NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.

Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
 
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
 
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
 
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 06:43

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
 
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
 
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 02:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.

Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.

Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.

Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.

M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 14:00

Ketvirtadienį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu su oficialiu vizitu Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu (Mevlut Cavosoglu).

Svečias susitiks su Lietuvos diplomatijos vadovu, taip pat bus priimtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio.

Susitikimuose bus aptarti Lietuvos ir Turkijos dvišaliai santykiai, ekonominio bendradarbiavimo plėtojimo galimybės, diskutuojama aktualiais Europos Sąjungos (ES) ir Turkijos darbotvarkės klausimais, aptariama saugumo situacija regione, bendradarbiavimas NATO, santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje.

M. Čavušoglu Lietuvoje pastarąjį kartą lankėsi 2015 m. balandį. Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pastarąjį kartą Turkijoje lankėsi 2016 m. rugpjūtį. Tai buvo pirmasis ES arba NATO šalies užsienio reikalų ministro vizitas į Turkiją po 2016 m. liepą šalyje nepavykusio bandymo įvykdyti karinį perversmą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.08; 06:56