Užrašas skelbia: „Ačiū, kad buvote su mumis“

Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.

Administracinė bauda – astronominė

Jevgenija Albac. Sputnik/Scanpix nuotr.

Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000  rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.

Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.

„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.

Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“

„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės

Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti… 

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.

Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“. 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas.

Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė… 

Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“  turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.

albac_jevgenija
Jevgenija Albac

Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale  ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.

Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis

„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“ 

Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. –  Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…

Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.

Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“

Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.

Dedasi kažin kas neįtikėtina!

Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“)  ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti.  Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“

Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“

Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“

Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“

Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.

Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek  reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).

Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?

Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?

Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).

Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai  reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.

Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.

Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.

Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“. 

Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“

Antausis chamui

Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…

 „News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas  srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“

putinas-issivepes
Išsivėpęs Vladimiras Putinas

Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę  talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.

Protestas! Nemokėti?

2018.11.28; 07:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontraversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasiruošęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas, vaizduotė per prievartą („po nevalia“) perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, – tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą – tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra. Kita vertus, ta pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio šūdas yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! – kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima panašiais atvejais pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Balandis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų rato žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo, pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską apšikti paeiliui. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio vardo, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu iš karto, taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jeigu būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jeigu vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti šikimo čempionais, tobulomis šikimo mašinomis. Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Karvelis pagal šikimo intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš principo tokio pobūdžio kaltinimų kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai…

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Tačiau pasiklydę spektaklio visuomenėje tokie paukščiai  vienodai dergia ne tiek scenoje, tiek ir užkulisiuose.

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“ dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis, čia neretai patiria visišką fiasco. Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kažin kažin…

Kaip atrodo bent man, balandžiai neturi laiko tokiems niekams, savo gyvenimą paskyrę tuštinimosi procesų ištobulinimui. Kai pagalvoji, vargšai tie banditai…

2018.11.07; 09:00     

Armianskaja mafija

Saulius Kizelavičius

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ praneša, kad šalies slaptosios tarnybos beveik trejetą metų intensyviai persekiojo organizuoto nusikalstamumo atstovus iš Kaukazo regiono. Bet ištisus trejetą metų operacijos prieš mafiją, kurios lyderiai į Vokietiją atvyko iš Kaukazo, – nebuvo itin sėkmingos. Jų tikrai nepavadinsi pergalingomis, mat kai jos pradėtos, išeiviai iš Kaukazo jau buvo tvirtai įkėlę koją Vokietijoje – įgiję finansų, patirties, papirkę pareigūnų.

Tik šiomis dienomis Vokietijos teisėsaugos atakos prieš nusikaltėlius iš Kaukazo regiono tapo sėkmingesnėmis. Minėtas leidinys praneša, kad Vokietijos kriminalinė policija neseniai surengė ypač slaptą operaciją kodiniu pavadinimu – „Kova su įteisintais vagimis“.

Ši operacija, primenanti tikrus kovinius veiksmus, – viena iš stambausių Vokietijoje persekiojant nusikaltėlius iš organizuoto nusikalstamumo gaujų pastaraisiais metais.

Apie mafijos atstovus, sulaikytus Vokietijoje, skelbia ne tik „Der Spiegel“, bet ir šios šalies televizijos ir radijo kompanija MDR. Žodžiu, Rusijos – Euroazijos organizuoto nusikalstamumo grupuotei, beje, kontroliuojančiai ir iš armėnų tautybės vyrų sudarytas gaujas, – suduotas stiprus smūgis. Už tai turime būti dėkingi ir Vokietijos slaptosioms tarnyboms, pavyzdžiui, BND, ir Interpolui.

Vokietijos teisėsauga rimtai susirūpino dėl mafijos keliamų pavojų dar 2014-aisiais, kai tais metais liepos mėnesį tarp dviejų konkuruojančių gaujų Erfurte kilo konfliktas – nuaidėjo šūviai. Tąsyk buvo iškelta 14 baudžiamųjų bylų net 42 asmenims. Jie daugiausia kaltinti finansinėmis machinacijomis.

„Der Spiegel“ tvirtina, kad šiuo metu Vokietijoje jau niekas neabejoja – šalyje tikrai veikia mafijos grupuotės, taip pat – ir armėnų mafija. Vokietijos slaptosioms tarnyboms žinoma, kad armėnų mafija – seniai veikianti, turtinga, įtakinga, todėl kelianti grėsmę valstybės saugumui. Be to, asmenų priklausymą mafijinėms struktūroms įrodyti labai sunku, jeigu tyrimas atliekamas demokratinėje šalyje demokratinėmis priemonėmis. Štai kodėl armėnų mafija Vokietijoje iki šiol jautėsi komfortiškai – ilgokai niekas ja per daug atidžiai nesidomėjo, netyrė jos ryšių, nestebėjo finansinių machinacijų. Todėl ji sutvirtėjo, o dabar ją pažaboti – labai sunku.

Įdomiausia, kad Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius ponas Ašotas Smbatianas iš karto pasiūlė vokiečių tyrėjams savo pagalbą tramdant armėnų mafijos lyderius. Bet Vokietijos teisėsauga atsisakė šių paslaugų, nes neatmetama versija, jog armėnų mafija gali turėti slaptų ryšių oficialiose Armėnijos valdžios struktūrose.

Svarbu priminti ir tai, kad prieš ketvertą mėnesių, o būtent birželio 26-ąją dieną Ispanijos teisėsauga pranešė apie savo operacijas prieš armėnų mafijos lyderius, dirbančius visoje Europoje – ne tik Ispanijos karalystėje. Beje, 70-ies operacijų metu dalyvavo tūkstančiai ispanų policininkų ir slaptųjų tarnybų agentų, buvo sulaikyta per 140 įtariamųjų. Visiems jiems inkriminuojami rimti nusikaltimai: arba nelegali prekyba narkotikais, tabako gaminiais, ginklais, arba finansinės aferos, nelegalūs azartiniai žaidimai.

2018.11.06; 03:00

Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Garsioji „Medvilnės byla“ 

Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…

Uzbekistanas

Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).

Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !

Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui“

Uzbekistano sostinė Taškentas

Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.

Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).

Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).

Maskvai prireikė „valdomo chaoso“

Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla“, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).

Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.  

Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.  

Pataikavimas Kremliui nepadėjo

Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.  

Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.

Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…

Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija

Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.

Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano  prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.

Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.

Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?

Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.

Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…

2018.08.06; 06:30

Armenian Power emblema

Armėnai turi į akis krentantį bruožą – visada ir visur girtis. Jie – patys geriausi, gražiausi, teisingiausi, draugiškiausi. Daug kas iš mūsų girdėjome pasakojimų, kad muzikos instrumentas dudukas – tai armėniškas išradimas, kad konjakas „Ararat“ – skaniausias pasaulyje, kad lavašu vadinama duona – armėnų kulinarų išradimas, kad armėniškuose restoranuose – pats šauniausias aptarnavimas… Todėl klausimas, ar egzistuoja dalykai, kuriais armėnai nelinkę viešai didžiuotis, – daugiau retorinis.

Ir vis dėlto esama reiškinių, kuriais ši tauta nelinkusi garsiai girtis. Tai – teroristinės organizacijos, sakykim, Dašnakcutiun, Krunk ir ASALA, kurios ne vieną dešimtmetį persekiojo musulmonus, neleidusius Turkijos ir Azerbaidžano teritorijose įkurti „didžiosios Armėnijos nuo jūrų iki jūrų“, ir mafijai priskiriamomis nusikaltėlių organizacijomis, pavyzdžiui, Armėniškoji jėga (Armenian Power).

Ispanijoje – kratos

Šiandien – keletas pastabų apie JAV teritorijoje veikiančias organizuotas armėnų nusikaltėlių gaujas… Šios temos imtis paskatino Ispanijos teisėsaugos speciali operacija, atlikta šių metų birželio mėnesį. Ispanijos slaptųjų tarnybų teigimu, visoje šalyje atliktos masinės kratos bei suėmimai, nukreipti prieš Armėnijos mafiją.

Šią Ispanijos teisėsaugos paskelbtą žinią pakartojo ir lietuviškoji ELTA. Remiantis ELTA žiniomis, Armėnijos mafija, kurią sudaro gerai organizuoti išeiviai iš Armėnijos, Ispanijoje vertėsi prekyba narkotikais, nelegaliais ginklais, tabako kontrabanda, prostitucija bei korupcija sporto sferose. Paskutinieji duomenys tokie: suimti 142 asmenys ir atliktos 73 kratos Madride, Barselonoje, Alikantėje, Valensijoje.

Suimant mafijos atstovus Katalonijos teisėsaugos pareigūnams talkino Ispanijos policija, Ispanijos Nacionalinė gvardija, Europolas (Europos policijos agentūra) ir Interpolas (Tarptautinė policijos agetūra).

Mossos d,Esquadra pareigūnų teigimu, viena iš turtingiausių mafijų Ispanijoje – būtent armėniškoji. Bet įdomiausia, kad, remiantis Ispanijos teisėsaugos pranešimais, sulaikytieji turi ryšių ne tik JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, bet ir Lietuvoje. Tiesa, iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų sunku suprasti, kokie tie mus labiausiai dominantys „lietuviškieji ryšiai“.

Tad verta atidžiau panagrinėti, kaip ši mafija dirba JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Uzbekistane. Gal tada bus lengviau atsekti lietuviškąjį pėdsaką?

Armenian Power – įtakinga jėga Jungtinėse Valstijose

Vokiečių žurnalas „Bild“ tvirtina, kad viena iš stipriausių JAV teritorijoje veikiančių organizuotų nusikaltėlių grupių – armėniškoji. Ji turi išskirtinį pavadinimą – Armėniškoji jėga (Armenian Power). Jos centras – Kalifornijoje.

Manoma, kad gauja susiformavo apie 1980-uosius metus ir pirmosiomis gyvavimo dienomis turėjo tik apie 200 narių (vėliau išaugo iki 1200 narių grupuotės). Tačiau ji užtektinai greitai ir sėkmingai išplėtė veiklą ir ilgainiui nenusileido Italijos mafijoms. Skyrėsi nuo itališkųjų „Cosa nostra“ tik tuo, kad neturėjo vieno vadovo. Armėniškoji jėga, skirtingai nei „Cosa Nostra“, buvo padalinta į grupes, turinčias vienodomis teisėmis ir pareigomis besivadovaujančius lyderius. Žodžiu, Armenian Power turėjo daug vadų, pasirinkusių skambias pravardes – Kaponė, Storasis Kaklas, Kasperas, Skustagalvis. Dar vienas išskirtinis armėniškosios mafijos ženklas – etininė sudėtis. Šiose gaujose kitataučių nesutiksi. Be to, šios pagal etninį principą sukonstruotos gaujos susipynusios dar ir į sudėtingus šeimyninius klanus.

Remiantis vokišku leidiniu „Bild“, 2011 metais apie 70 aujos narių pakliuvo į Amerikos policijos surengtą pasalą. Operacija turėjo kodinį pavadinimą „Išjungta elektra“ (Operation Power Outage). Huffington Post duomenimis, suimtiesiems pateikti kaltinimai žmonių grobimu, turto prievartavimu, bankų aferomis, prekyba narkotikais, nelegalia azartinių žaidimų kontrole. Svarbi detalė: iš 2011-aisiais areštuotų mafijos atstovų net kelios dešimtys turėjo oficialią Armėnijos pilietybę.

Įsidėmėtina ir tai, kad Amerikos teisėsauga sėkmingai atliko ir specialią operaciją, kurios metu suėmė 50 armėnų mafijos narių, pasipelnusių iš medicinos draudimo aferų (vadinamoji Medicare byla). Amerikiečiai mano, kad šalies biudžetui afera dėl medicinos draudimų klastojimo, nelegalia prekyba psichotropinių savybių turinčiais vaistais kaštavo apie 160 milijonų JAV dolerių. Tarp suimtųjų tąsyk pakliuvo ir grupuotės lyderis 46-erių metų Armenas Kazarianas (Pzo slapyvardis).

Iš medicinos draudimo aferų gautos lėšos buvo „plaunamos“ Armėnijoje. Šie demaskavimai tąsyk išgąsdino tuometinį šalies prezidentą Seržą Sargsianą (pabūgo tarptautinio skandalo). Armenian Power atstovų pėdsakų tuomet buvo aptikta net Armėnijos konsulate Los Andžele.

Į pagalbą pasitelktas FTB

Ši amerikiečių operacija prieš armėnų mafiją garsi tuo, kad areštuojant gaujos narius ir atliekant kratas dalyvavo beveik tūkstantis JAV pareigūnų iš pačių įvairiausių struktūrų, įskaitant ir FTB. Suimtiesiems pateikta per 400 kaltinimų. Vienas iš kaltinimų: jie kartu su afroamerikiečių kilmės Amerikos piliečiais papirkdavo bankų tarnautojus; šie jiems pateikdavo duomenų apie bankuose įspūdingas pinigų sumas laikančius solidaus amžiaus amerikiečius; iš jų pavogta apie 10 milijonų JAV dolerių. „99 Cents Only Stores“ universalinėse parduotuvėse apsiperkantys amerikiečiai dėl Armenian Power veiklos neteko apie dviejų milijonų JAV dolerių.

Federalinis Tyrimų Biuras (FTB)

Žvelgiant į suimtuosius gali susidaryti įspūdis, kad Armenian Power sudaro labai jauni žmonės. Taip, šioje gaujoje – daug jaunimo (nuo 20 iki 40 metų). Bet tai nereiškia, kad visi jos nariai – jaunuoliai. Štai už 2009-aisiais metais žmogaus pagrobimą siekiant gauti išpirką (500 tūkst. dolerių) teistas Paramazas Bilezikčianas buvo 50-ies, o jo sėbras Surenas Torosianas – 38-erių metų amžiaus. Tarp suimtųjų atsidūrė ir 58 metų amžiaus vyrai Žirairas Karajanas bei Vartanas Avedisianas.

2015-aisiais metais policija Los Andžele sulaikė grupę armėnų, kurie augino narkotinių medžiagų turinčius augalus ypatingai dideliais kiekiais. Tais pačiais metais sučiupti Armenian Power atstovai, kurie vertėsi ginklų ir narkotikų prekyba.

Areštų, suėmimų, žmogžudysčių Armenian Power istorijoje – gausu. Pavyzdžiui, įsidėmėtinas 25-erių metų amžiaus Kareno Roberto Kečedžiano įkalinimas 65-eriems mėnesiams. Kalifornijos teisėjas Los Andžele ponas Filipas Gutjeresas pasigailėjo šio nusikaltėlio: galėjo skirti 120-ies mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bet parinko per pusę mažesnę. K.R.Kečedžianas į kalėjimą sėdo dėl machinacijų kreditinėmis kortelėmis. Nuosprendis šiam Armenian Power atstovui paskelbtas 2016 metų rugpjūčio 22-ąją. Kaltinimą palaikė Kalifornijos valstijos federalinis prokuroras Ailinas Dekeris. Beje, nusikaltėlis, nepaisant pavogtų duomenų iš 1400 kreditinių kortelių bei jų pagalba įsigytų prekių už 114 tūkst. dolerių, nebuvo stambus vagis.

2016-ųjų įkliuvo jau sykį teistas Armenian Power atstovas Armenas Arutiunanas (anksčiau baustas už prekybą narkotikais). Jo garaže policija aptiko šiltnamį, kuriame auginti marichuanos krūmai, bei nelegalų 40 mm kalibro pistoletą. Kartu su 27-erių metų A.Aratunianu suimtas ir 28-erių metų amžiaus Michailas Petrosianas bei jo 24 metų amžiaus žmona Marina.

2017-aisias metais JAV teisėsauga išsiaiškino, kad riešutų vagystes dideliais kiekiais (milijonai dolerių) Kalifornijoje organizuoja būtent kriminalinė grupuotė, pasivadinusi Armenian Power.

Prekyba vaistais ir narkotikais

2017-ųjų metų rugpjūtį Kalifornijoje suimta 12 asmenų, įtariamų nelegalia prekyba receptiniais vaistais, turinčiais narkotinių savybių. JAV ligų kontrolės centras nustatė, kad, skaičiuojant nuo 1999 metų dėl netinkamo vaistų naudojimo bei jų perdozavimo mirė apie 560 tūkst. žmonių. Vien tik 2015-aisiais dėl perdozavimo mirė 42 tūkst. amerikiečių. Manoma, kad šiuo metu nuo psichotropinių savybių turinčių vaistų (panašiai kaip nuo narkotikų) priklausomi du milijonai amerikiečių. Kas dėl to kaltas?

Kai buvo suimti įtariamieji, tada ir paaiškėjo, kaip JAV piliečiai pratinami prie specialiųjų, tik pagal receptą išduodamų narkotinių vaistų. Pasirodo, armėnų mafijos atstovai įkurdavo netikras medicinines įstaigas, tų įstaigų vadovai išrašydavo tūkstančius padirbtų receptų, pagal kuriuos galima įsigyti narkotinių medžiagų turinčių vaistų. Vėliau tuos vaistus (du milijonai tablečių) parduodavo juodojoje rinkoje.

Šiuo verslu užsiimančiai gaujai vadovavo 36 metų amžiaus vyras Minas Matosianas, pasivadinęs Maiku Mazerati. Remiantis vien tik vieno telefoninio pokalbio pasiklausymo išklotine, sužinome: „papirktas daktaras gauna dešimtis tūkstančių dolerių atlygį už tai, kad neišeidamas iš namų, išrašo fiktyvius receptus išgalvotiems ligoniams“. Tokių nesąžiningų daktarų – šimtai. O jų veikla, inspiruota Armenian Power, sprendžiant iš JAV teisėsaugos pranešimų, programai Medicare padarė maždaug 500 milijonų JAV dolerių žalą.

Žodžiu, Armenian Power skaičiuoja šimtamilijoninius pelnus. O JAV teisėsauga, nors ir suduodama skaudžius smūgius, nepajėgi jos likviduoti. Mafija nuolat atsigauna. 

(Bus daugiau)

2018.07.08; 22:30

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Baigėsi penktasis Vilniaus Rusijos forumas. Nuo ketvirtadienio vykusiame renginyje dalyvavo garsūs Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikai. Michailas Chodorkovskis, Garis Kasparovas, Michailas Kasjanovas, Vladimiras Kara-Murza, Vladimiras Ošurkovas, Dmitrijus Gudkovas diskutavo apie Rusijos ekonomikos, pilietinės visuomenės ir politikos perspektyvas. Kalbėta apie opozicijos perspektyvas keisti nedemokratinį ir su vakarietiškomis vertybėmis prasilenkiantį režimą.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Nors nuomonės dėl to, kaip turėtų elgtis Rusijos valdžios opozicija, išsiskyrė, forume dalyvavę Kremliaus režimo kritikai sutarė, kad Vladimiro Putino sukurta politinė sistema yra kriminalinė, veikianti panašiai kaip savo laiku veikė fašistinis ar nacistinis režimai.

V. Putino kritikai taip pat pripažino, kad Vakarų taikomos sankcijos Rusijai nėra svarbiausia priemonė, kuria pasinaudojus pavyks sustabdyti kriminaline logika veikiantį nedemokratinį režimą.

Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.

Pasak jų, reikia imtis Kremliaus režimo statusą griaunančių veiksmų. Opozicionieriai skeptiškai įvertino Vokietijos ir Prancūzijos lyderių vizitus Rusijoje. Pasaulio lyderių dėmesys, pažymėjo forume dalyvavę opozicionieriai, tik stiprina įvaizdį, kad režimas sugeba kontroliuoti situaciją.

Forume dalyvavęs G. Kasparovas pabrėžė, kad simbolinę reikšmę turės ir birželį Rusijoje vyksiantis Pasaulio futbolo čempionatas. Anot G. Kasparovo, visi diktatoriai siekia matomumo ir dalykų, kurie rodytų sistemos didingumą. Todėl, kaip ir naciams buvo svarbios Olimpinės žaidynės, taip ir V. Putinui panašią funkciją atliks Pasaulio futbolo čempionatas.

Visgi jis vylėsi, kad Vakarų lyderiai ignoruos Rusijoje vyksiantį čempionatą ir neleis Kremliaus režimui taip stiprinti savo statusą.

G. Kasparovas penktadienį forume V. Putino režimą lygino su fašistine Italija. Anot jo, dabartinėje Rusijos užsienio ir vidaus politikoje galima matyti fašizmo užuominų.

„Kalbėdami apie dabartinę Rusiją turime reikalą su mafija. Tai diktatūra“, – kalbėjo G. Kasparovas.

Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.

G. Kasparovas pažymėjo, kad labiausiai Rusijos režimas bijo ne opozicijos dalyvavimo valdžioje, bet masinių protestų. Todėl, pabrėžė G.Kasparovas, labai svarbu sukurti sąlygas, kad žmonės, jausdami, kad gali kažką pakeisti, išeitų masiškai į gatves.

Po diskusijų surengtoje spaudos konferencijoje G. Kasparovas akcentavo, kad Putinui liekant valdžioje Rusijoje niekas nesikeis ir Maskva toliau sieks destabilizuoti Europoje situaciją. Todėl, aiškino V. Putino kritikas, jis puikiai suprantąs Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nerimą. Pasak jo, Baltijos valstybėse V. Putinas ir toliau liks taikiniu, keliant sumaištį visuomenėse.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas renginį, sakė neabejojąs, kad Vilniaus Rusijos forumo tradicija išliks.

Michailas Kasjanovas

Ministras spaudos konferencijoje pakartojo savaitės pradžioje, komentuojant Kremliaus reiškiamą nepasitenkinimą šiuo renginiu, išsakytą mintį, kad Vilniuje organizuojamas Rusijos forumas nėra antirusiška akcija. Pasak L. Linkevičiaus – tai prorusiškas renginys.

Ministras pritarė diskusijoje išsakytiems teiginiams, kad tarptautinė bendruomenė, palaikydama glaudžius kontaktus su V. Putinu, prisideda prie nedemokratinio režimo tolesnio egzistavimo. Ministras neslėpė, kad įžvelgia Europos šalių veiksmuose išbandymų Vakarų vienybei.

„Įžvelgiu daugiau Europos vienybės išbandymų teisės viršenybės srityje, matome kai kuriose šalyse po rinkimų ateina nauja vyriausybė su priešrinkimine kampanija ir tam tikrais postulatais, kurie gali būti mūsų vienybės išbandymu. Tai Italija, tai nėra paslaptis“, – Eltai sakė L. Linkevičius.

Taip pat ministras atkreipė dėmesį į vieną forume dalyvavusių Kremliaus opozicionierių reiškiamą repliką, kad Vakaruose Rusijos valdžia nėra atskiriama nuo visos Rusijos.

„Rusija visgi yra didelė ir jie (rusai. – ELTA) jautriai reaguoja, kai tarptautinėje retorikoje viskas, kas yra bloga, yra siejama su visa Rusija ir visais rusais“, – kalbėjo L. Linkevičius ir pabrėžė, kad savo laiku rusų visuomenė labai rėmė Lietuvos nepriklausomybę.

Tai spaudos konferencijoje priminė ir kitas žymus opozicionierius Vladimiras Kara-Murza. Jis pagyrė Lietuvą, kad ši gerai suvokia skirtumą tarp Rusijos ir Kremliaus Rusijos.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Open Russian vadovas Vladimiras Kara – Murza. Lietuvos URM nuotr.

Ministras taip pat akcentavo, kad Kremliui rodomas tarptautinės bendruomenės dėmesys yra žalingas.

„Rusijos vienas iš tikslų yra būti dėmesio centre. Rusija siekia parodyti, kad be jos niekas nevyksta. Tie lyderių atvažiavimai ar į Sočį, ar į Peterburgą rodo, kad be mūsų niekas nevyksta. Čia ir kyla diskusijos, ar reikėtų taip daryti“, – apibendrino L. Linkevičius ir klaida pavadino sprendimą Pasaulio futbolo čempionatą organizuoti Rusijoje.

Kasmet vykstančiame forume aptariamos Rusijos vidaus ir užsienio politikos aktualijos, žmogaus teisių padėtis, Rusijos santykiai su Vakarais, šių santykių perspektyvos. Diskusijų metu įvertinamos Rusijos raidos tendencijos, ekonominė padėtis, diskutuojama kovos su Rusijos propaganda tema, kitais aktualiais klausimais.

Vilniaus Rusijos forumą šiais metais organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Rytų Europos studijų centru ir Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimo centru prie Vytauto Didžiojo universiteto. Vilniaus Rusijos forumas rengiamas nuo 2013 metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.26; 08:29

Heidi Blake, Jim Waterson / BuzzFeed

Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu

„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.  

Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.

„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.

Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.

Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.

Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.

Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.

Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.

Informacijos šaltinis: BuzzFeed

2018.01.22; 03:10

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klysta tie, kurie mano, kad kritikuoti dabartinę Seimo daugumą yra malonumas. Perskaičius mūsų valdančiosios partijos sudėtį – bemaž 20 agronomų, pora veterinarų, keli policininkai, medikai, po vieną kitą įvairiausių profesijų ir mokymo įstaigų atstovų – supranti, kad tai, kas daroma šiuo metu valstybėje, yra labai gerai ir norėtųsi tik džiaugtis, kad ne blogiau, o ne kritikuoti.

Smagu, kad bent jau agronomijos mokslus dalis dominuojančios frakcijos narių yra perkrimtusi, sėjomainos pagrindus žino. Pasaulėžiūra juos sieja su viena seniausių žmonijos veiklų, lėmusių civilizacijos proveržį. 

Kalbininkas Jonas Jablonskis

Po to, kai homo sapiens išlipo iš medžio (tai dabar daro ir kt. primatai), tik kai išrado plūgą ir nustojo maitintis žolelėmis, šaknelėmis bei nudobtais žinduoliais ir žuvimis, pasaulis pradėjo keistis. Taigi, dar prieš kokius 10–20 tūkst. metų mūsų valdančioji dauguma būtų buvusi novatoriais.

Dabar taip nebėra, agronomai turi sutarti dėl energetikos, švietimo, užsienio politikos, pasaulio ekologijos, bendrų visuomenės resursų, finansų, biudžeto išlaidų ir pajamų. Nors bemaž visi jie praėję sudėtingesnius ar lengvesnius gyvenimo universitetus, tačiau ar to pakanka valdyti valstybei?

Kokių žinių trūksta Seimo komitetų pirmininkams?

Labiau nei tikėtina, kad Seimo bei Vyriausybės nariai ir patys puikiai suvokia, jog valdyti valstybei reikėtų daugiau žinių, kompetencijų, praverstų bent jau žinoti, kur informacijos ieškoti. Ypatingai gilių įžvalgų, fundamentalaus išsilavinimo nereikėtų, bet pagrindai – nepakenktų. Todėl būtų prasmingiausias sprendimas, matant, ką išrinko mūsų ir jūsų bendrapiliečiai, t.y. mes visi, oficialiai skirti laiką Seimo narių darbotvarkėje profesinėms studijoms.

Galėtų mūsų garbios profesūros atstovai, geriausi ką turime, o gal ir kviestiniai iš žymesnių pasaulio universitetų, bent kartą per savaitę vykti į Seimą ir Seimo salėje mokyti parlamentarus valstybės valdymui reikalingų pagrindų: teisės, vadybos, tarptautinių santykių, užsienio kalbų, sociologijos, nepakenktų ir politologijos įvadas, kad remiantis maksimaliai įmanomais objektyviais kriterijais Seimo nariai atsirinktų, kas yra kas ir kas su kuo, o toliau jau patys galės gilintis.

Kadangi kiekvienas Seimo narys pasirinko komitetą, kuriame dirba arba net paskirtas jam vadovauti, tad praverstų ir kai kurios specizuotos žinios. Tarkim, Gamtos apsaugos komiteto vadovą Kęstutį Mažeiką, nors jis ir turi daktaro laipsnį, tačiau jį pelnė iš specifinės veterinarijos srities (disertacijos tema buvo „Veislinių kuilių sėklidžių ir priedinių lytinių liaukų morfologiniai ir morfometriniai tyrimai), galėtų pamokyti gamtos žinovai, biologai, ekologai. Seimo kultūros komiteto nariams ir jų vadovui Ramūnui Karbauskiui tikrai praverstų kultūros istorijos, filosofijos, menų disciplinų studijos.

Idėja Lietuvai – Seimo narių ugdymas

Metų (Seimo sesijos) pabaigoje derėtų surengti egzaminus ir išlaikiusiems 10-ukais skirti premijas. Už Seimo narių studijas turėtume mokėti mes, mokesčių mokėtojai, nes mes juos išrinkome. Tai būtų pati pigiausia, bet ir pati efektyviausia investicija į Lietuvos ateitį. Ji visiškai atitiktų dabar populiarinamo projekto „Idėja Lietuvai“ koncepciją.

Į Seimo narių pasiruošimą atsakingai vykdyti savo pareigas, valdyti valstybę, turi būti žiūrima deramai, skiriama tam pakankamai lėšų, laiko ir dėmesio, nes kur jau kur, o šiose vietoje nesutaupysime. Klaidos dėl nekompetencijos ir žinių stokos aukščiausiame valdžios ešelone per brangiai kainuoja, ir maža valstybė, tiesiog negali sau to leisti.

Reikia ne tyčiotis, o mokyti

Būtų be galo didžiulis laimėjimas, kai po 2–3 metų Lietuva turėtų vieną labiausiai išsilavinusių parlamentų Europoje ir jis 1 ar 2 metus dirbtų efektyviai, saistomas ne tik politinių, socialinių, finansinių savo ar kokių nors grupių interesų, bet ir supratimo, ką šių interesų įgyvendinimas valstybės piliečiams duos, o ką iš jų atims. Tikėtina, kad tuomet priimamiems sprendimas būtų patiekiami konkretūs ir susiję su spendžiamu klausimu argumentai, o ne šaipomasi, tarkim, iš S. Skvernelio pavardės, anot Remigijaus Žemaitaičio, kilusios iš to, kad po skverneliu galima kažką paslėpti, pvz., degtinės butelį, bus neraudama Seimo tribūnoje dėl to, kad universitetai pagaliai patys gali spręsti, su kuo jiems jungtis ar nesijunti, ką emocingai darė Seimo pirmininkas pristatant aukštojo mokslo reformas.

Emocijos, ašaros, net ir nepikti apsižodžiavimai – nieko  blogo. Juk ar Seimo nariai, ar Elnieriškio kaimo bubutės, visi jie prieš 0,5 mln. metų iš to paties medžio išlipo, tad ir viskas, kas žmogiška, visiems ir nesvetima. Tačiau užduotys ir priimamų sprendimų reikšmė visuomenei visiškai kita. Niekas nemano, ir juo labiau patys Seimo nariai apie save, kad jie yra kažkokie kretinai, nori padaryti tik blogiau ir nesupranta, kad kompetencijos reikia, ir, kad pareigos dar negarantuoja visažinystės ir neklystamumo. Gyvenimiškos išminties, nors įgytos ir garbingu būdu rankomis purenant Tėviškės žemelę, ar priverčiant už nedidelį atlygį kitus ją purenti, dinamiškame, globaliame ir be galo sudėtingame pasaulyje neužtenka.

Istorinė galimybė!

Jei tokios iniciatyvos mokyti Seimo narius imtųsi bent vienas ar du mūsų universitetai, kol jų dar nespėjo nustekenti ar jie patys nenusistekeno reformavimosi liūne – tai būtų viena šviesiausių iniciatyvų ne tik per 27 Nepriklausomybės metus, bet, ko gero, ir per visą Lietuvos istoriją.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepakenktų šios studijos ir mūsų „profesionalų“ vyriausybei. Juk kokia Lietuvos kultūrai pridėtinė vertė sukuriama dėl to, kad visur besilankanti Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson visiems plačiai šypsosi. Be abejo – tai gražu ir taktiška, žymiai geriau, nei susitikinėtų, glėbesčiuotųsi su garbiais menininkais ir mokslininkais susiraukusi. Bet ar to užtenka? Juk žmones tik sutinka pagal šypseną, o išlydi vis vien pagal nuveiktus darbus.

Kokia prasmė iš Aplinkos ministro Kęstučio Navicko, kuris per 2 savaites iš nevyriausybinio sektoriaus atstovo tampa verslo interesų grupių atstovu, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Juk tai reiškia, kad požiūris – ir pirmasis, ir antrasis – nebuvo pagrįstas žiniomis. Kai reformų argumentu tampa „aš ir Vyriausybė primisime visą politinę atsakomybę už reformą“ – tai tiek ir tereiškia, kad nežinoma, kas daroma bei, kas iš to išeis. Tačiau puikiai žinoma, kad dar nei viena iš 17-os Vyriausybių ir nei vienas iš 11-os Aplinkos ministrų atsakomybės taip ir neprisiėmė. Nėra tokio įstatyminio pagrindo ją prisiimti, nėra ir tradicijos. Baigiasi kadencija ir išeina žmonės. Juk atsakomybe nepavadinsi to, kad kitą kartą jų nebeišrenka – tai tik elementarus dėsningumas.

Mokytis nėra kada, riekia dirbti

Gal ir labai stropus Mykolo Riomerio universiteto studentas buvo S. Skvernelis, bet su neakivaizdinėmis studijomis, visi žinome, kaip būna. Kai visą dieną eismą reguliuoji sankryžoje, vakare užuot su šeima pabendravus turi gilintis į teisės teoriją, tiek tų norų bei jėgų lieka. Makiavelį paskaityti bent jau įdomu būna, o visas kitas žinias nepakenktų dabar pakartoti, suvokti praktinio panaudojimo metodikas, pasekmes, nes tai ne tas pats, kaip pelnyti kryžiuką įskaitų knygelėje.

Nepakenktų ir etikos bei užsienio kalbų kursai. Premjero demonstruojamos elgsenos ir sprendimai sukelia įvairių minčių – iš vienos pusės lyg ir prasminga, kad Dievas davė žmogui charizmą, tačiau iš kitos – galioja „laisvos valios“ principas: Dievas nebesikiša, kokiems tikslams žmogus dovaną panaudoja.

Gali Seimo bei Vyriausybės nariai ir nesimokyti, tačiau tuomet turėsime valstybėje truputėlį daugiau kvailysčių visus 4 metus ir už jas vis vien turėsime sumokėti iš savo kišenės. Juk nesame tokie naivūs ir tikimės, kad žmonės mokysis savarankiškai. Saviugdai reikia ne tik valios pastangų, tam reikia ir tikslingai bei nuolat skiriamo laiko, o savaime nieko neįvyksta. Laiko mūsų parlamentarai ir vyriausybės nariai neturi, nes privalo priiminėti įstatymus, nutarimus, potvarkius, rengti, vertinti ir derinti visokiausius projektus, programas ir t.t. Kitaip tariant, turi valdyti valstybę. Kaip moka, ką žino, kaip išmano, taip ir valdo. Be įstatyminio sprendimo, privalomo laiko, žinias įvertinančių bei viešai skelbiamų egzaminų rezultatų nieko gero nebus.  

Seimo narius pasiūlymas mokytis gal ir įžeis, ypač prof. Viktorą Pranckietį, o gal kaip tik ne. Juk  profesoriaus vardas, ilgamečio darbo su studentais patirtis turėtų pasufleruoti, kad kiek nori gali gretinti konservatorius su  rūgščiais antaniniais obuoliais, liberalus – su „Jonagold“, kolicijos partnerius – su papinkiniais, o saviškius bendrapartiečius – su „Šampion“, „Rubinola“ ar „Auksiais“ ir kt. visu Lietuvoje ir pasaulyje išveistų veislių mišiniu, aiškumo, kaip konkrečiu atveju taikyti Seimo statuto reikalavimus vargu ar padaugėja.

Ar opozicija  – visažinė?

Reikia turėti galvoje, kad jei ir norėtų Seimo noriai šiek tiek pasimokyti, jie šio įstatymo patys nelabai gali priimti, nes visa ta visuomenės dalis, kuri mokėsi pati pasinaudodama Konstitucine nemokamo mokslo teise, o juo labiau tie, kurie mokėsi už savo pinigus, tarp jų ir žurnalistai, gali pasipiktinti ir pasinaudodami savo kanalais sukelti visuomenės pasipiktinimą. Be to, priimant tokį įstatymą piktinsis bet kuri partija, esanti opozicijoje, ir dievagosis, kad viską žino, išmano ir po kitų Seimo rinkimų – tai jau tikrai parodys ką sugeba ir savo žinias pritaikys. Tačiau ar tenkina Seimo narių darbas dabar ir ar tenkino anksčiau? Sociologinės apklausos rodo, kad kuo arčiau kadencijos pabaiga, tuo prastesnius pažymius valdantiesiems politikams visuomenė rašo ir tai jau nesikeičia 27 metus. 

Lietuva – labai graži šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bus gerokai blogiau, jei Seimo nariai patys mokytis nenorės. Tuomet reikia juos priversti. Piliečiai tokią galimybę turi – referendumo būdu. Jeigu tauta nuspręs, kad Seimo nariai bent 1 dieną per savaitę turi skirti lavinimuisi, jie privalės mokytis. Galima netgi balsavimo biuletenyje surašyti mokymosi dalykus ir pasiūlyti balsuotojams juos sužymėti prioritetine tvarka.

Ko gero, vienintelis būdas šią problemą išspręsti iš tiesų būtų tik referendumas. Kaip Seimo bei Vyriausybės narių aukštesniam išsilavinimui, taip ir referendumui surengti skirtos lėšos būtų tikrai efektyvus valstybės biudžeto pinigų panaudojimas ir garantuotą grąžą duodanti investicija.

Abėcėlę jau moka

Ar idėja – privalomas nemokamas renkamų aukščiausių valstybės valdytojų mokymas yra utopija? Jeigu utopija, tuomet visus 4 metus ir kritikuosime, juoksimės, bet ne iš džiaugsmo, nes apskritai valstybėje bus liūdna, įsivyraus pesimistinės nuotaikos ir žmonėms nieko kito nebeliks, tik dar ryžtingiau pirmauti pagal savižudybių skaičių Europoje, pliekti iš nevilties savo vaikus, dalyvauti projektuose „Renkuosi Norvegiją“ ir pan.

Marijaus Pjuzo romanas apie mafiją – KRIKŠTATĖVIS

Sarkastiškai juoktis, žinoma, bus iš ko, tarkim, stebint besiskeryčiojantį premjerą, kuris prisiminęs savo profesiją kovoja su šiukšlių mafija, nes vadovauti vyriausybei mokėsi iš Marijaus Pjuzo romano „Krikštatėvis“, o ne iš Platono „Valstybės“. Stebins ir kels šypseną premjero noras kilstelti Lietuvos piliečių intelektą matematiniu būdu padauginant lietuviškos abėcėlės raidžių skaičių: prie 32 raidžių pridėjus dar 3 ir iš viso jau bus 35 lietuviškos (lotyniškos) raidės.

Juk tokio Jono Jablonskio nėra nei tarp partijų pirmininkų, nei tarp rimtesnių verslininkų, netgi nėra tarp įkyriai po Seimo narių kabinetus landžiojančių lobistų, tad kodėl kažkokio neaiškaus veikėjo nuomonės turėtų būti paisoma. Buvo abėcėlė pagal Jablonskį, dabar bus pagal Skvernelį. „Nuspręsime ir padarysime“, – mėgsta kartoti premjeras.

Šalininkai

Įdomu, bet privalomas Seimo narių mokymas už valstybės pinigus gali turėti ir įtakingų šalininkų vyriausybėje, ir netgi ten, kur mažiausiai tikėtumeisi jų rasti. O gi pats S. Skvernelis pareiškė LRT radijui, kad „<…>Svarbiausia, kad nebūtų suirutės mūsų politikų galvose. Ir tikrai nereikia visuomenės gąsdinti – vyriausybė dirba, Seimas priima sprendimus. O vyriausybė nuo pat pirmos dienos dirba tokiu pat režimu, t. y. ieško didesnės paramos priimamiems įstatymas, ypač kai kalbama apie struktūrines reformas, tad taip ir toliau elgsimės <…>“.

Jeigu premjerui kelia nerimą suirutė ne jo paties, bet kitų politikų galvose, iš tiesų reikia, kad tos galvos būtų šviesios, išsilavinusios, nes kitaip – pridarys bėdų. Tad premjeras valdančiųjų galvos šviesinimui gal ir pritartų bei lėšų iš sutaupytų kultūros sąskaita tokiems tikslams surastų. 

Senovės filosofas Platonas

Galbūt šalininku taptų ir pats Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas R. Karbauskis. Labai gaila, kad jis vis dar įsijautęs į pilkojo kardinolo, šešėlinio valstybės vadovo vaidmenį. Kai kurie jo atradimai iki pakliūnant į Seimą iš tiesų verti dėmesio – tai ir surasta gyvenimo prasmė žygiuose pėsčiomis per Lietuvą, ir įtikėjimas, kad pagonybė yra ne toks jau blogas dalykas, ji gali telkti jei ne lietuvių tautą, tai bent partijos narius ne tik profesiniu, bet ir bendro tikėjimo pagrindu. Dar žingsnelis iš mokslo populiarinimo ir galima pakliūti į mitologijos, etnologijos, semiotikos studijų terpę ir ten surasti žymiai prasmingesnių dalykų nei basam šokinėti per Joninių laužą, o po to su plikomis moterimis išsimaudyti Šventojoje. Asmeninio nušvitimo laikotarpis Seime ir Vyriausybėje turi baigtis. Laikas gilinti į bendrąsias klasikines universitetines studijas ir įgytas žinias pritaikyti valdant valstybę.

Į ministrus tik išlaikius egzaminą

Ar privalomo mokslo Seimo ir Vyriausybės nariams „Idėja Lietuvai“ ir liks tik gražia svajone – utopija, ar bus realizuota? Vis dėlto šokių tokių galimybių esama. Jeigu yra amžiaus cenzas perkant alkoholį ir pretenduojant į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, kodėl negali būti išsilavinimo cenzo pretenduojant į Seimo narius vienmandatinėse ir specializuoto išslavinimo reikalavimo partijų kandidatų sąrašams daugiamandatinėje apygardoje. Bent kartą Lietuva išsirinktų „profesionalų“ Seimą, nes žaidimas su „profesionalų“ vyriausybe pasirodė besąs apgaule.

Prezidentė tikrino kandidatų į ministrus anglų ar kitų Europos Sąjungoje naudojamų kalbų žinias. Bet jau kitas prezidentas ar prezidentė galėtų surengti būsimiesiems ministrams ir profesinių žinių egzaminą. Juk vadybos pagrindai ir žinios apie sritį, kuriai jie vadovauti ryžtasi, tikrai nepakenktų. O tai, kad Lietuvos kultūrai D. Ruokytė–Jonsson vadovauja švediškai, o Šveitimo ministrė Jurgita Petrauskienė – angliškai, dėl to situacija kultūroje ir švietimo sistemose nei gerėja, nei blogėja.

Partinės mokyklos

Deja, bet įsilavinimas, kurį politikai įgyja kildami partinės hierarchijos laipteliais, nėra pakankamas valdyti valstybei. Neretai bekylant išmokstama ne tik gerų, bet ir negerų dalykų. Kartais net prarandama orientacija, kokia ta partija ir kokios jos vertybės turėtų būti. Štai ir nutinka tuomet tokie kuriozai, kokie ištiko socialdemokratus, kai kairioji politinė jėga, tradiciškai turėjusi atstovauti profsąjungas, nuveikė tik tiek, kad profsąjungų beveik šalyje nebeliko, ir viena partijos dalis nori įgyvendinti bet kokią, nenuspėjamą valstiečių ir žaliųjų programą, o kita dalis, didesnioji, jai to daryti neleidžia.

Tai, kad neleidžia – optimistinė žinia, nes bent jau prielaidos atsirasti pirmajai Lietuvoje tradicinei – europinei partijai atsiranda. Tad partinės mokyklos visiška nurašyti nederėtų. Gal tik valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju matome baisoką tokios mokyklos šaržą, bet tai ir nenuostabu, iš visokių grupių ir grupelių surankiota komanda bendro darbo kartu jau turi mokytis Seimo salėje, kur juos vienoje vietoje telkia tik baimė, nes aplink Seime trinasi jau prakutę veikėjai, galintys ir aplink pirštą apvynioti, ir suvilioti, ir palikti.

Lietuvos ir Rusijos panašumai

Rudens savaitė Lietuvoje buvo smagi, juokinga, tik kiek per gausiai laistoma rudeninių darganų, todėl norint ką nors surasti šviesaus, kas tiktų nors kaip idėja Lietuvai, ir buvo surastas toks valdančiųjų „pašviesinimo“ modelis.

Lietuvos statyba – velniškai sunkus ir sudėtingas darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ko tikrai nebereikėtų – tai priminti visiems apie šiuo metu vykstančias „Zapad“ pratybas. Jos jau įsibėgėjo ir visi apie jas žino bei rašo. Kurių žinovų prognozės pasitvirtins, laukti dar reikės, bet ne taip ir ilgai. Rugsėjo 20 d. pratybos bus pasibaigusios, rusai su baltarusiais bus pasitikrinę gebėjimus ir žinos, ar gali pulti kurią nors mažesnę NATO valstybę, ar tik daužys snukius vieni kitiems vadinamoj Vaišnorijos respublikoj, ar nepasimušę, nepasilinksminę kaip reikiant svetimose žemėse, kėblins liūdnai namo letenų per žiemą čiulpti iki kito karto.

Beje, su ta Rusija yra įdomus dalykas ne tik todėl, kad jų prezidentas ir mūsų premjeras yra kilę iš jėgos struktūrų, tačiau todėl, kad nuolatiniai dalykai, kokie jie iš pradžių patrauklūs bebebūtų, ilgainiui žmonėms atsibosta. Taip yra su Rusijos agresija – buvo jos pikai Gruzijoje, Ukrainoje, bet kai Ukraina pasipriešino, agresija užsitęsė, ji palengva perstoja žmones telkti, labiau tik erzina.

Kokį sprendimą suras Rusijos prezidentas – neįmanoma atspėti, nes kaip ir visi iš jėgos struktūrų kilę valstybių, vyriausybių vadovai tampa neprognozuojami, kai vietoj statuto, kur viskas parašyta ir numatyta, pakliūna į terpę, kur niekas neaišku ir jokių taisyklių nėra, arba tas taisykles įstatymu ar paprasčiausia fizine jėga galima pakeisti. Tokioje situacijoje ne viena galvelė su aiškiai išreikšta apskrita smegenų rievele ima ir susidrumsčia.

Konstitucija pernelyg abstrakti, kad joje būtų galima išskaityti – reikia ar nereikia valstybėje nemokamo mokslo vienai asmenų grupei, t.y. ar gali ši konstitucinė norma gali būti taikoma Seimo ir Vyriausybės nariams.

2017.09.17; 05:39

Europos policijos pajėgos siunčia seriją šelmiškų atvirukų, taip tikėdamosi susekti 21 labiausiai ieškomą Senojo žemyno nusikaltėlį, praneša naujienų agentūra AFP. 

Interpolas

„Mielas Arturai, belgiškos bulvytės – pačios skaniausios, ir mes žinome, kad tu jų pasiilgai. Grįžk jomis pasimėgauti – tavęs laukia maloni staigmena“, – rašoma viename Belgijos policijos siunčiamame atviruke.

Briuselio simboliu – Besišlapinančiu berniuku (Manneken Pis), bulvytėmis ir bokalu alaus iliustruotas atvirukas adresuotas Arturui Navrockiui (Artur Nawrocki). Vyras slapstosi nuo 2014 metų, kuomet Briuselio teismo buvo pripažintas kaltu dėl prekybos narkotikais.

Šią vasariškų atvirukų seriją penktadienį pristatė Europos policijos agentūra Europolas.

Humoristinės kampanijos tikslas – rimtas: paskatinti žmones apsilankyti Europolo interneto svetainėje ir galbūt padėti atpažinti sunkiais, smurtiniais ir seksualiniais nusikaltimais kaltinamus asmenis.

Tarp atvirukų adresatų yra ir mažiausiai vienas lietuvis: nužudymu ir sunkiu kūno sužalojimu kaltinamas Paulius Tamoševičius. Jam skirtame atviruke rašoma: „Labas, Pauliau, kalėjime trūksta žmogaus – grįžk ir ištaisyk šią padėtį. Iki susitikimo! Lietuvos policija“ (dalis originalaus atviruko teksto yra anglų kalba, – ELTA). Jame pavaizduoti į krepšį dedantys Lietuvos vėliavos spalvų krepšininkai, o dešiniajame kampe matyti Gedimino pilies kalno piešinys.

Nuo labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašo paskelbimo interneto svetainėje eumostwanted.eu 2016-ųjų sausį pareigūnams jau pasisekė rasti iš viso 36 asmenis. 11 iš jų sulaikyti gavus tiesioginės informacijos iš piliečių.

Per anksčiau vykusią panašaus pobūdžio advento kalendoriaus akciją pavyko sulaikyti tris asmenis. Vienas jų buvo Amsterdamo bare padavėju įsidarbinęs britas. Jį atpažino ir įdavė baro lankytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.05; 05:05

Michael Daly, Michael Weiss / The Daily Beast

„Feliksas Sateris – imigrantas, atsėdėjęs kalėjime už tai, kad smogė žmogui į veidą sudaužytos stiklinės nuo kokteilio „Margarita“ dugnu.

Ir jei jis būtų kilęs iš Meksikos, o ne iš Rusijos, jis tikriausiai būtų užsitarnavęs bad hombre etiketę“, – rašo leidinyje The Daily Beast Maiklas Deilis ir Maiklas Veisas. (Prezidentas Trumpas keletą kartų vartojo posakį bad hombres /pažodžiui „blogi vyrukai“, – angl./, turėdamas omenyje meksikiečių kilmės nusikaltėlius, kuriuos reikia išsiųsti iš JAV. – red. past.). 

Nemirtingoji mafija

„Tik dėka to, kad Sateris tapo federalinės valdžios informatoriumi, jis išvengė 20 metų kalėjimo už 40 mln. dolerių aferą, nuo kurios nukentėjo daugiausia seni žmonės, įskaitant keletą Holokaustą išgyvenusių žmonių. Saterio tėvas irgi tapo informatoriumi po to, kai teismas pripažino jį kaltu už partnerystę su paprastu mafijos nariu, kuris beveik 10 metų reketavo smulkų verslą Brukline“, – rašo autoriai.

„Niekas iš to, kas minėta, nesulaikė Donaldo Trumpo nuo plačių dalykinių ryšių su Sateriu, liečiančių ir Trampo daugiaaukščius viešbučius, ir kondominiumus Niujorke Soho rajone. Paskui, kai Saterio teisės pažeidimų sąrašas tapo plačiai žinomas, Trumpas pareiškė, kad su juo pažįstamas tik iš tolo“, – sakoma straipsnyje.

„Ir vis tikt tuo momentu, kai Trumpo administracija rengė planą gausinti deportaciją, žmogus, kuris ilgą laiką yra asmeninis prezidento patikėtinis, gurkšnojo kavą viešbutyje Manhetene su tuo emigrantu iš Rusijos“, – pabrėžia autoriai.

„Kaip tvirtina The New York Times, Trumpo patikėtinis Maiklas Koenas ir Sateris prisidėjo prie kažkokių mėgėjiškų diplomatinių pastangų, turėjusių padaryti galą Rusijos karui su Ukraina, realizuojant Ukrainos prezidento Porošenkos nuvertimo iš jo posto planą“, – aiškina autoriai. (Žiūr. straipsnį laikraštyje The New York Times „Per Trumpo partnerių malonę aplinkiniu keliu gautas planas Ukrainai ir Rusijai“).

Leidinys praneša: „Koenas interviu The Daily Beast įtikinėjo, kad straipsnyje The New York Times informacija neteisinga, ir jis nesusijęs su tuo susitaikymo planu. Jis atsisakė atsakyti į klausimą, ar jam kelia nerimą Saterio kriminalinė praeitis ir pastarojo ryšiai su organizuotu nusikalstamumu“.

„Koenas pripažino, kad sausį trumpai bendravo su Sateriu viename viešbutyje Manhetene“, – rašo autoriai.

„Manęs paprašė greitosiomis susitikti su juo prie pudelio kavos, aš sutikau, – pareiškė Koenas interviu The Daily Beast. – Kai manęs paprašė, aš nežinojau, kas dalyvaus tame susitikime, aš niekada nepritariau kokiam nors su Ukraina susijusiam  diplomatiniam planui ir niekada nedirbau prie tokių planų“.

Autoriai pažymi: susitikime dalyvavo Ukrainos parlamentaras Andrejus Artiomenka, tvirtinantis, kad turi Porošenkos korumpuotumo įrodymų.

The New York Times neatsisako savo čia minimo straipsnio turinio.

Sateris neatsiliepė į prašymą duoti interviu laikraščiui The Daily Beast. „Kiti leidiniai citavo jo pasisakymus, kuriuose jis neigė prisidėjęs prie realių diplomatinių pastangų. Interviu leidiniui Fox News jis sakė, kad tos pastangos – ne kas kita, o tik paprasčiausias jo indėlis į paramą jo naujai tėvynei“, – rašo autoriai.

„Kas čia blogo padėti nutraukti karą ir siekti taikos? – klausė jis. – Aš tiek daug padariau savo šaliai ir maniau, kad pasistūmėjimas link susitaikymo – geras dalykas“.

Neteisėti mafijos sandoriai

Leidinys komentuoja: „Sateris iš tikrųjų turi patirties ką nors prastumiant, daugiausia save patį. O tai, ką jis nuveikė savo šaliai (dvi stambios mafijos bylos FTB, nesėkmingas bandymas įgyti CŽV juodojoje rinkoje Afganistane raketų Stinger, tai, kad jis neva tai gavo Usamos bin Ladeno mobilaus telefono numerį) buvo tikriausiai padaryta siekiant išvengti bausmės už pražangas prieš savo šalį, kurias jis pripažino teisme“.

Leidinys aprašo Saterio biografiją: 8-rių metų imigravo į JAV iš SSSR, 20-ies su trupučiu buvo klestintis brokeris Wall-strit‘e, paskui atsėdėjo 15 mėnesių už čia aprašytą žmogaus užpuolimą bare. 1995 metais bus išleistas anksčiau laiko.

1998 metais firmos Manhattan Mini Storage Sohe vadybininkas aptiko patalpoje, kurią Sateris nuomojo prasimanyta moteriška pavarde, šratinį šautuvą, du pistoletus, o tai pat skrynelę ir sportinį krepšį su dokumentais. Tie dokumentai „nuvedė FTB prie stambios aferos su akcijomis pagal principą „prisiurbti ir išmesti“,  o taip pat prie reketo operacijų ir tarptautinės pinigų plovimo schemos. Vėliau buvo įrodyta, kad juos organizavo Sateris ir du iš jo senų dalykinių partnerių –  Genadijus Klotsmanas („Džinas“) ir Salvatori Laurija, sakoma straipsnyje.

Vėliau Sateris ir bendri atsakovai pripažino savo kaltę.

Pasak Didžiosios žiuri 2000 metų kaltinamojo akto, jų neteisėtoje veikloje taip pat dalyvavo keturi kriminaliniai Italijos mafijos klanai. „Pagal tą, vėlyvesnę bylą Sateris, Klotsmanas ir Laurija, jau prisipažinę kaltę pagal 1998 metų kaltinimus, buvo kaip bendrininkai, kuriems kaltinimai nebuvo pateikti“, – pabrėžia autoriai.

2000 metais Michailas Sateris (Felikso tėvas) ir Batčas Montevekis pripažino savo kaltę – reketavę „restoranus, maisto parduotuves ir medicinos klinikas“ Braiton-Biče nuo 1990 metų gruodžio iki 1999 metų sausio. Tėvas atsipirko trejais metais sąlyginės bausmės mainais už bendradarbiavimą su tyrimu.

 „Visai su tuo nesusijusiose teisminėse bylose Michailas Sateris vadinamas Semiono Mogilevičiaus bendrininku. Pastarasis – vienas iš nelemtai išgarsėjusių rusų mafijozų, kuris iki 2015 metų buvo FTB ieškomų pavojingiausių nusikaltėlių sąraše“, – rašo autoriai.

Šiaip ar taip, prokurorė Loreta Linč (vėliau JAV generalinė prokurorė) rašė, kad per 10 metų  Feliksas Sateris, kaip informatorius, pateikė „informacijos, turėjusios esminės reikšmės nacionaliniam saugumui ir apie daugiau kaip 20 asmenų, įskaitant stambius finansinius sukčius ir cosa nostra narius, kaltei pripažinti.

Autoriai aiškina: nacionalinis saugumas minimas ryšium su numanoma Saterio, Klotsmano ir Laurijos veikla užsienyje.

„2003 metais išleistoje Knygoje „Skorpionas ir varlė: rimti nusikaltimai ir gražus gyvenimas“, kurią parašė Laurija su bendraautoriumi žurnalistu Deividu Bariu, tvirtinama, kad tie trys draugužiai tapo CŽV žvalgais, kuriems buvo pavesta siūlyti Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų už Stinger raketas „oras-žemė“, dingusias per slaptą JAV kampaniją, išstumiant sovietų kariuomenę iš Afganistano. Nuogąstauta, kad tos raketos pateks Usamos bin Ladeno Al-Qaeda‘i“, – sakoma straipsnyje. 

Mafijos atstovas

Mainais už dalyvavimą šioje operacijoje Sateris, Klotsmanas ir Laurija turėjo išvengti kalėjimo už savo teisės pažeidimus Wall-street‘e.

„Vėliau Laurija paneigė savo knygą, bandė sutrukdyti ją išleisti, ir apskelbė ją meniniu prasimanymu“, – sakoma straipsnyje. Bet Baris tikina, kad istorija teisinga.

„Rusai turėjo keliauti į Afganistaną spręsti to klausimo, nes raketos buvo būtent ten. Taip sumanyta, kad bin Ladenas nesuprastų, jog galų gale Stinger‘iai paklius į CŽV rankas“, – sako Baris.

Kaip tvirtina Baris, sandėris žlugo dėl Klotsmano godumo, – jis reikalavo už vieną raketą 350 tūkst. dolerių vietoj pradinės kainos – 35 tūkst. dolerių.

Kadangi operacija Afganistane neįvyko, Sateriui vis dar grėsė ilgi metai kalėjimo.

Bet, kaip tvirtina Laurija kartu su Bariu parašytoje knygoje, „praėjus kelioms dienoms po rugsėjo 11-osios man paskambino (Sateris) ir pasakė, kad mūsų pateikta informacija apie Usamą bin Ladeną dabar aktyviai studijuojama ir mūsų padėtis pagerėjo“.

Knygoje tvirtinama, kad partneriai pateikė JAV valdžiai Stinger‘ių serijinius numerius ir, „kaip mes manėme, veikiantį bin Ladeno mobiliojo telefono numerį“.

2002 metais Sateris tapo statyba besiverčiančios firmos Bayrock Group vykdančiuoju direktoriumi. Vėliau ten nuėjo dirbti ir Laurija.

Bayrock‘o biuras buvo įsikūręs „Trumpo bokšte“ Niujorke. „Penkerius metus Sateris ir Bayrock sudarinėjo vieną po kito sandėrius su Trump Organization dėl licencinio jos pavadinimo naudojimo visoje šalyje“, – sakoma straipsnyje.

2009 metais Sateriui buvo paskelbtas nuosprendis už čia minėtą aferą su akcijomis. Jam buvo priteista 25 tūkst. dolerių bauda, nors, leidinio nuomone, normaliai jis būtų turėjęs sumokėti 40 mln. dolerių kompensacijos ir atsėdėti 20 metų kalėjime.

Prieš 2010 metus Sateris paliko Bayrock‘ą, bet, turima žinių, kad jis dalijo vizitines korteles, kuriose jis prisistatinėjo kaip „Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas“, o taip pat turėjo veikiantį elektroninį adresą Trump Organization, telefono numerį, anksčiau priklausiusį vienam Trumpo juridiniam konsultantui, ir savo kabinetą „Trumpo bokšte“.

Tuo tarpu buvęs Bayrock‘o finansų direktorius Džodis Krisas kreipėsi į teismą, reikalaudamas savo dalies iš projekto Trump SoHo pajamų, ir tvirtino, kad Sateris trukdo jam gauti visus tuos pinigus.

„Prisaikdintas Krisas liudijo, kad jo pinigai įstrigo Islandijos finansų kompanijoje FL Group, kuri, matyt, traukė Rusijos investuotojus – Vladimiro Putino favoritus. (Tame sandėryje dalyvavo Bayrock‘o steigėjas Teflikas Arifas)“,  – sakoma straipsnyje.

Leidinys cituoja Kriso parodymus: „Feliksas Sateris (taip originale) man sakė, kad sandėris su FL draudžia man gauti likusią sumą, nes aš galiu arba paimti pinigus ir užsičiaupti, arba rizikuoti, kad mane užmuš, jei labai jiems įkyrėsiu“.

Leidinys pabrėžia: ir vis dėlto Sateris, atrodo, nepriklauso tiems imigrantams, apie kuriuos Trumpas kalbėjo: „Mes iki šiol neregėtai sparčiai išsiunčiam iš šalies tikruosius piktadarius“.

Informacijos šaltinis: laikraštis The Daily Beast ir inopressa.ru internetinis portalas.

2017.03.02; 06:50

Brajanas Densonas / Newsweek

„Kai Janas Njumenas (vardas ir pavardė pakeisti) dirbo FSB struktūrose, jis puikiai žinojo, kiek sveria 9 mm kalibro Makarov markės pistoletas“, – rašo „Newsweek“ leidinys. 

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Vėliau, plušėdamas viename iš Maskvos bankų, prižiūrėjusių mafijos pinigus, jis sužinojo, kiek sveria vienas milijonas dolerių grynaisiais.

Bet vieną vėlyvą 2008-ųjų pavasario vakarą, grįždamas namo pas žmoną, J.Njumenas buvo nepajėgus atlaikyti jį užgriuvusių nemalonumų svorio.

Taip savo pasakojimą pradeda leidinyje „Newsweek“ žurnalistas Brajanas Densonas. Jo užrašyta istorija – kvapą gniaužianti.

Kodėl J.Njumeną užklupo dideli nemalonumai?

Tiesiog kolega iš kito banko pranešė, kad Janas pateko į mafijos ir darbdavių nemalonę – per daug sužinojo ir apie vienų, ir apie kitų juoduosius darbelius. Partneris iš abejotinos reputacijos banko Janui pasiūlė keletą išeičių. Visi trys variantas buvo niūrūs. Arba pačiam nusišauti, arba palaukti, kol kas nors kitas nušaus. Trečioji galimybė – sprukti.  

Sunerimęs Njumenas papasakojo žmonai, kas nutiko. O ši, būdama, kaip ir vyras, FSB aukštosios mokyklos auklėtinė, bei mokanti penkias užsienio kalbas, pasiūlė bėgti į užsienį. Būtent žmona Viktorija parengė pabėgimo planą.

Janas paskambino dviem savo draugams iš FSB, ir šie sutiko padėti. Vienas iš jų perdavė aukštus valdžios pareigūnus kompromituojančios medžiagos. Pats Janas nukopijavo slaptų failų, bylojančių apie valstybės pareigūnų, bankų ir FSB tarnautojų bendras aferas.

Ponai Njumenai išskrido į Dominikos respubliką. 2008-ųjų metų gegužės 29-ąją jie atėjo į JAV pasiuntinybę Sant Domingo mieste ir paprašė, kad juos išklausytų ambasados darbuotojas, atsakingas už saugumo reikalus. Pasišnekėti buvo atsiųstas CŽV darbuotojas. Po kelių valandų ponia ir ponas Njumenai tapo perbėgėliais – CŽV atstovams pasirodė įdomi jų turima informacija.

Straipsnio autorius mano, kad Njumenai buvo puiki dovana Amerikos slaptosioms tarnyboms. Juolab kad perbėgėliai už pateiktą slaptą informaciją nieko ypatingo neprašė: tegul Vašingtonas išduoda jiems naujus pasus, suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.

Amerika turi galimybę padėti tiems, kurie nori pereiti į jų pusę. Tai programa PL-100. Tiksliau tariant, liudininkų apsaugos programa, numatanti galimybę teikti pagalbą vertingos informacijos turintiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tiesa, ši programa nėra visagalė. Per metus Amerika galinti padėti tik šimtui perbėgėlių.

Taigi nutiko tai, ko Njumenai labiausiai bijojo. Nors iš pradžių amerikiečiai žadėjo juos įtraukti į PL-100, bet vėliau paaiškėjo, kad CŽV atsisako rūpintis jų saugumu. 

Įdomu tai, kad sutuoktiniai Njumenai vis tik bendradarbiavo su FTB. Bendradarbiavimas truko penkerius metus. Tai užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus jau galima perprasti kai kuriuos Vašingtono ir Maskvos šnipinėjimo karų ypatumus bei trintis tarp amerikiečių slaptųjų tarnybų.

Svarbu ir tai, kad Njumenai – pirmieji pebėgėliai iš Rusijos slaptųjų tarnybų, kurie pasiskundė juos likimo valiai palikusia CŽV. Tada, pasak publikacijos autoriaus, Amerika vertė Njumenus nutilti, priešingu atveju grasino deportuoti atgal į Rusiją, kur, pačių sutuoktinių žodžiais tariant, jų lauktų ilgi metai kalėjimo. Dar prisidėjo ir aplinkybė, kad Viktorija pagimdė vaiką, kuris tapo JAV piliečiu.

Perbėgėlių advokatas Džudi Snaideras pareiškė, kad Amerika turėtų vertinti Njumenų drąsą ir heroizmą, užuot atsisakiusi juos globoti. FTB atsisakė komentuoti Njumenų advokato pareiškimus.

Visų smulkmenų pasakoti neverta. Tačiau ši istorija, nepaisant, kad Njumenams laimingai baigėsi, vis tik paini ir sudėtinga. Štai keletas štrichų. Njumenai kurį laiką manė, kad Amerika juos išdavė. Suprask, jie teikdami slaptą informaciją stiprino JAV, o ši, užuot padėkojusi, atsisakė jais rūpintis. Njumenai garsiai tvirtino, kad šitaip besielgdamos JAV slaptosios tarnybos kenkia JAV kaip patikimos šalies įvaizdžiui.

Žurnalas „Newsweek“ teigia, kad 2008-ųjų vasarą amerikiečių ekspertai pradėjo Njumenus kamantinėti, kokios tikrosios priežastys privertė juos bėgti iš Rusijos. Juk Rusijoje jie gyeno užtektinai pasiturinčiai. Turėjo rimtas tarnybas. Pavyzdžiui, Janas kaip FSB darbuotojas tyrė finansines aferas Maskvos įstaigose. Jam mokėjo solidų atlyginimą, korumpuoti bankininkai ir jų partneriai iš mafijos pasaulio pamalonindavo solidžiais kyšiais.

Vėliau jis tapo FSB rezervistu ir įsidarbino viename banke apsaugos viršininko pavaduotoju. Ten jis išmoko, kaip į nedidelį maišą supakuoti milijoną dolerių. Dar vėliau jis savanoriškai tapo nusikaltėlių pasaulio atstovu. Gal taip būtų gyvenęs iki pat pensijos, bet kad pavedė smalsumas. Jis pradėjo domėtis tuo, ko jam nereikėjo žinoti. Tada jam liepė savanoriškai pasitraukti iš tarnybos.

Leidinys taip pat pranešė oficialią FSB informaciją, esą Janas – tiesiog vagis, kuriam inkriminuojama 1,5 milijono eurų vagystė iš „Kreditimpekso“.

Svarbi ir ši detalė: CŽV reikalavo, kad Njumenai papasakotų apie vadinamuosius amerikiečius „kurmius“, įsikūrusius CŽV, FTB ir kitose Amerikos žvalgybose. Bet Njumenai tvirtino tokių nežiną. Jie amerikiečiams papasakojo apie korumpuotus FSB pareigūnus, įskaitant ir keletą generolų bei dešimtis pulkininkų. Bet apie „kurmius“ Amerikos slaptosiose tarnybose jie tvirtino nieko nežiną.

2010-aisiais metais Njumenai tapo konsultantais, padedančiais atlikti finansines operacijas į JAV atvykusiems rusams. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną įtartiną sandorį informuodavo JAV slaptąsias tarnybas.  Žodžiu, potencialias aukas viliojo į spąstus.

2012-aisiais metais jau turėjo gauti politinį prieglobstį JAV. Bet politinis prieglobstis nebuvo suteiktas. Nesuteikė todėl, kad vyras neva prisipažino kankinęs suimtuosius pagal FSB vadovybės įsakymą. Njumenas turėjo omenyje, kad kankino kiti, o ne jis. O JAV migracijos tarnyboje suprato, kad ir jis asmeniškai atsakingas už kankinimus. Taigi jiems taip ir nesuteikė leidimo gyventi Amerikoje nuolat. 2013-aisiais panaikinta ir jų teisė būti JAV teritorijoe. O tai reiškia, kad jie bet kada galėjo būti deportuoti atgal į Rusiją.

2014-aisiais Njumenai grasino bylinėtis su JAV slaptosiomis tarnybomis. 2016-ųjų rudenį jiems vis tik suteiktas politinis prieglobstis.

Informacijos šaltinis – žurnalas „Newsweek“.

2016.11.22; 05:04

Michael Rotfeld, Alexandra Berzon / The Wall Street Journal

1981 metais jaunas ir ambicingas Donaldas Trampas per pokalbį su FTB bendradarbiais išdėstė minčių, kad jį traukia „mafijos užkrėstas“ kazino pasaulis Atlantik Sityje, pasakoja The Wall Street Journal.

Jis pripažino, kad tai gali sugadinti jo šeimos reputaciją, rašo žurnalistai Maiklas Rotfeldas ir Aleksandra Berzon.

Trampas žinojo, kad vienas iš jo dalykinių partnerių Atlantik Sityje pažįstamas su abejotinais žmonėmis.

FTB bendradarbis pasakė Trampui, kad yra ir lengvesnių būdų investicijoms, tvirtina laikraštis, perpasakodamas FTB tarnybinį raštą. Bet Trampas vis tiek pastatė Atlantik Sityje kazino, o vėliau tapo keturių tokių įstaigų savininku. 

Azartinių lošimų salė kazino.
Azartinių lošimų salė kazino.

Remdamasis savo tyrimais, laikraštis tvirtina, kad Atlantik Sityje ir Niujorke Trampas kartais turėdavo reikalų su žmonėmis, palaikančiais ryšius su organizuotu nusikalstamumu.

Autoriai vardija: „Tarp jų buvo žmogus, kurį teisėsaugos institucijos vadina Filadelfijos mafijos agentu; azartiškas lošėjas, pripažintas kaltu dėl mokesčių aferų ir neįleistas į hipodromus; profsąjungų lyderis, pripažintas kaltu dėl reketo; o taip pat statytojas, pripažintas kaltu dėl machinacijų su akcijomis, kuriose dalyvavo keletas mafijozų“.

Laikraštis pabrėžia, kad tie ryšiai, išskyrus vieną, nutrūko senų seniausiai.

Duodamas interviu Trampas pripažino, kad kartais dirbo su žmonėmis, kurie galėjo turėti ryšių su nusikalstamumu, „bet pareiškė, kad arba santykiai su tais žmonėmis buvo paviršutiniški, arba tuo momentu jis nežinojo apie tokius jų ryšius“.

„Jei visi būtų tokie kaip aš, jokios mafijos nebūtų, nes aš tokių žaidimų nežaidžiu“, – sakė Trampas. Jis pavadino save „pačiu švariausiu žmogumi pasaulyje“. 

Autoriai tęsia: „Kaip ir daugelis iš tų, kas prieš 30–40 metų vertėsi statybomis, nekilnojamuoju turtu ir lošimo verslu (ypač tie, kas statė Atlantik Sityje ir Niujorke), Trampas buvo priverstas spręsti, ar turėti reikalų su tamsios praeities žmonėmis“.

Mafija kontroliavo statytojų ir vairuotojų profsąjungas, o taip pat dalyvavo ir kazino pasaulio veikloje. Tai nereiškė, kad užsiimantieji nekilnojamojo turto plėtra patys ieškojo ryšių su mafija ar patys buvo gangsteriai, pabrėžia autoriai.

„Kai kurie nekilnojamojo turto plėtotojai vengė tiesiogiai bendradarbiauti su negražiomis figūromis, veikdami per generalinius rangovus. Trampas sakė, kad buvo linkęs pats vesti derybas dalykiniais klausimais, nes taip jam buvo pelningiau“, – rašo žurnalistai.

Laikraštis taip pat pažymi: daugelis tyrimuose figūruojančių Trampo ryšių jau anksčiau kada nors buvo nušviesti spaudoje. „Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Trampo licencija valdyti kazino Atlantik Sityje buvo peržiūrėta po to, kai žurnalistas Veinas Barnetas savo knygoje patvirtino kai kuriuos ryšius su organizuotu nusikalstamumu. Naujojo Džersio valdžia nustatė, kad Trampas tebeturi teisę pretenduoti į licenciją“, – sakoma straipsnyje.

Laikraštis aprašo keletą žmonių, su kuriais Trampas turėjo reikalų Atlantik Sityje.

Sklypo, kuriame Trampas pastatė savo pirmąjį kazino, bendrasavininkiai buvo Kenetas Šapyra ir Danielis Salivanas.

Prekiautoją metalo laužu Šapyrą teisėsaugininkai vadino kriminalinio autoriteto Nikodemo Skarfo agentu.

Tolimųjų reisų vežėjų profsąjungos narys ir konsultantas darbo klausimais Salivanas pažinojo daugelį iš organizuoto nusikalstamumo pasaulio, o jie pažinojo jį, tvirtina buvęs FTB bendradarbis Volteris Souvas. Be kita ko, Salivanas buvo FTB informatorius.

Interviu leidiniui Trampas pranešė, kad pažinojo Salivaną ir laikė jį „padoriu žmogum“, nes tas keliaudavo kartu su FTB agentais. Trampas taip pat pareiškė, kad nežinojo apie jokius Šapyros ryšius nusikalstamame pasaulyje.

„Pasak kaltinamosios išvados, 1984 metais pateiktos Atlantik Sičio merui Maiklui Dž. Metjuzui, Šapyra buvo ryšininkas, per kurį Skarfo klanas „pirko sau įtaką“, – sakoma straipsnyje. Metjuzas prisipažino esąs kaltas dėl (turto) prievartavimo.

„Kadangi Trampas buvo kazino savininkas, jis negalėjo legaliai aukoti pinigų vietiniams politikams, kuravusiems iškabų ir paskirstymo zonomis klausimus. Kaip pasakoja informuoti šaltiniai, Šapyra davė parodymus Federacinio teismo Didžiajam žiuri, kad Trampo vardu slapta perduodavo merui tūkstančius dolerių“, – sakoma straipsnyje.

Pasak Bario Šapyros (Keneto brolio) ir dar dviejų šaltinių, Kenetas tvirtinęs, jog taip ir negavęs atlygio už pinigus, kuriuos davęs merui. „Donaldas paprasčiausiai sulaužė savo žodį; jis taip elgiasi automatiškai“, – pareiškė Baris Šapyra.

Trampas, savo ruožtu, pareiškė, kad nieko neaukojo Atlantik Sičio merui. „Aš nesuinteresuotas duoti pinigų grynaisiais, aišku?“ – sakė jis. Jis taip pat pareiškė neprisimenąs, kad Šapyra būtų jo prašęs pinigų.

Autoriai pereina prie kito personažo iš Trampo praeities. 1986–1989 metais Trump Plaza kazino uždirbo 11 mln. dolerių iš lenktyninių žirgų prekeivio Roberto Libučio pralaimėjimų, – pastarasis buvo nuteistas už mokesčių sukčiavimą. Anot Naujojo Džersio valstijos valdžios 1991 metų pranešimo, vienas Trampo bendradarbis pranešė valdininkams, kad Libutis gangsterį Džoną Gotį vadino savo bosu („mano bosas“).

Trampas, savo ruožtu, sakė, kad Libutis jam atrodė malonus žmogus, bet su juo neturėjęs jokių reikalų.

Tačiau buvęs Trump Plaza valdytojas Džekas O‘Donelis pareiškė, kad Trampas daug kartų matėsi su Libučiu ir net svečiavosi per jo dukters gimtadienį.

Pirmaisiais savo veiklos metais Trampas rėmėsi advokatu Rojumi Konu, kurio keletas klientų buvo gangsteriai.

Jų bendras pažįstamas buvo tolimųjų reisų vežėjų profsąjungos funkcionierius Džonas E. Kodis. „Kodis buvo daug kartų suimtas, jis buvo artimas mafijozų autoritetams Karlui Gambino ir Polui Kastelanui, nurodoma JAV Teisingumo ministerijos 1982 metų, kai Kodis buvo pripažintas kaltas dėl reketo, tarnybiniame rašte“, – sakoma straipsnyje.

„XXI šimtmečio pirmajame dešimtmetyje Trampas turėjo reikalų su dar vienu žmogum, palaikiusiu ryšius su gangsteriais“, – sakoma straipsnyje. Bayrock Group firma susitarė su Trampu, kad statys objektus, pavadintus jo vardu, ir duos jam jų akcijų. Bayrock‘e dirbo iš SSSR kilęs Feliksas Sateris.

Dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje jis buvo susijęs su afera akcijomis, kuriai „stogą“ parūpino trijų kriminalinių klanų gangsteriai, rašo laikraštis, remdamasis JAV Teisingumo ministerijos spaudos informacija.

2007 metais Trampas teisme tvirtino, kad nieko nežinojo apie Saterio nusikalstamą praeitį.

Leidinys tvirtina: 2010 metais Trump Organization leido Sateriui tapti jos nemokamu konsultantu.

„Aš paprasčiausiai pasakiau: „Klausyk, jeigu tu turėsi gerą sandėrį, atnešk“, – kalbėjo Trampas apie Saterį. – Ir jis iš tikrųjų atnešė man du sandėrius, bet jie man nepatiko“.

Trampas interviu taip pat pareiškė, kad dalykiniai santykiai su gangsteriais – „tai ne man“:

Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal.

2016.10.02; 03:15

Apie žmogų, kurio rankomis Vladimiras Putinas pasmaugė spaudos laisvę Rusijoje ir sukūrė propagandos imperiją

Keista buvusio Rusijos spaudos ministro mirtis

Michailą Lesiną rado negyvą vieno iš pigesnių Vašingtono viešbučių numeryje ir jau kitą dieną Rusijos pasiuntinybė pranešė, kad 57-erių buvusį Rusijos spaudos ministrą (1999-2004) ištiko širdies priepuolis.

Continue reading „Lesinas mirė, bet jo reikalas gyvas (1)“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Žmogaus gniuždymo technologija“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų liepos 22-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Žmogaus gniuždymo technologija“

Iš žvalgybos enciklopedijos

1992 metų pabaigoje JAV prezidentas Džordžas Bušas amnestavo pareigūnus, kurie 1984-1986 metais buvo įsivėlę į neteisėtos prekybos ginklais ir narkotikais skandalą  (beje, toje aferoje anaiptol ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir pats Bušas, tuometinis viceprezidentas).

Tuo tarpu jų pagarsėję bendrininkai nė kiek nenukentėjo ir kaip niekur nieko tęsė savo juodus darbus, o kai kurie netgi bendradarbiavo su JAV karo žvalgyba ir Kongreso nariais.

Continue reading „Raketos iš po skverno slaptiesiems agentams saugant (2)“

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Prestižas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų rugsėjo 23-iąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien.

Continue reading „Suvokimai. Prestižas“

Andrėjaus Soldatovo pavardė mūsų skaitytojams turėtų būti žinoma.

Šis Rusijos žurnalistas turi portalą agentura.ru, kur daug rašo apie Rusijos slaptąsias tarnybas. Beje, apie savo šalies slaptąsias tarnybas rašo senokai – apie dešimt metų.

Leidinyje „The Daily Beast“ nūnai puikuojasi A.Soldatovo interviu. Interviu su juo parengė leidinio „The Daily Beast“ žurnalistas Maiklas Veisas.

Continue reading „Naujos – senos FSB intrigos“

Korporaciniai „įteisintų vagių“ konfliktai: nuo Senio Chasano iki Šakro-jaunėlio

Čia aš jums pasakoju, kad yra kategorija vagių, kurie laikosi nuošaliai. Visi kaukaziečiai, daugiausia gruzinai, jie iki 2004 metų buvo visi išvien, nesikivirčijo. Bet pasodina Šakrą. Čia jis turėjo biznį. Senis Chasanas paima jį per Lašą Rustavskį („įteisintas vagis“ Laša Šušanašvilis – red.), jis dabar sėdi Graikijoje, tai dar vienas patvirtinimas, kad kas atsiduria greta Chasano, tam gyvenimas nesusiklosto). Atsiranda Laša.

Continue reading „Nesuvokiamas biznis (2)“

Korporaciniai „įteisintų vagių“ konfliktai: nuo Senio Chasano iki Šakro-jaunėlio

Prime crime“ – vienintelis Rusijoje informacinis projektas, skirtas vien tik „įteisintiems vagims“. Per daugiau nei 10 metų jo autoriui ar autoriams pavyko sukaupti detalią kartoteką apie beveik 3,5 tūkst. šio paralelinio pasaulio, gyvuojančio dar nuo ikirevoliucinių laikų, atstovų.

Continue reading „Nesuvokiamas biznis (1)“

Cambridge University Press leidykla atsisakė publikuoti dokumentinio pobūdžio veikalą apie mįslingą Rusijos prezidento Vladimiro Putino praeitį. Būtent ji paskutiniuoju momentu persigalvojo – nutarė nepublikuoti Majamio universiteto profesoriaus, Rusijos eksperto Kareno Deivišo knygos apie dabartinį Kremliaus valdovą.

Šią liūdną žinią paskelbė leidinio „The Washington Post“ apžvalgininkas Adamas Teiloras. Apžvalgininkas nustebo, sužinojęs apie tokį leidyklos vadovų sprendimą. Juk šiandien knyga, kurioje narpliojama V.Putino praeitis, – greičiausiai būtų populiari. Susidomėjimas V.Putino asmenybe – didžiulis.

Tad kokios priežastys privertė leidyklą pakeisti planus? Priežastys – banalios. Leidykla greičiausiai išsigando ieškinių britų teisme už šmeižtą ir įžeidimą.

Žurnalistas A.Teiloras pasiteiravo Majamio profesoriaus K.Deivišo, ar jis kaltina V.Putiną ryšiais su mafija?

Continue reading „Leidykla pabūgo išleisti Vladimirui Putinui nepalankią knygą“