OMONo kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Omonininkas

Teismo posėdžių salę lengva įsivaizduoti. Tik ši, kurioje sėdžiu, labai erdvi. Nėra ko stebėtis, kad parinkta viena iš plačiausių, – daug kaltinamuosius ginančių advokatų, daug nukentėjusiųjų, daug žurnalistų. Mažoje salėje visi jie neįsitektų.

Kaltinamieji – tai sovietų sąjungos omonininkai, terorizavę mūsų muitininkus ir pasieniečius tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, kol Vakarai dar nebuvo pripažinę mūsų laisvės bylos. Kaltintojai – mūsiškiai pareigūnai, kuriuos po Kovo 11-osios paskelbimo sovietų ypatingosios milicijos karininkai ir eiliniai mušdavę sargybos ir kontrolės postuose.

Pačių omonininkų – nė kvapo. Kas senų seniausiai paspruko į Rusiją, kas slapstosi Baltarusijoje. Į teismo posėdį, žinoma, nė vienas neatvyko. O kam – kad ilgiems dešimtečiams patupdytų į belangę?

Omonininkų – nė vieno, užtat juos ginančių advokatų – gausus būrys. Tie advokatai – mūsų valstybės samdomi. Tokia tvarka. Baudžiamosiose bylose įtariamasis be advokato – nė iš vietos. Jei kaltinamasis pats nepajėgus įpirkti advokatiškų paslaugų, jam skiriamas valstybės samdomas gynėjas. Omonininkų interesus dabojantys Lietuvos valstybės apmokami advokatai įsitaisę prie kairėje pusėje sustatytų stalų. Jie rūpinasi, kad už akių teisiamiems jų globotiniams priekaištai būtų sąžiningai inkriminuojami. Bet valstybės pasamdytų advokatų triūsas – labiau simbolinis. Su visais teisėjų parėdymais iškart sutinka, liudininkų parodymų neginčija, jokių pastabų neteikia. Tiesiog apsimeta, kad atidžiai klausosi, kas aplink dedasi. Kai kuriems, regis, net nepatogu, kad išpuolusi tokia pareiga – ginti mūsų valstybės priešus.

Kitas erdviosios salės šonas skirtas nukentėjusiems. Jų – kelios dešimtys. Kol kas nukentėjusieji būriuojasi anapus durų. Juos po vieną kviečia į salę liudyti. Šie po vieną įeina vidun ir, pažadėję sakyti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, dėsto, ką prisimeną apie maždaug trijų dešimčių metų senumo įvykius. Noriai, smulkiai informuoja, kaip juos spardė kojomis, trankė automatų buožėmis. Po to – išdidūs, reikšmingi sulenda į specialiai nukentėjusiems skirtus suolus. 

Dešiniame kampe sutupdyti žurnalistai. Mūsų – keliolika, ne mažiau. Ir iš didžiųjų leidinių, ir iš stambiųjų televizijų. Susidomėjimas byla – milžiniškas.

Man nuskilo atsisėsti pirmoje, gerai iš visų pusių matomoje eilėje. Nenorėjau įsitaisyti pirmosiose gretose, bet, kita vertus, geriau girdėsiu, ką šneka trys teisėjai, patogiai prisišlieję prie plataus stalo, užrioglinto ant specialios pakylos palei langą. Akustika čia – nors verk. Kiekvienas žodis pakyla aukštai į palubes, išskysta erdvėse, todėl kartais sunku susigaudyti, ką omenyje turėjo, sakykim, mūsų didvyriai arba mūsų skriaudėjų advokatai. Nė neįsivaizduoju, kokias nuotrupas nugirsta galinius suolus užtūpę.  

Pirmuosius liudininkus išklausiau atidžiai. Rūpėjo iš pirmųjų lūpų išgirsti, kaip anuomet Lietuvoje siautėję omoninkai. Bet ilgainiui istorijos kartojosi: suguldė ant žemės, trankė „kalašnikovų“ buožėmis, spardė kerziniais batais į galvą, sudraskė lietuvišką trispalvę, padegė statybininkų „vagonėlį“, grasino iššaudysią, jei dar sykį sugrįšim, net keletą šūvių paleidę į orą… Patiems liudytojams ir, tikėtina, prokurorams, teisėjams – svarbus kiekvienas niuansas. Mums, klausytojams, – nuobodu. Tas pats – per tą patį. Be to, kiekvienas liudytojas tarsi mėgavosi porindamas, kaip žiauriai buvo kankintas. Tikriausiai ne vien aš jutau, kaip nukentėjusieji tirština spalvas, norėdami pasirodyti esą kuo didesni kankiniai. Falšo gaidelių būta. Kas gi dabar, po tiekos metų, patikslins, kad būta ne penkių, o tik vieno spyrio.

omon_foto
OMONo ženklai

Kai pasidalint turimomis žinomis iškvietė ketvirtąjį ar penktąjį, sudomino nauja tema. Mano supratimu, svarbi. Liudytojas piktinosi, jog Lietuvoje ir šiandien dar lyg niekur nieko slampinėja daug nesuimtų omonininkų. Jų kažin kodėl niekas negaudo, neareštuoja.

Po šio pareiškimo teisėja, žinoma, buvo priversta paklausti, ar šitaip tvirtinantis vyriškis galįs nurodyti bent vieną konkretų atvejį. Maniau, kad liudytojas myks tikslių pavardžių, adresų pateikti negalįs. Tačiau jis nelauktai, tarsi tarp kitko, tarstelėjo, kad buvę omoninkai turėję įžūlumo atsibaladoti net čionai, teismo salėn.

Įsivyravo mirtina tyla. Teisėjos veiksmus buvo lengva prognozuoti. Juoda mantija apsigobusi moteris pasiteiravo, ar jis matąs čia bent vieną žmogų, kuris anuomet priklausęs sovietiniam OMONui, kuris mušęs Lietuvos valstybės sienas saugojusius pasieniečius bei muitininkus? Spėjau, kad liudytojas vis dar blefuoja. Nieko konkretaus neišspaus. Kvaila manyti, jog Lietuvoje belikę smogikų. Visi alei vieno bus išnešę kudašių iš Lietuvos. Jei koks užsiliko, tai pakeitęs pavardę ir tikrai neturėtų drąsos vogčiomis atkibilčiuoti į teismą. Kam rizikuoti? Kam erzinti likimą? Kad kas nors netyčia atpažintų?

Bet liudytojas netikėtai ištarė žodį „taip“. Paskelbė aiškiai, garsiai, užtikrintai. Tada teisėjai nieko nebeliko, kaip tik paprašyt nurodyti salėje patogiai įsitaisiusį omonininką. Liudytojas ranka mostelėjo mano pusėn. Ranką iškėlęs laikė ilgokai, kad visi įsidėmėtų. Tarsi mėgavosi savo mostelėjimu. Puikiai suprato, kad dabar visų akys pakrypusios jo pusėn, kad jo atidžiai klausosi net tie, kurie iki tol akis įbedę į kompiuterius užsiėmė savais darbais.

  • Štai jis, – išdidžiai pareiškė.

Salėje – dar mirtinesnė tyla. Nustebusi teisėjų kolegijos pirmininkė liepė man atsistoti ir prisistatyti. Apstulbęs, šokiruotas lėtai pakilau iš vietos ir išvardinau, kas, man atrodė esant svarbu: niekad jokioms sovietinėms struktūroms nepriklausiau, tuomet, kai pasienyje su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi siautėjo omoninkai, studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką ir bendradarbavau su „Literatūros ir meno“ redakcija… Tai galėtų paliudyti tūkstančiai dėstytojų, kolegų, kaimynų… Jei ir turiu nuodėmių, tai tik dėl to, kad kadaise priklausiau spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijoms. Dar prisipažinau, jog tekę šauktiniu tarnauti okupacinėje sovietų armijoje, tik du metus atpyliau ne specialiuose daliniuose, o statybos batalione…

Išguldęs savąją versiją, likau stovėti kaip įbestas. Negaliu sakyti, jog išsigandau. Tai, ką tvirtino įžūlusis liudytojas, buvo melas nuo pradžios iki pabaigos. Suėmimo nė trupučiuko nesibaiminau. Net jei ir uždėtų antrankius, apgaulė netrukus paaiškėtų, ir lietuviškoji Temidė po dienos kitos būtų priversta paleisti, atsiprašyti. Gal tokia reklama net nekenktų. Tik pamanyk: neteisingai apkaltintas žurnalistas praleido parą areštinėje. Kodėl gi tokių straipsnių negalėtų pasirodyti mūsų spaudoje? Išgarsėčiau. Šoktelėtų mano internetinio portalo tiražas. Bet vis tik buvo šlykštu visu ūgiu išsitiesus teismo salėje susirinkusiems aiškinti, kad aš – iš tų, kurie nuo pat pirmųjų Atgimimo sekundžių palaikė nepriklausomybės kursą, visąlaik nuoširdžiai pergyveno dėl pasienio punktuose mušamų vyrų, gūdžią sausio 13-osios naktį nesislapstė namuose.

Trys teisėjai keletą minučių tarpusavyje tarėsi, kaip elgtis. Remiantis taisyklėmis, jie turėjo paimt iš manęs dokumentus, kad įsitikintų, ar nemeluoju. Paskui, jei liktų įtarimų, privalėjo rengti specialų posėdį, ką daryti – suimti, skirti namų areštą ar paleisti pasirašius pasižadėjimą niekur neišvykti.

Lietuvos valstybės siena. Slaptai.lt nuotr.

Bet teismo kolegijos pirmininkė, regis, iš karto perprato man mestų kaltinimų absurdiškumą ir paprašė sėstis. Nereikalavo parodyti nei dokumentų, nei nurodė po teismo posėdžio prieiti prie sekretorės.

Pasibaigus teismo posėdžiui apipuolė kolegos, prašydami komentarų. Filmavo, fotografavo.

Vyro, kuris mane pakrikštijo omonininku, pavardės neįsiminiau. Specialiai nesidomėjau. Man buvo aišku, kas atsitikę. Prieš prasidėjus Vilniaus omonininkų bylai, trejetą metų kantriai stebėjau Medininkų žudynėse neva dalyvavusio Rygos OMON milicininko teismą. Tris metus varsčiau teismo duris. Išklausiau dešimtis teismo posėdžių. Praleidau gal keletą nereikšmingų posėdžių. Visuose kituose – nuo skambučio iki skambučio. Ir nors tą rygietį Lietuva pasmerkė kalėti iki gyvos galvos, pripažindama dalyvavus žudant mūsų vyrus Medininkų punkte, susidariau priešingą nuomonę. Medininkų žudynių niekas neneigia. Tikrai ten nepriklausomybės pradžioje ciniškai iššaudyti mūsų pareigūnai. Bet įrodymų, jog būtent tas Latvijos omoninkas ten švaistęsis ginklu, – neišgirdau nė vieno. Kaip teismuose dažnai sakoma, nei tiesioginio, nei šalutinio.

Mano misija buvo tokia: ką išgirsdavau viešame teismo posėdyje, kitą dieną smulkiai aprašydavau savo portale. Prokurorų ir teisėjų broką demaskuojančios publikacijos daug kam Lietuvoje nepatikusios. Kuo daugiau tų posėdžių, tuo daugiau abejonių, kad Latvijoje iki suėmimo gyvenęs OMON eilinis milicininkas būtų nusidėjęs būtent Medininkuose. Tiesa, aš, norėdamas apsidrausti, niekur niekad nesu rašęs, kad iš Latvijos į Lietuvą pargabento vyriškio rankos – švarios. Aš tik tvirtinęs, jog įrodymų, patvirtinančių jo kaltę Medininkų įvykiuose, baudžiamojoje byloje nėra. Gal kada nors atsiras. Bet dabar – nėra. Todėl, kad ir kaip apmaudu, venintelė padori padorios visuomenės reakcija – paleiskime į laisvę.

O kaip pasielgėme? Karštligiškai griebdamiesi gelbėjimosi rato, tai yra beieškodami dar gyvų, mums pasiekiamų smogikų, kadaise siautėjusių Lietuvos pasieniuose, prokurorai prisiminė, kad Latvijoje iki šiol ramiai begyvenantis vienas Rygos omonininkas, jau atsėdėjęs Latvijos kalėjimuose už savo latviškas nuodėmes. Jį susirado, parsigabeno į Lietuvą ir suvertė visus atpirkimo ožius. Atidžiai stebint teisėjus buvo akivaizdu, kaip jie neriasi iš kalilio įtikdami prokurorams, kaip menkina iškalbingus advokatų pastebėjimus, prie bylos medžiagos neprideda teisiamąjam palankių faktų.

Toji byla neturėjo būti rengiama vien dėl įsigalėjusių senaties terminų. Kelis dešimtmečius ji dūlėjo mūsų prokuratūros stalčiuose. Bet štai profesorius puolęs kelti triukšmą, kodėl žudikai iki šiol neįvardinti ir nenuteisti. Suprantamas apmaudas. Lietuva atrodytų kvaila, bejėgė, ištižusi, jei nebūtų ištyrusi visų rezonansinių išpuolių bei žudynių. Bet jei vadinamės teisine valstybe, tai ir elkimės teisiškai. O dabar?

Ypač pritemtai pasirodė prokurorų pastangos paversti šias žudynes karo nusikaltimu ar nusikaltimu žmoniškumui. Jei keliolikos valstybės pareigūnų nužudymas – karo nusikaltimas, tai kaip tada vadintini gyvenamųjų namų sprogdinimai, masiniai civilių gyventojų sušaudymai, kai žūsta šimtai, kai gyvybių netenka tūkstančiai? Akivaizdu, kad šis kaltinimas pritaikytas tik tam, kad būtų galima nekreipt dėmesio į senų seniausiai įsigalėjusius senaties terminus. Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui – senaties terminų neprikergsi.

Žodžiu, mano išvados daug ką erzinusios. Tie primityvieji patrotai, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris kadaise pavadinęs „patriotais idiotais“, nėrėsi iš kailio, siusdami dėl slaptai.lt publikacijų. Jie nuoširdžiai norėję, kad kuo žiauriau būtų nuskalpuotas buvęs latvių sovietinio OMONo atstovas, bet čia atsirado žurnalistas, kuris drįsta įrodinėti, jog nėra nė vieno įrodymo. Ir vardina akis badančius neatitikimus. „Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta itin svarbi vaizdajuostė“, „Medininkų bylos klystkeliais“, „Lietuviški ir latviški skirtumai tiriant rezonansines bylas“, „Kokio liudytojo parodymais labiausiai nepasitikima Medininkų žudynių byloje?“, „Kai ieško kaltės už išpirktas nuodėmes Latvijoje“, „Medininkų bylos keistenybės“, „Medininkų žudynių byloje jau ieškoma „specialaus konteksto“, – štai tokių straipsnių per trejetą metų prikepiau daugiau nei pusę šimto.

Ir svarbiausia, man neprikiši, kad pilstau iš tuščio į kiaurą. Skirtingai nei primityvieji, vaikščiojau į visus teismo posėdžius, viską mačiau savo akimis. O jie – vengė net trumpam kyštelėti galvą. Gausiai sugužėdavo tik tuomet, kai skelbdavo nuosprendį. Taip jiems ir išdėjau į akis, kai pertraukos metu puolė į atlapus, kam aš ginąs tą menkystą: kuo toliau, tuo labiau man gaila teisiamojo, o jo likimą sprendžiančių teisėjų ir prokurorų pusėn net pasižiūrėti nenoriu.

Tada buvo paskleistas gandas, girdi, mane papirkusi Rusijos žvalgyba. Kam man kitaip būtų reikėję vaikščioti į keletą metų besitęsiančius teismus ir viską smulkiai fiksuoti? Vienintelis paaiškinimas – dideli pinigai. Iš šono galbūt taip ir atrodę. Bet tik tiems, kurie nieko nenutuokia apie žiniasklaidą. Kiekvienas leidinys, didelis ar mažas, privaląs imtis bent vienos kitų žiniaksklaidos priemonių nenagrinėjamos temos. Kiekvienas dėl skaitlingo tiražo kovojantis redaktorius privaląs turėti savąjį arkliuką. Aš griebiausi Medininkų žudynių bylos būtent dėl to, kad apie ją, po galais, niekas kitas nerašė. Iš pradžių pabandžiau tik apsiuostyti. Apsidairiau, įsiklausiau. Tapo aišku, kad čia kažkas – negražaus, nešvaraus. Tuo metu Lietuvoje nebuvo jokių kitų garsesnių, įdomesnių bylų, taigi pasiraitojau rankoves.

Maniškiai straipsniai sulaukdavo labai daug skaitytotojų. Visiems rūpėjo, kas gi dedasi ten, šiapus teismo sienų. Apsimetė, kad neskaito, bet iš tiesų oi kaip skaitė. Tai liudijo lankytojus vos spėjantis fiksuoti skaitliukas. Portalo tiražas iškart šoktelėjęs. O videointerviu, kurį nufilmavau Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kalbindamas sulysusį, nuo pergyvenimų papilkėjusiu veidu omonininką, sumušė populiarumo rekordus.

Beje, jei jau prakalbome apie Rusijos žvalgybą ar Rusijos ambasados darbuotojus, tai Rusija šioje byloje elgėsi keistai. Jai lyg tiko, kad štai tuoj tuoj visiems laikams tarp kalėjimo sienų bus palaidotas OMON pareigūnas iš Rygos. Ji nežengė nė vieno žingsnio jį ginant.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Pliurpalai, jog slapta susidraugavau su Rusijos ambasada, – neprilipo. Kitų priemonių mane nutildyti primityvieji neturėję. Tad, matyt, pabandė atkeršyti Vilniaus OMONo siautėjimus nagrinėjusioje byloje. Tikėjosi, matyt, kad išsigąsiu, palūšiu. Vylėsi, jog suprasiu esąs labai rimtai perspėtas prikąsti savo ilgą liežuvį.

XXX

Visuomet, kai tenka žingsniuoti pro buvusį Lukiškių kalėjimą, apima keistas, su baime sumišęs jausmas. Norom nenorom sugrįžtu atgalios, kai teisme buvo narpliojama Medininkų skerdynių byla. Man gaila žuvusiųjų Medininkų poste vyrų, jų artimųjų. Bet man gaila ir to omonininko, nors jis man nei simpatiškas, nei draugas, nei brolis, nes tais lemtingaisiais mano valstybei metais stovėjo kitoje barikadų pusėje. Karts nuo karto pagaunu save, kad jį prisimenu kur kas dažniau, nei mūsų vyrus, teisme smulkiai pasakojusius, kokie skaudūs buvo sovietinių milicininkų smūgiai.

Tais lemtingais 1990-aisiais, kai Lietuvą terorizavo ginkluoti banditai iš OMON, nebūčiau nė pagalvojęs, kad po kelių dešimtmečių gailėsiuosi Lietuvos kalėjimuose kalinčio ypatingosios paskirties milicijos būrio kario iš Rygos.

Štai kaip kartais nutinka.

2020.11.11

Taip – neteisinga. Taip negalėjo nutikti. Jauni žmonės neturėtų iškeliauti Anapilin. Ypač tokie optimistai kaip Ramūnas Markevičius.

Su Ramūnu Markevičiumi susipažinau prieš keletą metų, domėdamasis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama Medininkų žudynių byla. Ramūną prisiminsiu kaip pastabų ir šaltakraujį analitiką, po ilgo ir sudėtingo teismo posėdžio atkreipiantį dėmesį į detales, į kurias niekas neatkreipė dėmesio. Ramūnas nuolat pabrėždavo, jog smulkmenų – nėra. „Ypač sudėtingose, painiose bylose – viskas svarbu ir reikšminga“, – sakydavo Ramūnas. Pats jis niekad nedarė skubotų išvadų…

Ramūną prisiminsiu kaip didelį optimistą. Kai liga jau buvo paženklinusi jo veidą, Ramūnas nesiliovė nuoširdžiai stebėjęsis, kodėl medikai – tokie liūdni. „Ne jie mane guodžia, kažkodėl aš juos turiu guosti bei įrodinėti, jog viskas – gerai“, – šią frazę jis linksmai kartojo daug sykių…

Ramūną prisiminsiu ir kaip aistringą pėsčiųjų žygių mėgėją. Aš nedrįsdavau eiti į daug ištvermės reikalaujančius pėsčiųjų žygius. O jis, jau sirgdamas, pasirinkdavo pačias ilgiausias atkarpas. Niekad neatsilikdavo ir niekad nesiskųsdavo: skauda, pavargau, nebeturiu jėgų…

Penkerius metus Ramūnas narsiai grūmėsi su klastinga liga. Grūmėsi tyliai, nesiskųsdamas likimu, nereikalaudamas aplinkinių užuojautos, iki paskutinių dienų eidamas į darbą. Tačiau 2014 m. liepos 21 d. vis tik Ramūno netekome.

Pagerbdamas R.Markevičiaus atminimą portalas slaptai.lt skelbia keletą jo nuotraukų. Be kita ko, Ramūnas, kaip buvęs operatyvinių tarnybų darbuotojas, labai nemėgo fotografuotis. Tad mūsų archyve – vien nuotraukos iš paskutiniojo pėsčiųjų žygio, kuriame teko dalyvauti kartu su Ramūnu. Bet gal – ir gerai. Tegul Ramūnas mūsų atmintyje išliks jaunas, linksmas, energingas, slepiantis savo veidą po įspūdinga arabiška skara, mėgstantis nešioti tamsius akinius.

XXX

Ramūnas Markevičius buvo LR VRM pensininkas, Lietuvos policijos veteranų asociacijos steigėjas (gim. 1961 06 12). Daugiau nei 28-rius metus jis atidavė operatyvinei kriminalinės policijos tarnybai (VRM sistemoje). Paskutiniuosius 6 – erius metus intensyviai domėjosi Lietuvos teismuose nagrinėjama 1991 m. liepos 31 -osios Medininkų žudynių byla.

2014 m. liepos 23 d. (trečiadienį) nuo 15:00 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo namų 2-ojoje salėje bus galima atsisveikinti su Ramūnu Markevičiumi. 18:00 val. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje bus aukojamos šv. mišios už kolegos Sielą.

2014 m. liepos 24 d, (ketvirtadienį) 12:00 val. urna su mirusiojo palaikais išvežama laidoti į Rokantiškių kapines Vilniuje.

Po laidotuvių  14:00 val. „Laimos smuklėje“, esančioje Žirmūnų 68 A (už „Nestės“ automatinės degalinės), – gedulingi pietūs.

Pro memoria:

„Praeis audra, nutils patrankų griausmas, prie stalo susirinks seni kovų draugai ir tik tada kankinamai pajusim, kad stalas – toks platus, o mūsų- tiek mažai…“ [Vladas Mozoriūnas]

Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena bent vienas šioje Žemėje gyvenantis žmogus.[ advokatas Arūnas Marcinkevičius, 2014 07 22, Vilnius ]

Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotraukose: Ramūnas Markevičius su kolegomis pėsčiųjų žygyje Dzūkijoje.

2014.07.23; 07:42

Апелляционный суд Литвы уже третий год продолжает рассматривать дело о трагедии в Мядининкай. На повторном рассмотрении дела по существу настояли как защита подсудимого, так и прокуроры.

Прокуроры, 11 мая 2011 г. заявившие об абсолютно полной обоснованности, законности и справедливости квалификации трагедии в Мядининкай, как умышленного убийства при отягчающих обстоятельствах, в приговоре Окружного суда Вильнюса, теперь требуют переквалифицировать дело как военное преступление против человечности.

Адвокаты Арунас Марцинкявичюс, Ингрида Ботирене и Оскарс Роде – защитники подсудимого Константина Никулина последовательно продолжают считать, что никаких фактических доказательств вины обвиняемого прокуроры судам I-ой и апелляционной инстанций не предоставили, а потому требуют полностью оправдать своего подзащитного.

Continue reading „ЭХО ТРАГЕДИИ В МЯДИНИНКАЙ УСИЛИВАЕТСЯ“

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau analizavo „garsiąją“ 1992.02.14 KPVV vyr. inspektorių V.Pukenio ir G.Adiklio „operatyvinę pažymą“. Mūsų požiūris buvo ir tebėra skeptiškas. Tebemanome, kad neva buvusiam Rygos omonininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui nepalanki pažyma labiau primena asmeninio pobūdžio pareigūnų užrašus, nei oficialų, įrodomąją vertę turintį dokumentą.

Šiandien savo skaitytojus supažindiname ir su šią „pažymą“ kritiškai apibūdinančio Benedikto Lazutkos argumentais. B.Lazutka – buvęs ilgametis Lietuvos policijos departamento pareigūnas (17-a metų vadovaujančio darbo Kriminalinėje policijoje patirtis ir 22-jų metų asmeninė praktinio operatyvinio darbo patirtis).

Iš kur Slaptai.lt žinoma buvusio ilgamečio Kriminalinės policijos departamento pareigūno nuomonė?

Continue reading „„Pažyma vertintina kaip asmeniniam naudojimui skirti užrašai““

Medininkų žudynių byloje – naujas galvosūkis. Rimtas galvosūkis. Neatmestina versija, jog Lietuva stumiama į tarptautinį skandalą, kurio metu jai bus bandoma primesti tarptautinių teisės normų nepaisančios valstybės etiketę. 

Šios mintys kilo stebint gegužės 2-osios dienos teismo posėdį. Tądien Lietuvos Apeliacinis teismas lyg niekur nieko nagrinėjo Medininkų žudynių bylos klausimus. Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Būtent šis lietuviškosios Temidės posėdis išsiskyrė iš visų ankstesnių posėdžių, kuriuose narpliotas Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltės klausimas. Mat į posėdį buvo atyvykęs oficialus Rusijos ambasados Lietuvoje atstovas.

Continue reading „Kodėl Medininkų žudynių byla susidomėjo Rusijos ambasada“

Šių metų balandžio 9-ąją portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Gintaro Visocko publikaciją „Politizuota Medininkų tragedijos teisinių vertinimų kaita“.

Tąsyk tvirtinta, jog lietuviškoji teisėsauga, narpliodama Medininkų žudynių bylą, griebėsi ypatingai pavojingų teisinių manipuliacijų.

Kažkas, vengdamas bent jau moralinės atsakomybės, karštligiškai bando išsisukti iš keblios padėties, Medininkų žudynių bylai bandydamas prikergti įstatymą, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Jei šis įstatymas būtų pritaikomas, prapultų būtinybė bylą išvežti į archyvą įsigaliojus senaties terminams.

Continue reading „Medininkų žudynių byloje jau ieškoma „specialaus konteksto““

Vilniaus apygardos teisme šių metų balandžio 11-ąją surengtas trečias posėdis, kuriame už akių teisiami buvę Lietuvos OMON vadai – Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas.

Prisiminus ankstesnįjį, balandžio 3-iosios dienos posėdį, šis taip pat neturėjo pasižymėti ypatingu įdomumu. Juk Vilniaus OMON vadai teismo salėje nepasirodė. Ir maža vilties, jog kada nors pasirodys.

Tad nieko sensacingo išgirsti nesitikėta.

Ir vis dėlto balandžio 11-osios posėdis tapo tikra sensacija. Duodamas parodymus vienas nukentėjusysis pareiškė teismo salėje matąs asmenį, 1991-aisiais dalyvavusį užpuolant Lavoriškių postą. Ir ranka mostelėjo į šių eilučių autorių…

Continue reading „Skandalas Vilniaus apygardos teisme: po 23 metų atpažintas „omonininkas“ – žurnalistas“

Atsimenate lietuviškąjį žaidimą „Surask dešimt skirtumų“? Mums, vaikams, būdavo pateikiami keli panašūs piešinėliai. Žvelgiant į juos tekdavo surasti, pavyzdžiui, dešimt skirtumų.

Žinoma, galvosukį įveikdavome ne iš karto. Reikėdavo laiko ir susikaupimo skirtumams aptikti. Bet juk aptikdavome. Atidžiau įsižiūrėjus į piešinius paaiškėdavo: tai akys žvelgia į skirtingas puses, tai šalikai plaikstosi priešingomis kryptimis…

Kodėl prisiminiau šį vaikystės žaidimą? Lietuvškoji Temidė nūnai prokurorų valia priversta žaisti panašų žaidimą – ieškoti skirtumų ir gaišti laiką nepagrįstai kalinamojo sąskaita. Beje, Lietuvos teisėsaugai nedera imtis jokių žaidimų. Lietuviškoji teisėsauga privalėtų ieškoti tik tiesos ir teisingumo. Niekam iš Temidės tarnų nederėtų veltis į jokius žaidimus: nei į politinius, nei į patriotinius, nei į ekvilibristinius.

Continue reading „Politizuota Medininkų tragedijos teisinių vertinimų kaita“

Vilniaus Europos informacijos centre neseniai pristatyta knyga „Kodėl Europai reikia Magnickio įstatymo“. Iš karto atskleisiu portalo Slaptai.lt poziciją – toks įstatymas būtinas Europos Sąjungai. Jis numato personalinę atsakomybę pareigūnams ir valdininkams, grubiai pažeidžiantiems žmogaus teises bei nepaisantiems teisės viršenybės principų. Personalinė atsakomybė – puiki atgrasymo priemonė nuo blogų pagundų.

Bet Magnickio įstatymas pirmiausiai reikalingas ne tam, kad mes, ES atstovai, turėtume priemonių spausti padorumo normų nesilaikančią Rusiją. Šis įstatymas reikalingas mums patiems, kad būtų lengviau apsikuopti savo kieme. Ar mes, lietuviai, visuomet elgiamės sąžiningai, teisingai, padoriai? Ar niekas iš mūsų neturėtų būti įtrauktas į juoduosius Magnickio įstatymo sąrašus?

Continue reading „Magnickio įstatymas Lietuvai taip pat praverstų“

Vilniaus apygardos teismas šių metų sausio 31-ąją pradėjo nagrinėti Vilniaus OMON vadų bylą. Bet ar yra vilčių, jog teismo procesas pasižymės objektyvumu ir nešališkumu? Ar nuoširdžiai tikime, jog, nagrinėjant šią ypač Lietuvos istorijai svarbią temą, išvengsime politinių tendencingumų?

Vilčių – mažai. Daugiau nei dvejis metus atidžiai stebėjau, kaip tas pats Vilniaus apygardos teismas paknopstomis nagrinėjo Medininkų skerdynių bylą, kurios nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme paliko ypatingai slogų įspūdį. Tendencingumai badyte badė akis. Kartais net gūžčiodavau pečiais: kas iš tiesų vadovauja teismo posėdžiui – prokurorai ar teisėjai?

Teisėjai itin kritiškai vertino tik buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginančių advokatų argumentus, tiksliau – visiškai nekreipė į juos dėmesio, atmesdami be menkiausių argumentų.

Continue reading „Vilniaus OMON vadų bylos perspektyvos – „statistinio Lietuvos gyventojo akimis““

Niekad nemėgau televizijos laidų pretenzingais pavadinimais. Gyvenimiška patirtis kužda, jog ten, kur garsiai giriamasi demokratiškumu ar nepriklausomumu, – tokių savybių kaip tik ir stokojama.

Todėl nesu ir LRT laidos „Teisė žinoti“ gerbėjas. Teko matyti LRT žurnalistės Ritos Miliūtės autorinių laidų, kurių nedrįsčiau vadinti „teise žinoti“. „Teisė nežinoti“ – labiau tiktų. O jei toks vertinimas per griežtas, tai posakiai „teisė žinoti vieną tiesą“, „teisė žinoti tik dalį tiesos“, „teisė žinoti malonią tiesą“, – būtų tarsi pirštu į akį.

Ir vis dėlto „Teisė žinoti“ – verta politika besidominčiųjų dėmesio. Ji dažnusyk leidžia nuspėti lietuviškųjų valdžių nuotaikas, ketinimus, posūkius, kūliaversčius.

Išskirtine laikyčiau ir sausio 13-osios dienos „Teisę žinoti“.

Continue reading „Apie teisę žinoti išankstines nuostatas“

Štai ir baigėsi 2013-ieji metai… Deja, Medininkų žudynių byla besidomintiems skaitytojams neturime pranešti nieko naujo. Būtent – nieko naujo. Bet ši žinia ir yra šiurpi. Ji byloja, jog teisine, demokratine valstybe besivadinančioje Lietuvoje žmogų įmanoma įkalinti neturint nė menkiausių įrodymų. Įmanoma net skirti pačią aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.

Kai sakau "nieko naujo", omenyje pirmiausiai turiu duomenis, privalančius patvirtinti buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltę. Jei į šią istorinę reikšmę turinčią rezonansinę bylą žvelgsime ieškodami svarbiausio dėmens – kaltę patvirtinančių faktų, privalėsime pripažinti, jog valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai tokių duomenų nepateikė ir praėjusiais, 2013-aisiais, metais. Todėl, jei teisėsaugai ir teisėtvarkai taikome pačius aukščiausius reikalavimus, o taip ir turėtų būti, privalome sutikti, jog ir 2013-ieji nagrinėjant K.Michailovo – Nikulino vaidmenį Medininkų žudynių byloje buvo beprasmiai. Įrodymų tai juk nėra.

Continue reading „Metų žmogumi rinkčiau ne prokurorą, o advokatus…“

Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?

Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.

Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.

Continue reading „Cenzūra – istorijos ar pseudo patriotizmo išsaugojimo garantas?“

Tyrinėjant tokių sudėtingų reiškinių kaip 1991 Sausio 13-osios, Liepos 31-osios Medininkų ar aplamai 1988- 1992 metų periodo Lietuvos įvykius, jų priežastis, juos sąlygojusius faktorius, veikusių asmenų sprendimus, veiksmus, jų mechanizmą, seką ir tarpusavio sąryšį, pasekmes bei priežastinį ryšį, tapo akivaizdu, jog viso to neįmanoma atskleisti, išsiaiškinti ir suvokti, nepamačius ir neišsianalizavus priešingos pusės -sovietinių, o juolab savų visų valdžios institucijų dokumentų, nors ir tie, ir kiti atspindės įvykius iš skirtingų pusių pozicijų.

Tačiau jei pirmoje vietoje lieka ideologijos ar politinės nuostatos, tuomet dokumentai paprasčiausiai trukdo būtent tų politinių ideologijos nuostatų viešpatystei.

Kitu, tačiau dabar, po daugiau nei 22-jų metų, abejotino patikimumo šaltiniu galėjo būti tų įvykių dalyvių prisiminimai. Deja, laikui bėgant žmonių prisiminimai dyla, susiplaka ir apauga įvairiausiomis asmeninėmis bei išorinėmis interpretacijomis.

Continue reading „Klastočių pėdsakai Lietuvos istorinių faktų interpretacijose“

"Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“, „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentaras“ ir pan." [Dalius Stancikas. "Išbandymas pažeminimu", 2013-11-06 Bernardinai.lt ]

Nuostabu, bet vis dėl to kyla klausimas: ar šis Principas yra absoliutus, t.y. nenutrūkstamai galiojantis visų žmonių atžvilgiu, ar vis gi su kažkokiomis išimtimis?

Jei garbusis Autorius pagaliau ryžosi priminti visuomenei šią nuostatą, kaip valstybiškai Fundamentalų Principą ir todėl visuotinai taikyti, bei jo laikytis privalomą? Tuomet- puiku, ir absoliučiai jį palaikau visa savo esybe.

Continue reading „Apie selektyvaus teisingumo gajumą Lietuvos visuomenėje“

Gal tai – tik atsitiktinumas. Tačiau jei suskaičiuočiau, kiek sykių šiemet man buvo bandoma uždraust filmuoti, fotografuoti ar užsirašinėti į diktofoną, – susidarytų ilgokas sąrašas. Jei pridėčiau atvejus, kai bandyta sudaužyti filmavimo kamerą, kai sulaukiau grasinimus primenančių perspėjimų teismo koridoriuje, – sąrašas taptų dar įspūdingesnis. O jei dar prisiminčiau atvejus, kai nukentėjau ne aš, žurnalistas, o interviu davę asmenys, – turėčiau sąrašą, akivaizdžiai nebūdingą civilizuotai valstybei. Apibendrinus visus vien tik šiemet patirtus incidentus galėčiau drąsiai abejoti, ar Lietuva – demokratinė valstybė.

Tik nemanykite, jog prabilau apie pastangas belstis į VSD ar kokios kitos Lietuvos slaptosios tarnybos duris. Jei žodžius "nefilmuok, nefotografuok, neįrašinėk" būtų ištarę VSD, Antrojo departamento ar FNTT pareigūnai, – negūžčiočiau pečiais. Bet negaliu nesistebėti, kai mane, atėjusį pasižiūrėti prie Vilniaus Karoliniškių poliklinikos surengto piketo, pasitinka uniformuotas saugos tarnybos atstovas ir pradeda kamantinėti: ar turiu leidimą filmuoti, ar savo žingsnius suderinęs su poliklinikos vadovybe, kodėl drįstu filmuoju poliklinikos užrašą virš centrinio įėjimo?

Continue reading „„Nefilmuok, nefotografuok, neįrašinėk““

Kai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (karo nusikaltimus), – tikriausiai neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų tokiam sprendimui priešgyniavęs.

Tiesa, Lietuva šiuo metu gyvena užtektinai ramiai. Pastaruosius du dešimtmečius ją aplenkė kruvini žiaurumai, nukamavę buvusią Jugoslaviją, Čečėniją, nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą, Siriją, Tunisą ar Egiptą. Lietuviams per pastaruosius du dešimtmečius pavyko išvengti ir žudynių, kurios sukrėtė turtingąją, stabiliąją Norvegiją. Lietuva nepatyrė ir teroro aktų, nugriaudėjusių Amerikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, siaubo. Galų gale mes priklausome galingam kariniam, politiniam aljansui – NATO. Nelaimės atveju tikrai neliktume visiškai vieni.

Continue reading „Apie karo nusikaltimus, teisę ir kerštą“

Kokius pastarųjų dienų renginius norėtųsi išskirti kaip prasmingus? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prieš keletą dienų Vilniaus Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, narpliojusiai priežastis, kurios mums trukdo išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Kalbant paprasčiau, – tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome. Žodžiu, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais?

Po kelių dienų Seime buvo surengta konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą. 

Continue reading „Pereinamojo Rusijos šnipų kiemo titulas“

Štai dar vienos metinės ataskaitos sulaukėme. Omenyje turiu birželio 27-ąją Seimo rūmuose nuskambėjusią Generalinio prokuroro ataskaitą. Generalinio prokuroro Dariaus Valio informacija apie sėkmingai nuveiktus praėjusiųjų metų darbus turi mažų mažiausiai vieną trūkumą. Jis nepapasakojo apie keistą savo pavaldinių laikyseną tiriant Medininkų žudynių bylą.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: ši istorinės svarbos byla nūnai narpliojama Lietuvos Apeliaciniame teisme. Kokios paskutiniosios žinios? Buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai kreipėsi į Apeliacinį teismą prašydami organizuoti kelių svarbių kaltinimo liudytojų apklausą užsienio valstybėse. Nepaisant valstybės kaltinimo argumentų ir įstatymų reikalavimų, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, nematė reikalo jų apklausti.

Continue reading „Medininkų byloje vengiama apklausti pagrindinius kaltinimo liudytojus?“

Portalo Slaptai.lt skaitytojams primename, kad šiuo metu skandalingoji Medininkų žudynių byla nagrinėjama Lietuvos Apeliaciniame teisme. Šia rezonansine byla besidomintiems savo skaitytojams artimiausiu metu pateiksime naujų žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų.

O šiandien skelbiame išsamų buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo interesus ginančio advokato Arūno MARCINKEVIČIAUS ir Ramūno MARKEVIČIAUS tekstą.

Ši smulki, detali analizė atskleidžia 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto užpuolimo ir pareigūnų nužudymo tyrimo chronologiją bei ypatumus.

Continue reading „Medininkų posto pareigūnų nužudymo tyrimo chronologija bei ypatumai“