Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau  išaušo Naujieji Metai, o LRT  televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.

Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.

Žiūrim, ką turim.

Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir  šviesoje neranda, ko tikėjosi.

Viena, nėra ėdžių, į kurias  rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.

Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.

Karvė – gilioje rezignacijoje.

Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?

Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.

Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…

O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.

Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės  lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.

O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….

Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?

Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems“ kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti“ žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?

Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…

Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.

Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos  darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.

Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.

Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…

Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.

Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.

Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.

Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.

Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis“.

O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…

2020.01.02; 14:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

nainys_bronius

Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai  uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.

Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai  studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…

Continue reading „Tauta ir kalba“