Balandžio 24-ąją verslo centre „Work Land“ Vilniuje buvo pristatyta rinkimų komiteto „Lemiamas šuolis“ programa. „Lemiamo šuolio“ lyderis Paulius Kunčinas susirinkusiems žurnalistams papasakojo, kaip jie, išrinkti į Europos Parlamentą, bandytų suvaldyti migraciją.

Slaptai.lt skelbia antrąją interviu dalį.

2019.04.24; 14:20

Lietuva iki šiol migracijai dėmesio beveik neskyrė, todėl valstybė tebuvo pasyvus stebėtojas gyventojų išvykimo, kuris tęsiasi jau ketvirtį amžiaus ir 2018 metai nebuvo išimtis. Šiemet pagaliau Seimas sulaukė iš Vyriausybės įstatymo projekto, kuris yra pirmas žingsnis vykdyti migracijos politiką.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva imasi migracijos politikos

Visos vyriausybės iki šiol mažai rūpinosi migracija, nes premjerai manė nelabai ką galintys padaryti prieš turtingesnių valstybių konkurenciją, todėl vylėsi, kad pagerės ekonomika ir emigracijos bėda išsispręs savaime. Visgi valstybei aktyviau įsikišti į migracijos procesus verčia dvi aplinkybės. Pirma, labai suaktyvėjo imigracija, todėl reikia apsispręsti, kokie migrantai priimtini, o kurie ne. Antra, suaktyvėjo spaudimas iš grįžtančių ir išvykusių lietuvių, kurie jau sudaro didelę rinkėjų dalį ir jų rūpesčiai tapo visos valstybės rūpesčiu.

Vyriausybė nutarė pirmiausia imtis kiek kitokios išeivių grupės – krizinėse zonose atsidūrusių lietuvių kilmės asmenų. Apie tai kalba Seimui pateiktas „Persikėlimo įstatymas“. Tokių žmonių yra gan nedaug, tačiau jų atvykimui, įsikūrimui ir integracijai reikalinga visa sistema, kuriai Lietuva buvo visai nepasirengusi. Sukūrus sistemą šiai grupei ir tobulinant mechanizmus, galima imtis ir kitų migracijos valdymo krypčių.

Padėti lietuviams, atsidūrusiems krizėje, jau yra šiokios tokios patirties. Iš okupuotų Ukrainos sričių į Lietuvą yra perkelta per 150 asmenų. Tai buvo padaryta greitosiomis, be įstatyminio pagrindo, ir iškart pasimatė negebėjimas pasirūpinti tais žmonėmis. Truputį misiją gelbėjo tik kai kurios aktyvesnės savivaldybės.

Antroji pagalbos misija atsidūrusiems krizinėje situacijoje, jau priėmus naująjį įstatymą, bus Venesuelos lietuviams. Užsienio reikalų ministerija (URM) ilgai atsikalbinėjo, kad jokių prašančių pagalbos lietuvių net nėra, nes iš Venesuelos niekas nesikreipia į artimiausią Lietuvos ambasadą, kuri yra Brazilijoje (atstumas kaip nuo Vilniaus iki Bagdado ir ten kalbama ne ispaniškai kaip Venesueloje, bet portugališkai). Dabar jau URM pripažįsta, kad norinčių persikelti į Lietuvą yra bent 50 šeimų.

Trys Grįžimo politikos kryptys

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik maža migracijos politikos dalis, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be jokio įstatymo, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Be specialiųjų grupių, paminėtų aukščiau, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, užsienyje yra didelė lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų pakeisti vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

Kaimyninių šalių patirtis

Lenkijoje 2000 m. buvo priimtas Grįžimo įstatymas, kuris numato visų valstybės institucijų pagalbą grįžtant ir integruojantis. Grįžtantis į tėvynę asmuo ir jo šeimos nariai iš valstybės biudžeto gali gauti vienkartinę išmoką kelionės išlaidoms padengti. Įstatymas numato galimybę padengti mokyklinio amžiaus vaikų mokymosi išlaidas, o studentams – apmokėti gyvenimą bendrabutyje. Turimo būsto remontui, renovacijai ar įrangos įsigijimui gali būti skirta iki 1400 eurų už kiekvieną sugrįžusio asmens šeimos narį. Žmonės gali tikėtis finansinės paramos buto ar namo nuomai arba įsigijimui. Rūpintis būstu asmuo gali tiek pats, tiek prašyti tos vietos, į kurią jis keliasi, bendruomenės pagalbos. Grįžusiems į gimtinę garantuojamos visos medicininės paslaugos, kuriomis naudojasi nuolat šalyje gyvenantys asmenys. Atitolusiems nuo savo šaknų ar gimusiems užsienyje, siūlomi nemokami lenkų kalbos ir adaptavimosi kursai. Šalia pagrindinės skatinimo programos, veikia ir kitos iniciatyvos.

„Lenko korta“ yra labai stipri motyvavimo priemonė visiems lenkiškos kilmės asmenims stiprinti ryšius su istorine Tėvyne. Vien ką duoda transporto, mokslo, kultūros įstaigų lankymo lengvatos ir faktiškai jokių įsipareigojimų. Lenkų kilmės jaunuoliams skiriamos stipendijos ir faktiškai nemokamas mokslas šalies universitetuose. Skatinant atvykti jaunimą, Lenkija aktyviai išnaudoja ambasadas bei valstybinius fondus. Lietuvoje taip pat aktyviai agituojama vykti mokytis į Lenkiją ir kasmet apie 1 tūkst. abiturientų išvyksta iš Lietuvos ir dauguma jų atgal gyventi nebegrįžta.

Estija taiko platesnę skatinimo programą ir paramą teikia ne tik grįžtantiems estų kilmės žmonėms, bet ir tiems, kurie „gerbia Estijos valstybę ir jos konstitucinę santvarką“. Estai kaip tikslinę grupę yra įvardijusi Suomijos piliečius, kurių šalyje daugėja jau keletą metų iš eilės (vien per 2018 m. +540) ir dabar jie jau sudaro trečią didžiausią tautinę bendruomenę, apie 9 tūkst. (daugiau nei latvių ir lietuvių kartu sudėjus).

Galime pasidžiaugti, kad Lietuva pagaliau pradeda vykdyti migracijos politiką. Kol kas tik pirmas žingsnis, bet kur aktyviai dirbama, atsiranda ir rezultatai. Valstybės tikslas yra sustabdyti gyventojų mažėjimo tendenciją, ją stabilizuoti, grįžti į augimą ir, pradžiai, vėl atstatyti 3 milijonų Lietuvą.

2019.01.21; 14:42

Prieš mėnesį Latvija atšventė savo valstybingumo šimtmetį. Pažvelkime, kokiomis nuotaikomis ji pasitiko šią svarbią simbolinę datą, kokios aktualijos vyrauja Latvijos politikoje, kultūroje ir visuomeniniame gyvenime šiomis dienomis.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Sunki vyriausybės formavimo dėlionė

Eiliniai Seimo rinkimai Latvijoje vyko spalio pradžioje, taigi, jau daugiau kaip du mėnesius šalis gyvena su laikinąja vyriausybe. Netrukus po rinkimų rezultatų paskelbimo Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis pasiūlė premjero pareigas iš karto trims daugiausiai balsų surinkusių partijų lyderiams: Arčiui Pabrikui (Susivienijimas „Už plėtrą/Už!“), Janiui Bordanui (Naujoji konservatorių partija) ir Aldžiui Gobzemui („Kam priklauso valstybė? KPV LV“). Tiesa, su viena išimtimi. Prezidentas, kaip ir kiti jo pirmtakai, sąžiningai laikosi nerašytos taisyklės – daugiausiai balsų surinkusi ir naujajame Seime 23 mandatus turinti prorusiška „Santarvės“ partija yra ignoruojama ir politiškai izoliuota. Šiai partijai niekada nesiūloma nei vyriausybės formuoti, nei į koaliciją eiti. Tiesiog latviai gerbia save ir savo valstybę, todėl kolonistų ir jų palikuonių politinė jėga visada būna priversta tenkintis opozicinės jėgos vaidmeniu.

Aišku, rinkiminių debatų ir kovų įkarštyje dažnai pasigirsta diskusijų, ar viena ar kita partija galvotų apie koalicijos galimybę su „Santarve“. Kai kurios partijos deklaruoja aiškų atsiribojimą nuo šios liūnai pagarsėjusios partijos, kai kurios, matyt, norėdamos pritraukti platesnį rinkėjų ratą, kartais aiškiai neišreiškia savo pozicijos ir duoda suprasti, kad galimybes deryboms mato su visomis politinėmis jėgomis. Tačiau iki šiol toliau priešrinkiminių debatų tokios iniciatyvos nebuvo nuėjusios.

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Vienas pagrindinių Rytų ir Vidurio Europos rinkimų ypatumų yra balsavimas ne „už“, o „prieš“, kai balsuojama už kurią nors politinę jėgą ne dėl to, kad piliečius sužavėjo jos rinkiminė programa, keliamos idėjos ar atstovaujamos vertybės, o tiesiog balsuojama prieš buvusią valdžioje politinę partiją, norint tiesiog „atkeršyti“ valdantiesiems, kad tauta negyvena kaip Vakarų Europoje ar Skandinavijoje, kad piniginės ne tokios pilnos, kad šildymas brangus, kad žiniasklaidoje kasdien pilna pranešimų apie valdžios atstovų korupciją ir aferas. Kai piliečiai vykdo keršto akciją, jiems nėra svarbu, kokias alternatyvas siūlo „naujieji politiniai pranašai“, jiems tiesiog svarbu, kad kiti, kad ne tie, kurie pastaruosius keletą metų nuolatos buvo jų televizoriaus ekrane ir kuriuos buvo įprasta kaltinti už visas negandas ir problemas, pradedant nuo aukštų kainų ir mažų atlyginimų ir baigiant avarijų skaičiumi keliuose ir sausromis ir potvyniais žemės ūkyje.

Kitas ne mažiau svarbus jaunų demokratijų rinkiminis akcentas – tai politinė švytuoklė. Kai kurioms partijoms, kurios buvo keikiamos ir smerkiamos už visas problemas, užtenka vieną kadenciją pabūti opozicijoje, nuolatos kritikuojant valdančiuosius ir iš televizijos ekranų braukiant krokodilo ašarą dėl „paprasto žmogaus“ gerovės. Lietuvoje 2016 metų Seimo rinkimuose turėjome būtent tokią situaciją – rinkėjai valdantiesiems atkeršijo balsuodami už „valstiečius ir žaliuosius“, savo gyvenimus patikėdami margai abejotinos kompetencijos ir reputacijos publikai, nes jie yra tie „kiti“, kurie išgelbės visus, o antra pagal populiarumą politinė jėga buvo TS-LKD, kuriems sėkmę lėmė būtent politinės švytuoklės principas, žmonės balsavo už juos, nes jau spėjo pamiršti Kubiliaus „naktines reformas“, begalinę aroganciją ir krizės suvaldymą neturtingiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių sąskaita.

Ne išimtis šiuose rinkimuose buvo ir Latvija. Daugiausiai vietų praeitame parlamente turėjusi liberalų „Vienybė“ suskilo dar prieš rinkimus ir į rinkimus eidama kaip „Naujoji Vienybė“ vietoje turėtų 24 vietų parlamente gavo tik 8 mandatus. Ne ką geriau sekėsi ir Latvijos „Žaliesiems valstiečiams“, kurių įtaka politiniame gyvenime sumažėjo nuo 21 mandato iki 11. Mažiausiai iš buvusių valdžioje politiškai „nukraujavo“ Latvijos tautininkai – „Nacionalinis susivienijimas“, kurie vietoje turėtų 17 vietų naujajame Seime gavo 13.

Nors visos daugiausiai balsų surinkusios partijos iš esmės yra dešiniosios arba centro dešiniosios, tačiau jau du mėnesius joms nepavyksta susitarti dėl vyriausybė formavimo. Žinant, kad jau ne už kalnų metų pabaiga ir visų šalių parlamentuose vyksta politinės batalijos dėl ateinančių metų biudžeto tvirtinimo, pavydėti latviams tikrai nereikėtų. Belieka mūsų artimiausiems kaimynams palinkėti sėkmės ir tikėtis, kad Naujuosius metus mūsų „braliukai“ sutiks pasitvirtinę naują vyriausybę, jos programą ir valstybės biudžetą.

Už latvišką Latviją arba jokių migrantų

Matant, kokie procesai vyksta Latvijoje ir žinant, kad šioje šalyje politinė krizė, švelniai tariant, užsitęsė, galima pagalvoti, kad šalies politinis gyvenimas paralyžiuotas ir be laimėjusių rinkimus partijų lyderių tarpusavio rietenų ten niekas nevyksta.

Tačiau kas taip galvoja – labai klysta. Skandalingas Jungtinių Tautų inicijuotas Migracijos susitarimas Latvijos Seime buvo ryžtingai atmestas, kaip žalingas Latvijos ateičiai ir keliantis grėsmę latvių tautos išlikimui.

Čia latviams tikrai galime pavydėti baltu pavydu. Juk mūsų liberalioji žiniasklaida tik pusę lūpų užsiminė apie tokio svarbaus tarptautinio dokumento priėmimą, o Seime nugalėjo sovietinio raugo mentaliteto veikėjų noras bet kokia kaina įtikti šeimininkui.

Tokių veikėjų chrestomatinis pavyzdys, tai visoms valdžioms tinkantis chamelioniškasis mūsų šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris jaunystėje šlovinęs partiją ir Leniną komjaunimo organizacijoje dabar sėkmingai šlovina pasaulinį globalizmą ir eurofederalizmą. Tokie veikėjai sovietmečiu išmokę linksėjimo ir padų Maskvai bučiavimo technologijas, šiuos įgūdžius sėkmingai pritaiko ir dabartinėje tarptautinės politikos arenoje, tik padus dabar bučiuoja ne Maskvos, o Briuselio funkcionieriams. Todėl mums, lietuviams, gal tikrai reikia Latvijai pavydėti ne tik nors ir susiskaldžiusio,  vyriausybės negalinčio suformuoti, bet vis dėl to protingai Latvijos interesus ginančio Seimo, tačiau ir Latvijos užsienio reikalų ministro, kuris nors ir daug savo tautiečių nuvylė prisipažindamas, kad yra netradicinės „seksualinės orientacijos“, bet užsienio politikoje atstovauja labiau savo šalies, nei „šeimininkų“ Briuselyje interesus.

Diskusijos dėl sąvokų

Kitas svarbus darbas, kurį pradėjo naujasis Seimas, tai galimai žalingo ir visuomenėje daug priekaištų sulaukusios vadinamojo „Diasporos įstatymo“ keitimas. Ankstesnis seimas, atsižvelgdamas į tai, kad daugybė Latvijos piliečių emigravo į kitas šalis, nusprendė priimti diasporos (emigrantų) įstatymą, kuris apibrėžtų išvykusių iš Latvijos gyventojų teises, pareigas ir ryšį su Latvija. Daugiausiai ginčų ir diskusijų visuomenėje ir politinėje erdvėje sukėlė sąvokos „diaspora“ apibrėžimas, kas gali ir kas negali vadintis Latvijos diaspora užsienyje.

Lietuvos ir Latvijos vėliavos. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Galų gale, liberalų ir prorusiškų jėgų dominuojamas parlamentas priėmė apibrėžimą, kad Latvijos diasporos užsienyje narys yra bet kuris žmogus, kuris jaučia ryšį su Latvija. Kadangi šiame seime didesnį politinį svorį įgijo tautinės jėgos, iš karto imtasi taisyti šią sąvoką. „Nacionalinio susivienijimo“ deputatas Rihardas Kuolas, teikdamas Diasporos įstatymo pataisą teigia, kad žmogaus ryšys su Latvija gali būti emocinis, juridinis ir teisinis ir neaišku, ar galima laikyti latvių diasporos nariu žmogų, kuris kažkada turėjo leidimą gyventi Latvijoje, arba pavyzdžiui, italą, kuris mėgsta Latvijos operinį meną ir per jį jaučia stiprų emocinį ryšį su Latvija. Pagal šio deputato pasiūlymą latvių diasporos užsienyje nariais turėtų būti laikomi tik Latvijos piliečiai, latviai, lyviai ir jų šeimų nariai. Išvykę iš Latvijos rusakalbiai nepiliečiai į šią sąvoką neturėtų įeiti.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad mes tikrai turime, ko pasimokyti iš kaimynų, nes jie turėdami daugybę kasdieninių politinių ir ekonominių problemų randa laiko ginti savo nacionalinius interesus ir šalies ateitį.  Pagrindinė pamoka, kurią turėtume išmokti – tai patriotizmas ir nacionalizmas – nuoširdi meilė ir pagarba savo tautai ir tėvynei. Šias pamokas išmokti mums gali padėti tiek pietiniai kaimynai, tiek šiauriniai.

2018.12.12; 11:00

Latvijos Saeima (parlamentas) priėmė rezoliuciją dėl šalies neprisijungimo prie JT migracijos pakto. Už dokumentą balsavo 43 parlamentarai, prieš – 31.

Rezoliucijoje Latvijos vyriausybė raginama neprisijungti prie JT migracijos pakto, kadangi šis susitarimas yra prieštaringas ir vienašališkas, taip pat „siunčia nepriimtiną žinią nacionalinėms valstybėms“. „Pakte nutylimas migracijos keliamas pavojus valstybių saugumui, ekonomikai ir identiškumui“, – sakoma dokumente.

Rezoliucijos autoriai primena, kad Australija, Austrija, Bulgarija, Čekija, Izraelis, JAV, Kroatija, Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Šveicarija atsisakė pasirašyti JT migracijos paktą.

Latvijos vyriausybė anksčiau svarstė šalies prisijungimo prie JT migracijos pakto klausimą ir nutarė, kad atsižvelgs į Saeimos nuomonę dėl šio dokumento, tuo būdu deleguodama sprendimą parlamentui. Savo ruožtu Latvijos URM mano, kad šalis turi paremti JT migracijos paktą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.07; 14:00

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo plenariniame posėdyje antradienį svarstant rezoliucijų „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“ projektus, užvirė arši Seimo narių ir rezoliucijų rengėjų diskusija.

Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.

Dėl šio Jungtinių Tautų (JT) pakto Seime buvo parengtos net trys rezoliucijos.

Anot vienos iš jų rengėjų Žygimanto Pavilionio, šis JT dokumentas yra neįpareigojantis ir naudingas mums, nes siūlo dalyvauti migracijos problemų sprendimo procese, ieškoti panašiai mąstančių partnerių ir bandyti procesą pakreipti mums naudinga linkme.

Kolegos Lauryno Kaščiūno paklaustas, kodėl šiam globaliam paktui nepritaria tokios valstybės kaip JAV, Izraelis, mūsų strateginė sąjungininkė Lenkija, o pritaria Rusija, Ž. Pavilionis pabrėžė, kad tokios valstybės kaip Amerika, Australija, Izraelis turi išteklių valdyti migrantų srautus pačios.

„Mes nesame tokio dydžio valstybė, todėl migracijos srautams valdyti mums reikia pagalbos, kurią ir bando suteikti JT. Kodėl Rusija tai daro? Rusija daro labai daug prieštaringų dalykų: pirmiausia bombarduoja Sirijos kaimus, didina migracijos srautus, iš vienos pusės pritaria paktui, iš kitos kursto jam nepritarimą, nes tikrasis Rusijos interesas – suskaldyti šitą Seimą, suskaldyti Europą. Vienintelis atsakas, kurį galime jai sukurti – vienybė“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Parlamentaras Audronius Ažubalis Centre). Slaptai.lt nuotr.

Dar vienos rezoliucijos autorių buvusį užsienio reikalų ministrą, konservatorių Audronių Ažubalį pirmiausia papiktino tai, kad dokumentas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

„Tai antras kartas istorijoje, kai svarstomas neišverstas dokumentas. Dar vienas dalykas: niekas nežinojo, nė vienas komitetas nebuvo informuotas, kad užsienio reikalų ministras jau dvejus metus dalyvauja derybose dėl šio dokumento“, – teigė A. Ažubalis.

Atsakydamas į Ž. Pavilionio argumentus, neva dokumentas bus visiškai neįpareigojantis, A. Ažubalis pabrėžė, kad iš viso dokumento tekste 24 kartus pakartojama, kad pasirašydami šį paktą įsipareigojame įgyvendinti jo nuostatas.

„Galiu išvardinti keletą socialinių įsipareigojimų, dėl kurių tokios neturtingos šalys kaip Austrija atsisakė ją pasirašyti, tai užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungti, garantuoti įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos, suteikti pilietybę toje valstybėje gimusiems emigrantų vaikams, pripažinti oficialiai neįgytas kvalifikacijas“, – sakė A. Ažubalis.

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys atkreipė dėmesį į finansinius įsipareigojimus ir šalims tenkančią naštą. Jo teigimu, vieno migranto socialinis išlaikymas per mėnesį kainuoja 800-1000 eurų, nepriskaičiuojant kitų susijusių kaštų, susijusių su galimai augančiu nusikalstamumu ar integracija.

„Toks jautrus klausimas yra svarstomas slapčia nuo Lietuvos žmonių. Europai stinga žmonių, ji savo strategijoje yra numačiusi, kad 2050 m. reikės 100 mln. žmonių darbo jėgos, todėl ir bandoma parodyti, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas yra tarptautinė migracija“, – pabrėžė R. J. Dagys.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Ž. Pavilionio nuomone, dokumente yra daug dalykų, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Tai informacijos rinkimas, duomenų valdymas, išorinės sienos apsauga, migrantų grąžinimas, šiuolaikinė vergystė. Anot Ž. Pavilionio, 300 tūkst. mūsų tautiečių vienokia ar kitokia forma užsienyje yra į ją pakliuvę.

„Dalyvaudami procese, neleistume kitoms šalims ar radikalioms grupėms mums primesti savo nuomonės. Siūlau ir kairei, ir dešinei susivienyti ir balsuoti už šią kompromisinę rezoliuciją. Priešingai, po kelių dienų vidaus reikalų ministras, dalyvausiantis konferencijoje, kurioje bus tvirtinama ši rezoliucija, nebus išgirstas, kaip ir Lietuvos balsas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

A. Ažubalis jam nebuvo linkęs pritarti, pabrėždamas, kad teiginys, jog šis dokumentas pasitarnaus mūsų piliečiams, yra visiškas niekinis, o išvykusių piliečių interesus užsienyje reglamentuoja dvišalės sutartys.

„Mūsų piliečiui pakliuvus į bėdą Zimbabvėje, Sudane, Sirijoje ar Rusijoje, jokios Jungtinių Tautų sutartys jam nepadės“, – teigė A. Ažubalis.

Trečiosios rezoliucijos rengėjas Remigijus Žemaitaitis posėdyje nedalyvavo. Rezoliucijų svarstymas ir tvirtinimas, dėl užsitęsusių diskusijų, buvo nukeltas kitam Seimo posėdžiui.

ELTA primena, kad numatoma šią JT rezoliuciją priimti tarptautinėje konferencijoje Marakeše, Maroke, gruodžio 10-11d.

Konferencijoje dalyvaus ir Lietuvos poziciją pristatys vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.

Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.

Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…

Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?

Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?

Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…

Deja. Viskas „ontrep“…

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.

Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.

Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?

Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?

Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.

Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.

Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.

Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai“ (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius. 

O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad  nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su  ES  narėmis.

JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.

Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.

Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.

Bet jas juk įžiūri ir  kai kurie mūsų politikai.

JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.

Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams. 

Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?

O gal reikia, kad  išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..

2018.11.26; 06:03

Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel trečiadienį Bundestage atkakliai gynė prieštaringai vertinamą JT migracijos paktą. Jis yra mėginimas globalias problemas spręsti drauge ir globaliai, kalbėjo ji debatuose dėl biudžeto. Šis susitarimas esą nepaveiks Vokietijos suverenumo ir įstatymų leidybos. Jis atitinka nacionalinius interesus, kad pasaulyje gerėtų sąlygos pabėgėliams ir darbo migrantams, pridūrė kanclerė.

A. Merkel savo kalboje atkreipė dėmesį į Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM), kuri po Antrojo pasaulinio karo pradžioje padėjo pabėgėliams iš tokių Europos šalių, kaip Vengrija ar Čekoslovakija, pasiekimus. Kaip dabarties pavyzdį ji įvardijo pabėgėlius, kurie iš Libijos vyksta ne į Europą, o grįžta į savo kilmės šalis. Žmogiškai elgtis su migracija yra šio pakto pradinė nuostata, pabrėžė kanclerė.

Dėl JT migracijos pakto audringai diskutuojama jau ne vieną savaitę. Jis oficialiai turėtų būti priimtas per konferenciją Marakeše gruodžio 10 ir 11 dienomis. Susitarimas apima virtinę gairių ir priemonių, tačiau jų įgyvendinimas nėra teisiškai įpareigojantis. Pakto esmė yra geresnis tarptautinis bendradarbiavimas migracijos politikoje ir elgesio su pabėgėliais standartai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-22

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.

Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.

Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.

„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.

Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.

Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.

Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.

Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.

Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.

Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 07:56

E. Macronas migraciją vadina „šansu“. EPA-ELTA nuotr.

Ginče dėl pabėgėlių politikos Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas demonstratyviai parėmė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Vokietija ir Prancūzija nori, kad migracija būtų traktuojama kaip „šansas, o ne kaip nuogąstavimas“, pareiškė jis penktadienį Marselio uostamiestyje susitikęs su A. Merkel. Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis šią savaitę migraciją pavadino „visų politinių problemų šioje šalyje motina“.

Kanclerė patvirtino, kad abi šalys ateinančiais mėnesiais sieks pažangos ES lygiu pabėgėlių klausimu. „Europa šiuo klausimu turi parodyti savo gebėjimus“, – pabrėžė ji.

Susitikime Marselyje buvo kalbama ir apie „Brexit“, glaudesnį bendradarbiavimą gynybos srityje bei euro zonos stiprinimą. „Vokietija ir Prancūzija toliau bendradarbiaus dėl ateities“, – sakė E. Macronas.

A. Merkel teigė esanti „labai optimistė, kad mes ir toliau kartu kovosime už Europą, kuri yra savarankiška ir gali savarankiškai spręsti savo problemas“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.08; 08:39

Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis įvardijo migraciją „visų politinių problemų šalyje motina“.

Ministras Vokietijos laikraščiui „Rheinische Post“ sakė, kad migracija yra viena iš pagrindinių kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilimo ir paramos pripažintoms partijoms mažėjimo priežasčių.

„Daugelis žmonių šiuo metu socialines savo problemas sieja su migracijos problema“, – laikraščiui sakė H. Seehoferis ir pridūrė, kad, jei Vokietija nekeis savo migracijos politikos, pagrindinės politinės partijos ir toliau praras savo pozicijas.

Nuo 2015 metų Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną prieglobsčio nuo karo ir persekiojimo siekiančių žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 05:30

V. Orbanas: mėginimai primesti ES šalims bendrą migracijos politiką žlugo. EPA-ELTA nuotr.

Milane apsilankęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas negailėjo pagyrų Italijos vidaus reikalų ministrui Matteo Salviniui dėl griežtos jo pozicijos migrantų klausimu. „Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas“, – pareiškė V. Orbanas.

Tūkstančiai žmonių antradienį Milane dalyvavo protesto demonstracijoje prieš M. Salvinio ir V. Orbano susitikimą. Tarp mitingo dalyvių buvo pabėgėlių, aukštų kairiųjų partijų politikų bei žmogaus teisių organizacijų aktyvistų. Protesto moto buvo „Kartu prieš sienas“.

„Orbanai, keliauk namo“, – skandavo demonstrantai. Jie laikė rankose plakatus su užrašais prieš M. Salvinio ir Italijos vyriausybės imigracijos politiką.

„Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas, – pabrėžė V. Orbanas spaudos konferencijoje Milane po susitikimo su M. Salviniu. – M. Salvinis įrodo, kad migracija Viduržemio jūra gali būti sustabdyta. Iki šiol to nepadarė nė viena šalis. M. Salvinio drąsa verta pagarbos. Mes raginame jį nenuleisti rankų ir toliau ginti Europos sienas. Mes pasiruošę užtikrinti jam visą savo paramą“.

V. Orbanas: nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas. EPA-ELTA nuotr.

Migracija, anot V. Orbano, yra didžiausia Europos problema, nuo kurios priklauso žemyno ateitis. „Vengrija įrodė, kad imigracija gali būti sustabdyta. Prieš tai visi sakė, kad tai neįmanoma nei teisiniu požiūriu, nei fiziškai“, – toliau kalbėjo premjeras. Migrantai esą turi būti ne dalijami po šalis, bet siunčiami namo. „ES elitas tvirtina, kad tai neįmanoma. Tai įmanoma, tam tik reikia ryžto ir politinės valios“, – sakė V. Orbanas.

M. Salvinis pareiškė, kad Italija bendradarbiaus su Vengrija siekiant Europos politikos reformos. Pirmoje vietoje vėl esą turi atsidurti teisė į darbą, saugumas ir sveikata. „Mūsų laukia istorinės permainos Europos lygiu“, – pabrėžė „Lega“ vadovas M. Salvinis.

Prieš susitikimą V. Orbanas sakė, jog džiaugiasi, kad asmeniškai susipažins su M. Salviniu. Jis yra „mano didvyris“, – teigė premjeras. Jis pabrėžė, kad Italijos ir Vengrijos santykiai naujos dešiniosios populistinės vyriausybės Romoje dėka yra puikūs.

Vengrija savo pasienyje su Serbija ir Kroatija pastatė šimtų kilometrų spygliuotos vielos tvorą. Nuo tada vadinamuoju Balkanų maršrutu pabėgėliai į Vidurio Europą beveik nepatenka. Tačiau tada smarkiai išaugo Viduržemio jūra keliaujančių pabėgėlių, kurių tikslas – Italija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 08:30

Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.

Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.

Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.

Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.

Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.

Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.

Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.08.28; 17:15

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pasiekė kompromisą dėl prieglobsčio politikos, siekdami užbaigti nesutarimus, kėlusius grėsmę keturis mėnesius gyvuojančiai šalies koalicinei vyriausybei, informuoja BBC.

Po ilgai trukusių derybų H. Seehoferis atsiėmė grasinimus atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderio posto.

Kaip pranešama, kanclerė sutiko sugriežtinti kontrolę pasienyje su Austrija, kad į Vokietiją nepatektų kitose ES šalyse prieglobsčio prašę žmonės. Bus įkurti tranzito centrai, kuriuose jie bus laikomi, kol galės būti išsiųsti atgal.

„Po intensyvių diskusijų tarp CDU ir CSU pasiekėme susitarimą dėl to, kaip ateityje galime užkirsti kelią nelegaliai migracijai pasienyje tarp Vokietijos ir Austrijos“, – reporteriams sakė H. Seehoferis.

Kanclerė taip pat pavadino susitarimą geru kompromisu.

CSU ir A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dalijasi valdžia su centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), kuri dar turi pritarti paskutinės minutės kompromisui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.03; 19:17

Jei nepavyks išspręsti migracijos klausimų, laisvam asmenų judėjimui Europoje gali kilti pavojus, pareiškė Italijos premjeras Giuseppė Contė, praneša BBC.

Sekmadienį Briuselyje vykusiame neformaliame 16 Europos Sąjungos lyderių susitikime G. Contė paragino Bendriją dalytis atsakomybe dėl išgelbėtų migrantų ir bausti šalis, nesutinkančias priimti nustatytų migrantų kvotų.

Sekmadienio susitikimas surengtas prieš šią savaitę vyksiančias visų ES šalių vadovų derybas, kuriose taip pat bus sprendžiami migracijos klausimai.

Pastarosiomis dienomis Italija atsisakė priimti du laivus su išgelbėtais migrantais.

Susitikime G. Contė pristatė dokumentą, kuriame siūloma įkurti migrantų „apsaugos centrus“ kitose ES šalyse, taip siekiant palengvinti naštą Italijai. Per ketverius metus šalis priėmė daugiau kaip 600 tūkst. migrantų.

„Visi, kurie atvyksta į Italiją, atvyksta ir į Europą. Šengenui kyla grėsmė“, – sakoma dokumente.

Anksčiau šį mėnesį suformuota naujoji populistinė Italijos vyriausybė laikosi griežtosios linijos migracijos klausimais ir teigia norinti išsiųsti iš šalies pusę milijono asmens dokumentų neturinčių migrantų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-25

Keturių Vidurio Europos šalių, dar vadinamų Višegrado grupe, vadovai ketvirtadienį pareiškė nedalyvausią neformaliame Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio organizuojamame susitikime, kurio metu ketinama aptarti migracijos klausimą.

Kalbėdamas po Budapešte vykusio Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos lyderių susitikimo, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis sekmadienį planuojamą susitikimą pavadino „nepriimtinu“ ir pridūrė: „Mes nedalyvausime – jie nori atgaivinti siūlymą, kurį jau esame atmetę.„

Tuo metu Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad J.-C. Junckerio organizuojamas susitikimas „prieštarauja įprastai ES tvarkai“, o tinkama vieta aktualiems klausimams aptarti yra kitą savaitę Briuselyje vyksiantis ES viršūnių susitikimas.

Be Višegrado grupės narių, Budapešte vykusiame susitikime dalyvavo ir Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas. Jis prisidėjo prie raginimų kurti griežtesnę Europos migracijos politiką.

„Mums reikia Europos, kuri galėtų mus apginti“, – po susitikimo sakė S. Kurzas.

„Turime stiprinti „Frontex“, saugoti savo išorines sienas ir užtikrinti laisvę (Bendrijos) viduje“, – pridūrė kancleris.

Višegrado šalys, kaip ir S. Kurzas, migracijos klausimu tradiciškai laikosi griežtosios linijos ir atmeta visus siūlymus pabėgėlius ES narėms paskirstyti privaloma tvarka.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-22

 

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.

Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.

„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.

„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.

Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 12:00

Šiemet migracijos srautai Viduržemio jūra, palyginti su pernai, sumažėjo perpus, informavo Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).

Nuo šių metų sausio mėnesio iki birželio mėnesio vidurio šiuo keliu pasiekti Europą mėgino apie 40 tūkst. asmenų.

Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Viduržemio jūroje žuvo 857 migrantai. Pernai tuo pačiu laikotarpiu žuvo apie 2 tūkst. asmenų.

„Nepaisant to (aukų skaičiaus mažėjimo, – ELTA), Viduržemio jūra išlieka pavojinga vieta nelegaliems migrantams“, – Ženevoje vykusioje spaudos konferencijoje sakė TMO atstovas Joelis Millmanas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 08:07

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, kad emigracija yra tapusi ne tik ekonomine, bet ir socialine visos valstybės problema, viešojoje erdvėje kalbama labai daug, tačiau trečiadienį Prezidentūroje pristatytas tyrimas „Grįžtamoji migracija: regionų perspektyva“, atskleidė, kad kol kas šalies savivaldybių galimybės teigiamai veikti grįžtančiųjų į gimtinę srautus ar grįžusių integraciją šalyje, yra ribotos.

Tuo tarpu Prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimu, kaip tik savivaldoje migrantų susigrąžinimo klausimas ir turėtų būti sprendžiamas.

Tyrimo rezultatai verčia susirūpinti ribotomis valstybės galimybėmis priimti į tėvynę grįžti panorėjusius emigrantus. Esant didesniam grįžti nusprendusių emigrantų skaičiui, akcentuoja tyrimą pristačiusi Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, valstybė tiesiog nesugebėtų jų tinkamai integruoti. Silpnoji šios situacijos grandis – savivaldybės.

Todėl tyrimo rezultatus apibendrinusi A. Sipavičienė teigė, kad ateityje savivaldybių vieta, pritraukiant ir sudarant grįžtantiems geresnes sąlygas integruotis, turėtų didėti.

Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama atlikto tyrimo rezultatus taip pat akcentavo, kad „patirtis ir pavyzdžiai rodo, jog viskas prasideda nuo apačios, nuo tų paslaugų, kurios yra arčiausiai žmogaus.“ Todėl, pasak jos, savivaldybės yra bene svarbiausias lygmuo, kuriame reikėtų spręsti emigracijos problemas.

Prezidentė pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį ne tik į atlyginimų ar darbo vietų klausimus, tačiau ir į tai, kokia šalyje ir jos institucijose kuriama atmosfera:

„Kartais netgi ne atlyginimas sprendžia, o būtent savijauta, integracijos galimybės, kaip jie bus priimti, netgi biurokratas kaip kalba su grįžusiu žmogumi – ar formaliai, ar atstumiančiai, ar vis tik su užuojauta ir realiai norėdamas padėti“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Prezidentė priminė statistiką, kuri rodo, kad kas antras išvažiavęs lietuvis norėtų grįžti atgal. Todėl, pabrėžė D. Grybauskaitė, reikia įrodyti darbais, kad yra galimybių pasitikti norinčius grįžti. Savivaldos lygmeniu, anot prezidentės, galima išspęsti labai daug šiam klausimui aktualių problemų.

Šios problemos trečiadienį pristatytos ir Lietuvos merams, kurie susitikime su D. Grybauskaite diskutavo apie savivaldybių galimybes spręsti su emigracija susijusias problemas.

TMO Vilniaus biuro vadovės teigimu, Lietuvoje gyventojų migracijos klausimai išlieka ypač aktualūs, tiek dėl nepaprastai didelių ir augančių emigracijos mastų, tiek ir neproporcingai mažų grįžtamosios migracijos srautų. Anot tyrimo rezultatus pristačiusios A. Sipavičienės, 2017 metais apskritai gali būti pasiektas dešimtmečio emigracijos rekordas.

Be to, tyrime akcentuojama, kad šalies regionai kenčia ne tik nuo emigracijos į užsienį, tačiau ir nuo vidinės emigracijos, kai jauni žmonės nusprendžia keltis gyventi į didmiesčius. Galiausiai visa tai lemia, kad regionuose susidaro darbo jėgos trūkumas, tenka uždaryti mokyklas, o savivaldybėms nesurinkus pakankamai mokesčių, šios tampa valstybės „išlaikytinėmis”.

A.Sipavičienė akcentavo, kad nors emigracijos problemą suvokia ir mato dauguma savivaldybių, tačiau jos jaučiasi „pralaimėjusios“ kovą dėl išvykusiųjų. Tai, pasak TMO Vilniaus biuro vadovės, susiję su ribotomis savivaldybių galimybėmis pasiūlyti konkurencingus atlyginimus. Anot jos, pasiūlyti specialistams geras darbo vietas yra sudėtinga. Tyrimas parodė, kad jei vienos savivaldybės ir gali pasiūlyti gerą darbą, tačiau kartu negali pasiūlyti tinkamos infrastruktūros. Labai retai, pabrėžė mokslininkė, savivaldybė gali pasiūlyti abu vektorius kartu.

Raudondvaryje padaugėjo gyventojų. Kauno rajono savivaldybės nuotr.

A.Sipavičienė teigė, kad nė viena savivaldybė neturi konkretaus plano, ką reikėtų daryti, jei daug emigrantų grįžtų vienu metu. Anot jos, nėra iki galo identifikuojamas ir poreikių krepšelis, ko reikėtų iš emigracijos grįžtantiems lietuviams. A. Sipavičienė teigė, kad kol kas savivaldybės lygmeniu nėra sisteminio požiūrio į problemą, ir tik pavienės savivaldybės emigracijos problemai yra suteikusios aiškią teisinę formą.

Galiausiai tyrimą atlikusiems mokslininkams užkliuvo tai, kad nėra išvystytas ryšių su emigrantais tinklas. Ryšiai su emigrantais, pasak tyrimo autorių, yra dažniausiai individualūs, bet ne savivaldybių lygmeniu organizuojami veiksmai. Visa tai susiję su tuo, kad savivaldybėse, kuriose ypač trūksta darbo jėgos, vis rimčiau svarsto galimybę pritraukti darbininkus iš užsienio. Tokias iniciatyvas, pabrėžė A. Sipavičienė, dažniausiai kelia verslo atstovai.

Kalbėdama apie problemas, kurios kyla nusprendusiems grįžti į tėvynę, A. Sipavičienė paradoksu įvardino situaciją, kai lietuvių integracija užsienyje vyksta sklandžiau nei lietuvių, grįžusių atgal į Lietuvą.

Tai, pasak jos, susiję su tuo, kad užsienyje yra gerai išvystytas ir mobilizuotas emigrantų tinklas, kuris suteikia reikiamą pagalbą atvykstantiems. Tuo tarpu Lietuvoje nemažai biurokratinių smulkmenų, trukdančių sėkmingam sugrįžimui.

Savivaldybės turėtų efektyvinti programas, kurios yra jos kompetencijose. Būtina steigti neformalių iniciatyvų, galinčių padėti grįžtantiems, steigimą. Didinti naudingos informacijos, reikalingos sugrįžtantiems emigrantams, sklaidą, viešinti integracijos sėkmės atvejus, supaprastinti biurokratinį procesą ir t.t. Anot . A. Sipavičienės, jei merai atliks tinkamai darbą – situacija turėtų keistis.

Tyrimą Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu apklausti 44 savivaldybių atstovai (iš viso yra 60), 13 grįžusių emigrantų, taip pat atliktas viešosios nuomonės tyrimas.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas).

2017.01.11; 03:00

Vaivorykštės spalvos. Tai – vilties ženklas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį su savivaldybių merais kalbės apie emigraciją ir aptars galimą savivaldybių indėlį sprendžiant su ja susijusias problemas.

Susitikime bus pristatytas Tarptautinės migracijos organizacijos tyrimas apie tai, kaip emigracija vertinama atskiruose šalies regionuose ir kaip savivaldybės yra pasiruošusios susigrąžinti svetur išvykusius vietos gyventojus.

Šis tyrimas – pirmas toks nepriklausomoje Lietuvoje. Jis atskleidžia didžiausias problemas, su kuriomis susiduria sugrįžusieji, įvertina miestų ir miestelių pasirengimą priimti atvykstančius emigrantus ir pateikia konkrečias rekomendacijas, kaip savivaldybės gali skatinti žmonių susigrąžinimą ir palengvinti jų integraciją.

Emigraciją Lietuvos gyventojai laiko didžiausia šalies bėda. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta apie 40 tūkst. žmonių. Vien 2017-aisiais iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.

Nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Praktiškai kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo, o vien tik pernai į gimtinę parvyko 5 tūkst. daugiau išvykusiųjų nei prieš metus.

Susitikime apie tyrimą pasakos Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, apie grįžusių vaikų integracijos sunkumus kalbės nevyriausybinių organizacijų atstovai, patirtimi dalinsis iš emigracijos grįžę mūsų šalies gyventojai bei miestų merai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.10; 06:00