Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Regis, prieš lietuvius sukilęs visas pasaulis. Lietuviai – patys blogiausi šiame pasaulyje. Mes nieko nemokame, nieko nesuprantame, nieko doro neveikiame. Vien tik skriaudžiame kitas tautas. Rusus, lenkus, žydus…

Prie lietuvius kaltinančiųjų jau priskiriu, deja, ir Seimo narį Mantą Adomėną, „Lietuvos žinių“ dienraštyje pasipiktinusį, esą kai jam kilo mintis rekonstruoti unikalią Žiežmarių sinagogą, atsirado „daug atvirai burbančiųjų“. Bet kas čia nuostabaus? Tokia nuomonė – negalima? Demokratinėje Lietuvoje taip manyti – kriminalinis nusikaltimas? Parlamentaras M.Adomėnas norėtų užkimšti burnas visiems, kurie mano, jog „Žiežmarių sinagoga – Izraelio reikalas“, kad „mums pirmiausia reikia restauruoti savas bažnyčias“?

Parlamentaras M. Adomėnas pergyvena, kad Lietuvos žydai, gyvenę čia jau daugiau kaip 600 metų, kūrę bendrą mūsų istoriją, tebėra laikomi „svetimais“, ne mūsų istorijos dalimi. Ir vėl, sprendžiant iš parlamentaro užuominų, kalti tik mes, lietuviai. Jis nematąs jokios žydų kaltės. Jis net nesusimąsto, kad gal patys žydai nenorėjo jaustis Lietuvos dalimi. Juk tokia versija įmanoma.

Skaitant lietuviams žeriamus parlamentaro priekaištus sunku suvokti jo logiką: jei dar Vytautas Didysis suteikė žydamas privilegiją kurtis Vilniuje, kas kam turime jausti dėkingumą? Mes – žydamas, kad šie vis tik teikėsi apsigyventi Vilniuje, ar žydai – mums, kad Lietuvos karaliai ir didieji kunigaikščiai jiems vis tik nedraudė apsigyventi Vilniuje, sudarė išskirtines sąlygas, globojo juos?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Parlamentaras M.Adomėnas ginčija net lietuvių atsaką į Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą apjuodinusios Rūtos Vanagaitės išpuolį – esą atkirtis greičiausiai nebuvo skaitlingas, kaip bando parodyti kai kurie entuziastai. Parlamentaras rašo: „vieningumas gali būti tik menamas“, „vienybė neturėtų mums sukelti klaidinančios iliuzijos, kad ji atspindi visų ar net daugumos piliečių sąmoningumą“.

Kodėl parlamentaras M.Adomėnas norėtų, kad R.Vanagaitę smerkiančiųjų būtų kuo mažiau? Seimo narys M.Adomėnas trokšta, kad mes, lietuviai, taptume dar pakanatesni užgauliojimams? Bet ar įmanomas dar didesnis nuolankumas? Skaitydamas jo straipsnį pasigedau bent vieno mažutėlio, bent vieno simbolinio priekaišto žydams. Bent dėl akių…

Ką jau bekalbėti apie sudėtingesnes, rimtesnes temas. Sakykim, kodėl žydai oficialiai, viešai ir demonstratyviai neatsiriboja nuo nacių medžiotojo Efraimo Zurofo, „kaltinančio lietuvius žydšaudyste“ ir visiškai nekreipiančio dėmesio į gausybę faktų, kaip pasiaukojančiai lietuviai, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo mirties?

Dar viena pastaba – kada JAV, Europos ir Izraelio žydai atsiribos nuo lietuvius kankinusių savo tautiečių? Omenyje turiu ne tik mūsų partizanų vadą A.Ramanauską – Vanagą mėsinėjusį sadistą Nachmaną Dušanskį, bet ir Klepočių, Rainių tragedijas. Kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraštyje“ esu važiavęs į Klepočius apklausti likusių gyvų liudininkų. Ir straipsnį išsamų parašiau. Liūdna, graudi, iki šiol nutylima istorija, nes nepalanki žydams.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Todėl noriu pasiteirauti (tikiuosi, demokratinėje valstybėje klausti vis dar galima), kada žydai, įskaitant ir Lietuvos žydus, suskaičiuos saviškius, uoliai tarnavusius Lietuvą okupavusios Sovietų imperijos struktūrose? Ne tik išvardins, bet ir pasmerks. Sakykim, parašys atvirą, sąžiningą istorinę monografiją apie Klepočiuose pralietą kraują ir ją išleis ne už lietuviškus, o už savus, Izraelio, pinigus? Arba parengs išsamią monografiją, kaip sovietmečiu idėjiškai, entuziastingai Lietuvą „mylėjo“ komunistas Genrikas Zimanas, ilgametis žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. Jeigu bandome suskaičiuoti visus bloguosius lietuvius, turėkime drąsos atidžiau pasižvalgyti ir kitose bendruomenėse…

XXX

Tiesa, Seimo nariui M.Adomėnui, regis, nusipjauti, kad mušama tik į vienus vartus. Jam nė motais, kaip ši mada – lietuvis privalo labiau mylėti kitus nei save – dirbtinai, kryptingai kalama mums į galvas? Seimo narys M.Adomėnas nepajėgus įžvelgti, kad šiandieninė mada – lietuviui negalima mylėti Lietuvos – žlugdo Lietuvą? Juk akivaizdu, kad mums brukte brukamas nepilnavertiškumo kompleksas.

O jeigu nemato, tegul perskaito Aleksandro Stulginskio universiteto filosofijos, psichologijos ir profesionaliosios edukologijos katedros lektoriaus Edvardo Čiuldės internetiniame leidinyje Propatria.lt paskelbtą tekstą: „Savo ruožtu tautiečiai palieka Lietuvą ne tik dėl to, kad ieško geresnio uždarbio ar pagarbesnio požiūrio į žmogų, bet, regis, dar ir dėl to, jog nenori būti liudininkais to nešvankaus veiksmo, kai tėvynę dergia, ant visos tautos tuštinasi visi, kas netingi, o ypač Nachmano Dušanskio idėjiniai palikuonys. Tokia apdergta tėvynė praranda traukos jėgą“.

Nuo Lietuvą dergiančių, žeminančių pareiškimų neapsisaugosime. Jų bus ir ateityje. Bet mes privalome gintis. Lietuvius žeminantys ir niekinantys autoriai turi sulaukti atkirčio, nors kai kurie „išminčiai“ mus bando įtikinti, jog protingiausia – patylėti. Nes netylėdami neva suteiksime pretekstą dar didesniems priekaištams, išprovokuosime dar didesnius karus.

XXX

Beje, teisingiausia būtų, jei atkirtį tokiems kaip E. Zurofas ar Europos žydų kongreso (EŽK) vadovas Mosche Kantoras duotų jų tautiečiai – žydai. Ir duotų rimtą atkirtį, ne vien diplomatinių vingrybių apgaubtą. 

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

Štai Prancūzijos kraštutinių kairiųjų lyderis Žanas Lukas Melenchonas neseniai šūkaliojo prancūziškoje spaudoje, esą „neturįs kažką bendro su Baltijos šalimis“, esą „lietuviai prancūzams ne daugiau artimi nei šiaurės afrikiečiai“… Kad šis prancūzas prišnekėjo nesąmonių, – jo valia. Šiame pasaulyje visaip nutinka. Būtume kvaili, jei norėtume, kad visi prancūzai mylėtų lietuvius. Tačiau gražu, kad jo tvirtinimai sulaukė … būtent prancūzų atkirčio būtent prancūziškoje spaudoje. Vienas prancūzas net šitaip pagyrė Lietuvą: prancūzai skolingi Lietuvai, nes „lietuviai apsaugojo Europą nuo mongolų – totorių invazijos“.

XXX

Todėl viliuosi, kad panašių žodžių – esame skolingi lietuviams – kada nors sulauksime ir iš žydų bendruomenės. Padėkoti lietuviams yra už ką: laisvoje Lietuvoje nebuvo žydų pogromų, laisvoje Lietuvoje buvo galima statyti sinagogas, steigti žydiškas mokyklas, leisti žydiškus laikraščius, laisvoje Lietuvoje veikė Žydų ministerija.

O kai Lietuva prarado nepriklausomybę, kai buvome pavergti, tikrai nutiko baisių dalykų: vieni lietuviai persekiojo žydus, bet juk buvo labai daug tokių, kurie nuo nacių smurto, rizikuodami savo gyvybėmis, labai sudėtingomis aplinkybėmis gelbėjo žydus.

Lietuvai vėl atgavus laisvę mes labai lengvai žydams grąžiname bendruomeninį jų turtą, masiškai leidžiame knygas apie Holokaustą, pačiu aukščiausiu lygiu Izraelyje atsiprašėme už savo nuodėmes, nereikalaujame iš Izraelio nei moralinių, nei piniginių kompensacijų už nachmanų dušanskių nusikaltimus, Vilniaus senamiestyje – paminklinės lentos, bylojančios apie žydų tautą vokiečių okupacijos metais ištikusią tragediją…

Net nežinau, ko dar galima norėti iš lietuvių?

2017.11.13; 04:21

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.

Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.

Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu  išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus,  apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.

Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.

Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.

Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas,  greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).

Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.

Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti,  jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.

Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją  negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati  R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.

Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.

Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.

Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.

Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.

Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.

Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?

Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.

H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.

Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.  

2017.11.07; 12:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.

XXX

Gintaras Visockas

Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.

Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.

Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.

Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.

Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.

Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.

Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?

Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?

O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?

Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.

Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.

Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“

Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.

Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.

Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.02.01; 09:50

Rašytoja Rūta Vanagaitė atsiprašo dėl savo pareiškimų apie garsųjį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Portalas Slaptai.lt pateikia jos laišką ir tuo pačiu savo skaitytojų klausia, ar galima tikėti šios moteriškės nuoširdumu, praregėjimu, geranoriškumu? Ar galima atleisti šlykščius išpuolius prieš mūsų partizanų vadus, įskaitant ir Adolfą Ramanauską – Vanagą? Tuo pačiu – kaip derėtų vertinti žydų bendruomenės laikyseną iškilus šiam skandalui – adekvati, o gal per mažai aštri?

Bet svarbiausia, koks, jūsų nuomone, tikrasis lietuvius su žydais sukiršinti siekusios R.Vanagaitės tikslas? 

XXX

„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo“, – rašo R. Vanagaitė. Savo atsiprašymo laiške ji pabrėžė nenorėjusi netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės.

„Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau. Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai“, – rašo R.Vanagaitė.

R. Vanagaitė gailisi klausimus dėl A. Ramanausko-Vanago praeities neapdairiai iškėlusi netinkamu metu bei dėl to, kad jos pateikti faktai nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui.

„Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – sako rašytoja.

R. Vanagaitė aiškino nežinojusi istorijos detalių, todėl prisipažino padariusi didžiulę klaidą.

„Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas Darius Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.“

R. Vanagaitė visgi vylėsi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti ji negalėjusi, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.

Apibendrindama savo atsiprašymo laišką R. Vanagaitė prabilo ir apie demokratinės, necenzūruojamos visuomenės svarbą bei tai, kad reikia savikritiškai žvelgti į save. Tai, anot jos, ji daranti atsiprašymo laišku.

„Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesai atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai“, – akcentavo R. Vanagaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.04; 02:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas“.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas“ sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30

2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.

Nusikalstamo abejingumo zona

Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.

Continue reading „Kai Tėvynė nevertina“

vanagas

Prieš 55 me­tus bu­vo su­šau­dy­tas pas­ku­ti­nis par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas

Skau­džios oku­pa­ci­jos pa­sek­mės, pa­tir­tos per 50 me­tų, ir da­bar su skaus­mu at­si­mu­ša į mū­sų są­mo­nę, į mū­sų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, į mū­sų iš­li­ki­mą. Prieš 55 me­tus, 1957 m. lap­kri­čio 29-ąją, Vil­niu­je so­vie­ti­niai bu­de­liai su­šau­dė 1956 me­tais su­im­tą ir metus kan­kin­tą pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką, sla­py­var­džiu Va­na­gas.

Tai bu­vo ga­lu­ti­nis ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos ato­dū­sis. Tik ke­le­tas par­ti­za­nų, slaps­tę­si pa­vie­niui, dar iš­si­lai­kė ne­pa­si­duo­da­mi oku­pa­ci­nei val­džiai. Taip jau bu­vo lem­ta, kad pa­pras­tas mo­ky­to­jas A. Ra­ma­naus­kas ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) va­dų, o ga­liau­siai LLKS ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du ir su­ge­bė­jo tęs­ti ko­vą be­veik 12 me­tų.

Tai­gi A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ko­va tru­ko be­veik tiek pat, kiek gy­va­vo vi­sas gin­kluo­tas an­ti­oku­pa­ci­nis po­grin­dis – nuo anks­ty­vo 1945-ųjų pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo 1956-ųjų ru­dens. Nors prieš 22 me­tus A. Ra­ma­naus­ko ir ki­tų par­ti­za­nų sie­kis bu­vo įvyk­dy­tas – Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma, – ta­čiau vi­sos tie­sos apie šio par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­su­ži­no­si­me: KGB do­ku­men­tai ar­ba iš­vež­ti į Ru­si­ją, ar­ba ir čia, Lie­tu­vo­je, sau­go­mi po de­vy­niais už­rak­tais.

Continue reading „Išdavysčių akivaizdoje“

laimantas_jonusys

Esu iš tų, kurie domisi Izraelio istorija. Ypač Izraelio slaptosiomis tarnybomis. Perskaičiau, regis, užtektinai daug knygų apie “Mossad” ar “Šin Bet”. Izraelio slaptųjų tarnybų žygiai negali nekelti susižavėjimo ir pavydo.

Tačiau čia tiktų liaudiška išmintis: “kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių”. Kaskart vis tvirčiau įsitikinu, kokia įdomi, pamokanti, įkvepianti žydų istorija.

Tad nenuostabu, kad nusprendžiau įsigyti ir neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusį “Žydų šimtmetį”, kuriame, sakyčiau, labai įtaigiai ir įtikinamai atskleidžiama žydų sėkmės formulė. Beje, “Žydų šimtmetį” į lietuvių kalbą išvertė žinomas vertėjas, literatūros kritikas Laimantas JONUŠYS. Jis mielai sutiko atsakyti į keletą Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimų.

Continue reading „Žydų sėkmės formulės beieškant“