Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

Europos Sąjungos institucijos baigė derinti šūsnį dokumentų ir po kelerių metų derybų pagaliau atveria savo sienas Ukrainos piliečiams atvykti be vizų. Ta proga Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apsikeitė sveikinimais bei džiūgavimais. P. Porošenka net pasakė, kad taip Ukraina „galutinai įformino savo skyrybas su Rusijos imperija, ir būtent taip, filosofiškai, privalome tai suprasti“. 

Ukrainos piliečiai švenčia bevzio režimo į Šengeno erdvės šalis pradžią. EPA – ELTA nuotr.

Ar politikai buvo atviri? Ar sprendimas dėl vizų panaikinimo priimtas modeliuojant kaip tai paveiks ES ir pačią Ukrainą? Eiliniai žmonės Lvovo ir Kijevo gatvėse naujieną suprato labai paprastai ir galvoja tą patį, ką galvojo dažnas lietuvis 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą: emigruosiu!

Sutvirtės Ukrainos ir ES ryšiai

Europos Sąjungos vizų panaikinimas, pirmiausia, yra politinis Kijevo laimėjimas. Ukrainos politikai džiaugiasi įrodę rinkėjams, kad gali pasiekti realaus proveržio ir naudos savo šaliai. Daug kas pačioje Ukrainoje iki šiol netikėjo, kad tai įmanoma. Kokia tai svarbi žinia, parodė paties prezidento P. Porošenko kreipimasis į žmones per nacionalinę televiziją.

Antras svarbus politinis Kijevo laimėjimas yra konkurencinė kova su Maskva. Ukrainiečių visuomenė nėra iki galo vieninga ir sunkiai nutraukia gijas su Rusija, todėl bet kokia žinia, kad Ukraina pasiekė ką nors daugiau nei Rusija yra politinė sėkmė. Žmonės pradėjo lyginti ukrainietišką pasą su rusišku, o kadangi pastarasis neatveria bevizio režimo, tai akivaizdus įrodymas kas geriau. 35 eurai, kuriuos anksčiau ukrainiečiai mokėdavo už vizą – neturtingoje valstybėje dideli pinigai.

Europos Sąjunga, suteikdama bevizį režimą, politinius argumentus įvertino kaip svarbesnius nei visus kitus. Aiškiai buvo paremtos Ukrainos reformos, europietiška šalies kryptis ir suteikta vizija, kad Ukraina ir toliau gali artėti prie Europos Sąjungos, o tai reiškia ir artėti prie vakarietiškų gyvenimo standartų, kurie labai patinka gyventojams.

Kijeve džiaugiamasi, kad sutvirtės verslo ryšiai, bus paprasčiau ukrainietiškiems gaminiams atsidurti turtingoje ES rinkoje. Tikimasi, kad padaugės investicijų iš Europos, o Ukraina galėtų tapti Europos fabriku, pakeisdama brangstančią Kiniją ir nestabilią Turkiją.

 Ukrainoje Kremlius iki šiol skleisdavo daug mitų bei gandų apie Europos Sąjungą ir ypač NATO, taip siekdamas ukrainiečius atitolinti nuo suartėjimo su ES ar JAV. Ir tai veikdavo, nes užsienyje yra buvę vos 23 proc. šalies gyventojų. Gal savo akimis pamatę kaip gyvenama Vakaruose, patys ukrainiečiai labiau palaikys valstybės kursą į Vakarus?

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Beregove, prie sienos su Vengrija, beveik visi automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Šios Ukrainos dalies, kurios gyventojai daugiausiai yra vengrų kilmės, pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvigubą pilietybę, o tai reiškia ir į emigraciją, kuria mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę. 

Bevizis režimas – didelis Ukrainos prezidento Petro Porošenkos nuopelnas. EPA – ELTA nuotr.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kuriame skaičiai apie migrantus gali būti kelis kartus didesni. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių sutvarkymą, kad žmogus yra vengrų kilmės, reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kispalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius keletą metų jo kaimo gyventojų skaičius daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujųjų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Italiją, Čekiją, Estiją, Vokietiją, bet didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš Rytų šalyje gali būti per 1 mln. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam laikui, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis, oficialiai atvykusių į Lenkiją, neužsilieka šalyje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Ukrainai gresia masinė emigracija

Kol Ukraina po karo sunkiai vaduojasi iš ekonominių griuvėsių, o vidutiniškai alga siekia vos 233 eurų, Europoje džiūgaujama dėl stipraus ūkio atsigavimo. Atskiros šalys ir tarptautinės organizacijos fiksuoja vis gerėjančius gamybos, prekybos, atlyginimų ir mažėjančio nedarbo rodiklius. Susidarė Ukrainai, kaip valstybei, labai nepalanki konkurencinė aplinka ir iškyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti talentus gimtinėje. Ar kas nors rimtai apie tai galvoja Kijeve?

Lenkijos ūkio augimas irgi viršijo lūkesčius, šiemet jau pakeltas minimalus atlyginimas, pensijos, o nedarbas nukrito į 26 metus nematytas žemumas. Darbdaviai skatina vyriausybę įsileisti daugiau migrantų iš Ukrainos ir Vyriausybė tokius prašymus girdi. Čekija, kurioje nedarbo lygis dar mažesnis ir laisvų darbo vietų skaičius artėja prie 140 tūkst., darbo leidimų skaičių ukrainiečiams šiemet padidino dvigubai.

Taigi vizų panaikinimas Ukrainos piliečiams labai supaprastins darbo paieškas Vakaruose. Briuselyje teigiama, kad vizų atšaukimas nesuteiks leidimo dirbti, bet nėra abejonių, kad tai palengvins galimybę darbdaviams sutikti savo darbuotojus ir skatins emigraciją iš Ukrainos, kaip 2004 m. paskatino lietuvių emigraciją įstojimas į ES.

Ukrainoje – tikra šventė. EPA – ELTA nuotr.

Jau dabar visa Vakarų Ukraina nukabinėta skelbimais, siūlančiais darbą Lenkijoje, tas pats laikraščiuose ir internete. Daugėjant jau įsitvirtinusių ukrainiečių Lenkijoje, paskui juos atvyksta šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Šią tendenciją pastebėjo ir politikai. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Berlyne aiškindamas, kodėl nenori priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, sako besibaiminantis, kad iš Ukrainos į Lenkiją gali atvykti dar keli šimtai tūkstančių žmonių.

Pastaruoju metu pastebima, kad į Lenkiją pradėjo vykti jau ne tik vakarinių Ukrainos sričių gyventojai, bet ir rytinių. Kol kas tai daugiausiai pabėgėliai iš okupuoto Donbaso, kurių šalyje atsirado apie 1,7 mln. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose regionuose – rasti būstą ir darbą. Net 56,4 proc. negali rasti darbo, o neturėjimas darbo yra labai rimta paskata išvykti.

Vis tik didžiausias masinės emigracijos į Europos Sąjungą užtaisas yra labai prastos nuotaikos tarp gyventojų.  Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. „Vakarai“ buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. „Daug žmonių nori išvykti, nes nėra ateities šioje šalyje“ – sako 21 m. studentė iš Kijevo Anastasija Dorošenko. Vyraujant tokioms depresinėms nuotaikoms, net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, rodo sociologinė apklausa. Tai žymiai daugiau nei prieš metus. Kitos apklausos šias tendencijas patvirtina. 65 procentai – tai labai grėsmingas skaičius, o ar matyti perspektyvų, kad artimiausiu laiku tokių norinčių išvykti sumažėtų?

Ką laimės Europa ir kas gresia Ukrainai?

Ukrainai gerinti ir stiprinti ryšius su Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbu. Kuo greičiau ukrainietiškos prekės atras kelius eksportui į Europą, tuo geresnių ekonominių rodiklių galima tikėtis. Ne mažiau svarbu ir investicijų pritraukimas, kuriam tikrai padės bevizis režimas, tačiau kaip Kijevas spręs emigracijos problemą yra visiškai neaišku. Ar šalis bus pasiruošusi netekti 3, 5, o gal 10 milijonų gyventojų?

Europos Sąjungos valstybės pasinaudos ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia, iš to išloš Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė centrinei Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisivilioti Ukrainos talentus, kurie galėtų sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV jau išviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, net atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkst.

Ukrainos žmonės protestuose Maidane aiškiai pasakė, kad nori savo šalies Europoje. Briuselyje tai buvo išgirsta, bet ar iš tikrųjų Ukraina pasiruošusi konkurencijai dėl savo žmonių išlikimo savo žemėje? Niūriai nuteikia ukrainiečių studentų, kurių kasmet vis daugėja Lenkijos universitetuose, apklausos rezultatai. Tik 2,4 proc. norėtų grįžti atgal į Tėvynę.

2017.06.11; 17:47

Rytų Europos regionas susiduria su rimtomis demografinėmis problemomis – mažu gimstamumu ir didele emigracija. Pasaulio organizacijos ir ekspertai įspėja, kad tokia, jau ketvirtį amžiaus besitęsianti, situacija ateityje kels vis daugiau socialinių ir politinių iššūkių, todėl gyventojų skaičiaus mažėjimą būtina stabilizuoti. 

Svarbi Estijos pergalė

Pirmos geros žinios pasaulį pasiekė iš Estijos.

Estija neišsiskyrė iš Rytų Europos

Beveik visos Rytų Europos šalys kenčia dėl gyventojų mažėjimo. Šeimos susilaukia vos 1–2 vaikų, o tai neužtikrina natūralios kartų kaitos. Dėl nekonkurencingų ekonominių ir socialinių sąlygų, darbingus profesionalus iš Rytų vilioja turtingesnės Vakarų Europos šalys. Gyventojų mažėjimas sukuria demografines žirkles: daugėja pagyvenusių žmonių, bet mažėja darbingo amžiaus asmenų, kurie kaip tik ir susilaukia vaikų. Taigi valstybės sveikatos ir socialinių paslaugų klientų ratas plečiasi, o mokesčius surinkti vis sunkiau.

Estijai iki šiol tarptautiniai ekspertai prognozavo niekuo neišsiskiriantį vienos iš Rytų Europos šalių likimą. Per dieną 21 gimimas, 24 mirtys ir 4 emigrantais daugiau nei atvykstančių. Taigi per metus maždaug 3 tūkst. gyventojų sumažėjimas. Tai gan daug, nes Estijoje gyvena vos 1,3 mln. žmonių. Pagal tokias prognozes 2030 m. Estijoje gyventojų turėjo sumažėti iki 1,1 mln., o 2060 m. iki 860 tūkst.

25 metai depresijos

Prognozės nebuvo laužtos iš piršto, nes Estijoje gyventojų skaičiaus tendencijos nesikeitė nuo 1989 m., kai iki tol nuolat augusi populiacija pasiekė 1,57 mln. ir pradėjo mažėti. Tai nulėmė ekonomikos griūtis, socialinės problemos ir atsidariusios sienos. Daug rusakalbių ir kitų tautybių atsikėlėlių iš Sovietų Sąjungos nutarė grįžti į savo istorines tėvynes, o patys estai ėmė ieškoti geriau apmokamo darbo Vakarų pasaulyje, pirmiausia Suomijoje.

Didelė rusakalbių bendruomenė pirmaisiais Nepriklausomybės metais jautėsi atstumta Talino politikų. Daugeliui nebuvo priimtina naujoji valstybė, jie negavo pilietybės ir kitaip buvo apribotos teisės dalyvauti šalies valdyme. Tai skatino rusakalbius išvykti, kol pagaliau vyriausybė pradėjo ieškoti išeičių. Pirmoji integracijos programa taip vadinamiems „ne piliečiams“ buvo patvirtinta tik 2000 m. ir sėkmingai tęsiama iki šiol. Pagal programą skatinama mokytis estų kalbos, siekti pilietybės ir dalyvauti valstybės gyvenime. Ne piliečių pavyko sumažinti nuo 32 proc. šalies gyventojų iki 6,5 proc. Dabar politikai džiaugiasi didėjančiu ne estų įsitraukimu į valstybės gyvenimą, bendruomenėse vis plačiau vartojama estų kalba bei augančiu lojalumu Tėvynei.

Visgi Estija ne tiek kentėjo nuo buvusių atsikėlėlių emigracijos, kiek savo tautiečių išvykimo. Du trečdaliai emigrantų yra Estijos piliečiai. Pagrindinės išvykimo kryptys yra Suomija, mažiau kitos šalys: Jungtinė Karalystė bei Vokietija.

Migracijos saldo pasikeitė

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Tarptautinių ekspertų ir organizacijų nuostabai dideliu greičiu žemyn čiuožusi gyventojų mažėjimo kreivė 2015 m. pakeitė savo kryptį. Estijos statistikos tarnyba paskelbė daug kam netikėtą žinią, kad per metus Estijos gyventojų skaičius ūgtelėjo 2,6 tūkst. Dalį tokio padidėjimo sudarė metodologiniai skaičiavimo pakeitimai, bet pagrindinis faktorius yra tai, kad imigrantų skaičius viršijo išvykstančiųjų skaičių. Tai fiksuojama pirmą kartą per ketvirtį amžiaus.

Augusiam gyventojų skaičiui nebesutrukdė vis dar neigiamas gimimų ir mirčių santykis. Šioje srityje nei politikai, nei ekspertai nesitiki pakeisti tendencijų. Natūraliai kartų kaitai būtiną 2,1 vaiko moteriai per gyvenimą rodiklį pasiekia vis mažiau pasaulio valstybių ir dabar jos susitelkusios daugiausiai Afrikoje bei Azijoje. Paskutiniu metu gimimų skaičius Estijoje stabilizavosi ir sukasi apie 1,6 vaiko moteriai per gyvenimą, bet vargu ar daug kas tikisi grįžti į 1986–1987 m., kai šis rodiklis siekė 2,3 vaiko moteriai. Panašios tendencijos ir kitose Baltijos valstybėse bei likusioje Europoje. Pagal šiuos duomenis jokių skirtumų tarp vakarinės ir rytinės Europos dalies nėra.

Taigi pagrindinis gyventojų daugėjimo išteklius buvo imigrantai. Kaip fiksuoja statistikai, daugiausiai į Estiją atvyko Estijos piliečių, rusų ir ukrainiečių. Reikšminga dalis, apie 4 proc., Suomijos piliečiai. Grįžtantys žmonės yra vyresni nei išvykstantys. Pagrindinė priežastis, kodėl Estijai pavyko grąžinti savo piliečius namo yra vis gerėjančios valstybės ekonominės sąlygos bei didelė finansų ir ekonomikos krizė tiek pagrindinėje partnerėje Suomijoje, tiek Rusijoje bei Ukrainoje.

Estijos valdžia į migraciją žvelgia rimtai

Migracijos pokyčius labiausiai lėmė ekonominė situacija namuose ir problemos pas kaimynus, bet būtina pastebėti ir Estijos vyriausybės pastangas. Kol kas jos neteikia didelių rezultatų, bet ateityje turės vis didesnę reikšmę.

Viena iš novatoriškų Talino iniciatyvų yra e. rezidento sistema. Tai elektroninių paslaugų paketas, kuris suteikia galimybę gauti labai daug šalyje teikiamų paslaugų fiziškai net neatvykstant į Estiją. Tereikia užpildyti trumpą prašymo formą, sumokėti 100 eurų mokestį ir kelis kartus spustelėjus pele, galima tapti šalies, kurioje niekada nebuvote, e. rezidentu. Nors e. rezidentai nėra piliečiai, vyriausybė mano, kad jie prisideda prie šalies ekonomikos, nes naudojasi vietos bankais, vietos kompanijų paslaugomis ir kuria Estijoje registruotas įmones. Šiuo metu jau yra prisiregistravę 12 tūkst. e. rezidentų, o planuose tokių galėtų atsirasti net 10 milijonų. Ateityje bent nedidelė dalis tokių virtualių gyventojų gali tapti ir tikrais.

Estijos vyriausybė deda daug pastangų kurdama migracijos skatinimo sistemą. Pirmiausia laukiami estai ir suomiai, aukštos kvalifikacijos darbuotojai bei studentai. Valstybės institucijų tarnautojai pasitelkia pačias moderniausias priemones informuodami apie gyvenimo sąlygas Estijoje bei suvesdami būsimus darbdavius ir darbuotojus. Su konsultantais galima susisiekti visais pagrindiniai socialiniais tinklais, el. paštu, telefonu ar užsukus į tinklalapį workinestonia.com, kur pasitinka tokia reklama: „Gyvenimas per trumpas lėtai karjerai, ryžkis žengti žingsnį į ateitį“.

Skatindama imigraciją Estijos vyriausybė nepamiršta sovietinės persikėlimo programos pasekmių ir stipriai reguliuoja, kad užsieniečių iš Rytų neatvyktų per daug. Kasmet vyriausybė patvirtina imigracijos kvotas ne ES ir Europos ekonominės erdvės piliečiams. 2016 m. maksimalus limitas yra 1317 atvykėlių, tai 0,1 proc. nuo visų nuolatinių šalies gyventojų. Kol kas šie limitai buvo neišnaudojami, bet susidomėjimas Estija auga ir jau atsiranda balsų, kad Vyriausybė ateityje turės susitelkti ne skatindama imigraciją, bet ją ribodama.

Estija yra pirmoji valstybė visoje Rytų Europoje, kuriai pavyko suvaldyti vieną iš grėsmingiausių iššūkių visame regione. 25 metus mažėjęs gyventojų skaičius pagaliau vėl grįžo prie augimo. Tai pirmasis signalas, kad Rytų Europa tampa konkurencinga pagal gyvenimo sąlygas savo kaimynėms iš Vakarų. Mažai kas abejoja, kad tokių sėkmės šalių ateityje daugės ir tik laiko klausimas kada prie tokios grupės prisijungs ir Lietuva.

2017.04.02; 09:15

Noriu atkreipti kolegų žurnalistų dėmesį į kovo 16 dieną žmogaus teisių ir visuomeninių organizacijų išplatintą pareiškimą (visas tekstas paskelbtas LŽS svetainės rubrikoje „Nuomonių baromentras“ – red.), kuriame sakoma, jog viešojoje erdvėje kuriamos trečiaeilės svarbos psichologinės įtampos tuo nukreipiant piliečių dėmesį nuo itin skaudžių visuomenės ir valstybės problemų – didėjančios gyventojų nelygybės, neproporcingos ES mastu žmonių socialinės atskirties ir Lietuvos valstybę žlugdančios demografinės krizės.

Visuomenei neviltį kelia, kad per praėjusius metus iš Lietuvos emigravo 51 tūkst. gyventojų, o per šių metų sausio ir vasario mėnesius Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo dar dvylika tūkstančių. Todėl visuomenei kyla pagrįstas klausimas: ar valdžia iš tiesų ketina dėti pastangas, kad ateityje išliktų lietuvių tauta, jos kalba, kultūra ir Lietuvos valstybė.

Pareiškimo autoriai prašo valstybės vadovus ir Seimą viešai deklaruoti, kad masinės Lietuvos gyventojų emigracijos suvaldymas ir demografinės būklės stabilizavimas yra svarbiausias valstybės valdžios prioritetas, o įstatymų leidyboje įtvirtinti reikalavimą, kad kiekvienas naujas teisės aktas ar įstatymo pataisa būtų vertinama atsižvelgiant į jos poveikį emigracijai.

Pareiškėjai siūlo sujungti Seimo Migracijos, Priklausomybių prevencijos, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijas ir įsteigti savarankišką Seimo Reemigracijos ir demografinės būklės atkūrimo komitetą. Taip pat siūlo sudaryti prie Vyriausybės valstybinę nuolatinę politikų ir mokslininkų-ekspertų darbo grupę, ragina valdžią ryžtingiau skatinti vaikų gimstamumą, stiprinti paramą šeimai, užkirsti kelią patyčioms, Lietuvos valstybės simbolių ir institucijų niekinimui .

Su tokia padėtimi negalima taikstytis. Lietuvos žurnalistai, visa žiniaskaida turėtų aktyviau aiškintis šių neigiamų reiškinių priežastis ir siekti jas neutralizuoti.

Vytautas Budnikas yra Žurnalistas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas                   

Informacijos šaltinis – www.lzs.lt

2017.03.22; 04:30

Išvažiuojamajame posėdyje Pasieniečių mokykloje Medininkuose Vyriausybė aptarė Valstybės sienos apsaugos  tarnybos (VSAT) veiklos prioritetus. Po posėdžio Ministrų kabinetas lankėsi prie sienos su Baltarusija linijos.

Be posėdžio darbotvarkėje esančių įvairių klausimų, Vyriausybės nariai Pasieniečių mokykloje buvo supažindinti ir su situacija prie valstybės sienos bei pasieniečių veiklos aktualijomis.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad iki 2020 metų turime būti pasirengę šiuolaikinių techninių priemonių pagalba kontroliuoti visą mūsų išorės sieną. Pasak premjero, Vyriausybė suras tam reikiamų lėšų, nes stipri sienų apsauga užkerta kelius kontrabandai, kuria pridėtinę vertę, į biudžetą patenka daugiau mokesčių.

Lietuvos valstybinę sieną sudaro 1763, 05 km. Numatoma, kad modernių sistemų pagalba artimiausiu metu bus stebima 48,4 proc. valstybės sienos.

Pasitarimo metu aptartos priemonės, kurios stiprintų kovą su neteisėta migracija, korupcija ir šešėline ekonomika. Taip pat kalbėta apie galimybes didinti pasieniečių atlyginimus, gerinti darbo sąlygas.

Netoliese Vilniaus rajono Medininkų kaime įsikūrusios VSAT Pasieniečių mokyklos veikia ir VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkarda. Vyriausybės nariai po posėdžio vyko į jos saugomą ruožą su Baltarusija ir lankėsi prie pačios sienos linijos.

Šioje vietoje veikia techninių sienos kontrolės priemonių sistema, padedanti efektyviai užkardyti sienos pažeidimus, kontrabandos ir nelegalios migracijos atvejus.

Vėliau svečiai nuvyko į pačią Padvarionių užkardą, kur Ministrų kabineto nariams pasieniečiai pademonstravo, koks yra stacionarių sienos stebėjimo sistemų funkcionalumas.

VSAT nuotr. ir inf. 

2017.02.08; 18:25

Vidaus reikalų ministerija skyrė finansavimą Raseinių miesto viešųjų erdvių ir gyvenamųjų vietų patrauklumo didinimo projektui įgyvendinti.

Tikimasi, kad įgyvendinus projektą šiame mieste pagerės sąlygos privataus verslo plėtrai, padidės gyvenamosios aplinkos kokybė ir sumažės vidinė gyventojų migracija.

Projekto įgyvendinimo metu bus kompleksiškai sutvarkytos teritorijos Raseinių miesto V. Kudirkos g. kvartale, t. y. Raseikos parko, Magdės šulinio (Alko šaltinio) bei Dominikonų skvero teritorija.

Modernizavus šias teritorijas Raseinių miesto centre, pagerės sąlygos raseiniškių laisvalaikiui, bus patogiau organizuoti kultūros renginius, įgyvendinti bendruomenės iniciatyvas. Optimaliai išnaudojus minėtą miesto dalį ir pritaikius ją gyventojų bei miesto svečių poreikiams ne tik pagerės miesto įvaizdis bei gyvenimo ir aplinkos kokybė, bet ir padidės čia besilankančių srautai, kas paskatins privataus verslo investicijas, naujų darbo vietų kūrimą.

Raseinių rajono savivaldybės administracijos inicijuotam ir įgyvendinamam projektui „Raseinių m. V. Kudirkos g. kvartalo viešųjų erdvių ir gyvenamųjų vietų patrauklumo didinimas“ skirta daugiau kaip 0,55 mln. eurų, iš kurių bemaž 0,5 mln. eurų – Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos.

Projektas įgyvendinamas pagal Vidaus reikalų ministerijos administruojamą 2014–2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos priemonę „Miestų kompleksinė plėtra“. Šiai priemonei finansuoti iš viso skirta iki 107 mln. eurų, iš kurių apie 99 mln. eurų – ES fondų lėšos.

Nacionalinę regioninę politiką įgyvendinančius projektus pagal minėtą priemonę vykdo 23 vidutinio dydžio Lietuvos miestai.

Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija.

2017.01.22; 01:02

Seimas atmetė parlamentaro Algimanto Dumbravos parengtas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas.

Šiuo įstatymo projektu buvo siekiama įtvirtinti lankstesnes sąlygas verslo migrantų ūkinei-komercinei veiklai. Tam siūlyta sumažinti galiojančiame įstatyme nustatytus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos pagrindu reikalavimus, numatant, kad įmonėje, kurios dalyviui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, gali dirbti ne tik Lietuvos, kitos ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos narės piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, bet ir laikinai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. trečiųjų šalių piliečiai, o visiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai turi sudaryti ne 2, bet 1 Statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį.

Prieš pataisas balsavusio TS-LKD frakcijos nario Lauryno Kasčiūno teigimu, tokios pataisos didintų riziką piktnaudžiauti leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo tvarka, sukurtų sąlygas į mūsų šalį bei Šengeno erdvę lengviau atvykti ir pavojingiems asmenims. Siekiant užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, leidimai gyventi Lietuvoje turi būti išduodami remiantis nacionalinį saugumą atitinkančiais kriterijais.

„Pigios darbo jėgos importas – tai lengviausias kelias. Tačiau šiuo keliu nuėjusios kai kurios Vakarų Europos šalys šiandien susiduria su rimtomis socialinėmis ir kultūrinėmis takoskyromis šių valstybių viduje, kyla socialinės įtampos. Turime rimtai apmąstyti savo nacionalinę migracijos politiką“, – teigia L. Kasčiūnas.

Ieškant darbo jėgos verslui reikėtų galvoti apie savo valstybės piliečius, gyvenančius ne tik Lietuvos regionuose, kur nedarbas kai kur du kartus didesnis nei didmiesčiuose, bet ir svetur. Privaloma skatinti lietuvius sugrįžti, kurti šeimas ir dirbti čia – Lietuvoje“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.

Seimo nario Audroniaus Ažubalio teigimu, daugelis Europos valstybių kelia nemažus reikalavimus užsieniečiams, norintiems gauti leidimą gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas tam, kad užsieniečio vykdoma veikla atitiktų valstybės interesus – būtų kuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai. Seimo atmestos pataisos tą iš esmės neigia ir siūlė vartų atvėrimą verslo migrantams iš trečiųjų šalių.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.19; 05:39

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos keičia struktūrą, plečia paslaugų sritį ir gerina kompetencijas. Pokyčiai, kurie leis paspartinti Migracijos departamento darbą, profesionaliai reaguoti į migracijos vadybos iššūkius bei tapti kompetencijos ir analizės centru, pradedami lapkričio 18 dieną. 

Migracijos departamento būstinė. VRM nuotr.
Migracijos departamento būstinė. VRM nuotr.

Pasak naujosios departamento vadovės Evelinos Gudzinskaitės, vertinant pagal galutiniam paslaugų vartotojui kuriamą vertę, pirmiausia buvo atsisakyta pavaduotojų pareigybių ir išgrynintos bei perskirstytos skyrių funkcijos, kurios iki šiol buvo paskirstytos neracionaliai.

Sudėtingų, kompleksinių migracijos problemų (bylų) sprendimui bus telkiamos darbuotojų komandos pagal kompetenciją.

Naujai įsteigtas Kontrolės skyrius analizuos migracijos procesus (anksčiau tai nebuvo daroma), tirs ir užkirs kelią piktnaudžiauti teisėtos migracijos teikiamomis galimybėmis.

Vizų ir leidimų gyventi Lietuvoje išdavimas ir panaikinimas, užsienio investuotojų ir aukštos kvalifikacijos specialistų aptarnavimas, pilietybės klausimai – tampa Migracijos departamento prioritetu. Šie klausimai bus sprendžiami sparčiausiai.

Be to, sprendžiant užsieniečių, kurie kreipsis dėl vizos ir leidimo laikinai ar nuolat gyventi suteikimo, klausimus, visas procedūras atliks tas pats valstybės tarnautojas. Tai pagreitins procedūrą, užtikrins paslaugos kokybę, leis išvengti vilkinimo ir pagerins paslaugos teikėjo įvaizdį.

Užsienio verslininkai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai bei jų šeimos nariai Migracijos departamente „vieno langelio“ principu bus aptarnaujami nuo gruodžio 1 dienos (daugiau informacijos apie tai: http://www.migracija.lt/index.php?-1077553771).

Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija.

2016.11.18; 06:08

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vokietijos Kanclerės Angelos Merkel kvietimu Berlyne dalyvavo neformalioje darbo vakarienėje, kurios tikslas aptarti pasirengimą artėjančiam Bratislavos viršūnių susitikimui dėl ES-27 ateities. 

Neformali vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.
Neformali darbo vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.

Susitikimo, į kurį taip pat atvyko Latvijos, Portugalijos, Maltos premjerai ir Kipro vadovas, tikslas – surasti Europos Sąjungą vienijančias, o ne skaldančias sritis.

Lietuvos vadovė pabrėžė, jog šiandien Europai vienybė reikalinga kaip niekada anksčiau. ES krečia tapatybės ir pasitikėjimo krizė.

Nesulaukę greitų ir veiksmingų sprendimų dėl Europą krečiančių migracijos ir nedarbo problemų, vos ne kasdien gyvenant terorizmo baimėje, žmonės vis mažiau pasitiki Europos Sąjunga.

Pasak Prezidentės, tai gali dar labiau Europoje sustiprinti populistines, euroskeptiškas ir radikalias jėgas, kurios norėtų, jog ir kitos ES valstybės narės pasektų Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.

Šalies vadovės teigimu, Lietuva griežtai pasisako prieš bet kokį atskirų blokų ES viduje kūrimą. Pasak Prezidentės, šiuo sudėtingu ES laikotarpiu būtina ieškoti būtent tų sričių, kurios vienija visas valstybes nares ir tinkamai atlieptų į Europos žmonių lūkesčius.

Taip pat būtina imtis visų priemonių ES piliečių saugumui užtikrinti, gerinti ES išorinės sienos apsaugą, stiprinti bendradarbiavimą keičiantis žvalgybine informacija, apjungti duomenų bazes, geriau kovoti su hibridinėmis, kibernetinėmis ir energetinio saugumo grėsmėmis.

Prezidentė taip pat pabrėžė, jog ekonominė gerovė – labai reikšmingas veiksnys užtikrinant stabilumą ir atkuriant žmonių pasitikėjimą ES. Todėl būtina veiksmingai kovoti su nedarbu, stiprinti vieningą ES rinką, skatinti skaitmeninę ekonomiką, mažinti skurdą.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį ir į pasikartojančius išpuolius prieš kitų ES šalių piliečius Jungtinėje Karalystėje ir paragino bendromis jėgomis siekti, kad būtų imtąsi visų reikalingų veiksmų jiems sustabdyti.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukos.

2016.09.12; 04:28

Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką. 

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.  

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui. 

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą. 

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.

Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą. 

Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.

AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai. 

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje. 

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.

Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“. 

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą. 

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.

To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas. 

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus. 

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).

Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

201609.09; 10:40

Apie 6000 migrantų padavė į teismą Vokietijos vyriausybę dėl, jų įsitikinimo, per lėto prieglobsčio prašymo svarstymo proceso.

Vokietija išties nesusidoroja su iškilusia šia problema. Po to, kai 2015 metais sulaukė daugiau nei milijono prieglobsčio prašytojų, Vokietijos Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras nepajėgia greitai spręsti prieglobsčio prašymų bylų: daugelio bylų svarstymas atidedas neribotam laikui.

Vidutinė prašymo išnagrinėjimo trukmė šiandien oficialiai – nuo penkerių iki šešerių mėnesių. Sudėtingų bylų svarstymas, pavyzdžiui, kai migrantai neturi asmens dokumentų, užtrunka žymiai ilgiau.

Kai kurie imigrantai tvirtina esantys labai nepatenkinti bei įsižeidę dėl tokio lėto bylų svarstymo. Būtent dėl šios priežasties Vokietijos vyriausybę jie duoda į teismą. Taip pasielgė apie 6000 imigrantų. Dažniausiai teismas priima migrantams palankų sprendimą. Pavyzdžiui, Heseno regione šiais metais migrantams palankiai pasibaigė daugiau nei 100 bylų.

Administracinio teismo Hesene atstovas Rainhardas Rutsacas (Reinhardas Ruthsatz) teigia, kad tai – tik pradžia. Jo manymu, bylų prieš vyriausybę nuolat daugės.

Taigi prieblogsčio prašytojai norėtų pagreitinti jų prašymų svarstymo procesą. Tuo tarpu ekspertai perspėja, jog tai pareigūnus gali skatinti imtis nepatikimų, skubių, paviršutiniškų patikrų, kuriomis mielai pasinaudos teroristai iš „Islamo valstybės“.

Informacijos šaltinis – Breitbart.com.

2016.08.13; 09:36

Kovo 10 d. Briuselyje vyks Europos Sąjungos (ES) Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdis, kuriame bus svarstomi aktualūs migracijos, ES išorės sienos apsaugos, kovos su terorizmu bei šaunamųjų ginklų kontrolės ir įsigijimo klausimai.

Sudėtinga migracijos situacija išlieka ES Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos dėmesio centre. Ministrams bus pateikta naujausia informacija apie esamą padėtį ir aptariami veiksmai, kurių būtina toliau imtis siekiant išspręsti Europoje kilusią migracijos ir prieglobsčio krizę. 

Continue reading „Briuselyje vyks ES Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdis“

Kovo 9 d., trečiadienį, 10 val. Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai, 3 aukštas) vyks konferencija „Kaip mums išlikti? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų?“, kurią organizuoja Seimo Migracijos komisija kartu Lietuvos mokslų akademija ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Konferencija yra vienas iš „Europos savaitė 2016“ renginių, vykstančių Seime š.m. kovo – gegužės mėn.

Continue reading „Seime vyksiančioje konferencijoje bus nagrinėjami migracijos ir reemigracijos klausimai“

Užsienio reikalų viceministras Raimundas Karoblis spalio 13 dieną Liuksemburge dalyvavo Europos Sąjungos Bendrųjų reikalų tarybos (BRT) susitikime, skirtame pasirengti spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimui.

Pagrindinė EVT tema – migracija. Rugsėjo mėnesį neeilinio EVT susitikimo metu vadovai kalbėjo apie finansinę paramą siekiant išspręsti susidariusią situaciją dėl migracijos, šioje EVT planuoja aptarti išorinių sienų saugumą, grąžinimo ir readmisijos klausimus. Šalia kitų klausimų bus aptariama Ekonominė ir pinigų sąjunga bei Jungtinės Karalystės referendumas dėl narystės ES.

Continue reading „Užsienio reikalų viceministras: ES išorinių sienų apsauga yra ne pasirinkimas, o atsakomybė“

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje.  

Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis. Emigracija Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu.

Continue reading „Dainius Paukštė: „Lietuva – tarsi visatoje mirštanti planeta““

Kai premjeras Algirdas Butkevičius suformavo Vyriausybę ir pradėjo darbą, iš kai kurių pasisakymų atrodė, kad jis supranta didžiąsias Lietuvos problemas, nepaskęs rutinoje ir imsis esminių reformų.

Taip neatsitiko. Per tuos valdymo metus Premjeras pasirodė kaip eilinis pilkas sovietinis aparatčikas, o šalies bėdos ne tik nesumažėjo, bet ir smarkiai pagilėjo.

Continue reading „Penkios didžiosios problemos, prieš kurias kapituliavo A. Butkevičius“

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis pristatė Vyriausybei projektą, kaip pertvarkyti Migracijos departamentą.

Dokumente kalbama apie funkcijų perskirstymą tarp valstybinių institucijų ir galimybę sutaupyti lėšų bei etatų, tačiau apie migracijos reiškinį, jo valdymą ir tikslus beveik neužsimenama.

Lietuva neturi jokios migracijos politikos ir panašu, kad greitai jos neturės. 

Continue reading „Lietuvoje galėtų gyventi 4 milijonai“

Migrantų ir pabėgėlių problema išsivysčiusiose šalyse viena iš opiausių. Apie ją karts nuo karto plačiajai visuomenei primena ypatingai tragiški įvykiai, kaip, pavyzdžiui, laivų su bėgliais iš Afrikos ar Azijos katastrofos Viduržemio jūroje pakeliui į kokią nors svajonių šalį Europos Sąjungoje.

Rusijos turbūt nepriskirtume prie išsivysčiusių šalių, tačiau joje yra vienas miestas, kuriame gyvena žmonės, disponuojantys milžiniškais pinigais, gaunamais daugiausiai iš gamtos išteklių visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, ir ne tik, eksploatavimo.

Tai – Maskva. Ir ji taip pat traukia migrantus, nes ten, kur daug pinigų, atsiranda ir darbo.

2013 metais Maskvoje gyveno beveik 12 mln. Rusijos piliečių, dar 3,5 mln. gyveno priemiesčiuose.

Continue reading „Maskva. Migrantų tvanas“

akcentai_333

Ne­il­gai ga­lė­jo­me džiaug­tis, kad pa­gal gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius vir­ši­ja tris mi­li­jo­nus. Rug­sė­jo pa­bai­go­je Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­te pa­skelb­ti ga­lu­ti­niai 2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo re­zul­ta­tai ro­do, kad 2011 me­tų ko­vo 1-ąją Lie­tu­vo­je bu­vo 3 mln. 43 tūkst. nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų.

Ta­čiau da­bar jau su­skai­čiuo­ta, kad šių me­tų rug­sė­jo 1-ąją Lie­tu­vo­je te­li­ko 2 mln. 988 tūkst. žmo­nių. Per­skai­čia­vus 2012 me­tais gy­ven­to­jų skai­čių, pa­aiš­kė­jo, kad per aš­tuo­nis šių me­tų mė­ne­sius gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo 19,3 tūkst.

Continue reading „Lietuvos gyventojų skaičius: nedžiuginančios tendencijos“