Kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė 60-mečio proga nuoširdžiai sveikina kino režisierių ir prodiuserį, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Arūną Matelį. 
 
Pasak šalies vadovo, A. Matelis yra kūrėjas, kuris gyva, įtaigia, poetine kalba pasakoja istorijas apie tikrą ir nesuvaidintą gyvenimą, nuolatos vykstantį šalia mūsų.
 
„Jūs – kūrėjas, pasirinkęs būti dažnai nematomoje to gyvenimo pusėje ir šioje kasdienybės dokumentikoje fiksuojantis tiesos akimirkas, įprasminantis amžinąsias vertybes. Kūrėjas, savo dokumentinių filmų juostose pirmiausia matantis žmogų ir jautriai keliaujantis per unikalias jo patirtis. Jūsų talentas tai pastebėti, giliai išjausti, kalbėti širdį paliečiančiomis temomis jaudina daugybę žiūrovų visame pasaulyje ir pelno Jums reikšmingiausius kino apdovanojimus“, – rašoma šalies vadovo sveikinime.
 
A. Mateliui jubiliejaus proga prezidentas palinkėjo sveikatos, stiprybės, įkvėpimo ir netikėtų meninių atradimų, kuriais jis galėtų dalytis su savo bendraminčiais ir kūrybos bendrakeleiviais.
 
„Visą Lietuvoje ir pasaulyje pripažintą Jūsų kūrybą ženklina jautrumas, analitiškumas ir originalus kalbėjimas apie universalius dalykus. Esate vienas ryškiausių dokumentikos meistrų ne tik mūsų šalyje. Jūs pirmasis režisierius iš Rytų ir Centrinės Europos, pelnęs vieną svarbiausių kino industrijos apdovanojimų Amerikoje, o filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu pasaulyje. Talento galia ir įvairių prestižinių tarptautinių premijų gausa Jums pirmajam atvėrė kelius į milijardines „iTunes“, „Amazon“, „Google play“ platformas ir garsina Lietuvos vardą visuose žemynuose. Gerbiamas Arūnai, nuoširdžiai sveikinu Jus 60-mečio jubiliejaus proga ir linkiu didelės kūrybos palaimos, svarių idėjų. Nekantriai lauksime į ekranus atkeliaujančių ir mus jaudinančių naujų Jūsų filmų“, – sakoma premjerės sveikinime.
 
ELTA primena, kad A. Matelis 1992 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje privačią nepriklausomą kino studiją „Nominum“, yra režisavęs 8, o prodiusavęs apie 20 kino filmų. Filmai, kuriuos režisavo ar prodiusavo A. Matelis, yra rodyti daugelyje pasaulio šalių ir gavę apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.09; 09:00

Lietuvos nepriklausomybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda Nacionalinių premijų laureatų pagerbimo ceremonijoje pabrėžė, kad nėra joks atsitiktinumas, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Jono Basanavičiaus premija yra įteikiamos Vasario 16-osios proga. Kadangi taip kaip kultūra suteikia prasmės žmogaus gyvasčiai, taip ji kuria ir nematomus saitus, mus, piliečius, buriančius į vieną valstybę.
 
Kreipdamasis į Nacionalinių premijų laureatus, komisijų narius, visus kultūros ir meno kūrėjus ir mylėtojus, sakė, kad šiuo priverstinio pasaulinio sąstingio metu kreipiantis į juos galima daug kalbėti apie tai, ko nėra, ko trūksta. O nėra įprastos premijų teikimo ceremonijos, nėra salę užliejančių plojimų, nėra jaukios kolegų ir bičiulių šventės. Taip kaip nėra koncertų, spektaklių, renginių ar parodų.
 
„Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra ir bus tol, kol mes būsime.
 
Apie tai, kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų, parodo blogio ir gėrio kovą, aistrų galią, apie meistrišką jo romanų ir apsakymų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams.
 
Apie Jono Vitoldo Tomaševičiaus vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusią Lietuvos kino atpažinimo ženklu.
 
Apie Reginos Šaltenytės vaidmenis, sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą.
Apie Rūtos Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, jos knygas, straipsnius ir pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę.
Apie poetiškai praktišką Gintaro Balčyčio architektūrą kaip erdvinės kultūros reiškinį.
 
Apie daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiose Eglės Ridikaitės drobėse.
 
Apie Jono Rudzinsko mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius.
 
Apie visa tai, kas, nepaisant karų, marų ir krizių, nuolatos pildo mus estetiniais atradimais, prasmingomis istorijomis, sudėtingais klausimais, giliomis įžvalgomis – visais tais gyvybės syvais, be kurių, ko gero, nebūtume visaverčiai žmonės. Nes kultūra nėra vien pridėtinė vertė, paslauga, rodiklis ar žmogiškieji ištekliai. Be jos būtume lyg šešėliai, netekę savo kūno, kraujo, kvapo, spalvos ar skambesio. Už šią didžiulę dovaną Jums, gerbiami laureatai, ir Jums, visi kuriantys, didžiulis ir nuoširdus ačiū“, – pažymėjo valstybės vadovas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad laureatai pasakoja pasauliui apie tai, kas ir kokie mes esame, kuo panašūs ir kuo skirtingi, kokia mūsų praeitis ir apie ką mes svajojame. „Perleidę gabalėlį Lietuvos per savo jautrų vidinį filtrą, įkūniję aukštinančiomis ar provokuojančiomis formomis, padedate giliau ją suprasti – tiek sau patiems, tiek mūsų nepažįstantiems.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
 
Tuo pačiu Jūs mus kaip valstybę nuolatos kuriate ir perkuriate, neleisdami suprastėti, sustabarėti ir prarasti kūrybinės galios. Kuo veržlesnis šalyje kultūrinis gyvenimas, tuo didesnė ir tautos vidinė energija, besiskleidžianti naujomis idėjomis įvairiausiose gyvenimo srityse. Be Jūsų indėlio neturėtume kūrybingo verslo, inovatyvaus švietimo, aktyvių bendruomenių ir dvasios stiprybės toliau kurti savo ateitį“, – sakė prezidentas G. Nausėda. 
 
Prezidentas palinkėjo jiems neišsenkančio įkvėpimo, sveikatos ir kūrybinės sėkmės, o mums visiems – kuo greitesnio grįžimo prie taip trūkstamo ir pasiilgto bendravimo, visavertiško mėgavimosi menu ir kultūra. 
 
Sveikindamas su artėjančia Lietuvos valstybės atkūrimo diena prezidentas paragino matyti rasmę ją kurti kasdien.
 
ELTA primena, kad 2020 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė rašytojas Saulius Tomas Kondrotas – už pasaulį be ribų literatūroje, kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius – už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas, aktorė Regina Šaltenytė – už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę, muzikologė Rūta Stanevičiūtė – už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą, architektas Gintaras Balčytis – už miestui ir žmogui atvirą architektūrą, dailininkė Eglė Ridikaitė – už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.16; 07:24

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė Jono Basanavičiaus premijos komisija iš visuomenės gautų pasiūlymų atrinko dvi kandidatūras gauti šią premiją, informuoja Kultūros ministerija.
 
Komisijos posėdyje nutarta, kad Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo kriterijus geriausiai atitinka dviejų kandidatų darbai ir veikla.
 
Gauti premiją pretenduoja Eligijus Juvencijus Morkūnas – už ilgametę veiklą muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę, skatinančio visuomenę dalyvauti pažinimo procese ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, baruose.
E. J. Morkūno kandidatūrą pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antrasis pretendentas į premiją – Jonas Rudzinskas – už darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą.
 
J. Rudzinsko kandidatūrą pateikė Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
 
Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas.
 
Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Skandalingiausias praeitos savaitės nutikimas, tas nešvankus įvykis, kad Nacionalinės Kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje, mane dar kartą (dabar – pagal nesmagių asociacijų dėsnį) privertė prisiminti Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo ir mirties istoriją, jo nušalininimo aplinkybes.

V.Kuodytė ne savo noru gali būti prilyginta jaunamartei, kuri neturėjo kvietimo į savo pačios vestuves, be to, jaunikiui nepateikė tapatybę įrodančių dokumentų, kad ji ir yra jaunamartė, be kurios pati šventė tampa neįmanoma.  

Kaip žinome, garsi teatro ir kino aktorė greitai paliko Prezidentūros rūmus, nematydama reikalo veržtis pro išstatytas užtvaras, galynėtis su biurokratijos bukumu ir pažų lengvabūdišku užmaršumu. Tačiau – kokiu rakursu ši tragikomiška istorija gali vėl prikelti atmintį apie daug liūdnesnius įvykius, siejamus su G. Beresnevičiaus vardu ir jo dramatišku likimu. 

Jeigu kažkas iš tokio gretinimo padarys išvadą, kad reikia tik džiaugtis, jog šįkart viskas baigėsi laimingai, vis gi V.Kuodytė įsižeidusių ceremonimeistrų nebuvo pargabenta atgalios į rūmus policijos mašinos bagažinėje, nesiginčysiu, tačiau atkreipiu dėmesį – aš jums taip tiesmukiškai šito nepasakiau, jūs gi patys apie tai pagalvojote, vedami prie apibendrinimų liūdnos asociacijos keliais ir klystkeliais.

Metai kiti prieš tragišką žūtį G. Beresnevičius, pagautas atvirumo dvasios, šių eilučių autoriui yra prasitaręs, kad jis norėtų (tikriausiai buvo sakoma švelnesne forma – būtų nieko prieš) kada nors, anksčiau ar vėliau, už savo švietėjišką veiklą etnologijos srityje, senosios lietuvių kultūros mokslinius tyrinėjimus, taip pat ir mitologijos studijas būti  nominuotas gauti Jono Basanavičiaus nacionalinės premijos laureato vardą.

Gintaras Beresnevičius

Labai gerai prisimenu tuos išsprūdusius iš lūpų pasaulinio garso mokslininkui žodžius dar ir dėlto, kad man toks Gintaro paatviravimas suskambėjo disonansu, žinant bičiulio alergiją oficiozui apskritai ir abejingumą visokiems valdžios paskatinimams. Nesuprantu dar vieno, pašaliečiams, be visa ko kito, sunkiai paaiškinamo dalyko – kodėl tada vis dėlto nepasinaudojau labai parankia proga draugiškai pašiepti bičiulio, kai tokia tarpusavio nepikto pasišaipymo atmosfera mūsų bendravime buvo nesvetimas dalykas? Gal tuomet pajutau didesnę, pranokstančią mano valią ir įpročius rimtį, įpareigojančią susiturėti? (Po Gintaro tragiškos žūties stengiuosi, kiek įmanoma, nebedėvėti ciniko kaukės, pradėjęs suprasti, kad viskas gali pasikeisti taip neįtikėtinai staigiai, kad tu ir vėl liksi nesuspėjęs pasakyti sutaupytų per ilgą laiką gerų žodžių tikrai geriems, iškiliems žmonėms.)

Kaip galima būtų pabandyti spėti, G.Beresnevičiui  tautos patriarcho vardu pavadinta premija atrodė doru įvertinimu dėl paties J.Basanavičiaus asmenybės legendos ir minėtosios premijos tiksliai artikuliuoto paskirties nusakymo, žadant šią iškilią premiją skirti tautos idėjos gyvybingumą palaikančios dirvos purenimo darbuose plušantiems žmonėms.

Kaip skelbiama Jono Basanavičiaus premijos apraše, šios premijos paskirtis yra įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. J. Basanavičiaus premiją, Kultūros ministro teikimu, pritariant Kultūros ir meno  tarybai, skiria LR vyriausybė. Premija yra skiriama kasmet nuo 1992 metų.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

GinkDie, nenoriu sumenkinti šios premijos gausaus būrio nominantų, t. y. žmonių, daug nuveikusių lietuvių etninės kultūros puoselėjimo labui, tačiau dėl pilnesnio vaizdo bus pravartu pastebėti, kad J.Basanavičiaus premijos prestižas išaugtų keleriopai, jeigu tarp nominantų kada nors būtų įrašyta taip pat ir G.Beresnevičiaus pavardė.

Kodėl delsiama, kai atrodytų net pati mirtis paskubino įvykius? Ar G.Beresnevičiaus gyvenimo istorija turi baigtis atžyma „žuvo policijos bagažinėje“, ar galbūt labiau tautiečius guodžiančia nuoroda – „po mirtie buvo nominuotas J.Basanavičiaus premijai gauti“.

G.Beresnevičiaus žmonės tikrai nepamiršo, dažnai jis yra cituojamas, prisimenamas, šalia J.Basanavičiaus premijos laureato Norberto Vėliaus išlieka kelrode žvaigžde senosios lietuvių religijos tyrinėjimuose (tik pirmasis pagal kalibrą gali prilygti antrajam, kita vertus, G.Beresnevičius net labiau už savo mokytoją pravėrė duris tarptautiniam lietuvių mitologijos tyrinėjimų įvertimui).

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O gal  G.Beresniavičiaus veikla yra tokia daugialypė, asmenybė – netriviali, kad jis kelia instinktyvų nepasitikėjimą valdžios institucijose, ypač Kultūros ministerijoje, sutūpusiems žmogeliukams? Kad ir kaip ten būtų, siūlau nepamiršti, kad G.Beresnevičius buvo ne kažkoks neformalas, šiandien patogus cituoti nonkonformistiniuose kontekstuose, o pasaulinio garso mokslininkas, rašytojas, redaktorius, nepaprastai studentų mėgstamas dėstytojas.

Laikas būtų atsikratyti ir tos klišės, kad neva G.Beresnevičius buvo bohemos liūtas ar nepavargstantis salonų lankytojas. Greičiau tiesa yra tai, kad G.Beresnevičius vis dėlto buvo labai vienišas žmogus, ne kartą bandęs peržengti savo vienatvės barjerus ir kompleksus. Nesugebėję tinkamai įvertinti savo iškilių tautiečių, mes patys tampame vienatvės aukomis.

2020.02.17; 16:00

Aktorei Viktorijai Kuodytei įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniškai susitiko su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte ir įteikė premiją.
 
Mėlynojoje Prezidentūros salėje V. Kuodytei buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.
 
Įteikdamas premiją prezidentas V. Kuodytei palinkėjo didelės sėkmės, užsispyrimo ir tikėjimo savimi.
 
„Tikrai dar laukia turbūt ne viena ateityje“, – įteikdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją teigė G. Nausėda.
 
Prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis informavo, kad G. Nausėda su V. Kuodyte po ceremonijos vykusio pokalbio metu daugiausiai kalbėjo apie teatrą.
 
„Turėjo pusvalandžio labai įdomų turiningą pokalbį prie kavos ir arbatos puodelių. Pokalbis sukosi visą laiką faktiškai apie teatrą. Prezidentas su laureate apsikeitė nuomonėmis apie aktyviai šiuo metu dirbančius režisierius. Apie tai, kurie, jų nuomone, yra perspektyvūs, apie tai, kurių, jų nuomone, įdomiausi darbai“, – sakė A. Bubnelis.
 
Prezidento atstovas spaudai taip pat patvirtino, kad V. Kuodytė šalies vadovui įteikė dovaną – kompaktinį diską su savo tėčio ir Jono Girijoto įdainuotais kūriniais.
 
A. Bubnelio teigimu, susitikimo metu buvo sutarta ir tai, kad artimiausiu metu galėtų įvykti prezidento ir neseniai įkurtos teatro gildijos susitikimas.
 
„Taip pat laureatė papasakojo apie visai neseniai įkurtą teatro gildiją ir buvo sutarta, kad artimiausiu metu galėtų įvykti toks susitikimas, savotiška teatro darbuotojų profsąjunga galėtų su prezidentu susitikti ir aptarti jiems aktualius klausimus“, – informavo A. Bubnelis.
Reflektuodamas praėjusios savaitės įvykius, prezidento patarėjas pripažino, kad praėjusią savaitę V. Kuodytė į Prezidentūrą nebuvo įleista atsiimti Nacionalinės kultūros ir meno premijos dėl žmogiškos klaidos.
 
„Prezidentūra atliko analizę, kodėl įvyko tokia klaida ir ko galima iš to pasimokyti, ir analizės metu buvo konstatuota, kad įvyko žmogiškoji klaida, dėl kurios šventė buvo kiek sugadinta. Nėra konkretaus žmogaus, į kurį būtų galima besti pirštu ir pasakyti, kad štai šis žmogus yra kaltas“, – teigė jis.
 
A. Bubnelio teigimu, Prezidentūra į tai žiūri kaip į sisteminę klaidą, kurios daugelis priežasčių jau pašalintos.
 
„Šios klaidos esmė buvo ta, kad Prezidentūroje vykusio renginio pagrindinis organizatorius buvo Kultūros ministerija. Tačiau tuo pačiu puikiai suvokiame, kad, jeigu renginys vyksta Prezidentūroje, tai Prezidentūra taip pat prisiima šeimininko vaidmenį ir tampa jo daline organizatore. Todėl akivaizdu, kad turime didesnį dėmesį skirti svečių sąrašui: jeigu reikia, dar kartą patikrinimui, jeigu reikia, ir trečią kartą patikrinimui, kad tokių nemalonių nesklandumų neatsitiktų ateityje“, – pripažino prezidento atstovas spaudai.
 
„Tai buvo gera pamoka ir šią pamoką mes išmokome“, – pridūrė A. Bubnelis.
 
A. Bubnelis teigė manantis, kad Nacionalinės premijos laureatė priėmė Prezidentūros atsiprašymą ir už apmaudžią žmogiškąją klaidą atleido.
„Taip, prezidentas dar kartą pakartojo savo atsiprašymą ir tikiu, kad (V. Kuodytė. – ELTA) – jį priėmė“, – teigė prezidento atstovas spaudai.
Reaguodamas į V. Kuodytės pastabą, kad prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė, atėjusi atsiprašyti laureatės, ją tujino, A. Bubnelis teigė, kad taip įvyko dėl jautrios ir emocionalios patarėjos reakcijos.
 
„Nebuvo jokio noro, jokios intencijos kažkokiu būdu įžeisti tą žmogų. Nė vienas Prezidentūros darbuotojas tikrai neturėjo tokio noro. Tai galėjo būti emocijų paveiktas pokalbis, kuris galėjo būti taip suprastas“, – sakė jis.
 
ELTA primena, kad pastarąjį ketvirtadienį Prezidentūroje vykusioje Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonijoje dėl apmaudžios administracinės klaidos nedalyvavo premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė.
 
Aktorei atvykus į Prezidentūrą paaiškėjo, kad ji nebuvo įtraukta į Kultūros ministerijos Prezidentūrai pateiktą sąrašą ir jai nebuvo išrašytas leidimas patekti į Prezidento rūmus. Leidimų biurui derinant formalumus dėl leidimo suteikimo, laureatė išėjo ir su ja nepavyko susisiekti telefonu.
 
Prezidentūra dėl susidariusios situacijos atsiprašė laureatės V. Kuodytės ir jos artimųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.18; 07:22

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
 
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
 
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
 
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
 
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:15

Pirmadienį, gruodžio 16-ąją, bus paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, bus įteikta Broniaus Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
 
2019 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai bus paskelbti Kultūros ministerijoje rengiamoje spaudos konferencijoje.
Vėliau ten pat bus įteikta 2019 metų B. Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
 
Gruodžio pradžioje Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.
 
Įvertinusi daugiau kaip 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.
 
Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
 
Gruodžio 16-ąją Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis laureatus. Jų pavardės ir bus paskelbtos pirmadienį, 13.00 val., Kultūros ministerijos Baltojoje salėje vyksiančioje spaudos konferencijoje.
 
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
 
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
 
Tą pačią dieną, pirmadienį, Kultūros ministerijoje bus teikiama B. Savukyno premija ir premijos už publicistikos kūrinius.
 
B. Savukyno premija skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.
 
Kasmetinės trys premijos už publicistikos kūrinius skiriamos už reikšmingiausius ir profesionaliausiai sukurtus publicistinius kūrinius, paskelbtus visuomenės informavimo priemonėse kultūros temomis per praėjusius metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.12; 12:51

Šventinės fanfaros nutilo, ir Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai ramiai sau gromuluoja apie 30400 eurų dydžio gautas premijas, regzdami naujas kūrybines vizijas. Marius Ivaškevičius, apdovanotas šia premija už neišpasakytą „kūrybinę drąsą“, įkūnytą pastarojo meto kūryboje (į ją įeina ir po 16 metų pertraukos pernai pakartotinai išleistas romanas „Žali“), sako, dabar mintija apie naują kūrinį pavadinimu „Raudoni“ – apie stribo idealą tais sunkiais pokario metais.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siūlau pagrindinę „istrebiteliaus“ (liet. naikintojo) įvaizdžio giją. Tai prastuomenės atstovas, gal koks kaimo mušeika ar girtuoklėlis, bet nuoširdus, tyras ir į Dievą tikintis vaikinas, suviliotas gražiais pažadais – vienu kitu rubliu, šautuvu ant peties, sunaikintųjų ar ištremtųjų batais, kitu turtu, geru užkandžiu prie arielkos ar šiaip jau gera perspektyva išlikti gyvam… Viso to gali nebūti, jei miestelio NKVD vadas kapitonas Dulkinas jo neįkalbės būti „liaudies gynėju“. Politikos į vaikinuko galvą daug neprikiši: liaudies tai liaudies, ar svarbu ką ginti. Be to, jauno gal 18, gal 20-ties vyruko kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…

Šablonas? Taip. Rašytojo valioje šį trafaretą paįvairinti keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdelis apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes. Tik kažin ar „liaudies gynėjui“ jie pritiks, nes juk jo paveikslas turi būti taurus – jis gi gina liaudį nuo banditinio elemento. Gina – ankstyvą rytą sumesdamas dar neatšalusius vyrų kūnus ant miestelio grindinio…

Būsimo romano „Raudoni“ pavadinimas, žinoma, sąlyginis. Negalima varžyti kūrėjo laisvės. Koks jis raudonas! Paprastas artojas, kaimo bernelis, įkalbintas eiti į šį „atgyvenusį“, beviltišką, beprasmišką, iš anksto pralaimėtą karą. Jis nekaltas, kad pateko į tokį istorijos akivarą. Bet neminimas ir tas okupantas, kuris į šį karą įstūmė. „Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai“, – teisino M. Ivaškevičius po pirmojo „Žalių“ leidimo.

Taip literatūrinėmis priemonėmis suponuojama mintis, kad dėl Lietuvos okupacijos ir pokario pasipriešinimo yra „abipusė kaltė“. O autorius 2002 m. romano pristatyme filosofuoja: „Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus“. Taigi, tas kaimo bernas – ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje – buvo atsilikęs technologiniu požiūriu, tad reikėjo sudėti ginklus, ir to košmaro, to „atgyvenusio“ karo būtų nebuvę…

Grįžkime prie „Žalių“. Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis parinko keletą citatų iš šio romano. Žinoma, jos ištrauktos iš konteksto, tendencingai parinktos, pasakys autorius ir eilinį kartą iškoneveikęs kritikus pagrasins teismu. O vis dėl to…

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

,,Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės.“ (5 psl.).

,,Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus.“ (6 psl.).

,,Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. Kartais tiek, kartais mažiau. Bet jie nėkart nebuvo susirinkę į krūvą, nėkart nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse.“ (8 psl.).

,,/…/ Pieninė kaip tik krapštėsi ties mano pilvo apačia. Bandė brautis žemiau, kad parengtų mus susitikimui su priešu.“ (81 psl.).

,,Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys, kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė, ir ničnieko neatsitiko.“ (206 psl.).

,,Ir važiuoti beveik nebeliko, – sutinka Kasperavičius, todėl mes pajudame vos tik Pieninė lapu išsivalo apsižliumbusį tarpkojį ir sėdasi man iš kairės. /…/ Jei prieš kelias minutes kas nors čia būtų stovėjęs, jis, nors ir neaiškiai, būtų girdėjęs Pieninės graudų ,,siusiojimą“ (216 psl.).

,,Aplink mane plaukioja šūdai. Tėvas gramdo juos nuo manęs ir kažką be perstojo sako. Bet aš iš to atsimenu tik vieną sakinį, kad, kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai tariant ,,Jonas Žemaitis“ nežinojau, kas tai yra.“ (237 psl.).

,,- Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“ (240 psl.).

,,Ji išsitiesia, pakelia nuo manęs savo sėdmenis ir lieka klūpėti ant kelių, apžergusi mano pilvą. Iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę. Ji neskuba to valyti, mato, kur aš žiūriu. Jos kamienu teka lašai.“ (249-250 psl.).

Čia: Juozas Kasperavičius – Lietuvos aviacijos lakūnas, Bartkus, kurio vardas nenurodytas, bet kito bendrapavardžio prie J. Žemaičio negalėjo būti, partizanas, pasirašęs partizanų vadų 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją; Pieninė – partizanų ryšininkė (A. Endriukaičio pastaba).

Pakaks.

Knygos pristatyme pripažįstama, kad pagrindinių romano veikėjų prototipai – istorinė asmenybė partizanų vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai; naratorius – Jonas Žemaitis, iš kapo pasakojantis apie kelionę pas antrininką išdaviką Joną Žemaitį, kurį reikia sunaikinti. O knygų apžvalgininkas Audrius Ožolas tikina, kad „praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali“ dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu.“

Raudonieji agentai

Tai tiesa: patikrino. Tiktai vertinti galime ne vien literatūriniu matmeniu.

Ir toliau: „Tai postmodernistinis tekstas, kuriam būdingas lietuvių literatūrai novatoriškas pasakojimo konstravimas, savita kalba ir stilistiniai žaidimai. Knyga, kurią skaitant anuomet daugeliui svarbiausia buvo konteksto, istorinių faktų ir fikcijos sankirtos nagrinėjimas, dabar, tikiuosi, bus įvertinta būtent dėl jos neabejotinos meninės reikšmės.“

Dar 2003 m. Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnuose“ teigė, kad pasaulio literatūroje daug drastiškų epizodų. Pavyzdžiui, aprašomas, kaip George‘as Washingtonas palapinėje tuštinasi į kibirą, kad jo dantys ne iš medžio, o iš dramblio kaulo, jūrų vėplio ir hipopotamo ilčių… Literatas daro išvadą, kad gi M. Ivaškevičiaus romane to viso nėra, o jo vaizduojami J. Žemaitis ir J. Kasperavičius nėra negeri žmonės, o šiaip „paprasti kaimo bernai“, kuriems būdingos visos žmogiškosios silpnybės ir ydos.

Tada gal surašykime į jaučio odą visus žmogiškuosius gyvuliškuosius instinktus ir pateikime juos nacionalinei premijai gauti. Rašytojų sąjunga teigia, kad M. Ivaškevičiaus romane tie žmogiškieji instinktai tėra tik priemonė pavaizduoti „paprastų kaimo bernų“ šiokiadienius, kurie buvo pilki, vienodi, beprasmiški, nes lindėti bunkeryje be jokio tikėjimo rytdiena, žinoma, tėra tik tų instinktų tenkinimas. „Nevaržykime kūrėjo laisvės“, – šaukia ji savo pareiškime.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet ar iš tiesų autorius nežinojo, kad tas tikėjimas šviesia rytdiena, Lietuva be okupanto egzistavo? Tai kodėl ištremti jo artimieji, kaip pasakoja savo neatgailaujančiame straipsnyje menininkas, tikėjo grįšiantys į tėvynę, nors ir okupuotą, sulauks šviesesnio gyvenimo negu gulage, o gal ir laisvos Lietuvos? Ar ir jie Sibiro platybėse tenkino vien savo instinktus?

Veidmainiavimas romane yra sunkus M. Ivaškevičiaus nusižengimas. Prisidengdamas kūrybos laisve ir sau pačiam suteiktomis postmodernistinėmis indulgencijomis, jis formą iškelia aukščiau turinio, kuris, tiesą sakant, smarkiai pašvinkęs, nes iš partizanų bunkerinio gyvenimo tyčia išplauna tikėjimą laisve. 

„Jei taip apie mano tėvą rašytų, žiebčiau į snukį, ir viskas“, – baigtų šneką koks Juozas Erlickas. Ir jis būtų teisus. O mums kirba nuojauta, kad kitąmet nacionalinių premijų skirstymo komisija nacionaline vertybe paskelbs R. Baninio filmą „Purpurinis rūkas“, naują jau galbūt skrebenamą romaną „Raudoni“ arba kokį R. Vanagaitės paskvilį.

www.iskauskas.lt

2019.03.02; 09:00

Sosnovskio barščiai, uosialapis klevas, usūriniai šunys… Tai tik dalelė Lietuvos biologinei įvairovei grasinančių invazinių rūšių. Tokios rūšys paprastai yra agresyvesnės nei vietinės, todėl greitai užima pastarųjų gyvenamus plotus, išstumia arba sunaikina jas pačias. Pasaulio bendruomenė sutinka – globalėjančiame pasaulyje prasideda invazinių augalų aukso amžius. Nors Lietuva tik periferija pasauliniame globalizacijos kontekste, bet invazinių rūšių puolimą jau spėjome pajusti. 2004 m. Lietuvos invazinių rūšių sąraše buvo 16 punktų, 2012 m. sąrašas beveik padvigubėjo – 35 rūšys

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pavilnių ir Verkių regioniniame parke pradėti naikinti Sosnovskio barščiai. Donatas Andrijauskas 2018 gegužės 12 internetiniame portale paskelbė, kad šiuo metu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijose prasidėjo pavasarinis įsivešėjusio Sosnovskio barščio naikinimas. Vilnios šlaituose, sunkiai prieinamose vietose palei upę, šie dar jauni augalai iškasami, kitose vietovėse dėl jų nepaprasto gausumo – šienaujami, o atokesnėse nuo vandens telkinių teritorijose naikinami selektyviniais herbicidais.

Sosnovskio barštis kilęs iš Kaukazo, į Lietuvą atvežtas XX a. viduryje, kaip perspektyvus silosinis augalas, vėliau savaime plačiai paplitęs. Tai agresyvi, smarkiai plintanti invazinė rūšis. Augalas sparčiai dauginasi sėklomis, sudaro didelius sąžalynus, taip pakeisdamas buveinių sąlygas, dėl ko smarkiai sumažėja vietinių rūšių įvairovė. Nors pavadinime yra žodis „barštis“, tačiau iš jo sriubos neišvirsi. Tai nuodingas augalas. Sosnovskio barščio sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės spindulių, sukelia stiprius odos nudegimus. Augalas kenkia ir daugeliui žolėdžių gyvūnų. Asmenys, naikinantys Sosnovskio barštį, privalo uždengti visas atviras kūno vietas, turėti apsaugos priemones: guminius batus, vandens nepraleidžiančius sintetinius drabužius, pirštines, apsauginius akinius ir respiratorių. Privačių žemės sklypų savininkai yra atsakingi už Sosnovskio barščio naikinimą jiems priklausančioje teritorijoje. Pagal galiojančius teisės aktus Savivaldybė turi teisę taikyti sankcijas už privačių žemės sklypų netvarkymą, t.y. ir už Sosnovskio barščio nenaikinimą.

Mangutas – labiau kaip usūrinis šuo žinomas gyvūnas Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 1948 metais. Vislus, lengvai migruojantis gyvūnas didžiausią grėsmę kelia vietinėms lapėms ir barsukams. Ir ne tik dėl to, kad pats savo urvų nekasa, o užima svetimus. Usūriniai šunys platina tarp gyvūnų ligas – pasiutligę, niežus. Į Lietuvą mangutas buvo atgabentas dėl kailiuko, o nuo jo žala žemės paviršiuje besiveisiantiems paukščiams, žvėreliams milžiniška, nes žudo visus už save silpnesnius.

Dėl padidėjusios ir dar didėjančios migracijas, dėl išlikusio sovietinio paveldo ideologiniu pagrindu, radosi naujoviški invazijos židiniai, kurie trikdo stabilią valstybės raidą, jos saugumą. Jei Atgimimo pradžioje invazijos objektai buvo aiškūs, atviri, atgavus nepriklausomybę, jie ėmė maskuotis demokratijos principais, jų pagalba skleisti Lietuvos kovų už laisvę juodinančius paskvilius, gaivinti tai, prieš ką kovojo laisvės gynėjai. Jei tokių Burokevičiaus, Juonienės, Ivanovo, Paleckio išsišokimų atžvilgiu mūsų valstybė tinkamai reagavo, tai jų šešėlyje, tarsi po šluota, nors nacionaline premija viešai apdovanotas liko invazinis tipas Marius Ivaškevičius. Jei demokratija garantuoja laisvą kalbėjimą, tai dar nereiškia, jog galima kalbėti bet ką, net ir niekinančius, juodinančius žodžius, tačiau paskvilių autoriui kvailiu apsimetus, pasirodo, galima, ką patvirtina net Meno ir nacionalinių premijų komisija, nes pati komisija yra labai panaši į invazinę. Neteisinga būtų invazinių ideologų veiklą vadinti kolaboravimu, nes jie gali ir nevykdyti nedraugiškos valstybės užduočių, o elgtis pagal nuzombinimo lygmenį. O zombinimo skiepais apsirūpinti galima nedraudžiamai, ką ir daro nedraugai per žiniasklaidą.

Negirdėjau, kad M. Ivaškevičiui už romaną „Žali“ būtų inkriminuojamas kolaboravimas su mūsų nedraugais, tačiau invazinis jo atsiskleidimas, viešas prisilyginimas zombiui ne nacionaline premija, o nacionaliniu pasmerkimu turėtų būti įvertintas.

Tiek su biologijos, tiek su visuomenės invazinių rūšių poveikiu turi dorotis valstybė ir ją sudaranti tautiškai susipratusi pilietinė visuomenė, nei Sosnovskio barščiui, nei zombiui neturime palikti vietos.

2019.01.02; 20:00

www.iskauskas.lt

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse  pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…

Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…

Marius Ivaškevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. 

Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.

„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava –  tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.

Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?

Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.12.11; 11:50

Vyriausybė, įgyvendindama pernai rudenį Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas, trečiadienį nutarė steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir naikinti anksčiau teiktą valstybinę to paties vardo premiją. 

Moksleiviai nusilenkė Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Džiaugiuosi, kad šiandien Vyriausybė pakeitė Jono Basanavičiaus premijos statusą bei šią premiją prilygino nacionalinėms premijoms, kartu pabrėždama lietuvių tautos patriarcho nuopelnus ne tik kuriant Valstybę, bet ir puoselėjant kultūrą. Reikšminga ir tai, kad darbai etninės kultūros srityje, puoselėjantys nacionalinę tapatybę, skatinantys pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu vertinami nacionaliniu lygmeniu“, – sakė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Nacionalinė J.Basanavičiaus premija ir laureato diplomas ir ženklas, kaip ir iki šiol, bus įteikiama tautos patriarcho gimimo dieną – lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Premija skiriama siekiant įvertinti asmenį arba bendrą veiklą vykdžiusią asmenų grupę už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Kandidatais Premijai gauti gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys ir asmenų grupės, vykdžiusios bendrą veiklą etninės kultūros srityje.

Kiekvienais metais skiriama viena 800 bazinių socialinių išmokų dydžio premija (analogiškai Lietuvos nacionalinėms kultūros ir meno premijoms), kuri mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ministerijai. Premija skiriama Nacionalinei J.Basanavičiaus premijos komisijai atrenkant kandidatą, kurio veikla labiausiai atitinka premijos tikslą.

Kultūros ministerijos iniciatyva J. Basanavičiaus vardu pavadintą valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais. Pirmąja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prieš 25 metus tapo dainininkė Veronika Pavilionienė. Vėlesniais metais premijos buvo įteiktos muzikologei Zitai Kelmickaitei, etnografei Angelei Vyšniauskaitei, kalbininkui, tautosakininkui Leonardui Saukai, etnologui Libertui Klimkai, Nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, filosofui, literatūrologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjui Vaclovui Bagdonavičiui, praėjusiais metais – lietuvių mitologui, religijotyrininkui, rašytojui ir vertėjui Dainiui Razauskui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.03; 00:01

roze-roze

Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tais pa­skelb­ti skulp­to­rius Vla­das Vil­džiū­nas, li­te­ra­tū­ro­lo­gas ir se­mio­ti­kas Kęs­tu­tis Nas­top­ka, sce­nog­ra­fas ir lė­li­nin­kas Vi­ta­li­jus Ma­zū­ras, ar­chi­tek­tas Eu­ge­ni­jus Mi­liū­nas, vi­zu­a­laus me­no kū­rė­jas Žil­vi­nas Kem­pi­nas, di­ri­gen­tas Mo­des­tas Pit­rė­nas.

V. Vil­džiū­nas įver­tin­tas už vi­so gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus, K. Nas­top­ka – ne tik už moks­li­nį, bet ir už kū­ri­nio su­vo­ki­mo me­ną. V. Ma­zū­ras su­kė­lė tik­rą per­ver­smą lė­lių te­at­re. Jis taip pat įver­tin­tas už et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą, pa­sta­tė „Jū­ra­tę ir Kas­ty­tį“. Už „Žal­gi­rio“ ir „Šiau­lių“ are­nų pro­jek­tus lau­re­a­tu pa­skelb­tas ar­chi­tek­tas E. Mi­liū­nas gra­žiai su­jun­gė pa­sta­tus su ap­lin­ka, su­ra­do erd­vių pro­por­ci­jas. Niu­jor­ke gy­ve­nan­tis kū­rė­jas Ž. Kem­pi­nas ži­no­mas kaip mi­ni­ma­lis­ti­nis me­ni­nin­kas, jo dar­bai ka­bo ša­lia P. Pi­cas­so kū­ri­nių, tik gal ne vi­si lie­tu­viai tai ži­no. M. Pit­rė­nas lau­re­a­tu pa­skelb­tas už šiuo­lai­ki­nes mu­zi­kos in­ter­pre­ta­ci­jas bei lie­tu­viš­kos kul­tū­ros sklai­dą.

Continue reading „Paskelbti Nacionalinės premijos laureatai“