Į lietuvių kalbą išverstas Azerbaidžano diplomato, teisės mokslų daktaro Namiko ALIJEVO veikalas "Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas". Kuo šis darbas svarbus Lietuvai?

Lietuva turi mažai informacijos, dažnusyk – ne itin tikslios informacijos, kaip Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabachą. Taigi atsakymas itin paprastas – azerbaidžanietiškų praradimų analizė mums turėtų tapti puikia pamoka, kaip neprarasti savųjų teritorijų.

J.E. Azerbaidžano Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje ponas Hasanas MAMMADZADA mano, kad ši knyga "padės užpildyti informacinę spragą, nūnai egzistuojančią Lietuvos informacinėje erdvėje".

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemė“

…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…

Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.

Continue reading „Dar vienas smūgis istoriniams stereotipams“

liub

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos“

g.visockas-portretas

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.

Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų.

Continue reading „Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė“

chodzaly foto_13

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Continue reading „Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…“

gintaras_portretas_2

Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.

Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.

Continue reading „Stokholmo sindromas“

stazi_uniform

Prieš keletą dienų viename Vilniaus knygyne, kur prekiaujama senomis knygomis, įsigijau Rutos Verner “Sonios raportą”, išleistą 1981-aisiais metais tuomet populiarioje serijoje “Drąsiųjų keliai”.

Ta knyga – tai buvusios sovietinės žvalgės Rutos Verner memuarai.

Be abejo, memuarai surašyti būtent taip, kaip ir priklauso vokietei, visąlaik šventai tikėjusiai socializmo, komunizmo idėjomis bei visą savo brandų gyvenimą garbinusiai Sovietų Sąjungą.

Turėčiau prisipažinti, jog R.Verner prisiminimų neketinau skaityti atidžiai, nuo pradžios iki paskutiniojo puslapio. Ruošiausi tik pavartyti pasirinkdamas pačias įdomiausias vietas. Tačiau beskaitydamas netikėtai sau pačiam knyga susidomėjau rimčiau.

Continue reading „Ką byloja sovietinės vokiečių žvalgės raportas“

kremlius_1111

Atsiverskime mūsų šalyje rusų kalba leidžiamo “Litovskij kurjer” vieną iš paskutiniųjų numerių. Lapkričio viduryje pasirodžiusiame 45-ame numeryje rasite nedidelį tekstelį, pasakojantį apie lapkričio 4-ąją – rusiškąją Vienybės dieną, kuri Rusijoje pradėta švęsti, beje, visai neseniai.

Ta nedidelė informacinio pobūdžio publikacija tarsi niekuo neišsiskirianti. Tiesiog Rusijos ambasadorius Lietuvoje ponas Vladimiras Čikvadzė pasakoja, kuo lapkričio 4-oji ypatinga visiems rusams – tiek Rusijos piliečiams, tiek Lietuvoje gyvenantiems rusakalbiams. Ambasadoriaus kalba – proginė. Daug gražių, abstrakčių, pompastiškų žodžių apie būtinybę rusų tautai vienytis.

Continue reading „Atsargiai – Rusijos ambasadoriaus dovana“

Copy of litovskij_kurjer 021

Šių metų lapkričio mėnesį 44-ame “Litovskij kurjer” numeryje paskelbtas Anatolijaus Ivanovo straipsnis “Marionetė nacionalistų rankose”. Asmenine nuomone pavadintą publikaciją perskaičiau atidžiai, pasibraukdamas aštriausias, labiausiai dėmesį patraukusias citatas. Įspūdis štai koks – tai itin tendencingas ir užgaulus rašinys. Beje, kai kur iškraipantis faktus, kai kur pažeriantis duomenų, kuriems nepasitvirtinus, rašinio autorius turėtų atsakyti net teismine tvarka.

Taip, paprasto atsiprašymo jau gali nebeužtekti. Žodžiu, A.Ivanovo tekste galima nesunkiai įžvelgti neapykantos apraiškų tiems, kurie mato, kaip į Lietuvos vidaus reikalus kišasi Rusijos politikai, kurie linkę  nepasiduoti rafinuotam “didžiojo brolio” statuso pasiilgusių rusakalbių spaudimui.

Continue reading „Kodėl prie “Litovskij kurjer” redakcijos reikėtų surengti protesto mitingą“

anusauskas_anusauskas

„Kaimyninių šalių diplomatai kartais užsimiršta, kad yra svetimoje šalyje“, – sako Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Seimo NSGK vadovas A. Anušauskas portalui „Balsas.lt“ sakė, kad komitetas pastebi kai kuriuos ne visai deramus kaimyninių šalių diplomatų judesius.

„Tenka pripažinti, kad kai kurių kaimyninių šalių diplomatai kartais užsimiršta, kad yra svetimoje šalyje ir leidžia sau peržengti jų statuso apibrėžtas ribas.

Kai kurie jų pasisakymai tikrai būna nesuderinami su diplomatine veikla“, – sakė jis, komentuodamas diplomatų vaidmenį eskaluojant tautinius ir istorinius klausimus.

Continue reading „Rusijos diplomatai užsimiršta?“