Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.   

Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.

Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.

Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.

Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu. 

Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.   

Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!

                                                         X  X  X

                                             gyvenant vis dar byra visokiausios

                                                      smulkmenos

 

                                              seneliams iš galvų byra

                                              šviečiantys

                                              spaliai

                                              iš pasakų ožio byra

                                              auksinės spiralės

                                              mergaitei

                                              iš akių –

                                               ašaros tyros

                                               iš nakties šukų

                                               byra

                                               žvaigždės minkštos

                                               (kaip taškai

                                                nuo

                                                šauktukų

                                                …)

                                                 ant

                                                moters krūtų –

                                                karštos

                                                gėlės

                                                 tik

                                                Vilniuje

                                                vėl

                                               susivėlinus

                                                iš kiauro žmogaus

                                               byra ir byra

                                              smėlis

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
 
Tai nutarė Seimas, priėmęs Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Už šį teisės aktą, kuris įsigalios rugpjūčio 1 d., pirmadienį balsavo 78 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 4 parlamentarai.
 
Iki šio įstatymo įsigaliojimo kompetentingos valstybės institucijos turės įvertinti, ar Lukiškių aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas atitinka įstatyme nustatytą jos memorialinį statusą, funkcijas ir memorialinius akcentus, ir priimti atitinkamus sprendimus.
 
Pasiūlymą, numatantį, kad Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, pateikė Seimo nariai  Povilas  Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir kt. parlamentarai. Jis sulaukė Seimo pritarimo, už balsavus 59 Seimo nariams, prieš 8, susilaikius 29 parlamentarams.
 
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.

Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas.
 
Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
 
Pagal įstatymą, Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turės atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams, negalėtų prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat jos naudojimas rekreacijos tikslu negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 06:14

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, jog rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macholibido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė)…

Anava kaimynas ir trečio aukšto Vasario 16-osios gatvės name (na, ir kaip puikiai derinasi jos pavadinimas su smėlio Laisve!) įsitaisė stiprius žiūronus ir desertui prie rytinės kavos vis nužvelgia apsinuoginusias damas šiame pliaže (atsiprašau – paplūdimyje). Jo karantininė subjurusi nuotaika pasitaiso…

Genderistai (neverčiu) tvirtina, kad čia gera vieta sugulti ir tos pačios lyties padarams (dėmesio, LGBT!), įskaitant ir šuniukus. Sutemus (gal nebūtinai?) čia galima ir pasimylėti. Juk – Laisvė!

Beje, apie Laisvę. Ką ten Vilniaus meras filosofuoja apie Laisvę? „Pliažas Lukiškių aikštėje įrengtas, kad galėtume džiaugtis iškovota laisve”, sako jis. „Šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“, tvirtina basomis smėlį patikrinęs R. Šimašius.

Kaipgi smėlis asocijuojasi su Laisve? Ginčytina filosofija. Žinome posakį: kaip smėlis pro pirštus. Vadinasi, ta kaina, kurią tūkstančiai užmokėjo savo krauju ir kančiomis saugumo rūmuose, tėra nieko verta – lyg pro pirštus prasprūdęs smėlis? O jeigu ant to karjere iškasto smėliuko voliojasi pusnuogės porelės, o šuniukas ar katinėlis užkasa savo pridarytus kakučius (vertimo nėra), tai anokia čia pagarba tai Kovai ir Laisvei…

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Meras kalba, kad geriausia vieta paplūdimui – „natūralu“ – Lukiškių aikštė. Ką reiškia „natūralu“? Gamtiška? Na, taip, gamtiški reikalai visi natūralūs. O jei teisininkas meras susipykęs su sąvokomis, tai čia IQ tyrimai nepadės…

Dabar apie šios „natūros“ kainą. Jis sako, kad smėliuko supylimas kainavo apie 60 tūkst. euriukų. Kiti apskaičiavo virš šimto. Rugsėjį paplūdimio surinkimas kainuos dar tiek. Savivaldybė, žinoma, turi laisvų pinigų, nes pandemijai užraukti valstybė skolinasi milijardus… Lėšų švaistymas? Ko gero. Tegul LRT tyrimų skyrius susidomi.

Dar apie valstybinę kalbą. Teisininkas turėtų ne tik gerai žinoti įstatymus, bet ir jų šventai laikytis. Juk buvo Teisingumo ministras… Bet tos iškabos apie „byčus“ (o ir sąskambis angliškai nepadorus) ir „šarkus“ atitinka pačią idėją: lyg smėlis pro pirštus… Čia negaliu nepastebėti ir griežto Audrio Antanaičio, VLKK vadovo, pareiškimo, bet jis irgi susigeria į tą smėlį kaip ūmi vasaros liūtis… Apskritai visame Vilniuje anglicizmai įžūliai ima viršų. Ir ne tik prie R. Šimašiaus.

Koks šios smėlėtos pasakėčios moralas? Rinkimai? Politikavimas? Prieš metus įsteigtos Laisvės partijos reitingai? Jauno politiko ambicijos? Argumentas A. Armonaitės siūlymui, kad meras galės būti geras Prezidentas? Nenoras nusileisti A. Zuoko šarvuočiui, traiškiusiam mersedesą? Neskubėkime.

Juk netruks prabėgti dar du šios vasaros mėnesiai, kai miesto meras pajus, jog – smėlis išbyrėjo pro pirštus…

2020.06.27; 12:30

Beklaidžiodamas Vilniaus gatvėmis užfiksavau naujų sudominusių vaizdų (tiesa, keletą nuotraukų pridėjau iš kelerių metų senumo archyvo). Ypač į akis krenta, mano supratimu, Vilniaus mero sumanymas Lukiškių aikštėje įrengti paplūdymį su smėliuku, persirengimo kabinomis…

Gintaras Visockas

2020.06.26; 10:48

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.

Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.

Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.

Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.

Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt

Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?

Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?

Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.

2020.06.26; 08:20

Seimas skubos tvarka nutarė priimti Lukiškių aikštės Vilniuje statusą reglamentuojantį įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
 
Skubos tvarkos paprašė ketvirtadienį Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą Seimui pateikusi Seimo narė Agnė Širinskienė.
 
Projektas sulaukė parlamentarų pritarimo po pateikimo –  jį parėmė 66 Seimo nariai, prieš buvo 11, susilaikė 9  parlamentarai. Pagrindiniu šio klausimo svarstyme paskirtas Ramūno Karbauskio vadovaujamas Kultūros komitetas. Į Seimo salę projektas sugrįš birželio 29 d.
 
Kalbėdama apie Lukiškių aikštėje šiuo metu įrengtą paplūdimį, A. Širinskienė sakė, kad „toks elgesys su šia aikšte yra žema“. Ji tikisi, kad priimtas įstatymas padės išvengti tokių situacijų.
 
Primindama papročius ir moralę, A. Širinskienė pastebėjo, kad žmonių žūties vietose lietuvių tauta pliažo paprastai neįrenginėdavo.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė pastebėjo, kad Lukiškių aikštėje vykdavo ir komercija, ir turgus ir, deja, buvo kartuvės. „Ar šiuo metu besidžiaugiantys vaikai tikrai yra tautos ir valstybės išdavikai?“, – klausė  A. Armonaitė.
 
Atsakydama į tai, A. Širinskienė paklausė, kaip turėtų jaustis šeimos, kurių artimieji žuvo KGB rūmuose.
 
Politikai skirtingai vertino Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus  veiksmus, pavyzdžiui, parlamentaro P.  Urbšio nuomone, tai „ akivaizdus R. Šimašiaus siautėjimas Lukiškių aikštėje“. Pasigirdo pasiūlymų ir dėl galimos apkaltos sostinės merui. „Jeigu savivalda būtų Vilniuje pakankamai stipri, tokiam merui  grėstų apkalta“, – pareiškė Seimo narys Juozas Bernatonis.
 
Pagal Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą, Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turėtų apimti ir suderinti šias tris funkcijas.
 
Įstatymo projekte numatyta, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
 
Projekte numatyta, pagal kokius principus turi būti tvarkoma Lukiškių aikštė. „Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“, – sakoma dokumento projekte.
 
Jame taip pat teigiama, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei moralei, šios aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.
 
Įstatymo projektą siūlomą priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, prisimenant Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nuostatas.
 
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
 
Projekto iniciatoriai taip pat apgailestauja, kad iki šiol nėra deramai įvertintas Lukiškių aikštės memorialinis statusas, o aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.26; 03:00

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis piktinasi, kad, minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius už savivaldybės pinigus ir be tarybos pritarimo atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.
 
„Tą vertinu ne tik kaip pasityčiojimą iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių, kaip atmintinų pagarbos vertų vietų niekinimą, bet ir kaip moralinį nusikaltimą lietuvių kalbai. Aplink teritoriją matomi angliški užrašai demonstratyviai rodo, kad R. Šimašius sąmoningai spjovė į lietuvių kalbą. Ir ne pirmą kartą“, – rašoma A. Antanaičio pareiškime.
 
Jo teigimu, teisiškai tokius R.Šimašiaus veiksmus lietuvių kalbos atžvilgiu įvertins Valstybinė kalbos inspekcija.
 
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

VLKK pirmininkas ragina valstybės institucijas, organizacijas ir piliečius nebūti abejingus lietuvių kalbos trypimui.
 
„Pradėdamas okupaciją priešas visada pirmiausia nusitaikydavo į kalbą. Lietuvių kalba šiandien yra Vilniaus mero taikinys. Kurios kariuomenės eilinis yra R.Šimašius?“ – retoriškai klausa A. Antanaitis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.25; 10:06

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui siūloma įstatymu reglamentuoti Lukiškių aikštės Vilniuje statusą, numatant, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
 
Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą ketvirtadienį įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir kiti valdančiųjų frakcijos atstovai Gediminas Kirkilas, Arvydas Nekrošius, Andrius Palionis, Valius Ąžuolas, Rimantas Sinkevičius, Vytautas Kamblevičius, Aušrinė Norkienė, Agnė Širinskienė.
 
Pagal siūlomą projektą, Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turėtų apimti ir suderinti šias tris funkcijas.
 
Įstatymo projekte numatyta, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
 
Projekte numatyta, lpagal kokius principus turi būti tvarkoma Lukiškių aikštė. „ Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“, – sakoma dokumento projekte.
 
Jame taip pat teigiama, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei moralei, šios aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.
 
Įstatymo projektą siūlomą priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, prisimenant Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nuostatas.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
 
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
 
Projekto iniciatoriai taip pat apgailestauja, kad iki šiol nėra deramai įvertintas Lukiškių aikštės memorialinis statusas, o aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį.
 
Ketvirtadienį Seimo seniūnų sueiga iš esmės pritarė, kad parlamentas imtųsi svarstyti Lukiškių aikštės  statuso  problemą.
 
Beje, tai ne pirmoji įstatyminė iniciatyva, susijusi su Lukiškių  aikšte.
 
2017 m. Seimui buvo pateiktas Lukiškių aikštės įstatymo projektas, kuriam Seimas yra pritaręs po pateikimo.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
 
Ketvirtadienį seniūnų sueigoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys  Audronius Ažubalis pranešė įregistravęs protokolinį  nutarimo  projektą, kuriame prašo  šio įstatymo  projekto svarstymą iš Seimo Kultūros komiteto perduoti Švietimo ir mokslo komitetui.  Parlamentaras apgailestavo, kad Kultūros komitetas iki šiol neapsvarstė šio klausimo. Jo nuomone, „Seimas negali likti nuošalyje, kad  nematome, negirdime – tai sprendžia  tik miesto valdžia“.
 
ELTA primena, kad Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis labai keistu pavadino Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą įrengti paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje. „Vilniaus meras yra toks pat keistas, kaip ir sprendimas“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.25; 10:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Didesnę dalį Lietuvos visuomenės sukrėtė Vilniaus mero įžūlumas, kuris, net su sostinės taryba nepasitaręs, savavališkai, matyt, negavęs kompetentingos kultūros paveldo apsaugos institucijos leidimo, pavertė istorinę Lukiškių aikštę paplūdimiu.

Visi prisimename, kiek laiko užtruko diskusijos dėl Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo. Nuomonės linko į istorinę Vyčio skulptūrą, po jo heraldinio pripažinimo – visų laikų pasipriešinimo visiems užpuolikams simbolio. Tos diskusijos tebesitęsia.

Pagaliau išgirdome oficialios, su kultūros paveldu susijusios institucijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, reakcijos. Deja, pasmerkusi mero sprendimą, Komisija tuo ir apsiribojo.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt

„Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų, nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.“

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simasius-uzsitrauke-paveldosaugininku-nemalone-papludimys-nedera-su-lukiskiu-aikstes-memorialine-reiksme.d?id=84607653

Tik tokią išvadą tesugebėjo padaryti Valstybinė kultūros paveldo komisija?  O kaip dėl kreipimosi į prokuratūrą?

Lukiškių aikštė yra įregistruota Kultūros vertybių registre. Kodas – 10371.

https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Dar yra toks LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS   Į S T A T Y M A S.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15165?jfwid=rivwzvpvg

Ir straipsniai jame:

32 straipsnis. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus

Asmenims, pažeidusiems nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymus, taikoma baudžiamoji, administracinė ir kitokia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir, be to, atlyginti padarytus nuostolius.

Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt

Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Lėšos, gautos atlyginus padarytus nuostolius, naudojamos pagal šio įstatymo 27 straipsnį iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbams finansuoti.

Akivaizdu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra pažeisti. Net ir tuo atveju, jei kompetentinga institucija leidimą paversti Lukiškių aikštę pliažu merui patyliukais davė.

2020.06.24; 22:07

Lukiškių aikštėje atidarytas dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, Lukiškių aikštėje, vienoje Vilniaus svarbiausių reprezentacinių erdvių, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas įrengti dirbtinį paplūdimį nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme.  
 
Lukiškių aikštės istorija siejama su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija. Tai pažymi ne tik archyviniai duomenys, bet ir įrengta atminimo lenta, įamžinanti 1863 m. sukilimo dalyvių mirties vietą bei akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui. Tai yra istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turinti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę paskirtis, tad aikštės pritaikymo sprendimai turėtų apimti ir suderinti visas šias funkcijas.
 
Seimas yra priėmęs nutarimą, kuriame nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Paveldo komisija mano, kad smėlio paplūdimio įrengimas Lietuvos istorinei atminčiai, tautiškumui itin svarbioje viešojoje erdvėje nedera su memorialine ir istorine Lukiškių aikštės reikšme. Dirbtiniame paplūdimyje vykdomos veiklos gali nustelbti tokios aikštės viešąjį pažinimą miestiečiams, plačiajai visuomenei bei svečiams iš užsienio šalių.
Lukiškių aikštėje – dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Paveldo komisijos žiniomis, paplūdimiui įrengti nebuvo pastatyti nauji pastovūs ar laikinieji inžineriniai statiniai, bet buvo panaudotos žiemos metu veikusios čiuožyklos konstrukcijos. Galimai dėl šios priežasties nebuvo skirta laiko visuomenei supažindinti su tokio pobūdžio aikštės įveiklinimu – sumanymas paviešintas, kai idėja jau pradėta įgyvendinti.
 
Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų,  nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.24; 09:43

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

Antrus metus iš eilės sostinės savivaldybė kartu su „Sveikas miestas“ dovanoja ypatingą dovaną vilniečiams ir miesto svečiams – Lukiškių aikštėje atidaryta įspūdinga kalėdinė ledo čiuožykla po atviru dangumi.
 
Didžiulė (20×40 m) čiuožykla bus atvira iki pat kovo mėnesio ir kvies pramogauti miesto centre: čiuožti savomis ar išsinuomotomis pačiūžomis, žaisti ledo ritulį, mokytis čiuožimo technikos. Čiuožykla – festivalio „Kalėdos sostinėje“ programos dalis ir gražia tradicija tampanti pramoga, sakoma savivaldybės pranešime.
 
Į čiuožyklos atidarymą susirinkę vilniečiai ir miesto svečiai stebėjo dailiojo čiuožimo talentų „Ledo magija“ pasirodymus bei parodomąsias vaikų ledo ritulio „Hockey Punks Academy“ varžybas. Kaip ir pernai, šiemet pirmieji 85 atskubėję į čiuožyklą laimingieji naujutėlę pramogų erdvę išbandė visiškai nemokamai.
 
Šiemet čiuožyklos organizatoriai ypatingą dėmesį skirs senjorams – šie kiekvieną trečiadienį galės čiuožinėti nemokamai – senjorams nuomos punkte bus duodamos ir pačiūžos kiekvienam trečiadienio čiuožimo seansui. Penktadieniais „Hockey Punks Academy“ nemokamai kvies visus norinčius išmokti čiuožimo technikos, šeštadieniais lauks nemokamos dailiojo čiuožimo pamokos su „Ledo akademija“.
 
O sekmadieniais mažiausieji galės taip pat nemokamai pasimokyti čiuožimo technikos arba ledo ritulio subtilybių su „Hockey Punks Academy“. Nemokami užsiėmimai čiuožykloje vyks nuo pat atidarymo dienos iki kovo 8 d., teigiama pranešime. Čiuožti bus galima visada, kad ir kokios būtų oro sąlygos – speciali įranga visuomet palaikys ledą puikios būklės, net ir orui atšilus.
 
Nemokami užsiėmimai čiuožykloje vyks nuo pat atidarymo dienos iki kovo 8 d. Šių metų čiuožykloje bus galima čiuožti nepaisant oro sąlygų – speciali įranga visuomet palaikys ledą puikios būklės, esant net ir šiltesniam orui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 04:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, Vilniaus apygardos teismas pirmadienį atmetė „Vyčio“ memorialo kūrėjų skundą prašant atšaukti sprendimus, patvirtinusius Lukiškių aikštės memorialo konkurse laimėjusį paminklą „Laisvės kalva“.

Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro kūrybinių dirbtuvių rezultatus ginčijo „Vyčio“ memorialo autoriai – architektai Kęstutis Akelaitis, Gintaras Čaikauskas ir Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius bei pačios skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas. Daugiausiai remiuosi 15min.lt informacija.

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/teismas-atmete-vycio-memorialo-kureju-skunda-del-lukiskiu-aikstes-memorialo-56-1233754?

Jie reikalavo panaikinti prieš dvejus metus vykusių kūrybinių dirbtuvių sprendimus, kuriais geriausia pripažinta Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ idėja. „Vyčio“ iniciatorių pasiūlymas konkurse liko antras. Ieškovai prašė, kad sprendimas paskelbti laimėtoją būtų pripažintas neteisėtu, o pačios kūrybinės dirbtuvės tęsiamos.

G. Čaikauskas po teismo pareiškė, kad sprendimas bus skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui (tai – ne paskutinė instancija, – K.S.).

Anot jo, pareiškėjai byloje rėmėsi dokumentais, kad būtų įgyvendinta užduotis sutvarkyti Lukiškių aikštę su valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti.

Byloje trečiuoju asmeniu įtraukto Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis patikino, kad A.Labašausko memorialas negalės būti pastatytas aikštėje, nes prieštarauja aikštės vertingosioms savybėms ir negaus paveldosaugininkų palaiminimo.

Anot jo, projektu pažeidžiamos vertingosios aikštės savybės – visų pirma istoriškai lygus aikštės reljefas.

Teismas taip pat nusprendė priteisti iš ieškovų Andriaus  Labašausko naudai 8 tūkst. eurų išlaidų.

Toliau jau – mano komentaras.

Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

Nesuprantu, kodėl „Vyčio“ memorialo kūrėjų pretenzijos buvo konkursą ruošusiems ir sprendimus priėmusiems (tikiuosi), o kažkokias priverstines išlaidas turėjo „Laisvės kalvos“ kūrėjas.

Sužinau, kad A. Labašauskas su advokate savo noru įsijungė į procesą. Kitaip tariant, jis įsirašė į konkurso rengėjų ir vertintojų sąrašą, nors galėjo to nedaryti.

Reikėtų Apeliaciniame teisme skundą papildyti ir šia keista aplinkybe. Jei ieškovai būtų reikalavę įpareigoti už konkursus atsakingas savivaldybės institucijas panaikinti nutarimą dėl pirmos vietos laimėtojo ir skirti antros vietos laimėtojui, tuomet dar suprasčiau. Bet juk buvo, atrodo, reikalaujama panaikinti visus konkurso rezultatus.

Vienas feisbuko draugas, matyt, ironizuodamas, pasisakė už neegzistuojantį projektą „Bunkeryje saugomas Vytis“.

Išvysčiau jo mintį:

Patiko Jūsų „Vytis Bunkeryje“. Šiaip jau bunkeris būdavo maskuojamas visomis įmanomomis priemonėmis nuo pašalinių, net ir pėdas į jį maskuojant. Išvada: reikia palikti Lenino (Lukiškių) aikštę be bunkerio plokščią, kaip dabar, su užrašu Gedimino prospekte memorialinėje lentoje, iš jo patenkant į aikštę – „Taip atrodė Lietuvos partizanų bunkeris, kuriame jie saugojo Vytį“.

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.

Ir baigtųsi visi susipriešinantys ginčai Lietuvos visuomenėje dėl Lukiškių aikštės ateities, ir Remigijus Šimašius atsikvėptų.

Galiu įtarti, kad „Kalvos“ pasirinkimas vietoj „Vyčio“ buvo priimtas todėl, kad šventa Raudonųjų vado su jo trockiais, marksais, engelsais paminklo vieta nebūtų subjaurota Vyčiu. Gal išmuš valanda.

Tačiau jei šalia jau nebemaskuojamo bunkerio, kuriame partizanai puoselėjo Vyties viziją, virš jo skrietų Baltas Vytis, tokia kompozicija simbolizuotų aikštę ne tik valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti, bet ir ne kartą iš bunkerio, plačiau – iš pogrindžio, išėjusią Lietuvą, ypač pastarąjį kartą. Paminklas ir Sąjūdžiui, o ką?

2019.11.20; 07:19

 

 

Diana Glemžaitė

Ne kartą klausiau išmanančių poeziją, nejaugi be Salomėjos Neries neatsirado talentingesnių poečių moterų Lietuvos istorijoje per tiek laiko iki mūsų laikų? Atsakymai vienareikšmiški. Jos eilės geros, tik daug geresnių turime šiandien, tiesiog vis mažėja poezijos mėgėjų, o ir mokyklose jų kažkodėl nėra programose. 

Daug pavardžių vardino. Štai kad ir Dianos Glemžaitės.

Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Trumpai apie poetę

Vytis

Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų aps. Degučių vls. Degučių k. Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Jau studijuodama palaikė ryšius su partizanais. 1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas tėvas M. Glemža. 1947 m. pavasarį, pajutusi, kad yra sekama, D. R. Glemžaitė paliko studijas ir grįžo į tėviškę. 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištrėmus mamą su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, D. R. Glemžaitė tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių. 1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. 1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto bunkerį, kuriame miegojo 6 partizanai, susprogdino išdavikas – enkavėdistų agentas. Žuvo poetė D. R. Glemžaitė-Bulovienė, Gedimino kuopos vadas J. Bulovas-Iksas, jo pavaduotojas Petras Indriuškevičius-Dainius, partizanai Antanas Bulovas-Budrys, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas Mukas.

Susimastykime. Tais 1949 metais patikėti, kad

„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.“

galėjo tik tokie, kaip Diana Glemžaitė. Tik tokie jau tada matė Sąjūdį ir Baltą Vytį Lukiškių aikštėje.

Neseniai Vytautas Landsbergis parašė:

„O mes galim turėti raitelį sidabro šarvais ir aukštai iškėlusį ryžto kalaviją. Ženklas, kuris ateina iš baltų genčių priešistorės, kai šventikai tulisonys giesmėmis išlydėdavo žuvusį karžygį ir gintaro dūmais laimino jį – raitelį, nutolstantį padebesiais. Nutolstantį, kad liktų. Kad būtų apdainuotas. Ir dabar kviestume, kad liktų. Neišjok, neišjok, dar mėnulis teka.“

Kompozicija „Baltas Vytis ir Partizanų Bunkeris“ Lukiškių aikštėje pagal  Dianos Glemžaitės viziją ir jos žūties aplinkybes kartu su išraižytais vardais buvusių KGB rūmų sienoje priešais, ar tai nebūtų Lietuvos laisvės ir jos kainos kvintesencija?

2019.11.16; 17:15

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Eidamas 82-uosius trečiadienį mirė grafikas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narys Antanas Rimantas Šakalys.

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse. Bet svarbiausia, kad dailininkas kūrė vien Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis. Jam svarbiausia istorinė tautos atmintis. Iš visų autoriaus darbų sklinda didelis pasididžiavimas savo tauta.

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Dailininką A.R.Šakalį ypač išgarsino unikalūs suvenyriniai vokai. Vokas dalininkui nėra vien dėklas, kuriame keliauja laiškas. Jei voką sumaniai papuoštume piešiniais arba nuotraukomis, jis daug papasakotų apie šalį.

Vokus nedidelėmis serijomis A.R.Šakalys pradėjo kurti nuo 1979-ųjų. Jis vokuose net pavaizdavęs, kaip turėtų atrodyti Laisvės paminklas Lukiškių aikštėje…

Mūsų portale yra paskelbtas dviejų dalių videointerviu, pavadintas, kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui (https://slaptai.lt/kaip-dailininkas-antanas-rimantas-sakalys-priesinasi-kosmopolitizmui-1/; https://slaptai.lt/kaip-dailininkas-antanas-rimantas-sakalys-priesinasi-kosmopolitizmui-3/)

Dailininko Antano Rimanto Šakalio vokas

Taip pat publikuotas puikus pašnekesys, kuo paminklas skiriasi nuo kanalizacijos vamzdžio (https://slaptai.lt/dailininkas-antanas-sakalys-kuo-paminklas-skiriasi-nuo-kanalizacijos-vamzdzio/)

Šie videopokalbiai – puiki proga prisiminti Anapilin iškeliavusį didžiavyrį, tikrą lietuvį.

Slaptai.lt redakcija

2019.11.01; 05:30

Dailininką Antaną Rimantą Šakalį turėtume pažinoti visi, neabejingi Lietuvos likimui.

Jis – plataus žvilgsnio menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos srityse. Bet svarbiausia, kad dailininkas kuria vien Lietuvos mokslo, istorijos ir kultūros temomis. Jam svarbiausia istorinė tautos atmintis. Iš visų autoriaus darbų sklinda didelis pasididžiavimas savo tauta.

Dailininką A.R.Šakalį ypač išgarsino unikalūs suvenyriniai vokai. Vokas dalininkui nėra vien dėklas, kuriame keliauja laiškas. Jei voką sumaniai papuoštume piešiniais arba nuotraukomis, jis daug papasakotų apie šalį. Vokus nedidelėmis serijomis A.R.Šakalys pradėjo kurti nuo 1979-ųjų. Jis vokuose net pavaizdavęs, kaip turėtų atrodyti Laisvės paminklas Lukiškių aikštėje…

Continue reading „Kaip dailininkas Antanas Rimantas Šakalys priešinasi kosmopolitizmui ( 1 )“

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.

Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus

Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur  ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai. 

Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…

Lukiškių aikštė. Ar ji turi būti būtent taip sutvarkyta, kaip piešiama šiuose stenduose? Slaptai.lt nuotr.

Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams  reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.

Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“

Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“

Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.

Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.

Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų  kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…

Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus“, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų“ išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.

Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl  daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais,  savo saviraiškos produktais.

Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš“ neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…

Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“

Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.

LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė“.

Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.

Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.

Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…

Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.

Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.

Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius  A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?

Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui  dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.

Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai“, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.

Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…

Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.

Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.

Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.     

Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.

Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…

Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties  kalvos?

2019.10.08; 09:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusišką patarlę „Против лома нет приема, кроме, как другого лома“, į lietuvių kalbą išversčiau „Prieš laužtuvą tėra būdas – kitas laužtuvas“. Kam prisireikė aptarti tokį necivilizuotą kovos būdą?

Pasirodo, kai vandalizmą ar net šventvagystes provokuoja valdžios (kalbu apie Vilniaus merą Šimašių) atstovai, piliečiai nebepaiso formalios vertybių apsaugos, patys imasi vykdyti teisingumą necivilizuotai, vandalizmo, tačiau išprovokuoto, būdu.

Policija pranešė nustačiusi moterį, įtariamą sekmadienį raudonais dažais apipylusią sostinės Lukiškių aikštėje stovintį monumento „Laisvės kalva“ fragmentą. Vilniaus apskrities policijos duomenimis pranešta, kad tą pačią dieną apie 14 val. nenustatyta moteris apipylė „Laisvės kalvos“ maketą raudonos spalvos dažais. Padarytas nuostolis tikslinamas – laukiama, kol informaciją apie tai pateiks Vilniaus savivaldybė.

Policija skelbia identifikavusi pažeidėją ir iškvietusi ją į komisariatą. Pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo. Memorialo fragmentas Lukiškių aikštėje pastatytas praėjusią savaitę.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia dera atkreipti dėmesį, kad pats „Laisvės kalva“ fragmentas bei jos pievelės teritorija už fragmento yra išdėstyti ant šventinto Laisvės kovų Memorialo Relikvijoriaus ir informacinių apie Relikvijoriaus turinį granito plokščių. Toks „Laisvės kalvos“ išdėstymo projektas pristatomas visuomenei. Taigi su mero leidimu Lukiškių aikštėje leista vykdyti vandalizmui ir šventvagystei prilygstantį aktą, didelį viešosios tvarkos pažeidimą.

Kadangi akibrokštas iš mero pusės Lukiškių aikštėje yra pasikartojantys (leista pagrobti kapsulę su relikvijomis, plokštes su relikvijų sąrašais), siūlau jam, prisiėmus didelį viešosios tvarkos pažeidimą, kreiptis į policijos komisariatą su prašymu skirti jam nusikaltimą atitinkančią baudą bei tramdyti savo begėdišką elgesį, o moters poelgį dėl čia aptartos padėties vertinti kaip pilietiškumo apraišką.

2019.10.01; 12:35

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva pagaliau ryžosi svarstyti klausimą dėl vyčio perkėlimo tiesiai į Lukiškių aikštę. Konkursui buvo pristatyti vyčių skulptūrų maketai, kuriuose buvo pagrindiniai heraldinio Vyties elementai – žirgas, kamanos, balnas, jame sėdintis raitelis su skydu ir iškeltu kardu. Nors nei vienas vytis neužėmė pirmos vietos, vyksta teisminis tyrimas, ar konkursas buvo skaidrus. Tad dar yra vilties, kad konkursas bus pakartotas.

Arvydas Každailis siūlo pastatyti paminklą – herbą

Ar yra logikos pastatant Lukiškių aikštėje paminklą abstrakčiam Lietuvos raiteliui su kardu ir skydu, anaiptol ne heraldiniam? Tiesiog paminklą vyčiui? Manau, kad – ne.

Heraldikos žinovas dailininkas Arvydas Každailis, 1991 m. atkūręs Lietuvos valstybės herbą su Vyčiu ir sukūręs daugelį kitų heraldinių simbolių, siūlo Lukiškių aikštei herbą – Vytį.

http://alkas.lt/2019/09/24/a-kazdailis-valstybes-aikste-ar-klounada/

Jis rašo:

„Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė egzistuoja tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos – tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALSTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XXa. pradžioje.“

Ir toliau:

„Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ – yra Valstybės herbo prasmės doktrina.

Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo, kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.

Vytis – vėliavoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.

Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.“

Nesutikčiau su teiginiu, kad Vyčio prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“. Deja, deja, jei taip būtų, tai tiek sukilimų bei partizaninių karų nebūtų prireikę. Aš herbo Vytį sieju tiesiog su valstybės gynėju.

Bet A. Každailio požiūris į problemos sprendimą man nekelia abejonių. Tik paminklas būtent Lukiškių aikštėje turi būti ne pats sau, ne paminklas herbui, o skirtas 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilimų, partizaninio karo už Lietuvos nepriklausomybę didvyriams atminti po herbinio Vyčio ženklu.

Šioje aikštėje buvo pakarti Sierakauskas ir Kalinauskas, ši aikštė buvo 1941 metų sukilimo, atvežtųjų į KGB rūmus susidorojimui patriotų liudininkė.

Nors 1794 ir 1831 metų sukilėlių ryšys su aikšte neaiškus, galima manyti, kad bent kai kurie iš jų meldėsi greta esančioje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.

Paminklas, kurį pavadinčiau „PO VYČIO ŽENKLU“, privalėtų turėti postamentą su išraižytais sukilimų, partizaninio karo metais, o  jei atsirastų pinigų – ir bareljefais su sukilėlių ir partizanų vadų Lietuvoje atvaizdais (tai – istorikams spręsti) klasikiniame stiliuje.

Kitas pasakys, o tai kodėl tai ne paminklas visiems, visais laikais žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Tuomet pirma reikia apsispręsti, ar sukilėlis, partizanas yra karys. Mano nuomone, – ne. Kareivis, karys siejamas su valstybe. Karo metu jo likimą sprendžia valstybės galva. Sukilėliai, partizanai – kita kategorija.

Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

Tik, iš tiesų, kodėl ir mums atskirai nepastatyti paminklą NEŽINOMAM KAREIVIUI, gal būt, nurodant jame visų, ar bent žymiausių, mūšių vietoves, kuriose krito mūsų nepriklausomos VALSTYBĖS kariai. Mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio mūšyje, mūšyje prie Oršos, prie Giedraičių, laimėtuose ir pralaimėtuose mūšiuose. Aš būčiau „UŽ“. Gal būt, tokiam Nežinomo kareivio kapui – paminklui atsirastų vietos šalia Sausio 13 Memorialo Antakalnio kapinėse su to paties A. Každailio atkurto herbinio Vyčio simbolika?

Pušys Lukiškių aikštėje

Atskiras klausimas – Lukiškių aikštės pertvarkymo planas.

Monumentas iškils didelėje erdvėje, atvirai kalbant, ne itin mėgiamoje vilniečių ir svečių pasivaikščiojimo vietoje.

Aikštė pernelyg didelė. Kokių ir kiek rožių krūmų beprisodintume, didžiulė erdvė liks neužpildyta.

Ir čia aš prisiminiau vieną posmą iš partizanų dainyno:

Ir tamsią naktį tarp erdvių,

Išskleidęs parašiutą,

Tu nusileidai pušyne,

Žaliam, žaliam, kaip rūta.

Jis – iš dainos apie partizano Juozo Lukšos-Daumanto tragišką istoriją. http://www.partizanai.org/i-laisve-1961-24-61/1182-partizanu-dainos

Lukiškių aikštė su monumentu visų laikų Lietuvos sukilėliams ir partizanams – pušyne! Vilniaus centre! Su žaliuojančiomis rūtomis! Tiesa, dėl rūtų reikės dar atsiklausti mūsų sveikatos ministro, nes radau internete parašyta: „Melsvai žali plunksniški lapai (rūtų) išsidėstę pražangiai, jų kvapas panašus į vyno aromatą.“

Šiuo metu Lukiškių aikštė gali pasigirti nebent fontanais. Slaptai.lt nuotr.

Šalia šio aromato karštą saulėtą dieną ir pušys nuostabiai kvepia bei teikia pušyne būnantiems santūrų šešėlį, neužstojantį visai dangaus.

Neabejoju, kad ir 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilėliams ir partizanams pušynai buvo atgaiva.

Ir Monumentas bei Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia žvelgiant į juos iš Gedimino prospekto paslaptingai atrodytų, ypač, panaudojant apšvietimo efektus temstant.

Pati Lukiškių aikštė taptų žymiai patrauklesne vilniečių ir svečių pasibuvimo vieta. Ne mitingų, demonstracijų, riaušių, koncertų ir mugių vieta.

Tokia mano nuomonė, feisbuke suradusi nemažai jai  pritariančių.

Ir pabaigai

Aš nesu prieš bunkerio idėją, nugalėjusią konkurse, bet esu už tikrą, autentišką bunkerį, o ne paminklą bunkeriui. Ir jokiu būdu ne Lukiškių aikštėje, istoriškai nieko bendro su partizanų bunkeriais niekada neturėjusioje. Be to, ta idėja simbolizuoja tik partizanų pasipriešinimą, siaurą laikotarpį, o idėja turėtų aprėpti ir visus mano aukščiau išvardintus sukilimus.

Man ir pačiam būtų įdomu ir naudinga pabuvoti tokiame užmaskuotame bunkeryje kur nors Vingio parke, pajusti vaizduotėje tai, ką juto partizanai. Aš jau nekalbu apie jaunąją kartą, moksleivius, kuriems tokia ekskursija turėtų būti privaloma, idant jie suprastų, kaip dienų dienas gyveno tie, kurių dėka mums šiandien yra atviras visas pasaulis, bet tai gali pasikartoti ir todėl reikia būti budriems.

2019.09.29; 05:10

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo tautinę vėliavą, herbą, himną. Šie simboliai eksponuojami tų valstybių valstybinėse įstaigose, sostinių reprezentacinėse aikštėse.

Antai Lietuvos himnas eksponuojamas Vilniuje Kudirkos aikštėje, tautinė trispalvė vėliava – Gedimino pilies bokšte, prie Seimo, istorinė vėliava su Vyčiu – ant Prezidentūros, kitų svarbių valstybės institucijų.

Yra sostinėje Vilniuje ir Aukščiausios Tarybos nutarimu įsteigta reprezentacinė Lukiškių aikštė, yra ir nutarimas joje statydinti atitinkamą paminklą. 2017 m. kovo 15 d. Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija posėdyje pritarė idėjai, kad Lukiškių aikštėje turi būti pastatytas Lietuvą reprezentuojantis Vyčio paminklas.

Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas jau beveik trisdešimt metų. Dar 1999 m. vasario 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų įtvirtinta nuostata, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Būtent Vytis taptų centriniu akcentu, sostinėje įamžinant Lietuvos valstybės karališką kilmę, per amžius už laisvę kovojusių ir žuvusių atminimą, Laisvės kovų istoriją. Tačiau sostinės valdžiai Vytis – iššūkis, pritariant ir liaupsinant Kremliniam užnugariui, kvietimas priešintis Vyčiui.

Šiandien, pritarus merui, Lukiškių aikštėje jau radosi teisme nuginčijamo projekto fragmentai ir jį jau galima tikrai vertinti kaip iššūkį, nes nei laisvės, nei kovos dėl jos neatspindi, nes tėra beveidė sienojų siena, kūrybinės minties aborto rezultatas.

 Su šūkiu „Mes be vyčio nenurimsim!“ į Lukiškių aikštę šiandien piketuoti rinkosi ir patriotinių organizacijų atstovai, neabejingi piliečiai. Kas priešinsis šūkiui, jį vertins kaip iššūkį, laikytinas Lietuvos valstybės priešu, pelniusiu Tautos pasmerkimą.

2019.09.24; 18:49