Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Naujai įkurtos „Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis neslepia ambicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose laimėti bent kelioliką mandatų. Visgi naujai įkurtos partijos pirmininko pavaduotojas Artūras Paulauskas pripažįsta vis dar neapsisprendęs, ar dalyvaus Seimo rinkimuose.
 
„Manau, kas mes rinkimuose pakankamai gerai pasirodysime. Mano tikslas yra 15 vietų, tai yra, man vadovaujant mes turėjome 13 vietų, paskui buvo 8 vietos, tai 15 vietų, manau yra pakankamai geras, teigiamas, teisingas sprendimas naujam politiniam dariniui, naujai politinei organizacijai žiūrint po to į Savivaldos rinkimus, į Europos Parlamento rinkimus ir išsiugdyti savo kandidatą į Prezidento rinkimus“, – žurnalistams teigė naujas „Laisvės ir teisingumo“ pirmininkas R. Žemaitaitis.
 
„Gali būti, kad galbūt bus kitas žmogus. Nors aš prioritetą teikiu, kad į rinkimus turi vesti partijos narys“.
 
R. Žemaitaitis informuoja artėjančiuose Seimo rinkimuose planuojantis dalyvauti Kelmės-Šilalės vienmandatėje apygardoje. Anksčiau politikas buvo renkamas Pietų Žemaitijos apygardoje, kuri dabar yra panaikinta, tačiau politikas ir toliau planuoja kandidatuoti krašte, kuriame turi didžiausią palaikymą.
 
„Aš visada gaunu apie 70 procentų balsų, tai yra didelis įvertinimas ir natūralu, kad toje apygardoje, tame krašte aš tikrai kandidatuosiu“, – informavo jis.
 
R. Žemaitaičio teigimu, naujai įsikūrusi „Laisvės ir teisingumo“ partija vienys maždaug 5 tūkstančius narių.
 
„Tai yra 3 tūkstančiai Artūro Zuoko buvusios politinės partijos, 500 Artūro Paulausko ir apie 1700 buvusios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Tai tie, kurie jau užpildė anketas ir įstojo į naują organizaciją, tapo jos nariais“, – sakė jis.
 
Naujai išrinktas partijos lyderis akcentuoja, kad partijos vienas iš tikslų yra būti valdančioje daugumoje ir taip užtikrinti savo programos įgyvendinimą. Nors politikas teigia, kad kol kas apie galimas koalicijas dar anksti šnekėti, tačiau pripažįsta, kad kol kas neatmestų galimybės po rinkimų koaliciją sudaryti su „valstiečių“ partija.
 
„Šiandien kol kas anksti apie tai kalbėti, bet tai, kas dabar vyksta ypatingai koronaviruso metu, pradedant viešosiose vietose senjorų ir vyresnių nei 60 metų žmonių ignoravimas, man nėra priimtinas, bet aš tikiuosi, kad jie savo žodžių atsisakys, kaip kartais pas juos ir pavyksta tai – vieną šneką, kitą daro. Tai stebėkime, kaip bus rugsėjo-spalio mėnesį“, – teigė R. Žemaitaitis.
 
Partijos lyderis taip pat neslepia ambicijų, kad po Seimo rinkimų partijos nariams pavyktų užimti ir politinius postus.
 
„Natūralu, mes turime stiprių kultūros veikėjų, nes šiandien kultūros sektorius yra visiškai apleistas, švietimo sektoriui mes taip pat turime žmogų. Ir (pirmininką – ELTA) Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete. Manau, kad Artūras Paulauskas yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų išmano šitą darbą, yra dirbęs Seimo pirmininku, dirbęs ministru, buvęs komitete, tikrai drąsiai galėtų juo būti“, – sakė R. Žemaitaitis, akcentuodamas, kad kultūros komiteto pirmininku galėtų būti partijos pirmininko pavaduotojas A. Zuokas.
 
„Laisvės ir teisingumo“ lyderis teigia, kad partijos rinkėjas bus mišrus. Partija savo kandidatus kels ne visose vienmandatėse apygardose. Pasak jo, kol kas planuojama išsikelti 45 vienmandatininkus. Pirmieji 10 vienmandatininkų, pasak partijos pirmininko, bus patvirtinti birželio 19 dieną vyksiančiame „Laisvės ir teisingumo“ tarybos posėdyje.
 
„Esu užsibrėžęs tikslą 45 vienmandatininkus turėti, ten, kur matau realius šansus, ten, kur matau 2-3 vietas, ten, kur matau žmogų, gebantį surinkti balsų.(…) Turime šiandien 34 preliminariai, tai reikia tiesiog su visais susiderinti dėl apygardų“, – informavo R. Žemaitaitis.
„Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas prognozuoja, kad Seimo rinkimuose į parlamentą galėtų patekti maždaug 8 partijos nariai pagal sąrašą, o maždaug 8 būtų išrinkti vienmandatėse apygardose.
 
A. Zuokas: partijos tikslas atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms
 
Savo ruožtu A. Zuokas akcentavo, kad naujai įkurtos partijos tikslas bus atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms. Pasak politiko, šiai rinkėjų grupei išgirdus partijos programą „Laisvė ir teisingumas“ galėtų tikėtis maždaug 10-12 vietų Seime.
 
„Šiems žmonėms niekas dabar neatstovauja, tai jeigu jie mus išgirs, mūsų programa jiems bus priimtina, tai tada mes tikrai neabejotinai praeisime 5 procentų barjerą, aišku, turime stiprių kandidatų vienamndatėse apygardose, tai turėtų būti frakcija 10-12 narių. Puiki komanda koalicinei Vyriausybei“, – prognozėmis dalinosi A. Zuokas.
 
„Jeigu mes sutartume dėl programinių dalykų, mes galėtume kalbėtis su visomis politinėmis partijomis, kurios gautų pasitikėjimą iš rinkėjų. Galiu pažymėti, kad nemažą dalį mūsų politinės programos, kurią mes turėjome praeituose rinkimuose, reikia pripažinti, kad „valstiečiai“ įgyvendino“, – akcentavo politikas.
 
A. Zuokas informuoja planuojantis dalyvauti vienmandatėje rinkimų apygardoje.
 
„Aš planuoju dalyvauti Vilniuje, kandidatuoju Šeškinės-Šnipiškių vienmandatėje apygardoje“, – teigė jis.
 
A . Paulauskas dėl dalyvavimo rinkimuose dar svarsto
 
Savo ruožtu A. Paulauskas neslėpė, kad vis dar yra neapsisprendęs dėl dalyvavimo artėjančiuose Seimo rinkimuose.
 
„Aš nežinau dar dėl dalyvavimo Seime. Tokių pasiūlymų turiu, bet aš dar galvoju. Aš dalyvauju politikoje, o Seimas nebūtinai vienintelė politinė vieta, kur gali dalyvauti. Visiems atrodo, kad ten Seime kažkaip tai medumi patepta“, – teigė A. Paulauskas.
 
A . Paulauskas neslepia, kad esant galimybei norėtų užimti teisingumo ministro postą.
 
„Norėčiau, be abejo, su teise susiję dalykai man yra artimi“, – pripažino politikas.
 
Šeštadienį Artūro Zuoko vadovaujamos partijos „Laisvės sąjungos (liberalų)“ pagrindu įkurta partija „Laisvė ir teisingumas“. Suvažiavimo metu likviduota „Tvarkos ir teisingumo“ partija prijungta prie A. Zuoko vedamos partijos. Ši pervadinta į „Laisvės ir teisingumo“ partiją, jos pirmininku išrinktas Remigijus Žemaitaitis.
 
Kaip ELTA jau rašė, balandžio pabaigoje prie A. Zuoko partijos prisijungė A. Paulausko vadovaujamas visuomeninis judėjimas „Pirmyn, Lietuva“. A. Paulauskas, R. Žemaitaitis ir A. Zuokas dar anksčiau buvo pranešę apie planus kurti politinę jėgą, kuriai planuojama suteikti „Laisvės ir teisingumo“ pavadinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.07; 06:00

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad balsavimas Seime dėl vienkartines 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams parodė tiek „valstiečių“ , tiek konservatorių siaurus rinkiminius interesus.
 
Pasak jo, nors konservatoriai ir kritikavo „valstiečių“ vienkartinės išmokos idėją, bet artėjant rinkimams jie taip pat supranta, kad jų didžiausią elektorato dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir bus skiriamos 200 eurų išmokos.
 
Seime ketvirtadienį patvirtinta, prieš posėdį stipriai opozicijos kritikuota, vienkartinė 200 eurų išmoka pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams. Ši priemonė nukreipta į beveik 910 tūkst. asmenų.
 
Bet po įvykusio balsavimo paaiškėjo, kad „prieš“ opozicijoje balsavo tik 8 parlamentarai: Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Algirdas Sysas, liberalai Gintaras Steponavičius, Viktorija Čmilytė – Nielsen, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas bei du konservatorių frakcijos nariai Mantas Adomėnas, Arvydas Anušauskas.
Pinigai. Slaptai.lt foto
 
Paklaustas, kodėl tik du konservatoriai balsavo „prieš“, profesorius A. Krupavičius teigė, kad Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų didelę dalį rinkėjų, skirtingai nei liberalų, sudaro pensinio amžiaus žmonės.
 
„Čia savo elektorato pažinimas. Liberalų sąjūdyje ir už Laisvės partiją balsuoja daugiau jauni žmonės, kuriems 200 eurų klausimas nėra aktualus, o ir pensininkų dalis, kuri balsuoja už liberalus, yra maža. O Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių elektoratas yra žymiai pagyvenęs. Tai „valstiečiai“ vienu būdu stengiasi mobilizuoti pensininkus savo naudai, o konservatoriai taip pat nori sėdėti ant dviejų kėdžių ir taip įtikti savo rinkėjams. Čia visur labai siauri, rinkiminiai interesai“, – sakė Eltai A. Krupavičius.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Pasak politologo, ketvirtadienio balsavimas Seime parodė tiek opozicinių, tiek valdančiųjų frakcijų dviveidiškumą.
 
„Čia nėra lyderystės, tik dviveidiškumas. Mėgstamiausia sporto rūšis Seime – dviveidiškumas. Tai galioja ir valdantiesiems, ir opozicijai. Pats sprendimas dėl 200 eurų yra ydingas, ir tai aišku kaip du kart du lygu keturi. Tai vienkartinė akcija, ir jokios tvarios politikos dėl pačios pensininkų būklės pagerinimo taip pat nėra. Užuot parodžiusi savo požiūrį į vienkartinį ir rinkiminį projektą, opozicija irgi galvoja, kiek už juos balsuos pensininkų ir kaip tie pensininkai elgtųsi, sužinoję, kad kai kurios opozicijos frakcijos neparėmė 200 eurų projekto. Tai siūlyčiau tuomet (opozicijai – ELTA) neužsiiminėti kitą kartą kritika iš tuščio į kiaurą. Tuomet bent aiškiau visiems būtų“, – sakė jis.
 
A. Krupavičių stebina, kad opozicija nepateikė jokių rimtų alternatyvų „valstiečių“ inicijuojamam projektui dėl 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams.
 
„Mane labiausiai nustebimo visiškas negebėjimas sugalvoti alternatyvių idėjų. Alternatyvos apsiribojo tik tuo, kad sakė, jog vienas scenarijus yra mokėti tuos 200 eurų anksčiau. Antras scenarijus – padalinti pinigus į kelis mėnesius. Štai ir viskas. Bet apskritai visas pasiūlymas yra ydingas ir nesukuria jokių prielaidų pačių pensijų augimui. To kito scenarijaus, kuris remtųsi tvarios politikos principais, opozicija nesugebėjo pateikti“, – sakė A. Krupavičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 08:00

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Politologai sutaria, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra orientuotas į artėjančius Seimo rinkimus, siekiant atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę.
 
Visgi politologai kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad esminiai konkurentai artėjančiuose Seimo rinkimuose yra ne konservatoriai ar liberalai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“, prieš rinkimus save pristatysiantys kaip kairiąją politinę jėgą.
 
Mykolo Romerio universiteto politologas Virgis Valentinavičius įsitikinęs, kad socialdemokratai, nusprendę nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą, artėjant rinkimams bando stiprinti savo tapatybę.
 
„Sprendimas yra susijęs su Seimo rinkimais ir socialdemokratai, matyt, galvoja, kad dabar reikia atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę. Tai, manyčiau, yra pakankamai normalus žingsnis“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
 
Visgi politologas kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas artėjančiuose parlamento rinkimuose jiems yra ne konservatoriai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“.
 
„Klausimas, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas, pagrindinis jų tapatybės griovėjas yra valdantieji, „valstiečiai“, kurie prieš rinkimus save vėl pozicionuos kaip kairę partiją. Ir „valstiečiams“, ir ponui G. Paluckui žymiai svarbesnė problema yra iš tikrųjų aiškiai pasakyti, o kuo mes skiriamės nuo „valstiečių“ ir kuo mes už juos esame geresni“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
 
„Kuo jie skiriasi nuo konservatorių ir liberalų tarsi aišku. Čia daugiau toks simbolinis saitų nutraukimas, atkreipimas į save dėmesio ir kartu, sakyčiau, ženklas, kad pandemija baigiasi ir prasideda rimtas rinkimų sezonas“, – pridūrė jis.
 
V. Valentinavičiaus teigimu, šis socialdemokratų sprendimas nebuvo netikėtas, nes, pasak politologo, paprastai, žvelgiant į bendras tendencijas, partijos prieš rinkimus labiau siekia atsiriboti.
 
Visgi MRU politologas pabrėžia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti bendradarbiavimą vargu ar paveiks opozicijos darbą, nes, pasak eksperto, opozicija koronaviruso pandemijos kontekste bet kokiu atveju yra likusi šešėlyje.
 
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Opozicijos darbą paveikti yra labai sunku, kadangi to darbo yra labai nedaug, ir apskritai, kol dominuoja pandemija, opozicija liko šešėlyje ir nelabai ką gali padaryti. Tai ar su socialdemokratais, ar be jų – ypatingo skirtumo nėra“, – savo įžvalgomis dalinosi V. Valentinavičius.
 
„Manau, „socdemai“ nebus paskutiniai, visos partijos pradės lipti ant bačkos ir mojuoti rankomis, kad atkreiptų į save dėmesį. Tai tik pradžia“, – situaciją Seime apibendrino politologas.
 
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Algis Krupavičius antrina V. Valentinavičiui, taip pat teigdamas, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra nukreiptas į artėjančius Seimo rinkimus.
 
Politologas akcentuoja, kad panašių precedentų Lietuvos politikoje yra pasitaikę ir anksčiau.
 
„Manau, kad sprendimas yra pirmiausiai rinkiminis. Mes jau matėme (panašius – ELTA) precedentus, kai 2008 metais taip pat likus kuriam laikui iki rinkimų Tėvynės sąjunga, kuri rėmė tuometinę Kirkilo mažumos Vyriausybę, nusprendė taip pat atsisakyti paramos ir oponuoti Kirkilo Vyriausybei“, – Eltai kalbėjo A. Krupavičius.
 
Pasak politologo, dabar yra analogiška situacija ir socialdemokratams prieš rinkimus neapsimoka būti opozicijoje su konservatoriais, nes G. Palucko vadovaujami socialdemokratai turi labai ambicingus planus artėjantiems Seimo rinkimams.
 
„Socialdemokratų ambicijos būsimiems Seimo rinkimams tikrai yra pakankamai didelės. Jie mažų mažiausiai diskutuoja apie galimybę finišuoti tarp dviejų trijų daugiausiai balsų surinkusių partijų ir būti viename opozicijos laive su kita opozicijos partija, konservatoriais, jiems rinkiminiu požiūriu tikrai neapsimoka ir dėl to toks žingsnis ir buvo žengtas“, – akcentavo politologas.
 
A. Krupavičiaus teigimu, socialdemokratams nutraukus bendradarbiavimo susitarimą su opozicija ir veikiant savarankiškai „socdemams“ atsiveria didesnės matomumo galimybės.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
VDU profesorius taip pat atkreipia dėmesį ir į opozicijos koalicijoje egzistavusį tam tikrą konservatorių ir socialdemokratų vertybinių pozicijų disonansą.
 
„Ideologiškai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra ganėtinai liberaliai konservatyvi politinė organizacija, o socialdemokratai, ypač per pastaruosius metus, pabandė sugrįžti labiau prie tradicinių kairiųjų vertybių. Tai net ir vertybiškai žiūrint tam tikras disonansas dabartinėje opozicinių partijų koalicijoje egzistavo“, – teigė jis.
 
Visgi A. Krupavičius teigia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą esminio poveikio opozicijos veiklai neturėtų padaryti.
 
„Jeigu opozicinės partijos norėtų kažkokioje srityje pasiekti rezultatus, kuriems nepritaria valdantieji, nori nenori jiems teks šiek tiek derinti pozicijas“, – akcentavo A. Krupavičius.
 
ELTA primena, kad socialdemokratų partijos valdyba nusprendė nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą.
 
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, komentuodamas sprendimą nebetęsti bendradarbiavimo su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcijomis, pabrėžia, kad šiuo metu reikia konstruktyvaus oponavimo, o ne politinių rietenų.
 
„Konservatorių politinio veikimo būdas artėjančių rinkimų fone vis labiau aštrėja, yra priešinantis, o konstruktyvų pasiūlymų – mažai. Mes nenorime būti tapatinami su tokiu veikimu ir tokiais siūlymais, kaip, pavyzdžiui, paskutiniai dėl Darbo kodekso. Konservatoriai ir liberalai tegu kalba savo vardu, o mes kalbėsime savo“, – sako G. Paluckas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.28; 12:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi  savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.

Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?

Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?

Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios  rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.

Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.

Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.

Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.

Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.

Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.

Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi  Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.

Teksto autorius – Daktaras  Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.03.30; 16:00

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Sako, patys netikėčiausi dalykai nutinka jų nelaukiant. Tokie jau mes esame, kad, būdami maži, neklausome tėvų patarimų nežaisti su ugnimi, bet tai suprantame tik nusideginę. Kartais pamąstau, kokių aukštumų žmonės pasiektų, jeigu mokytųsi kad ir ne iš kitų, bet bent jau savo klaidų. Deja… O susitelkimas ir vienybė gyvenimo siųstų išbandymų akimirkomis – išvis net ne galimybė, o būtinybė.

Juk ir didžiausias negandas išgyvendavo tik tos tautos, kurios susitelkdavo ir veikdavo išvien.

Čia absoliučiai netinka neoliberalų visur peršama individualistų ideologija. Veiksmingas yra tik bendruomeniškumas, solidarumas, veikimas kartu.

Tai itin svarbu įsisąmoninti šiuo metu, kai atslinko nematomas priešas lyg ir gražiu vardu – koronavirusas. Filosofiškai žvelgiant, jis eilinį kartą mums priminė, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami. Bet jis taip pat akivaizdžiai mums demonstruoja ir kitą esminį dalyką – kad tik organizuota, sutelkta galia gali šiems įššūkiams pasipriešinti.

Tokia galia gerąja šio žodžio prasme demokratinėse valstybėse yra sutelkta vyriausybių rankose.

Politika. Vytauto Visocko nuotr.

Ir kaip veidmainiškai šiandien skamba ankstesni ponų liberalų pareiškimai, kad vyriausybės funkcijas reikia privatizuoti, jos galias visaip mažinti. O dabar, pamiršę, už ką agitavo, patys pirmieji puolė kritikuoti, kad vyriausybė to ar ano nepadarė arba padarė blogai.

Vienareikšmiai privalome pripažinti, kad būtent ši Vyriausybė kartu su Seimu pademonstravo gan aukštą organizuotumą ir sugebėjimą priimti optimalius sprendimus tokios visiškai, bent pradžioje, nežinomos grėsmės akivaizdoje. Suprantama, mokantiems tik kritikuoti, o ne dirbti, labai tai nepatinka. Nes būtent ši jau kelerius metus visų opozicionierių, politologų, žurnalistų ir šiaip mėgėjų parėkauti mušta valdančioji koalicija kartu su Vyriausybe bent iki dabar veikia visiškai skirtingai, nei 2009 m. veikė TS-LKD su liberalais.

Yra aiškiai ir artikuliuotai viešai paaiškinama, ko mes galime tikėtis ir ką reikia daryti. Jie nesigiria, kad viskas eina, kaip sviestu patepta, pasako, kad yra ir daug nežinomybės, kad sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ir kokie iššūkiai mūsų laukia. Ir, kas įdomu, nors jie ir klupma, klysta, bet eina ir daro, o svarbiausia – neieško kaltų, nors tai ir yra labai mėgstamas kai kurių visažinių ir viską išmanančių veikėjų užsiėmimas.

Sutinku, tikrai daug kągalima padaryt igeriau. Užpirkti daugiau reagentų tyrimams atlikti, turėti didesnes asmens apsaugos priemonių atsargas, kurias galima buvo sukaupti šalies krašto apsaugos ministerijos sistemoje, panaudojant jiems pastaruoju metu skirtas didžiules lėšas. Galima daug dalykų padaryti geriau ir efektyviau, bet negalima paneigti ir to objetyvaus fakto, kad su turimais resursais ir esama sistema padaryta tikrai daug ir, tikuosi, ateityje bus daroma dar geriau.

Politikuojame. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau užt ai, kad ne viskas padaryta taip, kaip norėtųsi, atsakinga ne viendabartinė politinė valdžia – atsakingos ir buvusios. Ir ko gero – visos be išimties. O ypač ponai konservatoriai, kurie valdydami Lietuvą 1996-2000 m.m., panaikino, sukritikavę kaip sovietinę, taip vadinamą valstybinio rezervo sistemą. Trumpai tai buvo materiali sandėlių su įvairiomis atsargomis, tarp jų – ir medicininių prepratų bei priemonių sistema, bet ją panaikino. O panaikino todėl, kad stengėsi būti labai moderniais ir vadovavosil iberalų principu, kad už pinigus viską nusipirksi.

Panaikinti panaikino, bet gyvenimas aiškiai įrodo, kad reikėjo ne panaikinti, o modernizuoti – ką grįžęs į aktyvią politiką (2000 m.) ir siūliau daryti. Deja, nebuvau išgirstas. Pasirodo, griauti mokame, pamokyti kitus – irgi. Tačiau, kai ateina nelaukta, nekviesta nelaimė, susigriebiame, kad reikia dirbti, o ne postringauti. Būtent tie ponai ir ponios, kurie šiandien kritikuoja, per konservatorių 2009 m. įvykdytą taipvadinamą naktinę reformą ir sudavė triuškinantį smūgį patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, atimdami pensijas ir padidindami mokesčius. Leido A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I.Šimonytei ne tik padidinti valstybės skolą dvigubai, bet ir, kas svarbiausia, pasiskolinti ne už 1,5 proc., kaip buvogalima, o už 9,5 proc. Taip buvopadaryta žala valstybei už 1,9 milijardo, bet niekas už tai nenubaustas, net viešai oficiliai nepasakyta, kad taip elgtis suvalstybės finansais negalima.

Dabartinė valdančioji koalicija pasielgė išmintingai, pandemijos akivaizdoje paremdama vyriausybės operatyviai parengtas priemones ateinančiai ūkio krizei sušvelninti. Pagirtina, kad jų esmė – kuo didesnis darbo vietų išsaugojimas. Suprantama, kad niekas šiandien nežino, kaip toliau viskas vyks ir kokių dar priemonių reikės imtis, bet, kaip liaudyje sakoma, pirmas blynas tikrai neprisvilęs.

Deja, kraujas užverda, matant tyčines priekabes ir kliauzes, kuriomis siekiama vienintelio tikslo – ne pagerinti situaciją, o tik pademonstruoti save, kliudant vyriausybei ir pareigūnams dirbti tokiomis įtemptomis sąlygomis. Turiu mintyje Seimo narių G. Landsbergio ir J. Sabatausko priekabes, kad vyriausybė viršijo įgaliojimus, paskelbdama karantiną. Matote, nesuorganizavo ilgalaikio niekam nereiklaingo diskusijų maratono su šiais ponais. O toliau dargražiau. G.Lansbergis su A.Anušausku dabar paleido naują plokštelę – reikalauja įvesti karinę padėtį.

Kitaip nei pigiu siekiu pasireklamuoti ir atkreipti į save dėmesį tokių iniciatyvų nepavadinsi. O ir pati idėja yra nesavalaikė ir tik kelianti papildomą paniką bei sėjanti neužtikrintumo jausmą. Tiesa, su sarkazmu galima pasakyti, kad vienas naudingas elementas šiame pasiūlyme yra. Karinės padėties įvedimas numato ir žiniasklaidos cenzūros įvedimą, tad išnyktų kai kurių politikų kaprizingos publikacijos spaudoje. Bet ar to reikia? Mano supratimu – NE!

Politikuojame. Vytauto Visocko nuotr.

Dabar būtina pamiršti susikirstymą į pozicijas ir opozicijas ir atsisakyti tuščios kritikos, o tiksliau sakant – trukdančiam sklandžiai veikti kabinėjimuisi tarti griežtą STOP! Reikia pakilti aukščiau savo asmeninių ir partinių ambicijų, tapti VALSTYBININKAIS (prašau nepainioti su „valstybininkų” klanu) gerąją ir kilnia šio žodžio prasme. Mums kaip niekada reikia susitelkimo, gražių iniciatyvų – kaip kad daro Lietuvos pramonininkų konfederacija, vietoj verkšlenimo paraginusi verslo bendruomenę solidarizuotis ir padėti medikams, ar kaip elgiasi tūkstančiai savanorių, jau ėmęsi konkrečių darbų. Dabar ne apie reitingus ir būsimus Seimo rinkimus reikia mąstyti, o susitelkti ir bendromis pastangomis įveikti nematomą, bet labai pavojingą priešą.

Mes privalome iš šios negandos išeiti su kuomažesniais nuostoliais ir išmoktomis pamokomis ateičiai. O pasimokyti tikrai yra ko. Reikia būtinai atkurti mano jau minėtą valstybinio rezervo sistemą, kuri buvo sunaikinta, stiprinti vyriausybės galias ir didinti institucijų gebėjimus, permąstyti krašto apsaugos sistemos integravimo į bendrą veikimą galimybes, reaguojant ir į panašias grėsmes.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį valstybės dalyvavimą, vystant šalies ūkį, ypač tokiose gyvybiškai svarbiose sferose, kaip žmonių sveikatos apsaugos priemonių ir prietaisų gamyba, ir pan. Manau, reikės irdiskusijos dėl konkretaus reglamento, numatančio atsakomybę už melagingų naujienų platinimą, ir ne tik panašios grėsmėsakivaizdoje, bet ir įprastomis sąlygomis. Mūsų Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad yra draudžiama kurstyti nesantaiką, tik ši norma nežinia kodėl ignoruojama. Manau, ją būtina prisiminti, ir tai būtų ypač aktualu dabartinėmis sąlygomis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas

2020.03.20; 06:00

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Šalies vadovo vyriausiojo patarėjo Povilo Mačiulio teigimu, susitikime aptartos politinės aktualijos, priešrinkiminis sezonas, įstatymų leidyba, taip pat švietimo ir socialinės srities problematika.
 
„Kalbėjo apie du klausimų blokus. Pirmiausia, apie artėjančią pavasario sesiją, darbą su Seimu. Prezidentas akcentavo iniciatyvas, kurios aktualios Prezidento institucijai. Daugiausia laiko buvo sugaišta ties viešųjų pirkimų tobulinimu. Taip pat buvo kalbama apie biudžeto formavimą ir valdysenos klausimus. Skirta nemažai laiko švietimo reformoms, nacionaliniam susitarimui. Antras klausimų paketas susijęs su parlamento rinkimais ir kas galėtų būti po jų. Liberalai akcentavo racionalų valstybės lėšų valdymą, teisingą mokesčių sistemą bei išimčių mažinimą“, – sakė P. Mačiulis.
 
Tuo metu susitikimą komentavusi V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad prezidentui svarbios švietimo reformos.
 
„Švietimo susitarimas yra prioritetas prezidentui ir kuriam Seime teikiamas nemažas dėmesys. Prezidentas klausė, kaip sekasi dirbti su švietimo susitarimu, apie tai pasikeitėme nuomonėmis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kalbėdama apie artėjančius rinkimus, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad liberalų ambicijos yra pasirodyti geriau nei 2016 metų Seimo rinkimuose.
„Liberalų ambicija yra pasirodyti bent jau ne blogiau nei 2016 metais. Manau, kad tai yra realistinis tikslas. Mūsų prioritetas būtų Centro dešinės koalicija. Tačiau vertinant gerą patirtį bendradarbiavimo opozicijoje, manau, kad galima kalbėti ir apie platesnę koaliciją. Žinoma, viską nulems rinkimų rezultatai“, – sakė ji.
 
Paklausta, ar bendradarbiaus su kitomis liberaliomis partijomis, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad Liberalų sąjūdis kviečia jungtis visus liberaliai mąstančius žmones.
 
„Šiandien liko viena liberali partija, visos kitos nuėjo laisvės keliu. O jeigu rimtai, manau, mes esame atviri su visais liberaliai mąstančiais politikais. Kaip seniau esu sakiusi, kviesime liberaliai mąstančius žmones jungtis prie mūsų, ką daugelis ir daro“, – teigė ji.
 
ELTA primena, kad prezidentas praėjusią savaitę taip pat susitiko su Socialdemokratų partijos pirmininku Gintautu Palucku. Šalies vadovas per kelias ateinančias savaites planuoja susitikti ir su kitais parlamentinių partijų lyderiais. G. Nausėda susitikimus su partijų lyderiais organizuoja jau ne pirmą kartą – tai darė ir savo kadencijos pradžioje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.11; 08:12

Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį vyksta Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai tvirtina bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei renka partijos valdymo organus.
 
Vieno iš naujosios partijos iniciatorių Rimanto Jono Dagio teigimu, šiuo metu prie partijos prisijungė dar vienas parlamentaras, buvęs „valstiečių“ frakcijos narys Egidijus Vareikis, o su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu diskusija dar vyksta.
 
Taip pat, pasak R. J. Dagio, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
 
„Įsteigus partiją esame numatę eilės regioninių skyrių įkūrimą, kokybiškos rinkiminės programos parengimą, galiausiai – savo idėjų ir konkrečių planų pristatymą žmonėms visoje Lietuvoje. Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“, – teigė R. J. Dagys.
 
Suvažiavimą steigėjai pradėjo malda, kurią vedė kunigas Robertas Grigas. Toliau buvo giedamas himnas bei choro atliekamos liaudies, patriotinės dainos, taip pat giesmė „Ave Marija“.
Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
R. J. Dagio teigimu, palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. Kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
 
„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui, ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją Eltai išsakė R. J. Dagys.
 
Partijos steigiamasis suvažiavimas vyksta Vilniaus mokytojų namuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.09; 07:00

Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario Rimanto Jono Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
 
„Įsteigus partiją esame numatę eilės regioninių skyrių įkūrimą, kokybiškos rinkiminės programos parengimą, galiausiai – savo idėjų ir konkrečių planų pristatymą žmonėms visoje Lietuvoje. Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“, – teigė R.J. Dagys.
 
Pasak R. J. Dagio, palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. Kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
 
„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją Eltai išsakė R. J. Dagys.
 
Partijos steigiamasis suvažiavimas vyks Vilniaus mokytojų namuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.08; 08:58

Artūras Zuokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Artūras Zuokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vertindamas pastaruosius įvykius vidaus politikoje, buvęs ilgametis Vilniaus meras, vienas iš naujos partijos „Laisvė ir teisingumas“ iniciatorių Artūras Zuokas sako, kad pritaria buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuomonei, jog Jaroslavas Narkevičius neturėjo būti paskirtas susisiekimo ministru. Politiko vertinimu, tai – prezidento Gitano Nausėdos klaida.
 
Kartu A. Zuokas teigia, jog G. Nausėda neturėtų konfliktuoti su valdančiaisiais ir premjeru Sauliumi Skverneliu. Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu politikas negailėjo kritikos bažnyčios atstovams, aktyviai dalyvaujantiems politiniuose procesuose, įvertino lenkų tautybės žmonių situaciją Lietuvoje bei paaiškino, kaip partija „Laisvė ir teisingumas“ sieks atstovauti konservatyviam liberalui.
 
Jo teigimu, partijų lyderiai neturėtų skelbti išankstinių nuomonių, su kokiomis politinėmis jėgomis niekada neitų į koaliciją, nes, juokauja A. Zuokas, politika – ne prekybos centras, kuriame gali išsirinkti minkščiausius batonus.
 
– Lapkričio pabaigoje, kartu su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu ir buvusiu Seimo nariu Artūru Paulausku paskelbėte apie bendrus planus Seimo rinkimams – dalyvausite vienu sąrašu ir nekonkuruosite vienmandatėse rinkimų apygardose. Trečiadienį informavote, kad jungiatės ir kuriate naują konservatyvią-liberalią partiją „Laisvė ir teisingumas“. Kokios reakcijos sulaukėte iš kolegų, kitų politikų?
 
– Yra geros reakcijos ir iš rėmėjų, ir iš konkurentų pagarbi reakcija. Visus suintrigavo toks, sakyčiau, teisingas sprendimas dėl pavadinimo, tai yra LT – „Laisvė ir teisingumas“, kas labai atliepia šiandienines Lietuvos problemas. (…) Ši muškietininkų linija toliau gražiai eina.
 
Manau, kad rinkėjai turėtų tai matyti. O šiaip, aišku, norėčiau, kad atkreiptų dėmesį į mūsų deklaracijos turinį. Į ją mes įdėjome labai įdomių, tvirtų ir originalių teiginių, kurie tikrai atliepia šiandieninius visuomenės poreikius Lietuvoje. Tai turi skambėti naujai ir norėtųsi, kad deklaracijos turinys taptų nauju diskusijų objektu. (…)
 
– Jūs su liberalais siejamas jau seniai, tačiau R. Žemaitaičio liberalumą kritikuoja ne tik kitų liberalių partijų atstovai, tačiau ir politologai. Kokias Tvarkos ir teisingumo sąsajas su liberalizmu įžvelgiate jūs?
 
 Žiūrėkime į istoriją. Kažkada „Tvarka ir teisingumas“ taip pat savo pavadinime turėjo liberaldemokratų pavadinimą. Juolab, jie yra atskilę nuo Lietuvos liberalų sąjungos. Taigi, kaip gerai kažkada R. Žemaitaitis buvo išsireiškęs – esame vieno ąžuolo gilės, tik pabirusios. O kodėl mes pabrėžiame, kad esame labiau konservatyvūs liberalai, tai su ta intencija, kad tai iš tikrųjų daugiau ar mažiau atspindi mūsų partijos narių požiūrius, vertinimus. Antra – yra noras, kad Lietuvoje šiek tiek būtų grįžta prie ideologinės diskusijos, prie tam tikrų pagrindų ir parodyti skirtumus, kad liberalai yra skirtingi – yra kairieji liberalai, kuo šiandien mes drąsiai galime vadinti Laisvės partiją. Yra liberalai, kurie pretenduotų į klasikinį liberalizmą, kaip šiuo atveju – Liberalų sąjūdis su tam tikromis išimtimis. Mes – Laisvės sąjunga dar berods 2011-2012 m. į savo programą stipriai įtraukėme krikščioniškąjį pagrindą, kalbėjome apie krikščioniškąjį liberalizmą, kas lygiai taip pat yra atskira liberalizmo srovė.
 
Taigi, šiuo atveju mes ieškojome to būdo, kaip parodyti savo skirtumus ir savo vertybinius pagrindus. Be abejonės, individo laisvė mums yra pagrindas, tačiau mes sakome, kad galime bet kuriuo atveju susitarimo būdu savo laisvės apimtį, laisvės galią sumažinti ir susitarti dėl bendrojo gėrio, kam tikrai prieštaraus libertaras arba klasikinis liberalas. (…) Šiuo atveju yra kitoks liberalizmas ir mes norime tai parodyti visuomenei.
 
– Pažiūrėkime iš šalies į kuriamos partijos pristatomą ideologiją. Kokia prasmė vadintis liberalu, jei ne į visų žmonių teises sieksite atsižvelgti? Pavyzdžiui, LGBT bendruomenės. Kodėl tik partnerystė, o ne santuoka? Jei remiatės krikščioniškomis vertybėmis, tai šalia kelio paliekate tuos, kurie jomis nesiremia.
 
– Tai šiuo atveju mes matyt negalime atliepti visų 100 proc. visuomenės interesų – tai būtų labai naivu ir galbūt tik diktatoriškos valstybės galėtų to siekti ir tai, matyt, būtų dirbtina. Mes labai aiškiai pasisakome. Nėra šiandien daug politinių partijų, kurios įtrauktų į savo deklaraciją arba programą, kaip vieną pagrindinių punktų, kad turi būti partnerystės institutas, įstatymas ir juo žmonės gali naudotis. Tame tarpe – ir LGBT bendruomenės nariai, tačiau kartu mes pabrėžiame, kad, kalbėdami apie santuokos institutą arba jo supratimą, mes laikomės krikščioniškos prizmės. Į santuoką mes žiūrime per krikščionišką prizmę ir tai, kas yra įtvirtina mūsų Konstitucijoje. Toks mūsų požiūris, mes tą teigiame viešai – kažkam galbūt patinka, kažkam galbūt ne, bet toks yra mūsų vertybinis pasirinkimas.
 
Kita vertus, dėl to mes ir pridedame, kad esame konservatyvūs liberalai. Būtent šioje temoje mes esame konservatyvūs, tačiau esame vieni iš pirmųjų, kurie drąsiai sakome, kad bet kuriuo atveju partnerystės įstatymas turi būti priimtas ir juo turi naudotis tie, kurie norėtų. Čia yra jų teisė.
 
– Kalbate apie iš dalies konservatyvų požiūrį į šeimą ir jos teisinę formą. Kaip tuomet vertinate idėją, kuriai jau pritarė Seimas, steigti Nacionalinę šeimos tarybą, kurios vienas iniciatorių buvo parlamentaras Rimantas Jonas Dagys?
 
– Mes savo deklaracijoje aiškiai pasisakome, kad politikai neturėtų kištis į šeimos reikalus ir neturėtų pradėti vertinti, kurti apibūdinimus, kas yra šeima, kokia šeima tikresnė ar netikresnė. Palikime tai mūsų žmonėms, mūsų vyrams, moterims, šeimoms spręsti patiems. Čia jau mes atliepiame tą grynąją liberalizmo srovę. Kada politikai kišasi ir bando keisti terminus, apibūdinimus, tai tik supriešina visuomenę, todėl šiuo atveju su ponu Dagiu ir jo idėjomis mes visiškai neturime jokių bendrumų. Atvirkščiai, netgi priešingai. Maža to, savo deklaracijoje labai pabrėžiame tai, kad turime baigti valstybėje priiminėti įstatymus, kurie bando kažką priversti. Pagrindas šiuo atveju yra įtikinimas argumentais, kad žmogus nesielgtų blogai ar pasirinktų gerą sprendimą iš įsitikinimo, analitinio mąstymo, o ne dėl to, kad įstatymas verčia.
 
Lygiai taip pat, kalbėdami apie bažnyčios vaidmenį visuomenėje, noriu priminti, kad bažnyčia yra atskirta nuo pilietinės visuomenės.
 
Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas Artūras Zuokas ir Eltos korespondentė Dainora Karklytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiandien mes matome bažnyčioje, ypatingai katalikų, dvi sroves – viena, kuri dirba puikų darbą, aiškindami, kas yra gerai, kodėl nereikia daryti aborto, kodėl reikia pasirinkti gyventi santuokoje ir priimti įžadus, prisiekiant vienas kitam. Ji puikiai tą darbą dirba. Pažiūrėkite, tose bažnyčiose, kur yra aktyvūs, išsilavinę ir šiuolaikiški kunigai, nueikite į mišias – pamatysite labai daug žmonių. Tačiau yra šiandien dalis Lietuvos bažnyčios atstovų, kurie tingi dirbti savo darbą. Jie bando per politikus įtvirtinti tam tikrus draudimus arba tam tikrus nurodymus, kad visuomenė jiems paklustų.
 
Mes labai aiškiai sakome, kad tai yra ne tas kelias. Negalima paversti tam tikrų siekių prievarta, tai tik supriešins visuomenę. Jeigu kalbėtume apie bažnyčios rolę visuomenei, tai jos darbas yra bažnyčioje, jos darbas yra aiškinant, šviečiant žmogų, kad žmogus įtikėtų ir pats sąmoningai pasirinktų vieną ar kitą kelią, o ne bandant per politikus.
 
Juo labiau, kas skamba labai keistai XXI a. Europos Sąjungoje, (…) kad bažnyčia oficialiai bando dalyvauti politikoje, inicijuodama politinius darinius ar vos ne inicijuodama jų steigimą, parinkdama politikus. Tai – ne tas kelias, kurį mes palaikytume.
 
– Grįžkime prie rinkimų. Kas bus jūsų konkurentai Seimo rinkimuose? Iš vienos pusės, jūs save vadinate konservatyvia-liberalia politine jėga, kita vertus – rinkimuose dalyvaujate su „tvarkiečiais“. Taigi, ar savo konkurentus matytumėte Liberalų sąjūdį ir A. Armonaitės „Laisvės partiją“, ar tai būtų kiti naujų politinių darinių iniciatoriai – A. Juozaitis bei krikščioniškas vertybes iškeliantys V. Sinica, R. J. Dagys?
 
– Aš nesusiaurinčiau taip požiūrio į galimą rinkėją. Juo labiau, kaip taisyklė, gal tik kelios partijos su tam tikromis išimtimis turi tą stabilesnį rinkėją. Rinkėjas šiandien turėtų būti labai pragmatiškas ir sąmoningas. Kad jis rinktųsi tą politinę jėgą, kurios programa yra geriausia, kurios atstovai nekelia abejonių, kad jie pajėgūs. Šiandien mes labai aiškiai pretenduojame į centro, centro-dešinės rinkėjus ir kaip vieną pagrindinę socialinę grupę arba visuomeninę grupę išskiriame tą, kurią paskutiniu metu mūsų aukščiausi valstybės pareigūnai ir tam tikri ekonomistai vadino „gyvulių ūkiu“ – savarankiškai dirbančius žmonės. Mes labai griežtai norime pasakyti, kad negalima įžeidinėti žmonių ir jų vadinti gyvulių ūkiu. Ypač tų, kurie (…) šiandien sudaro labai didelę visuomenės dalį. Kalbu apie tuos, kurie dirba pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, autorines sutartis ir visa kita. Kurie, kitaip tariant, yra patys sau darbdaviai.
 
Mes jiems ir norime šiandien atstovauti. Norime juos ginti, nes šiandien, jei kažkas leidžia juos vadinti „gyvulių ūkiu“, yra nepateisinama.
 
Savo programoje ir deklaracijoje taip pat aiškiai sakome, kad mes norėsime ir sieksime, jog būtų didesnė mokestinė įvairovė ir žmonės, kurie nori būti patys sau darbdaviai, patys laisvai galėtų rinktis darbo formą, turėtų tokią galimybę. Tokia galimybė būtų sudaryta ir įstatymu, ir mokestine prasme, vadinasi – lygiavos nėra ir nebus, jos ir nebūna. Tokiu būdu mes prieštaraujame visiems tiems, kurie sako, kad turi būti vienoda mokestinė bazė apmokestinant dirbantį žmogų, nes tai yra noras juos suvaryti į vieną standartą, kurpalį… Tai yra neįmanoma.
 
Kirpėjai, kurie dirba savo įrankiais, savo rankomis, savo laiku pagal individualią veiklą ar verslo liudijimą išėjus atostogų, atostoginių niekas nemoka. Ji turi pati užsidirbti. Neduok Dieve, jei kažkas atsitiks jos rankai– dirbti nebegali, tai viskas, tai tampa jos problema. Lygiai taip pat kūrybiniai darbuotojai – nemaža dalis žurnalistų, menininkų, visi kiti dirba vienu metu dešimtyje skirtingų projektų, neturi vieno darbdavio.
 
Pagaliau žmogus gali ir nenorėti turėti vieną darbdavį. Tai yra tai, ką mes norime atstovauti, o šitų žmonių, pagal Statistikos departamento duomenis, yra 230 tūkst. Lietuvoje – dirbantieji pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, kitas savarankiško darbo formas. Plius – jie turi šeimos narius. Šiandien mes juos pabrėžiame, kaip pagrindinę atstovaujamą interesų grupę, nes šiandien jų niekas negina, atvirkščiai – vadina įžeidžiančiai.
 
– Įsivaizduokime scenarijų. Ateina rinkimai, visi žmonės, kurie vairuoja automobilius su LT numeriais – tokių rinkėjų palaikymo juokavote laukiantys, nubalsuoja už „Laisvę ir teisingumą“. Su kokiomis politinėmis jėgomis jūsų rinkimų sąrašas svarstytų kurti valdančiąją koaliciją?
 
– Šiandien, aišku, dar labai anksti kalbėti, tačiau visą laiką pabrėžtume idėjinį bendrumą ir programinį suderinamumą. Mes niekada neturėtume pasakyti, kad su tais nedirbsime, kaip kažkada buvo labai madinga. Norime pabrėžti, kad susipriešinimo visuomenėje per daug. Šiandien reikia telkiančios lyderystės. (…) Neabejotinai kito Seimo valdančioji dauguma bus taip pat koalicinė, ir, jeigu mes suderinsime savo programas, dėl jų susitarsime, tai galima sudaryti tvarią koaliciją, kuri leistų įgyvendinti tas programas, idėjas, kurias kiekvienas koalicijos partneris bus pateikęs savo rinkėjams.
 
– Esame turėję pavyzdžių, kai politinės partijos lyderis įvardija, su kuo tikrai nesudarytų koalicijos. Gal tuomet ir jūs turite tokį „juodąjį sąrašą“?
 
– Mes tikrai nebūsime tie, kurie taip sakytų. Aš turiu tokią frazę, kad politika – ne prekybos centras, kur ateini ir išsirinkai minkščiausius batonus. Tiesiog rinkėjai išrinko, yra jų atstovai Seime, jie turi savo idėjas, programas, tai turime sėsti prie stalo ir tartis bei susidėlioti optimaliausią kelią. Išankstiniai nusistatymai prieš kažką yra labai sudėtingi ir kelia tik konfliktus, o šiandien tų konfliktų Lietuvoje ir taip per daug.
 
– Jūs save įvardinate konservatoriais-liberalais. Kaip vertinate premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą apie konservatorius–Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionys demokratus, kaip antivalstybinę partiją?
 
– Yra politologinis vertinimas ir yra dalykinis vertinimas. Šiandien neabejotina, kad „valstiečių-žaliųjų“ partija mato viešą konfliktą ir aštrią priešpriešą su konservatoriais, kaip vieną iš veikimo būdų. Priminsiu, kad kažkada socialdemokratai su Algirdu Brazausku priešakyje ir konservatoriai su profesoriumi Vytautu Landsbergiu tarpusavyje labai aštriai konkuravo ir negailėjo vieni kitiems visokiausių epitetų, (…) bet tai leido šioms politinėms partijoms užaugti iki pagrindinių politinių jėgų Lietuvoje ir visą laiką būti arba vieniems, arba kitiems valdžioje. (…)
 
Aš manau, kad čia jų („valstiečių“ – ELTA) taktinis pasirinkimas – konfrontuoti su konservatoriais ir aiškiai atspindėti tuos žmones, kurie yra prieš konservatorius, o tokių yra nemažai.
 
Jeigu žiūrėti iš dalykinės pusės, tai aš daug kur tikrai galėčiau sakyti, kad konservatoriai savo veikla šiandien yra padarę ypatingai didelę žalą Lietuvos valstybei, mūsų žmonių lūkesčiams, kuriuos jie galėjo būti patenkinę, jeigu nebūtų tam tikrų sprendimų. Konservatoriai turi gerą savybę patys prisidirbti, bet apkaltinti kitus. (…)
 
Konservatorių veiksmai ir sprendimai grynai dėl merkantilinių, politinių tikslų, savų, kaip partijos, padarė didelę žalą Lietuvai. Tai neabejotina.
 
– Pasukime kalbą prie kitų partijų. Premjeras S. Skvernelis DELFI teigė matąs teigiamai pasikeitusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. Savo ruožtu pats V. Uspaskichas taip pat neslepia ambicijų Seimo rinkimuose. Ar, jūsų nuomone, V. Uspaskichui realu grįžti į politinės padangės aukštumas?
 
– Jis tikrai neatsisakys Europos Parlamento nario mandato, tai jo Lietuvos politikoje tiesiogiai nebus, bus tik fragmentiškai arba tiek, kiek reikalaus rinkimuose keliami tikslai. Aš kol kas nematau nei asmenų, kurie aplink jį yra ir kurie pretenduotų tapti nariais Seime, nei programos ir teiginių. Gerai pažįstu Viktorą. Vis dėlto pasakyti ir gebėti padaryti… Didelis atstumas yra tarp tų dviejų dalykų. Aišku, šiandien aš manau, kad jis rinkimuose tikrai turi bangą, nes dalis rinkėjų, kurie nusivylę tais pačiais socialdemokratais, „valstiečiais“ ieškos alternatyvų, bet į tuos rinkėjus ir mes pretenduosime. Ypač „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjai, partijos nariai, R. Žemaitaičio rinkėjai yra būtent tie, kurie galėtų lygiai taip pat patraukti.
 
Jei mes sugebėsime pasiekti, kad apjungsime skirtingus rinkėjus didžiųjų miestų, regionų, taip pat tam tikras kitas socialines, visuomenines grupes, tai mes galime lygiai taip pat sėkmingai konkuruoti dėl tų rinkėjų palankumo. (…)
 
– Pakalbėkime apie šalies vadovus. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją tarp premjero S. Skvernelio bei valdančiųjų ir prezidento Gitano Nausėdos? Turint omenyje ne tik susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus istoriją, bet ir nežinioje esančią ekonomikos ir inovacijų ministro perspektyvą.
 
– Mes – mūsų partija oficialiai rėmėme ir palaikėme G. Nausėdą ir džiaugiamės jo pergale bei laimėjimu, o dabartinė situacija, manau, yra tam tikros jo arba jo komandos klaidos, į kurias prezidentas pateko, visiškai tikėtina, ne savo valia. Konfliktai, kurie šiandien yra, nereikalingi. Neabejoju, kad dar tik kadencijos pradžia ir prezidentas tikrai ras būdą, kaip tą situaciją suvaldyti, nes, jeigu kalbant apie susisiekimo ministrą, tai pritarčiau jau nuskambėjusiai nuomonei (Dalios Grybauskaitės – ELTA), kad jis neturėjo būti skiriamas ministru.
 
Susisiekimo ministerija nėra tik asfaltas, žvyrkeliai – tai sudėtingesni iššūkiai. (…) Su visa pagarba dabartiniam ministrui, bet jis tų kompetencijų neturėjo. Jei jau paskyrei (ministru – ELTA), tai bandyti dėl tam tikrų visiškai smulkmeniškų dalykų kelti reikalavimus ir bandyti jį prievarta nuimti, ypač dar prieš biudžeto svarstymą… Na, reikia suprasti. Grįšiu prie palyginimo – tai ne prekybos centras, kur pasirinkai geriausią sprendimą iš lentynos. Iškėlus ministro atstatydinimo klausimą prieš biudžeto priėmimą, tai natūralu, kad ir premjeras turėjo pagrindą įsižeisti, taip pat ir valdančioji dauguma, nes, puikiai žinant poną Tomaševskį ir jo kategoriškumą, tai mes šiandien tikriausiai būtume be priimto valstybės biudžeto.
 
Šiuo atveju, manau, kad yra klaida ir tikiuosi, kad prezidentas vis dėlto ras būdą, kaip tą klaidą ištaisyti, negriaunant ir savo autoriteto, ir nepasiduodant tam tikrų suinteresuotų politologų arba kitų politinių partijų sprendimui, kad kariauk iki galo, čia mirties yra gyvybės klausimas. Manau, kad reikia sėsti prie stalo su premjeru ir rasti sutarimą. Aišku, jau ekonomikos ir inovacijų ministras turi būti patvirtintas.
 
Dabartinis kandidatas (Lukas Savickas – ELTA) yra labai geras – šiuolaikiškas, jaunas žmogus, puikiai kalbantis užsienio kalbomis ir valstybė negali neturėti vienos iš pagrindinių ministerijų vadovo.
 
Asmeniškumai neturėtų kenkti valstybei. Tikiuosi, kad prezidentas ir jo komanda ras sprendimus. Jeigu būčiau prezidentas, daryčiau kitaip – šiandien reikia rasti politiką, kuris nenorėtų konkuruoti dėl pirmos žinutės feisbuke, kas ką pasakė. (…)
 
– Vis dėlto lapkričio 14-27 d. Baltijos tyrimų atliktos apklausos duomenimis, vertindami šalies vadovo santykius su dabartine Vyriausybe ir valdančiąja dauguma Seime, kas antras Lietuvos gyventojas – 50 proc. – respondentų pažymėjo, kad prezidentas turėtų būti griežtesnis, vertindamas Vyriausybės bei Seimo daugumos darbus. Ar pritariate, kad G. Nausėda valdantiesiems turėtų būti griežtesnis?
 
– Visą laiką nuo senų laikų žmonės ir visuomenė nori, kad kažkas bartų tuos, kuriuos valdo. Be abejonės, prezidentas turi būti reiklus ir valdantieji daugelyje sričių nusipelno kritikos bei pastabų, bet klausimas – kaip mes siekiame permainų mūsų valstybėje? Prezidentas pasiektų ženkliai daugiau, jei sukviestų prie stalo, išdiskutuotų temą ir susitartų. Išeiti ir kalbėti spaudos konferencijų metu arba įrašais feisbuke – tai ne ta politika, kurios šiandien, mano manymu, reikia ne tik Lietuvai, bet ir Europos valstybėse. Mūsų prezidentui būtų galima pasimokyti iš ponios Merkel (Vokietijos kanclerės – ELTA) – ji nebėgs pirma į feisbuką arba pasakys, kad turi idėją ir dabar darykite taip. Ji sukvies, išdiskutuos ir išeis visi su sprendimu. Nuo to jos autoritetas tik didėja. (…)
 
Prezidentas vis dėlto ne iš politinio lauko atėjęs. Tai yra gerai… Jo komanda jauna, tikrai gera, yra labai gerų, įdomių žmonių, kurie turi savo patirtis. Jiems reikia tą akmenuką apeiti. Tačiau ir premjeras šiandien galėtų būti šiek tiek lankstesnis – ateiti, ištiesti ranką ir pasakyti: „prezidente, dirbkime vardan tos Lietuvos“. Nedaug ir liko, neieškokime priešpriešų, o žiūrėkime, ką galime bendrai nuveikti. Manau, kad tai būtų valstybei ir Lietuvos žmonėms ženkliai geriau ir naudingiau. Iššūkių šiandien labai daug – gresiančios ekonominės permainos, Europos biudžeto svarstymas ir jo mažėjimas bei daugelis kitų globalių iššūkių, kurie šiandien yra ženkliai svarbesni, nei kotletai už kažkieno tai sąskaitą.
 
– Politinėje diskusijoje atsirado tautinis elementas – premjeras S. Skvernelis prabilo apie lenkų diskriminaciją tautiniu pagrindu. Jums su V. Tomaševskio partija tenka dirbti savivaldybės taryboje. Kaip manote, ar lenkai iš tiesų išskiriami dėl jų tautybės?
 
– (…) Paprastame lygmenyje dažnai tas argumentas yra naudojamas. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ir V. Tomaševskis siekia susipriešinimo. Ir nemaža dalis jo rinkėjų balsuoja už jį, nes jis iš tikrųjų labai gerai moka sukurti priešpriešą. Ypatingai anksčiau, dabar jau galbūt ta korta yra išnaudota. Jis jau daug metų politikoje akcentuoja esą egzistuojančią priešpriešą. Vis dėlto realiame gyvenime taip nėra.
 
Nėra priešpriešos tarp skirtingų tautybių Lietuvoje. Pažiūrėkime į mūsų ministrus, muzikos atlikėjus, taip pat kitų gyvenimo sferų (atstovus – ELTA). To, ką konfliktu paversti bando politikai, realiame gyvenime nėra ir šiandien nesvarbu, kokia jūsų tautybė, jūs galite drąsiai ir visiškai laisvai jaustis Lietuvoje, siekti karjeros – ypatingai Vilniuje.
 
Tačiau yra kita svarbi problema, apie kurią kažkada buvo kalbėta. Regionuose, kur dominuoja ugdymas lenkų kalba – Vilniaus rajone, taip pat Šalčininkų, kituose – išsilavinimo kokybė, kurią gauna lenkiškai kalbanti visuomenės dalis lenkiškai dėstomose mokyklose yra pati prasčiausia. Rusakalbės mokyklos šiandien duoda geresnį išsilavinimą savo mokiniams, nei lenkiškos. Čia jau yra problema. Vadinasi, tam tikri politikai išnaudoja švietimą, kad žmogus nebūtų kritiškai mąstantis, kad jis būtų kažkuria prasme priklausantis ir visa kita. Tai yra globalūs ir ilgalaikiai dalykai, bet dėl to V. Tomaševskis tikrai nusipelno kritikos.
 
– Ką apskritai galvojate apie LLRA-KŠS užimamas pozicijas? Ar jie galėjo, ypatingai biudžeto priėmimo metu, iš tiesų šantažuoti valdančiąją daugumą?
 
– Negalima to vadinti šantažu, jeigu žmonės gina savo įsitikinimus ir savo principus. Šiuo atveju V. Tomaševskis ir jo partija jau ne kartą yra įrodžiusi, kad, jeigu jų programinės idėjos nepriimamos, jie neina į valdančiąją daugumą, atsisako politinių postų ir pan. (…) Jis labai aiškiai pabrėžia tokią bekompromisinę politiką – mes norime įvykdyti pažadą savo rinkėjams, mes jiems žadėjome tą, tai įtraukite į programą, patvirtinkite ir mes būsime valdančioje daugumoje.
 
Tai nėra šantažas – tai yra tiesiog kategoriškas ginimas savo programinių nuostatų, už kurias jis gauna rinkėjų pasitikėjimą. Priimti ar nepriimti, sutikti su tuo, ar ne – jau kitos pusės klausimas. Vėlgi, jei kalbame apie liberaliąją demokratiją, negalėtų nedidelį balsų skaičių turinti politinė organizacija iš esmės primesti daugumai savo darbotvarkę arba dienotvarkę. Tai nėra sąžininga ar teisinga ir šiuo atveju dažnai būna perlenkiama lazda, bet tada jie atsisako būti valdančioje daugumoje.
 
– Kalbant apie lenkų interesus, politinėje diskusijoje tarsi dingęs klausimas dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose originalo kalba. Trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje įvardijote „Laisvę ir teisingumą“, kaip partiją, nebijančią žodžio tautybė. Ar pritartumėte asmenvardžių rašybai dokumentuose originalo kalba?
 
– Sakyčiau, kad sprendimą turime rasti. Yra ES patirtis. Daugelis važinėjame po skirtingas ES valstybes – yra nacionalinė, valstybinė kalba ir, jei dauguma gyventojų gyvena kitos tautybės, šalia yra vietovės užrašas tos tautinės mažumos kalba. Pavyzdžiui, šiandien Suvalkuose rasi ir lietuvišką užrašą. Tam tikros politinės partijos bandė visa tai supriešinti, kita vertus, suprantama, kad ir visuomenei reikėjo paaiškinti, reikėjo laiko, kad mes pažiūrėtume į šį klausimą kažkaip kitaip. Kad, pagaliau, turėtume bent diskusiją. Manau, kad reikia rasti sprendimus, kurie būtų įmanomi, kalbant apie papildomų raidžių atsiradimą mūsų oficialiuose dokumentuose, lygiai taip pat vietovardžius. Tai yra spręstina ir čia nereikia laužyti iečių, nereikia dirbtinai kiršinti žmonių.
 
– Tai ar pritariate, kad būtina sudaryti galimybes asmenvardžius oficialiuose dokumentuose rašyti originalo kalba? Galbūt turėtume plačiau kalbėti apie asmenvardžių rašybą originalo kalba dokumentų antrajame puslapyje?
 
– Aš neabejoju, kad sprendimas yra, kaip išspręsti šį ilgalaikį konfliktą ir ginčą. Nereikia bijoti to, kas šiandien de facto jau egzistuoja – turime daug pavyzdžių, kada tuose pačiuose pasuose atsiranda ir W, kitos raidės. Manau, kad sprendimas yra, mes jo tikrai nebijotume ir siektume išspręsti šį konfliktą, iš kurio naudą semia tik tie, kurie nenori, kad būtų rastas tas sprendimas.
 
Tai, kad tai yra teisėti siekiai, yra suprantama. Pagaliau ir Lietuvių kalbos komisija šiandien yra pakeitusi poziciją, kuri anksčiau buvo radikalesnė ir netgi sako, kad daugeliu atveju nėra poreikio net įstatymų keisti. Viską yra įmanoma keisti administraciniame lygmenyje, taigi čia daugiau geros valios reikalas.
 
– Grįžkime prie vidaus politikos. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nebėra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Jis ne kartą buvo užsiminęs, kad sulaukia kvietimų prisijungti iš įvairių politinių jėgų. Galbūt vietą sąraše V. Pranckiečiui siūlytumėte ar jau siūlėte ir jūs?
 
– Ne, tikrai nesiūlėme, net kažkaip ir kalbų nebuvo. Mes norėtume, kaip ir kažkada buvau sakęs, būti toks politinis startupas. Ypatingai naujiems lyderiams, naujoms asmenybėms, kurie šiandien nėra politikoje – kad jie turėtų galimybę patekti, ateiti į politiką. Šiandien nėra paprasta surasti žmogų, kuris turi išsilavinimą, turi patirtį, svarbiausia – būtinai turi turėti gyvenimišką patirtį, tam tikrus pasiekimus, kad jis savo žinias panaudotų valstybės politiniame gyvenime. Tai – praktiškai neįmanoma misija, nes politikos lygmuo yra taip žemai devalvuotas, kad tie žmonės, kurių kaip tik labiausiai reikia valstybės valdyme, jie net varomi neateitų. Vien dėl to, kad yra begalė perteklinių apribojimų, visi kreipia dėmesį į šalutinius dalykus – kotletus ir panašiai.
 
Mūsų tikslas yra ieškoti ir pritraukti žmones, nors misija yra sudėtinga. Kalbant apie Seimo pirmininką, kuris neatstovauja Seime nieko, tai žiūrėkime iš valstybės pozicijos – ar tai yra gerai valstybei?
 
– Bet partijai gerai – jis populiarus.
 
– Taip, jis kaip asmenybė populiarus ir galbūt geras kaip žmogus, viskas tvarkoje, bet vis tiek yra sąranga, yra politinė logika. (…) Buvimas Seimo pirmininku be realaus politinio svorio ir sprendimų priėmimo galimybės, tai yra tik reprezentacinė figūra, už kurią mokesčių mokėtojai sumoka. Valstybei tai nenaudinga – Seime esančių politinių partijų vidiniai žaidimai, negalvojant apie valstybę. (…)
 
– Sakote, kad politikoje reikia žmonių, kurie turi gyvenimišką patirtį. Jūsų partijos lyderis bus ne iš politinės arenos?
 
– Mes ieškome. Jeigu kažkas norite, aplikuokite, siųskite man CV, kad norėtumėte vadovauti „Laisvės ir teisingumo“ partijai, vesti mūsų komandą į Seimą. Sėdame prie stalo ir diskutuojame. Šiuo metu kalbamės su nemaža dalimi įdomių žmonių, kurių patirtis, žinios, gebėjimai būtų naudingi valstybei. Galutinių sprendimų dar nėra, bet mes norime turėti naują, žinomą veidą, aktyvų, kurio gebėjimai būtų reikalingi valstybei Lietuvos žmonėms. (…) Turime susitarimą ir puikiai suvokiame, kad šiandien reikia naujo žmogaus. Ir ne tik partijos lyderio reikia, mums reikia ir daugiau asmenų, kurie norėtų dalyvauti ir konkuruoti vienmandatėse apygardose, būti rinkimų sąraše. Kurie ne tik norėtų, bet ir turėtų kompetenciją ir gebėjimus – aš iškart ateinu, nulenkiu galvą, sėdame ir šnekamės. (…)
 
Šiandien reikia žmonių, kurie yra kažko pasiekę, turi gana stabilų savo asmeninį gyvenimą, kurio ėjimas į politiką būtų motyvuojamas ne atlyginimu, o savirealizacija. (…)
 
Turiu nemažą pažįstamų verslo žmonių ratą, kalbinu juos, kad reikia eiti į politiką, tai dar prieš dešimt metų jie man atsakydavo, kad reikia duoti dar laiko užsidirbti papildomai ir tada jie jau ateis. Praėjo laikas, vėl sakau, kad ateitų, kad reikia jų žinių, gebėjimų, patirties vadovauti, idėjų reikia valstybei, tai atsakymas būna, kad geriau jie žais golfą. Jie per tą laiką aptingsta. Vis dėlto pagrindinė priežastis yra ta, kad šiandien Lietuvoje dominuoja tokio vidutinio arba netgi žemesnio lygio politika, kuri atstumia asmenybes. Manau, kad toks yra politinis tikslas – apriboti politinį veikimą įvairiausiais apribojimais, kad tie žmonės, kurių mums reikia, į tą pusę net nežiūrėtų. Taip vidutinybės apsigina politikoje.
 
– Tai kaip žmonėms tuomet atsirinkti?
 
– Rinkėjui palinkėčiau būti pirmiausia labai kritišku – savo politiką įvertinti labai kritiškai. Antra, visą laiką žiūrėti į tų, kurie kažką siūlo, gyvenimo patirtis. Ar jie turi kažką padarę gyvenime, ar turi savo medį pasodinę, namą pastatę, šeimą užauginę, ar turi gyvenimišką patirtį? Šiandien daug žmonių gali labai gražiai kalbėti teoriškai, tačiau teorinių žinių neužtenka. Be gyvenimiškos patirties negalima suprasti daug dalykų. Reikia rinktis tuos, kurie turi geras idėjas, pakankamą energijos užtaisą ir gyvenimišką patirtį. Tas, kuris tai turi, nebus karštakošis. (…) Jei rinkėjai taip rinktųsi, tai kitą Seimą turėtų ženkliai geresnį ir efektyvesnį.
 
– Ačiū už pokalbį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.03; 00:30

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako turinti būgštavimų, kad premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis gali užstoti prezidento nepasitikėjimo sulaukusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
 
„Premjero žodis čia yra labai svarbus ir norėtųsi jį kuo greičiau išgirsti, bet, matyt, biudžeto peripetijos turės reikšmės. Bijau, kad Narkevičiaus klausimas gali tapti dalyku, kuris suvienys Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį. Jie gali abu užstoti šį ministrą“, – „Žinių radijui“ sakė liberalė, pabrėždama, kad pastaraisiais mėnesiais įžvelgusi nesutarimus tarp premjero ir valdančiosios „valstiečių“ partijos pirmininko.
 
Savo ruožtu pati V. Čmilytė-Nielsen tikino neturinti jokių abejonių dėl J. Narkevičiaus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ministras, sakė ji, po prezidento Gitano Nausėdos kritikos privalo trauktis.
 
„Opozicijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad ministras Narkevičius yra netinkamas eiti šias pareigas“, – akcentavo ji.
 
Tuo tarpu R. Karbauskio išreikštą skepsį dėl šalies vadovo pozicijos liberalė komentavo sakydama, kad „valstiečių“ lyderiui svarbiau partneriai, o ne reputacija.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Valdančiųjų reakcija parodo, kad nėra tokios reputacinės krizės, kuri Ramūną Karbauskį priverstų nusigręžti nuo savo pasirinktų partnerių“, – apibendrino Liberalų sąjūdžio vadovė.
 
Ketvirtadienį susisiekimo ministrui J. Narkevičiui prezidentas G. Nausėda išreiškė nepasitikėjimą ir paragino jį trauktis iš pareigų. Šalies vadovo abejones tolesniu J. Narkevičiaus darbu Vyriausybėje lėmė skandalai, į kuriuos per pastarąsias kelias savaites ministras įsivėlė.
 
Prezidentui pareiškus nepasitikėjimą susisiekimo ministru, R. Karbauskis žurnalistams sakė apgailestaujantis, kad, jo teigimu, šalies vadovas, stokodamas patirties savo poste, pasidavė opozicijos spaudimui ir organizuotam puolimui prieš J. Narkevičių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.29; 02:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

Trečiadienį su prezidentu Gitanu Nausėda susitikę opozicinių partijų lyderiai aptarė pirmalaikių rinkimų galimybę ir politinę situaciją šalyje. Po susitikimo opozicija neslėpė prezidentui akcentavusi tai, kad dėl politinės sumaišties valstybėje atsakomybę turėtų prisiimti valdantieji „valstiečiai“.
 
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pirmalaikiai rinkimai esamą nestabilią situaciją galėtų išspręsti.
 
„Mano nuomone, tai yra tikrai rimta alternatyva tai aklavietei, kurioje šiandien yra atsidūręs Seimas. Net sutinkant su tuo, kad surinkti reikiamus balsus šiandien galimybė nėra tokia didelė, tačiau kiekviena diena chaoso Seime priartina mus prie šios galimybės“, – sakė žurnalistams liberalė.
Ji teigė, kad prezidentą patikinusi, jog liberalai nuo savo intencijų neatsitrauks.
 
„Aš patvirtinau, kad mūsų frakcija, Liberalų sąjūdžio frakcija, mes ne tik esame padėję parašus, mes tikrai ir balsuosime už (pirmalaikius rinkimus. – ELTA) (…,) jei aklavietė Seime nesikeis“, – teigė ji, pabrėždama, kad, jei Seimas dirbs taip, kaip dirbo paskutinius kelis mėnesius, – pirmalaikiai rinkimai tiesiog neišvengiami.
 
„Mes vertinsime situaciją pagal tai, kaip vyksta darbas Seime. Jei bus taip, kaip buvo paskutinius mėnesius, tai didelių priežasčių optimizmui aš asmeniškai neturiu“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kokią nuomonę dėl pirmalaikių rinkimų prezidentas pateikė opozicijos politikams, liberalė nedetalizavo. Pasak jos, prezidentas šiuo klausimu dar kalbėsis su valdančiaisiais.  
 
„Jis sakė, kad laukia konsultacijos su valdančiaisiais. Tai yra normalu, prezidentas kalba su visomis politinėmis jėgomis Seime“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Politikė užsiminė, kad preliminari siūlomų pirmalaikių rinkimų data yra sausio 19-oji.
 
Savo ruožtu opozicijos lyderio pareigas šiuo metu einantis socialdemokratas Julius Sabatauskas tvirtino, kad su prezidentu kalbėjo apie keblią politinę situaciją, kurią, jo nuomone, indikuoja pažadų netęsiantys „valstiečiai“.
 
„Reikia pripažinti, kad valdantieji nesilaiko savo pažadų, netgi parašu patvirtintų pažadų, – turiu galvoje, švietimo darbuotojams, mokytojams, kuriems buvo prižadėta, bet biudžete nenumatyta. Ant nosies yra ir kitų reikalavimai – medikų, kultūros darbuotojų“, – teigė socialdemokratas.
 
Tuo metu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad tai, ar bus paskelbti pirmalaikiai rinkimai, ar ne, priklauso nuo „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio. Todėl, aiškino jis, tikimybė, kad bus realizuotas opozicijos keliamas pirmalaikių rinkimų klausimas, yra labai menka.
 
„Aš visgi skeptiškai vertinu išankstinių rinkimų galimybę, šis klausimas kybo ant Ramūno Karbauskio ir valdančiųjų galvos. Jeigu jie apsispręstų palaikyti – tada taip, iškart pasidaro realistiška, net jei koks vienas opozicijos balsas atkristų“, – sakė G. Landsbergis po opozicijos lyderių susitikimo su prezidentu.
 
G. Landsbergis teigė manąs, kad valdantieji atsitraukia anuo pirmalaikių rinkimų idėjos ir neketina šios iniciatyvos apskritai palaikyti.
 
„Tokiu atveju nieko nebus“,  sakė G. Landsbergis. Politikas teigė, kad liberalų iniciatyvą organizuoti pirmalaikius rinkimus parėmė tiek jis, tiek jo vadovaujama konservatorių frakcija Seime.
 
Savo ruožtu R. Karbauskis pastarąją savaitę Eltai sakė, kad opozicija blefuoja keldama pirmalaikių rinkimų idėją.
 
„Valstiečių“ lyderio teigimu, jei parašus dėl pirmalaikių rinkimų organizuojantys opoziciniai liberalai manytų, kad valdantieji gali šią idėją paremti, tokios iniciatyvos nerodytų.
 
„Netikiu, kad pas juos dauguma frakcijos narių nori išankstinių rinkimų“, – Eltai pastarąją savaitę sakė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.31; 00:02

Šeštadienį vyko Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) tarybos posėdis, kuriame aptarta Lietuvos politinė situacija, partijos planai ir pasiruošimas dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose.
 
Partijos taryba pritarė sprendimui aktyviai ruoštis artėjantiems Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, kurie vyks 2020 metų spalį. Pasak partijos pranešimo, nuspręsta pradėti formuoti vienmandačių rinkimų apygardų sąrašą, aktyvinti Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) skyrius visoje Lietuvoje, pritraukti daugiau liberaliai mąstančių žmonių.
 
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) taip pat patvirtino kriterijus, kuriais vadovaudamiesi bendradarbiaus su kitomis politinėmis jėgomis ir sieks liberalių jėgų suvienijimo.
 
Liberaliai mąstantys žmonės turėtų vienytis ir siekti didesnio atstovavimo Lietuvos politiniame gyvenime. LLS (liberalai) savo politinę veiklą grindžia liberalizmo principais ir krikščioniškoje kultūroje susiformavusios asmens ir bendrojo gėrio samprata.
 
,,Mes matome galimybes formuoti bendrus sąrašus su kitomis politinėmis partijomis ir nekonkuruoti vienmandatėse apygardose, tačiau Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) taryba dėl teisinių priežasčių nesvarsto galimybės vienytis su politinėms partijomis, šiuo metu teisiamomis korupcijos bylose“, – tokią Lietuvos laisvės sąjungos poziciją pristatė pirmininkas Artūras Zuokas, tarybos vardu pasveikinęs Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio naująją pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen ir palinkėjęs naujų bei teigiamų pokyčių partijoje.
 
LLS (liberalai) turi daugiau nei 4000 narių 27 skyriuose Lietuvoje, 45 narius savivaldybių tarybose ir vieną merą, skelbiama partijos pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:00

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako esanti įsitikinusi, kad Lietuvos liberalų susiskaidymas į atskirus darinius yra neracionalus. Tad, pabrėžia ji, dar ne taip seniai po kilusių nesutarimų partiją palikusiems ir naują partiją įkūrusiems liberalams jos vedamos politinės organizacijos durys yra atviros.
 
„Mes esame atviri bendradarbiavimui su kitais liberaliai mąstančiais politikais, ir aš asmeniškai manau, kad šiandien susidariusi situacija, kai yra kelios liberalios partijos, yra neracionali, ji neatliepia geriausių liberaliai mąstančių rinkėjų interesų (…) Mano vadovavimo metu kažkokios asmeninės ambicijos niekada netaps kliūtimi tam, kad mes bendradarbiautume su kitais liberalais“,  „Žinių radijui“ sakė politikė, pabrėždama, kad Liberalų sąjūdžio durys tiems, kurie paliko šią partiją, yra atviros.
 
„Mūsų partijos durys yra atviros visiems liberalams“,  teigė ji.
ELTA primena, kad prieš savivaldos rinkimus  2019 pavasarį iš Liberalų sąjūdžio pasitraukė dalis aktyvių ir žinomų politikų. Vėliau Seimo narės Aušrinės Armonaitės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva buvo įkurta nauja liberalios krypties Laisvės partija. Dar vienai liberalams save priskiriančiai partijai vadovauja buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 26-rugsėjo 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, šiuo metu už liberalus balsuotų 5,8 proc. A. Armonaitės vedama Laisvės partija, rodo apklausa, surenka 2,7 proc. palaikymą, A. Zuoko vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai turi 2,2 proc., populiarumą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.27; 09:30

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicijos lyderė ir Liberalų sąjūdžio (LRLS) kandidatė į partijos pirmininkus Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad Liberalų sąjūdžio dalyvavimo Lietuvos politiniame gyvenime perspektyvos yra geros.
 
Nepaisant Liberalų sąjūdį palikusių ir naują partiją įkūrusių buvusių kolegų, V. Čmilytė-Nielsen nusiteikusi optimistiškai, siekdama politinės jėgos, atsidūrusios rezonansą sukėlusioje politinėje byloje, pirmininkės posto. Pasak jos, Liberalų sąjūdis turį didelių ambicijų ateičiai. Politikės manymu, šiuo metu partijai, siekiančiai vėl atsistoti ant kojų po 2016 m. sudrebinusio korupcijos skandalo, reikia žvelgti į ateitį bei plėsti bendraminčių ratą.
 
Eltos kalbinta politikė teigia, kad jeigu taptų LRLS pirmininke, pirmiausia megztų dialogą su partiečiais ir kartu formuotų programą 2020 m. Seimo rinkimams.
 
„Eidama į šiuos pirmininko rinkimus turiu savo viziją, savo idėjas apie tai, kaip Liberalų sąjūdis turėtų atrodyti ateityje, su kokia programa turėtų eiti į 2020-ųjų metų Seimo rinkimus, tačiau pirmasis mano uždavinys yra kreiptis į partijos narius, į skyrius, įsiklausyti į jų nuomones, kokią partiją jie norėtų matyti, kad ji atlieptų labiausiai mūsų rinkėjų lūkesčius, ir kartu su partiečiais, artimiausia komanda suformuluoti tą programą, su kuria mes eisime į Seimo rinkimus“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Jos teigimu, korupcijos skandalas, sudrebinęs partiją 2016 m., atnešė partijai ne vien kritusius reitingus, reputacijos iššūkius bei sumažėjusį partijos kolegų skaičių, tačiau, teigė ji, padėjo partijai ir „apsivalyti“.
 
„Vienas pliusas šių visų dramatiškų įvykių buvo tas, kad tie žmonės, kurie prie Liberalų sąjūdžio prisijungė to labai spartaus kilimo metu, kurie prisijungė galbūt ne tiek dėl ideologinių priežasčių, kiek dėl išskaičiavimo ar dėl to, kad norėjo kažkokios greitos naudos ar tiesiog būti šalia laiminčios komandos, arba padaryti žaibiškai greitą karjerą, jie, žinoma, nubyrėjo patys pirmieji“, – Eltai pasakojo politikė, pridūrusi, kad Liberalų sajūdyje, anot jos, liko idėjiniai žmonės, nelinkę palikti politinę organizaciją dėl vieno žmogaus nusižengimų.
 
Paaiškino, kodėl nepasitraukė su Aušrine Armonaite ir Remigijumi Šimašiumi
 
Dabartinį partijos lyderį Eugenijų Gentvilą, teigė V. Čmilytė-Nielsen, ji labai vertina, nes, jos manymu, E. Gentvilui garbingai pavyko vadovauti partijai sunkiausiu laikotarpiu. Jos nuomone, principingumas nebėgti nuo iššūkių paskatino ją pačią nepasitraukti kartu su iš Liberalų sąjūdžio išėjusiais buvusiais bendražygiais Aušrine Armonaite bei Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi, kurie vėliau sukūrė naują liberalios krypties Laisvės partiją.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Manau, kad Eugenijui pavyko išvairuoti laivą, kurį jau visi skandino. Tokių kalbų buvo ilgą laiką. Manau, kad jam pavyko sunkiausią, tamsiausią partijai periodą ištraukti ir būtent, mano galva, labai aukštai vertinu tai, kad mes buvome principingi, atsakingi, nebėgome kurti naujos partijos nauju pavadinimu, bet su tais pačiais žmonėmis. Man tai atrodė pats blogiausias variantas, bandymas pasislėpti už naujos organizacijos iškabos, iš esmės atsiribojant nuo to skausmingo periodo, kuris irgi, deja, yra partijos istorija, taip jau yra“, – teigė Seimo opozicijos lyderė.
 
Vis dėlto liberalė tvirtino įsivaizduojanti bendradarbiavimą su Laivės partija, nes, anot jos, Liberalų sąjūdis neturi liberalių idėjų monopolio. Pasak V. Čmilytės-Nielsen, tai priklauso ir nuo A. Armonaitės bei R. Šimašiaus.
 
„Klausimas tik, ar Laisvės partijos vedliai, mūsų kolegos ir buvę bendražygiai, norėdami pakankamai agresyviai atskelti vieną kitą skyrių ar pervilioti pas save, nedegins tiltų. Dabar iš jų retorikos matome, kad tai yra laikas, kai jiems žūtbūt reikalingi nauji nariai, ir jie bijo bet kokios sąsajos (su Liberalų sajūdžiu. – ELTA) bei bando parodyti, kad yra kitokie“, – sakė kandidatė į LRLS pirmininkus, pridūrusi, kad abiejų partijų programos, pasak jos, yra beveik identiškos.
 
Kritikuoja valdančiuosius
 
Anot V. Čmilytės-Nielsen, dabartiniai Seimo valdantieji ir jų keliamas chaosas, teigia ji, neša žalą visai šaliai.
 
„Žala valstybei yra tikrai didžiulė. Tokios peštynės, muilo operos dar labiau menkina ir taip jau menką pasitikėjimą Seimu, klibina pasitikėjimą Vyriausybe ir apskritai šios valdančiosios daugumos galimybėmis padaryti kažką konstruktyvaus“, – sakė liberalė.
 
Valdantieji svajoja pratempti pusantrų metų iki Seimo rinkimų laikotarpį, teigia V. Čmilytė-Nielsen.
 
„Mes, esantys opozicijoje, nenorime tiesiog tempti tą laiką, nes konstruktyvaus veikimo galimybės yra labai apribotos, mūsų projektų dažniausiai net nepraleidžia per pateikimo stadiją. Tai yra tokia valdžia, kurios vienintelis siekis yra išgyventi iki rinkimų. Tai žalinga situacija valstybei“, – konstatavo ji.
 
Liberalios ideologijos žmones kviečia prisijungti
 
V. Čmilytės-Nielsen teigimu, Liberalų sąjūdis siekia plėsti savo bendraminčių ratą, siūlydamas diskutuoti ir spręsti kylančius iššūkius visiems kartu ir atskleidė, jog jau nuo rudens yra planuojama pradėti diskusijų ciklus.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Per idėjas (kviesime bendraminčius. – ELTA), per programą, aktualius pasiūlymus, atvirumą, diskusiją tiek su partiečiais, tiek su platesne bendruomene. Turime didelių planų rudens sezonui, tikimės, kad startuos diskusijų ciklas liberaliomis temomis. Tikimės, kad planai pavyks ir natūraliai žmonės įsitrauks, bendradarbiaujame ir su Lietuvos liberaliu jaunimu, tai ketiname daryti ir ateityje, ir su Europos liberalais, tai ir juos kviesime į Lietuvą dalintis savo patirtimi. Įvairias visuomenės grupes bandysime įtraukti“, – planais dalinosi liberalė.
 
Kandidatė į partijos pirmininko postą teigia, kad Liberalų sąjūdis turi ambicingų planų ir yra nusiteikęs bendradarbiauti su kitomis politinėmis partijomis.
 
„Mūsų kelias yra aiškus, mes nesidairome į šonus, einame į priekį, ruošiamės naujiesiems rinkimams. Esame parlamentinė partija, norime tokia išlikti ir didinti savo Seimo narių skaičių, tai šiuo atveju esame atviri bendradarbiavimui su centro dešinės partijomis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
ELTA primena, kad rinkimuose į Liberalų sąjūdžio pirmininkus dalyvauti apsisprendė Seimo opozicijos lyderė ir liberalų frakcijos Seime seniūnė V. Čmilytė-Nielsen, Trakų rajono merė Edita Rudelienė, Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius, Neringos savivaldybės tarybos narys Andrius Bagdonas ir Vilniaus skyriaus narys Vytautas Danilevičius.
 
Liberalų sąjūdžio naujasis pirmininkas bus renkamas slaptu elektroniniu balsavimu, likus savaitei iki rugsėjo 21 dieną planuojamo suvažiavimo.
 
Šiuo metu buvęs LRLS pirmininkas Eligijus Masiulis yra vienas pagrindinių kaltinamųjų vadinamojoje „MG Baltic“ byloje, sukėlusioje rezonansą 2016 m. Teisėsauga įtaria, kad politikas, imdamas kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.
 
Įtarimai pareikšti ir Liberalų sajūdžio partijai. Teisiamieji nepripažįsta savo kaltės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.07; 10:20

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.

Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.

Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.

Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.

Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.

Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.

Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.

„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.

Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.

V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.

TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.

„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.

LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.

Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.

V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.

Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.

„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.

„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.

„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.06; 06:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Eligijus Masiulis: NSGK išvada paremta suklastotais dokumentais. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Politine korupcija kaltinamas buvęs liberalas Eligijus Masiulis sako, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo išvada yra paremta suklastotais dokumentais, o pats komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas.

„Aš manau, kad visgi Seimas, Seimo komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas ir pradėjo iš dalies vykdyti teisingumą, kas pagal Konstituciją priklauso teismui. Tiesiog noriu palinkėti, kad kiekvienas dirbtume savo darbą“, – ketvirtadienį sakė E. Masiulis po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, kuriame pradėti nagrinėti politikams ir verslininkams pateikti kaltinimai dėl korupcinių nusikaltimų.

Žurnalistų paklaustas, kaip vertina tai, kad NSGK tyrimo medžiagoje figūruoja jo pavardė, E. Masiulis sakė tuo labai nesistebintis, nes, pasak jo, komiteto pastarąją savaitę paskelbta išvada yra paremta suklastotais dokumentais.

„Nieko čia nuostabaus ir nieko keisto. Jeigu tikslas yra artėjant teismo procesui suformuoti, sustiprinti visuomenės opiniją, kad čia vyko kažkokie baisūs dalykai, tai natūralu, kad ir mano pavardė minima. Bet pati išvada yra paremta suklastotais dokumentais. Nes yra krūva faktinių neatitikimų, kurie įrašyti valstybės saugumo departamento pažymoje“, – kalbėjo E. Masiulis.

Pasak korupcija kaltinamo buvusio liberalo, teismas yra ta vieta, kur turi būti vykdomas teisingumas.

„Aš manau, kad būtent teisinėmis priemonėmis ir bus įrodinėjamas kaltumas arba nekaltumas“, – pabrėžė E. Masiulis.

Ketvirtadienį Vilniaus apygardos teismas viešame posėdyje pradėjo rezonansą sukėlusios politinės korupcijos bylos svarstymą. Tačiau nepasirodžius vienam iš kaltinamųjų, svarstymas atidėtas iki penktadienio.

Politinės korupcijos byloje E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu.

Byloje dėl galimai korupcinės veiklos kaltinimai taip pat pareikšti koncernui „MG Baltic“, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai. Taip pat buvusiems šių politinių jėgų lyderiams – Vytautui Gapšiui, Šarūnui Gustainiui, Gintarui Steponavičiui bei buvusiam „MG Baltic“ viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui.

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.

Politinės korupcijos įsigalėjimą aiškinosi ir politikai, inicijavę parlamentinį NSGK tyrimą.

Birželio 5 d. Seimas pritarė NSGK parlamentinio tyrimo išvadoms, kuriose atskleista, kad verslo struktūros siekė daryti poveikį politiniams procesams Lietuvoje.

Parlamentinio tyrimo dėmesio centre atsidūrė koncernas „MG Baltic“, kuris paviešintoje VSD informacijoje įtariamas daręs neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, politikams ir politinėms partijoms.

Paviešintoje VSD medžiagoje, kuria remtasi atliekant NSGK tyrimą, pabrėžiama, kad E. Masiuliui vadovaujant Liberalų sąjūdžiui, „MG Baltic“ koncernas liberalų partiją visiškai kontroliavo.

Tai pat teigiama, „MG Baltic“ E. Masiuliui tapus susisiekimo ministru sukūrė schemą, siekiant laimėti Susisiekimo ministerijai pavaldžių įmonių ir įstaigų organizuojamus rangos darbų konkursus.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.07; 05:00

D. Mockus kaltina VSD pažymų klastojimu ir nekompetencija. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus tvirtina, kad neturi jokio tikslo lįsti į politiką, ir kategoriškai atmeta visus metamus kaltinimus dėl koncerno siekio paveikti politikus ir šalyje vykstančius politinius procesus.

Valstybės saugumo departamento (VSD) paviešintą ataskaitą D. Mockus įvertino kaip labai abejotinos vertės dokumentą, kuris, anot jo, rodo, kad arba VSD sąmoningai klastoja informaciją, arba yra tiesiog nekompetentinga.

LRT internetiniame portale penktadienį publikuotame interviu D. Mockus neigia, kad žurnalistas Tomas Dapkus buvo „MG Baltic“ atstovas, siekiant užmegzti ryšius su politikais.

„Aš jam niekada gyvenime nei pavedimų, nei prašymų užmegzti ryšių nesu davęs. Tai, kad T. Dapkus yra pateikiamas kaip „MG Baltic“ atstovas, švelniai tariant, yra daug abejonių keliantis faktas. Turėdamas fantazijos, jį gali paversti kuo tik nori“, – LRT aiškino D. Mockus, pridurdamas, kad visus kritiškus žurnalistus dažniausiai siekiama diskredituoti.

„MG Baltic“ prezidentas sako, kad paviešinta VSD informacija nėra atsitiktinė. Verslininkas mano, kad tai yra Prezidentūros atsakas į paskelbtus Eligijaus Masiulio laiškus.

„VSD pažyma yra atoveiksmis. Kad nereikėtų aiškintis apie laiškus, reikia vieną skandalą permušti kitu, galingesniu“, – interviu LRT žurnalistui pabrėžė D. Mockus, negailėdamos kritikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

„Tiesiogiai ji „(VSD nutekinta informacija, – ELTA) yra naudinga Prezidentūrai, ir ne tik. Šiuo atveju yra daugiau tų naudos gavėjų, bet pats didžiausias yra Prezidentūra“, – LRT portalui samprotavo verslininkas.

Duotame interviu „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus tvirtino, kad nesivels į viešųjų ryšių karą prieš VSD, o į paviešintą pažymą reaguos teisinėmis priemonėmis.

ELTA primena, kad išslaptintoje VSD informacijoje atskleidžiama, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 18:00

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Viešoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad esą Seimo narys liberalas Vitalijus Gailius galėjo būti parankus „MG Baltic“ asmuo, pats V. Gailius tai neigia, sakydamas, kad „nebuvo kažkoks projektas“.

Politikas tvirtina, kad tikrai nebuvęs parankus „MG Baltic“, o jeigu kam nors taip atrodo, „tai tegul persižegnoja“.

„Nežinau, kodėl aš parankus, jeigu mano iniciatyva buvo kreiptasi dėl tam tikrų šią įmonę dominančių objektų į prokuratūrą ir į ministerijas, ir prokuratūra gynė viešą interesą, ir teismuose šis juridinis asmuo pralaimėjęs yra. Tai aš tikrai nebuvau parankus. Jeigu kažkam atrodo, tai reikėtų tų žmonių klausti, kodėl jiems taip atrodo, bet jeigu jiems atrodo, tai tegul persižegnoja“,- žurnalistams sakė V. Gailius.

Skelbiama, kad esą „MG Baltic“ siekė, kad V. Gailius taptų Liberalų sąjūdžio lyderiu po Eligijaus Masiulio sulaikymo. Pats V. Gailius su tuo nesutinka.

„Jeigu mane palaikė pusė partijos narių rinkimuose, tai turbūt jų reikėjo paklausti, ar jiems darė kažkokią įtaką“,- sakė jis.

V. Gailius sakė, kad su žurnalistu Tomu Dapkumi bendravo dalykinėmis temomis, o ne politinėmis ir su visais žurnalistais bendravo ir toliau žada bendrauti.

Į Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pareiškimą, kad jis nemato bendros ateities Liberalų sąjūdyje, V. Gailius atsakė, kad trauktis iš partijos neketina, o jam R. Šimašius nėra autoritetas. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Man Šimašius nėra autoritetas, aš Liberalų sąjūdyje turiu kitų autoritetų, man autoritetas yra Petras Auštrevičius ir kiti partijos nariai, o Remigijaus nuomonė yra Remigijaus nuomonė. Aš sprendimus priimu pats, mane niekas pirštu nestumdo, o jeigu tai yra specialiai surežisuota situacija, parašant pamąstymus, tai reikėtų identifikuoti tos situacijos režisierių“, – sakė V. Gailius, pridurdamas, kad jis nėra „geras bičiulis buvusios VSD vadovybės“.

Jo teigimu, VSD yra žmonių, kurie dega kerštu daug kam.

„Taip, šitoje institucijoje yra likę žmonės, kurie dega kerštu. (…) Kažkam atrodo, kad formuojamas mano teigiamas įvaizdis. Mano įvaizdis niekada nebuvo neigiamas, aš niekada nebuvau vagis ir man nereikia atstatinėti įvaizdžio, skirtingai negu kažkam. Aš pats už savo įvaizdį pakovosiu, man patinka kovoti už teisybę“, – tvirtino V. Gailius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 06:00