Albertas Ulys

ulys_111Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..

Belieka studentiškų dienų šurmulys, kartu nupėdintų jaunystės žingsnių senuosiuose Alma Mater koridoriuose prisiminimai.

Ryškiausios akimirkos kažkodėl susijusios su 34 auditorija. Gal kad čia dažniausia būdavo paskaitos, retkarčiais šokiai, vakarėliai. Per pertraukas suplūstam į koridorius su klegesiu, kalbom ir juoku.Vėl pasigirsta pašmaikštavimai pačia nekalčiausia – meilės – tema. „Sutikai kur nors sijoną – / Kryžiaus ženklą – ir į šoną“, reziumuodavo Sigitas ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimto pavasario“. Arba vėl: kada šypsosi Kęstas? – kai liūdi Vilius! – apie jųdviejų simpatijas kursiokei Irenai. O kaip galima apsieiti be filosofijos? Užsiplieskia ginčai, net rimti pamąstymai, kas be ko, pasišaipymai iš Ipolito, E. Meškausko gerbėjo, nuostatos, jog mąstantis, protingas žmogus visuomet vaikšto nunarinęs galvą ir tik tuščiagalvis užrietęs galvą maršuoja.

Continue reading „LYG M. K. ČIURLIONIO „BIČIULYSTĖ””

Evalda Strazdaitė-Jakaitienė

Šie žodžiai iš dabar populiarios dainos mane, kaip ir dažną mano kartõs žmogų, jaudina ir net graudina. Juk apie daug ką dabar jau tikrai galime pasakyti: buvo, būdavo, būta… Tada buvome jauni ir sveiki, tada drąsiai svajojome ir tikėjome ateitimi, tada skleidėsi mūsų polinkiai ir talentai, tada buvome ugdomi darbu ir darbui. Mažne kiekvieną dieną atsitikdavo kas nors nauja, įsimintina… Ir dabar, kai pažadinta atmintis sugrąžina į mūsų studijų metus, širdyje gera ir jauku. Mat juos visada prisimenu su jaukia šiluma ir didele meile daugeliui tada sutiktų žmonių.

MOKINIAI IR MOKYTOJAI

Tų tolimų 1957-jų rudenį studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros sugužėjome iš įvairių Lietuvos kampelių, daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų:  iš Šaukėnų ir Žeimelio, iš Pumpėnų ir Šeštokų, iš Tirkšlių ir Tryškių, nuo Utenos ir Radviliškio… Iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – mūsų kurse tebuvo vos po vieną kitą. Po Stalino mirties jau buvo praėję ketvertas metų, politinis klimatas lyg ir atšilęs, šiek tiek atsipalaidavę asmenybės siekius kaustę varžtai. Tad prie mūsų, ką tik baigusių vidurines mokyklas, prisidėjo būrelis jaunuolių, grįžusių iš Sibiro tremties ar lagerių.

Continue reading „„JAUNYSTĖS DIENOS ĖJO IR NUĖJO…“*”

Vygandas Račkaitis

rackaitis_1111957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.

Iš pradžių labiausiai susidraugavau su Vidminu Vizgirda. Mudu buvom bendraamžiai, abu rašėm eilėraščius (tada kone visi lituanistai buvo poetai), vienas kitam skaitydavom savo kūrybą. Kartu eidavom į šokių vakarus, drauge ruošdavomės egzaminams užsidarę iki išnaktų kurioje nors auditorijoje. Jis paprastai gyvendavo su aukštesnių kursų studentais arba ten, kur būdavo grįžusiųjų iš tremties. Prisimenu, vis pasišaipydavo iš jau senstelėjusio germanisto Vaičiūno, kuris netrukus buvo pašalintas iš universiteto. Dar mokykloje pramokęs esperanto kalbos aš susirašinėjau su keliais užsieniečiais, gaudavau laiškų iš JAV, Ispanijos, Vakarų Vokietijos ir kitų šalių.

Continue reading „PAŽĮSTAMI IR… NEPAŽĮSTAMI”

Vladas Pupšys

pupsys_111[…] Mokyklą baigiau 1956 m. liepos mėn. 1957 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Tai jau nauji keliai, nauji horizontai. Šioje pasakojimo dalyje nesidairysiu nuo kalno į atsiveriančius nuostabius jaunystės dienų vaizdus. Ši dalis skirta tik vienai problemai, pačiai opiausiai. Tai problema – kaip gyventi toliau? Neturėjau iliuzijų, kad mane paliks ramybėje. Toji jėga, grėsminga ir pripažįstanti tik savus įstatymus, savo voratinkliu apnarpliojo daugelį. Stropiai sekta, kad žmogus gyventų baimėje ir nežinomybėje. Reikia „kompromato”, ir jis randamas. Paskui prasideda šantažas. („Jeigu tu ne…, tai mes…”)  Vieni išlaiko, kiti – pasiduoda. Dar kiti darosi sau galą. Kai kam dar ir padeda. […]

1957 m. kartu su Rimu (Žymantu) išlaikėme stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą ir buvome priimti. Niekas nesukliudė. Pradėjome studijas. Kurį laiką buvo ramu. Suprantama, negalima sakyti, kad universitete buvo stabili padėtis. Taip tada atrodė tik mums, naivokiems laimingiesiems, iš už spygliuotų GULAG’o vielų per stebuklą patekusiems į vieną seniausių Rytų Europos mokslo šventovių…

Continue reading „SVETIMAS TARP SAVŲ…”

Aldonas Pupkis

pupkis_111Mano gimtosios Kazlų Rūdos vidurinė mokykla į Vilniaus universitetą 1957 m. yra išleidusi du lituanistus: Ireną Bliuvaitę (Kierienę) ir mane. Su Irena kartu mokėmės nuo aštuntos klasės, buvom literatų būrelio nariai, būrelio vadovė mudviem patarė eiti į lituanistiką. Nebuvom kokie mokslo pirmūnai, tik geri vidutiniokai, nepretendavom į medalininkus, tad stojamųjų egzaminų nepaprastai bijojom. Atvažiavę į Vilnių dairėmės, kur mažesnis konkursas. Mano sumanymu, pirmiausia patraukėm pasižiūrėti į žurnalistiką (aš pats rašinėjau į rajono laikraštį, vaikystėje buvau leidęs rankraštinį laikraštėlį artimiausiems draugams), bet ten pasakė, kad į vieną vietą po 10 žmonių, tai nuėjom (Irenos noru) į teisę. Ten iš karto prieš priimant dokumentus buvo pokalbis su kažkuo iš fakulteto valdžios. Iš pradžių susižinojo, kad neturim darbo stažo, atskaitė pamokslą, kad esam dar snargliai ir norim eiti teisti vyresnių ar senų žmonių. Esą dokumentus palikti galit, bet jie nelaiduojantys, kad mes įstosim. Tada mudu apsisukom ir nuėjom į lituanistiką. Ir štai po poros mėnesių, 1957 m. rugsėjo 1 d., pirmą kartą atsisėdom į studentiškus suolus tuometinėje universiteto 7-oje auditorijoje.

Continue reading „IŠ MŪSŲ STUDIJŲ METŲ”

Romualdas Ozolas

ozolas_111Kad mūsų kursas išskirtinis, supratau iš karto: visi poetai! Rašo Urbonas, rašo Kasperavičius, rašo Mikailionis, rašo Nastopka, ką jau kalbėti apie Bučį, tikrą Majakovskį, Girdenį, lyg Bloką, lyg Montvilą. Rašo Grudzinskas, tas – tokius prozinius eilėraščius apie gamtą, arba poetines miniatiūras, kaip sakė pats. Aš irgi rašytojas, na žurnalistas, tik nepatekęs į žurnalistų kursą, bet vis tiek rašantis apybraižas, reportažus ir, aišku, apsakymus, irgi gan graudulingus, tad mes su Leonardu sutariam gan greit. Tuo labiau, kad mano apsakymai ilgesni ir ne tokie lyriški. Rimtesni. Tad ir geresni. Konkurencija be pavydo kur kas malonesnė, negu juodas lenktyniavimas.

Mano padėtis keistoka. Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą.

Continue reading „KURSAS: ŽMONĖS IR ŽYMENYS”

Kęstutis Nastopka

GAUDEAMUS IGITUR …

nastopka_111Nebepamenu, kam kilo mintis pradėti leisti kurso žurnalą ir kas parinko jo pavadinimui pirmąją viduramžių studentų himno eilutę. 1959 m. pasirodė du rašomąja mašinėle atspausdinti žurnalo numeriai. Metrikoje pažymėta: „Leidžia trečio kurso lituanistai. Planavo ir perrašinėjo: Albertas R., Aldonas P., Aleksas G., Ipolitas L., Kęstutis N. ir Romas L.“ Vienintelį išlikusį žurnalo egzempliorių Ipolitas Ledas perdavė Universiteto bibliotekos rankraščių skyriui (F 263-1).

Žurnalo turinys atitinka pavadinimą. Planuotojai ir perrašinėtojai linksmai pasakoja apie kasdieninius kurso nuotykius, paskaitų lankymą ir nelankymą, seminarų diskusijas, visuomeninę veiklą, kūrybines ambicijas, besimezgančias meilės intrigas. Šmaikščia plunksna piešiami bendrakursių portretai:

„Turėjome laimės būti reto įvykio liudininkais: auditorijoje buvo pasirodžiusios tokios kilnios ir retos asmenybės kaip Vlada P. ir Aldona Ž. Jos išdidžiai apžvelgė auditoriją, kilniai šyptelėjo viena kitai ir atsitolino nuo kurso buvimo vietos.“

Continue reading „GAUDEAMUS IGITUR …”

Vaclovas Mikailionis

mikailionis_111Kai 1957-ųjų rudenį susitikome mes, Istorijos-filologijos lituanistai, net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu tokiame gausiame būsimų profesorių, mokslo daktarų ir kitokių įžymybių būryje. Tuo metu būsimasis profesorius Aleksas Girdenis tebuvo pradedantis rašyti eilėraščius pirmakursis. Poezijos bandymais garsėjo ir Kęstutis Nastopka, būsimasis semiotikas, Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Man įstrigo ir Romualdo Ozolo „šeiniški“ prozos tekstai. Šiaulietė Irena Žvigaitytė vėliau taps ne tik Bučiene, bet ir žinoma teatro režisiere. Remdamasis savo suvalkietiška tarme vėliau tautą mokys taisyklingos bendrinės kalbos Aldonas Pupkis.

Ar galėjau numanyti, kad tylioji Marytė Katiliūtė taps subtilios ir dvasingos poezijos kūrėja, pasirašinėjančia Lacrimos slapyvardžiu? O kur dar Albertas Rosinas, būsimo veikalo apie lietuvių kalbos įvardžius autorius, ar Norbertas Vėlius, kurio vėlesnė veikla ir indėlis į Tautos atgimimą, mano galva, gali prilygti Jono Basanavičiaus nuopelnams? Bet kol kas ir šie, ir daugelis kitų – tik mieli bendrakursiai, dar neapsisprendę, kuria kryptimi pasukti.

Continue reading „GEDIMINO KALNO PAPĖDĖJE”

Bronė Liniauskienė

liniauskiene_111Nors gimnaziją baigiau vokiečių okupacijos metais, į Universitetą stojau tarybiniais laikais. Pirmą kartą į Kauno universitetą, po metų – į Vilniaus. Nors egzaminus išlaikiau gerai, bet vietos „buožės“ dukrai ir „banditų ryšininkei“ niekur nebuvo. Šeimą ištrėmus, pasitraukiau į Klaipėdos kraštą, įsidarbinau mokykloje, įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Po poros metų buvau surasta, turėjau dingti ir iš mokyklos, ir iš Instituto. 1957 m. mano pavardė jau buvo kita. Tada ir pamėginau stoti dar kartą – ketvirtą ir paskutinį. Mat man buvo jau 34 metai, o į stacionarą priėmė tik ligi 35-ių.

Atsimenu, kaip nejaukiai jaučiausi atėjusi laikyti stojamųjų tarp klegančių jaunų merginų ir vaikinų. Vieni bijojo vieno egzamino, kiti – kito (aš – labiausiai rusų kalbos, nes jos man neteko gimnazijoje mokytis). Viena mergina labai baiminosi, kad neišlaikys lietuvių – nemoka rašybos.

Continue reading „STUDIJOS MANO GYVENIMO KELIUOSE”

Marija Katiliūtė-Lacrima

katiliute_111Turbūt nėra sunkesnio egzamino už tą, kurį pateikia gyvenimas: kalbėti apie save. Pasitinkant dieną po dienos, metus po metų iš Viešpaties rankų, reikia kartais daryti sprendimus, kurie neįtelpa į svajonių ratą. Bent man. Kad ir dabar, kai esu paprašyta papasakoti Lacrimos istoriją. Nelabai yra ko klausytis…

Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės, kur, atrodo, kiekvienas kiek prasilavinęs žmogus, jei tik nori, gali rašyti. Šis įspūdis sustiprėja apsilankius Prienų krašto muziejuje, kai susipažįsti su tokia daugybe garsių kūrybingų asmenybių.

Tačiau aš augau be jokių muziejų. Anksti išmokau skaityti (neatsimenu, kad būčiau mokiusis). O Tėvelių namuose buvo gausu laikraščių, žurnalų, knygų. Mano visai nevaikiški žaislai buvo knygos. Mokytojai man pranašavo „gražią ateitį“. Gal siekiai ir būtų buvę lengviau įgyvendinti, jei ne ta šaltoji 1940-ųjų žiema, nusinešusi Mamytę…

Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis.

Continue reading „O KAS GI TA LACRIMA?”

Daiva Dobilaitė-Šulmanienė

dobilaite_111Į Universitetą įstojome laimingu metu:  Stalinas buvo nustipęs prieš ketverius su puse metų ir nuo tada nebevežė žmonių į Sibirą, vienas kitas jau pradėjo iš ten grįžti. Užtat nebereikėjo pavasariais baugščiai dairytis pro langus ar naktimis krūpčioti nuo kiekvieno variklio burzgesio už lango. Atrodė, pasaulis vis labiau giedrėja, džiugina, vilioja.

Beje, pataikėme į tą trumputę laiko atkarpą, kai ir į humanitarines specialybes (atseit rengiančias „ideologinio baro“ darbuotojus) buvo priimami net ir tremtiniai bei „netinkamos“ kilmės žmonės. Vis dėlto netrukus sovietizmas parodė savo nagus. Studijavome, jei gerai prisimenu, ketvirtame kurse, kai buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra. Išvarė pačias protingiausias, labiausiai gerbiamas dėstytojas – Vandą Zaborskaitę, Meilę Lukšienę, Ireną Kostkevičiūtę. Pastaroji mums, panelėms, buvo tiesiog idealas: graži, intelektuali, visada subtiliai elegantiška. Kai vietoj jų priėmė dirbti nežinia ką, mes vis dėlto sugebėjome pareikšti bent šiokį tokį protestą. Prieš vieno dėstytojo, nusimanančio apie literatūrą maždaug vidurinės mokyklos lygiu, paskaitą visi susitarėme pabėgti ir dar palikti jam laiškutį. Sako, po to jis atsigulė į ligoninę. Tuomet dar nebuvome girdėję apie „progines“ ligas, neabejojome, kad jis iš tikrųjų susirgo, bet su  paauglišku žiaurumu nusprendėme, kad taip jam ir reikia: ko lenda garbingų asmenybių vieton.

Continue reading „IR NUOTYKIŲ BŪTA…”

Toleina Daržinskaitė-Švambarienė

darzinskaite_1111957 m. rugpjūčio pabaigoje paštu gavau pranešimą iš Vilniaus universiteto, kad esu priimta į Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės I kursą. Tai buvo viena iš laimingiausių gyvenimo akimirkų, tebeturiu šį lapelį iki šiol.

Esu dėkinga vienai mielai priėmimo komisijos narei, pasiūliusiai iš mano dokumentų bylos išimti rajono komjaunimo komiteto charakteristiką, kurią buvau pristačiusi užklijuotame voke, nežinodama, kas ten rašoma (o ten, kaip ne komjaunuolė, buvau nepalankiai apibūdinta). Aišku, su tokiu dokumentu apie studijas būtų likę tik svajoti. Nežinau, kas buvo ta komisijos narė, bet jai esu iki šiol dėkinga. Toks žmoniškas požiūris, jaučiau, buvo neatsitiktinis. Kursą rinko ir kuravo dėstytoja Meilė Lukšienė ir  priklausymo ar nepriklausymo minėtajai organizacijai nesureikšminimas, visa tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, neabejotinai buvo jos pačios ir jos komandos nuostata.   

Veržte veržiausi į istorinį Vilnių, be kurio negalėjo nurimti mūsų tėvų karta, į senąjį romantiškos praeities Universitetą. Skraidžiau iš laimės, kad būsiu viena iš tų, kuriems teko studijuoti tarp šių amžių žingsnius sugėrusių sienų. Iš tikrųjų tas laimės jausmas neišblėso visus penkerius puikius jaunystės metus.

Continue reading „DRAUGYSTĖ VISAM GYVENIMUI”

Teresė Buivytė-Švėgždienė

buivyte_111Susirinkome iš visų Lietuvos kampelių – dauguma kaimų ar mažų miestelių vaikai. Neturėjom puošnių drabužių, aukso ar sidabro papuošalų, troškom tik mokytis. Apsigyvenau bendrabutyje su 8 merginomis pereinamame kambaryje.

Jau nuo stojamųjų egzaminų pažinojau dėstytoją Joną Kazlauską. Per egzaminą rašiau apie tai, kodėl pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis pagyrė rašinį, bet perspėjo, kad gerai apgalvočiau, ką kalbu ar rašau, nes kai kam gali nepatikti. Kadangi gyvenau ir mokiausi mažame miestelyje, apie saugumo pinkles nelabai ką ir težinojau (ko galim tikėtis Universitete, mus apšvietė aukštesniųjų kursų studentės bendrabutyje). Neiškentusi apie saugumą pakalbėjau su tėvais, bet jie teprašė laikytis nuošalyje, nesivelti į nemalonumus, mat ne visi mūsų giminės dar buvo grįžę iš Sibiro arba iš miško. Gyvenom Radviliškio rajone, prie dabar visiems jau žinomo Minaičių kaimo.

Pačioje studijų pradžioje mus, pirmokus, nuvedė į biblioteką ir skaityklą. Tai buvo kaip kokia šventovė. Blausi šviesa, tylus šnabždesys, atsargūs žingsniai. Pradžioje tik viską apžiūrinėjau, stengiausi neparodyti, kad tai matau pirmą kartą. Vėliau bendroji bibliotekos skaitykla tapo įprasta mokymosi vieta, nes bendrabutyje mokytis buvo neįmanoma.

Continue reading „STUDIJŲ PRISIMINIMAI”

Rūta Būdaitė–Meškauskienė

budaite_111Šimtmečio kursas… Ar galėjome tada, kai prieš pusę amžiaus susirinkome į garsiąją  7-tą Istorijos-filologijos fakulteto auditoriją, pagalvoti, kad po keleto metų mūsų kursas bus šitaip tituluojamas mums dėsčiusio docento (vėliau – profesoriaus) Juozo Pikčilingio, kad iš šitų vakarykščių mokinukų, suvažiavusių iš įvairių Lietuvos kampelių, išaugs tiek žinomų mokslininkų, profesorių, gabių dėstytojų…

Nepriklausiau kurso elitui, buvau paprasta studentė, todėl galiu tik didžiuotis, kad mokiausi kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Aldonu Pupkiu, Norbertu Vėliumi, Kęstučiu Nastopka, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Romualdu Ozolu, Algimantu Bučiu, į teatrą pasukusia Irena Žvigaityte-Bučiene ir dar daugeliu kitų talentingų žmonių.  Tiesa, ne visos šios pavardės žinomos plačiajai visuomenei. Tokia jau mokslininkų dalia.  Jie retai rodosi viešumoje, jų nesekioja žurnalistai, gatvėse neprašo autografų. Jie tiesiog tyliai dirba savo darbą ir aplodismentų nelaukia.

Aš, kaip žemaitė, noriu pasidžiaugti, kad net trys šios tarmės atstovai paliko ryškų pėdsaką ne tik kurso gyvenime, bet ir mokslo pasaulyje. Tai tarptautinio lygio mokslininkai kalbininkai Girdenis, Rosinas ir baltų mitologijos tyrinėtojas Vėlius.

Continue reading „DIDŽIŲJŲ ŠEŠĖLYJE”

Irena Bliuvaitė-Kėrienė

bliuvaite_111Po kurso draugų susitikimo 2012 m. birželio 8 d., praėjus 50-čiai metų, kai baigėme Universitetą, ne kartą pagalvodavau, ką parašyti Romualdo Ozolo pasiūlytai atsiminimų knygai? Ar verta rašyti? Ar turiu ką papasakoti? Tik telefonu paraginta ryžausi ir aš palikti neryškų savo pėdsaką šimtmečio kurso kelyje. Susirinkau nuotraukas, laiškus, kai kuriuos užrašus, kursinius darbus, straipsnių iš laikraščių iškarpas ir dabar pabandysiu grįžti į žėrinčios jaunystės (Juozo Baltušio pasakymas) laikus, kur liko artimieji, draugai ir bičiuliai, mokytojai ir dėstytojai, palydėję mane į pusės šimtmečio kelią, ne visada rožėmis klotą… Daug kas išbluko, o kai ką net susapnuoju. Universiteto koridoriuose niekaip nerandu septintos auditorijos, kur netrukus prasidės egzaminas… Kartais bučiuojuosi su buvusiu kurso draugu… 

Continue reading „MANO PĖDSAKAS KURSO KELYJE”

steponavicius_gintaras

Dėl lietuvių kalbos statuso

Keistai sudvejinta šių metų rugsėjo pirmoji (trečioji) buvo tarsi pranašas tos sumaišties, kuri netikėtai užgriuvo Lietuvos mokyklas vos tik nusiteikus kibti į mokslus.

Sumaištį sukėlė Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rugpjūčio 31 d. pasirašytas, o nuo rugsėjo 7 d., paskelbus „Valstybės žiniose”, įsigaliojęs įsakymas Nr. V-1292 dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Continue reading „Atviras laiškas Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui”

zinka_111

Humanitarinių mokslų akademijos akademikui, profesoriui, Švedijos, Norvegijos, Latvijos, Lietuvių katalikų mokslų akademijų nariui, Latvijos ir Vytauto Didžiojo universitetų garbės daktarui Zigmui Zinkevičiui – 85-eri. Sausio 7 d. Mokslų akademijos bibliotekos vestibiulyje buvo atidaryta žymaus kalbininko, 26 knygų, tarp jų šešių tomų (septynios knygos) “Lietuvos istorijos”, per 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis autoriaus darbų paroda.

Į parodos, kuri veiks visą mėnesį, atidarymą susirinko daug suinteresuotų žmonių: jo mokinių, bendradarbių, leidėjų ir redaktorių, kunigų ir politikų, visuomenės veikėjų, tiesiog lietuvių kalbos mylėtojų. Ir aš ten buvau.

Continue reading „Linkėjimas sugrįžti”