Kai kam turbūt labai smagu matyti Europos Sąjungos bejėgiškumą. Nei karo, nei maro, tik minios beginklių tamsiaplaukių, televizijų kameroms dažnai rodančių du pergalingus pirštus.
Liaudis nemirtinga. Tiesiog akyse byra Europos Sąjungos valstybių solidarumas, kai pajuda milijonai. Basom kojom jį trypia alkani pasaulio vargšai.
Lavrentijus Berija – kraupi sovietinės epochos figūra. Istorikams įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai po Stalino mirties. Tuomet jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui, kartu buvo ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas.
Jo iniciatyva tuomet buvo paskelbta plati amnestija, Gulago sistema perduota Teisingumo ministerijai, prasidėjo masinė represijų aukų reabilitacija, negana to, jis pradėjo kalbėti ir apie „neteisingą rusifikacijos politiką“, o Vokietiją pasiūlė suvienyti į „taikią buržuazinę valstybę“.
Šis jo aktyvumas išgąsdino visą SSSR partinę viršūnę. 1953 m. birželį L. Berija buvo suimtas, o gruodį, beje, kartu su gerai Lietuvoje žinomu V. Dekanozovu, 1940 m. „tvarkiusiu“ Lietuvos sovietizaciją, sušaudytas.
Ministerium für Staatssicherheit – VDR Valstybės saugumo ministerija. Pagrindinė Rytų Vokietijos specialioji tarnyba. Įsteigta 1950 metų balandį atitinkamų sovietinių organų – MGB ir jos pirmtakų NKGB bei NKVD pavyzdžiu (Vokietijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta 1949 metų spalio 7 dieną).
MFS buvo sudaryta iš kelių smulkesnių specialiųjų žinybų, kurios padėjo rusams palaikyti prosovietinį režimą, įvestą okupuotos Vokietijos sovietinėje zonoje 1948 metų gegužę. Bet net ir po VDR paskelbimo sovietų armijos žvalgyba (GRU) ir kiti sovietiniai valstybės saugumo organai toliau veikė Rytų Vokietijoje, nesilpnindami aktyvumo.
Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: MFS (Ministerium für Staatssicherheit)”
Gyvoje atmintyje dar neišblėso laikas, kai praėjusio amžiaus viduryje lietuviai buvo vežami į Sibirą vergauti. Sibiro miškų kirtavietėms, aukso kasykloms, sovietinės pramonės monstrų statyboms jie buvo užsakomi kaip vergai – gyvuliniais ešelonais atgabenti tremtiniai buvo paliekami visiškai specialiųjų komendantūrų ir gamyklų direktorių savivalei.
Gegužės 22 ir 23 dienomis minint didžiausios 1948 metų Lietuvos gyventojų tremties 65-ąsias metines, antradienį Seime pranešimą skaitęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad raudonojo teroro auka galėjo tapti ir tapo kiekvienas trukdęs komunistinių doktrinų įgyvendinimui, tam pasipriešinęs arba kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus.
Pasak A. Anušausko, dabar jau nustatyta, kad iš 156 tūkst. žmonių, kurie sovietinio genocido organizatorių buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į Sibiro ir Šiaurės sritis buvo ištremta ne mažiau kaip 132 tūkst., iš jų kas penktas žuvo. Pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis. 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.
Continue reading „Arvydas Anušauskas: „1948 m. lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą tremtų žmonių””
Prieš 60 metų – 1953-ųjų kovo 1-ąją – Josifą Staliną, žmogų, kuriam buvo lemta pakeisti XX šimtmečio istorijos eigą, ištiko infarktas. Ilgą laiką, kaip rašo Vokietijos leidinys “Die Welt”, pasaulis nieko apie tai nežinojo. O Sovietų vadovybei prireikė 12 valandų, kad suprastų, jog visagalis diktatorius daugiau niekada nebegrįš valdyti šalies.
Tačiau net dabar, pabrėžia leidinys, praėjus 60 metų po tų įvykių, apie Josifo Stalino mirtį žinoma toli gražu ne viskas. O ryšium su tuo, kad vos keletą savaičių iki to vadas grasino keliems aukštiems partijos funkcionieriams atstatydinimu ir net pašalinimu, kovo pirmosios – dienos, kai valdžia išslydo iš jo rankų, – rekonstrukcija komplikuojasi.
Continue reading „Stalino padėjėjas taip ir neįstengė surasti Berijos”
Prieš 55 metus buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas
Skaudžios okupacijos pasekmės, patirtos per 50 metų, ir dabar su skausmu atsimuša į mūsų sąmonę, į mūsų tautinę savimonę, į mūsų išlikimą. Prieš 55 metus, 1957 m. lapkričio 29-ąją, Vilniuje sovietiniai budeliai sušaudė 1956 metais suimtą ir metus kankintą paskutinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską, slapyvardžiu Vanagas.
Tai buvo galutinis kovojančios Lietuvos atodūsis. Tik keletas partizanų, slapstęsi pavieniui, dar išsilaikė nepasiduodami okupacinei valdžiai. Taip jau buvo lemta, kad paprastas mokytojas A. Ramanauskas tapo vienu iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadų, o galiausiai LLKS tarybos pirmininku, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu ir sugebėjo tęsti kovą beveik 12 metų.
Taigi A. Ramanausko-Vanago kova truko beveik tiek pat, kiek gyvavo visas ginkluotas antiokupacinis pogrindis – nuo ankstyvo 1945-ųjų pavasario iki vėlyvo 1956-ųjų rudens. Nors prieš 22 metus A. Ramanausko ir kitų partizanų siekis buvo įvykdytas – Lietuva tapo nepriklausoma, – tačiau visos tiesos apie šio partizanų vado gyvenimą niekuomet nesužinosime: KGB dokumentai arba išvežti į Rusiją, arba ir čia, Lietuvoje, saugomi po devyniais užraktais.
Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1951 – 1952 metais.
Jame pareikšti įtarimai asmeniui, kuris tuo metu buvo Lietuvos SSR MGB Klaipėdos srities Klaipėdos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, turėjęs leitenanto laipsnį.
Įtarimai pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 102-ąjį straipsnį. Apie tai sakė ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rita Vaitiekūnienė, nenorėjusi įvardyti įtariamojo asmens tapatybės.
Vasario 16-ąją, minėdami 1918 metais Lietuvos Tarybos pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės aktą, švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Istorijos vingiai lėmė, kad po 31-erių metų, 1949 m. vasario 16 d., Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje buvo priimtas taip pat valstybinės reikšmės dokumentas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija.
Šis tuo metu vienintelės teisėtos Lietuvos valdžios dokumentas nuožmios sovietinės okupacijos sąlygomis skelbė siekį atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką, ir iš šių dienų žvelgiant, sujungė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lietuvą. Taigi primename LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos ištakas ir priėmimo aplinkybes. Nors partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo dar 1944 metais, tačiau bandymai įsteigti bendrą pogrindžio vadovybę ilgą laiką buvo nesėkmingi. Tik po beveik penkerių kovos metų, 1949-aisiais, pagaliau pavyko įkurti karinio ir politinio vadovavimo centrą, kuriam buvo pavaldūs visos Lietuvos partizanai.
Continue reading „Kovojančios Lietuvos Vasario 16-osios deklaracija”
Taip pavadintas vienas Pavelo Sudoplatovo atsiminimų knygos “Įvairios slaptojo karo ir diplomatijos dienos” skyrius. Bet pirmiausiai trumpai apie autorių.
Pavel Anatoljevič Sudoplatov gimė 1907 metų liepos 7 dieną Melitopolyje (Ukraina). 1919-aisiais, teturėdamas 12 metų, įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1925-ųjų tarnavo Ukrainos GPU (Valstybinė politinė valdyba). 1932 metais buvo perkeltas į Maskvos OGPU centrinį aparatą, dirbo vyriausiuoju OGPU kadrų inspektoriumi. Nuo 1935 metų dirbo nelegalų žvalgybinį darbą užsienyje, turėjo slapyvardį “Andrėj”. 1938 metais Stalino įsakymu nužudė OUN (Ukrainiečių nacionalistų organizacija) lyderį J.Konovalec. Nuo 1938 m. ėjo GUGB NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgyba) viršininko pareigas. 1939 m. vadovavo rengiant operaciją “Utka” (“Antis”), kurios užduotis – likviduoti Trockį. Ši operacija sėkmingai įvykdyta 1940 metų rugpjūčio 20-ąją. Vykdytojai – L.Eitingon ir R.Merkader del Rio. 1941 metais, prasidėjus Vokietijos – Rusijos karui, P.Sudoplatovas kartu vykdė ir NKVD Centrinio naikintojų bataliono štabo viršininko pavaduotojo pareigas.
Continue reading „Pavel Sudoplatov: “Pribaltika – zona našich interesov””
Iš Mindaugo Pociaus interviu “Lietuvos rytui”: “Pavyzdžiui, Čečėnijos pasipriešinimo kovotojai išvis vengė susidorojimų su kolaborantų šeimomis. Kova vyko su okupantais, buvo puolami strateginiai kariniai objektai: sandėliai, tiltai, aerodromai, atsparos punktai. Panašių dalykų Baltijos šalyse retai pasitaikydavo. Kodėl tokie skirtumai buvo, reikėtų plataus aiškinimo.“
Išties, M. Pocius pateikė svarbų klausimą – kodėl Lietuvos miško broliai vengė plataus puolimo operacijų? Tokie patys tradiciniai klausimai skamba ir interneto forumuose: kodėl Lietuvos partizanai nevadavo į tremtį vežamų žmonių, nerengė diversijų – nesprogdino traukinių, tiltų, nepuldavo priešo karinių objektų ir tt.
Continue reading „Kodėl Lietuvos partizanai nevykdė plataus puolimo operacijų?”
