stebėtis, kad V. Pranckietis tapo Liberalų sąjūdžio nariu. „Jis apie savo apsisprendimą dalyvauti rinkimuose su LS pasiskelbė birželio pabaigoje. Buvo reitinguojamas ir partijos sąraše gavo aukštą vietą. Rinkimuose taip pat labai aukštai buvo įvertintas rinkėjų. Tai jo įstojimas į partiją tikrai nieko neturėtų stebinti. Manau, kad tokią eigą diktuoja politinė logika ir aš labai džiaugiuosi jo sprendimu dar labiau suartėti su partija“, – teigė ji.
 
Seimo pirmininko atstovas spaudai Paulius Žeimys Eltai patvirtino, kad V. Pranckietis partijos nariu tapo praėjusią savaitę.
 
„Seimo pirmininkas nusprendė įstoti į Liberalų sąjūdį dar prieš prasidedant naujajai kadencijai. Dabar valdančiąją koaliciją sudarysiančios partijos prisiima politinę atsakomybę, todėl tokiu savo pasirinkimu jis siekė parodyti, kad nori veikti aktyviai, nelikti nuošalėje ir būti tos kolektyvinės atsakomybės dalimi“, – Seimo pirmininko komentarą Eltai perdavė jo atstovas spaudai.
 
V. Pranckietis į dvyliktąjį Seimą pateko drauge su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. LVŽS jis paliko 2019 m. rugsėjį, kuomet šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalavo jo atsistatydinimo iš Seimo pirmininko pareigų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.06; 10:00

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad pavardės, pretenduojančios į kai kuriuos postus gali paaiškėti kitą savaitę. Kartu, svarsto konservatorius, naujajam Seimui, ko gero, teks kelti klausimą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo.
 
Kada trys valdančiąją daugumą formuojančios partijos galėtų pasirašyti koalicinę sutartį G. Landsbergis neįvardino, tačiau pažymėjo, kad tai turėtų būti artimiausiu metu.
 
„Nenoriu spėlioti tikslios datos, bet, manau, kad tai bus netrukus“, – LRT radijui teigė G. Landsbergis.
 
Politikas tikino, kad šiuo metu vykstančiose koalicinėse derybose tarp konservatorių ir dviejų liberalų partijų įnirtingų diskusijų nekyla.
 
„Aš nepavadinčiau to įnirtinga diskusija, tai daugiau formuluočių paieška, kaip mes galime užtikrinti, kad koalicijos partnerių programinės nuostatos būtų teisingiausiai atspindėtos. Ne visuose aspektuose vienodai galime prisiimti įsipareigojimus už kolegas. Žinome, kad nuomonės kai kuriais klausimais išsiskiria. Norime, kad programoje būtų išgirsti visi svarbiausi koalicijos dalyvių požiūriai ar numanomi reikalingi (padaryti – ELTA) darbai“, – aiškino konservatorius.
 
Vienas tokių klausimų, dėl kurio nuomonės tarp buriamos koalicijos partnerių nevisiškai sutampa – tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo klausimas. Visgi, teigia manąs G. Landsbergis, nemažai diskusijų keliantį ir Laisvės partijos prioritetiniu laikomą klausimą naujasis Seimas turėtų svarstyti.
 
„Aš manau, kad naujasis Seimas tikrai šį klausimą svarstys. Sprendžiant iš kalbų ar vyraujančios nuomonės, aš manau, kad šiam klausimui gali būti ieškoma sprendimo. Ar jis bus išspręstas, parodys balsavimas“, – teigė jis.
 
Tikina, kad dėl Seimo pirmininko posto dar neapsispręsta
 
G. Landsbergis tikina, kad tarp buriamos koalicijos partnerių vis dar nėra sprendimo, dėl to, kas bus Seimo pirmininkas.
 
Politikas, kuriam kaip ir Liberalų sąjūdžio lyderei Viktorijai Čmilytei-Nielsen viešojoje erdvėje matuojamas parlamento vadovo postas, tvirtina, kad tai veikiausiai paaiškės jau ateinančią savaitę. Bet kuriuos atveju, tikino G. Landsbergis, tuomet turėtų būti aišku ir tai, kokias pozicijas užims pats naujojoje valdžioje.
 
„Palaukime kitos savaitės. Bus matyti, kaip atrodo bendras vaizdas, ką pasiūlys koalicijos partneriai. Gal tada atrasime, kur Landsbergį padėti“, – sakė konservatorių lyderis ir nepanoro detalizuoti, ar pats save matytų Seimo pirmininko poste.
 
„Aš savęs stengiuosi nevertinti, tegul kiti vertina. Jeigu reikės, aš galiu atlikti tą darbą, kuris yra naudingas“, – teigė G. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.04; 00:30

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau  ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus“, bandydami tuos „vakarus“ persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad  jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę“ – buvo gudresni prasimušti ten.

Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.

Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.

Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!)  – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.

O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos  moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai  tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti“ tuo, kuo ji / jis nėra.

Pamąstykime!

Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja  tauta.

Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.

Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo“ partijos, kaip ir ta „Laisvės“ partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų. 

2020.10.28; 06:00

Nesėkmingai Seimo rinkimai susiklostė Naglio Puteikio vadovaujamai Centro partijai–tautininkams. 5 procentų barjero, būtino patekti į Seimą, partijai nebepavyks peržengti, o ir vienmandatėje apygardoje politikui sėkmė nenusišypsojo. N. Puteikis pripažįsta – mandato dar vienai kadencijai po šių Seimo rinkimų jis nebegaus.
 
Nesėkmingą savo ir kitų panašias idėjas kėlusių partijų pasirodymą N. Puteikis sieja su liberalizmo banga, kuri, pasak jo, užliejo visą Lietuvą. Anot jo, jei prieš rinkimus visgi būtų pavykę surasti bendrą kalbą su Arvydo Juozaičio ar Vytauto Radžvilo vedamomis jėgomis, situacija po pirmojo Seimo rinkimų turo galėjo būti visai kitokia.
 
„Sudėjus mūsų, Nacionalinio susivienijimo ir Juozaičio partijos gautus balsus – būtume peržengę kartelę. Mes raginome juos jungtis pagal programą. Bet jie nesutiko“, – Eltai teigė N. Puteikis.
 
„Kartelės neperžengsim, bet partijos pasirodymą vis tiek vertiname teigiamai. Manau, kad jei prieš rinkimus nebūtume susijungę su tautininkais tai būtume gavę dar mažiau“, – pridūrė jis.
 
Anot N. Puteikio, Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai rodo, kad liberalios partijos šalyje įsigali, o tai, įtikinęs politikas, reikš ilgainiui didėjančią socialinę atskirtį.
 
„Lenkijos miestuose yra tas pats: partijos, agituojančios už laisvą kanapių rūkymą, miestuose sparčiai ima didelius procentus. Lietuva pasuko tokiu pačiu keliu. Tik skirtingai nuo Lenkijos, Lietuvoje liberalizmas šluoja ne tik miestus, bet ir kitas vietoves. Daugiausiai balsų gauna ultraliberali Armonaitės partija, Čmilytės partija, konservatoriai – taip pat yra liberalūs, Darbo partija – yra ultraliberali, o „valstiečiai“ – per pusę. Liberalai užkariauja Lietuvą – tad matysime didesnį turtinės nelygybės didėjimą“, – teigė N. Puteikis, pridurdamas, kad ir jo kandidatūra uostamiesčio vienmandatėje apygardoje nesugebėjo pasipriešinti, pasak jo, liberalizmui atstovaujantiems oponentams.
 
„Mane visi liberalai pralenkė. Dabar stiprinsim partiją, kursim skyrius, kviesime žmones“, – apibendrino N. Puteikis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 00:05

Bitėnų stotelė Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos steigėja ir vadovė Aušrinė Armonaitė tokį E. Č. pavadino gašliu kaimiečiu.

„Armonaitė nepasakė apie mane nieko tokio, ko aš pats nebūčiau žinojęs apie save metų metais“, – pagalvojo E. Č., nusižiovaudamas iš nuobodulio taip, kad pasimatė visas jo vidinio pasaulio perimetras ir žarnyno labirintas.

E. Č. buvo permatomas kaip krištolinė jūrų žvaigždė, virškinanti dumblį.

                                                                         X

Kodėl Laisvės partijai nebuvo jokių šansų tapti parlamentine partija?

Laisvės partijos pažadas legalizuoti kanapes Lietuvoje galėjo sudominti tik paauglius, kurie neturėjo rinkimų teisės dėl amžiaus cenzo.

Šioje šalyje jau aštuoniolikmečiai laikėsi nuomonė, kad rūkyti kanapes – „ne lygis“.  

Pasakojama, kad šioje šalyje žmonės, sulaukę pilnametystės, svaigdavo nuo blaivumo ir dorumo, nuo nesveikai užkilusio sveiko proto lygio.

Taigi Laisvės partija galėjo sulaukti teorinio pasisekimo nebent tik išgalvotoje vaikų valstybėje.

Iš čia kilo partijos siekis trūks plyš atversti piliečius į vaikystę, visur populiarinant infantiliškus pasirinkimus, maniakiškai įrenginėjant smėlio dėžes.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėja ir pirmininkė Aušrinė Armonaitė kolegą iš Seimo A. Š. pavadino šūdo gabalu.

Čia pasidarbavo vandalai. Slaptai.lt nuotr.

Tokiais atvejais vaikystės šalyje mažos mergaitės paprastai sakydavo: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!

Senovės žemaičiai panašiais atvejais  minėdavo kažkokį šūdo rąstą ir šapą.

Savo ruožtu gudrus žydas Sigmundas Freudas sakydavo, kad nieko gero nežada, moralinėmis komplikacijomis gali baigtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltas sutrikimas, kai kūdikis ima ir užstringa analinėje savo raidos stadijoje (pereinant iš oralinės į genitalinę), pernelyg ilgai fokusuodamas dėmesį į išmatas kaip analitinio  tyrinėjimo elementą ir estetinio pasigėrėjimo objektą. Tokie užaugę paprastai tampa pedantiškais bankininkais arba užstrigusiais doktrinoje liberalais.

 Auksas yra šūdo simbolis, – sakydavo simbolistai, besiginčydami su biblijinės tautos realistais.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėjai, jaunystės žavesiu spinduliuojančiai Aušrinei Armonaitei niekados neprireikdavo jokios kosmetikos, ji tiesiog vartėsi užstrigusi didingame kosmose.

                                                                        X

O ką reiškė eufemizmas „Negašlus miestėtis“ Laisvės partijos, išpažįstančios vaikystės šalies utopiją, terminologijoje?

Negali būti, negali būti!

Šiaip Sokratas pederastus vadino vilkais ėriuko kailyje.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt fotografija

                                                                        X

Ivaškevičius šioje sesijoje nedalyvavo, buvo išvykęs į Izraelį atsiimti Nobelio premijos už išradimus liftų mechanikos srityje.

(Bus daugiau)

2020.07.29; 08:35

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.   

Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.

Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.

Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.

Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu. 

Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.   

Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!

                                                         X  X  X

                                             gyvenant vis dar byra visokiausios

                                                      smulkmenos

 

                                              seneliams iš galvų byra

                                              šviečiantys

                                              spaliai

                                              iš pasakų ožio byra

                                              auksinės spiralės

                                              mergaitei

                                              iš akių –

                                               ašaros tyros

                                               iš nakties šukų

                                               byra

                                               žvaigždės minkštos

                                               (kaip taškai

                                                nuo

                                                šauktukų

                                                …)

                                                 ant

                                                moters krūtų –

                                                karštos

                                                gėlės

                                                 tik

                                                Vilniuje

                                                vėl

                                               susivėlinus

                                                iš kiauro žmogaus

                                               byra ir byra

                                              smėlis

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Koronaviruso sukelta krizė tapo veiksniu, privertusiu partijų vadovybes iš esmės persvarstyti strategijas, kurios buvo skirtos rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams. Tą puikiai rodo į viešumą patekusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybei parengta politinės padėties apžvalga.
 
Išimtinai vidiniam TS-LKD Prezidiumo ir TS-LKD Centrinio rinkimų štabo naudojimui skirtame dokumente, kurį gavo ELTA, ne tik deklaruotas matymas, kaip partija vertina pandemijos įtaką priešrinkiminiam šalies politikos žemėlapiui, tačiau ir tai, kaip yra regimos pagrindinių konkurentų – „valstiečių“ – silpnybės bei stiprybės. Konservatorių lyderiams skirtoje politinės padėties apžvalgoje, „valstiečių“ priešrinkiminė padėtis yra įdėmiai įvertinama, konstatuojant, kad į šalį atslinkusi pandemija ne tik sustabdė valdančiųjų reitingų kritimą, tačiau ir neigiamai atsiliepė pagreitį pradėjusiai įgyti Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP).
 
Nutekėjusiame dokumente taip pat matyti, su kokiomis politinėmis jėgomis konservatoriai ryžtųsi, esant galimybei, formuoti valdančiąją daugumą. Ir tarp tokių kandidatų – ne tik Aušrinės Armonaitės bei Viktorijos Čmilytės–Nielsen vedami liberalai, kurių sėkmingu pasirodymu, rodo analizėje pateikti skaičiavimai, konservatoriai yra labai suinteresuoti.
 
Dokumente pateiktuose hipotetiniuose modeliavimuose įvardintos situacijos, kuomet valdančiąją daugumą konservatoriai ryžtųsi formuoti su ideologiniais oponentais – socialdemokratais ar į Seimą vėl sugrįžti žadančia Darbo partija. Pastarųjų politinių jėgų preferencijos, kaip teigiama keliose nubrėžtose scenarijuose, gali būti esminės, siekiant konservatoriams įgyti galimybę suburti daugumą Seime.  
 
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Savo funkciją koalicinėje dėlionėje, TS-LKD strateginiame matyme, surado ir Remigijaus Žemaitaičio vedama „Laisvės ir teisingumo“ partija bei rinkimams konstruojamas Arvydo Juozaičio ir Naglio Puteikio blokas. Susiklosčius aplinkybėms, teigiama dokumente, šios politinės jėgos galėtų atkartoti Arūno Valinsko vadovautos Tautos prisikėlimo partijos  (TPP) funkciją.
 
Į viešumą nutekėjusioje analizėje taip pat pateikiama, kaip konservatoriai vertina savo pranašumą prieš „valstiečius“, ką, jų nuomone, pirmiausiai turėtų padaryti A. Armonaitė norėdama savo partiją atvesti į Seimą, kokiomis aplinkybėmis valdančioji dauguma, kurioje būtų ir konservatoriai, yra neįmanoma, galiausiai kada pasibaigus Seimo rinkimams galėtų iškilti rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
 
Kaip teigiama dokumente, apžvalga parengta iki 2020 m. birželio 22 d. remiantis Europos Liaudies partijos ir TS-LKD užsakymu atliktomis sociologinėmis apklausomis ir bendradarbiaujant su nepriklausomais politikos analitikais. TS-LKD savo vidinio dokumento detalių nekomentavo.
 
„Vidinių dokumentų nekomentuojame“, – Eltai teigė TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė.
 
 „Valstiečius“ išgelbėjo pandemija
 
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir TS-LKD Centriniam rinkimų štabui skirtoje politinės padėties apžvalgoje pažymima, kad iki Seimo rinkimų likus mažiau nei keturiems mėnesiams, koronaviruso sukelta pandemija reikšmingai pakeitė politinių jėgų padėtį.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Pirmiausia, konservatorių vertinimu, pandemija tapo veiksniu, pakreipusiu iki tol nepalankiai besiklosčiusias tendencijas valdančiosioms jėgoms. Konservatoriai pažymi, kad būtent iki pandemijos buvo fiksuojamas tiek premjero Sauliaus Skvernelio, tiek valdančiųjų jėgų populiarumo kritimas, o didžiausia sėkmė rinkimuose švietėsi Gintauto Palucko vedamai Lietuvos socialdemokratų partijai.
 
Iki pandemijos rinkimuose pergalę prognozavo TS-LKD ir LSDP
 
Konservatoriai išanalizavę savo užsakytų sociologinių apklausų rezultatus, teigia, kad labai tikėtina, jog jei koronaviruso krizė nebūtų užklupusi šalies, daugiausiai mandatų rudenį vyksiančiuose rinkimuose galėjo surinkti būtent LSDP ir TS-LKD.
 
„Labai tikėtina būtų buvusi situacija kai po antrojo rinkimų turo dvi partijos, TS-LKD ir LSDP, būtų turėjusios po maždaug apylygį mandatų kiekį (pavyzdžiui, 45 vs 40)“, – teigiama nutekėjusiame dokumente.
 
Tačiau pandemijos grėsmė, kaip teigiama analizėje, iš viešosios erdvės praktiškai ištrynė valdantiesiems ir jų lyderiams nepatogias temas, o ir visuomenę privertė susitelkti aplink Vyriausybę.
 
„Į antrą planą visuomenės dėmesio centre pasitraukus skaidrumo klausimams bei pasimiršus anksčiau aplink valdančiuosius vyravusiems naratyvams ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga atgavo reikšmingą dalį anksčiau prarasto palankaus visuomenės vertinimo“, – rašoma dokumente. Jame išvardintos kone visos viešoje erdvėje atsiradusios istorijos bei priimti nepopuliarūs sprendimai, kuriuose vienaip ar kitaip neigiamame kontekste figūravo valdantieji.
 
Tarp tokių  įvykių – diskusijas sukėlusi istorija dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus galimybių tęsti užimamas pareigas, asfaltuoto kelio šalia premjero namų klausimas, bandymas atleisti Seimo primininką, Roko Masiulio pašalinimas iš susisiekimo ministro pareigų, siekis nuleisti rinkimų kartelę, automobilių taršos mokestis ir t.t.
 
„Valstiečių“ partija, konstatuojama konservatorių vadovybei skirtoje analizėje, krizės metu taip pat sugebėjo atgauti prarastą pagreitį bei atsiimti užleistas pozicijas reitingų lentelėje. Tą rodo TS-LKD užsakymu padaryti sociologiniai tyrimai.
 
Konservatorių teigimu, atsitiesę „valstiečiai“ ne tik susigrąžino didelę dalį anksčiau ja nusivylusių rinkėjų, tačiau kartu iš antrosios vietos į trečiąją išstūmė LSDP bei sustabdė besiformavusią Darbo partijos palankumo augimo tendenciją.
 
„Nors skirtingai negu kitose valstybėse pagrindinė valdančioji partija iš pirmos vietos ir neišstūmė opozicinės TS-LKD, tačiau (LVŽS – ELTA) susigrąžino reikšmingą palaikymo dalį centro-kairės elektorato tarpe“, – rašoma analizėje.
 
Įvertino konservatorių dėl koronaviruso patirtą žalą
 
Tuo tarpu konservatorių partija, teigiama dokumente, dėl koronaviruso krizės neteko apie 4-5 proc. palankumo balsų ir galimybės dar labiau padidinti atotrūkį nuo valdančiųjų „valstiečių“, kai TS-LKD sąrašą sutiko vesti Ingrida Šimonytė.
 
Nepaisant to, pažymima dokumente, partijos užsakymu 2020 gegužės 7-12 d. atlikti „Norstat” tyrimai rodo vis dar esantį konservatorių pirmavimą prieš „valstiečius“. Ir šis pirmavimas, pažymima partijos vadovybei skirtame dokumente, padeda spręsti strateginę TS-LKD antrojo turo vienmandatėse regionų apygardose problemą.
 
„LVŽS, skirtingai nei 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos metu, kai ji save sėkmingai supozicionavo kaip telkiančią, nepoliarizuojančią, pozityvią politinę darbotvarkę turinčią savotiško trečiojo vidurio kelio tarp pagrindinių tuometinių varžovų LSDP ir TS-LKD jėgą, šiemet šio pranašumo neteko. Nepaisant pandemijos metu atgauto dalies buvusių rinkėjų palaikymo, šiuo metu LVŽS turi ne tik reikšmingą dalį palaikančiųjų, tačiau ir labai didelį segmentą rinkėjų, nusiteikusių balsuoti “prieš” valdančiuosius. LVŽS per šią Seimo kadenciją dėl neretai agresyvaus veikimo stiliaus bei skaldančios retorikos tapo nemažiau poliarizuota politine jėga visuomenėje nei anksčiau pagal šį neigiamą kriterijų „pirmavusi“ TS-LKD. Kaip rodo sociologiniai hipotetinio antrojo vienmandačių apygardų turo modeliavimai, didesnė dalis socialdemokratų, Darbo partijos ir liberalų rinkėjų šiuo metu didesnį palankumą suteiktų konservatorių kandidatui konkuruojančiam prieš valstiečių atstovą, jei atitinkamai jų pirmojo pasirinkimo kandidatas nepatektų į antrąjį rinkimų turą“, – rašoma analizėje.
 
Pateikė tris galimus Seimo rinkimų baigties scenarijus
 
Šalia pristatytos politinių įvykių interpretacijos, konservatorių vadovybei skirtame dokumente išskiriami ir dar keli pandemijos sukelti efektai, kurie, pasak analizės autorių, yra reikšmingi galimam politinių jėgų išsidėstymui.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pirmiausia tai, Laisvės partijai priklausančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus susigrąžintas populiarumas. Antra, Darbo partijos augančio populiarumo dispersija. Trečias minimas efektas  – mažųjų, naujųjų partijų potencialo apribojimas bei jų politinės darbotvarkės irelevantiškumas sveikatos ir potencialiai ekonominės krizės sąlygomis.
 
Analizę atlikusių asmenų manymu, sprendžiant iš dabartinių politinių tendencijų bei įvertinus antrojo rinkimų turo hipotetinius scenarijus galima projektuoti bent tris skirtingas Seimo rinkimų baigtis.
 
Nors visuose nubrėžtuose scenarijuose prognozuojama, kad TS-LKD gaus didžiausią mandatų skaičių, galimybių vertinimas, jog būtent konservatoriai dalyvaus valdančiosios koalicijos formavime, stipriai varijuoja.
 
Pirmasis scenarijus: du blokai ir neaiškios LSDP bei Darbo partijos preferencijos
 
Pirmasis scenarijus traktuojamas kaip realistinis ir iš esmės grindžiamas šiuo metu esančių politinių aplinkybių pagrindu. Pirmame scenarijuje konservatoriai kalba apie dviejų galimų politinių blokų susiformavimą, „Darbo partijos dilemą“ bei galimybes formuoti „Santarvės koaliciją“.
 
Šio scenarijaus esmė yra tai, kad po rudenį vyksiančių rinkimų, šiuo metu opozicijoje bendradarbiaujantys konservatoriai ir Liberalų sąjūdis – iš vienos pusės, bei valdančiajai daugumai priklausantys „valstiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – iš kitos, gali sudaryti du vienas kitam oponuojančius politinius blokus.
 
Surinkę daugiausiai mandatų, tačiau nepakankamai, kad suformuotų valdančiąją koaliciją, abu blokai, spėja konservatoriai, liktų priklausomi nuo socialdemokratų bei „darbiečių“ politinių preferencijų.
 
Tam, kad toks scenarijus išsipildytų, pabrėžiama dokumente, iš esmės pakaktų, jog dabartinė politinė situacija būtų perkelta į rinkimų dieną.
Kaip strateginė šio scenarijaus prielaida yra pateikiama ir tai, kad visgi „valstiečiams“, o ne konservatoriams, dėl koronaviruso krizės metu vykdytų dosnių pinigų dalybų, regionuose gali pavykti patraukti į savo pusę socialdemokratų bei „darbiečių“ rinkėją.  
 
Kita šio scenarijaus strateginė prielaida yra tai, kad A. Armonaitės vedama Laisvės partija gali nesugebėti transformuoti Vilniaus mero R. Šimašiaus populiarumo į palaikymą visai partijai. Tokiu atveju, konservatorių manymu, ši politinė jėga liktų tik siaurame rinkėjų segmente.
 
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena dokumente įrašyta prielaida – Darbo partijos sugrįžimas į politika. Plėtojant šio scenarijaus logiką, konservatorių skaičiavimais, „darbiečiai“ pagal daugiamandatėje iškovotus mandatus gali rikiuotis ketvirti, ir dar 5 mandatus susirinkti vienmandatėse apygardose. Iš viso šiai partijai analitikai šiame braižomame scenarijuje prognozuoja 15 mandatų.
 
Tuo tarpu konservatoriai, jei išsipildytų šis scenarijus, galimai surinktų 45 mandatus, „valstiečiai“ – 34 mandatus, socialdemokratai – 23, Liberalų sąjūdis – 10. Prognozuojama, kad LLRA-KŠS surinktų 7 mandatus, dar 15 mandatų gautų nepriklausomi kandidatai.
 
Taigi, tęsiama nutekėjusiame dokumente, šio scenarijaus atveju TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio blokas turėtų 55 mandatus, o LVŽS ir LLRA blokas 41 mandatą.
 
„Tokiu atveju valdančioji koalicija priklausytų nuo LSDP ir Darbo partijos preferencijų, kurį bloką paremti. Jei LSDP nusprestų prisidėti prie tradicinių centro dešinės partijų bloko ir sudaryti vaivorykštinę „Santarvės” koaliciją – tokiu atveju užtektų trijų – TS-LKD, LSDP ir Liberalų sąjūdžio partijų valdančiajai daugumai sudaryti“, – rašoma dokumente.
 
Įvertinta koalicijos galimybė su Darbo partija ir liberalais
 
Neatmetama galimybė, kad koaliciją suformuoti galėtų padėti ir „darbiečiai“. Tačiau tokia tikimybė – kad koaliciją konservatoriai formuotų su „darbiečiais“ ir liberalais – vertinama veikiau kaip matematinė.
 
„Šio scenarijaus atveju tikėtinos užsitęsusios, ilgos ir permainingos derybos (Izraelio ar net Belgijos pavyzdžiu) bei galbūt vyriausybės patvirtinimas tik iš antro ar trečio karto, mažesnėms partijoms (LSDP ir DP) manevruojant bei turint auksinius balsus derantis dėl neproporcingai didelės politinės įtakos bei pozicijų“, – akcentuojama dokumente.
 
Užsiminė apie A. Juozaičio ir R. Žemaitaičio jėgų galimą funkciją
 
Visgi pabrėžiama, kad galimos ir kitos šio scenarijaus variacijos, kurios atkartotų 2008 m. situaciją, kai nuo A. Valinsko vedamos Tautos prisikėlimo partijos apsisprendimo priklausė, kuris politinis blokas formuos Vyriausybę.
 
Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių manymu, A. Valinsko partijos vietą galėtų užimti tiek Arvydo Juozaičio, tiek Remigijaus Žemaitaičio vedami politiniai dariniai. Tačiau jų patekimo į Seimą galimybės šiame scenarijuje vertinamos kaip nedidelės.
 
„Kas galėtų būti TPP vietoje per šiuos rinkimus? Kandidatai: A. Juozaičio vadovaujama politinė koalicija arba Žemaitaičio vadovaujama politinė koalicija, jei joms visgi pavyktų peržengti penkių procentų kartelę“, – samprotauja konservatoriai.
 
Antrasis scenarijus – liberalų partijų dingimas iš politinio žaidimo
 
Antrasis scenarijus pavadintas skambiai – „Liberalų išnykimas ir protestas prieš valstybę“. Konservatorių manymu, yra tikimybė, kad TS-LKD laimės rinkimus daugiamandatėje apygardoje bei absoliučią daugumą vienmandačių apygardų keturiuose didžiuosiuose miestuose. Tačiau, akcentuoja analizę atlikę analitikai, analogiškos sėkmės gali nesulaukti abi liberalų partijos, kurios yra labai svarbios, siekiant konservatoriams formuoti valdančiąją koaliciją.
 
Konservatoriai neatmeta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms liberalų rinkėjas dėl „strateginio balsavimo“ efekto gali rinktis TS-LKD. O tai būtų pagrindinė priežastis, kodėl tiek Liberalų sąjūdis, tiek Laisvės partija neperkoptų 5 proc. daugiamandatės apygardos kartelės.
Aptardami antrojo scenarijaus prielaidas, konservatoriai vėl samprotauja, kad rinkimuose gali gerai pasirodyti Darbo partija. Taip pat, kad 5 proc. barjerą, apsijungus trims mažesniosioms partijoms, gali perlipti A. Juozaičio ir N. Puteikio blokas.
 
Konservatoriai mini ir kitus šio scenarijaus išsipildymui reikšmingus veiksnius: tai visuomenės apatiškumo sustiprėjimas, mažesnis nei vidutinis balsavimo aktyvumas, besimobilizuojantis protesto bei sąmokslo teorijomis tikintis elektoratas.
 
Veikiant visoms šioms aplinkybėms, prognozuoja konservatoriai, TS-LKD galėtų surinkti apie 40 mandatų, LVŽS – 35, LSDP – 26, Darbo partija – 19, LLRA – 7 mandatus, o A. Juozaičio ir N. Puteikio koalicinis sąrašas – 7 mandatus. Dar 7 kėdes Seime galėtų užsėsti nepriklausomi kandidatai.
 
Konservatoriai neturi galimybių formuoti daugumos
 
Jei susiklostytų šis pesimistiniu laikomas scenarijus, rašoma dokumente, konservatoriai, nepaisant gauto didesnio mandatų skaičiaus, liktų be didesnių galimybių sudaryti koaliciją.
 
„Šio scenarijaus atveju TS-LKD, nors šiek tiek padidina mandatų skaičių, tačiau lieka iš esmės vienintele opozicine jėga kairiųjų ir protesto, populistinių ir antisisteminių partijų blokui“, – rašoma politinėje apžvalgoje.
 
Tekste taip pat pažymima, kad šis scenarijus keltų ir tam tikrų rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
 
„Galima prognozuoti, kad tokiu atveju iškiltų labai sudėtingas uždavinys ginti valstybingumą ir vakarietišką orientaciją nuo prasiskolinusios „satelitinės valstybės“ pavojaus“, – rašoma analizėje.
 
Trečiasis scenarijus: viltys dedamos geram I. Šimonytės ir G. Landsbergio pasirodymui
 
Galiausiai trečiuoju – optimistiniu scenarijumi – piešiamos pozityvios dešiniosioms opozicinėms partijoms perspektyvos. Šis hipotetiškai sumodeliuotas scenarijus pavadintas „Laiminti centro dešiniųjų koalicija“.
 
Paskutinio ir partijai patraukliausio scenarijaus strategines prielaidas konservatoriai pirmiausiai sieja su I. Šimonytės galimybėmis didinti visuomenės palankumą konservatorių partijai. Visgi, kad analizėje optimistiniu traktuojamas scenarijus susiklostytų ir realybėje, reikalingas taip pat geras partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasirodymas. Kaip teigiama dokumente, G. Landsbergis mažų mažiausiai turėtų pakartoti sėkmingą pasirodymą Centro-Žaliakalnio vienmandatėje apygardoje, o konservatoriai laimėtų likusias 6 Kauno miesto bei 1 Kauno rajono apygardą.
 
„Atnaujinus ir sustiprinus TS-LKD sąrašą Kaune, kaip rodo soc. tyrimai, tam yra palanki padėtis ir didelė tikimybė“, – pažymima analizėje.
Atitinkamai, kad susiklostytų šis scenarijus turėtų gerai pasirodyti ir Laisvės partija. Tam, teigia konservatoriai, būtina R. Šimašiaus, kaip Vilniaus mero, populiarumą transformuoti į Laisvės partijos palaikymą daugiamandatėje apygardoje. Tai, samprotauja konservatoriai, leistų įveikti 5 proc. barjerą šiai neseniai susikūrusiai ir kol kas reitingų lentelės apačioje besirikiuojančiai partijai.
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Dar viena prielaida – gerai turėtų pasirodyti ir V.Čmilytės-Nielsen vedamas liberalų sąjūdis.
 
„V. Čmilytės-Nielsen sėkminga lyderystė atnaujinus Liberalų sąjūdžio post-masiulinį įvaizdį miestuose bei kartu integruojant bei išnaudojant pragmatiškųjų regionų liberalų partijos administracinio tinklo dalį“, – rašoma dokumente.
 
Galiausiai, kad išsipildytų šis scenarijus, teigia konservatoriai, visuomenė turėtų imtis protestuoti prieš esančias nepotizmo ir neskaidrumo apraiškas valstybėje.
 
„Visuomeninis aktyvumas bei mobilizacija ̨ protestuojant prieš valdančiųjų nepotizmo, neskaidrumo ir korupcijos apraiškas bei to nulemtas didesnis nei vidutinis didžiųjų miestų gyventojų bei jaunimo aktyvumas rinkimuose“, – teigiama konservatorių atliktoje analizėje.
 
Galvosūkių formuojant valdančiąją daugumą nekiltų
 
Jei realybėje išsipildytų visos šios aplinkybės, dokumente prognozuojama, kad TS-LKD sąskaitoje po rinkimų rudenį būtų 54 mandatai, antroje vietoje su 26 mandatais rikiuotųsi LSDP, toliau „valstiečiai“ – 22 mandatai, liberalų sąjūdis – 11 mandatų, „darbiečiai“ pretenduotų į 10 mandatų, Laisvės partija į 6 mandatus, LLRA – 7 mandatai. Dar 5 mandatus pasidalintų kitų partijų kandidatai bei savarankiškai save išsikėlę politikai.
 
Kaip pabrėžiama dokumente, didelių galvosūkių, sudarant koaliciją išsipildžius šiam scenarijui, nekiltų.
 
„Šio scenarijaus atveju Centro dešinės koalicijai sudaryti užtenka TS-LKD (54), Liberalų sąjūdžio (11) ir Laisvės partijos (6) atstovų sutvirtinant daugumą dar keletu savarankiškai išsikėlusių kandidatų“, – teigiama dokumente. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.28; 18:55