Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.

Veikalo autorius Vladas TERLECKAS įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis šiandien juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – išties šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Nejaugi jiems nebus duotas deramas atkirtis?

Vl.Terlecko knyga apie tragiškus 1944 – 1953-uosius – vienas iš labai rimtų antausių tiems mūsų istorikams, kurie tendencingai, priešiškai žvelgia į savąją istoriją.

2017.12.04; 10:40

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Suviliojo ir apgavo. Stodamos į Europos Sąjungą Baltijos šalys tikėjosi gauti naują globėją, tik dar turtingesnį už Maskvą. Deja, jau nuo pat pradžių įstojimai baigėsi ES nurodymais atsisakyti ištisų nacionalinės ekonomikos šakų, rašo „RuBaltic“.

Tiesa, kokia nauda Europos Sąjungai iš tokios „apgaulės“, propagandistų portalas nesugebėjo paaiškinti. Tik išvardino, kaip smarkiai Baltijos šalys po įstojimo „nukentėjo“. Pavyzdžiui, Lietuva privalėjo likviduoti savo atominę energetiką – uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (AE), tokia buvo stojimo į ES sąlyga. O Latvija turėjo atsisakyti cukraus pramonės. Pagrindinis ES struktūrinių fondų tikslas buvęs išvystyti infrastruktūrą naujose narėse. Kad keliai taptų kaip Vokietijos autobanai.

Tačiau realybė tokia, kad šiandien keliai Baltijos šalyse – vieni blogiausių ES. O dėl nepriklausomybės – Baltijos šalys ją praktiškai tik prarado. Nes dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidaus politiką lemia Briuselio regulos ir direktyvos…

Nacizmas. JAV trukdo kovai su nacizmo aukštinimu ir šitaip slepia amerikiečių specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su nacistiniais karo nusikaltėliais mastą, – teigia „RuBaltic“. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Rusijos iniciatyva priėmė rezoliuciją dėl kovos su nacizmo aukštinimu, tačiau JAV ir Ukraina balsavo prieš.

Blogi amerikiečiai. Toliau vardinamos ir jų blogybės. Kliūva ir Lietuvai – už Aleksandro Lileikio, siejamo su 70 tūkst. žydų nužudymu Vilniaus gete, bylą. Pasirodo, vienu bylos etapu CŽV teisininkai netgi sugebėjo pristabdyti kaltinamojo persekiojimą Amerikoje. Tiesa, vėliau A. Lileikis vis dėlto išduotas Lietuvai, tačiau čia ramiai, be teismo mirė 2000-aisiais.

Ir nieko stebėtino, kad Lietuva jo neteisė, teigia „RuBaltic“. Nes Prezidentas tuo metu buvo amerikiečių statytinis Valdas Adamkus, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo majoro Antano Impulevičiaus adjutantu. O Impulevičius komandavo antrajam policijos batalionui ir garsėjo žiaurumu bei masiniais kruvinais susidorojimais su žydais tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje…

Gviešiamės laurų. Baltijos šalys nori su Rusija dalintis kovos su islamo valstybe laurus, tačiau gali šiai kovai skirti tik 30 žmonių būrį, rašo Kremliaus ruporas „Sputnik“. Taip esą teigia Rusijos raketinių-artilerinių mokslų akademijos narys-korespondentas Konstantinas Sivkovas. O ir tie 30-imt žmonių būtų techninis ar medicininis personalas. Ir šiaip, akademikui akivaizdus faktas, kad NATO viduje nesutaria, tad Baltijos šalims lieka vienintelė išeitis – būti kuo patikimesniu JAV sąjungininku.

Vilnius – lenkų. Pasak „Sputnik“, nors Lenkijos valdžios imperinės ambicijos susilaukia daugelio šalių kritikos, pačioje Lenkijoje valdančioji partija šiuo klausimu sulaukia elektorato palaikymo.

Tokias drąsias išvadas „Sputnik“ daro iš to, kad Varšuvos Šopeno vardo oro uoste pakabintas plakatas su 1918 m. Lenkijos žemėlapiu, kuriame į šios valstybės sudėtį įtraukta dalis Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.

Tiesa, patys plakato autoriai kalba apie jo istorinę-edukacinę paskirtį, tačiau „Sputnik“ perspėja: tiek Šopeno oro uosto plakatas, tiek naujojo lenkiško paso dizaino variantai – tik keli epizodai iš visos serijos gestų, kuriais rodoma: Vilnius – Lenkijos miestas!

Perestroika-2. Lietuvos vyriausybės sprendimai kuo toliau, tuo labiau primena Gorbačiovo perestroiką, šaiposi „Litovskij kurjer“. Nes lozungai – skambūs, tikslai – aukšti, idėjos – drąsios, o rezultatai – chaosas ir betvarkė. O pastebimiausia figūra tarp šių reformatorių – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Paskelbė karą girtavimui, nutarė sutvarkyti ligonines ir poliklinikas ir, nei vieno nei kito nebaigęs, azartiškai griebėsi vaistinių.

Kažkodėl viskas, ko giriebiasi „profesionalų vyriausybė“, galų gale virsta karikatūra, mano „Kurjer“. Tikslai – tarsi ir kilnūs, bet priemonės – buldozerinės…

Lipdukas. Lietuvių pasieniečiai privertė Baltarusijos pilietį nuo automobilio nulupti lipduką su SSSR simbolika, rašo „Obzor“, remdamasis baltarusių „Belnovosti“ informacija. Toliau skaitytojui primenama, kad Lietuvoje uždraustas viešas sovietinės simbolikos demonstravimas. Tačiau desertui prilipdoma Rusijos senatoriaus Aleksejaus Puškovo „Tviterio“ žinutė, kad baltarusis buvo priverstas nulupti nuo automobilio gegužės 9-osios simbolį: esą, „kas mums – Pergalės diena, jiems – verksmo dėl 3-iojo Reicho diena“.

Elektros ir žaidimų! Galvą kilstelėjo ir rusakalbė propaganda Estijoje. Štai „Novaja gazeta“ aprašė protesto prieš Astravo atominę elektrinę akciją Vilniuje. Leidinys esą užfiksavo ir atsitiktinio praeivio skeptišką reakciją į protestą. „Protestuoja prieš elementarų pigios elektros energijos šaltinį, kuris neleis vogti biudžeto lėšų dangstantis kažkokiais vaiduokliškais pavojais“, – teigė neidentifikuotas praeivis.

Suprask, paprasti lietuviai nori pigios baltarusiškos elektros, bet jau ta valdžia su savo gąsdinimais…

Partizanai. „Novaja gazeta“ imasi ir niekaip negęstančios partizanų temos. „Jie kovojo už tėvynę“ – taip šiandien Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinama nacionalinių partizanų, kovojusių prieš sovietų valdžią pokario laikotarpiu, kova. Pasipriešinimas truko ilgiau nei 10 metų, jame dalyvavo beveik 200 tūkst. Baltijos šalių gyventojų. Tačiau, pasak portalo, net ir vietiniai tyrėjai pripažįsta, kad teroras prieš taikius gyventojus, prijaučiančius sovietams, sovietinių darbininkų šeimų ir vaikų žudymas buvęs nepateisinamas.

Tualetinė nepriklausomybė. Lietuvoje prekiaujama tualetiniu popieriumi, pavadintu „100 metų nepriklausomybei“, – juokiasi „Vesti Kaliningrad“. „Sveikiname Lietuvą su atkūrimo 100-mečiu“, – parašyta ant tualetinio popieriaus pakuotės. Šis gaminys parduodamas visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau bus išimtas iš prekybos, nes prieš prekybą tokiu „patriotiniu popieriumi“ pasisakė Seimo nariai, rašo portalas.

P.S. Mieli Slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.11.28; 04:00

Šį nežinia kaip išrinktą ir itin skubiai patvirtintą Lukiškių aikštės sutvarkymo pabaigos projektą galima vertinti tik labai neigiamai. Tai absoliutus kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo nuvertinimas, apgailėtina profanacija, įžūliai paminant pačią laisvės siekio idėją.

O peršama mintis, kad ta aklina siena bus su partizanų bunkerio motyvais, skirta tik akims apdumti. Kokie gali ten būti „motyvai“, kai dieną su žiburiu neįžiūrėsi, kas norėta pavaizduoti? Kažkokie nebylūs „medžių kamienai“, esą, primenantys miško brolių žeminės sienos faktūrą etc, „simboliniai“ partizanų slapyvardžiai: Liepa, Ąžuolas, Beržas, Drebulė ar panašiai, – ką jie savaime gali reikšti į aikštę atėjusiam žmogui? Be iškiliausių asmenybių – partizanų vadų ir labiausiai nusipelniusių kitų kovotojų – konkrečių pavardžių, jų trumpų biografijų, tai ir bus tik kažkokio menkaverčio botanikos sodo, nežinia kam čia reikalingo, vartų (be to, dar niekur nevedančių) bei tvoros nevykusio butaforinės apdailos stiliaus parodija.

Ir apskritai visas šis daugelio metų maratonas su tokiu galutiniu rezultatu – tarsi tęstinė pačios Lukiškių aikštės svarbiausio akcento kūrimo pastangų parodija, jau nekalbant apie beprasmį lėšų švaistymą tiems pseudokonkursams.

Ar neatrodo, kad tai buvo ir tebėra sąmoningas siekis kiek įmanoma sumenkinti visą lietuvių tautos kovų už laisvę istoriją, žerti užmaršties dulkes ant mūsų tautos didvyrių atminimo?

2017.11.28; 07:00

Penktadienio popietę Vilniuje surengtas mitingas dėl būsimojo Lukiškių aikštės memorialo. Apie 200 visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) atstovų susirinko apginti vieną iš penkių siūlomų projektų – Vyčio simbolį.

„Manome, kad Vytis yra Lietuvos simbolis, tai pats seniausias simbolis Europos tautose. Su juo mes ėjome į nepriklausomybę, dalyvavome sukilimuose ir partizanų kovose. Šiuo metu tai yra mūsų tautos herbas. Manome, kad Vytis yra geriausias pasirinkimas“, – sakė renginio organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.

Minia pilietiškai nusiteikusių žmonių į mitingą susirinko gerai pasiruošę, su Lietuvos bei Vyčio vėliavomis, plakatais ir laisvės kovose žuvusiųjų portretais.

„Tai tik pirmasis žingsnis. Jei mūsų projektas nebus išrinktas, rengsime dar rimtesnius mitingus ir protestus. Aš žinau nuomonę visų žmonių, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Pagrindinis mūsų tikslas yra paskleisti žinią kitiems žmonėms.“

„Turime gandų, kad šiuo metu mes pirmaujame rinkimuose. Nežinau, iš kur jie ateina, bet mes norime dar labiau pasistengti. Tikimės, kad Vytis laimės“, – sakė J. Burokas.

Pagrindiniai žodžiai, įprasminantys memorialo idėją: atmintis ir pagarba. Kuriamu memorialu siekiama priminti, kiek aukų pareikalavo kova už tautos laisvę ir paskatinti kiekvieną čia atėjusį mintyse pagerbti tuos, kurių pasiaukojimo dėka šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.

Kūrybinės grupės, kurią sudaro architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, siūlomas memorialas susideda iš trijų pagrindinių elementų – memorialinio apskritimo aikštės grindinyje, Vyčio skulptūros su horizontaliu postamentu ir valstybinės vėliavos ant stiebo aikštės centre.

Memorialinis apskritimas – daugiaprasmis etnografinis ženklas „Rėdos ratas“ – formuojamas kaip aikštės kompozicijos branduolys. Tai skelto granito trinkelėmis grįstas ir pjauto granito plokštėmis įrėmintas apskritimas, projektuojamas aikštės grindinyje ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje (į pietus nuo aikštės) esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi, skirtu 1863 m. sukilėliams atminti.

Rato centre įkomponuotas amžinai švytintis skulptūrinis akcentas. Projekto autoriai numato, kad ties juo gali vykti aukų paminėjimui skirti simboliniai ritualai ir valstybės oficialios ceremonijos.

„Rėdos ratas“ šiame projekte simbolizuoja 2018-aisiais minimą 100-metį nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. „Rėdos rato“ kraštuose komponuojamos granitinės plokštės su Lietuvos Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktų tekstais. Šiaurinėje rato dalyje suprojektuotos pusapvalės granitinės plokštės, kuriose įamžinamas 1918-1990 metų laikotarpio aukų mastas. Jose lietuvių ir anglų kalbomis įvardijama, kiek Lietuvos piliečių šiuo laikotarpiu žuvo kovose, sukilimuose, įkalinimuose, teroro aktuose, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo.

Iš viso atrankoje dalyvavo daugiau kaip 30- imt projektų, o penkis finalininkus atrinko Lukiškių aikštės sutvarkymo komisija. Siekta atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui. Vienas svarbiausių kriterijų – atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.

Balsavimas vyksta Vyriausybės administruojamoje e.pilietis platformoje nuo lapkričio 3-osios iki lapkričio 19-osios.

Visus penkis pasiūlymus Lukiškių aikštės memorialui galima išsamiai apžiūrėti Lukiškių aikštėje įrengtuose specialiuose stenduose arba Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) interneto puslapyje. Galutinis sprendimas bus priimtas atsižvelgiant tiek į visuomenės, tiek į specialiai sudarytos ekspertų komisijos nuomonę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.18; 06:00

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).

Diletantiški postringavimai

Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“

Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu  50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.

Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“

Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.

Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB  tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris  beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.

Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)

Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.

Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvosjoms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.

Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas

Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat  konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)

Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.

Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)

Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).

Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.

Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).    

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.

Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva  IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas.I.T.).

Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjo užkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.

Istorikas apie visa tai papasakojo per 45  minutes.

Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?

R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.

Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.

Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.

„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).

Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“  tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.

Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę  ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.

Mossad slaptieji agentai

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.

Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:

https://ggochin.files.wordpress.com/2017/07/lithuania-crime-and-punishment-volume-6.pdf

Gidas Chaimas Bargmanas mėgino apginti Juozą Lukšą–Daumantą

Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“  

Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“

Tada  Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti,  jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)

Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai

Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.  

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.

Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač  Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie  silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.

Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?

Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?

Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.

„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.) 

Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!

P.S. Jau sutrumpintas susitikimo Minske įrašas:

https://www.youtube.com/watch?v=4fRYRBIBuEo

2017.11.16; 06:30

Mirtini Lietuvos priešai. Nuotrauka daryta perfotografuojant iš LGGRTC archyvo.

Lietuva vėl įskaudinta. Apmaudžiausia, kad mūsų valstybę žeminantys žodžiai šį sykį ištarti ne kur nors priešiškose „Sputnik“ ar „Russia Today“ televizijose. Juos ištarė net ne Algirdo Paleckio ar Vladimiro Žirinovskio mentaliteto žmonės. Į paleckiukų ir žirinovskių sapaliojimus juk galima nekreipti dėmesio. Negi ginčysiesi su atvirai Lietuvos nemylinčiais asmenimis… 

Bet kaip pasielgti, kai Lietuvą niekina oficialus, teisėtu būdu į Seimą išrinktas parlamentaras? Vėl ir vėl iškyla jau daug kartų ramybės neduodantis galvosūkis – nepastebėti, bandyt paprotinti ar tiesiog atsiriboti?

Nepaduoti rankos, nesėdėti prie vieno stalo – tikriausiai per menka bausmė? Parlamentaro Dainiaus Kepenio idėja statyti bendrą paminklą ir Lietuvos partizanams, ir uoliai Kremliaus politiką vykdžiusiems stribams – tiesiog šventvagiška.

Normalios valstybės negerbia okupantams talkinusių išdavikų. Nestato jiems paminklų net tuomet, kai šie atgailauja. O juk Lietuvoje „stribai“ bei jų palikuonys net nebandė atsiprašyti. Priminkite bent vieną atvejį, kada NKVD karininkas ar stribas būtų puolęs ant kelių prieš partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, susirinkusius į paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę šventinimo iškilmes? O gal stribai klūpodami ant kelių, prašydami atleidimo, nuoširdžiai verkė Partizanų pagerbimo šventėje Ariogaloje? Daugiau nei per 25-erius metus negirdėjau nė vienos išpažinties, nė vienos atgailos.

Tad neapsimeskime naiviais: susitaikymo nebus. Jie kitaip matė ir tebemato Lietuvą. Jų požiūrio nepakeisi.

Tačiau kas mūsų parlamentarą pastūmėjo keistam žingsniui? Lietuviškosios istorijos neišmanymas? Noras tapti „originaliu“? Sąmoningas troškimas pratęsti liūdnai pagarsėjusių rašytojos Rūtos Vanagaitės bei dizainerio Juozo Statkevičiaus akibrokštus?

Šią situaciją taikliai apibūdino Seimo narys Kęstutis Masiulis, sugėdinęs kolegą D.Kepenį. Facebooko paskyroje parlamentaras K.Masiulis brūkštelėjo ironiškų pastabų: „Karbauskio pavaduotojas Kepenis pakvietė neskelbti 2018 metų Adolfo Ramanausko -Vanago metais, bet statyti paminklą visiems, kurie pokary kovėsi skirtingose pusėse, statyti paminklą susitaikymui. Taip ir įsivaizduoju paminklą, kuriame stovi partizanas su trispalve rankoje, o antra ranka apkabinęs stribą su sovietų raudona okupantų vėliava gniaužtuose. Salėje jį už tokias idėjas pavadinau kvailiu“.

Taikliai parlamentarui D.Kepeniui priekaištavo ir pokario istorija profesionaliai besidomintis Vidmantas Valiušaitis. Jis užrašė Facebooko erdvėje:

„D.Kepenis, aišku, nežino, kad 1944–1946 m. J.Bartašūno – bolševikinėje Rusijoje susiformavusio, lietuviškai beveik užmiršusio, bet Lietuvoje panaudoto partiznų naikinimui ir diversijoms prieš juos enkavedisto – vadovaujamos baudėjų gaujos surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių. Be teismo sprendimo ištrėmė daugiau kaip 9000 partizanų šeimų narių. „Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo kovotojus.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Ir štai po 27 nepriklausomybės metų, valstybės šimtmečio išvakarėse, Seimo narys be istorinės atminties, nesuprantantis, kad Lietuva – ne Ispanija, kad čia vyko ne pilietinis karas, bet ginkluota rezistencija prieš nepriklausomybę sutrypusį, žmones žudantį ir į Sibirą juos tremiantį okupantą, siūlo bolševikams statyti kryžių. Ženklą, kurio jie labiausiai nekentė ir už kurį jį gerbiančius žmones persekiojo, prievartavo, trėmė ir žudė (vien tik vyskupai-kankiniai Reinys, Borisevičius, Matulionis, etc.)!“

Man belieka pridėti savąjį trigrašį: jei nenorima rimtai gilintis į partizanų kovų istoriją, galima tiesiog priminti, ką byloja lietuvių dainos, sukurtos apie mūsų partizanus. Dėl miško brolių žūčių jos skausmu ir liūdesiu persmelktos. Ant grindinių miestelių centruose išniekinti žuvę partizanai – broliai, drąsuoliai, sūnūs, garbingi žmonės, milžinai, drąsuoliai. O apie stribus mūsų dainose – nė vieno palankaus žodelio, nė vienos užuominos. Tad kokios gali čia būti abejonės, kuri pusė teisi?

Beje, įdomu, kaip dabar elgsis ponas Ramūnas Karbauskis, pavaduotoju pasirinkęs štai tokį „taikdarį“? Ir dar svarbu, kaip šią „taikdarišką“ istoriją išnaudos rusiška propaganda. Tikriausiai parems. Karštligiškai ieškos užtarėjų, rėmėjų. Ir, liūdniausia, tokių ir vėl suras…

2017.11.15; 08:00

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Regis, prieš lietuvius sukilęs visas pasaulis. Lietuviai – patys blogiausi šiame pasaulyje. Mes nieko nemokame, nieko nesuprantame, nieko doro neveikiame. Vien tik skriaudžiame kitas tautas. Rusus, lenkus, žydus…

Prie lietuvius kaltinančiųjų jau priskiriu, deja, ir Seimo narį Mantą Adomėną, „Lietuvos žinių“ dienraštyje pasipiktinusį, esą kai jam kilo mintis rekonstruoti unikalią Žiežmarių sinagogą, atsirado „daug atvirai burbančiųjų“. Bet kas čia nuostabaus? Tokia nuomonė – negalima? Demokratinėje Lietuvoje taip manyti – kriminalinis nusikaltimas? Parlamentaras M.Adomėnas norėtų užkimšti burnas visiems, kurie mano, jog „Žiežmarių sinagoga – Izraelio reikalas“, kad „mums pirmiausia reikia restauruoti savas bažnyčias“?

Parlamentaras M. Adomėnas pergyvena, kad Lietuvos žydai, gyvenę čia jau daugiau kaip 600 metų, kūrę bendrą mūsų istoriją, tebėra laikomi „svetimais“, ne mūsų istorijos dalimi. Ir vėl, sprendžiant iš parlamentaro užuominų, kalti tik mes, lietuviai. Jis nematąs jokios žydų kaltės. Jis net nesusimąsto, kad gal patys žydai nenorėjo jaustis Lietuvos dalimi. Juk tokia versija įmanoma.

Skaitant lietuviams žeriamus parlamentaro priekaištus sunku suvokti jo logiką: jei dar Vytautas Didysis suteikė žydamas privilegiją kurtis Vilniuje, kas kam turime jausti dėkingumą? Mes – žydamas, kad šie vis tik teikėsi apsigyventi Vilniuje, ar žydai – mums, kad Lietuvos karaliai ir didieji kunigaikščiai jiems vis tik nedraudė apsigyventi Vilniuje, sudarė išskirtines sąlygas, globojo juos?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Parlamentaras M.Adomėnas ginčija net lietuvių atsaką į Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą apjuodinusios Rūtos Vanagaitės išpuolį – esą atkirtis greičiausiai nebuvo skaitlingas, kaip bando parodyti kai kurie entuziastai. Parlamentaras rašo: „vieningumas gali būti tik menamas“, „vienybė neturėtų mums sukelti klaidinančios iliuzijos, kad ji atspindi visų ar net daugumos piliečių sąmoningumą“.

Kodėl parlamentaras M.Adomėnas norėtų, kad R.Vanagaitę smerkiančiųjų būtų kuo mažiau? Seimo narys M.Adomėnas trokšta, kad mes, lietuviai, taptume dar pakanatesni užgauliojimams? Bet ar įmanomas dar didesnis nuolankumas? Skaitydamas jo straipsnį pasigedau bent vieno mažutėlio, bent vieno simbolinio priekaišto žydams. Bent dėl akių…

Ką jau bekalbėti apie sudėtingesnes, rimtesnes temas. Sakykim, kodėl žydai oficialiai, viešai ir demonstratyviai neatsiriboja nuo nacių medžiotojo Efraimo Zurofo, „kaltinančio lietuvius žydšaudyste“ ir visiškai nekreipiančio dėmesio į gausybę faktų, kaip pasiaukojančiai lietuviai, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo mirties?

Dar viena pastaba – kada JAV, Europos ir Izraelio žydai atsiribos nuo lietuvius kankinusių savo tautiečių? Omenyje turiu ne tik mūsų partizanų vadą A.Ramanauską – Vanagą mėsinėjusį sadistą Nachmaną Dušanskį, bet ir Klepočių, Rainių tragedijas. Kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraštyje“ esu važiavęs į Klepočius apklausti likusių gyvų liudininkų. Ir straipsnį išsamų parašiau. Liūdna, graudi, iki šiol nutylima istorija, nes nepalanki žydams.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Todėl noriu pasiteirauti (tikiuosi, demokratinėje valstybėje klausti vis dar galima), kada žydai, įskaitant ir Lietuvos žydus, suskaičiuos saviškius, uoliai tarnavusius Lietuvą okupavusios Sovietų imperijos struktūrose? Ne tik išvardins, bet ir pasmerks. Sakykim, parašys atvirą, sąžiningą istorinę monografiją apie Klepočiuose pralietą kraują ir ją išleis ne už lietuviškus, o už savus, Izraelio, pinigus? Arba parengs išsamią monografiją, kaip sovietmečiu idėjiškai, entuziastingai Lietuvą „mylėjo“ komunistas Genrikas Zimanas, ilgametis žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. Jeigu bandome suskaičiuoti visus bloguosius lietuvius, turėkime drąsos atidžiau pasižvalgyti ir kitose bendruomenėse…

XXX

Tiesa, Seimo nariui M.Adomėnui, regis, nusipjauti, kad mušama tik į vienus vartus. Jam nė motais, kaip ši mada – lietuvis privalo labiau mylėti kitus nei save – dirbtinai, kryptingai kalama mums į galvas? Seimo narys M.Adomėnas nepajėgus įžvelgti, kad šiandieninė mada – lietuviui negalima mylėti Lietuvos – žlugdo Lietuvą? Juk akivaizdu, kad mums brukte brukamas nepilnavertiškumo kompleksas.

O jeigu nemato, tegul perskaito Aleksandro Stulginskio universiteto filosofijos, psichologijos ir profesionaliosios edukologijos katedros lektoriaus Edvardo Čiuldės internetiniame leidinyje Propatria.lt paskelbtą tekstą: „Savo ruožtu tautiečiai palieka Lietuvą ne tik dėl to, kad ieško geresnio uždarbio ar pagarbesnio požiūrio į žmogų, bet, regis, dar ir dėl to, jog nenori būti liudininkais to nešvankaus veiksmo, kai tėvynę dergia, ant visos tautos tuštinasi visi, kas netingi, o ypač Nachmano Dušanskio idėjiniai palikuonys. Tokia apdergta tėvynė praranda traukos jėgą“.

Nuo Lietuvą dergiančių, žeminančių pareiškimų neapsisaugosime. Jų bus ir ateityje. Bet mes privalome gintis. Lietuvius žeminantys ir niekinantys autoriai turi sulaukti atkirčio, nors kai kurie „išminčiai“ mus bando įtikinti, jog protingiausia – patylėti. Nes netylėdami neva suteiksime pretekstą dar didesniems priekaištams, išprovokuosime dar didesnius karus.

XXX

Beje, teisingiausia būtų, jei atkirtį tokiems kaip E. Zurofas ar Europos žydų kongreso (EŽK) vadovas Mosche Kantoras duotų jų tautiečiai – žydai. Ir duotų rimtą atkirtį, ne vien diplomatinių vingrybių apgaubtą. 

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

Štai Prancūzijos kraštutinių kairiųjų lyderis Žanas Lukas Melenchonas neseniai šūkaliojo prancūziškoje spaudoje, esą „neturįs kažką bendro su Baltijos šalimis“, esą „lietuviai prancūzams ne daugiau artimi nei šiaurės afrikiečiai“… Kad šis prancūzas prišnekėjo nesąmonių, – jo valia. Šiame pasaulyje visaip nutinka. Būtume kvaili, jei norėtume, kad visi prancūzai mylėtų lietuvius. Tačiau gražu, kad jo tvirtinimai sulaukė … būtent prancūzų atkirčio būtent prancūziškoje spaudoje. Vienas prancūzas net šitaip pagyrė Lietuvą: prancūzai skolingi Lietuvai, nes „lietuviai apsaugojo Europą nuo mongolų – totorių invazijos“.

XXX

Todėl viliuosi, kad panašių žodžių – esame skolingi lietuviams – kada nors sulauksime ir iš žydų bendruomenės. Padėkoti lietuviams yra už ką: laisvoje Lietuvoje nebuvo žydų pogromų, laisvoje Lietuvoje buvo galima statyti sinagogas, steigti žydiškas mokyklas, leisti žydiškus laikraščius, laisvoje Lietuvoje veikė Žydų ministerija.

O kai Lietuva prarado nepriklausomybę, kai buvome pavergti, tikrai nutiko baisių dalykų: vieni lietuviai persekiojo žydus, bet juk buvo labai daug tokių, kurie nuo nacių smurto, rizikuodami savo gyvybėmis, labai sudėtingomis aplinkybėmis gelbėjo žydus.

Lietuvai vėl atgavus laisvę mes labai lengvai žydams grąžiname bendruomeninį jų turtą, masiškai leidžiame knygas apie Holokaustą, pačiu aukščiausiu lygiu Izraelyje atsiprašėme už savo nuodėmes, nereikalaujame iš Izraelio nei moralinių, nei piniginių kompensacijų už nachmanų dušanskių nusikaltimus, Vilniaus senamiestyje – paminklinės lentos, bylojančios apie žydų tautą vokiečių okupacijos metais ištikusią tragediją…

Net nežinau, ko dar galima norėti iš lietuvių?

2017.11.13; 04:21

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Įvertinus surinktus duomenis ir išnagrinėjus viešoje erdvėje skelbtą informaciją Generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Rūtos Vanagaitės viešų pasisakymų apie Lietuvos partizaną A. Ramanauską-Vanagą. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Generalinėje prokuratūroje buvo nagrinėjami kelių organizacijų pateikti prašymai pradėti ikiteisminį tyrimą R. Vanagaitės atžvilgiu dėl partizano A. Ramanausko-Vanago galimo šmeižimo ir mirusio atminimo paniekinimo.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą R. Vanagaitės viešoje erdvėje skelbti pasisakymai buvo vertinti šmeižimo, taip pat mirusio asmens atminimo paniekinimo aspektais. Straipsniuose pateikti duomenys istorine prasme nebuvo vertinami.

Nutarime, kuriuo atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuojama, kad šmeižimas yra gyvo asmens orumo ar garbės žeminimas. Tuo tarpu mirusiojo atminimo niekinimas kaip nusikalstama veika pagal Baudžiamąjį kodeksą gali būti vertinamas tik tuomet, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog skleidžia apie mirusį melagingus prasimanymus ir kad tai gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo atminimui. Taip pat jei tokių melagingų teiginių skelbimu siekė būtent tokios žmonių reakcijos.

Šiuo konkrečiu atveju įvertinus R. Vanagaitės pasisakymų šia tema visumą, pripažinta, kad duomenų, kurie leistų įrodyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, nėra. 

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsižvelgta ir į Europos Žmogaus Teisių Teisme formuojamą praktiką. Šis teismas vienoje iš bylų, be kita ko, pabrėžė: „Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos yra taikomos ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių užmojų formavimui, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti „formalumai“, „sąlygos“ ar „apribojimai“ privalo būti proporcionalūs siekiamam teisėtam tikslui“.

„R. Vanagaitės paskelbti teiginiai sukėlė tikrai didelę visuomenės reakciją ir nepasitenkinimą, todėl jie galėtų būti vertinami etikos, moralės bei kitais aspektais, tačiau vadovaujantis Baudžiamojo kodekso reikalavimais, tokie pasisakymai negali būti pripažinti nusikalstama veika“, – teigia prokuroras D. Čaplikas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.11; 00:01

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar žinote, kaip atrodo nuteisimas be teismo? Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą.

Atsibodo apie tą nelemtą istoriją? Kiek galima knaisiotis? Ir man atsibodo. Bet yra kam niekaip neatsibosta. Jeigu kam buvo sušvitus viltis, kad po Vanagaitės skandalo puolimai prieš rezistentus liausis, tai jie tik suaktyvėjo. Nacių medžiotojai viso labo atsitraukė keletą metų atgal ir vėl susitelkė prie 1941-ųjų rezistentų.

Apie Marių Ivaškevičių kaip visuomenininką buvau linkęs galvoti pozityviai, nes jo Molėtų „Atminties maršas“ atrodė pozityvi, nekalta, išgalvotų nacių nemedžiojanti iniciatyva. Velnias, kaip klydau. Įsiklausykime į retoriką. Hitlerio šuo. Holokausto šauklys. Tai vis apie rezistentą, savanorį, diplomatą Kazį Škirpą. Tokie linčo teismai už akių tapo mūsų kasdienybe, o jų šalininkai slepiasi po gėdingiausia propagandos priedanga – negalima užčiaupti diskusijos!

Tai nėra diskusija. Škirpos asmeninė autorystė net dėl siūlymų žydams pasitraukti iš Lietuvos nėra įrodyta, bet ir tai jokiu būdu nėra kvietimas žudyti žydus. Gi holokauskas, rodos, dar vakar buvo masinis žydų žudymas. Būdamas gyvas ar turėdamas, kas jį gintų, Škirpa už šį postą šiandien drąsiai galėtų duoti į teismą už šmeižtą. Bet šiandieninė Lietuva tiek apkiautusi, kad eilučių autorių vietoje to nešios ant rankų.

Galiausiai ar tai gali būti sutapimas, kad tokius žodžius apie žmogų, prieš kurio pareigos jausmą ir auką pats yra niekas, rašo romano „Žali“ autorius? Romano, kuris bene atviriausiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pakartojo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skelbtą pokario istorijos versiją. Stribinę istorijos versiją, pagal kurią partizanų kova buvo niekinga ir beprasmė, versiją, kurią gynė ir kuria didžiavosi jos autorius. Ir šiandien yra kas didžiuotųsi. Tas, apie kurį tiek daug tuščiai kalbame, bet niekada neįvardijame jo liberalumu ir kolektyvine kalte prisidengiančių pasekėjų čia, Lietuvoje.

Ach ir pabaigai. Politikų taginimas. Toks plintusas. Gal kuris išskys, gal pasiduos pigaus populiarumo tarp ‘nuomonės lyderių’ vilionėms. Visi matėm, kokia saldi atsidūrus valdžioje kažkodėl pasidaro baudžiauninko pagunda pasižymėti atgaila ir primestos kaltės pripažinimu. Nuo AMB iki pat šiandien. Deja, ne vienas TV reportažas atskleidė, kad esamam Seime netrūksta atsiprašinėtojų su mokyklinėmis istorijos žiniomis. Tad gal pasiseks Ivaškevičiaus intrigėlė ir linčo nuosprendis. Nors maloniai nustebino, kad net premjeras naujos atgailos prašytojus mandagiai pasiuntė tiesiausiu keliu. Visada grįžta.

Informacijos šaltinis – Facebook.com

2017.11.09; 07:25

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.

Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.

Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu  išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus,  apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.

Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.

Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.

Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas,  greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).

Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.

Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti,  jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.

Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją  negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati  R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.

Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.

Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.

Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.

Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.

Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.

Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?

Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.

H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.

Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.  

2017.11.07; 12:30

Rašytoja Rūta Vanagaitė atsiprašo dėl savo pareiškimų apie garsųjį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Portalas Slaptai.lt pateikia jos laišką ir tuo pačiu savo skaitytojų klausia, ar galima tikėti šios moteriškės nuoširdumu, praregėjimu, geranoriškumu? Ar galima atleisti šlykščius išpuolius prieš mūsų partizanų vadus, įskaitant ir Adolfą Ramanauską – Vanagą? Tuo pačiu – kaip derėtų vertinti žydų bendruomenės laikyseną iškilus šiam skandalui – adekvati, o gal per mažai aštri?

Bet svarbiausia, koks, jūsų nuomone, tikrasis lietuvius su žydais sukiršinti siekusios R.Vanagaitės tikslas? 

XXX

„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo“, – rašo R. Vanagaitė. Savo atsiprašymo laiške ji pabrėžė nenorėjusi netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės.

„Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau. Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai“, – rašo R.Vanagaitė.

R. Vanagaitė gailisi klausimus dėl A. Ramanausko-Vanago praeities neapdairiai iškėlusi netinkamu metu bei dėl to, kad jos pateikti faktai nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui.

„Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – sako rašytoja.

R. Vanagaitė aiškino nežinojusi istorijos detalių, todėl prisipažino padariusi didžiulę klaidą.

„Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas Darius Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.“

R. Vanagaitė visgi vylėsi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti ji negalėjusi, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.

Apibendrindama savo atsiprašymo laišką R. Vanagaitė prabilo ir apie demokratinės, necenzūruojamos visuomenės svarbą bei tai, kad reikia savikritiškai žvelgti į save. Tai, anot jos, ji daranti atsiprašymo laišku.

„Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesai atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai“, – akcentavo R. Vanagaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.04; 02:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir visus Seimo narius prašydama nesusitikti su Rūta Vanagaite ir Efraimu Zuroffu – asmenimis, skleidžiančiais šmeižtą apie rezistencinių kovų dalyvius.

Pasak Jaunųjų krikščionių demokratų organizacijos pirmininkės Godos Karazijaitės, atsižvelgdami į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją apie R. Vanagaitės ir E. Zuroffo atliktą tyrimą ir viešus R. Vanagaitės pasisakymus, kuriuose yra teigiama, kad Lietuvos karininkas, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas bei dalyvavo žydų žudynėse, jaunimo organizacijos „Jaunieji krikščionys demokratai“ nariai vertina šiuos minėtų asmenų veiksmus kaip šmeižtą ir bandymą diskredituoti mūsų valstybės didvyrius bei kaip veikimą prieš Lietuvos Respubliką.

„Lietuvos partizaninis judėjimas – tai Vasario 16-osios Lietuvą ir Kovo 11-osios Lietuvą jungiantis tiltas, kurio dėka buvo išsaugota mūsų valstybingumo tradicija ir lietuviška tapatybė. Būtent dėl to istorinė atmintis, pokario rezistencija, o ypač partizaninis judėjimas kelerius pastaruosius metus yra pagrindiniai rusiškos propagandos taikiniai“, – sako organizacijos tarptautinė sekretorė Kamilė Šeraitė.

Kreipimesi į Seimo narius teigiama, kad „šių bandymų apšmeižti Lietuvos valstybingumą gynusių didvyrių kontekste privalome vieningai apginti tuos, kurie paaukojo savo gyvenimus už mūsų valstybės ir mūsų visų laisvę“. Todėl rašte Seimo nariai raginami ignoruoti sistemingai Lietuvos valstybingumo istoriją bandančių diskredituoti R. Vanagaitės ir E. Zuroffo prašymus susitikti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.28; 00:54

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Ar lietuviai pajėgūs sukurti daugiaserijinį meninį filmą apie miško brolių kautynes su sovietų kariuomene?

Įsivaizduokime, kad Lietuvos ekranuose pasirodo, sakykim, šimto serijų kvapą gniaužiantis nuotykinis meninis filmas apie partizanų kovas, išdavystes, agentus smogikus, stribų ir NKVD siautėjimus, ryšininkus, pasiaukojimą, drąsą, unikalias žvalgybines operacijas… O jei tas filmas būtų dar angliškai, prancūziškai, vokiškai, ispaniškai įgarsintas?

Seimo narys Kęstutis MASIULIS mano, kad šį sudėtingą sumanymą, nors ir sunku, bet vis tik – įmanoma įgyvendinti. Ko trūksta? Drąsos, pinigų, užsispyrimo?

2017.07.27

Antradienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis kreipėsi į Europos Parlamento (EP) Pirmininką Antoniją Tajanį (Antonio Tajani), prašydamas stabdyti kolegų iniciatyvas šmeižti Baltijos valstybes, falsifikuoti istoriją ir diskredituoti už laisvę kovojusių žmonių atminimą. 

EP nariai iš Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų (GUE/NGL) pranešė rengiantys rezoliuciją, kuria bus siekiama pasmerkti Baltijos valstybes (Lietuvą, Latviją ir Estiją) dėl šių tariamo negebėjimo suvaldyti „kraštutinių dešiniųjų ir fašistinių nuotaikų“. Jų pranešime teigiama, kad „veikti nutarta po to, kai Baltijos šalyse pastebėtas nerimą keliantis kraštutinių dešiniųjų grupių mitingų ir maršų skaičius, o tokiems renginiams pritaria vietos valdžia“.

Rezoliuciją prieš Baltijos šalis kurpiantis Čekijos europarlamentaras Jiržis Maštalka žiniasklaidai teigė, kad rezoliucija bus siekiama ne tik politiškai pasmerkti Baltijos šalis, bet ir imtis ekonominių sankcijų – užšaldyti ES fondų lėšas.

„Kolegos iš šios frakcijos jau ne kartą yra pasižymėję radikaliais pareiškimais ir iniciatyvomis. Visuomet tai traktuodavau kaip pigų būdą pasireklamuoti, susilaukti dėmesio, bet tokie dalykai esamame geopolitiniame fone yra labai neatsakingi ir netgi pavojingi. Jaučiu pareigą imtis man prieinamų priemonių stabdyti tokias iniciatyvas, nes vien jų svarstymas, mano nuomone, diskredituoja patį Parlamentą ir ES vieningumą“, – sako EP narys V. Mazuronis.

Politikas įsitikinęs, kad GUE/NGL frakcijos nariai akivaizdžiai buvo paveikti arba suklaidinti Rusijos diplomatų, nes daugybė įvykių nėra atsitiktiniai.

„Akivaizdu, kad viskas prasidėjo nuo NATO išplatinto vaizdo įrašo apie Lietuvos pokario partizaninį pasipriešinimą, tai tikrai įsiutino Rusiją ir ši pasinaudodama savo „draugais“ Parlamente siekia savo tikslų informacinio karo fone. Net neabejoju, kad tokia rezoliucija nesusilauktų sėkmės Parlamente, patys rezoliucijos autoriai tai supranta, bet vien faktas, kad bus gaištamas laikas tokioms iniciatyvoms svarstyti man yra nepriimtinas. Žodžio laisvė yra gerai, bet akivaizdus bandymas falsifikuoti istoriją, kai kovotojai už savo tautos laisvę paverčiami fašistais ar žudikais – tėra paprasčiausias šmeižtas, tyčiojimasis iš ES narių piliečių, jų istorijos ir dargi tarnavimas kitų valstybių interesams – o tai neturi nieko bendro su žodžio laisve“, – teigia V. Mazuronis.

EP šiuo metu sesijos nevyksta ir atsinaujins rugpjūčio pabaigoje, tačiau Lietuvos deleguotas europarlamentaras mano, kad būtina imtis veiksmų ir pasiruošti tokių provokacijų neutralizavimui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.26; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.

Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).

Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.

Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.

Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.  

Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…

Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.

Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.

Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?

Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.

D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!

Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.

Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.

„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.

„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.

„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.

„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.

Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.

Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.18; 03:30