36 metų britų princas Williamas atliko praktiką Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūrose.

Trijų savaičių kursai baigėsi šeštadienį, pranešė Kensingtono rūmai. Sosto įpėdinis po savaitę praktikavosi vidaus slaptojoje tarnyboje MI5, užsienio žvalgyboje MI6 bei kibernetinio saugumo agentūroje GCHQ.

Žvalgybos atlieka puikų darbą, kad garantuotų britų saugumą, sakė Williamas. 

Princas daugiau kaip septynerius metus buvo britų ginkluotųjų pajėgų narys. Jis taip pat yra dirbęs gelbėjimo sraigtasparnio pilotu.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.04.07; 12:08

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Tony Allen Mils / The Times

Korespondentas: The Times žurnalistas Tonis Alen Milsas paėmė interviu iš Svetlanos Lochovos – Kembridžo sovietinės žvalgybos specialistės, kuriai tenka slapstytis dėl spaudos pranešimo, jog ji neva tai sugundžiusi Maiklą Flyną.

„Negaliu neigti, kad aš – rusė. Ir negaliu neigti, kad aš – moteris“, – sakė Lochova. „Tai taip pat neginčijama, turint omenyje, kad ji sėdi priešais mane, pasikėlusi palaidinukę ir žindo kūdikį“, – rašo The Times žurnalistas.

„Jai tik 37 metai, ir jai prieš akis mokslinė ateitis, kupina perspektyvų, apdovanojimų ir prestižo. O vietoj to ji pabėgo iš savo namų Londone ir pasislėpė už 600 mylių vieno iš draugų namuose“, – sakoma straipsnyje. Kaip rašo laikraščiai, Lochovai kažkaip teko esminis vaidmuo tiriant numanomą Trumpo suokalbį su Putinu, ir ji pasirodo esanti Amerikos ir Britanijos šnipų viršūnėlių „serijinė gundytoja“.

„Mane kaltina ne šiaip tik kad aš šnipė, bet ir tuo, kad aš miegojau su visais tais įtakingais vyrais, – sakė ji. – Aš stengiuosi visa tai paversti juokais, bet tai nežmoniškai gadina nuotaiką“.

„Aš rašau apie žvalgybą, aš jos nepraktikuoju, – atsidūsta Lochova. – Seras Alekas Ginesas nėra šnipas vien dėl to, kad suvaidino Džordžą Smailį. Reikia mokėti atskirti“.

Viskas prasidėjo nuo šiek tiek nepadoraus atviruko ir vienos iš tokių uždarų vakarienių Kembridže, per kurias užmezgami ryšiai, keičiamasi nuomonėmis, o talentingas jaunimas demonstruoja savo gabumus, rašo The Times.

Maiklas Flinas pietauja su Vladimiru Putinu

2014 metų vasarį vakarienę rengė buvęs MI6 vadovas ir Pembruko koledžo vadovas seras Ričardas Diarlavas. Vienas iš svečių buvo profesorius Kristoferis Endrius, MI5 istorijos specialistas ir Kembridžo seminaro žvalgybos tema pirmininkas. „Svarbus svečias tą vakarą buvo Maiklas Flynas, tuo metu Pentagono gynybos žvalgybos valdybos vadovas, vėliau neilgam Trumpo pasirinktas JAV nacionalinio saugumo patarėju“, – sakoma straipsnyje. – Ryškiausia Kembridžo jaunimo atstove, pakviesta svečiams nustebinti savo novatoriškais žvalgybos tyrimais, tapo Lochova, tada buvusi viena iš Endriaus magistrantų“. 

Lochova gilinosi į ryšius su Josifo Stalino žvalgyba. Maskvos archyve ji aptiko vieną įdomų dokumentą ir nusprendė parodyti jį Flynui. „Ten buvo atvaizduota balto marmuro statula, matyt, iš vieno Berlyno muziejaus, – apsikabinusios dvi pusnuogės figūros. Kitoje pusėje 33-ų metų Stalinas rašė įdomų laišką 16-metei mergaitei, kurią jis pažinojo ir kuria, matyt, žavėjosi“, – praneša The Times. Be kita ko, ten sakoma: „Atsakydamas bučiuoju jus, ir ne šiaip bučiuoju, o karrrrrštai (bet kaip bučiuoti neverta)“.

„Dokumente atsiskleidė Stalinas kaip žmogus, o tai galėjo būti Flynui naujiena – tai tiesiog intelektinis fokusas, kokį Kembridže mėgstama rodyti svečiams“, – pabrėžiama straipsnyje. Lochova nemanė, kad šiek tiek pikantiškas anekdotas galų gale virs pagrindiniu įrodymu kartu su tvirtinimais, kad jos užduotis buvo sugundyti Flyną, siekiant jį šantažuoti ar kitaip jį užverbuoti.

Pasak Lochovos, po vakarienės Flyną išvedė jo saugumo tarnyba. „Bet iš ją persekiojusių žurnalistų ji netrukus sužinojo, kad kitas vakarienėje dalyvavęs amerikietis paneigs jos versiją. Buvęs Baltųjų rūmų bendradarbis, 73-ju metų Stefanas Halperis, dirbęs keliose respublikonų administracijose, – Magdalenos koledžo Kembridže bendradarbis iki gyvos galvos. Dar neseniai jis buvo žymus seminarų žvalgybos tema dalyvis“, – sakoma straipsnyje.

„Halperis pranešė žurnalistams, jog matė, kaip aš išeinu iš vakarienės kartu su Flynu“, – sakė Lochova.

Amerikos žiniasklaidoje Halperis vadinamas FTB informatoriumi, kuris prasiskverbė į Trumpo rinkimų kampaniją ir pranešinėjo apie ryšius su Rusija. Lochova apibūdina jį kaip „nepataisomai nekenčiantį Rusijos kaip šaltojo karo metais“, kuriam, matyt, sukėlė nerimą Trumpo kampanijos ketinimai sąveikauti su Maskva.

„Jis stambus vyriškis, gana suplūkęs ir labai nemalonus, – pasakojo Lochova. – Jis ateidavo į mano paskaitas, sėdėdavo pirmoje eilėje, paskui užsnūsdavo ir garsiai knarkdavo. Aš bėgdavau nuo jo kaip nuo maro, nes jis visada kalbėdavo storžieviškai. Aš turėdavau būti mandagi, nes universitete jis buvo aukšto rango asmuo su dideliais pinigais (tyrimams finansuoti, – past. The Times). Mes būdavome priversti su tuo susitaikytis, bet jo elgesys labai slėgė“.

Lochovos nuomone, Halperio užuominų dėka pasirodė žinutės, kuriose buvo keliami klausimai, ar ji gali gauti leidimą dirbti su Rusijos žvalgybos archyvais ir buvo perdėtai vertinami jos ryšiai su Flynu. Priklausomai nuo to, kaip stiprėjo audra apie Rusijos kišimąsi, apie Lochovą buvo plačiai pranešinėjama, kad ji gaudavusi iš Flyno elektroninių laiškų, pasirašytų „Generolas Miša“, neva tai sėdėjusi šalia jo per vakarienę Kembridže, Flynas pakvietęs ją į Rusiją ir, žinoma, tarp jų buvusi intrigėlė.

„Mane kaltino įvairiausiais dalykais – dėl meilės, sekso, pinigų. Suprantama, aš visa tai neigiu, – sakė Lochova. – Paprasčiausiai noriu pridurti, kad manęs niekada nėra apklaususi jokia valdžia. Matyt, jei būtų kokių nors abejonių dėl manęs, kas aš esu ir kuo užsiimu, mane būtų apklausę. Man reikia tęsti tyrimus, nors mano gyvenimas apverstas aukštyn kojomis. O man vis dar tenka aiškintis, kai tuo tarpu Halperis slapstosi“.

M. Flinas teisme prisipažino melavęs dėl savo kontaktų su Rusija. EPA-ELTA nuotr.

Lochova pasiskundė dėl Halperio Magdalenos koledžui, savo apygardos deputatui ir parašė Terezai Mei. „Arba aš rusų šnipė ir esama realių nuogąstavimų, arba Halperis išsikraustė iš proto ir meluoja“, – sakė ji.

„Lochovos patirtis akivaizdžiai pamokanti. Jeigu esi susijęs su žvalgybos pasauliu, nebūk rusas, nebūk moteris ir nebūk protingas. Kitaip įkliūsi fantazuotojams ir nekenčiantiems moterų, o kartu ir Trumpo draugams ir priešams“, – tokia leidinio išvada.

Informacijos šaltinis: The Times

2018.06.02; 12:00

Didžiosios Britanijos vidaus saugumo tarnyba MI5 pakartotinai ištirs kelias įtarimų keliančias Rusijos piliečių mirtis, kurių aplinkybėse anksčiau neįžvelgta nusikaltimų požymių. Toks sprendimas priimtas po to, kai šalies teritorijoje nervus paralyžiuojančia medžiaga mėginta nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį.

„Vyriausybė žino apie tokius įtarimus ir į bet kokius teiginius, kad užsienio valstybė galėjo prisidėti prie žmogžudysčių Jungtinės Karalystės (JK) teritorijoje, žiūri rimtai“, – antradienį parlamento Vidaus reikalų komiteto paviešintame laiške, kuris buvo parašytas kovo 10 dieną, teigia vidaus reikalų sekretorė Amber Rudd.

„Kaip žinote, tuo metu policijos ir koronerių tyrimai nenustatė nusikaltimų požymių“, – komiteto pirmininkei Yvettei Cooper rašė A. Rudd.

A. Rudd teigė norinti įsitikinti, kad „šie įtarimai tikrai tėra tik įtarimai“.

„Policija ir MI5 sutiko padėti įgyvendinti šį tyrimą“, – sakė ji.

Tarp 14 įtartinų Rusijos piliečių mirčių Didžiojoje Britanijoje yra ir verslininko Aleksandro Perepilično mirtis. 2012-aisiais jis, bėgiodamas šalia savo namų Pietų Anglijoje, susmuko ir mirė.

44-erių verslininkas prieš mirtį buvo pranešęs, kad sulaukė grasinimų jį nužudyti. Jie tikriausiai buvo susiję su jo mestais kaltinimais Rusijos pareigūnams dėl stambaus masto mokestinio sukčiavimo.

2015-aisiais vykstant bylos nagrinėjimui toksikologas teigė, kad A. Perepiličnas prieš mirtį nurijo natūralių nuodų, išgaunamų iš kumpotrio (Gelsemium) augalo.

Tačiau policija laikėsi nuomonės, kad verslininko mirtis neįtartina.

2018.03.14; 02:30

Specialusis agentas 007

Rašytinės žinios apie šnipus, ko gero, tiek senos, kiek ir pati raštija. Kas nežino legendos apie Trojos arklį – apie tai, kaip Odisėjas pamokė graikus, dešimt metų nesėkmingai apgulusius Troją, ją paimti?

Nėra abejonių, kad žvalgyba atsirado dar gerokai prieš Odisėją. Jos pėdsakai siekia žilą senovę. Apie žvalgybos veiklą galima sužinoti ir iš senovės užrašų, darytų ant akmens ir papiruso, kur dėstoma Egipto faraonų viešpatavimo istorija… Garsiojo Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VIIa. pr. Kr.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.

Pašto cenzūra kaip žvalgybinė priemonė

Antikos istorikai yra pasakoję apie įvairias gudrybes, kurių būdavo griebiamasi kovojant su priešo šnipais… Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę… Garsusis Hanibalas (III a. pr. Kr.) daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba… Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikianti. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.

Jau senovėje buvo žinomi daugelis įprastinių žvalgybinio darbo būdų: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) panaudojimas pranešimams persiųsti. 

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

O štai specifinis literatūros apie šnipus žanras atsirado palyginti neseniai. Jeigu omenyje turėsime anglų, amerikiečių tokio pobūdžio literatūrą (visko trumpame straipsnyje aprėpti neįmanoma), tai čia pirmasis romanas apie šnipus priskiriamas Džeimsui Fenimorui Kuperiui, parašiusiam “Šnipą” (1821). Knygos pagrindą sudaro tikri Amerikos nepriklausomybės karo įvykiai. Gatvės prekeivis Charvis Birčas (realiai egzistavusio Enocho Krosbio prototipas), prisidengęs anglų šalininko įvaizdžiu, iš tiesų vykdo Džono Džėjaus (generolo Džordžo Vašingtono prototipas) žvalgybinę užduotį. Beje, 1829 metais buvo išleista ir dokumentinė knyga apie Enochą Krosbį.

Po Kuperio šnipų literatūros žanras Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgam buvo beveik pamirštas; pasirodė tiktai pilietinio karo laikų šnipų pagyrūniškų memuarų.

„Roninzono Kruzo“ autorius – žvalgas?

Danielius Defo, romano „Robinzonas Kruzas“autorius

Kalbant apie Anglijos rašytojus ir šnipus, negalima nepaminėti visame pasaulyje gerai žinomo klasiko Danieliaus Defo. Tiesa, skaitytojams jis visų pirma yra nemirtingo romano “Robinzonas Kruzas” (1719) autorius. O juk Danielius Defo buvo taip pat ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Apsimetęs prekeiviu Aleksandru Goldsmitu, jis daug važinėjo po Didžiąją Britaniją ir “kur reikia” pranešinėjo ne tik apie to meto valdžios politinius oponentus, bet ir narpliojo “jakobinų” sąmokslus. Iš žvalgybos pasitraukė tuoj po to, kai išleido garsųjį romaną “Robinzonas Kruzas”.

Šnipų literatūros žanro elementų rasime kito anglų klasiko Čarlzo Dikenso “Apysakoje apie du miestus” (1859). Tačiau šio žanro pradininkais Didžiojoje Britanijoje laikomi žymiai vėliau, 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo pradžioje, rašę E.Filipsas Openheimas (romanas “Paslaptingasis misteris Sabinas”,1898) ir Viljamas Tafnelis Le Ke (“Slaptoji tarnyba”, 1896). Pastarąjį romaną daugelis valdžios atstovų priėmė “už tikrą pinigą”, kaip savotišką pranašišką įspėjimą. Knygoje rašoma apie artėjantį vokiečių įsiveržimą į Didžiąją Britaniją.

Le Ke tvirtino, kad jo šnipų romanai paremti darbo slaptojoje tarnyboje patirtimi. Jeigu tai tiesa (kol kas tai neįrodyta), tai Le Ke – pirmasis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, tapęs rašytoju. Geriausios šio autoriaus knygos: “Nusikalstami ryšiai”, 1890; “Monte Karlo paslaptys”, 1899; “Artimųjų Rytų stebėtojas”, 1907; “Kur baigiasi dykuma”, 1923.

Žanro apie šnipus audringam plitimui Anglijoje turėjo Erskino Čalderso romanas “Dykumų mįslė” (1903), kuriame pasakojama, kaip anglų jachtininkai atsitiktinai sužinojo apie vokiečių įsiveržimo į Angliją planus. Rašytojo versija buvo tokia įtikinama, kad britų Admiralitetas nedelsdamas Šiaurės jūroje suformavo laivyną, kuris “apsaugotų silpną ruožą”, apie kurį rašoma knygoje.

Rašytojas Somersetas Moemas buvo profesionalus Pirmojo pasaulinio karo laikų žvalgybininkas. Jo “Ašendenas”(1928) – romanas, paremtas asmeniška patirtimi. “Iš visų šnipų istorijų Ašendeno nuotykiai labiausiai artimi realiems įvykiams” (Entonis Mastersas, “Literatūriniai agentai”, 1987).

Apie žmogiškąsias aistras

Pirmojo pasaulinio karo metais Moemas dirbo sanitarinėje dalyje vairuotoju. Buvo pilnapadis, žemo ūgio, todėl netiko rikiuotei. 1915 m. į jį atkreipė dėmesį britų slaptoji tarnyba ir užverbavo savo agentu – mat Moemas mokėjo prancūziškai ir vokiškai.

Šnipinėjimo menas

Tuo metu kaip tik pasirodė pirmoji jo knyga “Žmogiškųjų aistrų našta”. Moemas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur beveik metus stebėjo asmenis, įtariamus šnipinėjimu Vokietijos naudai. Pažymėtina, kad šį darbą jis dirbo ne už pinigus, o patriotinių jausmų skatinamas. Moemas parašė nemaža apsakymų, kuriuose buvo vaizduojami realūs jo patirti nuotykiai. Tačiau kai jį įspėdavo, kad tas ar kitas apsakymas pažeidžia valstybinės paslapties įstatymą, jis nesvyruodamas rankraštį sunaikindavo. Kas nepateko į ugnį, įskaitant ir išvykas į Rusiją, dienos šviesą išvydo “Ašendene”. Ši knyga turėjo didelio poveikio visai pokario šnipų žanro literatūrai.

Kai 1917 metų pradžioje Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, britų slaptosios tarnybos biuro Jungtinėse Valstijose atstovas seras Viljamas Vaizmenas gavo iš JAV prezidento administracijos 75 000 dolerių (tuo metu tai buvo dideli pinigai), kad anglų agentas juos slapta nugabentų į Rusiją. Kurjerio vaidmenį atliko Somersetas Moemas. Jis turėjo užduotį paremti menševikų partiją ir sukliudyti bolševikams nutraukti vykusį karą su Vokietija. Toje kelionėje Moemas dėjosi Amerikos laikraščių korespondentu Somerviliu.

Trečiajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje “šnipų trileriai” jau buvo spausdinami bulvariniuose žurnaluose tęsiniais. Didelį populiarumą turėjo fantastiški šnipų nuotykiai. Sirilas Henris Koulsas, abiejų pasaulinių karų metu tarnavęs britų specialiosiose tarnybose, drauge su bendraautoriumi Adelaidu Frensiu Maningu parašė apie dvidešimt penkias knygas Maningo Koulso vardu. Jie sukūrė britų žvalgybos agentą Tonį Chembldoną.

Kas sukūrė Džeimso Bondo paveikslą?

Antrojo pasaulinio karo metais daugelis rašytojų dirbo žvalgybose, įgijo praktinių įgūdžių, specifinių žinių, kurias jie ilgainiui panaudojo literatūrinėje veikloje. Plačiai žinomas Gremas Grinas buvo MI 6 darbuotojas, Janas Flemingas (garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas) – britų jūrų žvalgybos karininkas. Angus Vilsonas savo pirmuosiuose kūriniuose pasinaudojo asmeniškais įspūdžiais, patirtais tarnaujant dešifravimo centre Bletčli-Park. Nepaprastai įtemptas darbas ir karo meto nepritekliai nualino jo sveikatą ir psichoterapeutas patarė jam imtis kūrybos. Rašytojas Džonas P.Markandas dirbo JAV strateginių tarnybų valdyboje.

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo nepalyginamai skurdesni šnipų literatūros derliumi, lyginant juos su “šaltojo karo” laikotarpiu, per kurį įvyko nesuskaičiuojama daugybė Vakarų ir Rytų agentų susirėmimų. Knygų puslapiuose ėmė mirgėti didvyrių ir piktadarių, dirbusių CŽV, MI 6 ir KGB, darbai darbeliai. Stambiausios pasaulio specialiosios tarnybos tarsi išėjo į dienos šviesą ir pateko į beletristikos masinio vertintojo teismą. O dokumentinės informacijos apie jų veiklą, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo. Daugumoje šnipų romanų pagrindiniai herojai, žimoma, visai nebuvo panašūs į realius žvalgybininkus, agentus, specialiųjų tarnybų darbuotojus. Rašytojas Malkolmas Mageridžas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs žvalgyboje, yra pasakęs, kad literatus šnipų žanras vilioja taip, kaip nestabilios psichikos žmones – psichiatro profesija, o impotentus – pornografija.

Janas Flemingas – žurnalistas, biržos brokeris, britų jūrų žvalgybos direktoriaus kontradmirolo Džono Godfrio asmeninis padėjėjas, bet svarbiausia – Džeimso Bondo kūrėjas. Vargu ar kas nežino, kad tai – šnipų romanų serijos herojus. Į šio žanro literatūrą jis įsiveržė pasirodžius romanui “Kazino “Rojalis” (pirmoji iš vienuolikos “bondianos” knygų, vaizduojančių bebaimius superherojus). JAV prezidentas Džonas Kenedis yra viešai pasakęs, kad Bondo kūrėjas Janas Flemingas yra mėgiamiausias jo rašytojas, ir knygoms (taip pat ir filmams) užtikrino milžinišką pasisekimą ir JAV, ir Anglijoje. Džeimsas Bondas arba Agentas 007 – bebaimis britų slaptasis agentas, kurio priešininkas – Sovietų Sąjungos “Smeršas”. “00” pagal autorių reiškia, kad šis herojus turėjo “licenziją žudyti”. Šios serijos romanai – fantastinis išmislas su kruopelytėmis tiesos.

Nepaisant to, toks atviras Vakaruose nepaprastai populiaraus herojaus priešiškumas Sovietų Sąjungos jėgos struktūroms labai nepatiko, kėlė susirūpinimą Maskvai, todėl bulgarų rašytojas A.Guliaška parašė knygą, kuria buvo siekiama pataisyti (manoma – pavedus KGB) nepatrauklų “Smeršo” ir rusų įvaizdį. Romanas “Zachovo misija” buvo spausdinama sovietų laikraštyje “Komsomolskaja pravda” pavadinimu “Avakumas prieš 007”.

Pagal veiklos pobūdį Janas Flemingas beveik neturėjo operatyvinio darbo reikalų, buvo kabinetinis tarnautojas, nors pastoviai nešiojosi desantinį peilį ir plunksnakotį, kuriame, jo žodžiais, buvo ašarinių dujų užtaisas. Nepaisant to, legendoms apie jo žygdarbius nėra galo. Tiesa, visos jos atsirado po to, kai romanai apie Džeimsą Bondą tapo labai populiarūs tiek JAV, tiek Anglijoje.

Nemirtingasis Džeimsas Bondas

1964 m. Flemingas mirė, bet ne Bondas. “Agentą 007” toliau “globojo” Džonas Gardneris. Pradžioje šis rašytojas Bondą pakeitė savuoju slaptu agentu , vardu Boisi Oks, pasirodžiusiu romane “Likvidatorius”(1964) ir kai kuriuose kituose. O pati pirmoji jo Džeimso Bondo imitacija tapo romanas “Atnaujinta licencija”, išleistas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose 1981 m. Vėliau Gardneris kasmet išleisdavo po knygą.

Kai kurios Jano Flemingo knygos apie Džeimsą Bondą: “Gyvenk ir leisk numirti”, “Mupreikeris”, “Briliantai visam laikui”, “Daktaras Ne”, “Auksinis pirštas”, “Žaibo kirtis”, “Šnipas, kuris mane mylėjo”, “Žmogus su auksiniu pistoletu”…

O štai Džonas Le Karė pirmą kartą skaitytoją supažindino su realistiniu agentu – žvalgu: susimąsčiusiu, kenčiančiu  ir ne visai suprantančiu vaidmenį, kurį jam tenka vaidinti. Pavargęs nuo gyvenimo, visko matęs Džordžas Smailas pirmą kartą pasirodė romane “Kvietimas pas mirusiuosius” (1961), tačiau pasaulinį pasisekimą ir žanro meistro šlovę Le Karė pelnė knyga “Šnipas, atėjęs iš šalčio” (1963).

Įtikinami Le Kare personažai

Le Karė turėjo didelės įtakos kitiems šio žanro romanų autoriams: pasirodė naujų “realių” herojų, primenančių Džordžą Smailą, veikiančių realiose situacijose, su realia šnipinėjimo technika.

Trevanjanas (literatūrinis Rodo Vitkerio vardas) savo romanais “Eigerio sankcijos”(1973) ir “Šibumi” (1979) prie realistiškumo pridėjo dar ir brutalumą. O štai produktyvusis Robertas Ladlemas nusprendė susirasti kažką panašaus į “aukso vidurį”: tarp Flemingo fantastiškumo ir Le Karė perdėto realizmo. Jo romanų herojai grumiasi su globaliniais planais užgrobti pasaulį.

Valstybių žvalgybų kova svarbiuose politiniuose tolimos ir netolimos praeities įvykiuose neretai buvo ir tebėra tokia sudėtinga ir kvapą gniaužianti, kad galėtų drąsiai prilygti geriausių nuotykinių romanų intrigoms. Ribos tarp išmonės ir tikrų faktų literatūroje kartais būna labai neryškios. Literatūriniai žvalgybininkų “viražai” kai kada atrodo tokie tikroviški, kad CŽV net įsteigė šio žanro knygų, išleistų visame pasaulyje, biblioteką. Pastarojo laikotarpio būdingesnis bruožas: buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai imasi rašytojo plunksnos, o rašytojai, nedirbę minėtose tarnybose, tampa rimtais šios senos kaip pasaulis žmogiškosios veiklos žinovais ir tyrėjais. Tiesa, kai kada darbą su dokumentais jiems atstoja laki vaizduotė.

Specialiųjų tarnybų vadovybė dažniausiai šnairomis žiūri į savo pavaldinius, kurie staiga nusprendžia atidėti į šalį “apsiaustą ir durklą” ir imasi plunksnos ir polieriaus. Seras Komptonas Makenzis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas pažeidęs valstybės paslapties įstatymą ir teisiamas. Jis aprašė savo karjerą autobiografijoje “Graikiškieji atsiminimai” (1932). Būtent po šios knygos pasirodymo jis ir atsidūrė teisme. Britų valdžia areštavo visą knygos tiražą ir išėmė iš prekybos. Makenzis buvo kaltinamas tuo, kad paviešino pirmojo MI 6 direktoriaus, 1-ojo rango kapitono sero Mansfildo Kamingo, slapyvardį. Nors Kamingas tuo metu jau buvo miręs, Makenzis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 funtų sterlingų bei teismo išlaidas. Vėliau draudimas spausdinti ir platinti knygą buvo panaikintas, ir 1940 m. ji buvo pakartotinai išleista pavadinimu “Egėjiškieji atsiminimai”. Visus šiuos įvykius Makenzis aprašė kitoje knygoje – “Graikija mano gyvenime”(1960).

Saigono epilogas

Kitas pavyzdys. 1975 m. Frenkas Snepas buvo atšauktas į CŽV centrinę būstinę iš Pietryčių Azijos, paaukštintas pareigose ir apdovanotas už “analitinius nuopelnus” paskutiniosiomis Vietnamo karo dienomis. Išėjęs iš CŽV Snepas parašė knygą “Padorumo pauzė”(1977) su paantrašte: “Ataskaita apie gėdingą Saigono epilogą, kurį surašė vadovaujantysis strateginis CŽV Vietnamo analitikas”. Daugiausia 580-ties puslapių knygoje kliuvo valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui už jo superslaptas “taikias” derybas su Šiaurės Vietnamu, kurias Snepas pavadino “virtuozišku cirko pasirodymu”. CŽV nusprendė, kad Snepas pažeidė slaptojo susitarimo su valdyba sąlygas, pagal kurias jis privalėjo pirmiausia rankraštį parodyti CŽV cenzūros padaliniui. 1980 m. byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme, kuris CŽV naudai iš Snepo autorinio honoraro priteisė 140 000 dolerių. Be to, jam buvo nurodyta suderinti su CŽV naują romaną “Interesų sutapimas”. Knygoje buvo rašoma apie galimą CŽV dalyvavimą prezidento Dž. Kenedžio nužudyme. Keista, tačiau CŽV neprieštaravo tokiai versijai ir tik paprašė romane neminėti tikro vieno valdybos darbuotojo vardo, nors dėl daugelio kitų romane minimų CŽV darbuotojų pastabų neturėjo.

Britų vadovybė griežtai kritikavo Le Karė ir Gremą Griną už jų kūrybą, pasakojančią apie specialiųjų tarnybų veiklą. Pasirodžius knygai “Mūsų žmogus Havanoje” Griną taip pat bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių pavyzdžių daug.

Labai nepatiko romanai apie šnipus

JAV CŽV direktoriui Ričardui Chelmsui labai nepatiko Le Karė romanai apie šnipus, ypač “Šnipas, atėjęs iš šalčio”. Rašytoją jis kaltino cinišku tonu ir daugybe šmeižikiškų išdavysčių scenų. Tačiau tas pats Chelmsas paskatino Hovardą Chantą sukurti “amerikietišką atsaką” Džeimsui Bondui. Jis, kaip ir jo pirmtakas Alenas Dalesas, manė, kad tokia literatūra bus gera reklama specialiosioms tarnyboms, neturinčioms galimybės pačioms save pasireklamuoti. Le Karė žodžiais, žvalgybininkai, atsivėrę ateinantiems pas juos rašytojams, pradžioje nepakankamai suvokė, kokią didelę kainą jiems teks už tai sumokėti. “Rašytojas – tai savotiškas diversantas, jeigu ne išdavikas,-  pasakė Le Karė interviu “Sandi Taims” 1986 metais. – Ir juo geresnis rašytojas, jo daugiau paslapčių jis pagarsins. Specialiosios tarnybos, atrodo, pagaliau tai suprato, nes, kiek man žinoma, dabar jos ne itin lepina plunksnos brolius”.

Dažnai net įgudusiam skaitytojui nelengva nustatyti, kur baigiasi išmislas ir prasideda tiesa ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu dokumentinėms knygoms (memuarams), parašytoms buvusių žvalgybininkų. 1968 m. Haroldas (Kimas) Filbis paskelbė atsiminimus “Mano tykusis karas”, kur papasakojo apie savo karjerą MI 6 ir KGB. Buvo tikimasi, kad ši knyga bus persunkta sovietinės propagandos. Tačiau Gremas Grinas pavadino ją “žymiai tikslesne, negu visi kiti panašūs darbai, kuriuos aš galiu prisiminti”.

2014.07.07; 17:33

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“

Rusiška agresija

Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.

Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.

Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.

Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…

Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.

Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?

Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…

CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).

Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.

„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.

Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.

Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.10.03; 03:22

Londono metro traukinyje penktadienį piko metu įvykusį sprogimą sukėlė savadarbis sprogstamasis įtaisas, patvirtino Skotland Jardas, kuriuo remiasi Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC.

Komisaro padėjėjas Markas Raulis (Mark Rowley) informavo, kad „Parsons Green“ stotelėje pietvakarių Londone sustojusiame metro traukinyje įvykusį sprogimą tiria šimtai detektyvų, jiems talkina vidaus žvalgybos tarnyba MI5.

Į ligonines buvo nugabenti iš viso 22 nukentėjusieji. Dauguma jų patyrė nudegimus.

Policijos teigimu, iš Vimbldono rytų kryptimi važiavusiame „District Line“ linijos traukinyje 8.20 val. ryto vietos laiku nugriaudėjęs sprogimas siejamas su terorizmu.

Paviešintose nuotraukose matyti traukinio vagono gale stovintis prekybos centro maiše patalpintas užsidegęs baltas kibiras su iš jo kyšančiais laideliais.

M. Raulio teigimu, Londono gyventojai turėtų būti pasiruošę penktadienį visame mieste, o ypač transporto sistemoje, matyti sustiprintas policijos pajėgas.

Policija miesto gyventojus ir svečius prašo būti budrius, tačiau tuo pat metu ragina išlikti ramius.

Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May) tviteryje rašė: „Mintimis esu su visais nukentėjusiaisiais „Parsons Green“ ir su pagalbos tarnybomis, kurios taip drąsiai reaguoja į šį teroristinį incidentą.“

Londono meras Sadikas Chanas (Sadiq Khan) savo ruožtu miestiečius paragino išlikti ramius ir pridūrė, kad „terorizmas (miesto) niekuomet neįbaugins ir nenugalės“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.16; 02:30

Garsiausios šnipų istorijos Didžiojoje Britanijoje

Fiona Hamilton / The Times

Specialiųjų tarnybų laukia teisminis nagrinėjimas, kuris gali priversti jas atskleisti slapčiausios savo veiklos krypties detales, – apie tai sužinojo laikraštis The Times.

Grupės Reprieve ir Privacy International padavė ieškinį Tyrimo įgaliojimų tribunolui, kuruojančiam MI5 (Saugumo tarnybą), MI6 (Slaptąją žvalgybos tarnybą) ir GCHQ (Vyriausybinio ryšio centrą), kad išsireikalautų visiškai slapto darbo detalių paviešinimą.

Ieškinyje kalbama apie trečiąją iš trijų specialiųjų tarnybų veiklos „krypčių“, iš kurių dvi – Britanijos personalo kitose šalyse sulaikytų asmenų apklausa, ir masinis asmeninių duomenų rinkimas – jau buvo paviešintos. Laikoma, kad trečioji kryptis minėta tik kartą atskirame Privacy International ieškinyje, be to, informacija apie ją buvo cenzūruota.

Reprieve direktorė Maja Foa sakė: „Britanijos visuomenė turi teisę žinoti, ką specialiosios tarnybos daro jos vardu. Mes žinome, kad toji slaptoji politika dangsto didelę slaptosios veiklos sritį, kuri mažų mažiausiai ne mažiau rimta ir invazyvi, nei sulaikytųjų apklausa užsienyje ir masinis asmeninių duomenų rinkimas. Iš savo karčios patirties taip pat žinome, kad be bazinio skaidrumo Britanijos šnipai linkę peržengti teisines ir etines „raudonąsias linijas“.

Privacy International juristė Mili Grem Vud sakė: „Tai neteisingas principas, kai yra visa veiklos sfera, apie kurią visuomenė apskritai nieko nežino. Mes siūlome ministrei pirmininkei paviešinti trečiąją kryptį – cenzūruotu, sutrumpintu pavidalu arba tezėms, kaip būtina, kad būtų užtikrinta visiška ir atvira specialiųjų tarnybų priežiūra“.

Šaltinis: The Times

2017.07.01; 06:54

Debora Heinz / The Times

„Vyriausybės oficialieji asmenys pirmą kartą pripažino, kad Rusija vykdo prieš Didžiąją Britaniją propagandos ir netradicinių karo priemonių pritaikymo kampaniją“, – rašo The Times.

„Aukšti Britanijos vyriausybės veikėjai mano, kad už darnių pastangų, kuriomis siekiama susilpninti Didžiąją Britaniją šnipinėjimu, dezinformacija, kibernetinėmis atakomis bei apgaulingų naujienų sklaida, slypi Maskva“, – aiškina žurnalistė Debora Heinz.

„Po kelių savaičių Teresa Mei pirmininkaus Nacionalinio saugumo Tarybos posėdžiui, kuris svarstys Rusijos veiksmus prieš Britaniją ir jos sąjungininkes ir aptars galimas atsakomąsias priemonės. Turima žinių, kad prieš du mėnesius viršūnių pasitarime ministrų kabineto sekretoriate žvalgybos bendradarbiai ir aukšti valstybės tarnautojai išreiškė susirūpinimą dėl stiprėjančios grėsmės iš Rusijos“, – sakoma straipsnyje.

„Dominavo vieninga nuomonė, kad visur vyriausybėje būtina labiau pasistengti suvokti, įvertinti ir suformuluoti atsakymo į Rusijos veiksmus variantus“, – sakė informuotas apie pasitarimą neįvardytas šaltinis.

„Skamba nuogąstavimai, kad Rusijos agentai, įskaitant Britanijos piliečius, įsiskverbė į Britanijos institutus bei kompanijas. Penktadienio vakarą sužinota, kad keletas Kembridžo mokslininkų, būgštaudami Kremliaus įtakos, nutraukė dalyvavimą forume, skirtame žvalgybos tyrimams“, – sakoma straipsnyje.

„Karinės žvalgybos bendradarbiai glaudžiau bendradarbiauja su MI5 Rusijos klausimais, įskaitant ir būtinybę gaudyti šnipus“, – rašo laikraštis.

Saugumo klausimų ekspertai ragina ministrę pirmininkę Mei sudaryti „karo meto kabinetą“ (taip 1940–1945 metais vadinosi Didžiosios Britanijos koalicinė vyriausybė, – red. past.) ar bent parengti bendrą vyriausybinę strategiją.

XXX

Karinis žaidimas parodė, kad Didžioji Britanija neatsispirs Rusijai propagandinėje kovoje propagandiniame mūšyje.

„Britanijos karinės pratybos baigėsi stulbinančia išvada: Didžioji Britanija neįstengs įveikti Rusijos propagandinėje ir dezinformacinėje operacijoje taikos metu, – praneša Debora Heinz laikraštyje The Times. – Dviejų brigadų kariškiai atliko bandymą, kad išsiaiškintų, kaip jie pasielgtų priešindamiesi Rusijos kariuomenei, pradėjusiai propagandinį karą Baltijos šalyse. Rusus vaidino britų personalas“.

„Jie iškart susidūrė su problema: pasirodo, kad suklastotą Rusijos valstybinės žiniasklaidos ar valdininkų pranešimą apie padėtį mūšių vietose sunku paneigti, ir tam reikia daug laiko, – sakoma straipsnyje. – Ogi todėl, kad pagal Britanijos taisykles kariškiai prieš publikavimą turi patikrinti situaciją, surašyti atsakomąjį pareiškimą, pateikti tą tekstą gynybos ministerijos valdininkams susipažinti bei patvirtinti ir, galų gale, pasiekti, kad jį pasirašytų gynybos ministras – ar net ministras pirmininkas. Tas procesas trunka valandas, o kartais dienas, tuo tarpu suklastota informacija skleidžiama pasaulyje. Pavėluotas paneigimas susilaukia riboto dėmesio“.

„Mes turime tobulėti, – sakė informuotas apie pratybas šaltinis. – Pagal dabartines taisykles mes negalime kautis informaciniame kare ir nugalėti, elgdamiesi kaip rusai, nes pagal taikaus meto įstatymus demokratinėje šalyje neleistina to daryti. Mums reikia rasti kitą būdą kariauti tame informaciniame kare“.

Informacijos šaltinis: The Times.

201612.21; 02:40

Ewen Mac Askill, Paul Johnson / The Guardian 

MI5 generalinis direktorius Endrius Parkeris interviu leidiniui The Guardian sakė, kad „Rusijos grėsmė Didžiosios Britanijos stabilumui vis stiprėja, ji naudoja visus savo žinioje turimus ištobulintus instrumentus, kad pasiektų savo tikslus“, perpasakoja jo žodžius žurnalistai Ivenas Makaskilas ir Polas Džonsonas. 

Endriu Parkeris, britų slaptosios tarnybos MI5 vadovas.
Endriu Parkeris, britų slaptosios tarnybos MI5 vadovas.

Leidinys pabrėžia: pirmą kartą per 107 metų MI5 istoriją veikiantis tos žinybos vadovas davė viešą interviu.

„Parkeris sakė, kad tuo laikotarpiu, kai visas dėmesys sutelktas į islamiškąjį ekstremizmą, stiprėja pavojus, kurį kelia ir kitų šalių slapti veiksmai. Labiausiai pastebimą vietą užima Rusija“, – sakoma straipsnyje.

„Rusija naudoja visą spektrą savo valstybinių institucijų bei įgaliojimų, kad vis agresyvesniais būdais (įskaitant propagandą, šnipinėjimą, ardomąją veiklą bei kibernetines atakas) prastumtų savo užsienio politiką užsienyje. Šiandien Rusija veikia visoje Europoje ir Didžiojoje Britanijoje. MI5 pareiga – sutrukdyti tam“, – sakė Parkeris interviu.

„Pasak Parkerio, Rusija vis dar turi pakankamai daug žvalgybos darbuotojų „vietose“, net ir  Didžiojoje Britanijoje, bet yra vienas skirtumas nuo šaltojo karo laikų – atsiradusios kibernetinės kariavimo priemonės. Rusiją domina ir karinės paslaptys, pramonės projektai, informacija apie ekonomiką, vyriausybė ir užsienio politika“, – rašo laikraštis.

MI5 būstinė Londone.
MI5 būstinė Londone.

Parkeris taip pat pranešė, kad per pastaruosius trejus metus Britanijos specialiosios tarnybos sužlugdė 12 teroro aktų, kuriuos planavo džihadistai. Pasak jo, Didžiojoje Britanijoje yra apie 3 tūkst. „islamistų ekstremistų, linkusių į smurtą, dauguma iš jų – britai“.

„Parkeris sakė, kad islamiškojo ekstremizmo pavojus – irgi ištvermingas ištisos kartos fenomenas“, – rašo laikraštis. Pasak jo, šią grėsmę sudaro trys elementai: ekstremistai Didžiojoje Britanijoje; ISIS nariai Sirijoje ir Irake, bandantys kurstyti teroro atakas Didžiojoje Britanijoje; ir ISIS pastangos skleisti savo ideologiją bei propaguoti terorizmą internete.

Informacijas šaltinis: The Guardian leidinys.

2016.11.06; 03:50

Kas gali būti įdomiau už žvalgybų intrigas?

Portalas slaptai.lt skelbia keliasdešimt nuotraukų, kuriose užfiksuotos sensacingiausios, pavojingiausios, plačiausiai žinomos šnipinėjimo istorijos.

« 1 2 »

2016.08.20; 10:47

Per koronerio kvotą Didžiojoje Britanijoje nuskambėjo tvirtinimas, kad rusas demaskuotojas Aleksandras Perepiličnas, galimas dalykas, prieš savo mirtį „kalbėjo su Britanijos specialiosiomis tarnybomis“,  praneša The Guardian.

Jis staigiai mirė 2012 metų lapkritį – galimas dalykas, buvo nunuodytas, primena žurnalistas Lukas Hardingas.

Continue reading „Rusas demaskuotojas Aleksandras Perepeličnas prieš savo mirtį kalbėjo su MI-6 bendradarbiu?“

Kaip pranešė The Times, Britanijos žvalgybos vadovybė spalį per slaptą susitikimą Deivido Kemerono rezidencijoje informavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel apie pavojų, kurį kelia ISIS, o ji pasidalijo su MI-5, MI-6 ir Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) vadovais informacija apie prezidentą Putiną, neramumus Ukrainoje ir situaciją Kryme.

Continue reading „Britanijos žvalgybos vadovybė informavo Merkel apie ISIS pavojų“

Bausmės dydis – ne pats svarbiausias parametras teisinėje valstybėje.

Skirdami griežčiausias bausmes ne visuomet pasieksime norimų rezultatų.

Senų seniausiai įrodyta, kad per daug griežtas atpildas, įskaitant net pačią griežčiausiąją bausmę, neatbaido linkusiųjų nusikalsti.

Kuo daugiau griežtų bausmių – tuo mažiau sunkių nusikaltimų? Ne visuomet, ne visada, ne visur…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvoje šnipinėti – ir nesudėtinga, ir nepavojinga…“

„Didelis Damasko režimo apginklavimas; griežtas Rusijos KOP galios demonstravimas; priešiškų jėgų bombardavimai Sirijos teritorijoje; „nervų karas“ su Turkija; kovinių laivų pasiuntimas į Viduržemio jūrą, kad sukeltų nerimą NATO aljansui; kovinių padalinių, sudarytų iš mįslingų rusų „savanorių“, atsiradimas…"

Šių žodžių autoriai – aukščiausio rango Britanijos diplomatai ir žvalgybos darbuotojai. 

Continue reading „Rusijos vaidmenį Sirijoje britų žvalgyba numatė dar 1957 metais“

„The Sunday Times“ šaltiniai, bendravę su Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų vadovybe, pranešė, kad šalies premjeras įsakęs kontržvalgybai kur kas kiečiau nei iki šiol stebėti rusų šnipus.

Šis pranešimas byloja, kad Didžiosios Britanijos valdžia keičia požiūrį į šalyje dirbančius rusų šnipus. Jei anksčiau į Londono gatvėmis beveik laisvai vaikščiojančius rusų šnipus buvo žvelgiama dažniau atsainiai, nei rimtai, tai nuo šiol šalyje dirbantiems rusų šnipams turėtų būti sunkiau užsiimti priešiška veikla.

Continue reading „MI5 tarnybai įsakyta rimčiau sekti rusų šnipus“

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

Galima pritarti Hitlerio žodžiams, kuriuos jis pasakė geležiniais kryžiais apdovanodamas esesininkus, 1939 m. lapkričio 9 d. vykdžiusius britų žvaldybininkų pagrobimo operaciją: kovos slaptajame fronte yra ne mažiau svarbios už ginkluotą susirėmimą mūšio lauke.

Bet nukariauti pasaulį užsimojęs diktatorius nežinojo, kas dedasi jam už nugaros.

Continue reading „Šėtono medžioklė (4)“

Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos nesugebėjo rasti jokių pėdsakų, kad didysis aktorius Čarlis Čaplinas yra gimęs Didžiojoje Britanijoje.

Nors pats Č.Čaplinas visuomet tvirtino, kad yra gimęs būtent 1889-aisiais metais Londone. Č.Čaplino kilmės paslaptis iškilo tada, kai JAV valdžia pasidomėjo MI-5 duomenų apie didžiojo komiko biografiją.

Todėl neatsitiktinai 1952 metais žymusis komikas išvažiavo iš Amerikos ir jam buvo uždrausta ten sugrįžti. Uždrausta sugrįžti dėl įtarimų simpatizuojant komunistams.

Taip rašo šiandieninis ”The Daily Telegraph”. Taigi britų žvalgyba nesugebėjo rasti jo gimimo liudijimo, pirmasis rastas dokumentas yra pasas, išduotas 1920 metais.

Continue reading „Kodėl MI – 5 sekė komiką Čarlį Čapliną?“

Didžiojoje Britanijoje išleista istoriko Viktoro Madeiros knyga „Britanija ir Meška: Anglijos ir Rusijos žvalgybiniai karai, 1917 – 1929 m.“. Tai knyga apie sovietų vykdytą šnipinėjimą Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais bolševikų diktatūros metais.

1917–1929 metų laikotarpį Viktoras Madeira vadina „pirmuoju šaltuoju karu“. Jeigu antrasis šaltasis karas XX amžiaus penktajame–devintajame dešimtmečiais buvo kariaujamas pirmiausia su stipriausia Vakarų valstybe – JAV, tai „pirmąjį šaltąjį“ irgi kariavo sovietų Rusija su ypatingai stipria valstybe, kokia tuo metu buvo Didžiosios Britanijos imperija.

Continue reading „Meškos Londone“

Kas domisi žvalgybinėmis temomis, be abejo, bus girdėjęs Ričardo Tomlinsono pavardę.

Tai tas pats britas, kurį užverbavo Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos. Verbavo dar tuo metu, kai jis mokėsi Kembridžo universitete.

R.Tomlinsonas tvirtina, kad oficialusis Londonas jam pavedė iš Maskvos vogti itin slaptus dokumentus, susijusius su atominio ginklo kūrimu, atlikti keletą sudėtingų užduočių Bosnijoje bei neutralizuoti nelegalių ginklų prekeivių gaują, siekusią parduoti cheminių ginklų Iranui.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Ričardas Tomlinsonas“

„Hor“ – 1955-aisiais Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 atliktos operacijos kodinis pavadinimas. Šios operacijos tikslas – įrengti pasiklausymo aparatą Sovietų konsulate Londone, Beisvoterio rajone.

Remontuojant pastatą, prigludusį prie konsulato, darbininkais persirengę MI5 bendradarbiai išgręžė 45 cm storio sieną, skyrusią du pastatus. Skylė išėjo į konsulato konferencijų salę. Ten ir buvo įtaisytas slaptas mikrofonas.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: operacija „Hor““