Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės“,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai pataikaujantis valdančiajai daugumai ir mažumai tekstas, bet visi tik kritikuoja ir kritikuoja. Atsibodo. Reikia ne kritikuosi, o suprasti. Tai ir pabandysime padaryti. Kokia ta „Realpolitik“ lietuviškai arba nauja valstybinės vadybos forma.

Kadangi premjeras argumentų, kodėl atleidžia kelis ministrus nepateikė, tad įsivyrauja laisvos interpretacijos. Dėl Jurgitos Petrauskienės, tiesa, lyg ir aišku, atleidžia todėl, kad pas ministerijoje protestuojančias profsąjungas šeštadienį nelipo per langą, o įsiveržė pro duris ir netgi su savos gamybos tortu, tokiu būdu nedovanotinai pažemino valdžios autoritetą. Išėjo irgi pro duris, o ne pro langą, tad problemos neišspendė. Lianą Ruokytę-Jonsson atleidžia todėl, kad rudenį į Anapilį iškeliavo būrys iškilių kultūros asmenybių. Per daug. Jokia save gerbianti valdžia negali tiek sau leisti. Na, o Kęstutį Navicką atleidžia todėl, kad dalyvavo mitinge, kur protestavo prieš save patį ir savo vyriausybę – t.y. tebevykdomą miškų reformą, kuri praturtino biudžetą, bet ne regionus, kur tie miškai auga.

Raukšlė nuo kepurės mintija, kad čia ėjimas pasibaidžiusiu karžygio arkliu, nes atsistatydinus dar 1+1 ministrui savo iniciatyva ar lydekai paliepus, bus proga peršokti į prezidentinių rinkimų traukinį. Ar geras toks šuolis būtų – peršokus ir matytųsi. Be abejo, visas elektoratas bus stebėtoju, gali ir juoktis, jei nepasiseks, ne tik pykti, jei pasiseks.

O šiaip, apie tuos atleidimus – tai visos šakos iš to paties kamieno. Nebent Ramūnas Karbauskis rimtai apsisprendė tapti Kultūros ministru, juk išties mato, kad reikia galų gale imti ne tik valdžią menui ir kultūrai, bet ir atsakomybę į savo rankas. Tačiau – tai utopija. Dviejų metų patirtis vadovaujant Kultūros komitetui Seime jau atskleidė, kad kultūra kažkas sudėtingesnio ir už Naisių rojų žemėje, ir už „Agrokoncerno“ verslą kartu sudėjus. Nerizikuos.

Reziumė: durniau, ne visada yra geriau.

Ir vis tik klausimas dėl paskutinių dviejų ministrų? Labai panašu, kad juos atleisti sugalvojo ekspromtu, prieš spaudos konferenciją! Prisipažinkit, kas vakar boliavojo su Sauliumi? Galima buvo juk ir kuriuos kitus du atleisti, o koks skirtumas, ar ne?

Ir jau be ironijos – tai stebint du metus vykstantį gerų ir prastų, reikalingų ir beprasmių reformų jovalą, kyla natūralus klausimas, ar nepražiūrėta kažkas esminio.

Išmintingų nuorodų į tuos esminius dalykus galima rasti statistikoje – kokioje srityje (srityse) Lietuva yra dugne? Prisimenu, kad jau po nepriklausomybės atgavimo visos politinės partijos vienu balsu tvirtino, kad „reikalingas vidurinysis visuomenės sluoksnis, kol jo neatsiras – nieko nebus“. O jo ir šiandien nėra – tai ir „nieko nėra“. Ir nerandu argumentų, kurie leistų manyti, kad toks atsiras, t.y. daroma kažkas, kad toks atsirastų.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Juk tokiu atveju, būtų ir tie 300 mln. mokytojų atlyginimams, ir menininkai ilgiau gyventų, ir nereikėtų miškų išparduoti švedų baldų koncernui kamšant biudžeto skyles. Galų gale, o kodėl ta masinė emigracija iš Lietuvos kilo, juk irgi šaknys ne meilės ir nemeilės Tėvynei santykiuose. Gal puiku, kad emigravo, bent savimi pasirūpina, o gal kažkam reikia, kad sugrįžtų 700 tūkst. piliečių? O ką jie čia veiktų? Užsiregistruotų darbo biržoje? Gal todėl ir tos emigrantų sugrąžinimo į Tėvynę programos tokios vangios. Sugalvota dar geriau – duosim jums teises Lietuvoje be pareigų, tik negrįžkit.

Receptų nėra, bet ir krypties, kur einama, nebuvo ir nėra, tai ir nueita tiek, kad rytą skaudančia galva atsibudus atleidžiami keli ministrai. Kitaip tariant,  pakeisti arkliai ir važiuojama į niekur toliau.

Dvi gudrios konservatorės paskaičiavo, kad norint išpildyti tai, ko reikalauja pedagogai, esą nereikia nei 300, nei 130 mln. eur, apie kuriuos taip garsiai prisišnekėta. Jei taip yra, tai gal atsistatydinti turėtų Vilius Šapoka, kam ne kam, o Finansų ministrui matematika nekenkia. Tačiau tos dvi gudrios konservatorės tokios nebuvo, kai Lietuva skolinosi už 10 proc. palūkanų, tad, ko gero, skaičius visi finansų ministrai gauna tokius, kokius reikia, tada, kai reikia, tam, kam reikia. Todėl jie ir ministrai, o ne pedagogai… Net žinios apie biudžeto skaičius, kol jie viešai nepaskelbti – kol kas tik gandai. Gali būti, gali ir nebūti.

Reziumė Nr. 2.

Sumanymas sudrumsti vandenį prieš artėjančius 3-jus rinkimus, suprantamas, bet toks brutalumas – netikėtas. Kišti už sprando paėmus 3-jų ministrų galvas!? Žinoma, susidrums vanduo, nes priešinsis, spardysis žmonės, ne tiek skandinami, kiek tą procesą stebintys. Be to, juk net 2 iš tų ministrų – moterys, o tai jau visai inkvizicijos ir raganų deginimo laikus primena. Kur čia subtili politinė estetika, baltos pirštinės?

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuva, aišku, ir iš šio jovalo dar išplauks 5-iems ar net 10-iai, 20-iai metų, bet kas gi toliau? Po manęs, nors ir tvanas? Daugiau ar mažiau globali revoliucija atsiris iki Šiaurės Europos? Vienas (ar kitas) pasaulinis lyderis, pasitreniravęs su neprognozuojamo turinio žinutėmis twitrer‘yje, imsis vietoj išmaniojo telefono, „išmaniojo“ lagaminėlio su mygtukais? 1 proc. planetos gyventojų ras taikų būdą užimti didesnę procentinę dalį populiacijoje sumažindamas kitą jos dalį? Apokalipsė – Kristaus arba Antikristo atėjimas? Yra ir kitų lėtesnių žemiškų (klimato šiltėjimas) ar staigesnių kosminių (asteroidas) išeičių.

Yra ir trečias kelias, pesimistinis – iškeliausime anksčiau ir tai mums nebetūrėtų rūpėti. Bet kol esame, tol ir rūpi, tol ir rašinėjame viešai supoetintą optimistinę ir apolitišką eseistiką. Po baltos akacijos medžiu laikas sulėtėja, bet nesustoja.

Iš kitos pusės, yra savitos pasikartojimo nuostabos laiko tėkmėje – ne kiekvienas fariziejus Saulius tampa apaštalu Pauliumi, ir ne kiekvienas policininkas – premjeru. Taip nutiko tik Izraelio ir mūsų Marijos žemėse I ir XXI amžių pradžiose.

2018.12.04; 06:05

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…

I pabambėjimas.

Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.

Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.

Neimsime vertinti D. Grybauskaitės 10 metų prezidentavimo, bet, atrodo, su ja „tauta grybo nepjovė“ (tai aliuzija į mano ironišką straipsnį „Ar tauta grybą pjaus?“, paskelbtą Bernardinai.lt 2009 m. kovą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663).

Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.

Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…

Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…

II pabambėjimas.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.

Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…

Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…

Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.

Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.

Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.

Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

 Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

 Kai balto miško lapeliai šlamėjo

 Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

 Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

 Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

 Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

 Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?

 Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

 Kelios pušelės apykraivės liko!..

 Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

 Kepina saulė nenaudingą plotą,

 In kurį žiūrint teip neramu regis:

 Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

 Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

III pabambėjimas.

Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.

Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.

Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“

Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?

Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.

2018.09.30; 17:22

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

Smarkiai daugėjant gaisrų, praėjusiais metais visame pasaulyje nuniokoti rekordinio dydžio miškų plotai. Skaičiuojama, kad 2016-aisiais neliko 29,7 mln. hektarų miškų – tai yra Naujosios Zelandijos dydžio teritorija, Vašingtone paskelbė organizacija „Global Forest Watch“. Tai yra 51 proc. padidėjimas, palyginti su metais anksčiau. Kad padėtis gerės, kol kas šansų esą nėra.

Organizacijos vertinimu, miškų naikinimas siejamas ir su klimato kaita. Dėl to kai kuriuose regionuose kyla temperatūra ir įsivyrauja sausra, o tai didina miškų gaisrų riziką ir intensyvumą.

Vaidmenį, pasak „Global Forest Watch“, suvaidino ir „El Ninjo“ fenomenas, kuris 2015-2016 metų žiemą buvo ypač ryškus ir tropikuose sukėlė sausras. Prie rekordinio miškų nykimo prisidėjo dideli gaisrai Brazilijoje ir Indonezijoje. Brazilijos Amazonės regione pernai neliko 3,7 mln. hektarų miškų – tai yra trigubai daugiau nei 2015-aisiais.

Pasaulio šalis, kurioje sunaikinti didžiausi jos turimi miškų plotai, 2016 metais buvo Portugalija. Čia neliko 4 proc. miškų. Beveik pusė miškingų teritorijų, liepsnojusių Europos Sąjungoje, buvo šioje nedidelėje šalyje, kur auga ypač daug labai degių eukaliptų.

„Global Forest Watch“, be to, atkreipė dėmesį į didelius miškų gaisrus 2016 metų pradžioje Centrinėje Afrikoje. Per juos Kongo Respublikoje išdegė 15 000 hektarų miškų. Kanados Fort Makmario regione pernai sunaikinta daugiau kaip 600 000 hektarų miškingų teritorijų.

Be gaisrų miškus naikina ir jų kirtimas žemės ūkiui, medienos pramonei bei kalnakasybai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.25; 00:01

knystautas_00

Ant nosies – Saugomų teritorijų įstatymo pataisų svarstymas Seime. Kol kas visuomenė labai rami, tad primenu, kad greitai gali būti „šaukštai po pietų“.

Patikėkite, rašinio pavadinime jokio patoso, jokio apofiozo nėra. Valdantieji, nežiūrint į Seimo pirmininkės I.Degutienės pavasarines rekomendacijas, Aplinkos apsaugos komitetui paliko vadovauti J.Šimėną. Logika aiški. Nelaimėjus sekančių rinkimų, bent jau iki dabartinės kadencijos pabaigos suspėti privatizuoti ir užstatyti Lietuvos gamtos likučius.

Continue reading „Damoklo kardas leidžiasi virš gražiausių Lietuvos vietų“

vainiene

Politinis stebuklas. Nagojos protokolu 200 šalių priima mūsų vaikų ir anūkų ateitį nulemiančią rezoliuciją, o Lietuvoje apie tai niekas nieko nežino. Išmušė valanda! Pagaliau pasaulis (ir nebijau to žodždio) suprato, kad eikia sustoti naikinus gamtą, kai per vieną dieną žmogaus pastangomis Žemėje išnyksta per 30 mūsų mažųjų brolių rūšių. Tokio klaikaus barbarizmo žmonija nežinojo niekada. Aplinkosaugininkai ir biologai visais laikais gana kukliai bandė atkreipti valdžios dėmesį į visiškai katastrofišką situaciją. Kai tik į kontekstą įkrisdavo žodis “pelnas“, visi kiti argumentai buvo atmetami.

Giliai liūdna ir itin netoliaregiška taktika. Bet toliageriškumo ir netenka ieškoti klausimuose, susijusiuose su vienadieniu pelnu. O būtent tai ir yra kertinis veiksnys Lietuvoje. Nereikia net domėtis privačiomis struktūromis, užtenka valdiškų. Visiems akivaizdu (išskyrus p.Rūtą Vainienę), kad miškai – vertingiausia biologinės įvairovės atžvilgiu ekosistema.

Continue reading „Kodėl Lietuvoje nėra jokios informacijos apie Nagojos protokolą“