Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Prezidentas Gitanas Nausėda tęsi rinkimų pažadus ir skiria dėmesį regionų politikai. Neseniai jo iniciatyva surengtas forumas, kuriame diskutavo specialistai, visuomenininkai, merai.

Pastarieji akcentavo poreikį didesnei savivaldai ir finansavimui, tada atsirastų daugiau gražių gatvių, baseinų ir parkų? Bet ar tikrai pinigų ir galių trūksta savivaldybėms, kad valstybės plėtra būtų tolygi?

Geresnė infrastruktūra kam?

Nuo 2002 m. į regionus plūsta milijardai ES paramos: infrastruktūrai, daugiabučių renovacijai, vandentvarkai, atliekų tvarkymui ir kt., bet tuo pačiu iš regionų išvyksta tūkstančiai. Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir tik 15 galima priskirti prie augančių – didmiesčiai, gretimos savivaldybės, kurortai ir pajūris. Likusios, nepaisant pastebimai gerėjančios infrastruktūros, praranda gyventojus sparčiu tempu. O jeigu nėra gyventojų, tai gražesnėmis gatvėmis ne tik nebus vaikščiojančių, bet jas išlaikyti bus sunku.

Alytaus vaizdai. Slaptai.lt nuotr.

Daug ką įkvepia šiemet gerėjanti migracijos statistika ir vėl augantis šalies gyventojų skaičius. Visada pavyzdžiu siūlau pasižiūrėti į Estiją, kurioje šie procesai prasidėjo keliais metais ankčiau. Estai jau 4 metus džiaugiasi augančiu gyventojų skaičiumi, bet augimas jaučiamas tik miestuose, o regionai toliau netenka gyventojų. Taigi ir Lietuvoje tikėtis, kad grįš išvykę tautiečiai į miestelius ir kaimus, būtų naivu.

Kai kurių kalbėtojų pasvarstymai apie gimstamumo skatinimą irgi nepamatuoti, nes jokia valstybė nėra atradusi stebuklingų paskatų. Net turtingiausios valstybės Austrija, Šveicarija, Norvegija neranda būdų, kaip padidinti gimstamumą iki teigiamos kartų kaitos, todėl neras ir Lietuva.

Regionams būtinos investicijos

Dabar Lietuvos plėtra vyksta labai netolygiai, viską lemia Vilnius. Per šiuos metus sostinėje gyventojų daugėjo 8,5 tūkst. (visas Kelmės miestas), dar keli tūkstančiai naujakurių įsikūrė gretimose Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų savivaldybėse. Jeigu Vyriausybė mano, kad tokia koncentracija nėra palanki darniam šalies vystymuisi, reikia ieškoti sprendimų, kaip gyventojus paskatinti rinktis gyvenimą ir kitur.

Labai svarbu yra kokybiškos paslaugos, būstas, susisiekimas, pramogų įvairovė, aukštas švietimo lygis, bet kertinis yra patrauklios darbo vietos. Jeigu nebus darbo, negelbės niekas. Galime pasidžiaugti kai kuriose savivaldybėse investuojančiais verslininkais, Akmenėje ir Kazlų Rūdoje baldininkai, Marijampolėje langininkai, Pabradėje ir Visagine medicinos priemonių gamintojai.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

O kaip su valstybe? Juk Radviliškyje įsteigtas „Sodros“ skambučių centras yra lygiai tokia pati investicija kaip ir baldų gamykla. Žmonės turi darbo, skatinami smulkesni vietos verslai, mokami mokesčiai.

Centralizuoti galima ne tik į Vilnių

Pastaruoju metu Lietuvoje vykdoma valstybės institucijų ir įmonių centralizacija. Tai yra sveikintina ir natūralu. Didėjant el. paslaugų skaičiui, padalinių mažėja. Bet nenormalu yra tai, kad centralizacija lemia darbo vietų koncentraciją išimtinai sostinėje. Valstybės sektoriuje, kurį sudaro viešojo administravimo institucijos, paslaugų įstaigos (policija, ugniagesiai, „Sodra“, ligonių kasos ir kt.) ir valstybės įmonės, dirba per 300 tūkst. darbuotojų, iš jų 100 tūkst. Vilniuje. Kasmet Vilniuje valstybės finansuojamų darbuotojų skaičius auga, o regionuose mažėja.

Danija irgi susidūrė su panašia tendencija, kad valstybės institucijos susikoncentravo Kopenhagoje, todėl Vyriausybė 2015 m. pradėjo atvirkščią procesą ir institucijas pradėjo kelti į regionus. Ne paneigė centralizaciją, bet tiesiog optimizuotas institucijas ir padalinius perkėlė į mažesnius miestus. Pasipriešinimas buvo nemenkas, bet rezultatai puikūs, Vyriausybė džiaugiasi ir jau vykdomas II papildomas perkėlimo etapas.

Kodėl Lietuvoje neiškėlus bent 10 proc. valstybinio sektoriaus darbo vietų iš sostinės? Tai būtų 10 tūkst. darbuotojų. Palyginkim, naujuose fabrikuose Marijampolėje ar Kauno LEZ kol kas dirba vos po kelis šimtus žmonių, o efektas jau juntamas!

Valstybinės darbo vietos irgi investicija

Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo neprastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net didesnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Klaipėdoje maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie mažesnius miestelius.

Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.

Planas iškelti darbo vietas iš Vilniaus sulaukia didžiulio visuotinio pasipriešinimo. Iš profsąjungų, įstaigų vadovų, lobistų, net politikų, todėl tam būtinas rimtas politinis palaikymas. Verta svarstyti visos atsakomybės už regionų politiką sutelkimą vieno ministro rankose. Galbūt reformuojant Žemės ūkio ministeriją, kad ji taptų ne tik nišinė ūkininkų reikalų organizacija, bet rūpintųsi platesniu matymu. Dabar bėda, kad regionų politika yra nuleista iki ministerijų padalinių vedėjų sprendimų. O koks to rezultatas?

Ačiū, Prezidentui G. Nausėdai, kuris pagaliau tokiam aukštam lygyje pradėjo diskusiją apie Antrąją Lietuvą, bet kalbėti negana. Susitelkti tik į finansavimo savivaldai didinimą, reikštų neprisiimti atsakomybės ir tik aštrintų mažesnių savivaldybių agoniją. Būtinos investicijos ir pirmiausia parodyti, kad tiki savivaldybių ateitimi, turi Vyriausybė.

2019.10.20; 06:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai vyko politiškai sklandžiai, korektiškai ir tai buvo sėkmingas požymis, kad Lietuvoje baigėsi pereinamasis demokratijos etapas. Valdžios perdavimas vyko civilizuotai, be rimtesnių skandalų. Rinkimai niekuo neišsiskyrė nuo kitų senųjų demokratijų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Švedijoje balsavimo.

Politinis nuobodumas rodo brandą

Nors politinė konkurencija buvo aštri ir daug kandidatų norėjo nugalėti, bet rimtų skandalų buvo išvengta. Žmonės jau dažnu atveju rinkosi ne „iš blogo ar blogesnio“, bet iš „gero ir geresnio“. Daug rinkėjų mano, kad net laimėjus ne jų pasirinkimui, bus ramu už šalį, kad nebus kažkokių revoliucinių ir nepamatuotų pokyčių, kad nebus radikalių sprendimų, kurie galėtų sukelti kažkokias ilgalaikes neigiamas pasekmes. Lietuva pasauliui pademonstravo, kad yra rami, taiki ir stabili šalis, tą perteikė ir laikraščių antraštės, tokia žinia buvo perduota ir iš užsienio šalių ambasadų.

Galima pasidžiaugti, kad nepaisant skambių pareiškimų po bemiegių naktų iš kai kurių politikų, panašu, kad Vyriausybė, galbūt persitvarkius, bet išliks stabili ir galės funkcionuoti. Galbūt ne tokiu tempu, kaip norėtume, bet visgi Saulius Skvernelis yra jau trečias Premjeras, kuris dirba visą kadenciją po Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus. Iki jų, Vyriausybės išsilaikydavo vos po porą metų, kartais vos kelis mėnesius. Politikai jau randa jėgų ne tik kritikai, bet ir susitarimams dėl valstybės stabilumo. Tvarkingas valdžios pasikeitimas siunčia gerą signalą užsienio investuotojams ir kitoms valstybėms, kad Lietuva yra prognozuojama partnerė.

Radikalai rinkėjams nepatinka

Stabili valdžia negalima be rinkėjų brandos. Žmonės aiškiai leido suprasti, kad visokių „gelbėtojų“, praeities veikėjų ir juokdarių laikai baigiasi. Per Prezidento rinkimus visi paraštės politikai surinko niekingai mažai balsų. Rinkėjų apsisprendimo pokyčius aiškiai iliustravo Naglio Puteikio pralaimėjimai, kai prieš kelis metus surinkęs visai nemažai balsų, dabar šis politikas patyrė triuškinančius pralaimėjimus visuose rinkimuose. Nieko nenuveikė ir revoliucinius pažadus dalijęs Arvydas Juozaitis. Tiek pastangų, tiek laiko, o rezultatas apgailėtinas. Rinkėjai aiškiai pasakė, kad jie nei Juozaičiu, nei Puteikiu netiki.

Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.

Dar stipresnį pralaimėjimą patyrė populistai ir radikalai per Europos Parlamento rinkimus. Bandymai juodinti Europos Sąjungą, kaltinti Briuselį dėl vietos problemų ir žadėti revoliucijas nesuveikė. Vytauto Radžvilo nusišnekėjimai yra toleruojami kaip pliuralizmo laisvė, bet žmonės tuo netiki, kai reikia pasirinkti savo atstovą. Rinkėjai pagaliau atsikratė ir Rolando Pakso, kuriam tai jau buvo „gulbės giesmė“. Visuomenė nebenori gręžiotis į praeitį, o iš politikų nori ateities sprendimų. Nagliui Puteikiui nepadėjo net charizmatiškasis Antanas Guoga, kurio keisto politinio pasirinkimo nesuprato nei jo rinkėjai, nei N. Puteikio simpatikai.

Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos rinkėjai parodė labai reikalingą stabilumą tuo metu, kai Europai jo labiausiai reikia. Lietuvos politinis tvirtumas ir branda netgi lenkia kitas demokratijas, kuriose atsirado šiek tiek valdžios pervargimo ženklų. Nacionalistai ir populistai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, kitose šalyse, net Lenkijoje ar Vengrijoje sugebėjo pritraukti balsuotojus keistais pažadais ir gąsdinimais. Aišku, prie to prisidėjo ir nevykusi migracijos politika. Ši pamoka turi būti išmokta.

Lietuva į Europos Parlamentą siunčia labai solidžius politikus, kurie tinkamai atstovaus mūsų šaliai. Vos du politikai išsiskiria iš bendros 11 žmonių komandos ir vargu ar jie veiks komandoje. Tai geriausias rezultatas Lietuvos istorijoje.

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rinkimai demokratinėje šalyje visada atneša netikėtumų ir keli stabilūs, prognozuojami rinkimai negarantuoja, kad tai tęsis visada. Vis tik nuo dabar politikams kartelė užkelta ir kryptis aiški. Rinkėjai balsuoja už kuriančią, o ne griaunančią programą.

2019.05.30; 09:05

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika dar nespėjo apšilti kojų naujojoje darbo vietoje, bet jau kuria fantazijas, kaip iššvaistyti 30 mln. eurų iš aplinkosaugos programų. Iššvaistyti? O kaip kitaip galima pavadinti užmojį dalinti po 1 tūkst. eurų senų automobilių savininkams?

Reikia pinigų? Pinigų yra!

Vos tik pradedi ministrauti, žiū, į biudžetą, ogi guli visi 30 mln. eurų. Puiki dienelė nusimato! Taip turbūt pamanė naujasis ministras vos pradėjęs darbą.

Pats K. Mažeika yra viešai sakęs, kad ministerijoje situacija yra labai bloga – viceministrų nėra, kanclerio nėra, dauguma departamentų vadovų atleisti. Pagrindinis urėdijų reformos architektas (o tai buvo vienintelis rimtas Aplinkos ministerijos darbas per 2 metus) irgi atleistas. Net Lietuvos aplinkosaugos simbolis Selemonas Paltanavičius ir tas atleistas. Žmogus, kurio kompetencija niekas neabejoja, daug metų atidavęs, kaip valstybės tarnautojas, Lietuvos Respublikai, likus porai metų iki pensijos staiga tapo nereikalingas. Negi Lietuvos Respublikai nebereikia S. Paltanavičiaus žinių ir kompetencijų?

Maža to, kad ministerijoje prastas personalo mikroklimatas, tai ir darbai nevyksta. Trys mėnesiai be vadovo, tai tik ledkalnio viršūnė. Lietuvai iš Briuselio viena po kitos skrieja pastabos apie problemas su kanalizacija, apie prastą atliekų tvarkymą, nepakankamą oro taršos mažinimą ir daug kitų. Ir štai čia naujasis ministras neįsigilinęs į situaciją, uoliai bando statyti kažkokias oro pilis ir transliuoja utopišką idėją apie 1 tūkst. eurų prizą senų automobilių savininkams. Štai ministerija dirba, Briuseliui bus galima pranešti, kad imamasi priemonių, o pinigai atsidurs… kaip ir oranžinių dviračių istorijoje… „gudručių“ kišenėse.

Oro tarša niekam nerūpi

Ministerija jokių paskaičiavimų ir jokių tvarkos aprašų neturi, tai netiesiogiai pripažįsta ir ministras K. Mažeika. Nes jeigu bent kiek paskaičiuotų, pamatytų, kad dalinant po 1 tūkst. pinigai greit baigsis ir jokio pastebimo efekto niekaip nepavyks pasiekti. Lietuvoje yra beveik 1,5 mln. automobilių, du trečdaliai dyzeliniai, vidutinis amžius 14 metų. Kad ir į kokią grupę automobilių grupę taikytų ministras, kad ir kaip stengtųsi, 30 mln. išdalinus po 1 tūkst., tai išeina vos 30 tūkst. automobilių arba 2 proc. O vien per 2018 metus Lietuvoje įregistruota 187 tūkst. naudotų transporto priemonių. Per 2019 m. pirmą ketvirtį beveik 50 tūkst. Tai tokie planai panašūs į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais švaistant mokesčių mokėtojų išteklius.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

O kas bus, išdalinus tuos pinigus? Per kelis mėnesius automobilių perpardavėjai vėl į Lietuvą priveš dar daugiau senų automobilių, jei tik bus poreikis. O kas gaus tą 1 tūkst. – savininkai, pardavėjai, įmonės ar perpardavėjai? Kas kontroliuos, kaip išleidžiami pinigai? Kas tikrins, kad žmogus atidavęs seną automobilį utilizavimui, rytoj nenusipirks dar senesnio? Kaip nepasiturintis žmogus, gavęs 1 tūkst. eurų išmoką sugebės nupirkti naujesnį automobilį, kurio jis anksčiau neįpirko, nes neišgalėjo? Visi šie ir daug kitų klausimų sufleruoja vienintelį atsakymą, kad yra noras tik išdalinti pinigus, o oro taršos mažinimas niekam iš tikrųjų nerūpi.

Žiedinės ekonomikos specialistai sako, kad naujų automobilių protegavimas rūpi tik gamintojams, kurie suinteresuoti, kad pirkėjai kas kelerius metus vis pirktų ir pirktų po naują transporto priemonę. Bet kam pirkti naują, jeigu senas automobilis dar neblogai dirba? O kur dar tarša, norint pagaminti automobilį ir vėliau jį utilizuoti? Ministras sako, kad reikia siekti aukštesnių ekologinių Euro 5 ar Euro 6 automobilių standartų, bet specialistai sako, kad po kurio laiko, kai detalės nusidėvi, tie patys automobiliai jau jokių standartų neatitinka, o teršia kaip ir senesnio modelio. Tai kokių pinigų dalinimo rezultatų norima pasiekti?

Automobiliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ministras verčiau pasitartų su ekspertais, specialistais, pasitelktų mokslininkus ir gal rastų geresnių sprendimų, kaip iš tikrųjų sumažinti oro taršą. Prioritetas galėtų būti oro taršos mažinimas iš šildymo. Atsisakyti deginti mazutą, anglį, malkas ir pereiti prie dujų arba dar geriau prie atsinaujinančių ir ekologiškų būdų. O automobilių problemą, pirmiausia, reiktų pradėti nagrinėti išsiaiškinus, kiek ir kokių iš tų 1,5 mln. automobilių realiai eksploatuojama Lietuvoje?

2019.04.23; 11:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Кадры решают всё! (liet. kadrai viską sprendžia!) – tokia liūdnai pagarsėjusia tirono fraze būtų galima apibendrinti neseniai pasibaigusius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Partijos, idėjos, koalicijos ir vertybės pasitraukė į antrą planą, dabar viskas sukasi tik apie asmenybių žavesį.

Lyderis dėmesio centre

Kai buvo sprendžiama, ar įvesti tiesioginius merų rinkimus, tuo metu Seimą valdę socialdemokratai nenorėjo klausyti ekspertų perspėjimų, kad vienas asmuo sutelks labai didelę valdžią. Svarbesnis noras buvo įsiteikti rinkėjams, kurie aiškiai norėjo „mažiau partijų, daugiau asmenybių“. Šiandien po antrųjų tiesioginių merų rinkimų jau galima pateikti išvadas ir pasvarstyti, ar naujoji sistema geresnė už senąją.

Kai kas bando aiškinti, kad partijos rinkimus pralaimėjo, o laimėjo komitetai. Tokie vertinimai yra neišmintingi, nes išvados daromos neanalizuojant priežasčių. Pagrindinė šių rinkimų rezultatų priežastis yra tiesioginiai merų rinkimai. Laimėjo tie, kas suprato ir tinkamai įvertino lyderio reikšmę, o forma mažai ką lėmė, – ar komitetas, ar partija, ar koalicija, ar pats išsikėlęs. Tinkami kandidatai į merus sugebėjo surinkti daug balsų patys, jų sunešti savo komandai ir užsitikrinti sąjungininkus taryboje.

Lyderio galią aiškiai iliustruoja Alytaus pavyzdys. Charizmatiškajam buvusiam merui Vytautui Grigaravičiui nusprendus nebekandidatuoti, iš jo įkurto komiteto beliko duženos. Klaipėdoje, priešingai, valstiečių partijai radus patrauklų kandidatą Arvydą Vaitkų, į miesto tarybą pirmą kartą pateko nemažas jo rėmėjų iš valstiečių partijos būrys, panašiai pasikartojo ir Vilniuje. Galima apibendrinti, kad laimėjusio mero frakcija visada didėjo lyginant su prieš tai buvusia. Gal yra tik pora išimčių dėl specifinių aplinkybių.

Demokratija pralaimi vado kultui

Rinkimų rezultatai parodė, kad nemažai merų postų laimėjo rinkimų komitetai. Kai kas teigia, kad tai dėl partijų nepopuliarumo. Bet tokią išvadą paneigia kai kurių partinių merų laimėjimai dar pagerinus rezultatus ir surinkus absoliučią daugumą, kaip Šarūno Vaitkaus Palangoje.

Rinkimų komitetai būtų nieko verti, jeigu ne lyderis. Visa komiteto esmė yra jo vėliavnešys. Jeigu jis patrauklus rinkėjams, sėkmingas bus ir komiteto dalyvavimas rinkimuose, jeigu lyderis silpnas, ir iš komiteto nieko nebus. Taigi jeigu yra tinkamas lyderis, bus ir komanda, atsiras ir veikimo forma. Vertybės, skaidrumas, nuostatos traukiasi į antrą planą.

Partijoms šiose varžybose daug sunkiau, nes jos nėra vienadienės. Lyderiai joms svarbūs, tačiau svarbūs yra įsipareigojimai ir principai. Tėvynės sąjunga yra paskelbusi, kad atrenka kandidatus demokratiniu būdu, viešais vidiniais rinkimais. Tačiau bėda, kad partijos yra neskaitlingos ir vidaus pasirinkimas negarantuoja, kad bus iškelti pakankamai ryškūs kandidatai bendruomenėje. Juk gali būti puikus jaunas politikas, bet dar mažai žinomas. Autoritarinėms partijoms lengviau. Štai R. Karbauskis paskambina Klaipėdos uosto vadovui, pakviečia kandidatuoti, ir štai jau neblogas rinkimų rezultatas. TS-LKD lyderis negali skambinėti su kvietimais, nes jį riboja įsipareigojimas partijos nariams veikti atvirai ir demokratiškai.

Vis tik jei susikūrėme tokias rinkimų taisykles, kurios reikalauja populiarių asmenybių, partijos turės peržiūrėti savo strategijas ir derinti demokratiją su tinkamų kandidatų paieška platesniame rate. Tai nebus lengva, nes „komitetų“ lyderiai gali lengvai vengti bet kokios etinės atsakomybės, o partijoms to ignoruoti neleidžia visuomenės spaudimas.

Tarybos nariai tampa statistais

Dar viena mažiau pastebima rinkimų tendencija yra sumažėjusi tarybų reikšmė. Kol merai buvo renkami tarybose, buvo labai svarbios koalicijos ir jų formavimas, dabar viską lemia meras. Naujoji rinkimų sistema programuoja, kad tarybos be mero veikti neturi galios, taigi reikšmingais tarybos nariais tampa tik tie, kurie yra arčiau mero. Principai ar kažkokie vertybiniai įsipareigojimai tapo užgožti, nes viskas sukasi apie merą ir tuos, kuriuos jis pasirinks sau į komandą.

Nepaisant išankstinių skeptiškų prognozių, savivaldybių vadovai gan lengvai formuoja koalicijas, nes jie įgavo nerašytą privilegiją rinktis sau partnerius, o tai verčia tarybos narius ne kelti sąlygas, bet, priešingai, daryti kuo didesnes nuolaidas ir siūlytis. Panevėžyje tarybos nariai greit pamiršo visus garsius rinkiminius pareiškimus, nes teisėsaugos įtariamas meras vėl laimėjo ir tarybos nariai suskubo siūlytis į rėmėjus, nes žino, kad sudvejojus, kolegos bus pirmesni.

Taigi buvę valdantieji socialdemokratai įvedę tiesioginius merų rinkimus Lietuvoje sumažino partijų reikšmę ir leido sustiprėti vietos žvaigždėms. Gyventojai patenkinti, nes gali matyti konkretų asmenį, kuris atsakingas už visą savivaldybės veiklą, tačiau demokratijos šie pokyčiai tikrai nepadidino. Stiprios konkurencinės aplinkos verčiamos partijos irgi turi persvarstyti savo veiklos būdus ieškant taip trokštamų populiarių lyderių.

Seimas turės apsispręsti, ar naujoji rinkimų sistema pasiteisino, ar gyventojams tai į naudą ir kokių įstatyminių korekcijų reikia, kad savivaldos sistema būtų efektyvesnė ir dar labiau atskaitingesnė žmonėms.

2019.03.28; 06:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis sako, kad Lietuva yra labai apleidusi užsienyje į bėdą pakliuvusius savo tautiečius ar su Lietuva susijusius asmenis ir kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį prašydamas nevilkinti Lietuvių kilmės asmenų grįžimo iš krizių zonų įstatymo projekto.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Vyriausybės pareigūnai žadėjo įstatymą Seimui perduoti praėjusių metų rudenį, kad įsigaliotų nuo sausio 1 dienos, o iki šiol net projekto nėra pateikta. Ministerijų biurokratai įstatymo projektą marina stalčiuose, o žmonės nesulaukia jokios pagalbos iš istorinės Tėvynės tokiose šalyse kaip Venesuela“, – sakė Seimo Migracijos komisijos pirmininko pavaduotojas K. Masiulis.

Pagal rengiamą įstatymą grįžtantieji asmenys galėtų gauti visas teises kaip ir nuolatiniai Lietuvos gyventojai: jie galėtų draustis sveikatos draudimu, leisti vaikus į mokyklą, ieškoti vietos vaikų darželyje, įsidarbinti, vienus metus pretenduoti į paramą būstui ir kasmėnesinę išmoką būtiniausioms reikmėms.

„Lietuva yra labai apleidusi užsienyje į bėdą pakliuvusius savo tautiečius ar su Lietuva susijusius asmenis, neteikia beveik jokios pagalbos ir paramos. Pavyzdys mūsų šaliai galėtų būti Izraelis ar net Lenkija, kurios rūpinasi parama saviškiams“, – sako parlamentaras.

Per pastaruosius kelerius metus į Lietuvą yra perkelta per 140 lietuvių kilmės asmenų ir jų šeimos narių iš Ukrainos krizių zonos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.05; 05:22