Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų ekspertizė nustatė tris naujus faktus:

  1. Jau po paskelbto mirties nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims-keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.
  2. Mirties nuosprendis Adolfui Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejaisaukai taikyta į smilkinį.

Tyrimų metu nustatyti sužalojimai A. Ramanausko-Vanago kairės pusės apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje. Apatiniame žandikaulyje esantis sužalojimas yra šautinis, padarytas apvalkaline kulka. Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas padarytas tuo pačiu metu kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu. Darytina prielaida, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių.

  1. Adolfo Ramanausko-Vanago skelete konstatuoti durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant Adolfą Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje. Slaptame akte taip pat minimos plačios mašnos žaizdos (nėra mašnos turinio), daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai buvo tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje.

Penktadienį, spalio 5 d., nuo 10 val. Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai bus pašarvoti šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Šeštadienį, spalio 6 d., 15 val., Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkopirmasis pavaduotojas, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, brigados generolas, mokytojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.10.02; 08:34

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas Švietimo ir mokslo ministerijos planus jungti Lietuvos istorijos, kalbos, literatūros ir tautosakos institutus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) prilygina lietuvių kultūros pamato griovimui ir prašo principingai tai įvertinti.

Seimo nariai kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką Eugenijų Jovaišą, prašydami principingai įvertinti siūlymą į vieną Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutus ir LGGRTC.

„Dėl siūlomo trijų lituanistinių institutų ir LGGRTC sujungimo pagrįstumo kyla rimtų abejonių ir klausimų, kaip tai padėtų spręsti „esminius valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždavinius“, prisidėtų prie lietuviško ir europietiško pilietiškumo stiprinimo, ar padėtų įveikti hibridinių grėsmių šalies nacionaliniam saugumui iššūkius“, – teigė A. Ažubalis.

Pasak L. Kasčiūno, tokie siūlymai kyla iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vadovaujamų ministerijų, nors tiek pačios LVŽS rinkiminėje programoje, tiek Vyriausybės programoje yra akcentuojama, kad Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą.

Siūloma institutų „optimizacija“ konservatorius verčia rimtai nerimauti, ar nebus taupoma lietuvių kultūros pamato sąskaita.

L. Kasčiūnas taip pat pabrėžia, kad darbo grupės siūlomas lituanistinių institutų jungimas kelia abejonių ne tik dėl savo tikslingumo, bet ir įvertinant platesnį kontekstą bei siūlomas kitas reformas, susijusias su lietuvių kalba ir lituanistika, ar visų šių reformų įgyvendinimas nelems lietuvių kalbos ir jos statuso valstybėje susilpnėjimo.

Kultūros ministerija yra užsiminusi, kad jos planuose taip pat numatomas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naikinimas. Konservatoriai pastebi, kad mažėja lituanistikos programų universitetuose.

Seimo TS-LKD frakcijos nariai akcentuoja, kad LGGRTC suliejimas su lituanistiniais institutais šiame kontekste atrodo kaip visiškai dirbtinis veiksmas siekiant optimizuoti kaštus, nes jam keliami uždaviniai ir jo funkcijos yra visiškai kiti ir, vertinant europinį kontekstą, atitinka nacionalinės atminties, o ne kalbos institutų veikimo logiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.16; 03:00

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Baigtas viešinti KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas (žurnalas) sukėlė nemažą atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač Latvijoje. Daugiausiai dėmesio posovietinėje erdvėje buvo skirta KGB dokumentuose minimam aktoriui Donatui Banioniui, nors pats teatro ir kino  grandas apie savo ataskaitas KGB viešai pasakojo dar 2009 metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Centras) nutarė paviešinti šia tema dažniausiai pasikartojančius klausimus (priekaištus) ir atsakyti į juos viešai.

Klausimas. Ar nemanote, kad tas žurnalas yra specialiai palikta KGB klastotė?

Atsakymas. Nei VSD, kuris saugojo žurnalą iki 2012 metų, nei Centras nenustatė, kad šis žurnalas būtų KGB palikta klastotė. Papildomai ištirti KGB dokumentai rodo, kad visi į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami KGB, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti. Centro tinklapyje paskelbto žurnalo įrašai sutampa su įrašais kituose KGB dokumentuose, tarp jų ir su įrašais kitų agentų bylų registracijos žurnaluose, kurių LYA yra saugomi 42 vienetai.

Klausimas. Kodėl tuomet Centras pats savo įžangoje siūlo vertinti žurnalą kritiškai: „Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“?

Atsakymas. Centras nuo pat šio žurnalo viešinimo pradžios tiek savo tinklapyje, tiek žiniasklaidoje rekomendavo jį vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: jie visi buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją. Istorikams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis, tik 1987 m. pradėtas pildyti, žurnalas. Neatmestina tikimybė, kad kai kuriuos žurnale esančius asmenis KGB tikėjosi šantažuoti ar kompromituoti – taip buvo daroma partizaninio pasipriešinimo laikais. Todėl Centras pabrėžė, kad kiekvienas įrašytas asmuo turi būti vertinamas individualiai.

Klausimas. Ar esami dokumentai patvirtina, kad Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su KGB?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Atsakymas. Pagal įstatymą Centras neskelbia teisinių verdiktų ir nenustatinėja bendradarbiavimo su KGB fakto. Centras pateikia visus žurnalo įrašus bei kitus rastus su tuo asmeniu susijusius archyvinius dokumentus kaip istorinius faktus. Daugumos agentų pagrindiniai dokumentai – asmens ir darbo bylos yra išvežtos į Rusiją, tačiau iš likusios medžiagos matyti, kad D. Banionis ir S. Sondeckis turėjo nevienkartinių kontaktų su KGB. Tačiau, kaip jau minėta, pats kontaktas savaime neturėtų būti vertinamas kaip slapto bendradarbiavimo faktas teisine prasme. 2009 m. balandžio 26 d. Donatas Banionis interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij komsomolec“ pasakojo apie savo kontaktus su KGB: „Kai grįždavau iš užsienio reikėjo su jais [KGB] atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, verbavimas tai ar ne. Aš rašiau, su kuo susitikdavau, ką mačiau. Žinoma, melavau, išsisukinėdavau, kad nepakiščiau gerų žmonių. Bet vis tiek tai reikėjo daryti, kitaip manęs daugiau į užsienį nebūtų išleidę ir negalėčiau niekur dirbti. Kagėbistai žinojo, kad aš meluoju, bet jie privalėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Jei minėti iškilūs menininkai būtų pranešę specialiai sudarytai komisijai apie savo kontaktus, jų pavardės šiame žurnale pagal įstatymą būtų įslaptintos, kaip ir kitų 22 šio žurnalo įrašai. 

Klausimas. Kodėl neišbraukiate iš KGB agentų sąrašo kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Atsakymas. To padaryti negalime, nes tai būtų vientiso archyvinio dokumento, kokiu yra žurnalas, klastojimas. Žurnalą sudarė KGB, Centras, skelbdamas žurnalą, pateikė papildomą informaciją: V. Sladkevičius jokių pranešimų nerašė, agento darbo byla jam net neužvesta, po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas, kaip neteikiantis informacijos, ir jam už tai atkeršyta – iš Kauno ištremtas į provinciją.

Klausimas. Kodėl Centras būtent dabar paviešino šį žurnalą?

Atsakymas. Teoriškai šis žurnalas tapo viešas nuo 2012 m., kai Valstybės saugumo departamentas savo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, taip pat ir minimą žurnalą, perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui. Pagal LR teisės aktus Ypatingojo archyvo fondai yra atviri visuomenei (neviešinami tik valstybei prisipažinę buvę KGB bendradarbiai – jų slaptumas įtvirtintas įstatymu). Tačiau Centras ėmėsi tikrinti žurnalo duomenis ir pateikė juos kartu su papildomais tyrimais. Medžiaga buvo teikiami nedidelėmis porcijomis, šis darbas užtruko penkerius metus: pradėtas 2012-ųjų pabaigoje ir baigtas 2018 m. sausio 5 d., išanalizuota ir paskelbta 1647 asmenų duomenys. Šiuo metu Ypatingasis archyvas žurnalą skaitmenina ir tokiu pavidalu jis greitai bus prieinamas kiekvienam piliečiui.

Klausimas. Istorikas, Seimo narys A. Anušauskas viešai skelbė, kad žurnalo duomenys atspausdinti mašinėle, o paskutinieji įrašai apie V. Sladkevičių, D. Banionį ir S. Sondeckį įrašyti ranka?

Atsakymas. A. Anušauskas tiksliai neprisiminė. Iš tiesų visas žurnalas rašytas ranka, tik paskutinieji duomenys įrašyti kitu braižu – darytina išvada, kad tuo metu žurnalą pildė kitas KGB operatyvininkas. Tačiau kitu braižu įrašyti ne tik tie trys žymūs asmenys. Šalia V. Sladkevičiaus įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu (administravo dvi vyskupijas), taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu. Paskutinis žurnale įrašytas (1990 m. liepą) Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą – dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Klausimas. Be šio žurnalo kokia dar yra likusi KGB agentūrinė medžiaga? Kodėl ji palikta?

Atsakymas. Be jau paviešinto agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo Ypatingajame archyve dar yra 42 agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai (žurnalai sudaryti chronologiniu principu, faktiškai pamečiui) ir vienas kandidatų į agentus patikrinimo bylų registracijos žurnalas, taip pat yra likusios agentų kortelės: vienoje kartotekoje jų yra 2601, kitoje – 5166.

Kaip matyti iš likusių KGB dokumentų, iki 1990 m. liepos dar buvo neišvežta dalis agentūrinių bylų, kai kurių agentų bylų po nepavykusio rugpjūčio pučo taip ir nespėta išvežti. Nepamirškime, kad KGB savo veiklą Lietuvoje turėjo pabaigti labai greitai –žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui. Iki tol, 1990 ir net 1991 m., KGB vis dar vykdė savo operatyvinę – agentūrinę veiklą: dirbo su senais agentais ir verbavo naujus, tad darbo bylos jiems buvo reikalingos.

Klausimas. Ar politikai rodė ypatingą dėmesį šiam žurnalui?

Atsakymas. Valstybės saugumo departamentui  žurnalą perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui ir šią žinią paviešinus (BNS 2012-03-23), ir žurnalistai, ir politikai, ir visuomenė ragino kuo greičiau tuos KGB dokumentus paviešinti. Buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir skubiai atverti visuomenei. Centras, atsižvelgdamas į KGB dokumentų specifiką ir fragmentiškumą, tai skubai nepritarė, ėmėsi analizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus asmenis ir pateikė ją kartu su papildomais tyrimais.

Klausimas. Ar nemanote, kad KGB dokumentų viešinimas skaldo visuomenę?

Atsakymas. KGB dokumentai yra vieši pagal LR teisės aktus. Pagal įstatymą be kitų veiklų Centras privalo analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Centro tinklapyje yra paskelbta daugybė įdomių ir svarbių dokumentų, taip pat visi LSSR KGB kadriniai darbuotojai, kurie žudė, šantažavo ir kitais būdais persekiojo okupuotos Lietuvos gyventojus. KGB skverbėsi ir kontroliavo visas žmogaus gyvenimo sritis, savo tikslams siekti jiems neegzistavo nei etiniai, nei moraliniai barjerai, nei vienas LSSR pilietis nebuvo apsaugotas nuo KGB čiuptuvų.

Centro nuomone, neviešinant KGB dokumentų neįmanoma atskleisti KGB ir visos sovietinės santvarkos vykdytos žiaurios ir suktos prievartos. Pamiršus šią itin skaudžią mūsų istoriją atsiranda prielaidos susivilioti gražiais lozungais, už kurių slypi baisi žmogaus naikinimo sistema. 1940 metais taip jau yra nutikę kai kuriems mūsų intelektualams.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC)

2018.01.23; 18:00

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.

Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.

„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.

Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.

Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.

„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.

Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.

Istorikas Arūnas Bubnys

A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.

„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.

A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.

Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.07; 04:41

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia į Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą.

Oficialus parodos pavadinimas – „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“.

Paroda atidaroma 2014-ųjų metų rugpjūčio 21 dieną (ketvirtadienį) 16 valandą. Ji rengiama Memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius).

Continue reading „Lietuvoje pirmą kartą rengiama Šaltąjį karą menančių politinių karikatūrų ir propagandos paroda“

Manęs nenustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės pasisakymai spaudoje dėl genocido sąvokos. Algimantas Zolubas laikraštyje "XXI amžius"rašo:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.

Continue reading „Pūtimas pavėjui“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.

Bandymas kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką sukėlė patyrusių genocidą visuomeninių organizacijų protestą.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.

Continue reading „Sovietinio genocido formulė“

v.visockas_slaptai.lt

Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.“ pristatymą Genocido aukų  muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…

Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.

Continue reading „Vietoj recenzijos“

anusauskas_slaptai.lt

Valstybės saugumo departamentas (VSD) Lietuvos ypatingajam archyvui nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. sausio 27 d. perdavė 75 KGB bylas ir beveik 400 atskirų KGB dokumentų.

Tarp perduotų dokumentų buvo ir KGB agentų registracijos žurnalas, kuriame – apie 1700 KGB agentų pavardžių ir visi juos identifikuojantys duomenys bei 62 agentų kortelės, dar išsamiau juos apibūdinančios. „Dabar jau galima paskelbti, kad VSD perdavė svarbius istorinius dokumentus. Tai padaryta po to, kai liustracijos darbas ir bendradarbiavusių su KGB gyventojų viešinimo klausimas įstatymu buvo patikėtas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“, – teigė Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Continue reading „Arvydas Anušauskas: „Kabinetinės liustracijos finalas – VSD perdavė vertingus KGB dokumentus, kurie greitai bus paskelbti““

b.burauskaitem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl pastaruoju metu šią įstaigą tikrina auditoriai? Taip pat mums rūpi sužinoti, kokiais darbais galįs pasigirti B.Burauskaitės vadovaujamas centras.   

Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą atakuoja auditoriai“

kgb

Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras (LGGRTC) vie­šai pa­skel­bė iš­sa­mų bu­vu­sių KGB re­zer­vo ka­ri­nin­kų są­ra­šą. Ja­me – 238 pa­var­dės. Są­ra­šas yra ap­ri­bo­tas ta pras­me, kad skel­bia­mas tik in­ter­ne­te. Ten ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir da­lies bu­vu­sių ka­ri­nin­kų as­mens by­las. At­ei­ty­je bus pa­skelb­tos ir ki­tų bu­vu­sių pa­rei­gū­nų by­los.

Pa­skelb­ta­me są­ra­še yra ir nu­ske­nuo­tos bu­vu­sio Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) va­do­vo Ar­vy­do Po­ciaus ir bu­vu­sio už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro An­ta­no Va­lio­nio by­los. A. Po­ciaus by­lo­je skel­bia­ma, kad jis į KGB re­zer­vą įtrauk­tas 1989 me­tais. Prieš tai jis ir jo ar­ti­mie­ji bu­vo kruopš­čiai pa­tik­rin­ti, kom­pro­mi­tuo­jan­čios me­džia­gos ne­ras­ta. A. Po­cius, kaip jau­nas, įvai­rio­se pro­ku­ra­tū­ro­se dir­bęs tar­dy­to­jas, cha­rak­te­ri­zuo­ja­mas tei­gia­mai – „po­li­tiš­kai iš­pru­sęs“, „ak­ty­viai da­ly­vau­ja pro­pa­guo­da­mas ta­ry­bi­nę tei­sėt­var­ką“.

Continue reading „Paskelbtas išsamus KGB rezervistų sąrašas“

algimantas-zolubas-1

Dabar net ir moderniausios statybos be medienos neapseina. Siekiant išvengti medienos puvimo, ji apdorojama įvairiais antiseptikais. Pagrindiniai medienos puvimo sukėlėjai yra medieną ardantieji grybai. Kaip ir visi kiti grybai, jie yra gyvi organizmai, kurie maitinasi, auga ir dauginasi. Grybai yra žemesnieji augalai, neturintys chlorofilo, todėl jie negali gamintis organinių medžiagų patys, jie parazituoja. Taigi, norint pasistatydinti saugų būstą, būtina parinkti bei atitinkamai paruošti statybines medžiagas.

Tautos būstas yra jos nepriklausoma valstybė. Tiek pirmoji, Vasario 16-osios Lietuvos Respublika, tiek antroji, Kovo 11-osios Lietuvos Respublika kūrėsi ir atsikūrė po ilgalaikių okupacijų be susiformavusios pilietinės visuomenės, be valstybės kūrimui ir tvirtinimui reikalingų paruoštų vadovų. Tautos būsto statybai teko naudotis esamomis „statybinėmis medžiagomis“, o jos, deja, turėjo įsišaknijusį svetimą užkratą, patamsiuose parazituojantį grybą.

Continue reading „Patamsiuose parazituojantis grybas“

cekutis

Nuo pat Kovo 11-osios eitynių, vienijančių tautinių pažiūrų žmones, nesiliauja kosmopolitų organizuojami išpuoliai tiek prieš mane asmeniškai, tik ir prieš instituciją, kurioje dirbu – t.y. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC).

Nuo tada prasidėjo nepaliaujamas skundų rašymas, lyg sovietiniais laikais – reikalaujant įvairių sankcijų mano atžvilgiu nuo „apsvarstyti darbo kolektyve“ iki pat „teisinio įvertinimo“…

Paskutinis paminėtinas atvejis – šią savaitę išsiųstas laiškas, adresuotas LGGRTC generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti pirmininkui Emanueliui Zingeriui, tos pačios komisijos sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui ir LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui.

Continue reading „Atsakymas minčių policijai“

algimantas-zolubas-1

1999 m. vasario 11 d. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (Nr. VIIII-1070).

Jis numatė Lukiškių aikštės sutvarkymą, memorialinės skulptūrinės kompozicijos – kovojusiems ir žuvusiems už Tėvynės laisvę sukūrimą, buvusiuose KGB rūmuose įsteigti kovos už Lietuvos laisvę muziejų su informaciniu centru. Šiuo metu dalyje pastato yra įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, didžiojoje dalyje – teismai.

Jei dėl pačios Lukiškių aikštės Vyriausybės sudaryta komisija pagaliau imasi konkrečių veiksmų, tai muziejaus, informacinio centro steigimas paliktas be deramo dėmesio. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pieš keletą metų kreipėsi į Teisingumo ministeriją, tačiau buvo atsakyta, kad caro laikais šiame pastate buvo kalėjimas, todėl esą jame ir turi išlikti teismai.

Continue reading „Juodojo paveldo rūmai – nederama vieta teismams“

peikstenis_portretas

Pastaruoju metu Lietuva ir vėl susilaukia priekaištų, esą per mažai myli žydus ar per mažai atgailauja dėl Antrojo pasaulinio karo tragedijų.

Nūnai tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje pagausėjo viešų priekaištų, jog mūsų muziejuose nepakankamai dėmesio skiriama Holokausto temai. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs, mūsų supratimu, korektišką, išsamų ir tuo pačiu principingą Ričardo Čekučio straipsnį “Atsakymas “besisukantiems” Holokausto versle”, kuriame demaskuojami tendencingi istoriko Algirdo Kasperavičiaus samprotavimai.

Šiandien Slaptai.lt. skelbia išsamią Genocido aukų muziejaus direktoriaus Eugenijaus Peikštenio publikaciją, kuri byloja, jog Holokausto temai Lietuvoje skiriamas anaiptol ne toks jau menkas dėmesys. Galbūt – net per didelis dėmesys.

Continue reading „Ar Genocido aukų muziejus ignoruoja Holokausto temą?“