Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir ekvadorietis Fabianas Sanchezas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilniuje, Lukiškių aikštėje, ketvirtadienį surengtame mitinge „Ginkite. Saugokite. Padėkite“ buvo liejamos emocijos dėl policijos neveiklumo. Mitingo organizatorius Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melavimo visuomenei. Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirkščiai – padėkojo policijai, teigdamas, kad visi mes darome klaidų.

Iniciatyva surengti mitingą kilo tuomet, kai praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis Fabianas Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

Apie šimtas Lukiškių aikštėje susirinkusių mitinguotojų policijos dėmesį mėgino atkreipti šūksniais ir plakatais „Svajok svajok apie saugią Lietuvą, kol vieną dieną neapsikentęs emigruosi“, „Ksenofobijai ne“ ir kitais.

Mitingo organizatorius M. A. Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melagingos informacijos teikimo visuomenei. Pasak jo, policija turėjo ikiteisminį tyrimą pradėti be visuomenės spaudimo.

„Po tokių akibrokštų nesakykime, kad policijos darbe nėra jokių problemų ir viskas su jais yra gerai. Policija yra dažnai neveikli, meluoja bei dangsto savo neveiklumą. (…) Dėl mažo „žolės“ maišelio gresia laisvės atėmimas, o dėl neapykantos nusikaltimų, atrodo, negresia net ikiteisminio tyrimo pradėjimas. Fabiano atveju tik visuomenės spaudimas padarė įtaką, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas. Kai tik mes paskelbėme mitingą, tik tuomet tyrimas buvo pradėtas. Tik tuomet policija pradėjo tikrinti vaizdo medžiagą, ko padaryti nesugalvojo dar prieš visuomenės spaudimą“, – mitinge kalbėjo Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas.

Tuo tarpu Vilniaus meras R. Šimašius į policijos darbą žiūrėjo atlaidžiau, jis vis tiek padėkojo policijai už darbą ir teigė, kad vis mes darome klaidų.

„Pirmiausia aš noriu padėkoti pareigūnams, nes aš žinau tik tiek, kad neklysta tie, kurie nieko nedaro. Klaidų yra padaryta, ir tai akivaizdu. Ir padaryta rimtų klaidų. (…) Aš vis tiek matau supratimą, aš vis tiek matau, kad nuo šios dienos situacija bus geresnė. Aš tą matau ir todėl noriu padėkoti. Gal paradoksaliai skamba, bet nuo to norėčiau pradėti“, – sakė Vilniaus miesto meras.

Seimo narė Dovilė Šakalienė mitinge pažymėjo, kad policija savo darbą turi atlikti šimtu procentu.

„Aš noriu gyventi visuomenėje, kurioje jausčiausi saugi, nepriklausomai nuo savo lyties, spalvos, tautybės, orientacijos. Norėčiau, kad policija tą savo ,,Ginti. Saugoti. Padėti“ taikytų šimtą procentų visiems, kurie pakliuvo į bėdą, kurie yra skriaudžiami, kurie patyrė smurtą ar grasinimus“, – kalbėjo D. Šakalienė.

„Visuomenės pasipiktinimas kilo po pasyvios policijos reakcijos, užpuolus ekvadorietį Fabianą Sanchezą Vilniaus Antakalnio mikrorajone. Nors policija pripažino klydusi, o trečiadienį pranešta ir apie įtariamųjų sulaikymą, tačiau F. Sanchezo atvejis – tik vienas iš daugelio. Neapykantos nusikaltimų neatpažinimas ir netyrimas – sisteminė Lietuvos policijos problema“, – teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime.

Vilniaus apskrities VPK viršininkas Saulius Gagas pripažįsta, kad su nekentėjusiu ekvadoriečiu F. Sanchezu nesusikalbėta dėl to, kad patruliai silpnai kalbėjo angliškai.

Trečiadienio vakarą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, atlikę tyrimo veiksmus, skirtingose Lietuvos vietose sulaikė du asmenis, kurie įtariami neteisėtais veiksmais prieš ekvadorietį F. Sanchezą. Praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis F. Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

VPK viršininko S. Gago teigimu, antradienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neapykantos kurstymo. Trečiadienio vakarą sulaikyti du Vilniaus miesto gyventojai, vienam yra 18, kitam – 26 metai. Vyresnysis jau yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir neapykantos kurstymą, fizinio skausmo sukėlimą, sveikatos sutrikdymą. Jaunesnysis taip pat jau žinomas policijai už viešosios pagarbios vietos išniekinimą, sukčiavimą, fizinio skausmo sukėlimą, grasinimą nužudyti, žmogaus terorizavimą. Policija kreipsis į prokuratūrą, kad ši kreiptųsi į teismą skirti griežčiausią kardomąją priemonę.

Kokios tautybės yra užpuolikai, S. Gagas neįvardino, bet patvirtino, kad abu kaltinamieji yra Vilniaus miesto gyventojai.

„Negaliu patvirtinti, kad jie rusakalbiai, bet galiu patvirtinti, kad jie yra Vilniaus miesto gyventojai“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė S. Gagas.

S. Gagas patvirtino, kad nukentėjusiojo pareiškimas policijai buvo parašytas įvykio dieną 3-iajame policijos komisariate. Pasak S. Gago, incidentas įvyko 1-ojo policijos komisariato teritorijoje, pareiškimas buvo parašytas angliškai, todėl atiduotas versti. S. Gagas patvirtino, kad ne visuomet policijos komisariato komunikacijos atstovai turi visą informaciją ir kartais įvyksta nesusipratimų.

Policijos komunikacijos vadovas Ramūnas Matonis savo feisbuko paskyroje rašė nesuprantąs tokio mitingo prasmės.

„Neturiu duomenų apie kažkokį melą. Ir nematau prasmės pareigūnams kažką meluoti. Manau, greičiausiai dėl kalbos barjero jie nesuprato vienas kito. Todėl nelabai suprantu tokio mitingo prasmės“, – teigė R. Matonis.

Pasak VPK vadovo Sauliaus Gago, jei piliečiai mato poreikį rengti mitingą, tai jis turi ir vykti. Tai, anot jo, kiekvieno piliečio teisė bei laisvė.

Mitingą Lukiškių aikštėje surengė Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas ir Lietuvos žmogaus teisių centras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.27; 07:06

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.

Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties  visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.

Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.

Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.

Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad  vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to  nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie  šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.

Ar sakote, kad  šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.

Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys  mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau  jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.

Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip  valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.

Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.

O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.

Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.

2018.03.15; 19:22

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.

Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.

Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.

Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.

Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.

Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.

Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.

Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.

Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.

Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?

Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

2018.03.11; 08:55

23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40-ies paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų – anglijų, airijų, ispanijų – jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu – kaip Afrikoje.

Bet kada taip bus? Velkuosi šiltą striukę ir važiuoju į Seimą, kurio durys iki 16 valandos atviros visiems mirtingiesiems. Praveriu sunkias duris ir iškart girdžiu – vaikai dainuoja mano kurso draugo mitologo Norberto Vėliaus mėgstamiausią liaudies dainą. Atvažiavo jie iš Šilalės rajono, Laukuvos, Norberto Vėliaus gimnazijos. Prie stalų vaikučiai piešia Laisvę, Lietuvą, Kovo 11-ąją…

Continue reading „Įveiktos šventinės barikados“

Ar įmanoma minint tokias svarbias datas kaip Sausio 13-oji, Vasario – 16-oji ar Kovo 11-oji prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai – neįmanoma. Viską aprėpti – sudėtingas uždavinys. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus.

2013-ųjų metų sausio 13-oji – ne išimtis. 2013-ųjų metų sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V.Pumputienė – viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius.

Continue reading „Kai valdžia daug kalba ir mažai dirba“

tumaviciute_slaptai

Šiais metais Kovo 11-oji Vilniuje priminė Sąjūdžio laikų nuotaiką: vėliavų jūra, ištikimybę Lietuvai skanduojančios merginos ir vaikinai, pažįstami signatarų, buvusių Gulago kalinių, tremtinių veidai.

Kolonos priekyje didžiulėmis raidėmis švietė Justino Marcinkevičiaus prisipažinimas „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Patriotinių tekstų tarpe išsiskyrė vokiečių tautos sūnaus Jurgio Zauerveino žodžiai „Lietuviais norime ir būt“. Gražiai į vėliavų jūrą įsiliejo svečių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos bei Švedijos nešamos tų šalių vėliavos. Išvydusi besišypsančią pažįstamą Vilniaus universiteto profesorę ir Vorkutos lagerio kalinį, įsiliejau į eiseną. Staiga man iš dešinės iškilo ilga balta marška su raudonai parašyta vokiška fraze „Juden raus“ (žydai lauk).

Continue reading „Provokatoriai siautėjo nebaudžiami“

g.visockas-portretas

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.

Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų.

Continue reading „Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė“

Pasibaigus šventiniam renginiui Karo muziejaus sodelyje, Rotušės aikštėje prabilo Kauno jaunimas. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Kauno skyriaus vaikinai ir merginos ėjo Laisvės alėja nuo Ramybės parko. Skanduodami “Lietuva – lietuviams” jie nešė vėliavas ir plakatus, kuriuos matote čia skelbiamose nuotraukose.

Su grupe Vilniaus Lietuvių tautinio jaunimo vadovų, kai kuriais Seimo, tautinės pakraipos partijų nariais atvažiavau į Kauną įsitikinti – Vilniaus ar Kauno jaunimas aktyvesnis, pastebimesnis, garsiau taria žodžius, kurie labai nepatinka liberalams kosmopolitams, tautybės neigėjams, todėl jie visaip juos interpretuoja. Žodžiai “Lietuva lietuviams” tikrai jokiu būdu nenukreipti prieš kurią nors Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, jais tiesiog norima pasakyti, kad lietuviai Lietuvoje nenoti būti antrarūšiai, kaip to įviariom formom siekia kai kurios įtakingos politinės jėgos, kad tautybių neigino, nutylėjimo, ignoravimo politika ypač pavojinga mažoms tautoms.

Tautinis jaunimas mato Sąjūdžio idealų išdavystę, valstybėje įsigalėjusią baisią socialinę atskirtį, skatinančią emigraciją, varančią į neviltį daugumą Lietuvos piliečių.

Šias ir daug kitų problemų kėlė jaunieji Kauno tautininkai, taip pat juos palaikyti atvykę bendraminčiai iš Vilniaus.

Jaunimo, neabejingo tautos likimui, kasmet vis daugiau. Tą pastebėjo ne vienas kalbėtojas. Netiesa, kad po šio judėjimo vėliava buriasi tik mažai išsilavinę jaunuoliai, kaip juos nori sumenkinti, jų veiklą suprimityvinti, suskaldyti kosmopolitai, kuriuos užpernai miręs lietuvių tautos patriotas Vilius Bražėnas ne viena proga ragino susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą. Pastebėjau, ši šmaikšti idėja buvo “realizuota” viename plakate.

XXX

Vasario 16-ąją Kaune neleista mitinguoti “įvairiems žmonėms”

Kaune ketvirtadienį, be įvairių Vasario 16-osios renginių, buvo numatytos dvejos ideologiškai skirtingos eitynės. Tradiciškai eitynes Vasario 16-ąją organizuoja Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga (LTJS), kurios vadovai alternatyvią akciją pavadino provokacija. Vadinamųjų alternatyviųjų eitynių organizatoriai tikino nesiekiantys sukelti jokių incidentų – esą norima parodyti, kad Kaune gyvena “įvairūs žmonės”. Tai renginys “Už solidarią ir įvairią Lietuvą”, kurį pasiskelbė organizuojančios kelios mažai žinomos organizacijos bei Tolerantiško jaunimo asociacijos Kauno skyrius.

Abejoms eitynėms Kauno savivaldybė buvo išdavusi leidimus, laiką parinko taip, kad nesusikirstų abiejų renginių dalyvių keliai. LTJS vadovas Julius Panka stebėjosi, kad “alternatyvių” eitynių organizatoriai neprisijungė prie tradicinės akcijos. Laimei, viešoje erdvėje pasirodžius nuomonėms, kad “įvairių žmonių” renginys gali būti provokacija, savivaldybė atšaukė anksčiau išduotą leidimą jų eisenai (pasiūlymą eitynes organizuoti Ąžuolyno parke jų organizatoriai atmetė).

LTJS eitynių dalyviai tradiciškai žygiavo nuo Ramybės parko iki Rotušės aikštės. Tačiau visuomenė susirūpinusi, kad Vilniaus savivaldybė yra išdavusi leidimą panašioms “įvairių žmonių” eitynėms kovo 11 dieną. Daugiausia tai būtų už “žmogaus teises kovojančių” homoseksualų ir kitokių grupuočių renginys. Patriotiškai nusiteikusi visuomenė tai irgi laiko provokacija, netinkama mūsų laisvės iškovojimams. (“XXI amžiaus informacija”).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.18

zelvaras_gediminas

Prieš rašydamas tokį sudėtingą tekstą apie lietuvybės problemą, straipsnio autorius jaučia bei supranta pareigą supažindinti būsimąjį skaitytoją su savo asmeniniu žiūros kampu, kuris įtakoja rašomo teksto turinį bei stilių. Straipsnio autoriaus supratimu bei giliu įsitikinimu, nėra tokio dalyko kaip grynai moksliškai objektyvus darbas ar vertybiškai neutralus žurnalistinio pobūdžio tekstas. Po kiekvienu kūriniu visuomet glūdi jo kūrėjo moralinė orientacija bei intelektualinis pasaulio bei savęs suvokimas.

Continue reading „Lietuvybės problema“

nemcai_2

Tokiu pavadinimu visoje Vokietijoje platinamas dienraštis „junge Welt“, laikantis save kairiuoju marksistinės orientacijos laikraščiu, rugpjūčio 24 d. paskelbė eilinį Lietuvą šmeižiantį „opusą“.

Straipsnio autorius Frankas Brendle savo publikacijoms, tendencingai iškreipiančioms Lietuvos istoriją, randa tribūną keliuose Vokietijos laikraščiuose, netgi Vokietijos lietuvių portale, Austrijoje administruojamame portale „kominform.at“, kurį puošia raudona penkiakampė žvaigždė.

Per kelias dienas šio straipsnio pavadinimas atsirado daugybėjė forumų portalų. 

Continue reading „„Lietuva pagerbia savo nacius““

vytautas_visockas

Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.

Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.

Continue reading „Bedvasio pilietiškumo pelai“

teroristas

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt pažįstamas tautiškų, patriotinių nusiteikimų jaunuolis papasakojo, kas, kaip ir kodėl artimiausiu metu, jo manymu, gali norėt Lietuvoje surengti kruviną teroro aktą – susprogdinti bombą. Pasakota naudojant tariamąją nuosaką – ne kaip bus, o kaip galėtų būti. Nepaisant tariamos nuosakos pasakojimas atrodė labai įtikinamas.

Tautiškų aspiracijų turintis jaunuolis mano, kad visa Europa šiandien vaduojasi iš liberalų ir kosmopolitų primestų propagandinių žabangų. Jei dar prieš keletą metų asmenys, vertinatys ir gerbiantys savo tautinius papročius ir tradicijas buvo laikomi atsilikėliais, nesusipratėliais, nevykėliais, tai tautiškumo ir nacionalumo demonstravimas nūnai tampa natūraliu, suprantamu dalyku. Išties, kas gi čia blogo, jei lietuvis didžiuojasi lietuviška istorija, lietuviškomis dainomis, lietuviškais valgiais ir, beje, siekia, kad jo pase būtų užrašyta ne “Lietuvos pilietis” bet konkrečiai – “lietuvis”. Nieko keisto ir tuomet, jei lietuvis didžiuojasi savo nacionalinėmis išsivadavimo kovomis, kurios nepatinka kaimyninėms rusų ar lenkų tautoms.

Continue reading „Galimi galimo teroro akto Lietuvoje scenarijai“

gajauskaite

Dabar mes, lietuviai, jau tokie. Anksčiau buvome tik žydšaudžiai, o dabar dar ir – tokie.

Keistas toks akivaizdus pablogėjimas, kai Europos pagrindinių teisių agentūros (FRA) tyrimais nustatyta, kad Lietuva yra pati tolerantiškiausia valstybė Europoje – tik 23 proc. čia gyvenančių mažumų nusiskundė dėl diskriminacijos. 

O mus tolerancijos mokiusioje Švedijoje netolerancija skundžiasi net 76 proc.! Tikriausiai esame geri mokiniai? Bet kodėl Švedija nemokina tolerancijos Prancūzijos ir Italijos, kuriose net 94 proc. mažumų jaučiasi esantys skriaudžiami?

Čia kažkas ne taip. Arba mūsų mažumos nežino, kad kitose Europos valstybėse 3-4 kartus blogiau nei pas mus, arba juos kas nors tyčia siundo, kad sukiršintų 600 metų draugiškai gyvenančias Lietuvoje, 116 kalbų kalbančias tautas? O gal turi kitų niekšiškų tikslų…

Continue reading „Nacistai – rasistai“

brazauskas_v

Isterija, kuri kilo dėl Kovo 11–ąją vykusių patriotinių eitynių, nubangavo paviršiumi. Į paniką puolusi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovybė bejėgiškai postringavo apie nieką ir ieškojo kaltųjų tarp savęs. 

Kol konservatoriai inkšdami skeryčioja rankelėmis ir siunčia viešajai erdvei prieštaringus signalus, kas yra gerai, o kas blogai, dabar jau šaknininkais pramintiems patriotams – tiems, kurie dalyvavo ar pritarė Kovo 11–osios eitynėms – belieka įsiteisinti tarptautiniu mastu. Tai galima padaryti labai lengvai.

Continue reading „Šaknininkai, pirmyn į Jeruzalę!“

merginos_

Neseniai prabėgusi Kovo 11-osios šventė sukėlė įvairiabalsį atgarsį žiniasklaidoje. Ypač daug diskusijų kilo apie jaunimo eitynes Vilniaus ir Kauno gatvėmis.

Vieni reiškia susirūpinimą dėl netinkamų tautinių jausmų (eisenose skambėjo kitų tautybių žmones užgaunantys šūkiai), kiti įžvelgia protestą prieš Lietuvoje vykstančią emigraciją, abejingumą valstybės ir tautos likimui, o kairieji kraštutiniai radikalai – homo sovietikus ir jų atžalos eisenas sutinka šūkiais “fašistai nepraeis”.

Tačiau tenka pripažinti, kad eisenose radikaliai nusiteikusio jaunimo buvo nedaug. Didelė dalis dalyvaujančių eisenose norėjo tik pademonstruoti savo tautinius jausmus.

Continue reading „Apie jaunimo tautinius jausmus ir šventines eisenas“

pravda_komsomolskaja

Panašu, kad šių metų Kovo 11-osios dienos  eitynių „atsiribotojai“ susirado naują draugą.

O juo tapo ne kas kitas, bet antilietuviškai nusitekęs, Kremliui ištikimas interneto portalas kp.ru. Jame pasirodė Irinos Kostinos straipsnis, pavadintas „Neonacistų maršas susprogdino Lietuvą“.

Straipsnyje, parašytame brežnevinės propagandos stiliumi, pasakojama, kad Kovo 11 dienos eisenoje dalyvavo vieni rasistai ir neonacistai, neva kuriuos nuo „antifašistų“ ir visuomenės saugojo milžiniškos policijos pajėgos.

Continue reading „Pasakyk, kas tavo draugas…“

zolub

Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.

Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).

Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.

Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.

Continue reading „Atoveiksmis į nutautinimą“

kebabas_2

Vilniaus senamiestyje – gausu užeigų, kur galima paskanauti turkiškų kebabų. Ir jų, man regis, kaskart daugėja.

Gal ne itin sparčiai. Bet turkiškų kavinių Lietuvos sostinėje tikrai – ne viena dešimtis.

Beje, anksčiau niekad į tokio pobūdžio kavines  neužsukdavau. Ne todėl, kad nesižavėčiau Turkija. Atvirkščiai.

Sykį ilsėjęsis Turkijos kurorte Marmaryje mielai dar sykį nuskrisčiau ten pasilepinti karšta pietų saule.

Apie kurortinį Marmario priemiestį Ičmelerą išlikę patys šilčiausi atsiliepimai: tiek apie gamtą, tiek apie eksursijas, tiek apie žmones, jūrą. Tačiau rinkdamasis, kur pietauti, dažniausiai likdavau ištikimas lietuviškai virtuvei.

XXX

Vis dėlto vieną sykį pravėriau senamiestyje veikiančios kebabinės duris. Tiesiog pasidarė smalsu, koks gi to kebabo skonis. Knietėjo savo kailiu patirti, ką gi ten nepaprasto išvysiu – kaip būsiu aptarnautas, kokią muziką grojant išgirsiu…

Continue reading „Ar skanus turkiškas kebabas“

Saulius-Stoma

Jau kažkelintą Kovo 11-ąją TV žinios pirmuoju šventės akcentu rodė reportažą iš nacionalistų žygio Vilniuje. Nenuostabu. Oficialūs renginiai per daug pilki ir nuobodūs. O čia juk – skandalas!

Nenuostabu ir tai, kad kiekvienais metais eisena ilgėja. Kai net iškilmingas šventės minėjimas Seime virsta savęs niekinimu ir tarpusavio priekaištais, kažkas turi išrėkti, kad didžiuojasi esąs lietuvis. Kai partijos ir šiaip visuomeninės organizacijos atrodo išsikvėpusios, radikalus jaunimas bent jau supurto apsnūdusius stebėtojus patriotine aistra. Kai protingieji ir labiau patyrę džiaugiasi laisve rūpintis tik savimi, už bendrą reikalą kovoti veržiasi sunkiai valdomas gaivalas.

Continue reading „Lietuva lietuviams, arba Nužudyk valstybę savyje!“

Copy of neo_8

Kovo 11-ąją šįmet nebuvau prie Seimo 12 valandą, kai kilo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos. Pirmą kartą nebuvau. Ir Gyčio Pagedimo (atsiprašau – Padegimo) kalbos negirdėjau, tik vėliau ją skaičiau internete, kai keli pažįstami telefonu paragino būtinai perskaityti. Šedevriukas. Labai laiku ir vietoje ištarti Juozo Albino Herbačiausko žodžiai, tarsi šiandien parašyti.

Kovo 11-ąją šįmet buvau su tais, kurie ėjo nuo Gedimino paminklo iki paminkliuko genocido aukoms. Pirmą kartą buvau. Nes ne pirmą kartą girdžiu apie skustagalvius, kurie, o siaube, eina gatve ir šaukia: “Lietuva – lietuviams!” Norėjau pats savo akimis pamatyti. Ir pamačiau. Plakatą su Basanavičiaus, Gedimino, Smetonos, Maironio, Vanago, Kudirkos, Žemaičio, Vytauto, Valančiaus portretais.

Continue reading „O siaube!“