Rusija iškvietė į Maskvą savo ambasadorių JAV konsultacijoms, trečiadienį pranešė Rusijos užsienio reikalų ministerija.
 
Pasak ministerijos, Anatolijus Antonovas grįš į Maskvą aptarti abiejų šalių santykių. Naujoji JAV administracija eina pareigas jau beveik du mėnesius, o „tai yra puiki priežastis įvertinti, ką (Joe) Bideno komandai sekasi daryti, o ko ne“.
 
Ministerija pridūrė, kad pokalbio metu bus aptariami būdai ištaisyti „aklavietėje“ atsidūrusius šalių santykius. „Esame suinteresuoti užkirsti kelią negrįžtamam (JAV–Rusijos santykių) pablogėjimui“, – teigė ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.18; 06:25

Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadoriai patvirtino sankcijas Rusijai dėl veiksmų prieš Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną.
 
Agentūra AFP, remdamasi ES šaltiniais, pranešė, kad 27 vyriausybių atstovai pirmadienį pritarė į sankcionuojamų asmenų sąrašą įtraukti keturis aukštus Rusijos teisėsaugos ir baudžiamojo persekiojimo sistemos atstovus. Jiems bus uždrausta atvykti į ES, įšaldytas čia esantis turtas.
 
Antradienį asmenų pavardės bus paskelbtos oficialiame ES leidinyje.
 
AFP informacija, tai yra generalinis prokuroras Igoris Krasnovas, kalėjimų administracijos direktorius Aleksandras Kalašnikovas, tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas ir nacionalinės gvardijos vadovas Viktoras Zolotovas.
 
Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško sakė, kad šis žingsnis Maskvai „nėra staigmena“. „Europos Sąjunga tęsia visiškai neteisėtus veiksmus“, – sakė jis. Jie esą veda „į visišką aklavietę“. Žinoma, kad bus reakcija iš mūsų pusės, pabrėžė viceministras, kurį cituoja agentūra „RIA Novosti“.
 
Rusijos teismas prieš daugiau kaip savaitę patvirtino pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę A. Navalnui. Jis apkaltintas pažeidęs lygtinės bausmės reikalavimus, kai po nuodų išpuolio prieš jį vasarą gydėsi Vokietijoje. A. Navalnas bausmę atliks kolonijoje N2 Pokrovo miestelyje, esančiame už 200 km į rytus nuo Maskvos.
 
Po nuodų išpuolio ES į sankcionuojamų asmenų sąrašą jau įtraukė šešis rusus, tarp jų – prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pavaduotoją Sergejų Kirijenką ir Federalinės saugumo tarnybos vadovą Aleksandrą Bortnikovą.

Tūkstančiai žmonių Maskvoje pagerbė B. Nemcovo atminimą. EPA-ELTA nuotr.

Šeštadienį Vakarų valstybių diplomatai ir tūkstančiai rusų Maskvoje paminėjo šeštąsias opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo metines, praneša AFP.
 
B. Nemcovas buvo vienas ryškiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų. 2015 m. vasario 27 d. jis buvo nušautas ant tilto Maskvoje, netoli Kremliaus.
 
Šeštosios B. Nemcovo nužudymo metinės minimos netrukus po to, kai 2,5 metų įkalinimo bausmė buvo paskirta kitam opozicijos politikui Aleksejui Navalnui. Šis nesutinka su jam pateiktais kaltinimais, nes jie yra politiškai motyvuoti.
 
„Šią dieną, šioje vietoje mes susirenkame kiekvienais metais, kad parodytume valdžiai, jog mes nepamiršome ir nepamiršime“, – žurnalistams sakė Michailas Kasjanovas, buvęs šalies premjeras.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Esu tikras, kad tai, už ką kovojo Borisas – rusų laisvė, jų gerovė ir orus gyvenimas, – greitai išsipildys“, – pridėjo šis opozicijos atstovas.
 
Paprastai šia proga Maskvos centre rengiamos eitynės, tačiau dėl koronaviruso pandemijos masiniai susibūrimai draudžiami, todėl šiais metais opozicija rinkosi prie savadarbio memorialo B. Nemcovo žūties vietoje, kurį valdžia nuolat pašalina.
 
Skaičiuojama, kad renginyje iki vidurdienio lankėsi 3 700 žmonių.
 
Gėlių čia padėjo JAV, Jungtinės Karalystės, Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ambasadoriai reziduojantys Maskvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.28; 05:22

Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.

Šeštadienį paaiškėjo, kad Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas jam paskirtą įkalinimo bausmę atliks Vladimiro srityje esančioje Pokrovo pataisos kolonijoje Nr. 2, į rytus nuo Maskvos, praneša TASS.
 
Apie A. Navalno įkalinimo vietą paskelbė naujienų portalas „JarNovosti“.
 
„Pagal šiuo metu turimą informaciją, A. Navalną penktadienį nugabeno į Vladimiro sritį. Bausmę jis atliks IK-2 (Pataisos kolonijoje Nr. 2 – ELTA), Pokrovo mieste. Iš pradžių jam bus skirtas karantinas“, – portalui sakė šaltinis, tačiau nepatikslino, ar A. Navalnas jau yra kolonijoje.
 
A. Navalnas buvo nuteistas 2,5 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad neva pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas, kol Vokietijoje gydėsi po apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.28; 00:30

Josepas Borrellis. EPA – ELTA nuotr.

Europos Sąjungos (ES) vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis pareiškė, kad Rusija nenori dialogo su Europa ir atsisakė atmesti tolesnes sankcijas Maskvai dėl jos elgesio su opozicijos lyderiu Aleksejumi Navalnu, skelbia „Euronews“.
 
Tviteryje paskelbtame pareiškime J. Borrellis teigia, kad jo vizitas Rusijoje parodė, jog Rusija nenori pasinaudoti galimybe užmegzti konstruktyvesnį dialogą su ES. „Apmaudu dėl to ir turėsime padaryti išvadas“, – teigė jis.
 
Pasak J. Borrellio, Europa ir Rusija „tolsta“ po „komplikuoto“ jo vizito Maskvoje, kurio metu Rusija iš šalies išsiuntė tris Europos diplomatus dėl kaltinimų dalyvavus A. Navalno šalininkų protestuose.
 
J. Borrellis pažymi, kad Europos ir Rusijos santykiai jau kelerius metus yra prasti, bet po A. Navalno apnuodijimo, dėl kurio opozicionierius kaltina Rusijos valstybę, santykiai dar labiau pablogėjo. Po kelis mėnesius trukusio gydymo Vokietijoje A. Navalnas sugrįžo į Rusiją ir netrukus buvo sulaikytas, o tada įkalintas.
 
Jo areštas ir nuteisimas laisvės atėmimo bausme paskatino Rusijoje masinius gatvės protestus, kurių metu dauguma protestuotojų tiesiogiai kritikavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
J. Borrellis vyko į Maskvą aptarti šio incidento su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, ir paragino nedelsiant paleisti A. Navalną bei pradėti tyrimą dėl jo apnuodijimo.
 
„Agresyviai surengta spaudos konferencija ir trijų ES diplomatų išsiuntimas mano vizito metu rodo, kad Rusijos valdžia nenorėjo pasinaudoti konstruktyvesnio dialogo su ES galimybe “, – rašė J. Borrellis.
 
Vasario 22 d. numatytas ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kurio metu bus aptartas J. Borrellio vizitas Rusijoje ir tolesnės sankcijos Rusijai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.08; 08:11

Prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienį griežtai pasmerkė ES šalių diplomatų išsiuntimą iš Maskvos ir pareiškė, kad Bendrijos lyderiai per artėjantį Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimą turės nuodugniai įvertinti santykius su Rusija.
 
„Griežtai smerkiu ES (Lenkijos, Švedijos, Vokietijos) diplomatų išsiuntimą iš Maskvos ir Kremliaus brutalumą prieš politinius oponentus. Aišku, kad po ES pasiuntinio vizito mes turėsime per artėjantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą nuodugniai įvertinti santykius su Rusija“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė G. Nausėda.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerija anksčiau penktadienį, Maskvoje viešint ES diplomatijos vadovui Josepui Borrelliui, paskelbė, kad išsiunčia iš šalies diplomatus iš Lenkijos, Švedijos ir Vokietijos neva dėl dalyvavimo nesankcionuotose demonstracijose, skirtose palaikyti suimtą Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną.
 
Tokio žingsnio šalis ėmėsi per pirmą oficialų ES diplomatijos vadovo vizitą į Rusiją nuo 2017 m.
 
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas penktadienį pabrėžė, kad diplomatų išsiuntimas „nėra niekaip pateisinamas“ ir dar labiau kenkia Rusijos santykiams su Europa.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.08; 00:01

Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto

Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.

67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).

„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.

KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.

Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.

1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.

Jurijus Švecas

Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.

1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.

„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.

„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.

Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.

Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs  iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė  naujas KGB aktyvas.

EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris

„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.

Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.

Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“

„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.

Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.

„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, –  tvirtina naujos knygos autorius.

Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and  How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).

Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.

Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.

Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).

Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.

Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo  metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.

2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.

Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų  diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB  darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.

Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą  kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d.  išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.

Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių  Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.

Parengta pagal LETA

2021.02.05; 14:34

Įkalinto Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno rėmėjai sekmadienį kviečia žmones į naujus visuotinius protestus. Demonstracijos planuojamos daugiau kaip 100 šalies miestų, pranešė opozicijos lyderio komanda. Žinybos primygtinai įspėja dėl dalyvavimo nesankcionuotose akcijose.
 
Sostinės Maskvos centre dėl čia 12 val. vietos laiku (11 val. Lietuvos laiku) planuojamų protestų bus uždarytos septynios metro stotys.
Jau praėjusį savaitgalį šimtai tūkstančių žmonių daugiau kaip 100 miestų reikalavo paleisti A. Navalną ir kartu protestavo prieš prezidentą Vladimirą Putiną. Per protestus, žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, buvo sulaikyta apie 4 000 asmenų, būta daug sužeistųjų.
 
Kad užgniaužtų naujus protestus, šią savaitę rusų tarnybos ėmėsi ryžtingų veiksmų prieš vyriausybės kritiko bendražygius. Penktadienį dviejų mėnesių namų arešto bausmės skirtos A. Navalno broliui Olegui, jo įkurto Kovos su korupcija fondo teisininkei Liubov Sobol ir kitiems rėmėjams. 30 dienų arešto bausmę atliekantis A. Navalanas  paragino žmones dalyvauti naujuose protestuose. „Išeikite ir nebijokite“, – rašė jis.
 
A. Navalnas buvo sulaikytas prieš dvi savaites iš karto po to, kai iš Vokietijos grįžo į Rusiją. Vokietijoje jis penkis mėnesius gydėsi po apnuodijimo „Novičiok“ grupės kovine medžiaga. 44-ejų A. Navalnas dėl nusikaltimo kaltina V. Putiną ir federalinę saugumo tarnybą (FSB).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.31; 12:00

Aleksejaus Navalno žmona Julija ir pats Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Šeštadienį per opozicijos protestą Rusijos sostinėje Maskvoje, kurį rengti ragino suimtas opozicionierius Aleksejus Navalnas, buvo sulaikyta ir jo žmona Julija Navalnaja.
 
„Atsiprašau už prastą kokybę. Apšvietimas čia labai prastas“, – savo instagramo paskyroje rašė ji ir pasidalino nuotrauka iš autobuso, kuriuo vežami sulaikyti asmenys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.23; 15:20

Kremliaus bokštai
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.

Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.

Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.

Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.

Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).

Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.

Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.

Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę. 

Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR“! – ir bus jums tada geležinkelis.

2021.01.08; 14:30

Spynelė. Slaptai.lt nuotr.

Maskva antradienį išplėtė Vokietijos pareigūnų, kurių neįsileis į Rusiją, sąrašą, atsakydama į ES sankcijas Rusijai, kurios buvo įvestos dėl Rusijos kibernetinių išpuolių Vokietijos parlamente.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad, atsakydama į spalį įvestas „destruktyvias“ ES sankcijas, „Maskva nusprendė išplėsti sąrašą Vokietijos piliečių, kuriems draudžiama įvažiuoti į Rusiją“.
 
ES ir Jungtinė Karalystė spalį aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnams įvedė sankcijų dėl įtarimų, kad jie prisidėjo prie kibernetinės atakos prieš Vokietijos parlamento kompiuterių tinklą 2015 m.
 
2015 m. balandį ir gegužę įvykdyta kibernetinė ataka visiškai paralyžiavo Bundestago IT infrastruktūrą, o visos parlamento sistemos kelioms dienoms buvo atjungtos nuo interneto.
 
Rusijos karinės žvalgybos agentūros (GRU) vadovui Igoriui Kostiukovui ir žvalgybos pareigūnui Dmitrijui Badinui buvo uždrausta atvykti į ES, o čia buvęs jų turtas įšaldytas.
 
Rusija antradienį nepatikslino, kuriems konkrečiai Vokietijos pareigūnams bus draudžiama atvykti į Rusiją, tačiau šie asmenys esą yra aukšto rango žvalgybos tarnybų ir Gynybos ministerijos pareigūnai.
 
Rusijos Užsienio reikalų ministerija ES kaltinimus, kad Rusija prisidėjo prie programišių atakos, pavadino „pretekstu“.
 
Maskva ir Briuselis pastaruoju metu apsikeitė sankcijomis, įskaitant maisto importo draudimus, dėl Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimo.
 
Elzbieta Reivytytė (AFP)
 
2020.12.30; 03:00

Maskvoje šeštadienį prasidėjo masinio skiepijimo nuo COVID-19 programa. Rusijos sostinėje esančiose klinikose pirmiausia bus skiepijami tie žmonės, kuriems gresia didžiausias užsikrėtimo pavojus, informuoja BBC.
 
Vakcinavimui naudojama pačios šalies sukurta vakcina nuo COVID-19 „Sputnik V“. Jos kūrėjai teigia, kad vakcinos veiksmingumas siekia 95 proc., ir ji nesukelia rimto šalutinio poveikio.
 
Tūkstančiai žmonių užsiregistravo savaitgalį gauti pirmą vakcinos dozę, tačiau dar nėra aišku, kiek dozių Rusijai pavyks pagaminti ir kiek žmonių iš viso galės būti paskiepyti.
 
Manoma, kad gamintojai į rinką iki metų pabaigos išleis 2 mln. vakcinos dozių.
 
Apie masinio skiepijimo programą anksčiau šią savaitę paskelbęs Maskvos meras Sergejus Sobianinas sakė, kad 13 mln. gyventojų turinčiame mieste vakcinavimo prioritetas teikiamas mokyklų darbuotojams, medikams ir socialiniams darbuotojams.
 
Jis sakė, kad šis sąrašas plėsis, kai bus pasiekiama daugiau vakcinos dozių.
 
Registruodamiesi internetu, 18–60 metų amžiaus minėtų profesijų miesto gyventojai galėjo užsirašyti nemokamai paslaugai, teikiamai 70-yje visame mieste išsidėsčiusių klinikų.
 
Jos dirbs nuo 8 val. iki 20 val. vietos laiku.
 
Vakcina nebus suteikiama žmonėms, per pastarąsias 30 dienų gavusiems kitų skiepų, taip pat žmonėms, per pastarąsias dvi savaites sirgusiems kvėpavimo takų ligomis, sergantiems chroniškomis ligomis žmonėms bei nėščioms ir krūtimi maitinančioms mamoms.
Kiekvienas žmogus gaus dvi vakcinos dozes, antroji bus suleista praėjus 21 dienai po pirmosios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.05; 12:00

Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.

Smarkiai augant Covid-19 infekcijų skaičiui, vyresnio amžiaus maskviečiams ir toliau neleidžiama palikti savo namų. Rugsėjo gale paskelbtas atitinkamas nurodymas pratęstas iki sausio 15 dienos, pranešė Rusijos sostinės meras Sergejus Sobianinas. Palikti savo namus draudžiama vyresniems nei 65 metų ir chroniškomis ligomis sergantiems žmonėms.
 
Ir toliau liks uždarytos vaikų laisvalaikio įstaigos. Įmonėms nurodyta, kad mažiausiai 30 proc. personalo dirbtų nuotoliniu būdu.
 
S. Sobianinas paskelbė, kad ir Naujieji metai šiemet galės būti švenčiami tik kaip „šeimos šventė“ – „nedideliame namiškių rate“.
 
Rusijoje naujų viruso atvejų skaičius kasdien muša rekordus, Ketvirtadienį pranešta apie daugiau kaip 25 400 naujų užsikrėtimų. Rekordinis ir praėjusios paros mirčių skaičius – 524.
 
Vien tik Maskva pranešė apie 6 075 naujus viruso atvejus, mirčių padaugėjo 73 iki 8 603.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.26; 17:00

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Dvikova

Nekenčiau karinių budėjimų. Rusiškas jų pavadinimas – „nariad“. Jie trukdavo parą. Nuo vakaro iki vakaro. Atrodytų – menkniekis. Bet tik tiems, kurie šio „malonumo“ nėra ragavę. Man jie buvo tarsi peilis po kaklu. Išsekindavo ir fiziškai, ir morališkai. Iščiulpdavo visą gyvastį, kurios beliko menkos kruopelytės po trejetą mėnesių trunkančios karinės tarnybos viename iš Maskvoje dislokuotų karinių dalinių.

Jau ir taip tarsi klipata vilkau kojas, iškamuotas žygiavimo, bėgiojimo, šaudymo pratybose, nukankintas alinančio darbo statybose, bemiegių parų, kai net keletą kartų pernakt skubiai  į rikiuotę šaukdavo mokomasis „aliarmas“… O čia, žiūrėk, po visų dienos kančių vėlai vakare, užuot kritęs į girgždančią geležinę lovą ir užmigęs mirtinu miegu, privalai vėl „kariauti“. Vėl – ant kojų, vėl bėgioji iškišęs liežuvį, vėl – be miego.

Oi, sprangi vadinamojo „dnievalno“ duona. Kiaurą naktį stoviniuoji laiptinėje prie spintelės, ant kurios pritvirtintas telefonas, specialiu ryšiu jungiantis kuopą su štabu. Atsakinėji į skambučius, kodėl kuopos vadas Diadko dar neatėjęs į pasitarimą, kur velnias nešioja leitenantą Grišiną, ar seržantas Džamburščinas žino, kad jo laukia įsiutęs majoras Volkovas… 

Nuo akstyvo ryto iki pat sutemų prižiūri tvarką kareivinėse, ne duok Dieve, kur nors kampe voliosis bent viena nuorūka, bent vienas degtukas. Rūpiniesi, kad valgykloje būtų laiku patiekta vakarienė iš darbų sugrįžtantiems 3-iosios kuopos kareiviams, kad nuo stalų niekas nenušvilptų nė vienos porcijos…

Nusnūsti bent keletą valandėlių – kaip pasiseks. Jei seržantas padorus – nesugalvos beprasmių užduočių. O jei nusišypsos „laimė“ budėti drauge su karininkams įsiteikti trokštančiu išverstakūriu, po kariuomenės planuojančiu tęsti karinę karjerą, – verčiau, remiantis mūsų pulke paplitusiu vaizdingu, bet šokiruojančiu posakiu, pasikark ant pirmos šakos. Tokie pataikūnai seržantai būtinai spygaus, kad kareivinės privalo blizgėti skaisčiau nei Anglijos karalienės rūmai.

Iki kariuomenės Maskvoje belikusios kelios dienos. Vytauto Visocko nuotr.

Dar labai svarbu, ar sutariama su antruoju „dnevalnu“. Jei šauktinis būdavo protingas, vargus pasidalindavome per pusę – lygiomis dalimis. O jei tas dėdavosi esąs iš mandrųjų kastos, tai ir apsistumdydavome, kam atėjo metas griebtis šluotos.

Taip nutiko ir tą gūdžią 1985-ųjų sausio naktį. Laiptinėje buvo labai žvarbu. Už lango – greičiausiai 25 laipsniai šalčio. Maskvoje – gili sibirietiška žiema. Išklypusios nuo dažno varstymo durys apačioje tebūdavo menkai privertos. Net ir norėdamas jų aklinai neužremsi. Tad šaltis brovėsi pro visus plyšius. Virš manęs krenkštė, čiaudėjo toks pat „dnievalnas“ kaip ir aš – tik iš kitos, mums virš galvų įsikūrusios antrosios kuopos. Vaikinas kartais šūktelėjimu primindavo, jog verčiau nemiegočiau. Bet kada galįs užgriūti budintis karininkas. Jei taip atsitiktų, aš turėčiau garsiai sukosėti, kad jis spėtų kaip įgeltas pašoktų iš miegų.

Jam – gerai. O kas mane perspės? Jei pats nesusmuksiu, užliūliuotas miegų, būtinai įspėsiu. Paprasčiausias kareiviškas solidarumas – gal jis man kada nors padėsiąs? Bet ilgiau priešintis akis lipinančiam miegui nebepajėgiau. Jei tik galėčiau, krisčiau kad ir ant šaltut šaltutėlių laiptų ir miegočiau miegočiau miegočiau. Be prabudimų. Taip ir užsnūdau, sapnuodamas gimtuosius namus. Kūną apėmė toks malonus saldumas, kad buvau tikrų tikriausiai patikėjęs: pučiu į ūsą smagiai įsisukęs į minkštus patalus gimtojoje Žirmūnų gatvėje Vilniuje…

O būta visai kitaip. Iš tiesų sėdėjau nepatogiai užkėlęs užpakalį ant spintelės, nugara atsirėmęs į sieną ir nuo šalčio susigūžęs į menkai bešildančią kareivišką milinę. Visai ne mieluosiuose Žirmūnuose, o kažkur netoli Maskvos centro. Rajonas, kur įsikūręs mūsų statybos batalionas, vadino Beskudnikovais.

Nežinau, kiek minučių atsirėmęs sienon miegojau. Iš brangiųjų Žirmūnų į bjauriuosius Beskudnikovus parplasnojau pajutęs, kaip nematoma ranka nuo manęs atsargiai nukelia kareivišką kepurę. Išsigandęs pašokau, plačiai pramerkiau akis. Tikrai – prieš mane stovįs pulko karininkas. Pistoletu ginkluotas majoras Michailovas ir du „kalašnikovais“ ginkluoti sargybiniai. Visiems ant rankų – ryškūs raudoni raikščiai su užrašais „dežurnyj po polku“.

Įkliuvau. Pagal instrukciją sėdėt ant spintelės, tuo labiau snūduriuoti, – mirtina nuodėmė. Be to, privalėjau budinčiam karininkui nedelsiant atiduoti pagarbą išpyškindamas senų seniausiai mintinai išmoktą sakinį: „budėjimo metu incidentų neužfiksuota“. Tik, bėda, pagarbos atiduoti nebegalėjau, nes karininkas, niekšelis, tyliai užkopęs laiptais suspėjo nuo galvos nuplėšt kepurę. Neturėjau teisės jam atiduoti pagarbos, nes ranka nepridedama prie smilkinio, jei galva – be kepurės. Tokios taisyklės galiojo, kai tarnavau svetimoje armijoje. Bet jei neatiduosiu pagarbos, – vėl tragedija. Už pagarbos neatidavimą numatyta ne menkesnė bausmė. Kvaila situacija. Ar pajėgsiu išsisukti?

Apie padėtį kuopoje pranešiau neatiduodamas pagarbos, užsikirsdamas, painiodamas žodžius. Majoras Michailovas, regis, to tik ir laukė.

  • Už pagarbos neatidavimą skiriu tris budėjimus be eilės, – taip jis įvertino mano raportą.

Trys „nariadai“ skambėjo kaip mirties nuosprendis – laukia trys ilgos, varginančios bemiegės naktys. Menkas biznis: už keliolika minučių saldžių sapnų laiptinėje praradau tris naktis šiltoje lovoje.

Sumečiau, kad galbūt suminkštinsiu majoro širdį išpyškindamas raportą dar sykį, tik jau pridėjęs ranką prie tegul vis dar kepure nepridengtos galvos.

Be reikalo. Dar labiau susipainiojau. Iš šono, matyt, atrodžiau komiškai. Verčiau reikėjo palaukti, kol majoras grąžins tą prakeiktą kepurę su raudona žvaigžde.

Išgirdęs pakartotiną mano raportą majoras vos nepuolė kvatoti, bet susivaldė. Paskui rūsčiai susiraukė: „Už pagarbos atidavimą be kepurės skiriu dar tris budėjimus be eilės“.

Na, dabar tai jau tikrai galas – tiek naktų be miego, tegul ir ne iš eilės, – neatlaikysiu. Palūšiu, neištversiu.

Stovėjau įsitempęs, sugniuždytas, pasimetęs. Majorą lydintys seržantai iš štabo kuopos tuo metu tikrino kareivines, pagalbines patalpas. Sugrįžę pranešė, kad visur švaru, ramu, visi miega, lovose – tiek kareivių, kiek užrašyta budėjimo žurnale. Nei daugiau, nei mažiau.

Tik tada, kai seržantai patikino, jog nieko įtartino nepastebėję, karininkas teikėsi grąžinti kepurę. Ją vikriai užsimaukšlinau ant plikės. Stipriai užsimaukšlinau. Kad daugiau niekas nuplėšti nepajėgtų.

Lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas, lyg kažko lūkuriuodamas karininkas vėl perklausė manęs, ar nėra dezertyravusiųjų, girtų, muštų.

Pakartojau, kad „tikrai viskas tvarkoj“. Tai ištaręs atidaviau pagarbą jau pagal statutą, kaip priklauso. Ir čia pat susigriebiau, kad vėl – „viskas taip blogai, kad blogiau nė nesugalvosi“. Sakydamas, kad nėra sumuštų, aš akiplėšiškai meluoju. Meluoju tiesiai į akis. Ir karininkas tai puikiai supranta. Gavusiųjų į kaulus esama. Aš juk – subaladotas „draugų“ iš saulėtojo Uzbekistano.

Išgirdęs kategorišką patikinimą, jog apstumdytų kuopoje nėra, majoras specialiai  pažvelgė man į veidą. Įsistebeilijo atidžiai, smalsiai. Net iš tolo pažvelgus į mane buvo aišku, kad su kažkuo ne itin sėkmingai aiškinausi tarpusavio santykius. Smakras – nubrozdintas. Po akim – mėlynė. Viena akinių auselė priklijuota lipnia juostele.

  • Sakai, nėra aukų, – perklausė majoras ir paprašė atrakinti kuopos seržantų kambarį.

Pakvietė pokalbiui. Įtariau, kad mėgins išsiaiškinti, su kuo muštasi. Tebuvau vos keletą mėnesių atitarnavęs „dūchas“, nežinojau visų nerašytų pulko taisyklių, bet buvau girdėjęs, jog negalima išduoti skriaudėjų. Taip pat rikiuotės metu karininkai buvo išaiškinę, kad naujokai maždaug pusę metų naudojasi ypatinga privilegija – galį daužytis kad ir medinėmis taburetėmis bei kariškais diržais su visais pulko „seniais“ kiek geidžia širdis. Visuomet bus kalti „seniai“.

Tačiau tą žvarbią sausio naktį, stovėdamas seržantų kambaryje priešais nepažįstamą rusų karininką, nusprendžiau neatvirauti. Juolab kad pagrindinė šio majoro užduotis – rūpintis statybinėmis medžiagomis, kareiviškais batais, patalyne, virtuve ir kitais panašiais klausimais. Tada nė neįtariau, kad šios ne itin garbingos ūkvedžio pareigos tėra priedanga. Paaiškinau jam taip: „Pats kaltas. Pradėjau gintis, bet nevykusiai, nepasisekė“.

Tai – gryniausia tiesa. Į muštynes įsivėliau kažkaip nedrąsiai, neužtikrintai. Lyg išsigandęs. O jei būčiau juos griebęs vyriškai, galėjo baigtis jos bent mažumėlę sėkmingiau. Bet kam dabar graužtis? Vis tiek nieko nebepakeisi.

Užjausti majoras neskubėjo. Bet majorui nė kiek nerūpėjo ir mano skriaudėjų pavardės. Netikėtai Michailovas pradėjo dalinti patarimus. Keistai man pasirodė jo pamokymai, kaip turėčiau elgtis. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad jis paprotinti mane mėgina nuoširdžiai, tarsi gero linkėdamas. Buvo griežtas, tačiau jo griežtumas priminė tėvišką rūpestį.

Patylėjęs majoras užsirūkė, truktelėjo keletą kartų į plaučius dūmų, ir rėžė iš peties:

  • Tu juk dziudistas, net varžybose dalyvaudavai, tai ko čia išskydai?

Tada neatkreipiau dėmesio, iš kur jis žinąs, kad, būdamas moksleiviu, keletą metų lankiau dziudo treniruotes. Atvežtas į pulką apie tai niekam nepasakojau, jokiose anketose nerašiau.

Nesulaukęs atsakymo majoras susidomėjo, ko gi aš vis tik pabūgau, kad, užuot kovęsis iki pabaigos, akis už akį, dantis – už dantį, vis tik nuleidau rankas.

Kodėl išsigandau? Kvaila taip teirautis. Juk ir taip viskas aišku. Atsakiau pyktelėjęs:

  • Kai tave apsupa dešimt uzbekų ir visi šaukia naktį papjausią, iš kur tos drąsos bepaimsi…

Tokį atsakymą išgirdęs majoras nenustebo. Kiek pasvarstęs, kokius žodžius verta parinkti, ramiai paaiškino:

  • Tai visų naujokų klaida. Jus kausto baimė rimtai pasišvaistyti kumščiais. O tu vyriškai užvošk. Kad kraujais apsilaižytų. Kad iš koto išvirstų. Nesigailėk. Jei gerai įkrėsi, atsitrauks, pradės gerbti. Patikėk, nekils ranka mosuoti durklu. O jei tūpčiosi kaip boba, nereikės nė peilio – papjaus be geležėlių.

Išeidamas garsiai pareiškė, kad visus man paskirtus „nariadus“ atšaukia. Nereikės man šešetą papildomų naktų kurksoti prie spintelės tarsi šuniui, pririštam prie būdos.

Štai tada ir pajutau simpatiją majorui Michailovui, kuris, kaip paaiškėjo su juo atsitiktinai susitikus Kaliningrade po kelerių metų, oficialiai ėjo pulko vado pavaduotojo užnugariui pareigas, o iš tikrųjų darbavosi Ypatingąjame skyriuje, kurio agentai stebėdavo politines nuotaikas kariniuose daliniuose – kad nekiltų perversmų, kad nevogtų ginklų, neskleistų antitarybinės propagandos.

Kareiviškas albumas. Slaptai.lt nuotr.

Majoro Michailovo patarimų neužmiršau. Jaučiau, kad jis – teisus. Nežinojau kodėl, bet įtariau, kad jis tikrai norįs man padėti. Tąsyk, kai susimušiau su uzbekais, tikrai susigrūmiau kažkaip vangiai, neužtikrintai, tarsi bijodamas, jog jei laimėsiu, jie naktį vogčiomis būtinai atsėlins į kareivines ir, ant galvos užmetę paklodę, subadys durklu. Tad geriau – nerizikuoti…

Bet juk moldavų – nesupjaustė. Taip, išdrįsusius pasipriešinti naujokus iš Moldavijos vieną tamsią naktį išvertė iš geležinių lovų, ant galvų užmetė paklodę ir suspardė. Tie vargšai net nežinojo, kas juos sunkiais kariniais batais trankė į galvą, pilvą, nugarą.

Bet peilių nebuvo. O sumušti moldavai nenusiminė. Kitą kartą, kai kilo ginčas, kam privalu plauti kareivines, du drąsūs jaunuoliai iš Kišiniovo vėl įsivėlė į grumtynes su metus ar pusantrų metų atitarnavusiais senbūviais. Daužėsi taip, lyg būtų gyvybės ir mirties klausimas. Ir vėl naktį atėjo jų lupti. Bet moldavai jau buvo pasiruošę sutikti naktinius svečius. Priešinosi tarsi į kampą užspeisti laukiniai vilkai. Kilo triukšmas, seniams antrą sykį jų nuskriaust jau nepavyko. Patys, gėdingai pabrukę uodegas, spruko iš kuopos. Daugiau moldavų niekas nebeskriaudė. Paliko ramybėje. Nutiko lygiai taip, kaip sakė Michailovas.

Tad gal ir man parodžius kietus kumščius? Blogiau nebus. Jei stumdys į visas puses, kas tik netingi, demobilizacijos nesulauksiu. Arba kojas pakratysiu, arba protelis pasimaišys. Jei treneris žinotų, kaip įklimpau, būtų piktai išbaręs: „Kam penketą metų liejai prakaitą ant tatamio? Kad kariuomenėje profesionaliai per petį nepermestum nė vieno smulkaus niekšelio! Ir tau – ne gėda?“

Žodžiu, po to keisto pokalbio su majoru Michailovu seržantų kambaryje, ėmiau save drąsinti. Bent menkiausia agresija, – aš atsakau tuo pačiu. Nė nesvarstydamas. Todėl kai atėjo toji proga, jau buvau įtikinęs save – nė mažiausio atsitraukimo. O nutiko tai prausykloje. Mano šaukimo kareiviai rūkė, aš, atsirėmęs į palangę, nuobodžiauvau, kai įėjo du čečėnų tautybės jaunuoliai. Ne iš mūsų kuopos, bet elgėsi taip, lyg būtų viešpačiai.

Netrukus paaiškėjo – į mūsų kuopą kruoščiai išblizgintais kerzavais batais atbildėjo aplankyti žemiečių. Nerado. Užsuko mūsų prausyklon parūkyti. Iš karto pajutau, kad puls kabinėtis, ieškos priekabių. Nuojauta neapgavo.

Tik šį sykį būta mažyčio niuanso – tie du čečėnai buvo ką tik pašaukti. Mes – vieno ir to paties šaukimo. 1984-ųjų ruduo. Jei susimušime, tai bus naujokų tarpusavio muštynės. Privilegija, jog visuomet kalti būsią „seniai“, – dabar nebegaliotų. Be to, pulke būta ir vadinamųjų „senių“ čečėnų, jau vienerius metus atitarnavusių. Taigi čečėnai naujokai, skirtingai nei mes, iš Baltijos kraštų, turėjo galingų užtarėjų. Dar viena detalė – čečėnai buvo pavydėtinai vieningi. Jie savų bėdoje niekad nepalieka. Susipykęs su vienu čečėnu būtinai tapsi visų pulke tarnaujančių čečėnų priešu.

Tie du jauni kalniečiai pareikalavo – atnešk cigarečių, surask degtukų. Jų tamsios kaukazietiškos akys krypo mano pusėn – buvau aukštas, stipriai sudėtas, bet su akiniais ant nosies. Kažkodėl kariuomenėje visi skriaudėjai labai norėdavo sudaužyti manuosius akinius. Tie akiniai juos tiesiog erzino. Kaip raudonas skuduras – įsiutusį bulį per televizorių matytoje ispaniškoje koridoje.

Aš buvau pasiruošęs rietis iki pergalingos pabaigos. Taip ir niežėjo į darbą paleisti kumščius. Buvau užsibrėžęs, jog majoro Michailovo patarimu bent vieną kartą privalau pasinaudoti. Dabar – kaip tik išaušo tokia diena. Jei ne dabar, tai kitą sykį bus dar sunkiau sukaupt drąsos. Šiandien arba niekados. Arba išsiveršiu iš užburto pažeminimų rato, arba aš – pagarbos nevertas skuduras.

  • Nerūkau, – atsainiai atkirtau.
  • Mums nusišikt, rūkai ar nerūkai. Surask cigarečių ir degtukų, ir greičiau. Cigarečių reikia mums.
  • Jei trokštate dūmą plėšti, patys rūpinkitės. Į mane daugiau tokiais idiotiškais prašymais nesikreipkite, – atrėžiau.

Juos labiausiai užgavo užuomina apie idiotizmą.

  • Tu gyvent nebenori?“ – staiga sukilo kaip įgelti.
  • Tai jums mažai beliko gyventi, – nepasimečiau.

Mano šaukimo kareiviai pasitraukė iš prausyklos, palikdami vietos grumtynėms. Likau aš vienas ir tie du čečėnai. Muštynės – neišvengiamos.

Iš pradžių puolė stambesnis. Jis buvo užtikrintas, kad išsigąsiu, gavęs keletą smūgių į veidą. Bet buvau taip supykęs, taip įsiutęs, kad galėjau jį suplėšyti į gabalus. Sėkmingai atmušiau pirmąjį smūgį, paskui antrą, ir tada pavartojau vieną iš dziudo metimų, kurį man dažniausiai pasisekdavę atlikti tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Čiupau jį už rankovės, pats sukdamasis palindau po juo ir tada švystelėjau bendraamžį per petį ant žemės.

Diplomas, skelbiantis apie dziudo varžybose laimėtą trečiąją vietą. Slaptai.lt nuotr.

Metimą pavyko atlikti nepriekaištingai. Treneris būtų net paplojęs. Idealiai švystelėjau nelaimėlį per petį todėl, kad nebijojau suklysti. Jei bent akimirką prieš metimą būčiau suabejojęs, viską galėjau sužlugdyti. Tokia geležinė, nesulaužoma imtynininkų taisyklė: jei nusprendei mesti varžovą, tai ir mesk, nė kiek neabejodamas pergale. Tada pergalė ir ateisianti.

Iš netikėtumo čečėnas žlegtelėjo ant plytelių tarsi bulvių maišas. Trinktelėjo taip, kad net išgirdau, kaip galva kaukštelėjo į plyteles. Jis nebepakilo muštis – tik apsivertė ant šono, raitydamasis iš skausmo. Jis turėjo užsigauti ne tik nugarą, bet ir galvą.

Pamatęs ant plytelių besiraitatį iš skausmo draugą puolė antrasis, kiek mažesnis. Prieš jį panaudojau kitą, dar efektyvesnį metimą. Čiupau už abiejų rankovių, vieną savo koją vikriai įrėmiau jam į pilvą, ir tuomet pats verčiausi ant nugaros. Apstulbusį čečėną permečiau per save. Jis krito skaudžiai trenkdamasis į vamzdžius ar prausyklos kampą. Kaip ir pirmasis, taip ir antrasis liko gulėti, inkšdamas iš skausmo.

Du dziudo metimai taip puikiai pavyko, kad apie geresnę baigtį nė svajoti negalėjau. Niekas ir iš mačiusiųjų nė neįtarė, kad muštynės baigsis būtent taip. Tik du švystelėjimai, užtrukę vos keliolika sekundžių, ir neįveikiamais laikyti čečėnai – sutriuškinti. Netrukus į prausyklą atskubėjo budintis seržantas, atlėkė kuopos vadas, įsiveržė keletas įsiaudrinusių čečėnų. Tuos du vargšus tautiečius jie sugriebę už parankių nutempė į sanitarinę dalį, kuopos vadas liepė nedelsiant ateiti į jo kabinetą suraityt pasiaiškinimą, o vyresnieji čečėnai mane lydėjo bauginančiais šūksniais – „tavo dienos suskaitytos“.

Keista, bet baimės nejaučiau. Atlikau tai, ką seniai turėjau padaryti, dar pirmosiomis dienomis. Puikiai žinojau, kad taip, kaip vargau pirmuosius tris mėnesius, nebeįmanoma ilgai išsilaikyti. Turiu perlaužti likimą sau naudinga kryptimi, kitaip užvaikys negyvai.

Mintyse džiūgavau, kad panaudodamas metimus nesusimoviau. Dėkojau tėvui, kad kadaise privertė lankyti dziudo pamokas. Juk sykį, nebeatlaikydamas fizinių krūvių, buvau slapta metęs. Bet tėvas užsižiūrėjo, kad išskydau, ir beveik per prievartą, sugėdinęs, vėl įkalbėjo treniruotis. Antrą kartą pradėjęs mokytis muštynių šio užsiėmimo nemečiau. Dėkojau ir treneriui, kuris vertė kiekvienos treniruotės metu atlikti ne mažiau dviejų šimtų metimų. Jis vis mėgo pabrėžt: „tikram dziudistui užpuoliką permesti per petį turi būti taip paprasta ir lengva kaip kitam – nusišnypšti nosį“.

Po garsiųjų muštynių karinė tarnyba klojosi kaip įparsta – budėjimai, žygiavimo pratybos, išvykos į statybas. Tiesa, po incidento kitą dieną buvau iškviestas pas pulko budintįjį karininką. Už stalo sėdėjo tas pats majoras Michailovas. Iš jo balso intonacijų supratau, kad pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Majorui Michailovui labai patiko, jog aš vis tik paklausiai jo patarimų. Jis nė neslėpė, kaip maloniai pradžiugintas.

  • Bet jie juk ateis pas mane naktį… – ištariau tai, kas mane labiausiai neramino.

Majoras Michailovas šyptelėjo:

  • Neateis, nes žybtelėjai kaip derėjo. Dabar visas pulkas žino, kad tavęs verčiau neliest.

Keletas naktų praslinko ramiai, be nuotykių. Bet vieną naktį, maždaug prabėgus savaitei po muštynių, jie vis tik atėjo. Buvo pats vidurnaktis. Kietai knarkiau. Tik negera nuojauta pasąmonei kuždėjo, kad privalau kuo skubiau prabusti, nes jau čia pat – didelė nelaimė. Pramerkiu akis – akurat. Stovi vienas čečėnas, iš tų, kurie atitarnavę vienerius metus ir užsitarnavę nepalaužiamų, neįbauginamų mušeikų autoritetą.

  • Renkis, reikia aptarti keletą reikalų. Mūsų laukia valgykloje, – ištarė šiuos žodžius nei priešiškai, nei draugiškai.

Nieko neatsakiau. Jei imsiu priešgyniauti, girdi, niekur naktimis nevaikščiosiu, jei pulsiu kvailai teirautis, kam, kodėl, – teparodysiu silpnumą. Nė žodžio neištaręs pakirdau iš lovos, apsirengiau ir nukulniavau paskui čečėną. Valgyklos būta kitame pulko gale. Ėjome pakampiais, vengdami blausiai šviečiančių žibintų. Nenorėjome, kad pastebėtų budintis karininkas. Naktį draudžiama slampinėti po pulko teritoriją.

Buvau filosofiškai nusiteikęs – nuo likimo nepabėgsi. Jei valgykloje – tai valgykloje. Jei pašnekučiuoti – kodėl gi nepasišnekėti. Jei vėl lįsite – vėl prisiminsiu ant tatamio išmoktas gyvenimiškas pamokas. Tiesa, dar pagalvojau apie majorą Michailovą. Nejaugi jo patarimas šį kartą nesuveikė?

Užėjome į valgyklos kambariuką, kur paprastai valgydavo seržantai ir karininkai. Atidarius duris pastebėjau, jog ne visos lempos įjungtos. Kambaryje su keliais stalais ir suolais tvyrojo prieblanda. Bet vis tik buvo aikškiai matyti, kad prie stalų atsipalaidavę sėdį gal net penkiolika čečėnų. Tarp jų – ir tie du, kuriems pavyko aplaužyti šonus. Ant stalo arbatinukas, sklidinas garuojančios arbatos, didžiulis puodas, iš kurio veržiasi kepintų bulvyčių aromatas, ant padėklo papjaustyta duonos.

Ko jie norės iš manęs? Kad viešai atsiprašyčiau tų dviejų padaužų? Niekuomet. Niekada. Tegul jie manęs atsiprašo. Galvoje zujo netikėčiausi variantai.

Kai įžengiau vidun ir tylėdamas įsistebeilijau į juos, savo gomuringa kalba besiginčiję čečėnai nutilo. Atsistojo amžiumi pats vyriausias, įtakingiausias čečėnas.

  • Mes tave pakvietėme, kad atsiprašytume už savo brolių nederamą išsišokimą, – ištarė čečėnas.

Tokių žodžių išgirsti nesitikėjau. Nujaučiau, kad čečėnai neskriaudžia tų, kurie elgiasi drąsiai, kad turį labai protingai sukonstruotą garbės kodeksą. Tačiau žinojau ir apie jų „kraujo kerštą“.

Čečėnas tęsė:

  • Mano tautiečiai buvo neteisūs, jie neturėjo teisės tau nurodinėti. Neturime jokių priekaištų, kad taip pasielgei. Mes nusprendėme, kad tikras vyras kitaip ir negalėjo pasielgti. Tu gynei savo garbę ir ją apgynei. Mano jaunieji broliai tavęs visų mūsų akivaizdoje norėtų atsiprašyti ir visiems laikams užmiršti incidentą.

Tie du čečėnai pakilo iš už stalo ir tikrai atsiprašė. Mačiau, kad jiems nemalonu, sunku tarti atsiprašymo žodžius, bet atsiprašė jie nuoširdžiai.

Aš stovėjau apstulbęs. Niekaip nesupratau, kas tai – tikrovė, ar aš vis tik sapnuoju? Jie juk galėjo mane suplėšyti į mažiausius gabaliukus. Bet jie prašo mano atleidimo…

Nutaisiau rūsčią miną. Tačiau žodžius, jog nebelaikau piktumo, jog linkęs viską pamiršti, ištariau garsiai, aiškiai.

Tada man teko apsikabinti su jaunuoliais, su kuriais prieš keliolika dienų mušiausi ir nekenčiau jų labiau už viską pasaulyje.

Jie mane pakvietė prie stalo paskanauti kepintų bulvių. Kepintos bulvės kareiviui – didžiausias delikatesas. Duona su sviestu – taip pat delikatesas. Bevalgant čečėnai prisiekė krauju, kad jei mane kas nors skriaus, jie man padėsią.

1985-ieji, Maskva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir savo pažadą tęsėjo, kai vėl susikivirčijau su uzbekais. Buvome sutarę, kad vakare, grįžęs iš darbų, su čečėnais patrauksiu aiškintis santykių su šauktiniais iš Taškento. Tačiau tą vakarą sugedo sunkvežimis, turėjęs mane parvežti iš statybų. Grįžau į pulką pavėlavęs trejetą valandų. Iškart nulėkiau pas čečėnus tartis dėl kito vakaro. O šie nuramino: nusibodo jiems laukti manęs, tai vieni nukiūtino pas brolius musulmonus iš Uzbekistano – liepė nuo manęs atsikabinti. Uzbekai pažadėję gerbti aukštąjį lietuvį.

Daugiau bėdų dėl agresyvių uzbekų tikrai neturėjau. Jei atvirai, išnyko ir visos kitos bėdos. Pradėjau gyventi kaip inkstas taukuose. Pats nieko neskriaudžiau, bet ir manęs niekas nebeskriaudė. Užteko tų dviejų metimų…

Taigi majoras Michailovas, pasirodo, buvo tūkstantį kartų teisus!

Kodėl jis rūpinosi, kad pulke niekas nemuštų lietuvių? Kaltas lietuviškas kraujas. Tame iš Kaliningrado į Maskvą bildančiame traukinyje karininkas prisipažino, kad jo proseneliai kilę iš Lietuvos, buvę tikrais lietuviais.

Slaptai.lt portalas

2020.09.29

Kumštis. Slaptai.lt nuotr.

Per užpuolimą Rusijos sostinėje Maskvoje sunkiai sužalotas žurnalistas, Kremliaus kritikas Jegoras Žukovas. Kaip pranešama, du nežinomi vyrai užpuolė ir sumušė J. Žukovą prie jo namų.
 
22 metų amžiaus vyras atvežtas į ligoninę su sužalotu veidu ir, įtariama, smegenų trauma.
 
„Liudininkų teigimu, jį užpuolė du banditai, kurie paspruko paspirtukais. Nepaisant sužalojimų, Jegoras išlieka ramus ir net juokauja apie tai, kas nutiko“, – teigė jo atstovas Stasas Toporkovas.
 
Rusijoje gerai žinomas tinklaraštininkas J. Žukovas nuo tada, kai valstybė uždraudė jam turėti savo vaizdo įrašų kanalą internete, dirba radijo stotyje „Echo Moskvy“.
 
J. Žukovas – nuožmus prezidento Vladimiro Putino kritikas – tapo žinomas dėl dalyvavimo opozicijos protestuose. Kadaise jis teigė, kad pats nori būti prezidentu.
 
2019 metų rugpjūtį jis buvo areštuotas dėl dalyvavimo masiniuose protestuose Maskvoje.
 
Rusijos opozicijos aktyvistai skundžiasi, kad po referendumo dėl Konstitucijos pakeitimų padaugėjo išpuolių prieš juos ir baudžiamųjų teisinių bylų prieš Kremliaus kritikus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.31; 15:44

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka susitarė artimiausiomis savaitėmis susitikti Maskvoje, sekmadienį paskelbė Kremlius, informuoja „Reuters“.
 
„Susitarta artimiausiomis savaitėmis surengti susitikimą Maskvoje“, – nurodoma Kremliaus paskelbtame pareiškime.
 
Sekmadienį vykusio telefoninio pokalbio metu abu prezidentai sutarė, kad jie turėtų stiprinti dvišalius santykius ir plėsti bendradarbiavimą.
 
V. Putinas ir A. Lukašenka nebuvo susitikę nuo tada, kai po ginčijamų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje įsiplieskė protestai. Oficialiais Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, rinkimus triuškinama persvara laimėjo A. Lukašenka. Protestuotojai teigia, kad rinkimai suklastoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.30; 14:27

Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad būtina pasiųsti labai aiškią žinutę Rusijai, kad ši nesikištų į Baltarusijoje prasidėjusius procesus. Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, šiuo metu Baltarusijoje besirutuliojančiuose įvykiuose galima įžvelgti tam tikrų panašumų į procesus, kurie vyko 1956 metais Budapešte ir 1968 m. Prahoje. Tuomet  Sovietų Sąjunga prieš vengrų ir čekoslovakų tautas, siekusias  ištrūkti iš jos įtakos, panaudojo karinę agresiją.
 
„Matau tam tikras paraleles su 1956 metais Budapešte ir 1968 Prahoje, kuomet buvo suteikta karinė pagalba tuomet bundančioms visuomenėms Vengrijoje ir Čekoslovakijoje (nuslopinti – ELTA). Tikėtina, kad dabar ne 1956 ir 1968, nors ir daug analogijų šiame procese yra. Todėl, manau, kad jei Rusija ir svarsto šį variantą, turi būti labai aiškiai įspėta, kad pasekmės taip pat bus“, – po pasitarimo su prezidentu Gitanu Nausėda teigė L. Linkevičius.
 
„Kadangi yra viešas (Baltarusijos – ELTA) kvietimas suteikti karinę pagalbą, turi būti pasiųsta aiški žinutė Rusijai. Mūsų įsitikinimu, be jokios priežasties – nei praktinės, nei teisinės, nei politinės“, – spaudos konferencijoje Prezidentūroje.
 
„Nėra jokio pagrindo, jokios išorinės eskalacijos, kaip teigia buvęs Baltarusijos vadovas, kad iš NATO pusės kažkas grasina (…). Tam nėra jokių priežasčių“, – tvirtino L. Linkevičius.
 
„Kol kas mes matome tik blefą, realios grėsmės nėra ir kol kas nėra jokios situacijos eskalacijos prie sienų“, – pridūrė jis.
 
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į  Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Po savaitgalį vykusio pokalbio su V. Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.
 
L. Linkevičius: kalbėti reikia ne tik apie ekonomines, bet ir apie politines sankcijas
 
Lietuvos diplomatijos vadovas tvirtina, kad Baltarusijos atžvilgiu turėtų būti pasitelktos ne tik ekonominės sankcijos, bet ir politinio spaudimo priemonės.
Baltarusijos kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
 
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.

„Dabartinė vadovybė priešakyje su buvusiu prezidentu praranda savo legitimumą – ne tik moraliai, bet ir teisiškai greitai tai įvyks. Todėl norėtume, kad ši pozicija būtų ir tarptautinėje arenoje akcentuojama. Mes siūlome tai daryti savo partneriams. Tai yra taip pat poveikio priemonė – politinė izoliacija“, – teigė L. Linkevičius.
 
Ministras L. Linkevičius dar kartą pakartojo, kad reikalui esant Lietuva, reaguojant į Baltarusijos valdžios agresiją prieš protestuotojus bei suklastotus rinkimus, gali pasitelkti ir nacionalines sankcijas. Visgi, jo teigimu, prioritetas turėtų būti teikiamas tarptautinėms priemonėms.
„Mes norėtume, kad sankcijos būtų kuo greičiau. Ne tik norime, bet ir teikiame savo pasiūlymus. Aš tikiu, kad ir kitos šalys tą daro. Tikrai neatmetame galimybės ir nacionalinių sankcijų. Jos viena kitoms netrukdo. Tokia pozicija“, – teigė jis, kartu sureaguodamas į opozicijos raginimus sankcijų priemones įgyvendinti kuo greičiau.
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
 
Rusiška agresija

„Laikas yra svarbu, tačiau tai nėra pagrindinis faktorius, nes mes kalbame apie tuos, kurie įvykdė tuos veiksmus: arba suklastojo rinkimus, arba naudojo perteklinę jėgą, todėl jie turi būti atskaitingi“, – teigė ministras.
 
„Europinių sankcijų efektyvumas yra nepalyginamai didesnis: kalba tuomet eina ir apie (finansinių – ELTA) aktyvų šaldymą ir patekimą į europinę erdvę“, – pridūrė L. Linkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.17; 17:00

Maskvoje po protesto prieš V. Putiną sulaikyta apie 140 žmonių. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos sostinėje Maskvoje trečiadienį Kremliaus kritikai protestavo prieš Konstitucijos pakeitimus. Policija po protesto sulaikė daugiau kaip 140 protestuotojų, teigia nepriklausoma stebėtojų grupė „OVD-Info“.
 
„OVD-Info“ teigimu, trečiadienio vakarą sulaikyti 142 žmonės. Tarp jų buvo ir žurnalistų, taip pat žinoma Maskvos miesto tarybos deputatė Julija Galjamina, kuri vadovavo kampanijai prieš prieštaringai vertinamus Konstitucijos pakeitimus, ir jos duktė.
 
Anksčiau trečiadienį J. Galjamina ir jos šalininkai susirinko centrinėje Puškino aikštėje Maskvoje rinkti parašų prieš Konstitucijos pakeitimus, kad galėtų juos užginčyti teisme.
 
Maskvoje – suėmimai. EPA – ELTA nuotr.

Kai kurie protestuotojai skandavo „Rusija be V. Putino“ ir „Rusija bus laisva“.
 
Rusijoje po anksčiau šį mėnesį surengto referendumo įsigaliojo ginčytinos Konstitucijos pataisos, leidžiančios dabartiniam prezidentui V. Putinui siekti būti perrinktam šalies prezidentu po 2024 m., kai baigsis dabartinė jo kadencija. V. Putinas galėtų prezidentauti iki 2036 m.
 
Opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas teigia, kad referendumo metu suklastota daug biuletenių, o balsavimo rezultatas neturi nieko bendro su žmonių pažiūromis.
 
„Balsavau prieš“, – agentūrai AFP teigė protestavusi 46 metų apskaitininkė Ina Golovina.
 
„Žmonės sako, kad rezultatai suklastoti“, – pridūrė moteris.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs  didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.

Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.

Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.

Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar  liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.

Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama? 

Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.

Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.

Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog  šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų  Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.

Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią  nuomonę.

O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.

Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!

Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.

Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.

Kremlius

Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.

O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?

2020.07.08; 06:36

Maskva. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos sostinės Maskvos meras pirmadienį paskelbė, kad mieste nuo antradienio atšaukiamas griežtas dėl koronaviruso pandemijos įvestas karantinas, galiojęs mieste daugiau kaip du mėnesius.
 
Pasak sostinės mero Sergejaus Sobianino, Maskva grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo.
 
Nuo antradienio visi Maskvos gyventojai, įskaitant ir vyresnius kaip 65 metų amžiaus žmones bei sergančius lėtinėmis ligomis, galės laisvai keliauti aplink miestą ir lankytis viešose vietose. Antradienį, be kita ko, mieste atsidarys kirpyklos ir grožio salonai.
 
Nuo birželio 16 d. leista atsidaryti kavinių ir restoranų lauko terasoms.
 
Maskva tapo labiausiai koronaviruso paveiktu miestu Rusijoje. Visoje Rusijoje patvirtinta per 476 tūkst. koronaviruso infekcijos atvejų, beveik 6 tūkst. užsikrėtusiųjų mirė. Maskvoje užregistruota 2 970 mirties nuo infekcijos atvejų.
 
Maskvoje įvedus griežtą karantiną, gyventojai galėjo tik nueiti į arčiausiai esančią parduotuvę ir vaistinę bei pavedžioti šunis. Karantinas Maskvoje, turinčioje daugiau kaip 12 mln. gyventojų, įvestas kovo 30 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.09; 03:00