Bulgarai protestuoja. EPA – ELTA nuotr.

Tūkstančiai bulgarų sekmadienį ketvirtą vakarą iš eilės susirinko sostinėje Sofijoje ir kituose šalies miestuose protestuoti prieš korupciją ir reikalauti vyriausybės atsistatydinimo.
 
Prie vyriausybės būstinės Sofijoje susirinkę daugiau kaip trys tūkstančiai protestuotojų šaukė „Mafija“ ir „Atsistatydinkite“ bei žygiavo parlamento link. Sekmadienį demonstrantai susirinko dar mažiausiai 10 kitų Bulgarijos miestų.
 
Bulgarijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Protestus sostinėje paskatino beprecedentės kratos prezidento Rumeno Radevo administracijos patalpose ir dviejų jo padėjėjų sulaikymas. Tai supykdė visuomenę ir paskatino tūkstančius demonstrantų išeiti į gatves pasmerkti kratų, kaip vyriausybės ir vyriausiojo prokuroro išpuolio prieš socialistų remiamą R. Radevą.
 
Prezidentas yra atviras ir griežtas premjero Boyko Borisovo vyriausybės kritikas, kaltina ją ryšiais su oligarchais. R. Radevas taip pat ragino B. Borisovą, jo vyriausybę ir vyriausiąjį prokurorą atsistatydinti, bet premjeras su tokiais raginimais nesutiko.
 
Socialistų opozicija parlamente sekmadienį teigė, kad trečiadienį pateiks iniciatyvą pareikšti nepasitikėjimą kabinetu dėl korupcijos.
 
Šalyje planuojami tolesni protestai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.13; 12:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.

Turi turto ir Lietuvoje

Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.

Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.

Ginklų kontrabanda

Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai. 

Mafija posėdžiavo Lietuvoje

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Apie gruzinų mafiją – nė žodžio

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?

Ką paskelbė ESISC?

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?

Armėniški archyvai – vis dar uždaryti

Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant,  bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.

Vėl  pamiršo Kalnų Karabachą

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?

Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Lietuvos saugumas (VSD)

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.

2020.06.16; 08:33

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai“. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje“ rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.

Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.

Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…

Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose“, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.

Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną. 

Pagarbiai – Gintaras Visockas

XXX

Gintaras VISOCKAS

Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė

Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.

Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.

Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.

Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?

Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.

Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.

Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.

Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.

Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!

Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.

O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.

Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.

Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.

Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.

Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.

Štai kodėl atsidūriau Danijoje.

————————————–

Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.

Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.

Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.

Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.

Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…

——————————

Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.

Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.

Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…

Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.

Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.

Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.

Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…

Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!

Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.

Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.

Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.

  • Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
  • Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…

Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?

Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?

Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.

Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.

Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?

1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?

Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:

  • Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?

Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?

  • O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.

Mano atsakymas Edgaro neįtikino. 

  • Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.

Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.

Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.

Čečėnijos dienoraštis

Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.

Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.

Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.

  • Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.

Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.

Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.

Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.

Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.

Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.

Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…

Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.

Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau nepasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…  

Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.

Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.

Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.

Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode“ antrasis viršelis.

Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…

Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…

———————————–

Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.

  • Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.

Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.

O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.

Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!

Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.

———————–

Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.

Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.

Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.

2020.05.18; 11:30

Lietuvos apeliacinis teismas neskundžiama nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo vasario 13 d. nutartį ir paliko galioti generalinio prokuroro 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimą atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nuteistasis Henrikas Daktaras ir jo gynėjas siekė atnaujinti baudžiamąją bylą esą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jog nužudytasis Rimantas Ganusauskas neva yra gyvas.
 
Buvo prašyta apklausti liudytoją, įvertinti įrašą knygoje, kurioje, anot apeliantų, 1996 m. buvo įrašyta R. Ganusauskui skirta dedikacija.
 
H. Daktaras už nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir vadovavimą jam, 1993 m. įvykdytą R. Ganusausko nužudymą, kitus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus yra pripažintas kaltu, jam skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.
 
Kaip primena Generalinė prokuratūra, generalinis prokuroras 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, motyvuodamas tuo, jog nuteistojo gynėjo pateiktame pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, o argumentai dėl knygoje 1996 m. surašytos dedikacijos nenagrinėti, nes pareiškėjas dėl šios aplinkybės kreipėsi praleidęs baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą terminą.
 
Nuteistojo H. Daktaro gynėjas šį nutarimą apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2020 m. vasario 13 d. nutartimi skundą patenkino ir skundžiamą generalinio prokuroro nutarimą panaikino.
 
Generalinis prokuroras kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo š. m. vasario 13 d. nutartį.
 
Apeliacinio teismo teisėjas, tenkindamas generalinio prokuroro skundą, nurodė, kad skirtingų asmenų parodymai dėl neva matyto gyvo R. Ganusausko po jo nužudymo datos visų instancijų teismų buvo motyvuotai paneigti ir pripažinti gynybine nuteistojo ir jo gynėjo pozicija.
 
Teismas konstatavo, kad nuteistojo ir gynybos iškelta versija dėl R. Ganusausko nužudymo buvo išsamiai išanalizuota ir motyvuotai paneigta nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Abiejų instancijų teismams nekilo jokių abejonių dėl R. Ganusausko nužudymo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.08; 12:26

Italijos finansų gvardijos pareigūnai sulaikė 45 žmones, įtariamus ryšiais su Kalabrijos mafija „Ndrangheta“. Tai penktadienį pranešė televizijos kanalas „TGcom 24“.
 
Jo žiniomis, sulaikytieji priklauso „Bellocco“ klanui. Teisėsaugos institucijų operacija „Magma“ vyko Lombardijos ir Emilijos-Romanijos regionuose šalies šiaurėje, taip pat Lacijaus regione. Be ryšių su mafija, sulaikytiesiems inkriminuojama prekyba narkotikais, neteisėtas ginklų laikymas ir kiti nusikaltimai.
 
„Ndrangheta“, nuo seno veikianti Kalabrijos srityje, laikoma įtakingiausia šešėline Italijos organizacija. Ši grupuotė kontroliuoja narkotikų gabenimo ir prekybos verslą, be kita ko, rūpinasi kokaino tiekimu iš Pietų Amerikos į Europą. Prieš kelerius metus buvo nustatyta, kad Kalabrijos mafija tvirtai įsikūrė šiauriniuose šalies regionuose, taip pat kitose Europos valstybėse, kur plauna pajamas iš neteisėtos veiklos per legalų verslą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.29; 00:30

Praėjus 20 mėnesių nuo žurnalisto Jano Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymo, Slovakijos prokuratūra pateikė kaltinimus keturiems įtariamiesiems.
 
Įtariamieji yra verslininkas Marianas Kočneris, įtariamas užsakęs žmogžudystes, ir dar trys jas organizavę ir vykdę žmonės, naujienų agentūrai TASR sakė prokuratūros atstovė spaudai. Visiems jiems prokurorai siūlo kalėjimo iki gyvos galvos bausmę.
 
Prokurorai taip pat pasiūlė atskirą susitarimą su dar vienu bendrininku, kuris prisipažino prisidėjęs prie nusikaltimo ir sutiko liudyti prieš buvusius nusikaltimo bendrus.
 
Žurnalistas J. Kuciaks ir jo sužadėtinė Martina Kušnirova buvo nušauti savo namuose pernai vasario 21 d. J. Kuciakas tuo metu tyrė politikų, verslo ir organizuoto nusikalstamumo ryšius.
 
Po mirties paskelbtas jo tyrimas apie Slovakijos vyriausybės pareigūnų ir Italijos mafijos ryšius sukėlė masines demonstracijas prieš korupciją ir netinkamą ES lėšų panaudojimą. Dėl protestų atsistatydino ilgametis šalies ministras pirmininkas Robertas Fico.
 
Pastaraisiais mėnesiais teisėsaugos tyrimai atskleidė vis daugiau detalių, taip priversdami atsistatydinti ir kitus politikus, teismų ir policijos pareigūnus.
 
Manoma, kad atsistatydinę pareigūnai buvo papirkti verslininko, užsakiusio J. Kuciako nužudymą.
 
Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad anksčiau dėl įtarimų sukčiavimu sulaikytas verslininkas rinko politikų, verslininkų ir teismų pareigūnų pokalbių įrašus ir kitą informaciją, kad vėliau galėtų juos šantažuoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 06:00

Buvęs Slovakijos kariškis Miroslavas Marčekas yra Bratislavos interneto leidinio „Aktuality.sk“ reporterio Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnirovos žudikas. Tai pirmadienį pranešė Slovakijos radijas, remdamasis šaltiniais Generalinėje prokuratūroje.
 
M. Marčekas prisipažino padaręs nusikaltimą per apklausą Nacionalinėje kovos su nusikalstamumu agentūroje, surengtą šių metų balandį. Prokuratūra tikisi užbaigti rezonansinės bylos tyrimą rudenį ir iki metų pabaigos perduoti ją teismui.
 
Žurnalisto nužudymo byloje figūruoja penki įtariamieji, tarp kurių – spėjamas žudikas, nusikaltimo užsakovas ir tarpininkas, palaikęs ryšį tarp jų. Suimti keturi iš jų. Šis ketvertas taip pat kaltinamas rengęs dar tris nužudymus – advokato ir dviejų prokurorų.
 
J. Kuciakas ir jo sužadėtinė buvo nužudyti 2018 metų vasario 21 d. Velka Mačos kaime, kuris yra Slovakijos vakaruose, Trnavos krašto Galantos miesto rajone. Žurnalistas, be kita ko, atskleidė korupcijos schemas Slovakijos valdžios struktūrose ir pranešė apie dviejų aukštų vyriausybės aparato valdininkų ryšius su Italijos mafijos grupuote „Ndrangheta“.
 
Tai sukėlė politinę krizę šalyje ir privertė atsistatydinti iš premjero posto partijos „Kryptis – socialinė demokratija“ lyderį Robertą Ficą, kurio vietą užėmė jo artimiausias bendražygis Peteris Pellegrinis.
 
Susidorojimas su slovakų reporteriu buvo penktasis žurnalisto nužudymas ES šalyse per pastaruosius 10 metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.20; 08:02
 

JAV teisėjas Brianas Coganas Meksikos narkomafijos bosui Joaquínui „El Chapo“ (Neūžaugai) Guzmánui skyrė kalėjimo iki gyvos galvos bausmę ir dar 30 metų kalėjime, praneša BBC.
 
62 metų J. Guzmanas buvo kaltinamas dėl vadovavimo didžiausiam pasaulyje narkotikų karteliui „Sinaloa“ ir daugiau nei ketvirtį amžiaus vykdyto narkotikų tiekimo į JAV. J. Guzmanas atgabeno šimtus tonų kokaino, heroino, metamfetamino ir marihuanos, taip pat buvo kaltinamas dėl pinigų plovimo ir su ginklais susijusių pažeidimų. Vasarį Niujorko federalinis teismas „El Chapo“ pripažino atsakingu už šiuos nusikaltimus.
 
Praėjusią savaitę prokurorai paprašė JAV federalinio teismo teisėjo Briano Cogano pridėti simbolinius 30 metų kalėjimo dėl ginklų naudojimo – prokurorai J. Guzmaną apibūdino kaip „negailestingą ir ištroškusį kraujo“.
 
„Sinaloa“ kartelis iš narkotikų platinimo uždirbo milijardus dolerių. Per teismo procesą liudininkai kartelio vadą pristatė kaip žmogų, galėjusį iš kelio pašalinti visus, kurie jam trukdė, galėjo sumušti, pašauti arba oponentus, varžovų grupių atstovus tiesiog „užkasti gyvus“.
 
J. Guzmanas šiuo metu sėdi griežtojo režimo kalėjime Niujorko Manheteno rajone. Meksikoje buvusiam narkomafijos bosui dukart pavyko pabėgti iš kalėjimo: 2001-aisiais jis kalėjimą paliko skalbinių pintinėje, o 2015-aisiais – tuneliu, kurį bendrai išrausė po jo kamera.
 
Prieš pat bausmės paskelbimą Bruklino teisėsaugos rūmuose J. Guzmanas per vertėją pasakojo, kad kalinamas JAV jis kentėjo nuo „psichologinio, emocinio, protinio kankinimo 24 valandas per parą“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.18; 12:18

Grigorijus Lepsas. Youtube.com

TS-LKD frakcijos nariai Ingrida Šimonytė, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio ir vidaus reikalų ministrus ragindami sukurti teisinį mechanizmą, kuriuo vadovaujantis, atlikėjai turintys ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis bei įtraukti į Lietuvos valstybių-sąjungininkių nepageidautinų asmenų sąrašus arba viešai išsakę paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės vykdomai užsienio politikai, arba kvestionuojantys Lietuvos sąjungininkų teritorinį vientisumą, būtų įtraukti į nepageidautinų asmenų sąrašą ir negalėtų atvykti bei organizuoti savo pasirodymų Lietuvoje.

Kreipimąsi paskatino neseniai Lietuvoje vykę Grigorijaus Lepservidzės pasirodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 metais JAV dainininkui įvedė finansines sankcijas ir uždraudė atvykti į šalį. Dainininkas, kaip skelbia JAV saugumas, palaiko ryšius su nusikalstama grupuote „Broliškasis ratas“.

Pasak JAV šaltinių, Rusijos kriminaliniame pasaulyje G. Lepservidzė atliko kurjerio funkciją – perduodavo pinigus įvairiems asmenims nuo grupuotės lyderių. Nuo 2013 metų G. Lepservidzė JAV negali atlikti finansinių operacijų, įšaldytas jo turtas, esantis JAV. Į šalį įvažiuoti jam taip pat draudžia Didžioji Britanija. 2018-aisiais, dėl ryšių su mafija, į šalies teritoriją G. Lepservidzei uždraudė atvykti ir Izraelis.

Rusijos mafija

„G. Lepservidzė tarptautinėje žiniasklaidoje dažnai vadinamas vienu mėgstamiausių Rusijos mafijos atlikėjų. Pabrėžiu, kad tai nėra išimtis – Rusijoje apstu tokių atlikėjų. G. Lepservidzės ir panašių apsilankymai Lietuvoje turi būti vertinamas per nacionalinio ir informacinio saugumo prizmę“, – teigė A. Ažubalis.

L. Kasčiūnas įsitikinęs, kad negalima taikyti dvigubų standartų ir tokių atlikėjų kaip G. Lepservidzė veikla privalo būti vertinama taip pat griežtai, kaip ir kitų į Vakarų valstybių sankcijų sąrašus įtrauktų asmenų poelgiai.

„Atsižvelgdami į viešojoje erdvėje prieinama informaciją, mūsų sąjungininkų argumentus, taip pat raginame užsienio reikalų ministrą ir vidaus reikalų ministrą įtraukti G. Lepservidzę į nepageidautinų asmenų Lietuvoje sąrašą“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

2019.03.22; 09:20

Užrašas skelbia: „Ačiū, kad buvote su mumis“

Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.

Administracinė bauda – astronominė

Jevgenija Albac. Sputnik/Scanpix nuotr.

Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000  rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.

Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.

„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.

Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“

„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės

Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti… 

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.

Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“. 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas.

Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė… 

Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“  turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.

albac_jevgenija
Jevgenija Albac

Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale  ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.

Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis

„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“ 

Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. –  Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…

Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.

Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“

Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.

Dedasi kažin kas neįtikėtina!

Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“)  ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti.  Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“

Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“

Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“

Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“

Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.

Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek  reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).

Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?

Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?

Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).

Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai  reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.

Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.

Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.

Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“. 

Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“

Antausis chamui

Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…

 „News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas  srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“

putinas-issivepes
Išsivėpęs Vladimiras Putinas

Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę  talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.

Protestas! Nemokėti?

2018.11.28; 07:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontraversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasiruošęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas, vaizduotė per prievartą („po nevalia“) perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, – tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą – tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra. Kita vertus, ta pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio šūdas yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! – kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima panašiais atvejais pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Balandis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų rato žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo, pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską apšikti paeiliui. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio vardo, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu iš karto, taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jeigu būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jeigu vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti šikimo čempionais, tobulomis šikimo mašinomis. Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Karvelis pagal šikimo intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš principo tokio pobūdžio kaltinimų kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai…

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Tačiau pasiklydę spektaklio visuomenėje tokie paukščiai  vienodai dergia ne tiek scenoje, tiek ir užkulisiuose.

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“ dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis, čia neretai patiria visišką fiasco. Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kažin kažin…

Kaip atrodo bent man, balandžiai neturi laiko tokiems niekams, savo gyvenimą paskyrę tuštinimosi procesų ištobulinimui. Kai pagalvoji, vargšai tie banditai…

2018.11.07; 09:00     

Armianskaja mafija

Saulius Kizelavičius

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ praneša, kad šalies slaptosios tarnybos beveik trejetą metų intensyviai persekiojo organizuoto nusikalstamumo atstovus iš Kaukazo regiono. Bet ištisus trejetą metų operacijos prieš mafiją, kurios lyderiai į Vokietiją atvyko iš Kaukazo, – nebuvo itin sėkmingos. Jų tikrai nepavadinsi pergalingomis, mat kai jos pradėtos, išeiviai iš Kaukazo jau buvo tvirtai įkėlę koją Vokietijoje – įgiję finansų, patirties, papirkę pareigūnų.

Tik šiomis dienomis Vokietijos teisėsaugos atakos prieš nusikaltėlius iš Kaukazo regiono tapo sėkmingesnėmis. Minėtas leidinys praneša, kad Vokietijos kriminalinė policija neseniai surengė ypač slaptą operaciją kodiniu pavadinimu – „Kova su įteisintais vagimis“.

Ši operacija, primenanti tikrus kovinius veiksmus, – viena iš stambausių Vokietijoje persekiojant nusikaltėlius iš organizuoto nusikalstamumo gaujų pastaraisiais metais.

Apie mafijos atstovus, sulaikytus Vokietijoje, skelbia ne tik „Der Spiegel“, bet ir šios šalies televizijos ir radijo kompanija MDR. Žodžiu, Rusijos – Euroazijos organizuoto nusikalstamumo grupuotei, beje, kontroliuojančiai ir iš armėnų tautybės vyrų sudarytas gaujas, – suduotas stiprus smūgis. Už tai turime būti dėkingi ir Vokietijos slaptosioms tarnyboms, pavyzdžiui, BND, ir Interpolui.

Vokietijos teisėsauga rimtai susirūpino dėl mafijos keliamų pavojų dar 2014-aisiais, kai tais metais liepos mėnesį tarp dviejų konkuruojančių gaujų Erfurte kilo konfliktas – nuaidėjo šūviai. Tąsyk buvo iškelta 14 baudžiamųjų bylų net 42 asmenims. Jie daugiausia kaltinti finansinėmis machinacijomis.

„Der Spiegel“ tvirtina, kad šiuo metu Vokietijoje jau niekas neabejoja – šalyje tikrai veikia mafijos grupuotės, taip pat – ir armėnų mafija. Vokietijos slaptosioms tarnyboms žinoma, kad armėnų mafija – seniai veikianti, turtinga, įtakinga, todėl kelianti grėsmę valstybės saugumui. Be to, asmenų priklausymą mafijinėms struktūroms įrodyti labai sunku, jeigu tyrimas atliekamas demokratinėje šalyje demokratinėmis priemonėmis. Štai kodėl armėnų mafija Vokietijoje iki šiol jautėsi komfortiškai – ilgokai niekas ja per daug atidžiai nesidomėjo, netyrė jos ryšių, nestebėjo finansinių machinacijų. Todėl ji sutvirtėjo, o dabar ją pažaboti – labai sunku.

Įdomiausia, kad Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius ponas Ašotas Smbatianas iš karto pasiūlė vokiečių tyrėjams savo pagalbą tramdant armėnų mafijos lyderius. Bet Vokietijos teisėsauga atsisakė šių paslaugų, nes neatmetama versija, jog armėnų mafija gali turėti slaptų ryšių oficialiose Armėnijos valdžios struktūrose.

Svarbu priminti ir tai, kad prieš ketvertą mėnesių, o būtent birželio 26-ąją dieną Ispanijos teisėsauga pranešė apie savo operacijas prieš armėnų mafijos lyderius, dirbančius visoje Europoje – ne tik Ispanijos karalystėje. Beje, 70-ies operacijų metu dalyvavo tūkstančiai ispanų policininkų ir slaptųjų tarnybų agentų, buvo sulaikyta per 140 įtariamųjų. Visiems jiems inkriminuojami rimti nusikaltimai: arba nelegali prekyba narkotikais, tabako gaminiais, ginklais, arba finansinės aferos, nelegalūs azartiniai žaidimai.

2018.11.06; 03:00

Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Garsioji „Medvilnės byla“ 

Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…

Uzbekistanas

Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).

Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !

Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui“

Uzbekistano sostinė Taškentas

Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.

Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).

Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).

Maskvai prireikė „valdomo chaoso“

Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla“, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).

Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.  

Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.  

Pataikavimas Kremliui nepadėjo

Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.  

Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.

Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…

Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija

Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.

Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano  prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.

Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.

Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?

Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.

Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…

2018.08.06; 06:30

Armenian Power emblema

Armėnai turi į akis krentantį bruožą – visada ir visur girtis. Jie – patys geriausi, gražiausi, teisingiausi, draugiškiausi. Daug kas iš mūsų girdėjome pasakojimų, kad muzikos instrumentas dudukas – tai armėniškas išradimas, kad konjakas „Ararat“ – skaniausias pasaulyje, kad lavašu vadinama duona – armėnų kulinarų išradimas, kad armėniškuose restoranuose – pats šauniausias aptarnavimas… Todėl klausimas, ar egzistuoja dalykai, kuriais armėnai nelinkę viešai didžiuotis, – daugiau retorinis.

Ir vis dėlto esama reiškinių, kuriais ši tauta nelinkusi garsiai girtis. Tai – teroristinės organizacijos, sakykim, Dašnakcutiun, Krunk ir ASALA, kurios ne vieną dešimtmetį persekiojo musulmonus, neleidusius Turkijos ir Azerbaidžano teritorijose įkurti „didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“, ir mafijai priskiriamomis nusikaltėlių organizacijomis, pavyzdžiui, Armėniškoji jėga (Armenian Power).

Ispanijoje – kratos

Šiandien – keletas pastabų apie JAV teritorijoje veikiančias organizuotas armėnų nusikaltėlių gaujas… Šios temos imtis paskatino Ispanijos teisėsaugos speciali operacija, atlikta šių metų birželio mėnesį. Ispanijos slaptųjų tarnybų teigimu, visoje šalyje atliktos masinės kratos bei suėmimai, nukreipti prieš Armėnijos mafiją.

Šią Ispanijos teisėsaugos paskelbtą žinią pakartojo ir lietuviškoji ELTA. Remiantis ELTA žiniomis, Armėnijos mafija, kurią sudaro gerai organizuoti išeiviai iš Armėnijos, Ispanijoje vertėsi prekyba narkotikais, nelegaliais ginklais, tabako kontrabanda, prostitucija bei korupcija sporto sferose. Paskutinieji duomenys tokie: suimti 142 asmenys ir atliktos 73 kratos Madride, Barselonoje, Alikantėje, Valensijoje.

Suimant mafijos atstovus Katalonijos teisėsaugos pareigūnams talkino Ispanijos policija, Ispanijos Nacionalinė gvardija, Europolas (Europos policijos agentūra) ir Interpolas (Tarptautinė policijos agetūra).

Mossos d,Esquadra pareigūnų teigimu, viena iš turtingiausių mafijų Ispanijoje – būtent armėniškoji. Bet įdomiausia, kad, remiantis Ispanijos teisėsaugos pranešimais, sulaikytieji turi ryšių ne tik JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, bet ir Lietuvoje. Tiesa, iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų sunku suprasti, kokie tie mus labiausiai dominantys „lietuviškieji ryšiai“.

Tad verta atidžiau panagrinėti, kaip ši mafija dirba JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Uzbekistane. Gal tada bus lengviau atsekti lietuviškąjį pėdsaką?

Armenian Power – įtakinga jėga Jungtinėse Valstijose

Vokiečių žurnalas „Bild“ tvirtina, kad viena iš stipriausių JAV teritorijoje veikiančių organizuotų nusikaltėlių grupių – armėniškoji. Ji turi išskirtinį pavadinimą – Armėniškoji jėga (Armenian Power). Jos centras – Kalifornijoje.

Manoma, kad gauja susiformavo apie 1980-uosius metus ir pirmosiomis gyvavimo dienomis turėjo tik apie 200 narių (vėliau išaugo iki 1200 narių grupuotės). Tačiau ji užtektinai greitai ir sėkmingai išplėtė veiklą ir ilgainiui nenusileido Italijos mafijoms. Skyrėsi nuo itališkųjų „Cosa nostra“ tik tuo, kad neturėjo vieno vadovo. Armėniškoji jėga, skirtingai nei „Cosa Nostra“, buvo padalinta į grupes, turinčias vienodomis teisėmis ir pareigomis besivadovaujančius lyderius. Žodžiu, Armenian Power turėjo daug vadų, pasirinkusių skambias pravardes – Kaponė, Storasis Kaklas, Kasperas, Skustagalvis. Dar vienas išskirtinis armėniškosios mafijos ženklas – etininė sudėtis. Šiose gaujose kitataučių nesutiksi. Be to, šios pagal etninį principą sukonstruotos gaujos susipynusios dar ir į sudėtingus šeimyninius klanus.

Remiantis vokišku leidiniu „Bild“, 2011 metais apie 70 aujos narių pakliuvo į Amerikos policijos surengtą pasalą. Operacija turėjo kodinį pavadinimą „Išjungta elektra“ (Operation Power Outage). Huffington Post duomenimis, suimtiesiems pateikti kaltinimai žmonių grobimu, turto prievartavimu, bankų aferomis, prekyba narkotikais, nelegalia azartinių žaidimų kontrole. Svarbi detalė: iš 2011-aisiais areštuotų mafijos atstovų net kelios dešimtys turėjo oficialią Armėnijos pilietybę.

Įsidėmėtina ir tai, kad Amerikos teisėsauga sėkmingai atliko ir specialią operaciją, kurios metu suėmė 50 armėnų mafijos narių, pasipelnusių iš medicinos draudimo aferų (vadinamoji Medicare byla). Amerikiečiai mano, kad šalies biudžetui afera dėl medicinos draudimų klastojimo, nelegalia prekyba psichotropinių savybių turinčiais vaistais kaštavo apie 160 milijonų JAV dolerių. Tarp suimtųjų tąsyk pakliuvo ir grupuotės lyderis 46-erių metų Armenas Kazarianas (Pzo slapyvardis).

Iš medicinos draudimo aferų gautos lėšos buvo „plaunamos“ Armėnijoje. Šie demaskavimai tąsyk išgąsdino tuometinį šalies prezidentą Seržą Sargsianą (pabūgo tarptautinio skandalo). Armenian Power atstovų pėdsakų tuomet buvo aptikta net Armėnijos konsulate Los Andžele.

Į pagalbą pasitelktas FTB

Ši amerikiečių operacija prieš armėnų mafiją garsi tuo, kad areštuojant gaujos narius ir atliekant kratas dalyvavo beveik tūkstantis JAV pareigūnų iš pačių įvairiausių struktūrų, įskaitant ir FTB. Suimtiesiems pateikta per 400 kaltinimų. Vienas iš kaltinimų: jie kartu su afroamerikiečių kilmės Amerikos piliečiais papirkdavo bankų tarnautojus; šie jiems pateikdavo duomenų apie bankuose įspūdingas pinigų sumas laikančius solidaus amžiaus amerikiečius; iš jų pavogta apie 10 milijonų JAV dolerių. „99 Cents Only Stores“ universalinėse parduotuvėse apsiperkantys amerikiečiai dėl Armenian Power veiklos neteko apie dviejų milijonų JAV dolerių.

Federalinis Tyrimų Biuras (FTB)

Žvelgiant į suimtuosius gali susidaryti įspūdis, kad Armenian Power sudaro labai jauni žmonės. Taip, šioje gaujoje – daug jaunimo (nuo 20 iki 40 metų). Bet tai nereiškia, kad visi jos nariai – jaunuoliai. Štai už 2009-aisiais metais žmogaus pagrobimą siekiant gauti išpirką (500 tūkst. dolerių) teistas Paramazas Bilezikčianas buvo 50-ies, o jo sėbras Surenas Torosianas – 38-erių metų amžiaus. Tarp suimtųjų atsidūrė ir 58 metų amžiaus vyrai Žirairas Karajanas bei Vartanas Avedisianas.

2015-aisiais metais policija Los Andžele sulaikė grupę armėnų, kurie augino narkotinių medžiagų turinčius augalus ypatingai dideliais kiekiais. Tais pačiais metais sučiupti Armenian Power atstovai, kurie vertėsi ginklų ir narkotikų prekyba.

Areštų, suėmimų, žmogžudysčių Armenian Power istorijoje – gausu. Pavyzdžiui, įsidėmėtinas 25-erių metų amžiaus Kareno Roberto Kečedžiano įkalinimas 65-eriems mėnesiams. Kalifornijos teisėjas Los Andžele ponas Filipas Gutjeresas pasigailėjo šio nusikaltėlio: galėjo skirti 120-ies mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bet parinko per pusę mažesnę. K.R.Kečedžianas į kalėjimą sėdo dėl machinacijų kreditinėmis kortelėmis. Nuosprendis šiam Armenian Power atstovui paskelbtas 2016 metų rugpjūčio 22-ąją. Kaltinimą palaikė Kalifornijos valstijos federalinis prokuroras Ailinas Dekeris. Beje, nusikaltėlis, nepaisant pavogtų duomenų iš 1400 kreditinių kortelių bei jų pagalba įsigytų prekių už 114 tūkst. dolerių, nebuvo stambus vagis.

2016-ųjų įkliuvo jau sykį teistas Armenian Power atstovas Armenas Arutiunanas (anksčiau baustas už prekybą narkotikais). Jo garaže policija aptiko šiltnamį, kuriame auginti marichuanos krūmai, bei nelegalų 40 mm kalibro pistoletą. Kartu su 27-erių metų A.Aratunianu suimtas ir 28-erių metų amžiaus Michailas Petrosianas bei jo 24 metų amžiaus žmona Marina.

2017-aisias metais JAV teisėsauga išsiaiškino, kad riešutų vagystes dideliais kiekiais (milijonai dolerių) Kalifornijoje organizuoja būtent kriminalinė grupuotė, pasivadinusi Armenian Power.

Prekyba vaistais ir narkotikais

2017-ųjų metų rugpjūtį Kalifornijoje suimta 12 asmenų, įtariamų nelegalia prekyba receptiniais vaistais, turinčiais narkotinių savybių. JAV ligų kontrolės centras nustatė, kad, skaičiuojant nuo 1999 metų dėl netinkamo vaistų naudojimo bei jų perdozavimo mirė apie 560 tūkst. žmonių. Vien tik 2015-aisiais dėl perdozavimo mirė 42 tūkst. amerikiečių. Manoma, kad šiuo metu nuo psichotropinių savybių turinčių vaistų (panašiai kaip nuo narkotikų) priklausomi du milijonai amerikiečių. Kas dėl to kaltas?

Kai buvo suimti įtariamieji, tada ir paaiškėjo, kaip JAV piliečiai pratinami prie specialiųjų, tik pagal receptą išduodamų narkotinių vaistų. Pasirodo, armėnų mafijos atstovai įkurdavo netikras medicinines įstaigas, tų įstaigų vadovai išrašydavo tūkstančius padirbtų receptų, pagal kuriuos galima įsigyti narkotinių medžiagų turinčių vaistų. Vėliau tuos vaistus (du milijonai tablečių) parduodavo juodojoje rinkoje.

Šiuo verslu užsiimančiai gaujai vadovavo 36 metų amžiaus vyras Minas Matosianas, pasivadinęs Maiku Mazerati. Remiantis vien tik vieno telefoninio pokalbio pasiklausymo išklotine, sužinome: „papirktas daktaras gauna dešimtis tūkstančių dolerių atlygį už tai, kad neišeidamas iš namų, išrašo fiktyvius receptus išgalvotiems ligoniams“. Tokių nesąžiningų daktarų – šimtai. O jų veikla, inspiruota Armenian Power, sprendžiant iš JAV teisėsaugos pranešimų, programai Medicare padarė maždaug 500 milijonų JAV dolerių žalą.

Žodžiu, Armenian Power skaičiuoja šimtamilijoninius pelnus. O JAV teisėsauga, nors ir suduodama skaudžius smūgius, nepajėgi jos likviduoti. Mafija nuolat atsigauna. 

(Bus daugiau)

2018.07.08; 22:30

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Baigėsi penktasis Vilniaus Rusijos forumas. Nuo ketvirtadienio vykusiame renginyje dalyvavo garsūs Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikai. Michailas Chodorkovskis, Garis Kasparovas, Michailas Kasjanovas, Vladimiras Kara-Murza, Vladimiras Ošurkovas, Dmitrijus Gudkovas diskutavo apie Rusijos ekonomikos, pilietinės visuomenės ir politikos perspektyvas. Kalbėta apie opozicijos perspektyvas keisti nedemokratinį ir su vakarietiškomis vertybėmis prasilenkiantį režimą.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Nors nuomonės dėl to, kaip turėtų elgtis Rusijos valdžios opozicija, išsiskyrė, forume dalyvavę Kremliaus režimo kritikai sutarė, kad Vladimiro Putino sukurta politinė sistema yra kriminalinė, veikianti panašiai kaip savo laiku veikė fašistinis ar nacistinis režimai.

V. Putino kritikai taip pat pripažino, kad Vakarų taikomos sankcijos Rusijai nėra svarbiausia priemonė, kuria pasinaudojus pavyks sustabdyti kriminaline logika veikiantį nedemokratinį režimą.

Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.

Pasak jų, reikia imtis Kremliaus režimo statusą griaunančių veiksmų. Opozicionieriai skeptiškai įvertino Vokietijos ir Prancūzijos lyderių vizitus Rusijoje. Pasaulio lyderių dėmesys, pažymėjo forume dalyvavę opozicionieriai, tik stiprina įvaizdį, kad režimas sugeba kontroliuoti situaciją.

Forume dalyvavęs G. Kasparovas pabrėžė, kad simbolinę reikšmę turės ir birželį Rusijoje vyksiantis Pasaulio futbolo čempionatas. Anot G. Kasparovo, visi diktatoriai siekia matomumo ir dalykų, kurie rodytų sistemos didingumą. Todėl, kaip ir naciams buvo svarbios Olimpinės žaidynės, taip ir V. Putinui panašią funkciją atliks Pasaulio futbolo čempionatas.

Visgi jis vylėsi, kad Vakarų lyderiai ignoruos Rusijoje vyksiantį čempionatą ir neleis Kremliaus režimui taip stiprinti savo statusą.

G. Kasparovas penktadienį forume V. Putino režimą lygino su fašistine Italija. Anot jo, dabartinėje Rusijos užsienio ir vidaus politikoje galima matyti fašizmo užuominų.

„Kalbėdami apie dabartinę Rusiją turime reikalą su mafija. Tai diktatūra“, – kalbėjo G. Kasparovas.

Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.

G. Kasparovas pažymėjo, kad labiausiai Rusijos režimas bijo ne opozicijos dalyvavimo valdžioje, bet masinių protestų. Todėl, pabrėžė G.Kasparovas, labai svarbu sukurti sąlygas, kad žmonės, jausdami, kad gali kažką pakeisti, išeitų masiškai į gatves.

Po diskusijų surengtoje spaudos konferencijoje G. Kasparovas akcentavo, kad Putinui liekant valdžioje Rusijoje niekas nesikeis ir Maskva toliau sieks destabilizuoti Europoje situaciją. Todėl, aiškino V. Putino kritikas, jis puikiai suprantąs Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nerimą. Pasak jo, Baltijos valstybėse V. Putinas ir toliau liks taikiniu, keliant sumaištį visuomenėse.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas renginį, sakė neabejojąs, kad Vilniaus Rusijos forumo tradicija išliks.

Michailas Kasjanovas

Ministras spaudos konferencijoje pakartojo savaitės pradžioje, komentuojant Kremliaus reiškiamą nepasitenkinimą šiuo renginiu, išsakytą mintį, kad Vilniuje organizuojamas Rusijos forumas nėra antirusiška akcija. Pasak L. Linkevičiaus – tai prorusiškas renginys.

Ministras pritarė diskusijoje išsakytiems teiginiams, kad tarptautinė bendruomenė, palaikydama glaudžius kontaktus su V. Putinu, prisideda prie nedemokratinio režimo tolesnio egzistavimo. Ministras neslėpė, kad įžvelgia Europos šalių veiksmuose išbandymų Vakarų vienybei.

„Įžvelgiu daugiau Europos vienybės išbandymų teisės viršenybės srityje, matome kai kuriose šalyse po rinkimų ateina nauja vyriausybė su priešrinkimine kampanija ir tam tikrais postulatais, kurie gali būti mūsų vienybės išbandymu. Tai Italija, tai nėra paslaptis“, – Eltai sakė L. Linkevičius.

Taip pat ministras atkreipė dėmesį į vieną forume dalyvavusių Kremliaus opozicionierių reiškiamą repliką, kad Vakaruose Rusijos valdžia nėra atskiriama nuo visos Rusijos.

„Rusija visgi yra didelė ir jie (rusai. – ELTA) jautriai reaguoja, kai tarptautinėje retorikoje viskas, kas yra bloga, yra siejama su visa Rusija ir visais rusais“, – kalbėjo L. Linkevičius ir pabrėžė, kad savo laiku rusų visuomenė labai rėmė Lietuvos nepriklausomybę.

Tai spaudos konferencijoje priminė ir kitas žymus opozicionierius Vladimiras Kara-Murza. Jis pagyrė Lietuvą, kad ši gerai suvokia skirtumą tarp Rusijos ir Kremliaus Rusijos.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Open Russian vadovas Vladimiras Kara – Murza. Lietuvos URM nuotr.

Ministras taip pat akcentavo, kad Kremliui rodomas tarptautinės bendruomenės dėmesys yra žalingas.

„Rusijos vienas iš tikslų yra būti dėmesio centre. Rusija siekia parodyti, kad be jos niekas nevyksta. Tie lyderių atvažiavimai ar į Sočį, ar į Peterburgą rodo, kad be mūsų niekas nevyksta. Čia ir kyla diskusijos, ar reikėtų taip daryti“, – apibendrino L. Linkevičius ir klaida pavadino sprendimą Pasaulio futbolo čempionatą organizuoti Rusijoje.

Kasmet vykstančiame forume aptariamos Rusijos vidaus ir užsienio politikos aktualijos, žmogaus teisių padėtis, Rusijos santykiai su Vakarais, šių santykių perspektyvos. Diskusijų metu įvertinamos Rusijos raidos tendencijos, ekonominė padėtis, diskutuojama kovos su Rusijos propaganda tema, kitais aktualiais klausimais.

Vilniaus Rusijos forumą šiais metais organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Rytų Europos studijų centru ir Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimo centru prie Vytauto Didžiojo universiteto. Vilniaus Rusijos forumas rengiamas nuo 2013 metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.26; 08:29

Heidi Blake, Jim Waterson / BuzzFeed

Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu

„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.  

Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.

„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.

Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.

Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.

Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.

Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.

Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.

Informacijos šaltinis: BuzzFeed

2018.01.22; 03:10

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klysta tie, kurie mano, kad kritikuoti dabartinę Seimo daugumą yra malonumas. Perskaičius mūsų valdančiosios partijos sudėtį – bemaž 20 agronomų, pora veterinarų, keli policininkai, medikai, po vieną kitą įvairiausių profesijų ir mokymo įstaigų atstovų – supranti, kad tai, kas daroma šiuo metu valstybėje, yra labai gerai ir norėtųsi tik džiaugtis, kad ne blogiau, o ne kritikuoti.

Smagu, kad bent jau agronomijos mokslus dalis dominuojančios frakcijos narių yra perkrimtusi, sėjomainos pagrindus žino. Pasaulėžiūra juos sieja su viena seniausių žmonijos veiklų, lėmusių civilizacijos proveržį. 

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Po to, kai homo sapiens išlipo iš medžio (tai dabar daro ir kt. primatai), tik kai išrado plūgą ir nustojo maitintis žolelėmis, šaknelėmis bei nudobtais žinduoliais ir žuvimis, pasaulis pradėjo keistis. Taigi, dar prieš kokius 10–20 tūkst. metų mūsų valdančioji dauguma būtų buvusi novatoriais.

Dabar taip nebėra, agronomai turi sutarti dėl energetikos, švietimo, užsienio politikos, pasaulio ekologijos, bendrų visuomenės resursų, finansų, biudžeto išlaidų ir pajamų. Nors bemaž visi jie praėję sudėtingesnius ar lengvesnius gyvenimo universitetus, tačiau ar to pakanka valdyti valstybei?

Kokių žinių trūksta Seimo komitetų pirmininkams?

Labiau nei tikėtina, kad Seimo bei Vyriausybės nariai ir patys puikiai suvokia, jog valdyti valstybei reikėtų daugiau žinių, kompetencijų, praverstų bent jau žinoti, kur informacijos ieškoti. Ypatingai gilių įžvalgų, fundamentalaus išsilavinimo nereikėtų, bet pagrindai – nepakenktų. Todėl būtų prasmingiausias sprendimas, matant, ką išrinko mūsų ir jūsų bendrapiliečiai, t.y. mes visi, oficialiai skirti laiką Seimo narių darbotvarkėje profesinėms studijoms.

Galėtų mūsų garbios profesūros atstovai, geriausi ką turime, o gal ir kviestiniai iš žymesnių pasaulio universitetų, bent kartą per savaitę vykti į Seimą ir Seimo salėje mokyti parlamentarus valstybės valdymui reikalingų pagrindų: teisės, vadybos, tarptautinių santykių, užsienio kalbų, sociologijos, nepakenktų ir politologijos įvadas, kad remiantis maksimaliai įmanomais objektyviais kriterijais Seimo nariai atsirinktų, kas yra kas ir kas su kuo, o toliau jau patys galės gilintis.

Kadangi kiekvienas Seimo narys pasirinko komitetą, kuriame dirba arba net paskirtas jam vadovauti, tad praverstų ir kai kurios specizuotos žinios. Tarkim, Gamtos apsaugos komiteto vadovą Kęstutį Mažeiką, nors jis ir turi daktaro laipsnį, tačiau jį pelnė iš specifinės veterinarijos srities (disertacijos tema buvo „Veislinių kuilių sėklidžių ir priedinių lytinių liaukų morfologiniai ir morfometriniai tyrimai), galėtų pamokyti gamtos žinovai, biologai, ekologai. Seimo kultūros komiteto nariams ir jų vadovui Ramūnui Karbauskiui tikrai praverstų kultūros istorijos, filosofijos, menų disciplinų studijos.

Idėja Lietuvai – Seimo narių ugdymas

Metų (Seimo sesijos) pabaigoje derėtų surengti egzaminus ir išlaikiusiems 10-ukais skirti premijas. Už Seimo narių studijas turėtume mokėti mes, mokesčių mokėtojai, nes mes juos išrinkome. Tai būtų pati pigiausia, bet ir pati efektyviausia investicija į Lietuvos ateitį. Ji visiškai atitiktų dabar populiarinamo projekto „Idėja Lietuvai“ koncepciją.

Į Seimo narių pasiruošimą atsakingai vykdyti savo pareigas, valdyti valstybę, turi būti žiūrima deramai, skiriama tam pakankamai lėšų, laiko ir dėmesio, nes kur jau kur, o šiose vietoje nesutaupysime. Klaidos dėl nekompetencijos ir žinių stokos aukščiausiame valdžios ešelone per brangiai kainuoja, ir maža valstybė, tiesiog negali sau to leisti.

Reikia ne tyčiotis, o mokyti

Būtų be galo didžiulis laimėjimas, kai po 2–3 metų Lietuva turėtų vieną labiausiai išsilavinusių parlamentų Europoje ir jis 1 ar 2 metus dirbtų efektyviai, saistomas ne tik politinių, socialinių, finansinių savo ar kokių nors grupių interesų, bet ir supratimo, ką šių interesų įgyvendinimas valstybės piliečiams duos, o ką iš jų atims. Tikėtina, kad tuomet priimamiems sprendimas būtų patiekiami konkretūs ir susiję su spendžiamu klausimu argumentai, o ne šaipomasi, tarkim, iš S. Skvernelio pavardės, anot Remigijaus Žemaitaičio, kilusios iš to, kad po skverneliu galima kažką paslėpti, pvz., degtinės butelį, bus neraudama Seimo tribūnoje dėl to, kad universitetai pagaliai patys gali spręsti, su kuo jiems jungtis ar nesijunti, ką emocingai darė Seimo pirmininkas pristatant aukštojo mokslo reformas.

Emocijos, ašaros, net ir nepikti apsižodžiavimai – nieko  blogo. Juk ar Seimo nariai, ar Elnieriškio kaimo bubutės, visi jie prieš 0,5 mln. metų iš to paties medžio išlipo, tad ir viskas, kas žmogiška, visiems ir nesvetima. Tačiau užduotys ir priimamų sprendimų reikšmė visuomenei visiškai kita. Niekas nemano, ir juo labiau patys Seimo nariai apie save, kad jie yra kažkokie kretinai, nori padaryti tik blogiau ir nesupranta, kad kompetencijos reikia, ir, kad pareigos dar negarantuoja visažinystės ir neklystamumo. Gyvenimiškos išminties, nors įgytos ir garbingu būdu rankomis purenant Tėviškės žemelę, ar priverčiant už nedidelį atlygį kitus ją purenti, dinamiškame, globaliame ir be galo sudėtingame pasaulyje neužtenka.

Istorinė galimybė!

Jei tokios iniciatyvos mokyti Seimo narius imtųsi bent vienas ar du mūsų universitetai, kol jų dar nespėjo nustekenti ar jie patys nenusistekeno reformavimosi liūne – tai būtų viena šviesiausių iniciatyvų ne tik per 27 Nepriklausomybės metus, bet, ko gero, ir per visą Lietuvos istoriją.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepakenktų šios studijos ir mūsų „profesionalų“ vyriausybei. Juk kokia Lietuvos kultūrai pridėtinė vertė sukuriama dėl to, kad visur besilankanti Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson visiems plačiai šypsosi. Be abejo – tai gražu ir taktiška, žymiai geriau, nei susitikinėtų, glėbesčiuotųsi su garbiais menininkais ir mokslininkais susiraukusi. Bet ar to užtenka? Juk žmones tik sutinka pagal šypseną, o išlydi vis vien pagal nuveiktus darbus.

Kokia prasmė iš Aplinkos ministro Kęstučio Navicko, kuris per 2 savaites iš nevyriausybinio sektoriaus atstovo tampa verslo interesų grupių atstovu, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Juk tai reiškia, kad požiūris – ir pirmasis, ir antrasis – nebuvo pagrįstas žiniomis. Kai reformų argumentu tampa „aš ir Vyriausybė primisime visą politinę atsakomybę už reformą“ – tai tiek ir tereiškia, kad nežinoma, kas daroma bei, kas iš to išeis. Tačiau puikiai žinoma, kad dar nei viena iš 17-os Vyriausybių ir nei vienas iš 11-os Aplinkos ministrų atsakomybės taip ir neprisiėmė. Nėra tokio įstatyminio pagrindo ją prisiimti, nėra ir tradicijos. Baigiasi kadencija ir išeina žmonės. Juk atsakomybe nepavadinsi to, kad kitą kartą jų nebeišrenka – tai tik elementarus dėsningumas.

Mokytis nėra kada, riekia dirbti

Gal ir labai stropus Mykolo Riomerio universiteto studentas buvo S. Skvernelis, bet su neakivaizdinėmis studijomis, visi žinome, kaip būna. Kai visą dieną eismą reguliuoji sankryžoje, vakare užuot su šeima pabendravus turi gilintis į teisės teoriją, tiek tų norų bei jėgų lieka. Makiavelį paskaityti bent jau įdomu būna, o visas kitas žinias nepakenktų dabar pakartoti, suvokti praktinio panaudojimo metodikas, pasekmes, nes tai ne tas pats, kaip pelnyti kryžiuką įskaitų knygelėje.

Nepakenktų ir etikos bei užsienio kalbų kursai. Premjero demonstruojamos elgsenos ir sprendimai sukelia įvairių minčių – iš vienos pusės lyg ir prasminga, kad Dievas davė žmogui charizmą, tačiau iš kitos – galioja „laisvos valios“ principas: Dievas nebesikiša, kokiems tikslams žmogus dovaną panaudoja.

Gali Seimo bei Vyriausybės nariai ir nesimokyti, tačiau tuomet turėsime valstybėje truputėlį daugiau kvailysčių visus 4 metus ir už jas vis vien turėsime sumokėti iš savo kišenės. Juk nesame tokie naivūs ir tikimės, kad žmonės mokysis savarankiškai. Saviugdai reikia ne tik valios pastangų, tam reikia ir tikslingai bei nuolat skiriamo laiko, o savaime nieko neįvyksta. Laiko mūsų parlamentarai ir vyriausybės nariai neturi, nes privalo priiminėti įstatymus, nutarimus, potvarkius, rengti, vertinti ir derinti visokiausius projektus, programas ir t.t. Kitaip tariant, turi valdyti valstybę. Kaip moka, ką žino, kaip išmano, taip ir valdo. Be įstatyminio sprendimo, privalomo laiko, žinias įvertinančių bei viešai skelbiamų egzaminų rezultatų nieko gero nebus.  

Seimo narius pasiūlymas mokytis gal ir įžeis, ypač prof. Viktorą Pranckietį, o gal kaip tik ne. Juk  profesoriaus vardas, ilgamečio darbo su studentais patirtis turėtų pasufleruoti, kad kiek nori gali gretinti konservatorius su  rūgščiais antaniniais obuoliais, liberalus – su „Jonagold“, kolicijos partnerius – su papinkiniais, o saviškius bendrapartiečius – su „Šampion“, „Rubinola“ ar „Auksiais“ ir kt. visu Lietuvoje ir pasaulyje išveistų veislių mišiniu, aiškumo, kaip konkrečiu atveju taikyti Seimo statuto reikalavimus vargu ar padaugėja.

Ar opozicija  – visažinė?

Reikia turėti galvoje, kad jei ir norėtų Seimo noriai šiek tiek pasimokyti, jie šio įstatymo patys nelabai gali priimti, nes visa ta visuomenės dalis, kuri mokėsi pati pasinaudodama Konstitucine nemokamo mokslo teise, o juo labiau tie, kurie mokėsi už savo pinigus, tarp jų ir žurnalistai, gali pasipiktinti ir pasinaudodami savo kanalais sukelti visuomenės pasipiktinimą. Be to, priimant tokį įstatymą piktinsis bet kuri partija, esanti opozicijoje, ir dievagosis, kad viską žino, išmano ir po kitų Seimo rinkimų – tai jau tikrai parodys ką sugeba ir savo žinias pritaikys. Tačiau ar tenkina Seimo narių darbas dabar ir ar tenkino anksčiau? Sociologinės apklausos rodo, kad kuo arčiau kadencijos pabaiga, tuo prastesnius pažymius valdantiesiems politikams visuomenė rašo ir tai jau nesikeičia 27 metus. 

Lietuva – labai graži šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bus gerokai blogiau, jei Seimo nariai patys mokytis nenorės. Tuomet reikia juos priversti. Piliečiai tokią galimybę turi – referendumo būdu. Jeigu tauta nuspręs, kad Seimo nariai bent 1 dieną per savaitę turi skirti lavinimuisi, jie privalės mokytis. Galima netgi balsavimo biuletenyje surašyti mokymosi dalykus ir pasiūlyti balsuotojams juos sužymėti prioritetine tvarka.

Ko gero, vienintelis būdas šią problemą išspręsti iš tiesų būtų tik referendumas. Kaip Seimo bei Vyriausybės narių aukštesniam išsilavinimui, taip ir referendumui surengti skirtos lėšos būtų tikrai efektyvus valstybės biudžeto pinigų panaudojimas ir garantuotą grąžą duodanti investicija.

Abėcėlę jau moka

Ar idėja – privalomas nemokamas renkamų aukščiausių valstybės valdytojų mokymas yra utopija? Jeigu utopija, tuomet visus 4 metus ir kritikuosime, juoksimės, bet ne iš džiaugsmo, nes apskritai valstybėje bus liūdna, įsivyraus pesimistinės nuotaikos ir žmonėms nieko kito nebeliks, tik dar ryžtingiau pirmauti pagal savižudybių skaičių Europoje, pliekti iš nevilties savo vaikus, dalyvauti projektuose „Renkuosi Norvegiją“ ir pan.

Marijaus Pjuzo romanas apie mafiją – KRIKŠTATĖVIS

Sarkastiškai juoktis, žinoma, bus iš ko, tarkim, stebint besiskeryčiojantį premjerą, kuris prisiminęs savo profesiją kovoja su šiukšlių mafija, nes vadovauti vyriausybei mokėsi iš Marijaus Pjuzo romano „Krikštatėvis“, o ne iš Platono „Valstybės“. Stebins ir kels šypseną premjero noras kilstelti Lietuvos piliečių intelektą matematiniu būdu padauginant lietuviškos abėcėlės raidžių skaičių: prie 32 raidžių pridėjus dar 3 ir iš viso jau bus 35 lietuviškos (lotyniškos) raidės.

Juk tokio Jono Jablonskio nėra nei tarp partijų pirmininkų, nei tarp rimtesnių verslininkų, netgi nėra tarp įkyriai po Seimo narių kabinetus landžiojančių lobistų, tad kodėl kažkokio neaiškaus veikėjo nuomonės turėtų būti paisoma. Buvo abėcėlė pagal Jablonskį, dabar bus pagal Skvernelį. „Nuspręsime ir padarysime“, – mėgsta kartoti premjeras.

Šalininkai

Įdomu, bet privalomas Seimo narių mokymas už valstybės pinigus gali turėti ir įtakingų šalininkų vyriausybėje, ir netgi ten, kur mažiausiai tikėtumeisi jų rasti. O gi pats S. Skvernelis pareiškė LRT radijui, kad „<…>Svarbiausia, kad nebūtų suirutės mūsų politikų galvose. Ir tikrai nereikia visuomenės gąsdinti – vyriausybė dirba, Seimas priima sprendimus. O vyriausybė nuo pat pirmos dienos dirba tokiu pat režimu, t. y. ieško didesnės paramos priimamiems įstatymas, ypač kai kalbama apie struktūrines reformas, tad taip ir toliau elgsimės <…>“.

Jeigu premjerui kelia nerimą suirutė ne jo paties, bet kitų politikų galvose, iš tiesų reikia, kad tos galvos būtų šviesios, išsilavinusios, nes kitaip – pridarys bėdų. Tad premjeras valdančiųjų galvos šviesinimui gal ir pritartų bei lėšų iš sutaupytų kultūros sąskaita tokiems tikslams surastų. 

Senovės filosofas Platonas

Galbūt šalininku taptų ir pats Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas R. Karbauskis. Labai gaila, kad jis vis dar įsijautęs į pilkojo kardinolo, šešėlinio valstybės vadovo vaidmenį. Kai kurie jo atradimai iki pakliūnant į Seimą iš tiesų verti dėmesio – tai ir surasta gyvenimo prasmė žygiuose pėsčiomis per Lietuvą, ir įtikėjimas, kad pagonybė yra ne toks jau blogas dalykas, ji gali telkti jei ne lietuvių tautą, tai bent partijos narius ne tik profesiniu, bet ir bendro tikėjimo pagrindu. Dar žingsnelis iš mokslo populiarinimo ir galima pakliūti į mitologijos, etnologijos, semiotikos studijų terpę ir ten surasti žymiai prasmingesnių dalykų nei basam šokinėti per Joninių laužą, o po to su plikomis moterimis išsimaudyti Šventojoje. Asmeninio nušvitimo laikotarpis Seime ir Vyriausybėje turi baigtis. Laikas gilinti į bendrąsias klasikines universitetines studijas ir įgytas žinias pritaikyti valdant valstybę.

Į ministrus tik išlaikius egzaminą

Ar privalomo mokslo Seimo ir Vyriausybės nariams „Idėja Lietuvai“ ir liks tik gražia svajone – utopija, ar bus realizuota? Vis dėlto šokių tokių galimybių esama. Jeigu yra amžiaus cenzas perkant alkoholį ir pretenduojant į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, kodėl negali būti išsilavinimo cenzo pretenduojant į Seimo narius vienmandatinėse ir specializuoto išslavinimo reikalavimo partijų kandidatų sąrašams daugiamandatinėje apygardoje. Bent kartą Lietuva išsirinktų „profesionalų“ Seimą, nes žaidimas su „profesionalų“ vyriausybe pasirodė besąs apgaule.

Prezidentė tikrino kandidatų į ministrus anglų ar kitų Europos Sąjungoje naudojamų kalbų žinias. Bet jau kitas prezidentas ar prezidentė galėtų surengti būsimiesiems ministrams ir profesinių žinių egzaminą. Juk vadybos pagrindai ir žinios apie sritį, kuriai jie vadovauti ryžtasi, tikrai nepakenktų. O tai, kad Lietuvos kultūrai D. Ruokytė–Jonsson vadovauja švediškai, o Šveitimo ministrė Jurgita Petrauskienė – angliškai, dėl to situacija kultūroje ir švietimo sistemose nei gerėja, nei blogėja.

Partinės mokyklos

Deja, bet įsilavinimas, kurį politikai įgyja kildami partinės hierarchijos laipteliais, nėra pakankamas valdyti valstybei. Neretai bekylant išmokstama ne tik gerų, bet ir negerų dalykų. Kartais net prarandama orientacija, kokia ta partija ir kokios jos vertybės turėtų būti. Štai ir nutinka tuomet tokie kuriozai, kokie ištiko socialdemokratus, kai kairioji politinė jėga, tradiciškai turėjusi atstovauti profsąjungas, nuveikė tik tiek, kad profsąjungų beveik šalyje nebeliko, ir viena partijos dalis nori įgyvendinti bet kokią, nenuspėjamą valstiečių ir žaliųjų programą, o kita dalis, didesnioji, jai to daryti neleidžia.

Tai, kad neleidžia – optimistinė žinia, nes bent jau prielaidos atsirasti pirmajai Lietuvoje tradicinei – europinei partijai atsiranda. Tad partinės mokyklos visiška nurašyti nederėtų. Gal tik valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju matome baisoką tokios mokyklos šaržą, bet tai ir nenuostabu, iš visokių grupių ir grupelių surankiota komanda bendro darbo kartu jau turi mokytis Seimo salėje, kur juos vienoje vietoje telkia tik baimė, nes aplink Seime trinasi jau prakutę veikėjai, galintys ir aplink pirštą apvynioti, ir suvilioti, ir palikti.

Lietuvos ir Rusijos panašumai

Rudens savaitė Lietuvoje buvo smagi, juokinga, tik kiek per gausiai laistoma rudeninių darganų, todėl norint ką nors surasti šviesaus, kas tiktų nors kaip idėja Lietuvai, ir buvo surastas toks valdančiųjų „pašviesinimo“ modelis.

Lietuvos statyba – velniškai sunkus ir sudėtingas darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ko tikrai nebereikėtų – tai priminti visiems apie šiuo metu vykstančias „Zapad“ pratybas. Jos jau įsibėgėjo ir visi apie jas žino bei rašo. Kurių žinovų prognozės pasitvirtins, laukti dar reikės, bet ne taip ir ilgai. Rugsėjo 20 d. pratybos bus pasibaigusios, rusai su baltarusiais bus pasitikrinę gebėjimus ir žinos, ar gali pulti kurią nors mažesnę NATO valstybę, ar tik daužys snukius vieni kitiems vadinamoj Vaišnorijos respublikoj, ar nepasimušę, nepasilinksminę kaip reikiant svetimose žemėse, kėblins liūdnai namo letenų per žiemą čiulpti iki kito karto.

Beje, su ta Rusija yra įdomus dalykas ne tik todėl, kad jų prezidentas ir mūsų premjeras yra kilę iš jėgos struktūrų, tačiau todėl, kad nuolatiniai dalykai, kokie jie iš pradžių patrauklūs bebebūtų, ilgainiui žmonėms atsibosta. Taip yra su Rusijos agresija – buvo jos pikai Gruzijoje, Ukrainoje, bet kai Ukraina pasipriešino, agresija užsitęsė, ji palengva perstoja žmones telkti, labiau tik erzina.

Kokį sprendimą suras Rusijos prezidentas – neįmanoma atspėti, nes kaip ir visi iš jėgos struktūrų kilę valstybių, vyriausybių vadovai tampa neprognozuojami, kai vietoj statuto, kur viskas parašyta ir numatyta, pakliūna į terpę, kur niekas neaišku ir jokių taisyklių nėra, arba tas taisykles įstatymu ar paprasčiausia fizine jėga galima pakeisti. Tokioje situacijoje ne viena galvelė su aiškiai išreikšta apskrita smegenų rievele ima ir susidrumsčia.

Konstitucija pernelyg abstrakti, kad joje būtų galima išskaityti – reikia ar nereikia valstybėje nemokamo mokslo vienai asmenų grupei, t.y. ar gali ši konstitucinė norma gali būti taikoma Seimo ir Vyriausybės nariams.

2017.09.17; 05:39

Europos policijos pajėgos siunčia seriją šelmiškų atvirukų, taip tikėdamosi susekti 21 labiausiai ieškomą Senojo žemyno nusikaltėlį, praneša naujienų agentūra AFP. 

Interpolas

„Mielas Arturai, belgiškos bulvytės – pačios skaniausios, ir mes žinome, kad tu jų pasiilgai. Grįžk jomis pasimėgauti – tavęs laukia maloni staigmena“, – rašoma viename Belgijos policijos siunčiamame atviruke.

Briuselio simboliu – Besišlapinančiu berniuku (Manneken Pis), bulvytėmis ir bokalu alaus iliustruotas atvirukas adresuotas Arturui Navrockiui (Artur Nawrocki). Vyras slapstosi nuo 2014 metų, kuomet Briuselio teismo buvo pripažintas kaltu dėl prekybos narkotikais.

Šią vasariškų atvirukų seriją penktadienį pristatė Europos policijos agentūra Europolas.

Humoristinės kampanijos tikslas – rimtas: paskatinti žmones apsilankyti Europolo interneto svetainėje ir galbūt padėti atpažinti sunkiais, smurtiniais ir seksualiniais nusikaltimais kaltinamus asmenis.

Tarp atvirukų adresatų yra ir mažiausiai vienas lietuvis: nužudymu ir sunkiu kūno sužalojimu kaltinamas Paulius Tamoševičius. Jam skirtame atviruke rašoma: „Labas, Pauliau, kalėjime trūksta žmogaus – grįžk ir ištaisyk šią padėtį. Iki susitikimo! Lietuvos policija“ (dalis originalaus atviruko teksto yra anglų kalba, – ELTA). Jame pavaizduoti į krepšį dedantys Lietuvos vėliavos spalvų krepšininkai, o dešiniajame kampe matyti Gedimino pilies kalno piešinys.

Nuo labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašo paskelbimo interneto svetainėje eumostwanted.eu 2016-ųjų sausį pareigūnams jau pasisekė rasti iš viso 36 asmenis. 11 iš jų sulaikyti gavus tiesioginės informacijos iš piliečių.

Per anksčiau vykusią panašaus pobūdžio advento kalendoriaus akciją pavyko sulaikyti tris asmenis. Vienas jų buvo Amsterdamo bare padavėju įsidarbinęs britas. Jį atpažino ir įdavė baro lankytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.05; 05:05

Michael Daly, Michael Weiss / The Daily Beast

„Feliksas Sateris – imigrantas, atsėdėjęs kalėjime už tai, kad smogė žmogui į veidą sudaužytos stiklinės nuo kokteilio „Margarita“ dugnu.

Ir jei jis būtų kilęs iš Meksikos, o ne iš Rusijos, jis tikriausiai būtų užsitarnavęs bad hombre etiketę“, – rašo leidinyje The Daily Beast Maiklas Deilis ir Maiklas Veisas. (Prezidentas Trumpas keletą kartų vartojo posakį bad hombres /pažodžiui „blogi vyrukai“, – angl./, turėdamas omenyje meksikiečių kilmės nusikaltėlius, kuriuos reikia išsiųsti iš JAV. – red. past.). 

Nemirtingoji mafija

„Tik dėka to, kad Sateris tapo federalinės valdžios informatoriumi, jis išvengė 20 metų kalėjimo už 40 mln. dolerių aferą, nuo kurios nukentėjo daugiausia seni žmonės, įskaitant keletą Holokaustą išgyvenusių žmonių. Saterio tėvas irgi tapo informatoriumi po to, kai teismas pripažino jį kaltu už partnerystę su paprastu mafijos nariu, kuris beveik 10 metų reketavo smulkų verslą Brukline“, – rašo autoriai.

„Niekas iš to, kas minėta, nesulaikė Donaldo Trumpo nuo plačių dalykinių ryšių su Sateriu, liečiančių ir Trampo daugiaaukščius viešbučius, ir kondominiumus Niujorke Soho rajone. Paskui, kai Saterio teisės pažeidimų sąrašas tapo plačiai žinomas, Trumpas pareiškė, kad su juo pažįstamas tik iš tolo“, – sakoma straipsnyje.

„Ir vis tikt tuo momentu, kai Trumpo administracija rengė planą gausinti deportaciją, žmogus, kuris ilgą laiką yra asmeninis prezidento patikėtinis, gurkšnojo kavą viešbutyje Manhetene su tuo emigrantu iš Rusijos“, – pabrėžia autoriai.

„Kaip tvirtina The New York Times, Trumpo patikėtinis Maiklas Koenas ir Sateris prisidėjo prie kažkokių mėgėjiškų diplomatinių pastangų, turėjusių padaryti galą Rusijos karui su Ukraina, realizuojant Ukrainos prezidento Porošenkos nuvertimo iš jo posto planą“, – aiškina autoriai. (Žiūr. straipsnį laikraštyje The New York Times „Per Trumpo partnerių malonę aplinkiniu keliu gautas planas Ukrainai ir Rusijai“).

Leidinys praneša: „Koenas interviu The Daily Beast įtikinėjo, kad straipsnyje The New York Times informacija neteisinga, ir jis nesusijęs su tuo susitaikymo planu. Jis atsisakė atsakyti į klausimą, ar jam kelia nerimą Saterio kriminalinė praeitis ir pastarojo ryšiai su organizuotu nusikalstamumu“.

„Koenas pripažino, kad sausį trumpai bendravo su Sateriu viename viešbutyje Manhetene“, – rašo autoriai.

„Manęs paprašė greitosiomis susitikti su juo prie pudelio kavos, aš sutikau, – pareiškė Koenas interviu The Daily Beast. – Kai manęs paprašė, aš nežinojau, kas dalyvaus tame susitikime, aš niekada nepritariau kokiam nors su Ukraina susijusiam  diplomatiniam planui ir niekada nedirbau prie tokių planų“.

Autoriai pažymi: susitikime dalyvavo Ukrainos parlamentaras Andrejus Artiomenka, tvirtinantis, kad turi Porošenkos korumpuotumo įrodymų.

The New York Times neatsisako savo čia minimo straipsnio turinio.

Sateris neatsiliepė į prašymą duoti interviu laikraščiui The Daily Beast. „Kiti leidiniai citavo jo pasisakymus, kuriuose jis neigė prisidėjęs prie realių diplomatinių pastangų. Interviu leidiniui Fox News jis sakė, kad tos pastangos – ne kas kita, o tik paprasčiausias jo indėlis į paramą jo naujai tėvynei“, – rašo autoriai.

„Kas čia blogo padėti nutraukti karą ir siekti taikos? – klausė jis. – Aš tiek daug padariau savo šaliai ir maniau, kad pasistūmėjimas link susitaikymo – geras dalykas“.

Neteisėti mafijos sandoriai

Leidinys komentuoja: „Sateris iš tikrųjų turi patirties ką nors prastumiant, daugiausia save patį. O tai, ką jis nuveikė savo šaliai (dvi stambios mafijos bylos FTB, nesėkmingas bandymas įgyti CŽV juodojoje rinkoje Afganistane raketų Stinger, tai, kad jis neva tai gavo Usamos bin Ladeno mobilaus telefono numerį) buvo tikriausiai padaryta siekiant išvengti bausmės už pražangas prieš savo šalį, kurias jis pripažino teisme“.

Leidinys aprašo Saterio biografiją: 8-rių metų imigravo į JAV iš SSSR, 20-ies su trupučiu buvo klestintis brokeris Wall-strit‘e, paskui atsėdėjo 15 mėnesių už čia aprašytą žmogaus užpuolimą bare. 1995 metais bus išleistas anksčiau laiko.

1998 metais firmos Manhattan Mini Storage Sohe vadybininkas aptiko patalpoje, kurią Sateris nuomojo prasimanyta moteriška pavarde, šratinį šautuvą, du pistoletus, o tai pat skrynelę ir sportinį krepšį su dokumentais. Tie dokumentai „nuvedė FTB prie stambios aferos su akcijomis pagal principą „prisiurbti ir išmesti“,  o taip pat prie reketo operacijų ir tarptautinės pinigų plovimo schemos. Vėliau buvo įrodyta, kad juos organizavo Sateris ir du iš jo senų dalykinių partnerių –  Genadijus Klotsmanas („Džinas“) ir Salvatori Laurija, sakoma straipsnyje.

Vėliau Sateris ir bendri atsakovai pripažino savo kaltę.

Pasak Didžiosios žiuri 2000 metų kaltinamojo akto, jų neteisėtoje veikloje taip pat dalyvavo keturi kriminaliniai Italijos mafijos klanai. „Pagal tą, vėlyvesnę bylą Sateris, Klotsmanas ir Laurija, jau prisipažinę kaltę pagal 1998 metų kaltinimus, buvo kaip bendrininkai, kuriems kaltinimai nebuvo pateikti“, – pabrėžia autoriai.

2000 metais Michailas Sateris (Felikso tėvas) ir Batčas Montevekis pripažino savo kaltę – reketavę „restoranus, maisto parduotuves ir medicinos klinikas“ Braiton-Biče nuo 1990 metų gruodžio iki 1999 metų sausio. Tėvas atsipirko trejais metais sąlyginės bausmės mainais už bendradarbiavimą su tyrimu.

 „Visai su tuo nesusijusiose teisminėse bylose Michailas Sateris vadinamas Semiono Mogilevičiaus bendrininku. Pastarasis – vienas iš nelemtai išgarsėjusių rusų mafijozų, kuris iki 2015 metų buvo FTB ieškomų pavojingiausių nusikaltėlių sąraše“, – rašo autoriai.

Šiaip ar taip, prokurorė Loreta Linč (vėliau JAV generalinė prokurorė) rašė, kad per 10 metų  Feliksas Sateris, kaip informatorius, pateikė „informacijos, turėjusios esminės reikšmės nacionaliniam saugumui ir apie daugiau kaip 20 asmenų, įskaitant stambius finansinius sukčius ir cosa nostra narius, kaltei pripažinti.

Autoriai aiškina: nacionalinis saugumas minimas ryšium su numanoma Saterio, Klotsmano ir Laurijos veikla užsienyje.

„2003 metais išleistoje Knygoje „Skorpionas ir varlė: rimti nusikaltimai ir gražus gyvenimas“, kurią parašė Laurija su bendraautoriumi žurnalistu Deividu Bariu, tvirtinama, kad tie trys draugužiai tapo CŽV žvalgais, kuriems buvo pavesta siūlyti Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų už Stinger raketas „oras-žemė“, dingusias per slaptą JAV kampaniją, išstumiant sovietų kariuomenę iš Afganistano. Nuogąstauta, kad tos raketos pateks Usamos bin Ladeno Al-Qaeda‘i“, – sakoma straipsnyje. 

Mafijos atstovas

Mainais už dalyvavimą šioje operacijoje Sateris, Klotsmanas ir Laurija turėjo išvengti kalėjimo už savo teisės pažeidimus Wall-street‘e.

„Vėliau Laurija paneigė savo knygą, bandė sutrukdyti ją išleisti, ir apskelbė ją meniniu prasimanymu“, – sakoma straipsnyje. Bet Baris tikina, kad istorija teisinga.

„Rusai turėjo keliauti į Afganistaną spręsti to klausimo, nes raketos buvo būtent ten. Taip sumanyta, kad bin Ladenas nesuprastų, jog galų gale Stinger‘iai paklius į CŽV rankas“, – sako Baris.

Kaip tvirtina Baris, sandėris žlugo dėl Klotsmano godumo, – jis reikalavo už vieną raketą 350 tūkst. dolerių vietoj pradinės kainos – 35 tūkst. dolerių.

Kadangi operacija Afganistane neįvyko, Sateriui vis dar grėsė ilgi metai kalėjimo.

Bet, kaip tvirtina Laurija kartu su Bariu parašytoje knygoje, „praėjus kelioms dienoms po rugsėjo 11-osios man paskambino (Sateris) ir pasakė, kad mūsų pateikta informacija apie Usamą bin Ladeną dabar aktyviai studijuojama ir mūsų padėtis pagerėjo“.

Knygoje tvirtinama, kad partneriai pateikė JAV valdžiai Stinger‘ių serijinius numerius ir, „kaip mes manėme, veikiantį bin Ladeno mobiliojo telefono numerį“.

2002 metais Sateris tapo statyba besiverčiančios firmos Bayrock Group vykdančiuoju direktoriumi. Vėliau ten nuėjo dirbti ir Laurija.

Bayrock‘o biuras buvo įsikūręs „Trumpo bokšte“ Niujorke. „Penkerius metus Sateris ir Bayrock sudarinėjo vieną po kito sandėrius su Trump Organization dėl licencinio jos pavadinimo naudojimo visoje šalyje“, – sakoma straipsnyje.

2009 metais Sateriui buvo paskelbtas nuosprendis už čia minėtą aferą su akcijomis. Jam buvo priteista 25 tūkst. dolerių bauda, nors, leidinio nuomone, normaliai jis būtų turėjęs sumokėti 40 mln. dolerių kompensacijos ir atsėdėti 20 metų kalėjime.

Prieš 2010 metus Sateris paliko Bayrock‘ą, bet, turima žinių, kad jis dalijo vizitines korteles, kuriose jis prisistatinėjo kaip „Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas“, o taip pat turėjo veikiantį elektroninį adresą Trump Organization, telefono numerį, anksčiau priklausiusį vienam Trumpo juridiniam konsultantui, ir savo kabinetą „Trumpo bokšte“.

Tuo tarpu buvęs Bayrock‘o finansų direktorius Džodis Krisas kreipėsi į teismą, reikalaudamas savo dalies iš projekto Trump SoHo pajamų, ir tvirtino, kad Sateris trukdo jam gauti visus tuos pinigus.

„Prisaikdintas Krisas liudijo, kad jo pinigai įstrigo Islandijos finansų kompanijoje FL Group, kuri, matyt, traukė Rusijos investuotojus – Vladimiro Putino favoritus. (Tame sandėryje dalyvavo Bayrock‘o steigėjas Teflikas Arifas)“,  – sakoma straipsnyje.

Leidinys cituoja Kriso parodymus: „Feliksas Sateris (taip originale) man sakė, kad sandėris su FL draudžia man gauti likusią sumą, nes aš galiu arba paimti pinigus ir užsičiaupti, arba rizikuoti, kad mane užmuš, jei labai jiems įkyrėsiu“.

Leidinys pabrėžia: ir vis dėlto Sateris, atrodo, nepriklauso tiems imigrantams, apie kuriuos Trumpas kalbėjo: „Mes iki šiol neregėtai sparčiai išsiunčiam iš šalies tikruosius piktadarius“.

Informacijos šaltinis: laikraštis The Daily Beast ir inopressa.ru internetinis portalas.

2017.03.02; 06:50

Brajanas Densonas / Newsweek

„Kai Janas Njumenas (vardas ir pavardė pakeisti) dirbo FSB struktūrose, jis puikiai žinojo, kiek sveria 9 mm kalibro Makarov markės pistoletas“, – rašo „Newsweek“ leidinys. 

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Vėliau, plušėdamas viename iš Maskvos bankų, prižiūrėjusių mafijos pinigus, jis sužinojo, kiek sveria vienas milijonas dolerių grynaisiais.

Bet vieną vėlyvą 2008-ųjų pavasario vakarą, grįždamas namo pas žmoną, J.Njumenas buvo nepajėgus atlaikyti jį užgriuvusių nemalonumų svorio.

Taip savo pasakojimą pradeda leidinyje „Newsweek“ žurnalistas Brajanas Densonas. Jo užrašyta istorija – kvapą gniaužianti.

Kodėl J.Njumeną užklupo dideli nemalonumai?

Tiesiog kolega iš kito banko pranešė, kad Janas pateko į mafijos ir darbdavių nemalonę – per daug sužinojo ir apie vienų, ir apie kitų juoduosius darbelius. Partneris iš abejotinos reputacijos banko Janui pasiūlė keletą išeičių. Visi trys variantas buvo niūrūs. Arba pačiam nusišauti, arba palaukti, kol kas nors kitas nušaus. Trečioji galimybė – sprukti.  

Sunerimęs Njumenas papasakojo žmonai, kas nutiko. O ši, būdama, kaip ir vyras, FSB aukštosios mokyklos auklėtinė, bei mokanti penkias užsienio kalbas, pasiūlė bėgti į užsienį. Būtent žmona Viktorija parengė pabėgimo planą.

Janas paskambino dviem savo draugams iš FSB, ir šie sutiko padėti. Vienas iš jų perdavė aukštus valdžios pareigūnus kompromituojančios medžiagos. Pats Janas nukopijavo slaptų failų, bylojančių apie valstybės pareigūnų, bankų ir FSB tarnautojų bendras aferas.

Ponai Njumenai išskrido į Dominikos respubliką. 2008-ųjų metų gegužės 29-ąją jie atėjo į JAV pasiuntinybę Sant Domingo mieste ir paprašė, kad juos išklausytų ambasados darbuotojas, atsakingas už saugumo reikalus. Pasišnekėti buvo atsiųstas CŽV darbuotojas. Po kelių valandų ponia ir ponas Njumenai tapo perbėgėliais – CŽV atstovams pasirodė įdomi jų turima informacija.

Straipsnio autorius mano, kad Njumenai buvo puiki dovana Amerikos slaptosioms tarnyboms. Juolab kad perbėgėliai už pateiktą slaptą informaciją nieko ypatingo neprašė: tegul Vašingtonas išduoda jiems naujus pasus, suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.

Amerika turi galimybę padėti tiems, kurie nori pereiti į jų pusę. Tai programa PL-100. Tiksliau tariant, liudininkų apsaugos programa, numatanti galimybę teikti pagalbą vertingos informacijos turintiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tiesa, ši programa nėra visagalė. Per metus Amerika galinti padėti tik šimtui perbėgėlių.

Taigi nutiko tai, ko Njumenai labiausiai bijojo. Nors iš pradžių amerikiečiai žadėjo juos įtraukti į PL-100, bet vėliau paaiškėjo, kad CŽV atsisako rūpintis jų saugumu. 

Įdomu tai, kad sutuoktiniai Njumenai vis tik bendradarbiavo su FTB. Bendradarbiavimas truko penkerius metus. Tai užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus jau galima perprasti kai kuriuos Vašingtono ir Maskvos šnipinėjimo karų ypatumus bei trintis tarp amerikiečių slaptųjų tarnybų.

Svarbu ir tai, kad Njumenai – pirmieji pebėgėliai iš Rusijos slaptųjų tarnybų, kurie pasiskundė juos likimo valiai palikusia CŽV. Tada, pasak publikacijos autoriaus, Amerika vertė Njumenus nutilti, priešingu atveju grasino deportuoti atgal į Rusiją, kur, pačių sutuoktinių žodžiais tariant, jų lauktų ilgi metai kalėjimo. Dar prisidėjo ir aplinkybė, kad Viktorija pagimdė vaiką, kuris tapo JAV piliečiu.

Perbėgėlių advokatas Džudi Snaideras pareiškė, kad Amerika turėtų vertinti Njumenų drąsą ir heroizmą, užuot atsisakiusi juos globoti. FTB atsisakė komentuoti Njumenų advokato pareiškimus.

Visų smulkmenų pasakoti neverta. Tačiau ši istorija, nepaisant, kad Njumenams laimingai baigėsi, vis tik paini ir sudėtinga. Štai keletas štrichų. Njumenai kurį laiką manė, kad Amerika juos išdavė. Suprask, jie teikdami slaptą informaciją stiprino JAV, o ši, užuot padėkojusi, atsisakė jais rūpintis. Njumenai garsiai tvirtino, kad šitaip besielgdamos JAV slaptosios tarnybos kenkia JAV kaip patikimos šalies įvaizdžiui.

Žurnalas „Newsweek“ teigia, kad 2008-ųjų vasarą amerikiečių ekspertai pradėjo Njumenus kamantinėti, kokios tikrosios priežastys privertė juos bėgti iš Rusijos. Juk Rusijoje jie gyeno užtektinai pasiturinčiai. Turėjo rimtas tarnybas. Pavyzdžiui, Janas kaip FSB darbuotojas tyrė finansines aferas Maskvos įstaigose. Jam mokėjo solidų atlyginimą, korumpuoti bankininkai ir jų partneriai iš mafijos pasaulio pamalonindavo solidžiais kyšiais.

Vėliau jis tapo FSB rezervistu ir įsidarbino viename banke apsaugos viršininko pavaduotoju. Ten jis išmoko, kaip į nedidelį maišą supakuoti milijoną dolerių. Dar vėliau jis savanoriškai tapo nusikaltėlių pasaulio atstovu. Gal taip būtų gyvenęs iki pat pensijos, bet kad pavedė smalsumas. Jis pradėjo domėtis tuo, ko jam nereikėjo žinoti. Tada jam liepė savanoriškai pasitraukti iš tarnybos.

Leidinys taip pat pranešė oficialią FSB informaciją, esą Janas – tiesiog vagis, kuriam inkriminuojama 1,5 milijono eurų vagystė iš „Kreditimpekso“.

Svarbi ir ši detalė: CŽV reikalavo, kad Njumenai papasakotų apie vadinamuosius amerikiečius „kurmius“, įsikūrusius CŽV, FTB ir kitose Amerikos žvalgybose. Bet Njumenai tvirtino tokių nežiną. Jie amerikiečiams papasakojo apie korumpuotus FSB pareigūnus, įskaitant ir keletą generolų bei dešimtis pulkininkų. Bet apie „kurmius“ Amerikos slaptosiose tarnybose jie tvirtino nieko nežiną.

2010-aisiais metais Njumenai tapo konsultantais, padedančiais atlikti finansines operacijas į JAV atvykusiems rusams. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną įtartiną sandorį informuodavo JAV slaptąsias tarnybas.  Žodžiu, potencialias aukas viliojo į spąstus.

2012-aisiais metais jau turėjo gauti politinį prieglobstį JAV. Bet politinis prieglobstis nebuvo suteiktas. Nesuteikė todėl, kad vyras neva prisipažino kankinęs suimtuosius pagal FSB vadovybės įsakymą. Njumenas turėjo omenyje, kad kankino kiti, o ne jis. O JAV migracijos tarnyboje suprato, kad ir jis asmeniškai atsakingas už kankinimus. Taigi jiems taip ir nesuteikė leidimo gyventi Amerikoje nuolat. 2013-aisiais panaikinta ir jų teisė būti JAV teritorijoe. O tai reiškia, kad jie bet kada galėjo būti deportuoti atgal į Rusiją.

2014-aisiais Njumenai grasino bylinėtis su JAV slaptosiomis tarnybomis. 2016-ųjų rudenį jiems vis tik suteiktas politinis prieglobstis.

Informacijos šaltinis – žurnalas „Newsweek“.

2016.11.22; 05:04