Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicijos lyderė ir Liberalų sąjūdžio (LRLS) kandidatė į partijos pirmininkus Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad Liberalų sąjūdžio dalyvavimo Lietuvos politiniame gyvenime perspektyvos yra geros.
 
Nepaisant Liberalų sąjūdį palikusių ir naują partiją įkūrusių buvusių kolegų, V. Čmilytė-Nielsen nusiteikusi optimistiškai, siekdama politinės jėgos, atsidūrusios rezonansą sukėlusioje politinėje byloje, pirmininkės posto. Pasak jos, Liberalų sąjūdis turį didelių ambicijų ateičiai. Politikės manymu, šiuo metu partijai, siekiančiai vėl atsistoti ant kojų po 2016 m. sudrebinusio korupcijos skandalo, reikia žvelgti į ateitį bei plėsti bendraminčių ratą.
 
Eltos kalbinta politikė teigia, kad jeigu taptų LRLS pirmininke, pirmiausia megztų dialogą su partiečiais ir kartu formuotų programą 2020 m. Seimo rinkimams.
 
„Eidama į šiuos pirmininko rinkimus turiu savo viziją, savo idėjas apie tai, kaip Liberalų sąjūdis turėtų atrodyti ateityje, su kokia programa turėtų eiti į 2020-ųjų metų Seimo rinkimus, tačiau pirmasis mano uždavinys yra kreiptis į partijos narius, į skyrius, įsiklausyti į jų nuomones, kokią partiją jie norėtų matyti, kad ji atlieptų labiausiai mūsų rinkėjų lūkesčius, ir kartu su partiečiais, artimiausia komanda suformuluoti tą programą, su kuria mes eisime į Seimo rinkimus“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Jos teigimu, korupcijos skandalas, sudrebinęs partiją 2016 m., atnešė partijai ne vien kritusius reitingus, reputacijos iššūkius bei sumažėjusį partijos kolegų skaičių, tačiau, teigė ji, padėjo partijai ir „apsivalyti“.
 
„Vienas pliusas šių visų dramatiškų įvykių buvo tas, kad tie žmonės, kurie prie Liberalų sąjūdžio prisijungė to labai spartaus kilimo metu, kurie prisijungė galbūt ne tiek dėl ideologinių priežasčių, kiek dėl išskaičiavimo ar dėl to, kad norėjo kažkokios greitos naudos ar tiesiog būti šalia laiminčios komandos, arba padaryti žaibiškai greitą karjerą, jie, žinoma, nubyrėjo patys pirmieji“, – Eltai pasakojo politikė, pridūrusi, kad Liberalų sajūdyje, anot jos, liko idėjiniai žmonės, nelinkę palikti politinę organizaciją dėl vieno žmogaus nusižengimų.
 
Paaiškino, kodėl nepasitraukė su Aušrine Armonaite ir Remigijumi Šimašiumi
 
Dabartinį partijos lyderį Eugenijų Gentvilą, teigė V. Čmilytė-Nielsen, ji labai vertina, nes, jos manymu, E. Gentvilui garbingai pavyko vadovauti partijai sunkiausiu laikotarpiu. Jos nuomone, principingumas nebėgti nuo iššūkių paskatino ją pačią nepasitraukti kartu su iš Liberalų sąjūdžio išėjusiais buvusiais bendražygiais Aušrine Armonaite bei Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi, kurie vėliau sukūrė naują liberalios krypties Laisvės partiją.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Manau, kad Eugenijui pavyko išvairuoti laivą, kurį jau visi skandino. Tokių kalbų buvo ilgą laiką. Manau, kad jam pavyko sunkiausią, tamsiausią partijai periodą ištraukti ir būtent, mano galva, labai aukštai vertinu tai, kad mes buvome principingi, atsakingi, nebėgome kurti naujos partijos nauju pavadinimu, bet su tais pačiais žmonėmis. Man tai atrodė pats blogiausias variantas, bandymas pasislėpti už naujos organizacijos iškabos, iš esmės atsiribojant nuo to skausmingo periodo, kuris irgi, deja, yra partijos istorija, taip jau yra“, – teigė Seimo opozicijos lyderė.
 
Vis dėlto liberalė tvirtino įsivaizduojanti bendradarbiavimą su Laivės partija, nes, anot jos, Liberalų sąjūdis neturi liberalių idėjų monopolio. Pasak V. Čmilytės-Nielsen, tai priklauso ir nuo A. Armonaitės bei R. Šimašiaus.
 
„Klausimas tik, ar Laisvės partijos vedliai, mūsų kolegos ir buvę bendražygiai, norėdami pakankamai agresyviai atskelti vieną kitą skyrių ar pervilioti pas save, nedegins tiltų. Dabar iš jų retorikos matome, kad tai yra laikas, kai jiems žūtbūt reikalingi nauji nariai, ir jie bijo bet kokios sąsajos (su Liberalų sajūdžiu. – ELTA) bei bando parodyti, kad yra kitokie“, – sakė kandidatė į LRLS pirmininkus, pridūrusi, kad abiejų partijų programos, pasak jos, yra beveik identiškos.
 
Kritikuoja valdančiuosius
 
Anot V. Čmilytės-Nielsen, dabartiniai Seimo valdantieji ir jų keliamas chaosas, teigia ji, neša žalą visai šaliai.
 
„Žala valstybei yra tikrai didžiulė. Tokios peštynės, muilo operos dar labiau menkina ir taip jau menką pasitikėjimą Seimu, klibina pasitikėjimą Vyriausybe ir apskritai šios valdančiosios daugumos galimybėmis padaryti kažką konstruktyvaus“, – sakė liberalė.
 
Valdantieji svajoja pratempti pusantrų metų iki Seimo rinkimų laikotarpį, teigia V. Čmilytė-Nielsen.
 
„Mes, esantys opozicijoje, nenorime tiesiog tempti tą laiką, nes konstruktyvaus veikimo galimybės yra labai apribotos, mūsų projektų dažniausiai net nepraleidžia per pateikimo stadiją. Tai yra tokia valdžia, kurios vienintelis siekis yra išgyventi iki rinkimų. Tai žalinga situacija valstybei“, – konstatavo ji.
 
Liberalios ideologijos žmones kviečia prisijungti
 
V. Čmilytės-Nielsen teigimu, Liberalų sąjūdis siekia plėsti savo bendraminčių ratą, siūlydamas diskutuoti ir spręsti kylančius iššūkius visiems kartu ir atskleidė, jog jau nuo rudens yra planuojama pradėti diskusijų ciklus.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Per idėjas (kviesime bendraminčius. – ELTA), per programą, aktualius pasiūlymus, atvirumą, diskusiją tiek su partiečiais, tiek su platesne bendruomene. Turime didelių planų rudens sezonui, tikimės, kad startuos diskusijų ciklas liberaliomis temomis. Tikimės, kad planai pavyks ir natūraliai žmonės įsitrauks, bendradarbiaujame ir su Lietuvos liberaliu jaunimu, tai ketiname daryti ir ateityje, ir su Europos liberalais, tai ir juos kviesime į Lietuvą dalintis savo patirtimi. Įvairias visuomenės grupes bandysime įtraukti“, – planais dalinosi liberalė.
 
Kandidatė į partijos pirmininko postą teigia, kad Liberalų sąjūdis turi ambicingų planų ir yra nusiteikęs bendradarbiauti su kitomis politinėmis partijomis.
 
„Mūsų kelias yra aiškus, mes nesidairome į šonus, einame į priekį, ruošiamės naujiesiems rinkimams. Esame parlamentinė partija, norime tokia išlikti ir didinti savo Seimo narių skaičių, tai šiuo atveju esame atviri bendradarbiavimui su centro dešinės partijomis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
ELTA primena, kad rinkimuose į Liberalų sąjūdžio pirmininkus dalyvauti apsisprendė Seimo opozicijos lyderė ir liberalų frakcijos Seime seniūnė V. Čmilytė-Nielsen, Trakų rajono merė Edita Rudelienė, Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius, Neringos savivaldybės tarybos narys Andrius Bagdonas ir Vilniaus skyriaus narys Vytautas Danilevičius.
 
Liberalų sąjūdžio naujasis pirmininkas bus renkamas slaptu elektroniniu balsavimu, likus savaitei iki rugsėjo 21 dieną planuojamo suvažiavimo.
 
Šiuo metu buvęs LRLS pirmininkas Eligijus Masiulis yra vienas pagrindinių kaltinamųjų vadinamojoje „MG Baltic“ byloje, sukėlusioje rezonansą 2016 m. Teisėsauga įtaria, kad politikas, imdamas kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.
 
Įtarimai pareikšti ir Liberalų sajūdžio partijai. Teisiamieji nepripažįsta savo kaltės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.07; 10:20

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.

Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.

Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.

Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.

Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.

Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.

Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.

„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.

Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.

V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.

TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.

„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.

LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.

Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.

V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.

Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.

„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.

„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.

„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.06; 06:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Eligijus Masiulis: NSGK išvada paremta suklastotais dokumentais. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Politine korupcija kaltinamas buvęs liberalas Eligijus Masiulis sako, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo išvada yra paremta suklastotais dokumentais, o pats komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas.

„Aš manau, kad visgi Seimas, Seimo komitetas vykdydamas tyrimą peržengė savo kompetencijos ribas ir pradėjo iš dalies vykdyti teisingumą, kas pagal Konstituciją priklauso teismui. Tiesiog noriu palinkėti, kad kiekvienas dirbtume savo darbą“, – ketvirtadienį sakė E. Masiulis po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, kuriame pradėti nagrinėti politikams ir verslininkams pateikti kaltinimai dėl korupcinių nusikaltimų.

Žurnalistų paklaustas, kaip vertina tai, kad NSGK tyrimo medžiagoje figūruoja jo pavardė, E. Masiulis sakė tuo labai nesistebintis, nes, pasak jo, komiteto pastarąją savaitę paskelbta išvada yra paremta suklastotais dokumentais.

„Nieko čia nuostabaus ir nieko keisto. Jeigu tikslas yra artėjant teismo procesui suformuoti, sustiprinti visuomenės opiniją, kad čia vyko kažkokie baisūs dalykai, tai natūralu, kad ir mano pavardė minima. Bet pati išvada yra paremta suklastotais dokumentais. Nes yra krūva faktinių neatitikimų, kurie įrašyti valstybės saugumo departamento pažymoje“, – kalbėjo E. Masiulis.

Pasak korupcija kaltinamo buvusio liberalo, teismas yra ta vieta, kur turi būti vykdomas teisingumas.

„Aš manau, kad būtent teisinėmis priemonėmis ir bus įrodinėjamas kaltumas arba nekaltumas“, – pabrėžė E. Masiulis.

Ketvirtadienį Vilniaus apygardos teismas viešame posėdyje pradėjo rezonansą sukėlusios politinės korupcijos bylos svarstymą. Tačiau nepasirodžius vienam iš kaltinamųjų, svarstymas atidėtas iki penktadienio.

Politinės korupcijos byloje E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu.

Byloje dėl galimai korupcinės veiklos kaltinimai taip pat pareikšti koncernui „MG Baltic“, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, Darbo partijai. Taip pat buvusiems šių politinių jėgų lyderiams – Vytautui Gapšiui, Šarūnui Gustainiui, Gintarui Steponavičiui bei buvusiam „MG Baltic“ viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui.

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.

Politinės korupcijos įsigalėjimą aiškinosi ir politikai, inicijavę parlamentinį NSGK tyrimą.

Birželio 5 d. Seimas pritarė NSGK parlamentinio tyrimo išvadoms, kuriose atskleista, kad verslo struktūros siekė daryti poveikį politiniams procesams Lietuvoje.

Parlamentinio tyrimo dėmesio centre atsidūrė koncernas „MG Baltic“, kuris paviešintoje VSD informacijoje įtariamas daręs neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, politikams ir politinėms partijoms.

Paviešintoje VSD medžiagoje, kuria remtasi atliekant NSGK tyrimą, pabrėžiama, kad E. Masiuliui vadovaujant Liberalų sąjūdžiui, „MG Baltic“ koncernas liberalų partiją visiškai kontroliavo.

Tai pat teigiama, „MG Baltic“ E. Masiuliui tapus susisiekimo ministru sukūrė schemą, siekiant laimėti Susisiekimo ministerijai pavaldžių įmonių ir įstaigų organizuojamus rangos darbų konkursus.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.07; 05:00

D. Mockus kaltina VSD pažymų klastojimu ir nekompetencija. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus tvirtina, kad neturi jokio tikslo lįsti į politiką, ir kategoriškai atmeta visus metamus kaltinimus dėl koncerno siekio paveikti politikus ir šalyje vykstančius politinius procesus.

Valstybės saugumo departamento (VSD) paviešintą ataskaitą D. Mockus įvertino kaip labai abejotinos vertės dokumentą, kuris, anot jo, rodo, kad arba VSD sąmoningai klastoja informaciją, arba yra tiesiog nekompetentinga.

LRT internetiniame portale penktadienį publikuotame interviu D. Mockus neigia, kad žurnalistas Tomas Dapkus buvo „MG Baltic“ atstovas, siekiant užmegzti ryšius su politikais.

„Aš jam niekada gyvenime nei pavedimų, nei prašymų užmegzti ryšių nesu davęs. Tai, kad T. Dapkus yra pateikiamas kaip „MG Baltic“ atstovas, švelniai tariant, yra daug abejonių keliantis faktas. Turėdamas fantazijos, jį gali paversti kuo tik nori“, – LRT aiškino D. Mockus, pridurdamas, kad visus kritiškus žurnalistus dažniausiai siekiama diskredituoti.

„MG Baltic“ prezidentas sako, kad paviešinta VSD informacija nėra atsitiktinė. Verslininkas mano, kad tai yra Prezidentūros atsakas į paskelbtus Eligijaus Masiulio laiškus.

„VSD pažyma yra atoveiksmis. Kad nereikėtų aiškintis apie laiškus, reikia vieną skandalą permušti kitu, galingesniu“, – interviu LRT žurnalistui pabrėžė D. Mockus, negailėdamos kritikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

„Tiesiogiai ji „(VSD nutekinta informacija, – ELTA) yra naudinga Prezidentūrai, ir ne tik. Šiuo atveju yra daugiau tų naudos gavėjų, bet pats didžiausias yra Prezidentūra“, – LRT portalui samprotavo verslininkas.

Duotame interviu „MG Baltic“ prezidentas D. Mockus tvirtino, kad nesivels į viešųjų ryšių karą prieš VSD, o į paviešintą pažymą reaguos teisinėmis priemonėmis.

ELTA primena, kad išslaptintoje VSD informacijoje atskleidžiama, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 18:00

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Viešoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad esą Seimo narys liberalas Vitalijus Gailius galėjo būti parankus „MG Baltic“ asmuo, pats V. Gailius tai neigia, sakydamas, kad „nebuvo kažkoks projektas“.

Politikas tvirtina, kad tikrai nebuvęs parankus „MG Baltic“, o jeigu kam nors taip atrodo, „tai tegul persižegnoja“.

„Nežinau, kodėl aš parankus, jeigu mano iniciatyva buvo kreiptasi dėl tam tikrų šią įmonę dominančių objektų į prokuratūrą ir į ministerijas, ir prokuratūra gynė viešą interesą, ir teismuose šis juridinis asmuo pralaimėjęs yra. Tai aš tikrai nebuvau parankus. Jeigu kažkam atrodo, tai reikėtų tų žmonių klausti, kodėl jiems taip atrodo, bet jeigu jiems atrodo, tai tegul persižegnoja“,- žurnalistams sakė V. Gailius.

Skelbiama, kad esą „MG Baltic“ siekė, kad V. Gailius taptų Liberalų sąjūdžio lyderiu po Eligijaus Masiulio sulaikymo. Pats V. Gailius su tuo nesutinka.

„Jeigu mane palaikė pusė partijos narių rinkimuose, tai turbūt jų reikėjo paklausti, ar jiems darė kažkokią įtaką“,- sakė jis.

V. Gailius sakė, kad su žurnalistu Tomu Dapkumi bendravo dalykinėmis temomis, o ne politinėmis ir su visais žurnalistais bendravo ir toliau žada bendrauti.

Į Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pareiškimą, kad jis nemato bendros ateities Liberalų sąjūdyje, V. Gailius atsakė, kad trauktis iš partijos neketina, o jam R. Šimašius nėra autoritetas. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Man Šimašius nėra autoritetas, aš Liberalų sąjūdyje turiu kitų autoritetų, man autoritetas yra Petras Auštrevičius ir kiti partijos nariai, o Remigijaus nuomonė yra Remigijaus nuomonė. Aš sprendimus priimu pats, mane niekas pirštu nestumdo, o jeigu tai yra specialiai surežisuota situacija, parašant pamąstymus, tai reikėtų identifikuoti tos situacijos režisierių“, – sakė V. Gailius, pridurdamas, kad jis nėra „geras bičiulis buvusios VSD vadovybės“.

Jo teigimu, VSD yra žmonių, kurie dega kerštu daug kam.

„Taip, šitoje institucijoje yra likę žmonės, kurie dega kerštu. (…) Kažkam atrodo, kad formuojamas mano teigiamas įvaizdis. Mano įvaizdis niekada nebuvo neigiamas, aš niekada nebuvau vagis ir man nereikia atstatinėti įvaizdžio, skirtingai negu kažkam. Aš pats už savo įvaizdį pakovosiu, man patinka kovoti už teisybę“, – tvirtino V. Gailius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 06:00

Lietuvos liberalų sąjūdis šeštadienį vykstančiame partijos suvažiavime apsisprendė 2019 metų Prezidento rinkimuose iškelti Petro Auštrevičiaus kandidatūrą.

Liberalų sąjūdžio nariai rinkosi iš dviejų anksčiau iškeltų kandidatų – ilgamečio liberalų nario, šiuo metu europarlamentaro P. Auštrevičiaus ir Seimo nario Arūno Gelūno, anksčiau ėjusio kultūros ministro pareigas bei buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO.

Tiek P. Auštrevičius, tiek A. Gelūnas kol kas visuomenės apklausose nefigūruoja kaip realūs kandidatai užimti prezidento postą.

Šie kandidatai buvo atrinkti iš 7 Liberalų sąjūdžio valdybos patvirtintų pretendentų į prezidentus. Tarp jų dar buvo dabartinis partijos vadovas Eugenijus Gentvilas, Seimo narys Vitalijus Gailius, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius bei Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis.

2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose apie savo dalyvavimą paskelbė Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis. Jis savaitės pradžioje pristatė savo rinkimų programą. Kad dalyvaus prezidento rinkimuose taip pat tvirtino Seimo narys Naglis Puteikis. Seimo narė Aušra Maldeikienė taip pat yra užsiminusi sieksianti prezidentės posto.

Konservatorių partijoje apie savo norą dalyvauti prezidento rinkimuose yra pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas bei Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Oficialus kandidatų registravimas prezidento rinkimuose prasidės 2019-ųjų sausį. Kiekvienam kandidatui į prezidentus reikės surinkti ne mažiau kaip 20 tūkst. rinkėjų parašų.

2018.04.15; 06:27

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šiandien visi sveiko proto socialdemokratai (galima daiktas, toks politinis sveiko proto nusakymas ne vienam pasirodys keistas, nes Rimvydas Valatka pripratino publiką manyti, kad sveiko proto dorybe pasižymi tik liberalai) šnairuoja į Karlo Marxo kadaise išsakytą skandalingą prielaidą, jog proletariatas neturi Tėvynės.

Tačiau, kita vertus, kyla įspūdis, kad ir naujosios konfigūracijos socialdemokratijos pajėgos Lietuvoje, aktualizuodamos socialinio jautrumo prikėlimo iš mirusiųjų statuso užduotį, vengia tautinės tematikos retorikos kaip svetimo užkrato. Labai tikėtina, kad naujieji idėjiniai socialdemokratijos vadai, siekdami išgryninti socialdemokratijos vertybes ir tokiu būdu iš dešiniosios partijos atvirsti į kairiąją, bandydami įtikinti savo pasekėjus, kad toliau bus stengiamasi trūks plyš laikytis duotų programinių priesakų, su paūmėjusiu jautrumu atpažįsta bet kokios pakraipos tuščių žodžių falšą, taigi jaučia kažką panašaus į alergiją ir tokioms spekuliacijoms, kurios padaugina tuščiavidurius ideokratinius užkeikimus tautos tema.

Tikriausiai kalbant būtent apie tokią galimybę andai buvo paleista į apyvarta nesubalansuota iki galo ir didesniu ar mažesniu laipsniu nešvanki ištara, kad neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga. Kita vertus, tautos sentimentas yra toks realus dalykas, kurio neįmanoma išsižadėti, apeiti arba nutylėti. Svarbu šioje vietoje būtų suprasti, kad išpilant nešvarų vandenį iš vonios reikia žiūrėti, kad drauge į kanalizacijos vamzdį nenuleistume ir kūdikio.

Jeigu iš tiesų tuščiam burnos aušinimui laiko beveik nelieka, pasakykime trumpai drūtai, kad Lietuva atsidūrė tokioje padėtyje, kai lietuviškoji socialdemokratija net prieš savo valią ir norus tampa tuo laivu, kuris gali dar pabandyti nuplukdyti mus visus į saugią pakrantę, nesudužęs ant pirmosios uolos. Žinoma, kalbame apie teorinę galimybę, tačiau kitais atvejais neturime net teorinio plano visai Lietuvai, gelbstint tautos integralumą.

Kaip atrodo, tokį likimą lėmė vis tik ne žvaigždės, ne kažkokia dangaus kūnų konsteliacija,  o susiklosčiusi nudėmingos žemės politinė inercija šalyje, kur net vadinamoji socialdemokratija kol kas gynė ne dirbančiųjų, profesijos žmonių, tautos daugumos interesus, o liokajiškai patarnavo stambiųjų savininkų užgaidoms. Tačiau jeigu svarbiausia tautos erozijos ir nenormalų savižudišką pavidalą Tėvynės atžvilgiu įgijusios emigracijos  priežastis yra kraupi socialinė atskirtis, tai nieko kito ir nelieka kaip gelbėtis tautai nuo išnykimo visomis įmanomomis tokią socialinę atskirtį mažinančiomis priemonėmis, numatant socialdemokratinius sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymo principus, kuriant realiai teisingesnę Lietuvą.

Drauge norisi palinkėti tokiems socialdemokratams, dabar patikėjus atsinaujimo mitu ir socialdemokratinės valios atstatymo pažadu, nesigėdyti ir drąsiai prisiimti  tautos vientisumo sargų užduotį, nepalikti, nusišalinant, tautinės retorikos tiems žmonėms, kurie gražiausiais žodžiais apie Tėvynės meilę neretai tik dangsto savo egoistinių interesų luošumą. Kas be ko, tokiu atveju socialdemokratai labiau atsakingai turėtų žiūrėti ir į saugumo politiką, vengiant tų dviprasmybių, kai kartais socialinis saugumas priešpastatomas kariniam saugumui, švietimas ir kultūros reikalai – gynybinių pajėgumų stiprinimui.

Anksčiau niekados nebuvęs pernelyg didelis socialdemokratinės teorijos entuziastas, šiandien dėl aptartų priežasčių nuoširdžiai linkiu ieškančiai tikrosios savo tapatybės lietuviškai socialdemokratijai pergalingos sėkmės praktiškai tampant Lietuvos žmonių daugumos partija. O sveikas protas čia be visa ko kito perspėja, kad atsisakiusi patarnavimo ekonominei stambiųjų savininkų mažumai mūsų socialdemokratijai nereikėtų perskubėti pagal naujosios kairės šabloną tampant kitų, šįkart neekonominių mažumų ideologiniu ruporu (tai prasminga būtų palikti, dalijantis atsakomybės našta, liberalų sveiko proto veikimo sferai).

2017.12.17; 02:45

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.

Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.

„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.

„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.

Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.

Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.

Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.

VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.

Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.11.29; 02:30

Tarp socialdemokratų vykstančios intrigos ir politinės vertės netekę politikos senbuviai toliau skandina Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), o konservatorių populiarumas auga, nepaisant to, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų. 

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) dėl politikoje daromų klaidų nebeturi potencialo auginti visuomenės palankumo.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio pradžioje vykusi apklausa parodė, kad jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didesnį gyventojų palaikymą turėtų TS-LKD, už kuriuos ketino balsuoti 15,6 proc. rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Antroje vietoje pagal populiarumą yra LVŽS (14,5 proc.), o trečioje – LSDP (9,8 proc.). 

Ties 5 proc. rinkėjų palaikymo riba išlieka partija Tvarka ir teisingumas (4,7 proc.) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (4,7 proc.). Tuo tarpu už 5 proc. ribos, kuri reikalinga partijai patekti į Seimą, atsidūrė Lietuvos liberalų sąjūdis (4,1 proc.). Lyginant su ankstesniu mėnesiu, liberalų populiarumas sumažėjo 3 procentiniais punktais, o per paskutinius du mėnesius šios partijos palaikymas sumažėjo net 5 procentiniais punktais.

Apklausų duomenys taip pat rodo, kad Darbo partija praktiškai išnyko iš Lietuvos politinio žemėlapio – už ją balsuotų vos 1,6 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių.

Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje didėja partijomis nusivylusių piliečių. Net keturi iš dešimties (39,8 proc. rinkėjų) respondentų šiuo metu arba nežino, už kurią partiją atiduotų balsą, arba yra nusprendę apskritai rinkimuose nedalyvauti. Per paskutinį mėnesį neapsisprendusių rinkėjų dalis padidėjo 3 procentiniais punktais.

„Baltijos tyrimų“ atliktų apklausų duomenys siunčia kelis įdomius signalus apie procesus, kurie vyksta Lietuvos partinėje sistemoje.

Politologų nuomone, LVŽS reitingo augimą riboja klaidos, kurias „valstiečių“ elitas daro Seime, bei neužtikrintas darbas Vyriausybėje. Nesėkmingas, visuomenę papiktinusių reformų „startas“ taip pat yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl LVŽS populiarumo reitingas ne tik nėra stabilus, bet ir leidžia pirmoje vietoje įsitvirtinti opozicinei Tėvynės sąjungai.

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu konservatorių populiarumo augimas taip pat turi „stiklines lubas“. Reikia pažymėti, kad konservatorių lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų Lietuvos visuomenės veikėjų. Viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, konservatorių lyderius nepalankiai vertina daugiau žmonių nei palankiai.

Partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį palankiai vertina 38 proc., o nepalankiai 51 proc., buvusį konservatorių pirmininką ir ekspremjerą Andrių Kubilių palankiai vertina 20 proc., o nepalankiai – 69 proc. respondentų, Vytautą Landsbergį atitinkamai 29 proc. vertina palankiai ir 60 proc. – nepalankiai. Neigiamą palankaus vertinimo rodiklį taip pat turi Irena Degutienė (palankiai 32 proc. ir nepalankiai 49 proc.) bei Žygimantas Pavilionis (atitinkamai 28 proc. ir 30 proc.).

Tačiau, nepaisant neigiamo matomiausių partijos narių vertinimo, TS-LKD sugeba, nors ir nestipriai, didinti savo populiarumą. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, konservatorių palaikymas išaugo beveik vienu procentu.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas tokią situaciją pavadino savotišku politiniu fenomenu. Anot jo, šiek tiek neįprasta, kad partijos lyderiams esant vieniems nepopuliariausių politikų šalyje, jų atstovaujamos politinės jėgos reitingai sugeba augti.

Pavyzdžiui, Liberalų atveju stipriai sumažėjus Remigijaus Šimašiaus populiarumui (beveik 10 procentinių punktų per pastarąjį mėnesį), krito ir liberalų partijos palaikymas (nuo 7,1 proc. praėjusį mėnesį iki 4,1 lapkritį). Kitaip tariant, partijų lyderių palankaus vertinimo rodiklis tiesiogiai susijęs su partijos populiarumu.

Socialdemokratai. Vytauto Visocko nuotr.

„Logiška būtų, jei konservatorių politinių lyderių nepopuliarumas neigiamai veiktų ir partijos reitingus. Iš kur atsiranda „papildomi“ partijos rėmėjai, kai šitiek žmonių valstybėje konservatorių lyderių apskritai nemėgsta?“, – retoriškai klausė politologas.

V. Dumbliausko nuomone, konservatorių populiarumas neturi daug galimybių augti „kraujuojančių“ liberalų sąskaita. Tikras liberalų rinkėjas, anot MRU docento, iš principo už TS-LKD partiją neturėtų balsuoti. Nebent, pastebėjo V. Dumbliauskas, pasitikėjimas liberalais dar labiau sumažės ir bus akivaizdu, kad partija tikrai neperlips 5 proc. barjero. Tokiu atveju racionalūs rinkėjai, nenorėdami išmesti savo balso į šiukšlių dėžę, galbūt galėtų rinktis Tėvynės sąjungą. Vis dėlto, politologas nebrėžė juodžiausių scenarijų liberalams ir, anot jo, ši partija politiniame žemėlapyje turėtų išlaikyti panašias pozicijas.

Tuo tarpu vertindamas toliau krintančius LSDP reitingus, V. Dumbliauskas teigė, kad, įvertinus esamą kontekstą partijoje, toks kritimas dar yra labai palankus socialdemokratams.

„Įvertinus partijos skilimą ir prasidėjusias intrigas tarp buvusių partiečių, galima tik džiaugtis, jog tik tiek populiarumo reitingas krenta“, – ironizavo V. Dumbliauskas.

Politologas nedvejodamas mažėjantį socialdemokratų populiarumą siejo su Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio ir kitų iš LSDP pasitraukusių partiečių „ardomąja“ veikla.

„Gediminas Kirkilas ir Juozas Bernatonis ardomąją socialdemokratų veiklą ir toliau tęsia. Mano galva, – teigė V. Dumbliauskas, – senasis socialdemokratų elitas išėjęs negali susitaikyti, kad pirmininku tapo ne tas, ką jie buvo iš anksto suplanavę. Visi jie tikėjosi Mindaugo Sinkevičiaus, o gavo Gintautą Palucką. Tad dabar jie nenurims. Toliau šmeiš G. Palucką, o tai nuosekliai skandins partiją ir neigiamai veiks jos populiarumą“.

V. Dumbliauskas Socialdemokratų darbo frakciją įkūrusius buvusius LSDP narius įvertino kaip netekusius politinės rinkos vertės. „Dabar jų politinė vertė rinkoje – nulinė, jie nelaimėtų nei vienmandatėje, o jų atstovaujama partija nesurinktų nė kelių procentų. Labai gaila, kad patys jie to nesupranta,“ – neigiamai atsiliepdamas apie LSDP vykstančius procesus, teigė MRU docentas.

Politologas mano, kad socialdemokratų populiarumą įmanomą atkurti, tačiau tai, esant tokioms aplinkybėms, bus labai sunku. Išėjimas iš „valstiečių“ „šešėlio“ buvo būtinas žingsnis socialdemokratams, dabar G. Paluckas privalo stiprinti partinę tapatybę ir nuolatos kritikuoti „valstiečius“.

Eltos korespondentas Benas Brunalas

XXX

Apklausa vyko 2017 m. spalio 25-lapkričio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1085 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų. 

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 10 (%) 

2017 11 (%) 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

14,8 

15,6 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

12,8 

14,5 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

10,3 

9,8 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

6,6 

4,7 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

3,4 

4,7 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

7,1 

4,1 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

2,1 

2,7 

Lietuvos centro partiją 

2,8 

2,4 

Darbo partiją 

3,1 

1,6 

Kitas partijas 

– 

0,1 

Nežino, neatsakė 

37,0 

39,8 

 

 

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.26; 00:02

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kai Seimo liberalai su kai kuriais valstiečiais sukėlė skandalą dėl Povilo Urbšio pasiūlymo, kad projektą dėl embrionų pateikinėtų „ne  moteris, kuri laukiasi vaiko“, aš rimtai susirūpinau, kad  ne  savo balsu šaukianti A.Armonaitė rinkėjams padarys didesnį įspūdį, nei ramiai ir korektiškai kalbėjęs P.Urbšys.

Laimei, apsirikau. Ir, prisipažinsiu, retai kada taip džiaugiuosi apsirikusi, kaip šį kartą: yra, dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mąsto savo galva ir neskuba – ne taip, kaip Seimo pirmininkas V.Pranckietis, – patikliai čiaumoti tą politinį ir moralinį jovalą, kuriuo juos vis  papeni liberalai.

Paaiškėjo, jog dauguma skaitytojų, kurie savo nuomone dalijasi internete bei socialiniuose tinkluose, besąlygiškai pritaria P.Urbšiui ir tyčiojasi iš visų tų, kurie, šmeiždami vieną iš labiausiai gerbiamų Seimo narių, mėgina išbalinti seniai jau nebenusakomos spalvos savąją reputaciją. Jų yra kelis daugiau, nei tų, kurie reikalauja Urbšio galvos.

Be to, pastarieji tik plūstasi ir tyčiojasi, o pirmieji – mąsto, analizuoja ir pateikia labai įdomias išvadas. Todėl, nors ir gaila kvailai puolamo Seimo nario, negalima nematyti ir teigiamos šio dirbtinai pučiamo burbulo pusės: burbule, kaip veidrodyje, pasimatė, kas yra kas.

Kai kas, kaip liberalai, kapstosi mėšlyne, o jei mėšlo pritrūksta, patys jo dar ir prikrauna. Kiti, nors ir nebūdami liberalai, bet neturėdami nei aiškios politinės platformos, nei politinės nuovokos, kartais – net objektyvios, bukai kartoja svetimas mintis, o taip dažnai elgiasi Seimo pirmininkas bei kai kurie jo bendrapartiečiai.

Treti, kaip I.Degutienė su kompanija, tiesiog naudojasi  sudrumstu vandeniu, kad jame galėtų sugauti savąją žuvelę, nesusimąstydami, kad tokia žuvelė gali būti nuodinga ir jiems patiems, ir jų rinkėjams. O juk jau kas, kas, bet Seimo nariai, savo ausimis girdėdami, ką ir kokiu tonu kalbėjo P.Urbšys, savo akimis matydami, skaitydami (tikiuosi, ne visi ateina į posėdžius, “užsipylę“ akis…) įstatymo projekto tekstą, neturėjo pasimauti ant liberalų sukeltos isterijos. 

Tai mums, eiliniams piliečiams, kurie dažnai informaciją gauna jau iš antrų lūpų, iš žurnalistų, sunkiau būna suvesti galus su galais ir atkapstyti, iš kur kojos dygsta. Bet ne veltui sakoma, kad tiesos nemato tik tas, kas nenori jos matyti.

Kodėl P.Urbšiui buvo nepriimtina, kad projektą, kurį dabar aptakiai vadina „dėl embrionų“ arba „dėl embrionų saugojimo termino“, teiktų vaiko besilaukianti Seimo narė? Todėl, kad nutylima, jog, be termino, kuris leistų dalį embrionų nužudyti, buvo siūloma embrionus paversti laboratorine žaliava, taip skatinant moteris išnaudoti savo kūnus kiaušialąsčių gavybai už mokesčių mokėtojų pinigus.

Katalikų Bažnyčios nuomone, – o V. Urbšys yra tikintis katalikas – apvaisintų ląstelių, embrionų naikinimas prilygsta žmogžudystei. Todėl ir jam, ir tūkstančiams jam pritariančių katalikų pasirodė nepriimtina, ciniška, kad  projektą, leidžiantį embrionus paversti preke, kurią, kai ji jau nebe naudinga, galima ir sunaikinti, teikia  embrioną po širdimi nešiojanti moteris. O jos bendrapartiečiai, visokie ne nėštūs žmonės (primenu, isterikuojanti liberalė Armonaitė taip bijo bet kokios užuominos į moteriškumą, kad net vietoj “nėščia moteris“ vartoja išsireiškimą “nėščias  žmogus“), kaip kokie dušmanai, bailiai pasislėpė už  „nėščiojo žmogaus“.

Pasak vieno interneto komentatoriaus, „liberalai nesuvokia ką daro, nes būsimi pinigai apakino juos, padarė žiauriais, padarė gėdą nesuprantančiai nėščiajai, dėl žmonių pasmerkimo sukėlė pavojų kūdikiui … Dėl ko?“ 

Kas ir ką kalbėjo per tą atmintiną posėdį Seime, liudija video ir audio įrašai. Iš jų aiškėja, kad P.Urbšys nieko neaprėkė, nieko neįžeidė. Priešingai, rėkiama buvo ant jo. Bet įdomiausia tai, kad jis nesulaukė palaikymo iš LVŽS partijos lyderių, nors būtent P.Urbšiui ši partija patiki atstovauti savo pažiūras, programą, veiklą ar projektus įvairiose diskusijose bei forumuose.

Užtat Urte pasirašiusi Delfi svetainės komentatorė įžvelgia kur kas giliau ir mato kur kas daugiau, nei kai kurie entuziastingi Urbšio kritikai. Jos nuomone, “Urbšys savo principingais pasisakymais dažnai erzino demagogus  „valstiečius“. Buvo tik laiko klausimas, kada jis sulauks dūrio į nugarą. Sulaukė.“

LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, matyt, tebeatrajojantis nuoskaudą, kad būtent P.Urbšys viešai pasmerkė jo neetiškus žaidimus su gražuole Greta, BNS agentūrai neatsargiai prasitarė, kad Urbšys jau ne pirmą kartą daro „nepateisinamus“ pareiškimus. Jo nuomone, Urbšys „nelabai susigaudo, nelabai suvaldo emocijų ir atitinkamai daro nepateisinamus pareiškimus. Čia ne pirmas atvejis, jis puikiai žino, kad ir mūsų frakcijos atžvilgiu jis daro pareiškimus, kurie mums kartais nesuvokiami. Jis nėra partijos narys, jis yra frakcijos narys, mums tikrai nemalonu, kad žmogus, kuris sėdi šalia frakcijoje, daro tokius pareiškimus, dėl kurių daugeliui iš mūsų gėda. (…) Bandė kažką apie vertybes pasakyti, o gavosi įžeidimas, pateisinimo nėra“.

Ką gi, savikritika niekada nebuvo stiprioji šio sužvaigždėjusio politiko savybė, o jeigu jam dar ir „gėda“, kad bent vienam žmogui Seime parūpo būsimo naujojo Lietuvos piliečio psichinė ir fizinė sveikata, bijau, kad greitai gėda dėl jo paties veiksmų ir žodžių atstums nuo jo daugelį jo gerbėjų.

Nuo politinio vado neatsiliko ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ta skuba, su kuria jis, nežinodamas posėdžio detalių, griežtai pasmerkė P. Urbšio pasisakymą (šito jis, būdamas Taline Baltijos Asamblėjos sesijoje, nė negirdėjo), pažadėjo kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji įvertintų P. Urbšio elgesį, dar kartą patvirtina spėjimą, jog partijos vadovybė tik ir laukia progos sudoroti neparankiu jiems tampantį Seimo narį.

O V. Pranckiečio tirados feisbuke pabaiga, kur Seimo pirmininkas pompastiškai samprotauja, jog P.Urbšio pasisakymas esąs „absoliučiai nepriimtina(s) žmogiškuoju požiūriu“, leidžia įtarti, kad būtent Seimo pirmininkas menkai tesusigaudo ne tik politikoje, bet ir etikoje, nes išeitų, jog žmogiška jis laiko situacija, kai nėščia moteris siūlo pritarti embrionų žudymui. 

Ropinėjantiems žeme nepakeliui su padangių skrajūnais.

Šią tiesą mėgino ignoruoti P. Urbšys, ir apsiriko. Jam, sugebančiam į Seimą patekti ir nepriklausomai nuo partijų įgeidžių, sąjunga su LVŽS  bus besanti ta didžioji klaida,  kurios pasekmės dar ilgai atsirūgs ir jam asmeniškai, ir visai mūsų politinei kultūrai.

2017.11.15; 12:39

Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi ciniškas pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.

Liberalas Remigijus Šimašius džiaugiasi atnaujinama, remontuojama, gražinama Lukiškių aikšte (apie tai – ELTA pranešimas). O portalo Slaptai.lt redakcijai atrodo, jog džiaugtis nėra dėl ko. Be didingo, realistiško Laisvės paminklo (kad ir Vyčio) ši aikštė bus nyki. Tarsi demonstratyvus pasityčiojimas iš didingos, bet tragiškos Lietuvos istorijos bei žuvusių Laisvės gynėjų. Jokios dekoratyvinių medžių alėjos, jokie stebuklingi fontai, jokios vaikų žaidimo aikštelės bei dviračių takai neatstos realistiško, didingo lietuvio kario skulptūros. Mums ištisus amžius nebuvo leidžiama namuose būti šeimininkais, todėl privalome šią spragą bent dabar užpildyti būtent realistiškais karalių, kunigaikščių, istorinių asmenybių, visuomenės veikėjų, lietuvių karių paminklais. Tegul ir labai pavėluotai. Vadinamojo šiuolaikinio meno idiotizmai palauks. Arba statykime juos atokiausiuose miesto pakraščiuose.

O kalbos, girdi, lietuviams leidžiama išsirinkti būsimą Lukiškių aikštės paminklą, – pigi demagogija. Neleidžiama. Mes mulkinami ir vadinamųjų liberalų – globalistų, ir šiuolaikinio meno „žinovų“, ir priešiškų Lietuvai jėgų. Jei Lietuvai būtų leidžiama pasirinkti, Lukiškių aikštėje seniai stovėtų Vytis. 

Beje, pirma reikėjo patvirtinti Vytį, ir tik po to – sodinti medelius, kloti trinkeles. Taip pasielgtų protingas šeimininkas. Pone R.Šimašiau, ne paltą dera taikyti prie sagų, o atvirkščiai. Diskusijų, koks labiausiai Lukiškėms tiktų paminklas, normalioje Lietuvoje negali kilti. Lukiškėse priešais buvusį KGB kalėjimą privalo stovėti didinga, realistiška Lietuvos kario skulptūra. Tik taip ir niekaip kitaip. Jei Lukiškių aikštėje nestovės Vytis (arba kažkas labai panašaus), vadinasi, mes tik – lietuviškai kalbančių žmonių minia.

www.slaptai.lt redakcija

XXX

Visai Lietuvai svarbi Lukiškių aikštė po rekonstrukcijos atsiveria vilniečiams ir sostinės svečiams. Aikštėje per pusantrų metų buvo atlikti svarbiausi tvarkybos darbai, pagal realius pėsčiųjų srautus perplanuoti bei naujai išvedžioti takeliai.

„Šiandien mes pirmą kartą vaikštome jau po europietišką, o ne sovietmetį menančią aikštę. Šio atsinaujinimo Vilniui reikėjo jau labai seniai, todėl nusprendėme sutvarkyti ne vien pačią aikštę, bet ir jos prieigas – Lukiškių gatvės atkarpoje tarp Vasario 16-osios g. ir J. Tumo Vaižganto g. klojama nauja asfalto danga, rekonstruojamas pėsčiųjų takas prie Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, čia nusidrieks ir visiškai naujas dviračių takas. Po rekonstrukcijos ši gatvės atkarpa turės 3 eismo juostas, bus dvikrypčio eismo, su atskira viešojo transporto juosta“, – ketvirtadienį sakė R. Šimašius.

Jo teigimu, aikštės atidarymas žymi svarbiausių jos tvarkybos darbų pabaigą, kurie šioje aikštėje buvo atliekami pirmą kartą per Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak sostinės savivaldybės pranešimo, Lukiškių aikštėje rekonstrukcijos metu paklota daugiau kaip 40 tūkst. vienetų trinkelių, 15 tūkst. granito plokščių ir sunaudotos 262 tonos dekoratyvinės skaldos aikštės takams padengti.

Kol kas aikštėje pastatyti 40 laikinų suoliukų, įrengti 66 nauji šviestuvai, įrengti 9 tinklų šuliniai bei paklota apie 800 metrus vamzdyno. Pavasarį joje pradės veikti vienintelis toks interaktyvus fontanas Baltijos šalyse, bus įrengtos vaikų žaidimų aikštelės bei bus pastatytas paminklas, kurį rinkti nuo šiandien kviečiami ir miesto gyventojai.

„Aikštės naujovė, kurią visi galės išbandyti jau pavasarį – interaktyvus fontanas, neturintis analogų Baltijos šalyse. Fontanas realiu laiku prisitaikys prie žmogaus judesių, dinamiškai keis srovių formas ir aukščius, vandens srovės bus apšviestos spalvas keičiančiu apšvietimu. Be to, tai bus neužimantis erdvės fontanas, nes jo purkštukai ir šviestuvai montuojami aikštės grindinio dangoje, todėl išjungus fontaną aikštę per keletą minučių bus galima pritaikyti kitoms viešosioms reikmėms“, – teigia savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža.

Vilniaus mero teigimu, savivaldybė, rūpindamasi rekonstruojamos Lukiškių aikštės kraštovaizdžiu, nusprendė išsaugoti želdynus ir pagerinti medžių augimo sąlygas, todėl Lukiškių aikštėje pasodins daugiau kaip 200 naujų medžių. Aikštėje augs purpuriniai ir sidabriniai klevai, liepos, bukai, uosiai, kaštonai, ąžuolai, guobos, kėniai, gudobelės, kriaušės, ievos, trešnės, kukmedžiai.

Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją parengė architektai Gintaras Čaikauskas ir Linas Naujokaitis. Aikštės rekonstrukcija truko pusantrų metų. Projekto sąmata – 3,7 mln. eurų, lėšas darbams skyrė Lietuvos Vyriausybė. Dar papildomą apie 1 mln. eurų savivaldybė skyrė aikštės prieigų sutvarkymui.

Aikštėje dirbo ir archeologai, todėl šiaurinė aikštės dalis liko užtverta ir šiandien. Joje vykdomi archeologiniai žvalgymai takų, elektros kabelių ir apšvietimo stulpų vietose. Tyrimų metu rasta daug XVII-XX a. monetų, miesto kultūriniams sluoksniams būdingos buitinės keramikos. Taip pat rasti pavieniai žmonių kaulai, fragmentiškai išlikę palaidojimai, o šiaurės rytinėje dalyje aptiktos XVII a. pab. – XVIII a. pr. pastato liekanos.

Lukiškių aikštės atidarymo proga visi vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami atiduoti savo balsą už labiausiai patinkančią būsimo Lukiškių aikštės paminklo idėją. Paminklų projektus pristatantys stendai aikštėje stovės beveik visą lapkričio mėnesį, kurio pabaigoje ir paaiškės, kuris paminklas laimės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.03; 03:04

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdžiui ketvirtadienį sulaukus nepalankaus Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo dėl neteisėto 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo, iš partijos pasitrauks trys pavaduotojai, jų pavyzdžiu gali pasekti ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius.

„Svarstymų buvo, kad visai valdybai ir pirmininkui reikia iš naujo pasitikrinti pasitikėjimą, ar gerai vadovaujame. Tai neatmestinas variantas, aš pats tai svarstysiu“, – žurnalistams po VRK posėdžio sakė R.Šimašius.

Paklaustas, ar gali būti, kad jis penktadienį atsistatydins, partijos pirmininkas atsakė lakoniškai: „Visko gali būti“.

ELTA jau skelbė, kad ketvirtadienį Liberalų sąjūdžio pirmininko komandą paliko europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius bei Marcijonas Urmonas. Pasitraukę politikai savo apsisprendimą grindė Lietuvos liberalų sąjūdžiui reikalingų greitų ir ryžtingų permainų būtinumu. Jie taip pat akcentavo, kad lieka ir toliau įsipareigoję piliečiams, rinkėjams ir vienminčiams. Politikai pabrėžė, kad partijos vadovybės požiūris į esamą situaciją privalo keistis.

Seimo narys V. Gailius Eltai sakė, kad apie savo atsistatydinimą pranešė jau anksčiau, dar prieš mėnesį. „Apie atsistatydinimą iš partijos vicepirmininko pareigų pareiškiau jau prieš mėnesį vykusiame partijos tarybos posėdyje, dabar radau du bendraminčius. Manau, kad tai paskatins partiją greičiau atsinaujinti, taip pat bus daugiau pasitikėjimo“, – Eltai sakė V. Gailius.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir Vilniaus miesto meras R. Šimašius nesutiko su teikiamais kaltinimais partijai ir pabrėžė, kad tai buvusio liberalo Šarūno Gustainio atsakomybė.

Pastarosiomis savaitėmis R. Šimašius atsidūrė įvykių sūkuryje. Prieš dvi savaites Liberalų sąjūdis iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską.

Vietoj jo vicemere tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė Edita Tamošiūnaitė. Praėjusią savaitę R. Šimašius nusprendė pakeisti sostinės savivaldybės administracijai nuo 2015 metų vadovaujančią Almą Vaitkunskienę. Jai buvo pasiūlyta eiti pareigas vienoje savivaldybės įmonėje. A. Vaitkunskienė pasiūlymą atmetė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.20; 02:50

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį

Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.

Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.

O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.

Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.

Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.

Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis. 

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.

Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…

Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…

Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.

Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?

Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..

Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“

Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…

Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.

Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.

Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.

Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…

Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.

Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.

Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…

Bet grįžkime prie pamatinės temos.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..

O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…

Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.

Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…

(Bus daugiau)

2017.10.16; 03:00

Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.

Prostitucijos – nors vežimu vežk

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.

Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.

Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.

Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.

Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.

Lietuvių diedai ir lenkų boba

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.

Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t. 

Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.

Nesėkmingas viliotinis

Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.

Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.

Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.

Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.

Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.

Viltys į laisvos rinkos dėsnius

Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.

Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.

Matriarchatas sugrįžta

Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.

Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti. 

Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.

Patriarchatas traukiasi

Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.

Feministės – prieš Vladimirą Putiną

Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.

Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad  „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.

Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.

Trys prieš vieną

Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.

Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.

Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.

Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.

Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad  „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.

Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.

Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.

Klausimai: kas, su kuo, kur?

Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.

Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.

Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.

Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.

Santarvės akligatviai

Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.

Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.

Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.

Diedų pavasaris

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.

2017.10.15; 05:30

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00

Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.

Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.

Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.

„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.

Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?

Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.

Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.

Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.

Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.

Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.

Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.04; 05:10 

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Dailininko Antano Rimanto Šakalio vokas

Mūza pagarbinki vyrą… – Homero „Odisėjos“ pirmoji eilutė. Panašiais žodžiais odę Vilniaus merui Remigijui Šimašiui pradėjo Remigijus Zolubas, Liberalų sąjūdžio Birštono skyriaus pirmininkas 2017 m. rugpjūčio 6 d. Delfi.lt interneto portale. 

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Skaitytojas pats suras visą „odę“, o laiko taupymo dėlei pateikiu keletą „perliukų“ iš jos.

Nors odės autorius yra pats tikriausias vilnietis, tačiau kartais nuvyksta į Birštoną ir nuo Birštono piliakalnio arba Vytauto kalno, metęs žvilgsnį Vilniaus link, išvysta ne tik Vilnių, bet ir patį jo merą visai kitokioje šviesoje nei vilniečiai. Pasirodo, tik trumparegiai, iš arti į merą žiūrėdami, neįvertina, kokį globėją, kokį tikrą liberalą sau turi. 

Tas meras, pasak autoriaus, labai gerai atrodytų kompanijoje šalia Baracko Obamos, Kanados premjero Justino Trudeau ar Prancūzijos naujojo prezidento Emmanuelio Macrono. Pasirodo, meras moka kalbėti angliškai ir mėgsta pajuokauti, todėl tinka būti lyderiu.

Mano žiniomis, jau būdamas ministru meras prisijuokavo su Baltarusijos disidento išdavyste, o dabar juokauja su pjūklu tujų tvorose bei kabinėdamas neteisėtai įvairiakalbes gatvių pavadinimų lentutes.

Štai taip: duskite ir alpkite birštoniečiai ir pati Birštono mere socialdemokrate N. Dirginčiene iš pavydo! R. Zolubo tvirtinimu, Šimašius esąs ateities lyderis. Tai reikėtų suprasti, kad jis turėtų tapti prezidentu (autoriui tuomet, tikėtina, tektų premjero krėslas).

Pats toliau nuo Vilniaus nesitraukdamas, savo Vilniaus mero vertinimą, stebintis merą nuo Panerių kalvos, surašiau ant pašto voko.

Nebepavydėkite, birštoniečiai, vilniečiams, nes, paleisti šie vokai į apyvartą, padės nepelnytą Šimašiaus pagarbinimą ir liaupsę nusinešti dažnų lietų vandenims.

2017.08.18; 06:24